Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Zyplių dvaro šeimininkas gyvena Lukšiuose

Zyplių dvaro šeimininkas gyvena Lukšiuose

Gintautas KNIUKŠTA

Lukšių seniūnas Vidas CIKANA atgaivintą  Zyplių dvarą  pavertė traukos centru.

Nedideliame Lukšių miestelyje (Šakių r.) akis traukia Zyplių dvaro ansamblio centriniai rūmai, laikomi vertingu XIX a. architektūros paminklu. Per metus dvarą aplanko apie 10 tūkst. svečių.

Šių metų gegužės 3 d. Zyplių dvaro arklidėse atidaryta menininko Vido Cikanos jubiliejinė paroda. Tą dieną Lukšių seniūnas Vidas Cikana minėjo 60-ties metų jubiliejų. Kaip sakė pats autorius, paroda gimė labai spontaniškai: Verbų sekmadienį kilo noras į rankas paimti teptuką, ir nuo to viskas prasidėjo… Per mėnesį sukurta daugiau nei 20 paveikslų.

Vidas Cikana.
Vidas Cikana.

Šiuo metu dvare įsikūrusi aktyvi Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dailius“, čia nuolat vyksta įvairūs renginiai: spektakliai, koncertai, plenerai, stovyklos.

Kadaise dvare veikė kunigų seminarija, žemės ūkio mokykla, o dabar šio dvaro šeimininkas – ilgametis Lukšių seniūnas Vidas Cikana. Būtent Vidas Cikana pasiūlė ne griauti pastatus, o juos rekonstruoti, įkvėpti jiems šviesos, naujos gyvybės.

Istorijos šaltiniai tvirtina, kad Napoleonas Bonapartas Veliuonos seniūnijos dalį kairiajame Nemuno krante – Lukšių, Sintautų, Plokščių bei Ilguvos parapijas – atidavė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, kuriam mirus 1813 m. valdas paveldėjo jo sesuo Teresė Tiškevičienė. Visa valda (155 kaimai ir apie 300 valakų girios) vadinosi bendru Zyplių turtų vardu, o patys Zypliai buvo dvarelis su apie 60 margų žemės (dabar Senieji Zypliai).

Naujoji savininkė Teresė Tiškevičienė Zyplių net nematė, nes nuolat gyveno Paryžiuje. Apie 1845–1855 m. pritrūkusi pinigų, dvarą pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis pasistatė naują dvarą netoli Lukšių ir pavadino jį Naujaisiais Zypliais. Vieta, kurioje iškilo rūmai, vadinosi Palankiais – dvarininkas stengęsis taikiai sugyventi su vietos žmonėmis.

 Jonui Bartkovskiui mirus, dvaras atiteko podukrai Joanai Volfersaitei-Kučinskienei, kuri dvare negyveno ir į dvarą buvo atvykusi tik du kartus (statant ir šventinant bažnyčią).

 Vėliau Zypliai atiteko Liudvikai Ostrovskienei, Naujuosius Zyplius pardavusiai grafui Tomui Potockiui, kuris 1891–1901 m. iš esmės pertvarkė dvaro sodybą – vienaaukščiams rūmams pristatė dviaukščius korpusus, sukūrė vakarinę parko dalį, nutiesė parką ribojančius kelius-alėjas.

 Apie 1897 m. nuo garo mašinos sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai, vietoj jų buvo atstatyti plytų mūro statiniai.

  1919 m. iš Seinų čia perkelta kunigų seminarija, dar vėliau atidaryta žemės ūkio mokykla. Karo ir pokario laikotarpiu veikė ligoninė, buvo kolūkio kontora, apylinkės vykdomasis komitetas.

 Lukšių miestelio seniūno Vido Cikanos rūpesčiu 2002 m. pradėti dvaro tvarkymo ir atstatymo darbai.

Zyplių dvaras.
Zyplių dvaras.

Energingo seniūno Vido Cikanos pastangomis Lukšių miestelis ne kartą tapo gražiausia Lietuvos gyvenviete. Apie tai ir kitus Lukšių seniūno darbus – išskirtiniame Vido CIKANOS interviu „Verslui ir politikai“.

Esate čia nuo 1990-ųjų, Jus pažįsta kiekvienas. Kaip atsiradote Lukšiuose? Ar Lukšiai surado Jus?

Galbūt aš suradau. Gyvendamas Kaune, kur praleidau aštuonerius metus, mokiausi meno mokykloje ir dirbau kelininku. Meno mokykloje linkau prie skulptūros ir  ieškojau vietos netoli Kauno  – kokios nors sodybos ar kolūkio, svarbiausia – darbo.

