Jūs esate
Pagrindinis > Žmonės

V. Janulis. Tikras ūkininkas keliasi kartu su saule

Fotomenininkas Vytautas Janulis švenčia  60 -ies metų jubiliejų, jis  gimė Smėlynėje, Anykščių rajone, šiuo metu gyvena Vilniuje, vasaras leidžia Utenos rajone, Kirdeikiuose. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1990, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005. 1988–90 Anglijos Karališkosios fotografijos meno draugijos narys. Nuo 1988 iki 2012 metų surengė 25 individualias parodas Lietuvoje (Vilniuje, Anykščiuose, Utenoje, Molėtuose, Kupiškyje, Ukmergėje,, Zarasuose, Troškūnuose, Šiauliuose ir kitur bei užsienyje (Prancūzijoje 1990, Vokietijoje 1991). Menininkas parodas demonstruja ne tik parodų salėse, bet yra surengęs parodas ir bažnyčios šventoriuje, ant trovų, ant namų sienų. V. Janulis  yra Lietuvos sunkiosios atletikos sporto meistras, jis pažymėjo  geografinio Europos centro vietą (1990 m.). ,,Verslas ir politika" nuoširdžiai sveikina jubiliatą, linki jam kūrybinės sėkmės, dar kartą iš naujo  atrasti savo tėviškę, mylimą šalį.  ...

Seime – paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“

Birželio 7 d., trečiadienį, 13 val. Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) bus pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Parodą atvers Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, žodį tars Lietuvos garbės konsulas Vokietijos Federacinės Respublikos Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje prof. dr. Volfgangas Hermanas fon Štetenas (Wolfgang von Stetten), vokiečių bendrijos „Edelweiss“, vienijančios „vilko vaiko“ dalią patyrusius asmenis, pirmasis pirmininkas Olafas Pasenau (Olaf Pasenau), vokiečių bendrijos „Edelweiss – Wolfskinder“, vienijančios „vilko vaiko“ dalią patyrusius asmenis, pirmininkė Alfreda Kažukauskienė, Brandenburgo žemės parlamento deputatas, Krikščionių demokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas Henrikas Vichmanas (Henryk Wichmann), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis. Muzikinius kūrinius atliks Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Agnė Stančikaitė ir pianistė Julija Sadaunykaitė. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas. Parodoje pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. Ekspozicijoje ir joje įrengtuose terminaluose bus galima pamatyti ir išgirsti autentiškus „vilko vaiko“ dalią patyrusių žmonių liudijimus. Paroda Vitražo galerijoje bus eksponuojama iki birželio 30 d. Ją apžiūrėti galima penktadieniais atvirų durų valandų metu nuo 11 iki 15 val. lrs.lt,verslaspolitika.lt

Žmogus, kuris ,,tapo Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja žmonės, simboliu…“

Valstybė ir piliečiai Karolis DIDŽIULIS Per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį – daugiau kaip 10 svarbių vadovų pasikeitimų, tačiau 62-ejų Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis 15 metų ir dar galintis vadovauti penkerius metus, iš pareigų trauktis atsisakė... Negalėdama teatro vadovo atleisti įstatymų nustatyta tvarka, kultūros ministrė leido sau pasakyti, kad dėl tokių kaip Kėvišas žmonės emigruoja iš Lietuvos... Ar gyvename teisinėje valstybėje? Ar teisinėje valstybėje atleisti iš darbo žmogų užtenka politikų nuomonės? Žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinys „ŠIANDIEN“ į šią istoriją pažvelgė kitu kampu: kada politikai imsis tvarkyti ne personalines, o sistemines problemas? Jau ne pirmą mėnesį tęsiasi kultūros visuomenę suskaldžiusi diskusija dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo atleidimo iš darbo. Prezidentė, premjeras, Kultūros ministrė, Viešųjų pirkimų ir Etikos tarnybos, meno žmonės išsakė viešai (interneto portaluose lrytas.lt, DELFI) savo nuomonę – nuo reikalavimų atsistatydinti iki siūlymų teatro vadovo nekeisti. Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas visada pasigirdavo užsienio miestų kolegoms, kad Vilniuje dažnai svečiuojasi a. a. Mstislavas Rostropovičius (Vilniaus miesto garbės pilietis), Riccardo Muti, Valerijus Gergijevas, Zubin Mehta ir Izraelio filharmonijos orkestras, Londono, Berlyno ir Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrai ir daugelis kitų. ,,G. Kėvišą vertinu kaip profesionalą ir gerą meno vadybininką, savo pasiekimais žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos kultūros pasaulyje. Neabejotinai, jo gebėjimų ir pastangų dėka užaugo klasikinės muzikos ,,Vilniaus festivalis” ir į naujas aukštumas pakilo LNOBT. Mūsų Liberalų sąjunga 2000 m. teikė G. Kėvišo kandidatūrą į Kultūros ministrus, taip pat palaikė jo kandidatūrą siekiant vadovauti LNOBT 2002 m.“, – dar taip neseniai rašė A. Zuokas. Tai, anot buvusio mero, rodė miesto gyvybingumą, išprusimą ir patrauklumą, tačiau, kai naujoji valdžia iš pareigų pradėjo versti valstybinių įmonių vadovus, A. Zuokas nėrė į krūmus ir pareiškė, kad G. Kėvišas turi trauktis. „Situacija skandalinga, vadovas daro meškos paslaugą ir savo vadovaujamai įstaigai, ir visų kultūros įstaigų vadovų įvaizdžiui. Ir aš manau, kad tie sprendimai, kurie bus priimti artimiausiu metu įstatymų pakeitimuose, sutvarkant bendrą sistemą... Manau, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo perspektyvos likti tame poste yra labai mažos“, – sakė R. Karbauskis, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. Tuo tarpu buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus negali suprasti, kodėl ujamas tiek daug kultūrai nusipelnęs žmogus. Anot Prezidento, jam nėra žinomi teatro finansiniai reikalai, o jeigu yra padaryta kokių nors pažeidimų, juos reikia tirti. ,,Bet tai ne politikų, o teisėsaugos reikalas. Ir kaip gali ministrė, nieko neištyrusi ir neišsiaiškinusi, imti ir pasakyti Lietuvą garsinančiam žmogui: ,,Lauk!?“ Teisinėje valstybėje taip tvarkytis tiesiog neleistina. Juolab, kad ministrė pati pripažįsta: teisinių argumentų atleisti jį nėra. Išmokime gerbti ir vertinti žmones, nes kitaip galime tik prarasti Lietuvos kultūrą kuriančias asmenybes“, – sakė V. Adamkus. Prezidentas neabejoja, kad jei Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui nebūtų vadovavęs G. Kėvišas, niekada nebūtų atvykę į Vilnių tiek daug iškiliausių pasaulio muzikantų ir muzikos kolektyvų. ,,Kol taip yra, niekas to nevertina. Kai teatras taps provincialus, tada pamatysime, ko netekome. Šiuo atveju kalbame ne apie kokį vinių įmonės vadovą“, – teigė V. Adamkus. Jam antrina ir Prezidentas Rolandas Paksas. Žinomi menininkai taip pat palaiko G. Kėvišą: ,,Menas yra kuriamas asmenybių. Meno administravimui netinka būdai, kurie tiktų visai kitų sričių vadovavimui. Kultūra reikalauja ypatingo ir subtilaus vadovavimo bei prioritetų išmanymo. O ne galvų kirtimo. O kas toliau? Iškart prasidės visų menų klestėjimas?! Juk toks turėtų būti visos šios inspiruotos istorijos tikslas. Bet – bus pastatytas kitas, labiau palankus žmogus – ir viskas! Niekam nerūpi nei nauji spektakliai, nei nauji koncertai. Nei nauji kūriniai, nei nauji atlikimai ar gastrolės!“ Kreipimąsi į valdžią pasirašė kultūros elitas: Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas – vieni žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai; Zbignevas Ibelhauptas – Lietuvos muzikos akademijos rektorius, žymus pianistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Rūta Richterė – žymi pianistė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė; Robertas Šervenikas – vienas žymiausių Lietuvos dirigentų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikinis vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Martynas Budraitis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. Anot jų, visiškai akivaizdu, kad vyksta planinis susidorojimas su žymiausiais Lietuvos kultūros veikėjais. Ir tai daroma pačiais grubiausiais metodais. Protesto laišką kultūros ministrei atsiuntė Niujorko „Metropolitan Opera“ vadovas Peteris Gelbas, dramos ir operos režisierius Günteris Krämeris (2017 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), kiti žymūs pasaulio kultūros veikėjai. Kodėl iniciatyva atleisti G. Kėvišą gimė politikų galvose, kodėl jie, kaip susitarę, kalba tą patį: ,,Kėvišas turi trauktis“? Ar teisinėje valstybėje užtenka politikų nuomonės? Ar žmogus iš darbo turi būti atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka? Praėjusių metų rugsėjį vykusiuose konkursuose tinkamiausiais vadovauti Nacionaliniam operos ir baleto teatrui bei Nacionalinei filharmonijai pripažinti Gintautas Kėvišas ir Rūta Prusevičienė. Kultūros ministerija su jais sudarė penkerių metų sutartį. Tuomet teatro penkerių metų kūrybinės veiklos programoje konkursą laimėjęs G. Kėvišas akcentavo teatro plėtrą, suplanuotas Lietuvos ir užsienio autorių spektaklių premjeras, 2018 metais švenčiamo Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio bei 2020 metais minimo Lietuvos operos 100-mečio programas. Anot jo, tinkamai formuojant repertuarą, derinant meninius principus su meno rinkos reikalavimais, būtina sekti Europos ir pasaulio operos bei baleto meno tendencijas ir į jas reaguoti. Netrukus į valdžią atėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų paskirta kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas tapo Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja žmonės, simboliu... Ministras Pirmininkas S. Skvernelis taip pat neatsiliko: ,,<…bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Tuo tarpu Seimas ėmėsi taisyti įstatymą, kad lengviau būtų galima iš pareigų atleisti teatrų ir koncertinių įstaigų vadovus, o parlamento Kultūros komiteto vadovas Ramūnas Karbauskis dar kartą pabrėžė, kad jis ne vargšas, bilietą į teatrą nusipirks pats, tą išgali padaryti ir visi Seimo nariai. ,,Nepasitikėjimas – tai nepasitikinčiojo problema. Jis turi ieškoti būdų, kaip pasitikėti ir kaip susikurti tokius santykius, kuriuose to pasitikėjimo atsirastų. Jei darbuotojas nevykdo savo pareigų, pažeidžia darbo sutartį, sutartyje nurodytus darbo etikos reikalavimus, – tada prašom, suformuluokite atitinkamą nutartį ir atleiskite žmogų iš darbo teisėtai. Tad Kėvišas, šiuo atveju, kovoja už mūsų visų saugumą dirbti ir žinoti, kad neužtenka žodžio ,,nepasitikiu“ atleidimui. Nesvarbu, kas ketina tave atleisti – tavo kontoros vadovas, ar pati prezidentė. Žmogų atleisti galima tik vadovaujantis teise. Galbūt, Kėvišas įrodys šią tiesą. Ir nenoriu aš Kėvišo šiuo atveju vadinti didvyriu ar kovotoju. Tiesiog – noriu atkreipti mūsų visų dėmesį, kad negalime toleruoti ir visuotinai pritarti besiformuojančiai praktikai – atleidinėti žmones pagal įgeidžius. Kad ir ką galvotumėme apie poną G. Kėvišą, pirmiausiai turime šiuo atveju vertinti ne jį, o jo atleidimo iš darbo pagrįstumą“, – rašo portalas ,,DELFI“. Anot šio straipsnio autorės Jūratės Litvinaitės, jei darbo sutartyse su G. Kėvišu nėra įrašyta reikalavimų, užtikrinančių skaidrų vadovavimą, tai vėlgi – gal laikas mūsų valstybėje sukurti tokias darbo sutartis vadovams, kad niekam nebūtų gėda dėl jų buvimo pareigose? Kad vadovo kompetencijos ir įgaliojimai būtų taip aiškiai įrėminti, kad neliktų nė mažiausio plyšio savivalei, asmeniniams interesams tenkinti? Kol kas atrodo, kad tokių sutarčių norisi tik tada, kai vadovas ne iš tavo partijos, o ne apskritai kiekvienam vadovui... Bet, tikėkimės, G. Kėvišo atkaklumas, užsispyrimas privers susivokti, kad toks dvejopas požiūris į sutartis veda tik aklavietėn. Anatolijus Šenderovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, LATGA ir WIPO (Šveicarija) aukso žvaigždėmis sako, kad visa ši istorija parodo visišką menininko darbo ir jo specifikos ignoravimą. Anot jo, atsirado daug dalykų, kurie yra nepriimtini meno ir kultūros srityje. Viešieji pirkimai, pavyzdžiui, meninės kūrybos atžvilgiu yra absurdas! Šis terminas yra visai iš kitos srities, bet tik ne iš meno. Juk negalima užsakyti simfonijos ieškant, kas ją parašytų pigiau! Anatolijus Šenderovas kviečia baigti svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų triukšmingą ir tendencingą persekiojimą, nustoti inicijuoti įvairiausius patikrinimus, atnaujinimus ir kitus „teisinių priemonių ieškojimus“, o iš esmės – juos naikinti. ,,Kviečiu išklausyti pačius menininkus, padėti jiems kurti kultūringą Lietuvą. Kviečiu savo darbais ir kompetencija užtarnauti Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Naikinti lengviau, negu sukurti. Užtat – efektinga! Be to, galima surinkti nemažai balsų ateičiai… Aš pasisakau ne tik už G. Kėvišą, bet ir už teisingumą teisinėje valstybėje, teisingumą, kurio nereikia ieškoti! Jis turi tapti mūsų gyvenimo norma“, – sako menininkas. LNOBT vadovas G. Kėvi