Vis atvažiuodavome į Lukšius, nes čia siejo draugystė su kolūkio pirmininku. Tuometiniame Lenino kolūkyje kaip tik buvo laisvas dailininko etatas. Tai aš čia ir atvažiavau, man davė butą. Laukuose įsirengiau dirbtuves akmeniui tašyti, po kultūros namais įsiruošiau kitas dirbtuvėles, po poros metų pasistačiau namą.

Vėliau įsitraukiau į menininkų judėjimą. Nuo 1983 metų pradėjau organizuoti  liaudies meistrų plenerus, parodas. Pats irgi važinėjau po respublikinius plenerus kartu su garsiais menininkais Užkurniu, Česnuliu, Ulevičiumi. Kuo toliau, tuo labiau krypau tik į meną.

Pradėjau keliauti po užsienį, 1984 metais su draugais važiavau į Vengriją tašyti skulptūrų. Lietuvoje gamta graži, tačiau pats gyvenimas pilkas. O ten prasidėjo nerealus gyvenimas. Kai išvažiuoji į užsienį ir ten padirbi, grįžti į Lietuvą ir galvoji, – kodėl mes čia to nedarome? Galima ir to, ir ano turėti.

Pirmininkas Kostas Glikas man sudarė labai geras sąlygas, kaip menininkui suteikė laisvę. Taip pat ir erdvę – turėjo daug draugų, kuriems reikėjo padėti, o kadangi visi mėgsta meną, tai kartais vos spėdavau. Vakare paskambina, o ryte jau reikia. Dar besimokydamas Kaune dalyvavau Kalantos įvykiuose, mus, ilgaplaukius, pažymėjo bananais – ir mūsų likimą, ir gyvenimą.

Rašytojas V. Petkevičius buvo mūsų liaudies  meistrų globėjas. Dauguma menininkų ir drožėjų atsidūrė tremtyje, tokia jau politinė pasaulėžiūra buvo.

Kad ir Vengrijoje drožinėjant išryškėjo vengrų tautos nacionalinis pasipriešinimas sovietizmui. Tuomet drožiau šv. Jurgį, bet prieš statant ant drakono kaktos iškaliau  penkiakampę. Pamatė rusų karininkas, ir vos neįvyko skandalas. Tačiau tokia skulptūra ir buvo pastatyta.

Teko trejus metus dirbti Juodkrantėje. Ten vyko žaliųjų judėjimas, suvažiuodavo pažangūs žmonės. Respublikiniu mastu įsitraukiau visur po truputį.

Ir pagaliau – Sąjūdis. Čia, Šakių rajone, buvo 20-ties metų Sąjūdžio jubiliejus. Tuo metu aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje, tai manyje išsiugdė, o gal net persidavė genais –  tėtis buvo ryšininkas, senelis sėdėjo Sibire, o visa giminė – menininkų ir patriotų.

Apie tai kalbu, nes tuo metu formavosi perversmas, ir žmonės 1990 metais man pasiūlė tapti viršaičiu. Kaip rimti vyrai sako, – ,,Mes tai turim darbus, o valdžia – darbas nerimtas, tai tu, menininkas, gali eiti, jeigu kas – vis tiek amatą turi, neprapulsi.“

Niekada nesilaikiau jokio režimo, visada viską dariau laisvu grafiku. Kad ir armijoje ar besimokydamas aš visada susidėliodavau, kad galėčiau gyventi laisviau, man nebuvo įveržimo. Armijoje taip pat teko išbūti laisvu žmogumi, kreiseryje man patikėjo kultūrą – ansamblius ir menininkus, biblioteką. Visą laiką gyvenau sau patinkantį gyvenimą. Gal tik buvo sudėtingiau.

Visada turėjau planų. Juos išdėstydavau pirmininkui, o po kiek laiko jis, žiūrėk, grįžta ir klausia: ,,Tai ką tu esi sumąstęs?“ Jis buvo ne tinginys.

Būti politikoje ir būti valdžioje yra menas.

Atsimenu tokį paprastą dalyką – kai prasidėjo miestelio pertvarkos, sakiau pirmininkui, kad pridarysim gatvių, o po to, kai žmonės norės telefonų, reikės iš naujo tiesti kabelius. Tai jis ir ,,užvedė“ viską daryti – telefonus ir kita. Rekonstravo seną pirtį ir sumanė ten įrengti valgyklą. Sakau – valgykla – jau atgyvenęs reikalas.  Ir pasiūliau – kad jau statome, tai statykime, kaip reikia – su kavine, baseinu, sporto saliuke. Žiūrėk, ir jis tai darė, nors tuo metu tai buvo sunku, nebuvo net gražių plytelių.