Apsižvalgė po Vilnių: R. Šimašiui liko tik pora metų

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius

Jevgenijus Bardauskas, www.lrt.lt Tiesiogiai išrinkti merai jau pradėjo skaičiuoti antrąją kadencijos dalį, taip pat ir sostinės meras liberalas Remigijus Šimašius. Tokiais atvejais įprasta mėginti įvertinti nuveiktus darbus, ir dažnokai iš vilniečių pasigirsta apmaudo gaidelių, kad Kaunas tvarkosi geriau, sprendimai priimami greičiau ir ryžtingiau. Savivaldybėje sprendimai lėtesni, o Taryboje netgi neretas atvejis, kai nesusirenka kvorumas, ir tenka skirstytis. Apskritai, R. Šimašiaus darbai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau vienas jo trūkumas, akivaizdu, minimas kaip reikšmingas ir turintis įtakos visai jo veiklai. Vilniaus meras nėra lyderis ir idėjų generatorius, jis greičiau yra vykdytojas, tegu ir puikus, bet sostinės vadui to per mažai. Ir kaip sako vienas iš „Savaitės“ pašnekovų, jam teliko dveji metai, kad jiems praėjus „vilniečiai neišvoliotų Šimašiaus degute ir plunksnose ir neneštų jo Užupio kalnan kaip atsiprašymo prie Zuoko namų sudeginti“. Telekomunikacijų eksperto, apžvalgininko Liudviko Andriulio nuomone, R. Šimašius yra labiau prižiūrėtojas nei lyderis. „Galvojant apie R. Šimašių keista, kaip pats žmogus eidamas per miestą nesupyksta ir nepasako, kad šitaip negali būti. Čia lyg svetainėje būtų išdeginta grindų danga ir tu ramiai toliau gyventum. <...> R. Šimašius yra labiau prižiūrėtojas ir netrukdytojas negu lyderis ir darytojas. Jam trūksta gebėjimo sugalvoti paprastų ir aiškių dalykų, kuriais jis galėtų prisidėti prie miesto vystymosi“, – mano L. Andriulis. Laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno teigimu, Vilniaus meras stengiasi girtis paprastais, rutininiais darbais. „Įvykdžius rutininį darbą – kiemsargiui iššlavus kiemą tai įdėti į feisbuką ir sakyti, kad aš iššlaviau kiemą, na, tai nėra rimta“, – sako Ž. Šilėnas. Taip apie Vilniaus merą sako tiesiog vilniečiai, jokie pareigūnai ar politikai. Kone svarbiausias žmogus valstybėje – premjeras – dar kategoriškesinis: daug darbų vyksta tik iš inercijos, o per dvejus R. Šimašiaus kadencijos metus jokių kardinalių pokyčių sostinėje neįvyko. Vienintelis Vilniaus mero darbas – nupjauta tuja, sako Saulius Skvernelis. Buvęs miesto vadovas Artūras Zuokas taip pat nerodo džiaugsmo. „Miestui trūksta idėjų, miestui trūksta pagaliau paprasto normalaus ir ūkiško organizuotumo, pagal kurį tie darbai, kurie yra parengti, suplanuoti, na, nebūtų stabdomi“, – sako A. Zuokas. Pasak buvusio Vilniaus mero, miesto gyvenimas sustojo dvejiems metams. Dauguma projektų ar darbų, kurie turėjo būti padaryti iki šių metų, iš tikrųjų turėjo būti įvykdyti pernai ar užpernai. Pavyzdžiui, atnaujintas miesto autobusų parkas ir sostinės gatvėmis turėjo važinėti 100 naujų autobusų, ar Vilniaus gatvės rekonstrukcija, kuri vieną labiausiai klestėjusių sostinės vietų pavertė statybų aikštele. Čia įskūrusio salotų baro vadovė sako, kad per tą laikotarpį jų klientų sumažėjo perpus. Įstaiga – socialinis projektas, padedantis priklausomybių turintiems žmonėms, tačiau dėl užsitęsusio gatvės remonto jis atsidūrė prie prarajos krašto. „Kiek kalbėjomės, tai pas visus tas pats. Kaimynai užsidarė, keletas parduotuvių jau nebedirba, sustabdė veiklą“, – sako baro „Mano guru“ direktorė Reda Sutkuvienė. R. Šimašius dėl traukos centru buvusios centrinės gatvės nesibaigiančių statybų savo kaltės neįžvelgia – kaltas architektas, pridaręs rekonstrukcijos projekte klaidų, bei rangovai, atsainiai žiūrėję į darbus. Miestas yra išsiuntęs raštą rangovui su ultimatumu – arba kuo greičiau pabaigti darbus, arba sutartis su jais bus nutraukta. Apskritai meras su kritika nesutinka ir sako, kad beveik visus duotus vilniečiams pažadus įvykdęs: darželiuose sukurta apie pusketvirto tūkstančio naujų vietų, įsibėgėjo vaikų globos namų pertvarka, tvarkomi kiemai, šaligatviai, gatvės, sodinami medžiai, atidarytas vakarinis aplinkelis, sutvarkyta Neries krantinė, sumažėjo miesto skola, sukurta naujų darbo vietų, pritraukta investicijų. „Penkis pagrindinius pažadus, kuriuos lankstinukuose gavo visi vilniečiai, tai visus juos arba pavyko padaryti, arba aiškiai esame pusiaukelėje. Dar keletas dalykų, kurie viešosiose diskusijose buvo, kad ir apie finansus, tai su kaupu pavyko realizuoti. Arba [kalbant – LRT.lt] apie viešąjį transportą – tai judame. Tai iš tikro darau tai, ką žadėjau, ir esu visiškai tikras, kad tai pavyks padaryti“, – sako R. Šimašius. Ekspertai sako, kad mero pagyros apie sukurtas darbo vietas, pritrauktas užsienio investicijas yra perdėtos. Sostinė ir taip yra pasmerkta tokiai sėkmei, nes čia suvažiuoja ambicingiausi žmonės, o investicijos ateina dėl to, kad Vilnius yra didžiausias miestas Lietuvoje. Net ir koalicijos partneriai merą kritikuoja. Esą veiklos ataskaita – prasta, joje įvardyti dalykai tikrai nėra mero nuopelnai, o tiesiog įprasti ir kasdieniai dalykai, kurie – būtini. R. Šimašius kritikuojamas, kad išsikėlė neambicingus planus – šiek tiek patvarkomos gatvės, kiemai, darželiai, krantinės, tačiau nieko įsimintino. „Miesto proveržyje nėra tokių dalykų, kurie būtų tikrai apčiuopiami, būtų reikšmingi. Tai mes turim tuos klampius dalykus, kas liečia Nacionalionio stadiono statybą, kur savivaldybė ir nėra viena atsakinga, bet bet kokiu atveju stagnacija yra pakankamai didelė ir kituose grandioziniuose, masiniuose investiciniuose projektuose, kurie parodytų, kad Vilnius eina į kitą lygį. Per du metus to, deja, išjudinti nepavyko“, – sako Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas. Sulaukęs pagyrų, kad panaikino savivaldybės taksi, R. Šimašius kritikuojamas, kad ėmėsi kurti kitus savivaldybės verslus. „Vienus valdiškus verslus meras numarinęs pats lyg ir imasi kitų valdiškų verslų. Ir gera iliustracija viso šito reikalo yra „Grinda“, kuri šiaip teikė kiemo valymo ir plytelių klojimo paslaugas, o nuo šiol teiks ir daugiabučių administravimo paslaugas“, – atkreipia dėmesį Laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž. Šilėnas. Sostinėje apima jausmas, sako kritikai, lyg meras nemato, kad važiuojant Geležinio Vilko gatve dėl prastos dangos jautiesi tarsi dardėtum mediniais ratais, kad spūstyse tenka praleisti po valandą ir daugiau, kad viešasis transportas nė iš tolo neprimena modernaus vakarietiško, kad baseino ir toliau nebus. O vilniečiams norisi lyderio ir vadovo, kuris neieškotų kaltų, o spręstų. „Ko gero, bet koks didesnės įmonės vadovas jau būtų seniai ir skambiai išmestas iš darbo už tokį projektą kaip Vilniaus gatvė ar už Vilniaus taksi situaciją, kur mus gali pavežti už 20 eurų Valiera iki Seimo. Nes R. Šimašius nekalba apie tai, kaip jis tą padarys, jis kalba, kad susitiks, kad kalta ministerija, „ne mano atsakomybė“. Tai yra tikrai biurokratinis stumdymasis nuo savęs“, – teigia telekomunikacijų ekspertas, apžvalgininkas L. Andriulis. Didelio pasitikėjimo pirmuose tiesioginiuose mero rinkimuose sulaukęs R. Šimašius turi dar porą metų. Tada ir paaiškės, kaip jo darbus įvertins vilniečiai. Šiandien prognozė – nelabai guodžianti. „Jeigu toliau viskas vyks taip, kaip vyksta dabar, tai jo nenubaus, jį tiesiog pamirš“, – mano apžvalgininkas....

Tautų draugystė užsimezgė ir Vilniaus urėdijos miškuose

www.verslaspolitika.lt, Gintauto Kniukštos nuotraukos Vilniaus miškų urėdijoje, netoli Rukainių, Izraelio  ambasada Lietuvoje bendradarbiaudama su LR Aplinkos ministerija, VĮ Vilniaus miškų urėdija ir Vilniaus rajono savivaldybe kartu su moksleiviais iš visos Lietuvos pasodino ąžuolų giraitę. Lietuva dvišalius santykius su Izraeliu plėtoja nuo 1992-ųjų. Izraelio ambasada Vilniuje buvo atidaryta 2015 metų kovą - iki tol šios šalies ambasadorius Lietuvai rezidavo Rygoje. Per Holokaustą Lietuvoje naciai, dažnai padedami vietinių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos žydų. Pasaulio tautų teisuoliais Izraelis yra pripažinęs beveik 900 Lietuvos gyventojų, gelbėjusių žydus. Sausio pradžioje Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, skirtą Lietuvos ir Izraelio 25-osioms diplomatinių santykių metinėms. Ištisus metus šios metinės minimos tikros draugystės atmosferoje. ,,Ta pačia dvasia pasodinta ir ąžuolų giraitė, liudijanti apie tvirtą ir vis stiprėjantį ryšį tarp valstybių. Giraitė pasodinta 0,9 hektaro teritorijoje. Per 500 renginio dalyvių pasodino 3600 ąžuoliukų“, - žurnalui www.verslaspolitika.lt“, - sakė Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. Giraitei suteiktas "Izraelita" pavadinimas. Ji pasodinta Migūnų girininkijos 110 kvartalo 2b taksaciniame sklype Judaizme tūkstantmečius skaičiuojanti medžio sodinimo tradicija gyva iki šių dienų. Ji simbolizuoja žmogaus ir žemės ryšį, kurių sintezė kuria klestinčią ateitį. Medis yra žmogaus egzistavimo simbolis, pagrindinė individo ir bendruomenės gyvavimo vertybė. Į giratės sodinimo talką atvyko ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jį pasitiko miškų urėdas Artūras Nanartavičius ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon. Trys vyrai tuoj kibo į darbą, o maždaug po dešimties minučių išdygų graži ąžuoliukų  lysvelė. ..Kartu su mūsų draugais iš visos Lietuvos, sodinome ąžuolus - medžius, lietuvių kultūroje simbolizuojančius jėgą ir gerovę", - sakė Izraelio ambasadorius Amir Maimon. Šiai iniciatyvai atminti, organizatoriai kiekvienam dalyviui įteikė po padėkos raštą. Anot aplinkos ministro Kęstučio Navicko, Izraelita – tai simbolinis vardas, ilgaamžės ir įvairialypės žydų ir lietuvių istorijos atspindys, o giraitės sodinimas yra būtent toks žingsnis šia linkme. ,,Ateityje dar laukia nemažai bendrų darbų, įamžinant nužudytų žydų tautybės žmonių vardus, vardus tų, kurie atgulė mūsų miškų gilumoje", - kalbėjo giraitės sodinimo iniciatyvą palaikantis  aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Prie iniciatyvos prisijungė moksleiviai iš Kupiškio, Prienų, Anykščių, Švenčionių, Vilkaviškio, Vilniaus ir Vilniaus rajono savivaldybių, su kuriomis Izraelio ambasada  nuolat bendradarbiauja. Beje, renginio dalyviai buvo apsivilkę šalių valstybinių vėliavų spalvų apranga - balta ir mėlyna bei geltona, žalia ir raudona. Vilniaus miškų urėdijos miškasodžio talkos labai populiarios, neseniai miškininkai pakvietė į Nacionalinę miško sodinimo šventę. Šventė subūrė didžiulį būrį gamtos mylėtojų, norinčių prisidėti prie miško sodinimo. Talka vyko Lavoriškių girininkijoje. Parinktoje miško atkūrimui skirtoje biržėje, apsodintas net 2,7 ha plotas, buvo sodinti beržo bei eglės sodinukai. Šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės darbuotojai, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos darbuotojai, Žolyno vaikų socialinės globos namų auklėtiniai kartu su pedagogais, UAB ,,Baltronic Vilnius‘‘ darbuotojai. Pabaigus darbus, talkos dalyviai buvo vaišinami kareiviška koše bei šilta arbata, kurią pagaminti jau eilinį kartą padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinė. ,,Ši miško sodinimo šventė talkininkams buvo šventė ir atgaiva, paliko gerų įspūdžių ir sukėlė gerų emocijų, netrukus Vilniaus rajone sužaliuos dar daugiau medelių, giratę žada pasodinti ir Baltarusijos ambasados Vilniuje darbuotojai.“, - sakė miškų urėdas Artūras Nanartavičius.    

Lietuvos televizijai 60. U. Galadauskaitė – žiūrovų mylimiausia žvaigždė

Monika Visockytė, LRT.lt Ne visada pavyksta nujausti tiesioginiame eteryje tykančius netikėtumus, tačiau neretai jie tampa smagiausiais atsiminimais. „Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai“, – atmintin įsirėžusias darbo LRT TELEVIZIJOJE akimirkas prisimena U. Galadauskaitė, kurią žiūrovai išrinko mylimiausia televizijos žvaigžde. „Matydama, kokie žmonės įrašyti, tarp jų Gražina Bigelytė, net minčių neturėjau laimėti. Nominantų sąraše esu jauniausia, jau vien dėl to labai netikėta gauti TV žvaigždės apdovanojimą“, – džiaugėsi žurnalistė, sužinojusi apie portale LRT.lt organizuoto konkurso rezultatus. Žiūrovų simpatijas U. Galadauskaitė pelnė beveik septynerius metus iš peties dirbdama mylimą darbą, netausodama jėgų ir neskaičiuodama laiko. Ji pamena, kad, pildydama stojimo į universitetą dokumentus, baiminosi vieno dalyko – kad gali įstoti į ekonomiką, specialybę, kurią spontaniškai įrašė antru numeriu. Tačiau likimas viską sudėliojo tinkamai ir šiandien U. Galadauskaitė kasdien daro tai, apie ką svajojo, panyra į aktualias istorijas ir apie jas pasakoja visai Lietuvai. Žinių vedėja patvirtina, kad dirbant televizijoje – kiekvienas žodis ir veiksmas tarsi po padidinamuoju stiklu. Darbą stebi didelė dalis Lietuvos. Jeigu iš kolegų niekas nepastebės klaidos, ją gali užfiksuoti žiūrovas kad ir iš tolimo Lietuvos miestelio, paskambinti į televiziją ir pranešti. „Atsakomybė labai didelė. Negaliu būti išsiblaškiusi, turiu susikoncentruoti ir tikrinti faktus. Yra daug nutikimų, kai faktą ar įvykį praneša oficialūs asmenys ir, atrodytų, nekiltų mintis tikrinti informacijos, bet bendra patirtis rodo, kad vistiek reikia patikrinti tris kartus. Klaidų pasitaiko visur, net ir prezidentūroje“, – pasakoja U. Galadauskaitė. – Kokia yra gera žinių laida pagal Jus? – Mes, žurnalistai, į žinias žiūrime per savo prizmę, ji kitokia nei žiūrovo. Gera laikau dinamišką žinių laidą, kai ji gražiai persipina, o temos siejasi. Gerai, kai netrūksta svarbių įvykių, kurių tiesiog negalima neįdėti į žinias, ir kai yra specialistų, ekspertų, kurie istoriją apvelka svariais argumentais. Labai patinka, jeigu žinių pabaigoje būna lengvų ir gražių naujienų. – Kokių jausmų vedama keliaujate į tiesioginį eterį? – Iš pradžių apnikdavo labai didelis jaudulys. Mokiausi pas buvusią radijo diktorę Dalią Stonytę, kuri sakė: „Jaudulys gyvenime nedingsta niekada, o jei jis dingsta, vadinasi, tau neberūpi“. Bijodavau, kad ne ten padėsiu rankas, ne tokį žodį ištarsiu ir, o Dieve, kiek žmonių dabar žiūri. Vadinu tai pradžios jauduliu. Ilgainiui jis pavirsta kūrybiniu, kai esi užsidegęs žinias padaryti kuo įdomesnes ir aktualesnes, kažką pranešti pirmiau, rasti tai, kas dar nėra žinoma. Su tokiu jauduliu dabar einu į eterį kiekvieną vakarą. – Ar pasitaiko momentų, kai pranešti žinias sunku, – kaip pasielgiate tokiomis akimirkomis? – Esu skaičiusi žinių vedėjų interviu, kuriuose jie mini, kad sunku laidose kalbėti apie nelaimes. Manau, kad toks yra darbas: pusė žinių – geros, pusė – blogos. Diena dienai nelygi. Susikaupiu ir skaitau jas. Manau, geriau nesuasmeninti. Tačiau mane, kaip ir visą Lietuvą, sukrėtė Ievos Strazdauskaitės istorija. Kai paaiškėjo dingimo baigtis, generalinis komisaras Linas Pernavas atėjo į studiją ir man buvo tikrai sunku jį kalbinti, galvoti apie šią istoriją, kai viskas ką tik paaiškėję. Tuo metu mąsčiau apie merginos mamą ir ašaros strigo gerklėje. Tai turbūt vienintelis kartas, kai studijoje stengiausi tramdyti ašaras. – Televizijoje pradėjote dirbti maždaug prieš septynerius metus, jei palygintumėte save tada ir dabar – kas pasikeitė? – Atėjau išsigandusi, didelėmis akimis, galvojau, kaip viskas bus, bet labai norėjau, kad būtų gerai. Labai daug ko išmokau. Manau, niekur kitur nebūčiau tiek išmokusi. Tiek dėl žmonių, tiek dėl televizijoje taikomų naujovių. Manau, kad LRT yra ta vieta, kur žmogui svarbiausia motyvacija. Dažnai sako, kad jauni žmonės darbų imasi entuziastingai, bet Lietuvos darbdaviai juos nuleidžia ant žemės ir entuziazmas dingsta: žmonės arba emigruoja, arba tampa galvas nunarinusiais, liūdnais lietuviais. Džiaugiuosi, kad mano darbovietė niekada nenumuša motyvacijos, atvirkščiai – kelia entuziazmą ir visada pasiūlo naujų erdvių, kur galima tobulėti. Tačiau visada ir pati rodžiau iniciatyvą. Galvojau, kad pasiūlius temą reportažui žurnalistas visuomet su dideliu noru jos imasi. Tačiau tikrai mačiau praktikantų, sakiusių: „Savaitgalį aš nevažiuosiu“, „Nenoriu važiuoti vakare, nes tai – ne darbo valandos“. Tai yra žmogaus teisė – nenorėti ir nedaryti. Bet tuomet kyla klausimas, ko iš tiesų jis nori ir kiek pasiruošęs stengtis? Taip pat man atrodo, kad per septynerius metus labai pasikeitė televizija, jau nekalbu apie naujas studijas ir technologijas. Kai tik atėjau dirbti, buvo atnaujinamos montažinės, kameros, studija, netgi drabužiai, padaugėjo naujų jaunų žmonių. Išsiplėtė ir atsinaujino LRT.lt portalas, kuriame pradžioje dirbau. Svarsčiau, ar pataikiau ateiti tokiu metu, kai sparčiai vyko pokyčiai ir buvo diegiamos naujovės, ar LRT visada taip keičiasi. – Esate sakiusi, kad norint pasiekti profesinių tikslų, žinoma, reikėjo sėkmės, tačiau, kad ji ateitų, teko įdėti daug darbo. Kas pareikalauja daugiausiai pastangų siekiant tikslo? – Karjera susideda iš daugybės dalykų, tarp jų – pasiruošimo, žinių, tobulėjimo. Tai nėra tik valanda, kai pasirodau eteryje ir pristatau žinias. Kartais pagalvoju – man pasisekė, nereikėjo emigruoti. Kita vertus, kai kas nors kitas pasako: „Tau pasisekė“, pamąstau – juk niekas parduotuvėje nepriėjo su pasiūlymu tapti žinių vedėja. Dirbau labai daug ir tikrai stengiausi. Kartais paskaitau žmonių komentarų, kad turbūt dėl to, jog graži, jai lengviau, atlaidžiau žiūri. Kitas komentaras – ji turbūt kažkieno dukra. Dėl šio komentaro smaginasi tėvai, sakydami, kad jie gyvendami Marijampolėje visus pareguliuoja. Dažnai sakoma, kad Lietuvoje viskas vyksta per pažįstamus, bet iš tiesų bent jau tarp savo aplinkinių nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam karjeros siekti padeda tėtis ar mama. Visi kabinasi savo jėgomis. – Ne taip seniai LRT „Facebooke“ buvo galima pamatyti nuotraukas, kuriose užfiksuotas Jūsų vizualus panašumas su legendine diktore G. Bigelyte. Ar jį pastebėjote? – Pirmos, kurios tai pastebėjo, buvo grimuotojos, kurios šukavo plaukus į kuodą: „O Dieve, – Gražina.“ Paskui iš šalies pradėjau girdėti tokius pastebėjimus, bet netikėjau, kad tai tiesa. Tuomet buvo sudėtos panašios mūsų nuotraukos ir pasirodė, kad gal išties kažkokių vizualių panašumų yra. Žinoma, malonu, kad palygina su G. Bigelyte. Sunku vertinti, ar ir charakteriu esame panašios, kadangi diktorės nesu sutikusi. Labai norėčiau būti į ją panaši, ji – LRT legenda. – Ar Ugnė Galadauskaitė, kurią žiūrovai mato televizijoje, skiriasi nuo merginos, kokia esate užvėrusi darbo duris? – Mano charakteris toks, kad mėgstu būti tarp žmonių, bendrauti. Tokia esu darbe ir gyvenime. Natūralu, kad per žinias esu rimtesnė, labiau susikaupusi. Tačiau jeigu vyksta tiesioginiai pokalbiai laisva ir linksma tema, esu tokia, kokia esu – sukuosi kaip vijurkas, nebijau pajuokauti. – Balandžio 1-osios proga LRT skelbė linksmus kadrus, nutikusius tiesioginio eterio metu, kuriuose tai žodis užstringa, tai kiti dalykai, kurių žiūrovas neturi pamatyti, nutinka. Kokių nutikimų yra buvę Jums? – Juokingiausias įvykis – pokalbis su kinologu. Žmogus, matyt, neužfiksavo, kad vyksta tiesioginis eteris. Aš užduodu klausimą, operatorius iš pradžių filmuoja mane, paskui pašnekovą, o tada atsuka kamerą į dresuojamą šunį. Pašnekovas tuo metu nutyla ir sako: „Po velniais, rodote mane ar šunį?“ Aš atsakiau: „Oi, žinokite, čia tiesioginis eteris, spėsime parodyti ir jus, ir šunį.“ Tada žmogus pradėjo kalbėti toliau, bet, kaip jutau, jis nesuprato, kas buvo ir kur problema. Dar viena mano baimė būdavo, kad, jei pašnekovą kalbinsiu centre, į kadrą įbėgs amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas. Sykį vaikščiodama mieste per Kaziuko mugę atsitiktinai sutikau kolegą Arną [žurnalistą Arną Mazėtį – aut. past.], kuris rengė tiesioginį reportažą laidai „Laba diena, Lietuva“. Vaikščiodamas su mikrofonu jis ieškojo pašnekovų, kai staiga priėjo kunigaikštis Vildaugas, sakydamas, kad jis gali viską papasakoti. Žinoma, vėliau panaši situacija nutiko ir man. Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai. Svarbiausia nesusinervinti, kad reportažas vyksta ne pagal planą, tuomet ir žiūrovui, ir pačiai linksma. – Kokios darbo minutės Jus iki šiol jaudina? – Tai įvyko 2010-aisiais, tais metais, kai pradėjau dirbti. Darydavau tik reportažus, dar nebuvau susidūrusi su darbu tiesioginiame eteryje. Pamenu, vyko savivaldybių rinkimai ir mano vadovas paprašė nuvažiuoti padaryti tiesioginių „pasijungimų“ į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Užduotį išgirdau likus trims dienoms iki rinkimų ir visą tą laiką man buvo negera ir baisu – nemoku apsakyti, kaip bijojau. Galvojau – čia rinkimų laida, kurią žiūrės visi, ir vis kartojau – tik nesusimauk, tik nesusimauk. Tuo metu buvau trečio kurso studentė. Pamenu, iš Saulėtekio bendrabučio važiuoju troleibusu į LRT, žiūriu į žmones ir galvoju: visiems dabar ramus sekmadienio vakaras, o aš baigiu numirti iš baimės. Per tiesiogines transliacijas turime ausinę. Žinoma, tokią ausinę turėjau ir aš, paklausiau, kaip geriau padaryti – pasigarsinti ją ar patylinti? Ko