Subūriau gabių žmonių komandą, su kuria nuveikdavome įdomių dalykų. Būdavo, eini pas valdžios žmogų ir siūlai. O kai tapau viršaičiu, tai jau ką užsimaniau, tą ir dariau. Todėl man atsidūrus valdžioje buvo labai lengva, pajutau tarytum antrą kvėpavimą. Ką per kokį dešimtmetį buvau sumąstęs, po truputį pradėjome  įgyvendinti. Tuo metu, kai buvo blokada, mes asfaltavom, klojom šaligatvius. Visos krizės man buvo naudingos.

Kada pastebėjote, kad turite ne tik menininko, bet ir vadybininko gyslelę?

Per dvaro atidarymą Almantas Bendoraitis, verslininkas iš Alytaus, vaizdžiai išsireiškė: „Vidas dirba lyg kokį variklį prarijęs“.

Iš tiesų kartais ant savęs pykstu, nes nesugebu savęs suorientuoti, kad galėčiau ramiai pailsėti. Kai tapau rajono meru, tai po dukart į Vilnių per dieną važiuodavau, jei atsirasdavo skubių reikalų.

Mes, menininkai, iš nieko galime padaryti labai daug. Kaip sakau, atsinešei tris pliauskas pečiui pakurti, tai su viena pakūrei, su antra, jei žmona ką ne taip šneka, paauklėjai, o iš trečio pagaliuko išdrožei Dievą. Ir tarsi viskas gerai. Bet jei žmona gera, šiluma atsklinda nuo žmonos. Nereikia krosnies kurti, nereikia į žmoną mesti, tada iš trijų pagaliukų išdroši tris Dievus. Kiek atsiranda gerumo ir šventumo… Tai filosofija.

Mes su tėvais gyvenome Karklinių dvare, jame gimiau ir augau, visi ten buvo labai taupūs. Gyveno ten ir prūsų, ir vokiečių šeimų. Mes, lietuviai, dar nesame tokie taupūs kaip jie, mums dar reikia pasimokyti tvarkos. Gali turėti labai prabangų namą, tačiau viskas jame gali būti labai apleista. Reikia netingėti.

Man tai nėra nei našta, nei vargas, man šitai kažkas davė, aš tik naudojuosi tuo. Būna  išbandymų. Pavyzdžiui, pradėjau statyti namą. Tuo metu dirbau pleneruose Juodkrantėje, Raganų kalne, ir Vilkaviškyje, ruošėme ansamblį S. Nėriai, aš buvau vadovas. Patašau Juodkrantėje, parvažiuoju, pavadovauju statyboms. Nuvykstu į Vilkaviškį – ten padrožiu ir pavadovauju, vėl grįžtu. Ir taip ratu suku kokį mėnesį.  Daugelis taip negalėtų, o man sekėsi. Mano tėvai labai daug dirbdavo ir mažai miegodavo. Matyt, iš jų tai duota. Kitiems reikia atsimiegoti.

Mano nemiegojimo rekordas – trys paros. Sukūriau Sintautų bažnyčios atstatymui skirtą penkių metrų aukščio skulptūrą – tris paras visai nesudėjau akių. Kartais to jausmo ir norisi – buvo nuostabiai gera. Kai truputį pavargsti, išsenki, padarai kažką gero, tuo kūriniu visi džiaugiasi. Tuo metu šovė mintis padaryti Kristų be kryžiaus – kad ir kryžių nuėmė kaip kankinimo simbolį, o pats Kristus išliko. Užplūsta tuomet geros mintys, geri jausmai.

Kai apie menininkus paskaitai, jie keistomis ir įtemptomis minutėmis būna patys laimingiausi. Ne todėl, kad gavai krūvą pinigų, bet todėl, kad esi išsekęs. Pamenu, kai Šakiuose dariau kryžių tremtiniams civilinėse kapinėse, dirbau vakarais ir naktimis, padariau tris kryžius su nukryžiuotoju – aštuonių metrų aukščio šventą paminklą.

Paskui mane kunigas Kunevičius parvežė iš Šakių, einu per pievą – ir toks jausmas, kad net sparniukai nugaroje auga. Valdiškame darbe to nejausi.

Kai pradėjau dirbti meru, mačiau, kad žmonėms tai tinka. Ne veltui mane ir išmetė po dešimties mėnesių – lyg ir užgožiau kitų erdvę. Kaip ir akvariume – kai įleidi judresnę žuvytę, visos eina į kampus ir pastebi tą judresnę. Valdžioje negalima išsišokti, tarp visų turi būti vienodas, toje vilkų kompanijoje privalai prisitaikyti – tada išgyvensi.

Taip pamąstau apie tuos merus, kurie nuolaidžiauja aplinkiniams ir kurie išbūna ilgokai. Vadinasi, jie tenkina kitų užgaidas. Aš toks nebuvau. Kai atėjau dirbti, rajonas turėjo 2 mln. Lt skolų, nebuvo jokio progreso, tik politika. Mes gana smarkiai ėmėmės darbų, tuo metu buvo palanku dirbti. Nesvarbu, kad aš priklausiau Centro partijai, o valdžioje  buvo konservatoriai – Vagnorius, Šemeta, Babilius, Kunevičienė.

Partiškumas netrukdo ūkiškumui. Nors dabar jau yra kitaip. Jei jau vieni atėjo dirbti, kiti neprieis. Manau, kad papuolus į valdžią pirmiausia reikėtų sėsti prie stalo ir tartis dėl darbų, nes juk ateinama dirbti žmonėms. Manau, kad partijų ideologija turi būti ilgalaikė, bet su visais kitais turi tą ideologiją įgyvendinti iš lėto.

Kai atėjau į valdžią, šilumos ūkyje turėjome 2 mln. skolos. Po mano rekonstrukcijų ta skolos našta dingo. Naumiestyje nuo 11 Lt už kvadratinį metrą šiluma atpigo iki 2,75 Lt. Niekas man negali pasakyti, kad esu blogas vadovas.

Ar neturite minčių sugrįžti į mero kėdę? Rajone situacija juk nėra gera – didžiulis nedarbas, emigracija, augančios savivaldybės skolos. Ką daryti?

Per tuos dešimt mėnesių į Šakius buvo papildomai investuota 10 mln. Lt, o tuo metu biudžetas buvo 30 mln. Lt. Paprasčiausiai kiti to nedarė, o mes netingėjom ir užsiėmėm. Dabar irgi tingėti negalima, reikia dirbti. Galbūt ne viskas nepatrauklu?

Kiek dalyvaudavau rajono rinkimuose, visuomet surinkdavau daugiausia balsų. Bet aš niekam nereikalingas. Surenku daug balsų, o sistemoje dėliojasi kitaip, postus išsidalina kiti. Žinoma, gali žaisti tą žaidimą įvairiai. Pavyzdys Klaipėdoje – nors E. Gentvilo partija turėjo tik dvi vietas, jis tapo meru. Gal man, menininkui, jau nelabai įdomios tos kasdienės problemos?..  Man labiau patinka visa, kas susieta su kultūra, su ėjimu į priekį, o ne kažką žadėti žmonėms.

Eini į tą sritį, kurioje tau niekas netrukdo, ir darai. Užsienyje turbūt galėčiau normaliai gyventi ir iš meno, nors menininkai niekada turtingi nebuvo. Kaip mama sako, – vaikeli, rask tu menininką ,,bagotą“. Nelabai. Tačiau nebūtina turėti labai gerą mašiną, pavalgyti gali už tiek ar už tiek. Pasidalyti… Kai buvome jūreiviai, saldainį dalindavomės septyniese.

Būti politikoje ir būti valdžioje yra menas. Esama politikų, kuriems mes atleidžiame, nors ir padaro klaidų. Ne visą laiką gali būti tobulas, ne visada tau gali sektis. Kaip ir paukštis – jis atrodo sutvertas skraidyti, bet vis tiek visko pasitaiko.

Ką reikėtų daryti dėl nedarbo Šakių rajone?

Nereikia tingėti. Mūsų seniūnija bedarbių įdarbina daugiausia – apie šimtą per metus. Svarbiausia žinoti, ką tu nori padaryti, ir siekti tikslų. Tuomet reikės ir rankų, nes be jų tu nieko nepadarysi. Gali atvažiuoti ir amerikiečiai, viską padaryti, bet tau bus skaudu žiūrėti ir matyti, kad netenkini savo žmonių poreikių.

Lukšiuose dėl bedarbių labai didelės problemos nėra. Kad jų yra, tai mes ne visi žmonės tobuli. Tam, kad Lietuvoje būtų išsaugotas paveldas, yra įvairių institucijų ir komitetų. Galbūt Seime reikėtų komiteto ir dėl bedarbių?

Pripratinome vaikams už viską, ką padaro, mokėti. Gerai, jei vaikas protingas ir gerbs ir kitų darbą. Bet jeigu jis už menkiausią darbą save vertins tik pinigais? Man, menininkui, viskas styguojasi priešingai. Pagal krikščionybę sakoma – daryk gerus darbus. Ar motina Tereza pelnytų pasaulyje tokios pagarbos, jei viską būtų vertinusi pinigais?

Lietuvoje yra sukurta motinos Terezos sistema, bet ji lepina. Nėra nuoširdumo – davėm pašalpą, ir atstok. Nesekame, kur tasai su ta pašalpa nueina. Jis juk eina į parduotuvę ir nuperka alkoholio.