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė www.lrt.lt Buvo gabus chemikas – tapo eiliniu apsaugos darbuotoju. Mokėsi Jungtinės Karalystės universitete – sugrįžo atgal į varganą lūšną be vandens ir tualeto. Buvo geriausias mokykloje, o dabar – savos šeimos skerdikas. Tokią atomazgą nulėmė viso gyvenimo vilčių žlugimas. Duodama interviu portalui „15min.lt“ taip mananti sakė Egidijaus Anupraičio, įtariamo artimiausių žmonių sušaudymu, chemijos ir biologijos mokytoja Kunigunda Vrubliauskaitė. Niekas kol kas nežino, kas iš tiesų ką nulėmė, tačiau prakalbusi apie tai mokytoja palietė dar vieną reiškinį, kurį nujaučiame, bet dar daug nekalbame, kurį taip pat galime vadinti uždelsto veikimo bomba arba dar viena emigracijos puse. Visi tie 50 tūkst. žmonių, palikę Lietuvą pernai, 14 tūkst., kurie susipakavo lagaminus šį sausį ir vasarį, taip pat ir visi kiti išvyko gaudydami savo didesnę ar mažesnę svajonę. Kažkam ta svajonė pinigai, kažkam – įdomesnis darbas, gabiam jaunimui – studijos. Svajonės skirtingos, bet lūkesčiai ir nuostatos iš esmės tokie pat. Kiekvienas keliantis sparnus tiki, jog ten bus kitaip, jog ten jis kažką pasieks, jog ten jis parodys ir įrodys. Negana to, kiekvienas emigrantas įkūnija ne tik savo, bet ir artimų žmonių svajonę. O kaip yra, kai jis tampa parvykstančiu, sugrįžtančiu emigrantu? Tuo, kurio taip šaukiasi tėvynė, vis kurdama sugrąžinimo planus ir vadinanti tai vienu iš savo prioritetų? Nemaža dalis pasukusių atgal atsiduria prie sudužusios geldos. Oro uoste jiems orkestras negroja. Darbo niekas nesiūlo, nes ir savų bedarbių per akis. Tokių kaip Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas, iš Londono persikėlęs į vyriausybės rūmus, ar dabartinė vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, kadaise palikusi karjerą Niujorke dėl „Investuok Lietuvoje“ vadovės kėdės, yra vienetai. Kiti parvyksta tyliai. Kas nepritapęs, kas tiesiog atsikandęs gyvenimo svetur ir nebenorintis daugiau būti svetimu net ir puikiausiame krašte. Nesvarbu dėl kokių priežasčių parvyko namo, vertinimas toks pat. Nepavyko. Nesugebėjo. Taip sakant, jeigu neuždirbo bent namui ar neturi gero darbo pasiūlymo, tai yra dar didesnis nevykėlis, nei buvo iki emigracijos ar yra visi likę čia. Tiesa yra ta, jog artimiausia aplinka tokį sugrįžimą suvokia kaip asmeninį vilčių, sietų su tokiu savu emigrantu, subyrėjimą, o visuomenėje iš principo vyrauja priešiškos nuostatos. Iš dalies dėl pavydo, iš dalies dėl to, jog išvykstantieji laikomi bėgliais ar net išdavikais. Pagaliau, kiekvienas toks parvykėlis yra konkurentas, turintis bent jau teorinių pranašumų, mat yra daugiau matęs. Ir kol didelė visuomenės dalis kapanojasi varge, tol požiūris nesikeis. Kone kiekvienas, nusprendęs sukti atgal, turi ne tik susitarti pats su savimi, bet patiria vienokį ar kitokį psichologinį spaudimą iš aplinkos, tegu ir tylų. Turi perlipti per išankstines nuostatas. Kitaip sakant, namie jo laukia nelengvas adaptacinis periodas, kai pagalbos tikėtis nelabai yra iš kur, o nevykėlio etiketė jau paruošta. Emigrantų patirtis labai skirtinga. Ši problema tikriausiai mažiau aktuali juodadarbiams ir visai neaktuali per pasaulio laboratorijas keliaujantiems mokslininkams. Sudėtingiausia turėtų būti jauniems žmonėms, kurie rinkosi studijas užsienyje, tikėdami, jog šis laivas išplukdys juos į kitokį gyvenimą. Nejauku net galvoti, kaip turėtų jaustis jaunuolis, neseniai pasakojęs mokykloje savo sėkmės istoriją, buvęs savotiška vietos legenda ir pavyzdys, bet dabar turintis ieškoti bet kokio darbo ir kasdien klausytis tėvų ar giminaičių aiškinimų, koks jis asilas, nes sugrįžo nuogas basas į šitą ašarų pakalnę ir dar tapo išlaikytiniu, kišenėje gal turinčiu tik diplomą, kurio čia nelabai kam reikia. Sunku tiksliai pasakyti, kiek tokių jaunuolių yra. Statistika fragmentiška. Palyginus įvairius šaltinius, galima sakyti, jog kasmet mokytis išvažiuoja vidutiniškai 2,5 tūkst., o maždaug pusė jų po kelerių metų sugrįžta namo. Nėra žinoma, kokia jų dalis suranda lūkesčius atitinkantį darbą. Juo labiau nėra žinoma, kokioje aplinkoje jie atsiduria. Kuo ji nykesnė, tuo didesnė tikimybė, jog psichologinis spaudimas ir graužatis dėl žlugusių vilčių gali tapti nepakeliami, peraugti į depresiją. Bet faktas, jog jų yra. Gal keli šimtai per metus, gal kelis kartus daugiau. Pirmieji šeši mėnesiai jiems yra sunkiausi. Ir kažkas turėtų pradėti juos skaičiuoti ir matyti. Keturguba žmogžudystė Gaižėnų kaime tuo pat metu yra ir perspėjimas, jog atsiranda dar viena savita rizikos grupė, kuri didės, nelygu kokia bus padėtis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tai žmonės, kurie gali būti naudingi, normaliai integruotis, bet lygiai taip pat gali nesusidoroti su tokia tikrove, kokia ji yra. Ir vis dažniau nesusidoros, jeigu liks vieni menko emocinio intelekto aplinkoje. Kai politikai eilinį kartą prabils apie emigrantų sugrąžinimą, jie turės nepamirštamą pavyzdį, koks tas sugrįžimas gali būti.

Kauniečių pamėgtas poilsiavietes puoselėja miškininkai

www.verslaspolitika.lt Miškai, o ypač valstybinės reikšmės, visuomenės ir valstybės gyvenime atlieka įvairias funkcijas. Kauno miškų urėdijos valstybinės reikšmės miškams parengtas specialus rekreacinio sutvarkymo projektas. Įrengti 59 rekreacijos objektai - poilsiavietės, atokvėpio vietos, pažintiniai takai, kurių dalį numatyta atnaujinti ar rekonstruoti. Kauno miškų urėdijos teritorijoje rekreaciniams miškams priskirta 3612 ha miškų arba 14 proc. viso miškų ploto, iš jų 2486 ha valstybinės reikšmės miškuose. Rekreaciniams miškams priskirti miško parkai, rekreaciniai miško sklypai, saugomų teritorijų rekreacinių zonų miškai, miestų miškai. Kauno urėdijos miškininkai poilsiautojams siūlo pailsėti 13 poilsiaviečių, 43 atokvėpio vietose, pakeliauti pažintiniu ir rekreaciniu takais. Kauniečiai ir jų svečiai dažnai lankosi poilsiavietėse, įkurtose Karmėlavos bei Raudondvario girininkijose. Ramiose samanų kilimo apklotose miško aikštelėse, kurias supa svyruokliai beržai, skarotašakės eglės ir storakamieniai ąžuolai, stūkso meniškos pavėsinės, patogūs miško baldai, įrengtos žaidimo aikštelės, supynės ir įvairi sporto įranga vaikams. Pavėsinėje „Grybai" (Raudondvario girininkija) ilsisi ne tik grybautojai: į grybus panašią poilsiavietę, esančią nusileidus į daubą vedančiais laipteliais, itin pamėgo vietiniai gyventojai ir kiti poilsiautojai. Kauno urėdijos miškininkų rūpestingų rankų globojamas Ringovės piliakalnis, kuris dar vadinamas Pilike arba Linksmuoju kalnu (Vilkijos girininkija), esantis maždaug 5 km nuo Vilkijos. Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto kyšulyje, suformuotame Ringovės ir Krestinavos upelių daubų. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Gamtos mylėtojus kviečia  Jaučiakių piliakalnis, Alkakalnis (Svirnakalnis), Antakių senkapiai, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Brolių kapai (Kulautuvos girininkija). Savo vandens vėsa atgaivins Palazdenio šaltinis (Vilkijos girininkija), nustebins Kernuvės mitologinis akmuo ir Karūnuotoji eglė. Kuriant rekreacinę infrastruktūrą miškuose, orientuojamasi į labiausiai pamėgtus ir lankomus miško sklypus, siekiant sureguliuoti miško lankytojų srautus, nukreipiant poilsiautojus į saugius priešgaisriniu požiūriu miško sklypus. Pažintinių ir mokomųjų objektų kūrimas leidžia visuomenei pažinti gamtos turtus, kultūros paveldo vertybes. Taip auklėjama visuomenė, ugdomas jos kultūrinis elgesys gamtoje. Rekreacinių priemonių dėka miškas mažiau šiukšlinamas, kraštovaizdžiui nepadaroma žala arba ji yra minimali, mažinamas miško gaisrų kilimo pavojus. Privačios žemės sklypų pirkimas naujiems miškams įveisti Beje, Kauno miškų urėdijoje pradedamos žemės pirkimo procedūros dėl žemės sklypų, kuriuose planuojama įveisti mišką. Dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. balandžio mėn. 6 d. 10 val. 00 min. Kauno miškų urėdijai (Romainių g. 2, Kaunas). Perkami privačios žemės sklypai naujiems miškams įveisti Kauno rajono savivaldybės Babtų, Domeikavos, Bubių, Karmėlavos, Kulautuvos, Lapių, Liučiūnų, Padauguvos, Panevėžiuko, Pagynės, Vandžiogalos, Raudondvario, Saulėtekių, Užliedžių kadastrinėse vietovėse. Reikalaujami parduodamo turto duomenys (svarbesnieji): • ne mažesni kaip 0,5 ha ploto žemės sklypai, besiribojantys su valstybinės reikšmės miškais, kuriuos patikėjimo teise valdo VĮ Kauno miškų urėdija, arba to paties ploto sklypai, esantys ne toliau, kaip 1 km atstumu nuo tokių miškų, jeigu privažiavimui prie jų yra tinkamas ir servitutais įteisintas kelias; • atskiri, ne mažesni kaip 3 ha ploto žemės sklypai, nutolę nuo VĮ Kauno miškų urėdijos valdomų miškų ne daugiau, kaip 3 km, jeigu privažiavimui prie jų yra tinkamas ir servitutais įteisintas kelias; • atskiri, ne mažesni kaip 5 ha ploto žemės sklypai, nutolę nuo VĮ Kauno miškų urėdijos valdomų miškų daugiau, kaip 3 km, jeigu privažiavimui prie jų yra tinkamas ir servitutais įteisintas kelias; • žemės sklypas neturi būti priskirtas teritorijoms, kuriose veisti mišką draudžiama;. • žemės sklypai, kurie patenka į Kauno rajono savivaldybės teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemų prioritetinius plotus, kuriuose numatyta įveisti mišką; • žemės sklypai turi būti be melioracijos sistemų. Kandidatai turi pateikti nuosavybę patvirtinančių dokumentų kopijas, patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, kadastrinių matavimų bylos kopiją su tiksliais kadastrinių matavimų duomenimis, nurodo nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kitus veiklos apribojimus ir kitus kadastro duomenis, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus veiklos prioritetus, tvarkymo režimą, nustatytus servitutus, kitus daiktinių teisių suvaržymus ir trečiųjų asmenų teises į siūlomą pirkti žemės sklypą, taip pat turto vertinimo ataskaitą....

Artūro Noviko džiazo mokykla: tarptautiniai konkursai ir aukso medaliai

Artūro Noviko džiazo mokykla įkurta 2004 metais. Tai vienintelė mokykla Lietuvoje, kurioje vaikai nuo ketverių metų mokomi dainuoti džiazą vokaliniame ansamblyje. Kad mokėtų skaityti iš natų, visi mokyklos auklėtiniai mokosi solfedžio. Pasirinktiniai (neprivalomi) dalykai: fortepijonas, fleita, saksofonas, gitara, mušamieji. Kasmet į muzikuojančių vaikų būrį įsilieja nauja keturmečių karta. Padedami pedagogų – savo srities profesionalų – mažieji išmoksta ne tik dainuoti ar groti. Scenos judesys, atsakomybės jausmas prieš kiekvieną koncertą, punktualumas, gebėjimas būti kolektyvo nariu nuo vaikystės ugdomos savybės praverčia tolimesnėje asmenybės tobulėjimo raidoje. Su muzika užaugę jaunuoliai Artūro Noviko džiazo grupėse dainuoja ir studijuodami, ir baigę aukštuosius mokslus. Mokyklos veikla neapsiriboja tik pamokomis. Džiazo grupės ir solo atlikėjai dalyvauja šalies ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose. Jie - konkurso „Dainų dainelė“ laureatai, užsienyje laimėti Grand Prix, parsivežti laureatų diplomai - tarsi savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis pasitikrinti profesionalumo lygį. Atlikėjai nuolat  kviečiami koncertuoti Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės renginiuose. Mokyklos kolektyvai yra pelnę geriausio Lietuvos vokalinio ansamblio titulą, laimėję „Aukso paukštės“, Lietuvos muzikų sąjungos “Auksinio disko” apdovanojimus. Pasaulio chorų olimpiadoje "Jazz Island" ir "Mini Jazz" laimėjo aukso medalius. "Verslo ir politikos" inf....