O mums reikėtų stovėti parduotuvėje ir laukti su pinigais. Ateis išalkęs žmogus – ir duoti jam nusipirkti pirmiausia maisto. Kitam – stovėti drabužių parduotuvėje, kad žmogus nusipirktų drabužį. Kai duodame žmogui pinigų, jis veikia pagal savo pomėgius, prageria pinigus. Prabūna toje malonioje fazėje iki kitos pašalpos, ir vėl viskas kartojasi. Mes išnaudojame resursus, bet rezultato nepasiekiame.

Kad pagerintume šitą sistemą, reikėtų skirti pavaduotojus gamybai, geriau viską  organizuoti. Mes buvome sėkmingai sukūrę komunalinį ūkį, kuris davė labai gerą rezultatą. Pinigų dalį, surinktų už vandenį, skirdavome ūkiui tobulinti, o kitą pusę panaudodavome miestelio gerovei. Žmonėms būdavo smagu matyti, kad tie patys žmonės, kurie tvarko vandentiekį, kloja ir šaligatvius, remontuoja pastatus, kuria parką. Vanduo ir fekalijos kainavo perpus pigiau nei visame rajone.

Mes per mažai dėmesio skiriame žmogiškiesiems resursams. Norvegijoje tašiau skulptūrą šalia alkoholikų profilaktoriumo. Ten alkoholikui sudarytos puikios  sąlygos. Mes negalime paleisti žmonių – eikit Jūs,  pasiuskite…

Aš tai vis paimu žmonių, bandau pamokyti medį padrožti, akmenį patašyti, tinkuoti ir t. t. Duodi žmogui kloti grindinį iš akmens. Sako – ,,Seniūne, aš nemoku“. Atsakau: ,,Bandyk, būsi klojęs, jei kas nepavyks, aš pataisysiu.“

Aš daryčiau taip – tą dalį pašalpų, kuri yra būtina tiems žmonėms, kurie tikrai negali dirbti, sumokame. Tačiau visi kiti, kurių vaikams suteikiame maitinimą ir panašiai, turi ateiti, atidirbti, uždirbti, išmokti. Jie bus socialiai saugesni. Mes negalime jų palikti likimo valiai, turime būti atviri. Galbūt kai kas mane vadina diktatoriumi, gal kartais per daug kišuosi, bet aš domiuosi žmonėmis.

Daug kas priklauso nuo rajono valdžios. Kalbu apie netoli mūsų miestelio pastatytus grūdų bokštus. Aš niekada nebūčiau leidęs to aryti. Tačiau jie apsigina tuo, kad viskas atitinka normas. O normas irgi kažkas sugalvojo. Bet miestelio žmonės kenčia nuo gaudesio. Tie, kurie statė, išvažiavo, čia negyvena, o vietiniai kenčia. Man,  menininkui, jautriam žmogui, dėl to skaudu. Lietuvoje slidi politika padaro savo.

Ar galima nubrėžti liniją tarp skulptoriaus ir seniūno? Ką Jums reiškia Zyplių  dvaras?

Skulptorius padeda seniūnui išsilaikyti finansiškai. Savo menu pelnausi pagarbos, dividendų. Neslepiu, kartais už mano darbus atveža ir žvyro, ir kitaip atsilygina. Viskas – seniūnijai. Ką aš kaip seniūnas galiu duoti? Nebent sagą išsiplėšti. Turi būti naudingas žmogui.

Skulptūrų esu paaukojęs už kokius 400 tūkst. Lt – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kiti sako – tau gerai, tu menininkas. Sakau – ateik, iškask kokį nors griovį, dar ką nors padaryk, ir tu būsi prisidėjęs, paaukojęs. Atsakymas – ką, aš kvailas? Tačiau yra žmonių, nuveikusių miesteliui gerų darbų. Matau, kad žmonės ne tik savo sklypelius pasitvarko, bet ir kitą gatvės pusę, senutei kokiai nors padeda.

Neseniai buvau Lekėčiuose – ten yra labai gražių, kūrybingų sodybų. Tačiau ir gamta juos supa gražesnė, daug pušynų. Kai pats būni čia, atrodo, nieko gražaus nėra, tačiau kai kiti atvažiuoja – sako, kad gražu. Niekada netvarkėme miestelio kapitaliai, tik vienur kitur vis pasirūpiname kosmetiškai.

Tvarkant dvarą padėjo rajono specialistai, jie darė savo darbą. Aš kaip seniūnas irgi dirbau savo  darbą. Tačiau, jei būčiau dirbęs tik nuo 8 ik 17 valandos, beveik nieko nebūčiau padaręs. Menininkai – kitokie žmonės. Kaip sakoma, kai kiti grįžta iš darbo, menininkai tik pradeda dirbti. Su manimi būna ir taip, kad visiems atsigulus, aš imu dirbti.

Mus, lukšiečius, visada lydėdavo dvaro šleifas – nesutvarkyto dvaro šleifas. Nuolat klausdavo, ar negalvojame jo restauruoti. Mane tai skaudindavo ir žeisdavo. Dabar jau smagu.

Pačiam miesteliui didelė nauda, nes seniūnija neturėjo jokios bazės. Ten ją sukūriau, nes be bazės net parko neprižiūrėsi. Kartais žmonėms trūksta savišvietos, kad viską, kas priklauso seniūnijai, turime bendrai ir tvarkyti. Per dvaro atidarymą girdėjau jaunimą kalbant, kad jiems tai bus geras kultūros židinys, pasididžiavimas, pavyzdys. Šis dvaras teikia miesteliui kultūros.

O Jums džiugina širdį, taip?

Tik pradėjęs dirbti meru įdarbinau vieną vaikinuką drožėju, kad rajono reikmėms drožtų skulptūras. Užsimezgė draugystė su Lenkija, ten jį nusiuntėme padirbėti. Visur klesti menas, visur architektai ir menininkai susiję su miestų pradžia. O mes Lietuvoje to nevertiname. Atvažiuoja vokiečiai ir vaikų darželiuose daro sūpynes, laipynes.

Verčiau sukvieskime rajono drožėjus arba surenkime plenerą, ir pridroš pasakų personažų, ir viso kito, bus kuo vaikams pasidžiaugti. Pradėkime nuo mažo vaiko. Jis pasakys, kad viską dėdė ar kaimynas išdrožė, o ne vokietis atvažiavęs sukonstravo šaltą savo svetimos kultūros supynę.

Lukšiuose net namus jau perka aukcionų būdu. Vadinasi, į Lukšius žmonės nori atvažiuoti gyventi. Nuo 1997 metų, kai mus pripažino gerai besitvarkančiais, namų kainos pakilo. Tiems, kurie parduoda, yra gerai, kurie perka – blogai. Tačiau, jeigu vertė kyla, vadinasi, – gerai.

Kaip numatote visuomenės reikmėms pritaikyti dvarą?

Visa tai, ką jau darome, dar labiau išplėsime. Ten bus kultūros ir menų meka. Ansamblis susideda iš reprezentacinių ir ūkinių pasatų. Persikels rajono Zanavykų muziejus, etnokultūros reiškiniai, koncertai, festivaliai ir šiaip šventės – ir bitininkams, ir miškininkams, ir baikeriams erdvės užteks. Tai nebus karalienės rūmai…

Dvaras turi tarnauti visų poreikiams. Ekonomikos šiuose dalykuose įžvelgti nereikėtų. Dvaras mus atveda į kitokią – į prosenelių  erdvę, ištraukia mus iš kasdienybės. Valstybė tam yra pajėgi. Jei ji sugeba banko ekspertui mokėti šimtus tūkstančių per mėnesį, vadinasi, ji tikrai pajėgi. Reikia reguliuoti kitus dalykus – ne šiuos.

Kartais į šią erdvę užklysta koks nors Seimo narys ir pradeda – tau gerai, tu plenerus organizuoji, tai ir užsidirbi pinigų… Kartais pamanai, kad jis – visiškas begalvis. Organizuoti plenerą reiškia, kad atvažiuoja 40 menininkų, juos turi apgyvendinti, pavalgydinti, duoti priemonių, suteikti poilsį, įdomų gyvenimą, kad jie veltui eitų dirbti ir dar kitais metais vėl atvažiuotų. Ir turi turėti gerą komandą. Šiandien aš tokią komandą turiu.

Dar susiduriame ir su tokia nuomone, kurią išgirstu nuvykęs kitur, kad man rajono valdžia atiduoda visus pinigus. Tuomet susisodinau tuos bendruomenės pirmininkus ir aiškinu – ir to, ir ano negaunam…

Kaip atsirado parkas? Visiškai atsitiktinai. Gelbėjau vieną senuką – jis norėjo pamiškėje parduoti 1,5 ha savo žemės – niekas iš jo nepirko. Pagailėjau, nupirkau. Ten žemė po aukšta įtampa – nieko daryti neišeina, daug smėlio, niekas neauga.

Atidariau karjerą, praplatinau kelią. Tą smėlį aš atidaviau kelininkams, o kelininkai įrengė parką. Sunaudota daug pinigų – technikai, atlyginimams ir t. t. Galiu sakyti, kad už kokį 100 tūkst. Lt paaukojau miesteliui. Yra gražių būdų panašiai pasielgti.

Padariau kalnelį, draugas menininkas paaukojo saulutę, pasidarėme vartus. Tokia draugystė parodo žmonėms, kad jei pats aukoji, tai negaila ir tau duoti. Lietuvoje dar yra ,,nesugedusių“ žmonių. Mes, menininkai, labai jaučiame vieni kitus, draugaujame nuveikdami didelius darbus.