Arūnas Valinskas: „Laimė į skolą nedalinama“

LRT.LT Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“. „Šį vakarą norėjau matyti žmones, kurie vienu ar kitu tarpsniu buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius, su kuriuo Seime tikrai labai daug dirbome. Jis juk tikrai nėra pats populiariausias Lietuvoje žmogus. Bet man nusispjaut, kas ką galvoja! Tai mano šventė ir ji bus tokia, kokios aš noriu“, – juokėsi A. Valinskas, puotos užkulisius atvėręs tik LRT laidos „Gyvenimas“ žiūrovams. Vakaras išties buvo vertas eterio karaliaus – skanėstais nukrauti stalai, vietoje fotografavimosi sienelės – milžiniškas televizorius, kuriame pozavo sveikintojai, specialiai šiam vakarui perdarytos dainos, scenos žvaigždžių pokštai ir išskirtinės draugysčių istorijos, privertusios iki ašarų kvatotis visus susirinkusius. Štai buvęs premjeras A.Kubilius pasveikinti buvusio Seimo pirmininko atskubėjo su karučiu ir pokštavo, kad po daugelio metų valstybė paskaičiavo, jog paėmė per daug baltųjų centų už Valinsko išdaigą per Žvagulių vestuves ir likutį nusprendė grąžinti. „Mano pirmoji pažintis su Valinsku įvyko tuomet, kai dar mokiausi dešimtoje klasėje. Tuomet dalyvavau jo vedamame televizijos žaidime ir laimėjau baldų komplektą. Bet labiausiai į atmintį įsirėžė jausmas, kai, pabuvęs televizijos studijoje, supratau, jog ateity noriu ir aš čia dirbti“, – pasakojo jubiliejinį vakarą vedęs Andrius Tapinas. „Aš taip pat šios pažinties niekada nepamiršiu, nes sulaukiau Andriaus tėčio, garsaus žurnalisto Laimono Tapino skambučio, kuris buvo tiesiog nevilty, nes nežinojo, kur dėti tą virtuvės komplektą“, – eterio kolegai antrino vakaro kaltininkas. Iš Briuselio specialiai į šventę atskubėjęs europarlamentaras Viktoras Uspaskichas juokavo, kad jo gyvenime Arūnas suvaidino ypatingą vaidmenį, juk būtent jis sugalvojo posakį „Geras vaizdelis“, tapusį kėdainiškio vizitine kortele. „Jau laikas savo sukauptą patirtį perduoti jaunesniems“, – draugui linkėjo V. Uspaskichas, į puotą atvykęs su dabar jau buvusia žmona Jolanta Blažyte, kurią meiliai šokdino grojant legendinės grupės „Vairas“ muzikantams. Ypatingą dovaną Arūnui įteikė žmona. Be galo slidžiu keliu iš filmavimo Kaune tą vakarą į puotą atskubėjusi Inga Valinskienė su vyriausiuoju sūnumi padainavo romansą, sujaudinusį jubiliatą iki ašarų, kurias šis sunkiai slėpė po plačia šypsena. „Valinsko gyvenime visko buvo labai daug. Jis neturėjo tik vienintelio dalyko – paprastos, kasdienės, net pavadinčiau namų sofos ramybės. Tačiau jos Arūnui dar teks išmokti. Galbūt kažkada jis suvoks, ką reiškia laimė ir ramybė tiesiog sėdint ant sofos namų šilumoje, matant savo vaikus, anūkus, nebedirbančią, o tiesiog ramią žmoną. To jam ir linkiu“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams atsivėrė I.Valinskienė. Panašu, kad greitai jos linkėjimams nebus lemta išsipildyti – Arūnas neslėpė, kad būtent dabar jis yra labai laimingas: „Labai dažnai guosdamiesi be reikalo mes tiesiog prisišaukiame bėdą. Nereikia jos laukti – gyvenkime ir džiaukimės dabar. Nes laimė į skolą nedalinama.“  

Seimo Pirmininko vizitas Latvijoje

Jolanta Anskaitienė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo vadovaujama delegacija Rygoje susitiko su Latvijos vadovais, aptarė Lietuvos ir Latvijos pasirengimą valstybių Šimtmečio minėjimui 2018 metais, regiono saugumo, Rytų partnerystės ir branduolinės saugos klausimus. „Su Latvijos vadovais aptarėme mūsų valstybėms svarbiausius klausimus. Viena pagrindinių temų – kaip užtikrinsime mūsų regiono visapusišką saugumą, kritinės infrastruktūros atsparumą galimiems iššūkiams“, – sakė Seimo Pirmininkas V. Pranckietis. Susitikime su Latvijos Respublikos Prezidentu Raimondu Vėjuoniu (Raimonds Vējonis) aptarti dvišaliai Lietuvos ir Latvijos santykiai, bendri infrastruktūriniai projektai, Klaipėdos SGD terminalo galimybių išnaudojimas, daug dėmesio skirta Rytų partnerystės klausimams ir situacijai Ukrainoje aptarti. V. Pranckiečio ir Saeimos Pirmininkės Inaros Mūrniecės (Ināra Mūrniece) dėmesio centre buvo parlamentinio bendradarbiavimo stiprinimas, Baltijos Asamblėjos veikla, regioninės integracijos gilinimas. Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai taip pat aptarė Baltijos šalių saugumo stiprinimo, padėties Ukrainoje klausimus, pasirengimą atremti hibridines grėsmes. Susitikimų metu buvo pabrėžta, kad Baltijos šalių energetinio saugumo stiprinimui svarbu sukurti vieningas Baltijos šalių elektros ir dujų rinkas, pažymėtas teigiamas Klaipėdos SGD terminalo vaidmuo visam Baltijos regionui ir tokių strateginių infrastruktūros projektų kaip Rail Baltica svarba gilinant Baltijos ir Centrinės Europos šalių integraciją. Susitikime su Latvijos Ministru Pirmininku Mariu Kučinskiu (Māris Kučinskis) aptarti dvišaliai ekonominiai santykiai, regioninių infrastruktūros projektų svarba. Darbo vizito Latvijoje pabaigoje Seimo Pirmininkas ir jo vadovaujama delegacija apsilankė Lietuvos Respublikos ambasadoje. Latvijos Saeimos kanceliarijos nuotraukos (aut. – Ernests Dinka)    

Donaldas Trumpas paskelbtas 2016 metų leidinio „Time“ metų žmogumi

www.delfi.lt Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbtas 2016 metų leidinio „Time“ metų žmogumi. Įtakingas amerikiečių žurnalas šį apdovanojimą skiria už didžiausią teigiamą ar neigiamą įtaką naujienoms ar žmonių gyvenimams. Anot Rusijos prezidento Vladimiro Putino, Donaldas Trumpas yra protingas žmogus, tad netruks supras savo, kaip JAV prezidento, įsipareigojimų ir atsakomybės, rašo „The Independent“. Kaip pareiškė V. Putinas, Vakarų bandymai sukurti pasaulį, kuriame dominuotų vienos krypties politinės jėgos, pasirodė nesėkmingi ir galių pusiausvyra pamažu grįžta. Kai D. Trumpas nugalėjo savo varžovę Hillary Clinton, V. Putinas aiškiai leido suprasti, kad nori, jog Rusijos ir JAV santykiai būtų atkurti. Išrinktasis JAV prezidentas taip pat jau anksčiau yra reiškęs savo susižavėjimą Rusijos lyderiu. Jis pabrėžė savo nusiteikimą kartu su Kremliumi siekti bendrų tikslų. Rusijos prezidentas sakė nenorįs jokio priešiškumo su Baltaisiais rūmais ir sieksiąs, kad bendromis pastangomis pagaliau pavyktų įveikti tarptautiniu mastu besireiškiantį terorizmą. Kremliuje kalbėdamas aukšto rango šalies vadovams ir politikams V. Putinas minėjo: „Nenorime konfrontacijos nė su viena šalimi. Rusija, kitaip nei mano priešu ją laikantys kolegos iš užsienio, niekada neieškojo priešų. Mums reikia draugų. Esame pasirengę bendradarbiauti su JAV administracija. Užtikrinti tarptautinį saugumą yra mūsų bendras įsipareigojimas.“ V. Putinas aiškiai pasakė, kad santykiai su Vašingtonu turėtų būti naudingi abiem pusėms ir Rusija kaipmat sureaguotų, jei šis abipusiškumo principas būtų pažeistas. Kalbėdamas jis pridūrė: „Neleisime, kad būtų pažeidžiami mūsų interesai ar jų būtų nepaisoma.“ Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir įsitraukimo į karą Sirijoje, Kremliaus ir Vakarų santykiai grįžo į laikotarpio po Šaltojo karo lygį. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, kad per neseniai vykusius prezidento rinkimus Kremliaus remiami programišiai įsilaužė į JAV politinių partijų svetaines ir el. pašto paskyras, taip mėgindami paveikti įvykių eigą. Praėjus kelioms dienoms po kontraversiško telefoninio pokalbio su Taivano prezidente, išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažėrė priekaištų Kinijai, praneša CNN. Dviejose socialinio tinklo „Twitter“ žinutėse D. Trumpas apkaltino Kiniją dėl dirbtinai žemo valiutos kurso ir karinės laikysenos Pietų Kinijos jūroje, kur verda įtempti teritoriniai ginčai. „Ar Kinija atsiklausė mūsų, ar gerai devalvuoti valiutą (dėl ko mūsų kompanijoms tapo sunkiau konkuruoti), didelių mokesčių mūsų produktams, patenkantiems į jų šalį (JAV jų neapmokestina), ar kurti didelį karinį kompleksą Pietų Kinijos jūros viduryje? Aš taip nemanau!“, – rašė D. Trumpas savo socialinio tinklo paskyroje. D. Trumpo kritikai sako, kad toks išrinktojo JAV prezidento diplomatinis stilius gresia konfrontacija su Kinija. Praėjusią savaitę D. Trumpas telefonu 10 minučių kalbėjosi su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. Tai pirmasis JAV prezidento pokalbis su Taivano vadovu nuo 1979 metų, kai Vašingtonas atkūrė diplomatinius santykius su Pekinu. Taivaną, į kurį po pralaimėjimo komunistams pilietiniame kare 1949 metais pasitraukė Kinijos nacionalistai, Kinija laiko savo teritorijos dalimi ir siekia suvienijimo valdant Pekinui. Neaišku, kaip naujausi D. Trumpo komentarai bus sutikti Pekine. Dėl jo pokalbio su Taivano lydere Kinijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą JAV. Pirmadienį pasirodžiusiame oficialiame Komunistų partijos ruporu laikomame tarptautiniame leidinyje „People`s Daily“ sakoma, kad telefoninis pokalbis buvo blogas precedentas. „Nekonvencinis D. Trumpo žingsnis dėl Taivano buvo perspėjimo skambutis Kinijos-JAV santykių krypčiai. Kinija nežiūrės į tai nerimtai“, – sakoma laikraštyje. Kinijos užsienio ryšių ekspertas ir buvęs Kinijos lyderio Deng Xiaopingo vertėjas Victoras Gao sako, kad kaip išrinktasis prezidentas D. Trumpas gali sakyti, ką nori, bet jo komentarai turės didžiules tarptautines pasekmes, kai tik jis oficialiai pradės eiti pareigas. „Tikimės, kad išrinktasis prezidentas D. Trumpas, kuris greitai įžengs į Baltuosius Rūmus, elgsis pagarbiai, atsakingai ir taps taikos bei stabilumo jėga vietoj to, kad darytų įnoringas ir kaprizingas pastabas, skirtas nustebinti pasaulį“, – sako jis. DELFI

Pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms. Remiantis Konstitucija, premjerą Seimo pritarimu tvirtina prezidentas ir paveda suformuoti jam Vyriausybę. „Tikiuosi Seimo pritarimo S. Skvernelio kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas", - sakė D. Grybauskaitė. Sakydamas sako kalbą S. Skvernelis pabrėžė Lietuvos pasiekimus, bet sakė, kad, nepaisant jų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų savoje šalyje nesijaučia laimingi. Kandidato į Ministrus Pirmininkus Sauliaus Skvernelio kalba Seimo plenariniame posėdyje: ,,Per 26 metus Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų: atkūrėme valstybės Nepriklausomybę; įtvirtinome gyvybiškai svarbią Lietuvos narystę NATO bei Europos Sąjungoje ir Lietuvos, kaip Vakarų demokratinio pasaulio dalies, statusą; įveikėme pereinamojo laikotarpio, o vėliau – netvarios ūkio plėtros ir globalios ekonomikos svyravimų sukeltus išbandymus. Nepaisant pasiekimų nemaža dalis Lietuvos gyventojų savo šalyje nesijaučia laimingi. Tą liudija ir savižudybių, priklausomybių, smurto bei skurdo mastai. Grėsmingiausia nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje išraiška – nedidelis gimstamumas bei masinė emigracija. Ši situacija, šiandienių geopolitinių grėsmių, kylančių iš demokratijos standartų ir tarptautinės teisės principų nesilaikančių kaimynų fone, reikalauja pasvertų ir atsakingų sprendimų mūsų valstybės valdyme. Koalicija yra tvirtai įsitikinusi, kad žmogus jaustųsi laimingas ir orus, kad valstybė būtų stipri, bendro gyvenimo rūmas turi būti renčiamas įtvirtinant pamatinį gėrį: saugant valstybės Nepriklausomybę, individo gyvybę ir sveikatą, puoselėjant darnią šeimą ir bendruomenę, kuriant darnią ekonominę ir politinę aplinką. Šie pamatiniai gėriai neatsiranda savaime: jų nekuria nematoma rinkos ranka nei viską kontroliuojanti valstybė. Juos kuria asmenų ir bendruomenių sąmoningi veiksmai, kylantys iš bendrų vertybių bei valios pastangų. Valstybės vaidmuo – įgalinti asmenis ir bendruomenes spręsti savo ir aplinkos problemas, įstatymais skatinti rinktis tokį elgesį. Atsižvelgdami į kylančius iššūkius, kursime šeimoms palankią aplinką ir sudarysime galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas. Parengsime ir įgyvendinsime kompleksinę demografinę programą, kuri skatintų gimstamumą bei pailgintų žmonių gyvenimo trukmę. Lietuva negali toliau tylomis nykti. Sieksime, kad būtų pradėta vystyti lanksti mokestinė sistema šeimoms, turinčioms vaikų, kai mokamų gyventojo pajamų mokesčio dydis yra susiejamas su šeimoje auginamų vaikų skaičiumi, taip skatinant darbo rinkoje dalyvaujančius žmones susilaukti daugiau vaikų. Savivaldybėse bus išplėsti socialinių paslaugų šeimai centrai, teiksiantys pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Kiekvienoje savivaldybėje bus įsteigti dienos užimtumo centrai socialinės rizikos ir skurstančių šeimų vaikams. Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Siekdami padėti gausioms šeimoms ir paskatinti gimstamumą, nustatysime sulig kiekvienu kitu šeimoje augančiu nepilnamečiu vaiku didėjantį neapmokestinamų pajamų dydį; Skatinsime lanksčių darbo formų prieinamumą, jei norime turėti vakarietišką darbo rinką, turime suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku ar dalį darbo laiko dirbti namuose. Palaikome Prezidentės iniciatyvą kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas. Prioritetą skirsime vaikų įvaikinimui ir vaiko ugdymui šeimoje, supaprastinsime įvaikinimo sąlygas, peržiūrėsime Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei kitų įvaikinimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijas; Atėjo laikas peržiūrėti įvaikinimo procedūras užtikrinant, kad atsirastų aiškūs saugikliai, skirti apsaugoti vaikus nuo netinkamų asmenų, o kandidatų tapti įtėviais įvertinimas ir vaiko patekimas į šeimą būtų tvarkomas ne maksimaliais, o minimaliais laiko terminais. Privalome pirmaisiais mėnesiais po įvaikinimo, šeimai skirti finansinę paramą, tolygią sumai, kuri buvo skiriama vaiko išlaikymui vaikų namuose ar šeimynoje. Jei norime matyti daugiau sėkmės istorijų, įsivaikinus ir vyresnio nei trejų metų amžiaus vaikus, abu tėvai turi gauti teisę į mėnesio trukmės valstybės apmokamas vaiko priežiūros atostogas, o vienas iš tėvų – šešių mėnesių atostogas. Socialiniams darbuotojams turime suteikti papildomų įgaliojimų, didinant jo savarankiškumą, skatinant analizuoti bendruomenės aplinką, ieškoti papildomų pagalbos galimybių telkiant bendruomenę, suteikiant inicijuoti savanorystės principu pagrįstos pagalbos ir palaikymo tinklus. Žengę šiuos žingsnius po ketverių metų net nenorėsime prisiminti šiandieninės vaikų globos ir įsivaikinimo biurokratijos raizgalynių. Šie – 2016 metai prasidėjo siaubinga smurto apraiška. Esame pasirengę spręsti šią problemą iš esmės. Stiprinsime krizių centrų vaidmenį. Vienodai svarbiomis laikysime tiek informacines, tiek ir kompleksinės pagalbos aukoms bei agresorių reabilitacijos ir pagalbos atkuriant santykius funkcijas, pagalbą pozityvios tėvystės įgūdžiams bei pykčio valdymo gebėjimams formuoti. Deramą dėmesį skirsime itin paplitusio reiškinio – patyčių – prevencijai. Tam naudosime gerąją Vakarų Europos patirtį, patyčių prevencijos, socialinių įgūdžių ugdymo programų įgyvendinimą nuo pat ankstyvaus vaiko amžiaus. Šią problemą turime įveikti vardan sveikesnės rytojaus visuomenės. Atėjo laikas suformuoti veiksmingą reagavimo į smurtą prieš vaikus mechanizmą. Šis mechanizmas turi apimti visų suinteresuotų institucijų bei nevalstybinių partnerių bendradarbiavimą užtikrinant veiksmingą smurto atpažinimą, operatyvų reagavimą, aiškias kiekvienos tarnybos funkcijas bei tarpusavio sąveikos taisykles, tęstinio probleminės šeimos stebėjimo priemones. Sukursime „vieno langelio“ principu veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurto prevencijos sistemą. Negalime užsimerkti prieš karą, vykstantį Lietuvos šeimose. Turime ir galime joms pradėti. Kviečiu Jus visus prisijungti. Pagrindiniu savo sveikatos politikos tikslu įvardijame tiek siekį prailginti gyvenimo trukmę, tiek ir gerinti gyvenimo kokybę bei didinti sveikų gyvenimo metų skaičių. To sieksime penkiomis kryptimis: Formuosime efektyvią ir skaidrią sveikatos apsaugos sistemą; Plėtosime efektyvią ligų prevenciją, ankstyvąją diagnostiką ir šeimos mediciną; Įgyvendinsime aktyvią kovos su žalingais įpročiais programą; Stiprinsime psichikos sveikatos paslaugas; Sieksime sveikatos aspekto visose politikose. Požiūris į silpniausius visuomenės narius apibūdina visuomenės brandą. Pasieksime, kad vyresnio amžiaus asmenys bei neįgalieji nesijaustų atskirti dėl savo amžiaus ar negalios. Tuo tikslu sieksime taikyti įtraukias socialines paslaugas, plėtoti universalaus dizaino principų taikymą fizinei aplinkai, prieinamam būstui ir transportui tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tuo numatant prieinamumą visiems neįgaliems asmenims. Šiandienis Seimas rodo istorinį pavyzdį, manau, kad kolega Justas Džiugelis tai patvirtintų. Pastarųjų poros dešimtmečių laikotarpiu vykstantys Lietuvos regionų depopuliacijos ir netolygaus ekonominės gerovės persiskirstymo procesai kelia rimtą grėsmę pakankamai tolygiai Lietuvos demografinei ir ekonominei pusiausvyrai. Atsakydama į šias grėsmes bei iššūkius, Koalicija regioninės politikos srityje kelia tris tikslus: Sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą Užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą (investicijų pritraukimas) Užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose (darbo vietos ir infrastruktūra) Mūsų ilgalaikė vizija – Lietuva, kurios regionuose yra patogios gyvenimo sąlygos, aukštą gyvenimo kokybę užtikrinanti infrastruktūra, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos, veikia gyvybinga, vietines ir tarptautines galimybes išnaudojanti bei orų gyvenimą kurianti ekonomika, o patys regionai yra patrauklūs investuoti vietos ir užsienio verslui, siūlantys kompetentingą darbo jėgą, išplėtotą šiuolaikišką infrastruktūrą, kuriuose veikia kompetentingos vietos, o ilguoju laikotarpiu – ir regionų valdžios institucijos. Šiandieninėje aplinkoje privalome užtikrinti aiškius, suprantamus ir prasmingus aplinkosauginius reikalavimus. Keliame tikslą, kad aplinkos apsaugos politika netaptų biurokratizmo šaltiniu, o taptų darnios aplinkos formavimo priemone, palankia ir darnaus ūkio plėtrai. Tuo tikslu siekiame mažinti perteklinius reikalavimus verslui bei gyventojams.. Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino daugybę stambių strateginių energetikos projektų. Tai Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Už tai turime padėkoti dviem buvusioms Vyriausybėms. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Šiandien atėjo laikas žengti kitus žingsnius – modernizuoti energetines sistemas bei patenkinti vartotojų lūkesčius, suteikiant daugiau sprendimo galių vartotojams, kurie taptų aktyviu sisteminės energetinės pertvarkos dalyviu. Lietuvos energetinio saugumo ir konkurencingumo pagrindas - darnus vystymasis, paremta taupiu energijos išteklių vartojimu, bei vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Tai naujos Energetikos politikos pamatas, siekiant ilgalaikių Europos Sąjungos ir tarptautinių klimato kaitos mažinimo tikslų. Šalia strateginių valstybės projektų įgyvendinimo, negalime pamiršti kaimo gyvybingumo. Tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: Konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, Deramos infrastruktūros, Tinkamų socialinių, sveikatos bei kultūrinių paslaugų. Dažnas įvaizdis, kad išskirtinai kaimas skęsta skurde. Visgi, skurdas egzistoja visoje Lietuvoje ir jis tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmo

Tautos meilė – geriausias įvertinimas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Prezidentą Valdą Adamkų 90 metų jubiliejaus proga. Pasak Prezidentės, V. Adamkaus, kaip valstybės žmogaus, kaip intelektualo patirtis yra neįkainojama, o vadovavimo Lietuvai metai – svarbi mūsų naujausios istorijos dalis. V. Adamkaus asmenybėje matome ypatingą ryšį tarp šiandieninės Lietuvos ir tos, kuri buvo prarasta 1940-aisiais, kurios nepriklausomybės atgavimo su bendraminčiais buvo siekta daug dešimtmečių. Tautos meilė – geriausias įvertinimas tų pastangų, kurias V. Adamkus įdėjo dirbdamas dėl Lietuvos pažangos ir vienybės Valdas Adamkus stovėjo prie mūsų valstybinės aplinkosaugos sistemos kūrimo ištakų iš karto po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip prisimena Aplinkos ministerijos senbuviai, su juo daug tartasi, kuriant ir pirminę ministerijos ląstelę – Aplinkos apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Seimo, ir visą sistemą. Tuomet itin pravertė Valdo Adamkaus patirtis vadovaujant JAV penktojo regiono Aplinkos apsaugos agentūrai. Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą šioje agentūroje jis pelnė pasaulinį pripažinimą.Intensyviai domėtis Lietuvos aplinkosauga Valdas Adamkus pradėjo dar 1972 metais. Ir ne tik per atstumą. Su JAV delegacijomis jam pavykdavo atvykti ir į Lietuvą. Daugiausia nerimo ir tada, ir vėliau jam kėlė mūsų geriamojo vandens kokybė.Grįžęs į Lietuvą Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Aplinkos ministerijoje. Čia nedideliame kambarėlyje antrame aukšte susirinkdavo jo bendražygiai ir bendraminčiai. Pokalbiai apie politinio gyvenimo verpetus persipindavo su aplinkosaugos realijomis. Viename interviu praėjusį gruodį į klausimą, kokie yra ryškiausi aplinkosauginiai laimėjimai po Nepriklausomybės atkūrimo, Valdas Adamkus atsakė, kad vienas didžiausių pasiekimų yra vandenvalos srityje, sustabdant vandens taršą ir užtikrinant geriamojo vandens kokybę. Išrinktas šalies Prezidentu jis jau mažiau laiko galėjo skirti aplinkosaugai, bet niekada nesiliovė ja domėjęsis. Už viso gyvenimo nuopelnus kuriant aplinkos apsaugos sistemą 2014 m. birželį Valdui Adamkui buvo įteiktas garbingiausias Aplinkos ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Už visuomeninę veiklą" Paulius Kalmantas,Simona Liaudanskytė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus...

H. Clinton vaikystės mieste – palaikymas ir D. Trumpui

Laura Tautvaišaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Likus savaitei iki JAV prezidento rinkimų Hillary Clinton persvara prieš Donaldą Trumpą mažėja. Tačiau analitikai pabrėžia, kad apklausų duomenimis nereikėtų per daug pasitikėti, tad rezultatą prognozuoti sunku. Abu kandidatai amerikiečių nemėgstami kaip jokiuose ankstesniuose prezidento rinkimuose. Paradoksalu, bet net būdama viena iš dviejų visų laikų nepopuliariausių kandidatų į prezidentus, „nusileidžianti“ tik konkurentui D. Trumpui, H. Clinton gali pasiekti istorinę pergalę ir tapti pirmąja JAV prezidente moterimi. Nors net greta jos vaikystės namų Čikagos priemiestyje gyventojai pievelėse smaigsto ne tik H. Clinton, bet ir D. Trumpo kampanijos ženklus. Ir tai atspindi, kaip šie prezidento rinkimai padalijo šalį. Tame pačiame Park Ridžo priemiestyje, kur iki studijų buvo Hillary Diane Rodham namai, tebegyvenanti jos klasiokė pasakoja, kad nakčiai surenka draugės rinkimų kampanijos ženklus, nes jie vagiami. Ir greičiausiai ne dėl to, kad kažkas jų norėtų, priešingai – įtaria oponentus. Nors pasiturinčiame Park Ridže toks elgesys neįprastas. Rodhamų šeima į Park Ridžą atsikraustė, kai Hillary buvo vos dveji. Kaip daugelis XX a. viduryje, Rodhamai išsikraustė iš miesto ieškodami vietos, kur būtų saugu auginti vaikus, pakaktų gerų mokyklų. Ir pasirinko Park Ridžą – pasiturinčiųjų priemiestį už 20 kilometrų nuo Čikagos. Vaikystės namai ir šeima politikams itin svarbūs. Rinkėjams tai tarsi vizitinė kortelė, pasakanti, kas suformavo kandidato asmenybę. Hillary tėvas užsiėmė audinių verslu, mama augino vaikus ir buvo aktyvi Metodistų bažnyčios bendruomenės narė. Netoli namų esančioje bažnyčioje nuolat lankėsi ir Hillary. O gretimoje gatvėje – ir užkandinė, į kurią, sakoma, moksleivė Hillary taip pat dažnai užsukdavusi. Bet pakako vieno jos apsilankymo po kelių dešimčių metų ir suvalgyto mėsainio su alyvuogėmis, kad išgarsintų šią vietą. Tiesa, populiarumas nebuvo toks didelis, kad užkandinę apsaugotų nuo bankroto. Tačiau jau šį rudenį ją vėl atidarys naujas šeimininkas, tik nežinia, ar čia vėl bus tiekiami Hillary mėsainiai. Šeimininkams apsispręsti gali padėti ir rinkimų rezultatas.

Prezidentei įteiktas „Metų žmogaus“ apdovanojimas

Penktadienis, rugsėjo 23 d. (Niujorkas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė darbo vizito Niujorke metu atsiėmė Lietuvių kultūros muziejaus įsteigtą „Metų žmogaus“ apdovanojimą. Šis prizas šalies vadovei įteiktas už ženklų jos indėlį į lietuvių tautos bei kultūros puoselėjimą. „Metų žmogaus“ apdovanojimas buvo įsteigtas dar 1969 metais. Kasmet jis teikiamas Lietuvai, jos kultūrai ir pažangai nusipelniusiems žmonėms. „Kad ir kur begyventume, mus visus jungia stiprūs jausmai Tėvynei, skatinantys galvoti, ką dar bendromis jėgomis turėtume nuveikti dėl šiandieninės ir būsimos Lietuvos. Ją ateityje turėsime perduoti augančiomis kartoms taip, kaip mums perdavė mūsų tėvai“, – atsiimdama apdovanojimą sakė Prezidentė. Pasak valstybės vadovės, Lietuva labai vertina tai, kad gali pasikliauti JAV lietuvių bendruomenės parama. Prezidentė teigimu, būtent čia susibūrusi mūsų tautiečių bendruomenė daug prisidėjo Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės praėjusio amžiaus pabaigoje. Ji taip pat prisideda įtvirtinant mūsų valstybės saugumui ypatingai svarbią Lietuvos ir JAV partnerystę. Lietuvių kultūros muziejų Čikagoje dar 1966 m. savomis lėšomis įkūrė mūsų šalies garbės konsulas Stanley Balzekas. Muziejuje pristatoma Lietuvos kultūra ir istorija, vyksta įvairūs koncertai, kino peržiūros bei seminarai. Pirmaisiais jo veikimo dešimtmečiais muziejaus tikslas buvo nuolat lankytojams teikti neginčijamus dokumentinius įrodymus, kad Lietuva turi teisę egzistuoti kaip nepriklausoma šalis ir skatinti šioje Atlanto pusėje gyvenančius lietuvius visais įmanomais būdais kovoti dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Prezidentės spaudos tarnyba

Lietuva neteko iškilaus humanitaro

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė gilią užuojautą dėl įžymaus lietuvių intelektualo, filosofo, aktyvaus kultūros ir visuomenės veikėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Leonido Donskio mirties. „Lietuva neteko iškilaus humanitaro, savo akademinėje ir visuomeninėje veikloje aktyviai gynusio laisvės ir žmogaus orumo idėjas. Profesorius Leonidas Donskis buvo tvirtas europinių vertybių ir vakarietiško mąstymo pavyzdys ne tik jaunajai kartai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje. Pasak Prezidentės, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas ir aktyvus šios bendruomenės narys Leonidas Donskis svariai prisidėjo išsaugant šalies žydų kultūrą ir jos paveldą, skleidžiant tolerancijos, lygybės ir pagarbos žmogui idėjas. Šalies vadovė pareiškė nuoširdžią užuojauta L. Donskio artimiesiems, draugams, kolegoms bei visiems jo bendraminčiams. L. Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Pedagoginiame fakultete. 1987 m. baigė filosofiją Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (O. Spenglerio, A. Toyonbee ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė)“, filosofijos kandidatas (Vilniaus universitetas), 1999 m. Helsinkio universitete apgynė disertaciją, socialinių mokslų daktaras. Nuo 2002 m. L. Donskis buvo VDU Politologijos katedros profesorius ir Išeivijos studijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2003–2005 m. – VDU Filosofijos katedros vedėjas. 2004 m. VDU atliko habilitacijos procedūrą (humanitariniai mokslai, istorija – darbai iš idėjų ir sąmoningumo istorijos). 2005 m. VDU Senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. Nuo 2005 m. – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, o nuo 2006 m. – Politologijos katedros profesorius. Nuo 2005 m. – VDU Senato narys. 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose Lietuvoje išrinktas į Europos Parlamentą Liberalų sąjūdžio (LRLS) rinkiminiame sąraše. Prezidentės spaudos tarnyba, www.verslaspolitika.lt, Prezidentės kanceliarijos nuotrauka.  ...