Ką daryti, kad mes visi būtume iniciatyvūs, ne tik Jūs Lukšiuose?

Internete randu, kad esu pažadėjęs Liepalotams sutvarkyti mokyklą. Aš ją pastačiau, tačiau labai greitai uždarė, nes tokia buvo politikų valia. Vis dėlto aš neleidau jos privatizuoti. Dabar ten yra biblioteka, internetas, vaikai gali ateiti pažaisti tenisą. Žmonės taip pat gali ten atšvęsti gimtadienį ar Naujus metus.

Aš net autobusų stotelės negrioviau, o įrengiau tremtinių koplyčią. Neturiu tos savybės – griauti. Bet kokį betono gabalą nešu, iš jo ką nors darau, ir kas nors išeina.  Grindinys, kuris yra prie seniūnijos, – iš senų plytelių, parvežtų iš Palangos –  draugas išmetė iš kiemo.

Kai tik greideris greideriuodavo kelius, iš karto siųsdavau komandą akmenukų rinkti.  Ir štai padarėme grindinį. Tiesa, dar esu skolingas už cementą. Kaip nors atsilyginsiu. O ką daryti? Jei tą grindinį būtų dariusi kokia firma, būtų kainavę apie 50 tūkst. Lt. Ir, kaip sakau, kapitalas dingsta kažkieno vieno kišenėje. Kai tu moki pinigus po truputį išdalinti visiems, tai tie pinigai sugrįžta į valstybę.

Juk mūsų milijonierių pinigai nėra skirti visiems Lietuvoje. Jie yra visur kitur. O jei tu bent kažką perki Lietuvoje – ar pieštuką, ar ką, – viskas sugrįžta į Lietuvos biudžetą.

Kas turi imtis tautos vienytojo vaidmens? Kas turi rodyti iniciatyvą?

Yra daug protingų, gerų, iniciatyvių žmonių. Bet mes nemokame sutelkti jėgų bendram darbui. Truputį išsiskaidome į asmeniškumus. Kai tu jūroje plaukdamas laivu skęsti, turi būti labai vieningas, kad laivas ir toliau plauktų. Kitos išeities išsigelbėti nėra.

Kaip ir lėktuve, tu negali rizikiuoti niekuo, tik melsti Dievą, kad lakūnas nuskraidintų iš taško A į tašką B, kad ir koks jis bebūtų, kokiai partijai jis bepriklausytų. Kada mes turėsime visišką laisvę, kaip laive ar lėktuve – lakūnas, tada ir plauksime visi gražiai. Dabar mes nevertiname vieni kitų darbo. Jei vienas nutiesė kelią, tai kitas būtinai nugriaus ir darys kitą, šalimais.

Man gaila tų žmonių, kurie atvažiuoja ir sako, kad seniūnas ir to, ir ano nedaro. Tarsi aš ne pagal įstatymą elgiuosi. Mane jau tikrino tiek ir tiek. Jau dešimt metų bent kas mėnesį tikrina ir tikrina. Ir Seimo kontrolieriai, ir Vyriausybės atstovai, ir t. t.

Aš pradėjau skaičiuoti, kiek valstybė dėl to patiria išlaidų. Sakau – tu atvažiavai, mašina tave atvežė, vairuotojui algą reikia mokėti – ir tu mane tikrini, nes kažkas parašė ,,špargalkę“. Kažką reikia kitaip daryti. Valstybė patiria daug šalutinių išlaidų, kai tikram gyvenimui neužtenka.

Kiek prie tų turtų kūrimo prisideda valdžia? 

Dalyvaujame labdaringoje veikloje. Norvegai atvežė dvarui baldų, pianiną.

Nenoriu kalbėti, ką daro valdžia, kaip skirsto pinigus. Sakykim, yra tik vienas projektas rajono miesteliui, kuriam skyrė iš karto kokius 5 mln. Lt. Vadinasi, visi kiti miesteliai  tokių  pinigų lauks gal dar kokius 10–20 metų.

Aš taip negalėčiau, išdalinčiau kaip savo vaikams – turi 14 seniūnijų, tai visoms ir padalink ar po šimtą, ar po du šimtus litų.

O kas tai lemia? Ambicijos?

Viskas lemia. Tiek Sintautuose, tiek Kiduliuose šaligatvių reikia.

Ką dar žadate nuveikti?

Labai daug. Noriu restauruoti senus fontanus, jaunimui išplėsti visas, kokių tik yra, erdves. Labai norėčiau aplink ežerą įrengti poilsio vietų jaunimui. Nesinaudos vietiniai, bet atvyks kiti. Atvažiuoja vasarą vaikai pas senelius į Lukšius ir jau sako, kad smagu čia, – yra kur maudytis. Reikia sutvarkyti daug rekreacinių zonų.

Visą infrastruktūrą čia gali tvarkyti ir tvarkyti. Miestelį norėčiau padaryti daug gražesnį, tačiau dideliems projektams pinigų kol kas nėra, bet galbūt atsiras. Atrodo normalu, kad miestelis būtų apšviestas, kaip ir kiti miesteliai, kad turėtų būti vieninga sistema, kaip kuo pigiau tai galima būtų įgyvendinti.

Pamenu, Vilniuje, Gedimino prospekte 1994  metais švietė kas trečias žibintas. Nuvažiuoju į Prahą, o ten, kur tik einu – šviesa. Klausiu Vyriausybės atstovo – ar jūs daug pinigų turite? Sako, neturime, bet darome viską, kad žmogus jaustų, jog mes juo rūpinamės. Pasirūpina saugumo jausmu, jaukumu. Ką daryti, kad Lietuvoje būtų jaukiau?

Kartais galvoju, kad per daug išderiname ir išbalansuojame pagrindinius tikslus. Graikai, ispanai išlepo – jie nenori dirbti. Lietuviai nuvažiuoja, dirba ir uždirba, o vietiniai nenori. Švedijoje vaikai tingi mokytis, ir ten jau gydytojų beveik nėra. Žino – atvažiuos lietuvis, jis gerai gydo, kam jiems mokytis.

Dabar lyg ir gali elgtis kaip nori, viską galima išspręsti teisme. Teismas nieko neišpręs, jis veda tik į nuostolius. Visi kiti tik lobsta. Viešas pirkimas gali būti tik tuomet, kai tu žinai, ką perki. Jei viešu pirkimu tu perki slaptame voke, manau, kad tuomet yra didžiulė žala visai Lietuvai. Kai buvau meras, rizikavau ir namams statyti samdžiau kelias firmas. Tos, kurios geriausiai pastatė, tos ir liko. Kai tu voke perki medicinos įrangą, bet labai pigiai, tai po to ji ir stovi koridoriuose, niekam jos nereikia.

Darbų verpete sukatės nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, vis su mintimis apie Lukšių ateitį. Nepavargstate? 

Aš dvidešimt metų neatostogavau. Yra geras pasakymas – kai tu susirandi gerą darbą, tarsi visam gyvenimui gauni atostogas. Kažką darai, tau sekasi, džiugu širdyje, o svarbiausia  –  žmonės džiaugiasi.

2 komentarai

  1. Ačiū Dievui, kad turėjau progos sutikti Lukšiuose šių dienų šventąjį Vidą Cikaną. Nerandu kito žodžio jam apibūdinti perskaitęs straipsnį apie Vidą. Lukšiečiai ir pati Lietuva turėtų Vidą Cikaną nešioti ant rankų. Man trūksta žodžių, kaip padėkoti šiam katalikui menininkui, prikėlusiam Lukšius ir Zyplius.
    Į mano vaikystės atmintį įstrigo kitas panašus žmogus, atkeltas į Lukšius, kai buvau tąsyk Bartkų pradžios mokyklos pirmame skyriuje, kai žuvo Darius ir Girėnas. Į Lukšių parapiją anuomet atkėlė jauną kunigą Grabliką. Ir greitai pakilo sugriuvusios tvoros aplink bažnyčią, parapijoje užgimė jaunimo organizacijos ,,Angelaičiai“,,,Pavasarininkai“ ir kt.
    Noriu ir aš kreiptis į Vidą. Pasirodo, jis ne tik menininkas, bet ir rašytojas. Mielas Vidai, likite sveikas ir stiprus, savo gyvenime pastatęs daugiau kaip bažnyčią. Jūs būsite mano maldose iki kelionės į amžinybę.
    Antanas Kramilius Sydney – Australija

  2. Zyplių dvare buvau prieš trejus metus ir vakar. Tada jau stovėjo centrinis pastatas, bet tas užmojis rodėsi neįtikėtina našta. Dabar, atsidūrus čia, mane apgaubė „sava“ gera, rodos, laukusi manęs erdvė. Dingo ano meto sunkumas, išnyko mane šias dienas slėgusi vidinė įtampa. Tarsi kažkas paaiškėjo ir išsisprendė.
    Ir tai, kad tokių žmonių, kaip Cikana, yra vienetai, mus tik patikina, kaip nepaprasta imtis ir daryti.
    Galima tik stebėtis jo darbštumu, sugebėjimu tiek nuveikti. Iš nuostabos – kai mes jį susitikom – neatsirado impulso ir žodžių pulti dėkoti, girti.
    Rodos, tas dvaras ir pats Cikana – kaip pasakoj, taip jame visiems gera, kaip Dievo dovana. O dėkingumas Dievui – kaip jo išmokti?

Parašykite komentarą

Top