Kunigas A. Narbekovas: „Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams“

Gintautas KNIUKŠTA www.verslaspolitika.lt Apie Bažnyčios priedermes, jos santykį su valstybe ir politikais kalbamės su Andriumi Narbekovu – kunigu, gydytoju chirurgu, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru. Gerbiamas kunige, ar Bažnyčia šiandien nėra per daug atitolusi nuo valstybės reikalų? Ir atvirkščiai – kai kas teigia, kad Bažnyčia per daug kišasi į valstybės gyvenimą, o gal mes ne visi vienodai suvokiame Bažnyčios misiją? Išsamų ir aiškų apibrėžimą mums pateikia Kirilas Jeruzalietis, vienas pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų, sakydamas: „Bažnyčią vadiname katalikiška, tai yra visuotine, pirmiausiai dėl to, kad ji, būdama paplitusi nuo vieno žemės pakraščio iki kito, visuotinai ir be klaidų skelbia visiems žmonės skirtas tiesas apie dangiškus ir žemiškus dalykus“. Bažnyčia negali būti abejinga tam, kas vyksta valstybėje. Bažnyčios priedermė yra pasisakyti apie tai, kas susiję su žmogaus orumu. Sutikime, kad pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą, tačiau bažnyčia negali būti abejinga politikų veiksmams, kurie gresia bendrajam visuomenės gėriui. O emigracija, nedarbas? Ar gali Bažnyčia dar labiau skatinti emigrantus sugrįžti į tėviškę, gimtąją šalį, priminti politikams apie išsivaikščiojusius Lietuvos kaimus? Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams. Emigracija juk nėra vien ekonominiai dalykai. Išyra ištisos šeimos, kenčia vaikai. Lietuvos rinkėjai keiksnoja valdžią, bet retai pripažįsta, kad iš dalies ir jie yra atsakingi už nebeapgalvotą pasirinkimą, nes būtent jie patys išrinko jiems blogai atstovaujančius politikus. Sako – jie yra blogi, mus apgavo, anksčiau to nematėme. Tačiau kituose rinkimuose dažnas vėl užlipa ant to paties grėblio, renkamos populistinės grupuotės, kurios neturi aiškios vizijos, neturi politinių idėjų ir stokoja elementarios politinės kultūros, atsakomybės. Politinė retorika dažniau vertinama per emocijų, o ne per racionalaus proto prizmę. Kaip vertintumėte Bažnyčios draugystę su politikais? Bažnyčia visada pasisakė už dorybes. O politikai neretai tiesiog manipuliuoja – kalba vienaip, o gyvena kitaip – tada jie nėra tikintys. Bažnyčios pareiga rūpintis visuomenės morale, sielovada, tačiau tie, kurie kaltina Bažnyčią spaudimu, turėtų žinoti, kad Bažnyčios priedermė yra ginti gyvybę, o jos pasisakymai įvairiais socialinio gyvenimo klausimais skamba kasdien. Liūdna, labai liūdna, kai politikai meluoja patys sau. Netgi patys aukščiausi. Deklaruoja, kad yra tikintys, o daro tai, kas visiškai nesiderina su krikščionybe... Tai paprasčiausia žmonių apgavystė. Valstybė ir bažnyčia turėtų glaudžiau bendradarbiauti, ypač kai kalbama apie paprastą pilietį, apie jo orumą, valią, dalyvavimą priimant įstatymus. Ypač susijusius su gyvybe, šeima, alkoholio vartojimu. Skambių pasisakymų dėl alkoholio vartojimo netrūko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Matyt, tai susiję su rinkimais į Seimą, kurie vyksta šį rudenį. Suprantu, pagaliau tai ir akivaizdu, kad tokiems politikų sprendimams atsirasti leidžia alkoholio pramonės lobistai, jo gamintojai, kurių siekis tik vienas – uždirbti daugiau ir daugiau. Politikai, sutikite, taip pat neužmiršta Bažnyčios, ypač prieš rinkimus, net ir kalbas rėžia per šventas mišias. Čia gerai ar blogai? Bažnyčią mes pirmiausia suprantame kaip bendruomenę. Politikai taip pat yra tos bendruomenės nariai. Tik gaila, kad kartais tenka matyti ir girdėti visiškai nesuderinamus dalykus: viena, kai žmonėms peršama kardinaliai skirtinga nuomonė prieš rinkimus, o kita – kas kalbama po jų, kaip tie politikai elgiasi išrinkti į Seimą, kai išsidalijami postai, kai Vyriausybė priima sprendimus. Pasakysiu atvirai – politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Jei deklaruojamos vienos vertybės, o per balsavimą Seime pasisakoma už visiškai priešingus dalykus, vadinasi, rinkėjai yra sąmoningai apgauti. Dviveidiškumo pasekmės paprastai būna sunkios. Pakalbėkime apie politikų reputaciją. Įsiminė kunigo Ričardo Doveikos žodžiai: „Iš nepriekaištingos žmonių reputacijos sąrašo aš išsibraukiu pirmas. O Jūs kaip norite – galite ir pasilikti“. Ar kartais mes nesureikšminame šių dalykų? Kodėl, tarkime, vienodai smerkiame žmogų, kuris vaikystėje valgė kaimyno braškes ir tą, kuris iššvaistė valstybės milijonus? Politikų reputacijos klausimas yra labai svarbus. Ypač jei jis susijęs su sukčiavimu, apgavystėmis. Kitas dalykas, kad atsiranda tokių, kurie kažką padaro ne iš blogos valios, o iš savo silpnumo, negebėjimo įveikti vieną ar kitą problemą. Tokiam žmogui turime suteikti šansą atsitiesti, išpirkti savo elgesį gerais darbais. Kartais visų politikų nuodėmės yra suplakamos į vieną krūvą: žmogus yra šmeižiamas, jam klijuojamos įvairios etiketės – vagis, tautos engėjas ir pan. Kol teisme neįrodyta, kad žmogus yra vagis ar ką nors grobstė neteisėtai, turime ir privalome būti tolerantiški, iš karto jo nepasmerkti. Beje, pastebėjau, kad dažniausiai puola tie, kurie patys dar blogesni už tuos pasmerktuosius. Čia juk paprasčiausias padorumas – nekaltinkime kito, nelinkėkime jam blogo, jis irgi tau nenorės tuo pačiu atsilyginti. Jeigu mes laikytumėmės tokios taisyklės, mums nereikėtų kalbėti apie nepriekaištingą reputaciją, blogus ar gerus žmones. Nė vienas žmogus nėra tobulas, nė vienas neturi teisės kalti kitą prie kryžiaus arba jį teisti. Jūs kilęs iš Gargždų. Ar grįžęs į tėviškę domitės vietos politikų darbais? Žinoma, domiuosi gimtojo krašto reikalais, o politikai yra labai skirtingi žmonės. Kiekvienas politikas savaip išreiškia savo nuomonę, poziciją. Jūsų brolis Arminas praeityje garsus futbolininkas, apie legendinį Lietuvos futbolininką, olimpinį čempioną sukurtas filmas, skirtas priminti apie primirštą futbolo legendą ir jo įspūdingą žygį nuo mažųjų Gargždų iki olimpinio aukso Seule. Jūs taip pat neabejingas sportui? Nesu toks futbolo aistruolis kaip mano brolis, tačiau neseniai vykusį Europos futbolo čempionato finalą žiūrėjome kartu su 92 metų mama. Žinoma, su broliu apie sportą, futbolą dažnai pasišnekame. Ne už kalnų Seimo rinkimai. Gal patartumėte už kurią partiją balsuoti? Visada sakiau ir sakysiu: rinkime ne partijas. Balsuokime už žmogų, kuris pateisintų jūsų lūkesčius, už orią ir savarankišką savo tautos ateitį.Tuomet mums visiems valstybėje gyventi bus geriau. Žmogus turi jausti atsakomybę. Ir tas kuris balsuoja, ir tas, kuris bus išrinktas.  ...

,,Šiandienos politikų kalbėsenos tikslas – įsiteikti nusivylusiam rinkėjui. Rytoj jis  greičiausiai bus pamirštas“

Dalia Rauktytė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius sako, kad rinkėjai neabejingi charizmatiškoms, spalvingoms, kūno kalbą ir retoriką gerai įvaldžiusioms asmenybėms, tačiau dėmesį labiausiai reiktų kreipti į tai, ar už ugningos retorikos slypi racionalūs sprendimai ir įgyvendinami darbai. Apie tai, kaip rinkėjui išmokti kritiškai vertinti politikų pasisakymus, JAV ir Lietuvos politikų kalbėsenos panašumus ir skirtumus bei į ISM universitetą atvykstantį išskirtinį svečią – asmeninį Prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytoją Clark S. Judge, – įžvalgomis dalijosi V.Vobolevičius. Pakalbėkime apie šiuo metu JAV vykstančius politikų debatus. Spaudoje dažnai pažymima, kad šių rinkimų metu retorika neįprastai tulžinga ir ugninga. Jei pažvelgtume į laikotarpį nuo Ronaldo Reagano iki Baracko Obamos, kaip keitėsi politikų retorika ir kodėl? Kaip teisingai pastebėjote, retorika išties ilgainiui darėsi vis ugningesnė. Tai ganėtinai tiksliai atspindėjo pokyčius tarp Amerikos rinkėjų ir taip pat politikų balsavimo pokyčius. Ronaldo Reagano laikais JAV politikoje egzistavo ganėtinai ryškus centras, politikos apžvalgininkų vadintas “Blue dog democrats”. Tai buvo daugiausia socialiai konservatyvūs, baltaodžių darbininkų interesus atstovavę politikai, kurie buvo suinteresuoti, kad klestėtų ir išloštų tie fabrikai ir verslai, su kuriais jų rinkėjai buvo susiję. Juos galima prieš pastatyti dabartiniam JAV demokratų partijos marksistinės pakraipos flangui, kuris palaikė ir rėmė Bernie Sandersą. Viena iš priežasčių, kodėl R. Reaganas gan įtikinamai laimėjo rinkimus, buvo ta, kad jam į savo pusę pavyko patraukti didžiąją dalį šių “blue dog” demokratų. Šios pakraipos demokratai buvo suinteresuoti balsuoti už R. Reaganą (kaip ir jų pačių rinkėjai), nes vienas pagrindinių jų požymių buvo draugiškumas privačiam verslui, kuris savo ruožtu kūrė darbo vietas paprastiems darbininkams. Dabar turime kitokią situaciją – kalbu apie pakitusią demografinę, ekonominę, technologinę ir kultūrinę aplinką. Vienas įdomus pastebėjimas – praėjusiuose JAV prezidento rinkimuose pralaimėjęs respublikonų partijos kandidatas Mittas Romney iš baltaodžių rinkėjų gavo tiek pat paramos, kaip ir triuškinamai laimėdavęs Ronaldas Reaganas, tačiau vis dėlto nesugebėjo laimėti rinkimų. Taip nutiko dėl pakitusios JAV demografinės situacijos – baltaodžiai JAV vis dar tebėra dauguma, tačiau jau nebe tokia ryški, kaip Reagano laikais. Kitas pokytis, šįkart iš respublikonų pusės, yra tai, kad jie ne taip uoliai kaip anksčiau naudojasi palankiomis demografinėmis aplinkybėmis. Kokios tai aplinkybės? Pastebėtinas reiškinys, kad neturtingi į JAV atvykę emigrantai ilgainiui prasigyvenę pradėdavo balsuoti už respublikonus ir jų propaguojamas politines idėjas, nors iš pat pradžių, tik atvykę į šalį savo balsą atiduodavo demokratams. Tad dabartiniai respublikonai, demonizuojantys ir pasisakantys prieš imigrantus, iš esmės atsisako vieno iš patikimiausių sąjungininkų rinkimų kovoje prieš demokratus. Praėjusiuose rinkimuose Mittas Romney yra aštriau pasisakęs apie imigrantus, dabar šią žalingą respublikonų tradiciją perėmė ir išplėtojo skandalingasis respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Mano manymu, šis faktorius itin sumažina respublikonų galimybes laimėti šiuose rinkimuose, be to, toks respublikonų požiūris didina šių rinkimų tulžingumą – galima paminėti vien tik D. Trumpo siūlymą pastatyti sieną tarp Meksikos ir JAV, ir demokratų gerai apgalvotą politinį žingsnį tokio pobūdžio pasisakymus tapatinti su visais respublikonais. Kitas svarbus dalykas – ir respublikonai, ir demokratai periodiškai pakeičia savo rinkimų apygardų ribas tam, kad būtų lengviau laimėti, t.y. rinkimų apygardas apibrėžia taip, kad ten gyventų kuo daugiau respublikonų ar demokratų. Bėda yra ta, kad tose apygardose gyvenantys rinkėjai yra labai specifiški, tad politikui nėra galimybės kalbėti subalansuotai, reikia pataikauti arba vienai, arba kitai kraštutinei pozicijai. Tad natūralu, kad respublikonams griežčiau pasisakant agituojant savo būsimiems rinkėjams, panašiu tulžingumu atsako ir demokratų kandidatai. Panašu, kad ugningą retoriką skleisti ir sukelti naudingus skandalus padeda ir įsigalėjusios socialinės medijos vaidmuo? Taip. Socialinių medijų platformose žmonės yra linkę bendrauti su panašiais į save, tad ilgainiui susikuria taip vadinami rezonanso efektai – tie patys argumentai, faktai nuolat pateikiami iš naujo, tik kiekvieną kartą vis labiau sutirštinamos spalvos, tad kalbėjimas apie politinius oponentus tampa labai ugningas. Taip pat reikėtų paminėti, kad JAV ir visame pasaulyje palyginti visai neseniai (2008 m.) vyko didelė ekonominė recesija, ir nors palyginus su dauguma kitų šalių JAV ekonomika laikosi gerai, vis dėlto dauguma žmonių nusivylę, jų manymu, pernelyg lėtu, lūkesčių neatitinkančiu gyvenimo ekonomikos atsigavimu ir augančia nelygybe. Tokius jausmus perleidus per socialinių tikslų „megafonus“, per poliarizuotas kandidatų iš homogeniškų apygardų kampanijas kyla daug susipriešinimo. Paskutinis tulžingo kalbėjimo veiksnys yra JAV politinės partijos, kurios žymiai mažiau disciplinuotos nei Europos valstybių – partijų lyderiai dažniausiai nebūna pažaboję savo pačių kolegų toje pačioje partijoje. Jei paklaustume, kas yra respublikonų ar demokratų partijų primininkai, greičiausiai atsakytų nedaug kas, na nebent politologai, kurie tuos dalykus akylai stebi. Pirmininkai nėra prezidentai – tai mažai kam žinomi biurokratai. Žinoma, jie įtakingi, tačiau ne tokie įtakingi, kad galėtų efektyviai kontroliuoti savo bendrapartiečius kaip, pavyzdžiui, Anglijoje partijos primininkas kontroliuoja žemesnio rango politikus. JAV norint tapti vykdomosios valdžios galva nebūtina, kad už tave vienabalsiai prabalsuotų pati partija. Galima sekti Trumpo keliu ir apeliuoti į pačias įvairiausias pozicijas, kurios nebūtinai sutinka su tavo partija. Tuo tarpu Europoje vykdomosios valdžios vadovu neįmanoma tapti be vienbalsio partijos palaikymo. Trumpo pavyzdys puikiai įrodo šią JAV politinės sistemos ypatybę – tai taip pat parodo, kad į politiką gali eiti patys įvairiausi ir spalvingiausi žmonės, ir rinkimams suteikti daugiau tulžingumo ar tiesiog ekscentriškumo. Ar galima įžvelgti dėsningumų tarp JAV ir Lietuvos politikų vartojamos retorikos? Kokie pagrindiniai skirtumai ar panašumai? Reikia turėti omenyje, kad didele dalimi JAV debatų specifika lemia unikali šalies politinė sistema – šalis didelė, konkurencija partijų viduje dėl teisės susigrumti nacionaliniuose rinkimuose taip pat didelė, be to, debatuose gali dalyvauti tik vienas partijos atstovas. Tad natūralu, kad JAV debatuose matome charizmatiškas, spalvingas, kūno kalbą ir iškalbą gerai įvaldžiusias asmenybes. Amerikiečiai turi daug žmonių ir į aukščiausio lygio politines kovas „prasibrauna“ įspūdingiausi – charizmos, jei ne idėjų prasme. Lietuva turi daug mažesnę populiaciją nei JAV, be to, reikalavimai norint patekti į debatus nėra tokie griežti. Taip pat nepamirškime, kad šiuo metu kalbame apie Seimo, o ne prezidento rinkimus, tad kalbančiųjų debatuose ratas neišvengiamai bus daug platesnis. Be to didžiųjų partijų lyderiai, kaip ir kitur Europoje, bet skirtingai nuo JAV, yra partijų funkcionieriai, o ne spalvingi autsaideriai. Dėl to Lietuvoje nematysime tokių charizmatiškų asmenybių, tiek šou elementų ir tokių įspūdingų debatų dėl gyventojų skaičiaus, dėl plataus debatuojančių rato ir dėl sistemos uždarumo neprofesionaliems politikams (bent jau lyginant su JAV). Žvelgiant į argumentavimą debatų metu, tarp Lietuvos ir JAV vis dėlto yra ir panašumų, ypač šių rinkimų metu. Pavyzdžiui, vienas iš Donaldo Trumpo strateginių žingsnių – mėginti patraukti į savo pusę tuos piliečius, kurie įprastai apskritai nebalsuoja, nes dėl vienos ar kitos priežasties yra nusivylę valdžia (tiek Baracko Obamos, tiek ir Džordžo Busho valdymu bei jų sprendimais). Tad Trumpas siūlydamas, atrodytų, sistemą griaunančius problemų sprendimo būdus bando prisivilioti būtent tokius sistema nusivylusius rinkėjus. Esate LRT Seimo rinkimų debatų laidos ekspertų komisijoje. Tad akylai stebite kandidatų į LR Seimą pasisakymus. Galbūt galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis, ką manote apie pirmuosius debatus? Galima sakyti, Lietuvoje situacija panaši. Yra labai daug nusivylusių rinkėjų, ir kiekvienas turi savo priežastis būti nusivylęs valdžia – ar tai būtų pragyvenimo lygis, biurokratijos požiūris į žmogų, aukštas korupcijos lygis ir t.t. Tad natūralu, kad atsiranda tokių politikų, besinaudojančių faktu, kad dauguma žmonių politikos subtilybėmis nesidomi ir jų nežino (visai kaip Trumpas), ir siūlo rinkėjams ilgai besitęsiančias problemas spręsti iš pažiūros patraukliais, bet ilgainiui neveiksniais metodais. Lietuvoje yra kelios partijos, kurios savo strategiją grindžia būtent retorika, nukreipta į nusivylusiuosius. Pagrindinė bėda yra jų siūlomų sprendimų paprastumas ir kartu paviršutiniškumas (pvz. įsteigsime nacionalinį banką, kuris vystys šalies ekonomiką (kas jam duos paskatą efektyviai dirbti, kas jį valdys, kaip bus apsisaugoma nuo korupcijos?) ir t.t.). Kaip rinkėjui išmokti kritiškai reaguoti į politikų pasisakymus ir jų kalbėseną. Galbūt yra tam tikrų retorinių subtilybių, dėl kurių rinkėjas gali aiškiai identifikuoti politiką, pavyzdžiui, meluojant? Yra tam tikri dalykai, kuriais remiantis politiką „pagauti” galima gana lengvai. Galima pamėginti tiesiog ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų politikas pakeitė pokalbio temą, išsisuko nuo klausimo. Tai yra labai lengva pastebėti, pavyzdžiui, užduodamas koks nors techninis klausimas, reikalaujantis kompetencijos, į kurį politikas atsako nukreipdamas temą į savo oponentus, kokie jie vagys ir t.t. Galiausiai į klausimą net neatsakoma. Galima nesunkiai paskaičiuoti, kas dažniau taip nukreipia temą. Kita vertus, jei kandidatas vieną ar du kartus atvir

„Mieste – be savo automobilio“

Rugsėjo 16 d., prasideda Europos judumo savaitė, didžiausia tvaraus judėjimo kampanija pasaulyje. Tai tradicinė Europos miestų akcija, kasmet rengiama rugsėjo16-22 dienomis. Jos tikslas – skatinti miestus ir savivaldybes diegti ir populiarinti „žaliąsiasׅ“ transporto priemones ir kviesti gyventojus jomis naudotis, atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, skatinti išsaugoti kuo švaresnį orą. Akcijoje, kuriai prigijo Europos judumo savaitės pavadinimas, dalyvaus, šios dienos 15 val. duomenimis, 2069 miestai 49 Europos, Afrikos, Šiaurės Amerikos ir Azijos valstybėse. Mūsų šalyje prie akcijos prisijungė, šią akciją Lietuvoje koordinuojančios Aplinkos ministerijos šios dienos duomenimis, 44 savivaldybės. Tai dvigubai daugiau nei pernai. Savivaldybės organizuoja įvairiausius renginius – pradedant dviratininkų varžybomis bei žygiais ir baigiant nuo automobilių „išlaisvintomis“miesto zonomis. Judumo savaitės kulminacija – rugsėjo 22-oji, kuri kasmet skelbiama kaip Diena be automobilio. Tą dieną miestiečiai raginami bent dienai pamiršti savo automobilius ir pasirinkti kitą, aplinkai draugišką, susisiekimo būdą – eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, viešuoju transportu ir pan. Finišas numatytas prieš darbo pradžią Operos ir baleto teatro kieme prie elektromobilių stotelės. Sumanymas kartą per metus skelbti akciją „Mieste – be savo automobilio“ kilo 1998 m. Prancūzijoje. Jį greitai perėmė ir kitos šalys. Šią miestų organizuojamą akciją 2000 m. parėmė Europos Komisija. 2001-aisiais 31 Europos valstybės ministrai ar įgaliotieji atstovai pasirašė deklaraciją, kuria pasižadėjo skatinti miestų savivaldos institucijas kasmet rugsėjo 22 d. rengti Dieną be automobilio bei talkinti organizuojant šią tarptautinę akciją, o jos metu ypač daug dėmesio skirti visuomenės aplinkosauginiam švietimui, populiarinti „žaliąjį“ transportą, raginti gyventojus vaikščioti pėsčiomis. Dienos be automobilio sėkmė paskatino akciją išplėtoti ir ją rengti visą savaitę. Aplinkos minsiterijos inf.

R. Shilleris: Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai

  Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Lietuvių kilmės ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris penktadienį pristato savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Kartu su kolega, taip pat Nobelio premijos laureatu George`u A. Akerlofu knygoje analizuoja ne tik laisvosios rinkos suteikiamą naudą, bet ir tam tikrą žalą. Knygoje paaiškinamas paradoksas: kodėl šiais laikais, kai gyvename kaip niekad gerai, labai didelė dalis žmonių gyvena tylioje neviltyje. Apie įvairiausių manipuliacijų ir apgaulių svarbą ekonomikoje, politikoje ir kitose gyvenimo srityse, laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su knygos autoriumi. – Trečiadienį jūs pristatysite savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Sunku suprasti pavadinimą, praktiškai neįmanoma jo išversti į lietuvių kalbą. Ką jūs turite omenyje sakydamas „Phishing for phools“? – Mes su G. A. Akerlofu tikrai tikime, kad yra labai daug apgavystės ir manipuliavimo mūsų gyvenime. „Phishing“ yra visiškai naujas žodis. Mes jį naudojame platesne prasme daugelyje sričių. Žodžiu „phool“ mes vadiname žmogų, kuris nesupranta. Esmė yra išvengti, kad nebūtum pagautas. – Jūs Lietuvoje lankotės pačiu intensyviausiu „kvailių žvejonės“ metu. Kaip tik šiomis savaitėmis vyksta Seimo rinkimų kampanija. Ar galėtumėte paaiškinti, kokia yra „kvailių žvejonės“ strategija? – Pirmiausia reikia sukurti pasakojimą. Nežinau, kaip daroma čia, bet žinau, kaip tai daroma JAV. Nesvarbu, ar pasakojama istorija yra teisinga – kartais ji gali būti puikiai sufalsifikuota. Svarbu, kad kitas nepasiūlytų geresnės istorijos. Labai svarbu paliesti žmones, jų istorijas, sužadinti jų jausmus. – Savo knygoje rinkėjus skirstote į dvi grupes – informuotus ir neinformuotus rinkėjus. Kokie yra skirtumai „žvejojant“ skirtingus rinkėjus? – Jei žmonės nežino faktų, tai galima žaisti žaidimą tiesiog pasinaudojant savo pasakojimais. Galima gana agresyviai tą daryti. Pasitelkiant jausmus, tas pasakojamas istorijas galima paversti realybe. Todėl yra labai svarbu šviesti žmones, svarbu, kad žmonės išgirstų visas istorijos puses. Tai labai sunku rinkėjus „žvejoti“, jei žmonės yra informuoti. – Kas yra geresnis žvejys – Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas? – Visų laikų geriausio žvejo apdovanojimą įteikčiau D. Trumpui. Jis labai gerai žino, kaip sukurti istorijas. Net nesvarbu, kokia tai yra istorija, apie ką ji, svarbu būti išgirstam. Mes matome, kas vyksta Amerikoje. Jis yra puikus atlikėjas – jo šou galima žiūrėti su malonumu. Visa strategija yra skirta pritraukti dėmesį, kalbėti apie tai, kas bus nuolat kartojama. – Jo istorijos išgalvotos? – Taip, yra svetainė, kurioje labai daug D. Trumpo išgalvotų istorijų. Kai žmonės nustoja viena istorija tikėti, jis paskelbia kitą. – Jūsų knygoje rašoma, kad laisvos rinkos ekonomika yra tik manipuliavimas, tiesiog stengiamasi pasinaudoti žmonių silpnybėmis. Ar tai reiškia, kad reikėtų daugiau reguliavimo iš valstybės? Sutiktumėte su tokia interpretacija? – Mes savo knygoje rašome apie tai, kad reguliavimas yra reikalingas, kuris vyksta nuo Antikinės Romos laikų. Verslas be reguliavimo atsiduria tokiose varžybose, kuriose nieko nepaisoma, kur žaidžiami labai nešvarūs žaidimai. Reguliavimas nebūtinai turi būti tik valstybinis. Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai. – Savo knygoje daug dėmesio skiriate lobizmui. Lietuvoje lobizmas, žinoma, gerokai mažesnis. – Tikiuosi, kad ne. Kita vertus, yra ir geroji lobizmo pusė. Nereikia verslininkų laikyti blogiečiais, jie turi būti gerbiami, jie daro savo indėlį. – Visgi jūs tikite laisvos rinkos ekonomika? – Aš nežinau geresnės alternatyvos. Mūsų siunčiama žinutė yra ta, kad laisva rinka yra geras dalykas. Ekonomikos sistema turi būti tokia, kuri skatintų žmones būti kūrybingais, kai nereikia prašyti leidimų ir t.t. Žinoma, jei elgsiesi nesąžiningai ir nesilaikysi reglamento, tai jau visai kas kita. Svarbu būti sąžiningu, dirbti, prisiimti atsakomybę už pasekmes. Aš esu laisvos rinkos ekonomikos entuziastas. – Kokia pagrindinė knygos mintis? – Tai yra subtili mintis. Laisva rinka mums patinka, tačiau nereguliuojama laisva rinka nėra sėkminga. Mes turime herojus, kurie tiek versle, tiek ne pelno siekiančiose organizacijose, tiek vyriausybinėse institucijose pasisako prieš blogą verslo praktiką. Jie yra didvyriai, tik nepakankamai pagerbiami, negauna prizų ar apdovanojimų. Jie tik jaučia pasitenkinimą savimi, jie dirba sąžiningai, bet jiems nėra niekaip atlyginama. – Jūs turite lietuviško kraujo, ir ne šiaip bet kokio, o didikų Radvilų? – Visi keturi mano seneliai išvyko iš Lietuvos prieš 110 metų. Amerikoje yra lietuvių bendruomenė, gyvenu ten bendraudamas su jais. Mes su lietuviais turime daug ryšių su Lietuva. – Ar jau turėjote galimybių šiek tiek pasivažinėti po Lietuvą, pasižvalgyti, pamatyti tas vietas, kurios šiek tiek susijusios su Radvilomis? – Aš čia turiu daug giminių, nors praėjo 110 metų. Nuostabu, kad išliko ryšiai, mes turime vieni kitų adresus, bendraujame. Prieš 30 metų man parašė tolimas pusbrolis, tad mes vėl susitiksime. Kalbu apie šeimos jausmą, kuris yra labai stiprus mumyse, net praėjus tokiai daugybei metų. – Ar suprantate kažkiek lietuviškų žodžių? Girdžiu, kad sakote „ačiū“. Ar dar ką atsimenate? – Truputį atsimenu lietuviškai. „Virė, virė košę, vaikai atsilošę...“ – Tai vienas populiariausių vaikiškų žaidimų Lietuvoje. – Taip, aš ir buvau vaikas, kai lietuvių kalbos mokiausi ir ja kalbėjau. – Ačiū už pokalbį....

„Baltijos tyrimai“: šalies gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą Valdą Adamkų

Naujienų agentūros ELTA užsakymu Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ rugpjūčio 20-30 dienomis atliktos apklausos duomenimis, nuosekliai nuo metų pradžios augęs valstiečių populiarumas tarp apsisprendusiųjų balsuoti Seimo rinkimuose smuko 5 proc., iki 14 proc. Tai yra pirmasis jų populiarumo susvyravimas nuo sausio, kai už juos buvo pasiryžę balsuoti 4,8 proc. rinkimuose ketinančių dalyvauti rinkėjų, jis beveik nuosekliai augo: vasarį jų populiarumas šioje grupėje siekė 7 proc., kovą – 8 proc., balandį – 12 proc., gegužę – beveik 18 proc., birželį – 17 proc., liepą – beveik 19 proc. „Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa Ališauskienė reitingo pasmukimą aiškina ir sezoniškumu, nes vasarą, kai yra atostogų metas, politinis gyvenimas aprimsta ir politikai mažiau rodosi viešojoje erdvėje, kita vertus, šios partijos patrauklumo nebepalaiko jos naujumo įvaizdis, kurį kūrė nauji veidai partijoje. Valstiečiams svarbu išsiskirti iš to bendro priešrinkiminio triukšmo ir atkreipti į save dėmesį, o socialdemokratams, pasak „Baltijos tyrimų“ vadovės, būtų geriau, jeigu būtų labiau triukšmaujama apie kitus, tokioje situacijoje juos vėl daugiau žmonių palaikytų.R. Ališauskienė pabrėžė, kad jų reitingų kritimas sustojo. Rugpjūtį jų populiarumas tarp apsisprendusių dalyvauti rinkimuose ūgtelėjo 5 proc., iki 23,9 proc.„Jeigu kalbame apie tuos, kas ketina dalyvauti Seimo rinkimuose, tai nuo metų pradžios jie pradėjo praradinėti balsus, nors iki tol labai stabiliai laikėsi, nes sausį buvo 33 proc., vasarį – 28 proc., kovą – 26 proc. , balandį – 25 proc., gegužę – 19 proc., birželį – 22 proc., liepą – 19 proc. , po to vėl – 24 proc. „Baltijos tyrimų“ duomenimis, tarp apsisprendusių dalyvauti rinkimuose didžiausią palaikymą pastaruoju metu turi Lietuvos socialdemokratų partija – 24 proc., o dar dvi partijas palaiko daugiau nei po dešimtadalį rinkimuose ketinančių dalyvauti rinkėjų – tai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – kiek daugiau nei 14 procentų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 14 procentų. Po dešimtadalį rinkimuose ketinančių dalyvauti gyventojų nurodė, kad jie balsuotų už Darbo partiją – 10 procentų bei partiją Tvarka ir teisingumas – 10 procentų, kurios populiarumas per mėnesį išaugo 3 procentiniais punktais. Dar pakankamą rinkėjų palaikymą – daugiau nei 5 procentus, kad galėtų tikėtis patekti į Seimą turi LR liberalų sąjūdis – daugiau nei 7 procentai, o kiek mažesnį nei 5 procentų palaikymą kol kas turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Už kitas partijas ketino balsuoti mažesnė dalis potencialių rinkėjų: už Lietuvos centro partiją – 3 procentai, už Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) – 2 procentai, po vieną procentą už Lietuvos žaliųjų partiją, Lietuvos liaudies partiją bei partiją „Jaunoji Lietuva“, o už partiją „Lietuvos sąrašas“ ir partiją „Drąsos kelias“ mažiau nei 1 procentas ketinančių rinkimuose dalyvauti gyventojų. 7 procentai apklaustų gyventojų, nors ir ketina dalyvauti rinkimuose, bet dar neapsisprendė, už kurią partiją balsuoti.Tarp visų rinkėjų – ir apsisprendusių ateiti į Seimo rinkimus, ir likusiųjų, didesnį palaikymą turėjo Lietuvos socialdemokratų partija – už ją per rinkimus ketino balsuoti 18 proc. turinčių rinkimų teisę šalies gyventojų.Antroje ir trečioje vietose buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 12 proc. bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 11 proc. Daugiau nei 5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų per Seimo rinkimus spalio 9 d. ketina balsuoti už Darbo partiją – 8 proc., už partiją Tvarka ir teisingumas – 8 proc. bei už Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį – 7 proc., o kiek mažesnį nei 5 proc. palaikymą turi 3 partijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga – 4 proc., Lietuvos centro partija – 3 proc. bei Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) – 2 proc. Kaip parodė apklausa, vieno procento gyventojų palaikymą turi Lietuvos žaliųjų partija, partija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos liaudies partija, o mažiau nei po pusę procento šalies gyventojų ketina balsuoti už partiją „Lietuvos sąrašas“ bei partiją „Drąsos kelias“.Lyginant su liepos mėnesį vykusia apklausa, 3 procentiniais punktais padidėjo Lietuvos socialdemokratų partijos palaikymas, o 2 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie per spalio 9 dienos rinkimus ketina balsuoti už partiją Tvarka ir teisingumas bei LR liberalų sąjūdį. Per pastarąjį mėnesį 3 procentiniais punktais sumažėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos palaikymas.Ketvirtadalis – 24 proc. – respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Vasaros pabaigoje vykusi apklausa parodė, kad mažiau nei pusė – 46 proc. 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų – ketina dalyvauti Seimo rinkimuose, o penktadalis – 21 proc. – nurodė, kad neketina dalyvauti rinkimuose. Valstiečių reitingams smunkant, jų lyderių populiarumas išlieka. Per mėnesį nežymiai smuktelėjus LVŽS reitingams jos partijos pirmininko R. Karbauskio ir „veido“ S. Skvernelio populiarumas išlieka. Šie politikai tebėra vieni populiariausių, rodo naujausia visuomenės nuomonės apklausa. Naujienų agentūros ELTA užsakymu rugpjūčio 20-30 dienomis atliktos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ apklausos duomenimis, rugpjūtį šalies gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą Valdą Adamkų – jį palankiai įvertino 77 proc. apklaustųjų. Antroje pozicijoje pagal populiarumą – antrąją kadenciją šalį valdanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurią palankiai įvertino 69 proc. respondentų. Šalia buvusių ir esamų šalies vadovų populiarumu nedaug atsilieka LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis – jį palankiai vertina 60 proc. gyventojų. Įdomu, kad LVŽS reitingas šiuo metu siekia 11,5 proc. ir tai yra antra populiariausia partija po socialdemokratų. Tiesa, per mėnesį „valstiečių“ populiarumas, priešingai nei R. Karbauskio, smuktelėjo 3 procentiniais punktais.59 proc. respondentų nurodė palankiai vertiną SEB banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Populiarumu gali pasigirti ir kitas LVŽS atstovas, šios partijos vedlys spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose – buvęs vidaus reikalų ministras S. Skvernelis, kurį palankiai vertina 54 proc. respondentų. Ekonomistę, Vilniaus miesto tarybos narę Aušrą Maldeikienę palankiai vertiną nurodė 51 proc. gyventojų. Dar pusė, arba 50 proc., apklaustųjų simpatijas atidavė Vilniaus merui, Liberalų sąjūdžio pirmininkui Remigijui Šimašiui, neseniai stojusiam prie šios partijos vedlio vairo. Dar 8 visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Europos Parlamento (EP) narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, užsienio reikalų ministras taip pat socialdemokratas Linas Antanas Linkevičius, Seimo narys „darbietis“, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, Kauno meras, visuomenininkų organizacijos „Vieningas Kaunas“ lyderis Visvaldas Matijošaitis, Premjeras, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, europarlamentaras Antanas Guoga, parlamentaras Naglis Puteikis ir Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Nepalankiausiai šalies gyventojai įvertino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininką europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį – šį politiką nepalankiai vertina 69 proc. gyventojų. 68 proc. teigė nepalankiai vertiną Seimo opozicijos lyderį, konservatorių Andrių Kubilių, 67 proc. – Seimo Pirmininkę „darbietę“ Loretą Graužinienę.    ...

A. Skardžius. Prekybininkų memorandumas neturi tapti keršto akcija prieš rinkimus

Artūras Skardžius, Seimo narys Prekybos įmonių susitarimas prašyti asmens dokumentų iš visų perkančių alkoholinius gėrimus asmenų kelia vis didesnę įtampą ir diskredituoja pirkėjus.  Logiškai nepaaiškinamas prekybininkų žingsnis skatina kreiptis į konkurencijos tarnybą ir aiškintis, ar tai nėra kartelinis susitarimas. Nei dabartinė Vyriausybė, nei kitos valdžios institucijos jokiais įstatymais ar kitais teisės aktais šio prekybininkų žingsnio nereglamentavo. Todėl kreipiuosi į vartotojų teisių gynėjus, ar tokie veiksmai yra teisėti ir nepažeidžia vartotojų teisių? Kodėl dokumentų reikalavimas parduotuvėse prieštarauja sveikam protui? Socialdemokratai tvirtai pasisako už alkoholio vartojimo ir prieinamumo mažinimą. Sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, pasirašydamas memorandumą, išreiškė palaikymą prekybininkų iniciatyvai mažinti alkoholio vartojimą, tačiau sveiko proto rėmuose – nereikalauti asmens dokumentų iš visų pirkėjų, nekeliančių abejonių dėl pilnametystės. Asmens dokumentų reikalavimas prekybos centruose dėl memorandumo netapo privalomas. Įžvelgiu prekybininkų kerštavimą Seimui ir Vyriausybei už įstatymais nustatytus alkoholio pardavimo ribojimus prie įėjimų į prekybos centrus, alkoholio pardavimą degalinėse. Valstybė turi ginti vartotojo interesus, todėl manau, yra ir kitų priemonių, kurių gali imtis ir politikai, ir kiti piliečiai. Realų alkoholinių gėrimų vartojimo mažinimą galima siekti didinant alkoholinių gėrimų kainas, draudžiant alkoholio reklamą, pardavinėjant gėrimus specializuotose parduotuvėse, trumpinant gėrimų pardavimo laiką ir kt. Prekybininkų argumentas – siekiame apsaugoti kasininkes, kad jos neparduotų alkoholio nepilnamečiams – skamba absurdiškai. Ar paklausia prekybos centrų savininkai ir vadovai, pasirašę susitarimą, ką tenka dabar patirti jų kasininkėms, kokius pasipiktinimo žodžius turi išklausyti už savininkų prisiimtą neapgalvotą žingsnį? Jeigu prekybos centrai ir toliau aklai taikys savo susitarimus prieš pirkėjus, kreipsimės į vartotojų teises užtikrinančias tarnybas.

A. Zuokas: Trijų ministrų padaryta žala – didžiausia Lietuvos istorijoje

www.lls.lt Buvęs meras, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas Artūras Zuokas kreipiasi į Generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl finansų ministrų Ingridos Šimonytės, Algirdo Gedimino Šemetos ir Rimanto Šadžiaus galimo neveikimo – dėl to Vyriausybė, atstovaujama Finansų ministerijos, turės atlyginti didžiausią Lietuvoje ministrų padarytą žalą – 55,8 milijonus eurų. "55,8 milijonų eurų suma taikos sutartimi su Finansų ministerija bus atlyginta Vilniui, kurio biudžetas buvo formuojamas politiniais principais, o valdžioje buvę ministrai nesiėmė veiksmų, kad tai pakeistų. Tai didžiausia kada nors Lietuvoje padaryta žala, kurią patyrė valstybė. Šiandien turime kalbėti apie atsakomybę, nes politikai, deja, dažnai neprisiima atsakomybės nei už savo veiksmus, nei už neveikimą ir to pasekmes. Tikiuosi, kad baigėsi laikotarpis, kai savivaldybių biudžetai buvo formuojami politiniais principais. Tai didelė savivaldos pergalė, įrodymas, jog savivalda irgi turi teises ir gali laimėti prieš Vyriausybę. Tačiau tenka apgailestauti, kad tam įrodyti reikėjo ketverių metų, per kuriuos Vilnius ir vilniečiai kentėjo finansiškai, – mes tai galime skaičiuoti nepastatytais darželiais, nesutvarkytomis gatvėmis, neįrengtais skverais ar nesukurtomis darbo vietomis”, - sakė Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas A. Zuokas. Vilniaus miestas yra didžiausias mokesčių donoras ir jam daugelį metų buvo neteisingai perskirstomas gyventojų pajamų mokestis (GPM). Finansų ministrai tai žinojo, nes išvadas teikė ir pačių sudarytų darbo grupių, finansų ekspertai, Lietuvos savivaldybių asociacija bei Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau nė vienas iš ministrų nesiėmė reikiamų veiksmų, kad Vilnių finansiškai skandinanti GPM metodika būtų peržiūrėta ir neteikė siūlymų dėl GPM dalies, tenkančios Vilniui, padidinimo. Ministras R. Šadžius iki pat 2015 m. birželio 11 d. Konstitucinio teismo nutarimo, kuris pripažino, jog savivaldybių biudžeto formavimo metodika ir GPM paskirstymas prieštarauja Konstitucijai, nesiėmė veiksmų, kad būtų padidinta GPM dalis, tenkanti sostinei. Šiandien po Administracinio teismo sprendimo, kuris patvirtino taikos sutartį tarp LR Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, Finansų ministerija įpareigota atlyginti 55,8 mln. eurų žalą Vilniaus miesto savivaldybei. FAKTAI: 2009 metais Finansų ministerija padidino kitiems Lietuvos miestams tenkančią GMP dalį, išskyrus Vilnių. Kauno miestui vietoje 74 proc. - 94 proc., Klaipėdos miestui vietoje 64 proc. - 86 proc., Panevėžio miestui vietoje 84 proc. - 100 proc., Šiaulių miestui vietoje 96 proc. - 100 proc. Vilniui buvo palikta dar 2002 metais nustatyta GPM dalis – tik 40 proc. 2008 – 2012 metų laikotarpį dėl ydingos Vyriausybės finansų politikos, Vilniaus biudžeto deficitas kasmet sudarė apie 160 mln. litų (46 mln. eurų). Audito ir mokesčių konsultacijų bendrovių tinklo „PricewaterhouseCoopers“ auditoriai, atlikę Vilniaus miesto finansinių įsiskolinimų susidarymo priežasčių analizę, tuomet pateikė išvadą, kad „Vyriausybė netinkamai planavo Gyventojų pajamų mokesčio pajamas Savivaldybės biudžete ir dėl to miestas negavo 227 mln. litų. Ydingas planavimas buvo vienas iš svarbiausių veiksmų, nulėmusių ženklų skolų didėjimą 2007–2010 m.“ 2010 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EPBO – OECD) parengtoje ataskaitoje „Biudžeto planavimas Lietuvoje“ teigiama, kad ekonominio sunkmečio metais Vyriausybė didelę dalį finansinės naštos permetė ant savivaldybių pečių. 2010 m., kai Vilniui trumpai vadovavo konservatorių meras Raimundas Alekna, Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seime teigė, kad “„Taip, suprantame, kad Vilniaus finansinė situacija yra tokia, kad reikalauja skubių sprendimų, todėl siūlome Vilniaus miestui specifinį skolinimosi limitą, kad būtų galima priimti greito laikotarpio sprendimus. O toliau, manau, kad 2012 m., kai baigsis savivaldybių biudžetų pereinamosios nuostatos, kurios yra nustatytos 2010 ir 2011 metams, tada reikia susėsti su Asociacija ir rasti bendrą sprendimą.“ Visgi, nepaisant šių pažadų, Vilniui tenkanti GPM dalis nebuvo padidinta, o skolinimosi limitas sumažintas nuo 40 proc. iki 35 proc. GPM dalį, tenkančią savivaldybių biudžetams nuo įplaukų į nacionalinį biudžetą, kasmet tvirtinti Seimui teikia Vyriausybė, apsvarsčiusi su Lietuvos savivaldybių asociacija. GPM dalis sudaro didžiausią miesto surenkamų pajamų dalį. 2012 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaujama mero A. Zuoko, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir parengė kreipimąsi į KT, kurį parėmė Seimo narių grupė, prašydama iškelti bylą dėl Vilniui Vyriausybės veiksmais daromos finansinės žalos. Konstitucinis Teismas dar prieš metus patvirtino, jog Vyriausybė, norėdama subalansuoti nacionalinį biudžetą, finansinę naštą permetė ant vilniečių pečių, miestui skirdama vos 40 proc. GPM. Pripažinus, kad tai – neteisinga, Vyriausybė peržiūrėjo savivaldybių biudžeto formavimo metodiką, padidindama Vilniui ir kitoms šalies savivaldybėms tenkančią GPM dalį.

M. Katkus: E. Masiulis neturi jokių šansų atsigauti

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Kaip vertinti Eligijaus Masiulio pasirinktą gynybos taktiką? Kaip vieši jo pasisakymai paveiks Liberalų sąjūdžio galimybes Seimo rinkimuose patekti į parlamentą? Apie visa tai – laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su komunikacijos konsultantu Mykolu Katkumi, „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu ir VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu Remigijumi Merkevičiumi. -Pone Merkevičiau, jūs esate baudžiamosios teisės specialistas. Kaip jūs vertintumėte tokią gynybinę taktiką, kai įtariamas kyšis aiškinamas kaip paskola? Tai tipinė gynybinė taktika, kuri yra įprasta tokio pobūdžio bylose. – Visada taip daroma? R. Merkevičius: Ne visada, tačiau dažniausiai. Ir, beje, dažniausiai nesėkmingai. – Kodėl nesėkmingai? R. Merkevičius: Greičiausiai specialiosioms tarnyboms ir teismams jau atsibodo toks paaiškinimas ir jais jau nelabai kas tiki. Juolab pasirinktas atsakymas po keturių ar daugiau mėnesių, taip pat neprideda patikimumo. – Jūs sakote, jei tai iš tiesų būtų paskola ir dokumentas būtų egzistavęs jau realiai kratų dieną, apie tai neabejotinai jau būtų pasisakiusi viena ar kita šalis? R. Merkevičius: Jei konstruoti gynybos taktiką šituo argumentu, tai greičiausiai taip, tuo metu būtų reikėję pilna burna šaukti, kad aš turiu paskolą. – Ką jūs pats manote, ar gali atsitikti taip, kad E. Masiuliui bus pareikštas ir ketvirtas įtarimas, pavyzdžiui, dokumentų klastojimu? R. Merkevičius: Teoriškai toks sprendimas gal būtų nuoseklus, bet įrodymumo prasme greičiausiai nelabai racionalus, nes, matyt, ir laikas išlauktas tam, kad tas įrodymumas susilpnėtų dokumento autentiškumu ir panašiais dalykais. – Jūs sakote, kad tas susitarimas buvo pasirašytas vėliau ir sąmoningai pateiktas vėliau, apklausų metu, tik tam, kad teismo ekspertai negalėtų nustatyti, ar jis pasirašytas gegužės 8 d., ar gegužės 15 d.? R. Merkevičius: Hipotetiškai galime kelti tokį klausimą. – Pone Bruveri, kaip E. Masiulio pasakojimas atsilieps Liberalų sąjūdžiui? Jau dabar akivaizdu, kad atsilieps negerai. Įdomiausia bus pamatyti sociologines apklausas, kurios kaip tik daromos šiomis dienomis. Bet tokiame buitiniame, mikrosociologiniame lygmenyje, socialiniuose tinkluose, kur gyvena liberalioji elektorato dalis, ten niekas netiki, visi juokiasi. Aš abejoju, kad tai bus naujas triuškinantis smūgis reitingams, bet kad situacijos nepagerins ir gali tik dar šiek tiek pasmukdyti, ar dar tiksliau suvesti į nulį visas ligšiolines pastangas įgauti kažkokį naują pagreitį, atsigauti, tai labai tikėtina. Kiek teko girdėti, aukščiausia liberalų vadovybė, suprasdama, kad apskritai E. Masiulio rodymasis televizijos ekrane, vėl grįžimas tarsi iš užmaršties yra savaime kenksmingas partijai, net nesvarbu, ką jis bekalbėtų. – Partijos kolegų buvo bandoma atkalbėti, kad jis neitų viešai kalbėti? V. Bruveris: Aš tokias kalbas girdėjau, politikos kuluaruose yra šnekama. Bet šita versija yra labai tikėtina. Mano nuomone, E. Masiulio grįžimas į dėmesio centrą ir dar būtent toks grįžimas yra juokinantis, net ir liberaliąją elektorato dalį. – Remigijus Šimašius pareiškė viešai atsiribojęs nuo E. Masiulio, pasakė, kad taip besielgiantys žmonės neturėtų būti politikoje ir t.t. Tai kažkiek gelbėja liberalus, pone Katkau? Anksčiau visas pasipiktinimas buvo nukreiptas į partiją, o dabar jis labai aiškiai nusikreipė į E. Masiulio asmenį. Liberalai dėjo visas pastangas, ir Vitalijus Gailius, kuris staiga atsirado eteryje, tiek R. Šimašius dėjo visas pastangas, kad atsiribotų nuo E. Masiulio. Mano asmeniniu vertinimu, tas smūgis, kurį E. Masiulis sudavė liberalų reitingams, yra jau padarytas ir dabar už liberalus balsuoja tik tie, kurie tikrai negali balsuoti už ką nors kita. Ir tie, kuriems patinka R. Šimašius, kurio reitingas ne taip stipriai nukentėjo. Aš sakyčiau, kad tas liberalų atsiribojimas buvo pakankamai sėkmingas. Be to, E. Masiulis nesakė, kad tuos pinigus ėmė partijos finansavimui, jis nesakė, kad jam talkino dar 4–5 asmenys, jis sugebėjo visa tai izoliuoti. Manau, kad liberalioji auditorija, kuri nelabai turi pasirinkimo už ką kitą balsuoti, nesusies E. Masiulio su partija, bet sies su pačiu E. Masiuliu. Ir dar norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo grįžimas į dėmesio centrą, tai buvo pasirodymų dėmesio centre finalas. Pagrindinėje politikos arenoje mes matėme paskutinį politiko pasirodymą, bent jau kokiems 3–4 metams, kol nepasibaigs teisminiai procesai. – Nedaugelis turbūt atsimena R. Šimašiaus, tik išrinkto Vilniaus mero, kreipimąsi į Centrinį banką dėl raginimo sušvelninti kredito institucijų vartotojams teikiamų paskolų sąlygas. Labai keistas kreipimasis iš Vilniaus mero, kuris dar nebuvo partijos pirmininku. Ir staiga sužinome, kad įtarimuose yra minimos įstatymo pataisos, susijusios su greitųjų kreditų išdavimu. Tai tas atsiribojimas nėra visiškai nuoširdus, kaip manote? V. Bruveris: Gal čia viskas ir tvarkoje, bet kyla įvairių minčių. Tos mintys nėra labai geros ir teigiamos. Bet reikia grįžti prie reikalo esmės, jei mes kartu su liberaliąja inteligentija ar didžiąja dalimi dešiniojo „Facebook‘o“ taip pat netikime, kad visi pinigai, ir tie, kurie buvo rasti automobilyje, ir tie, kurie buvo rasti namuose, buvo paskola, dovana, rasti pinigai ant troleibuso galinės sėdynės, tai natūraliai kyla klausimas, kas tai buvo? Teisėsauga bando įrodyti, kad tai buvo kyšis ir ne šiaip kyšis, o partijos juodoji kasa, skirta rinkimų reikalams ir pan. Šitie abu klausimai labai susiję ir partijai dar ilgai nepavyks atsikabinti nuo šito reikalo. – Pone Merkevičiau, kas iš tų faktų, ką mes žinome, viešai rodytų, kad tai yra kyšis? Gryni pinigai? Jų perdavimas automobilyje? Prie viso to galime pridėti nevisiškai logišką paaiškinimą, pateisinimą tų pinigų ir panašius dalykus. Jie leidžia kelti versiją, kad tai yra kyšis. Kitokio įtikinamo, pagrįsto, žmogiškai suvokiamo šitos istorijos vingio niekas nepasako. – Net ir logiškai galvojant, jei vykdomi aiškiai skaidrūs veiksmai, juk nereikia, pavyzdžiui, susitikinėti automobiliuose. Juk viskas vyktų kažkaip kitaip, čia net nereikia būti teisininku, pone Katkau? Manau, kad visuomenės nuomonės akyse E. Masiulis yra nuteistas. Jis neturi absoliučiai jokių šansų atsigauti. Ar jis nusitemps kartu partiją? Aš būčiau šiek tiek skeptiškas. Nesu girdėjęs apie tai, kad yra juodoji kasa. Partija yra pakankamai didelė struktūra, turinti ne vieną lyderį. Taip pat noriu pastebėti, kad liberalų tolimesnis skandinimas, kuris priklausys nuo politikų, šiuo metu yra niekam nenaudingas. Konservatoriai, kiek balsų buvo praradę iš liberalų, atsiėmė, socialdemokratai tų balsų nepaims, valstiečiams taip pat spėju, kad nėra didžiulio noro skandinti. Tai manau, kad kur kas įdomiau dabar yra skandinti socialdemokratus, konservatorius arba valstiečius, nes tai yra tos vietos, iš kur galima pasiimti balsų. Nepamirškime, kad E. Masiulis išėjo tuo laiku, kai mes apie jį kalbėsime iki sekmadienio. Po sekmadienio jau neišvengiamai kalbėsime ne apie jį. Dabar yra politinis rinkiminis sezonas. Politikai iš paskutiniųjų stengiasi rasti tą naują temą, kuri jiems leistų išvengti politinės užmaršties ir ateiti į Seimą. V. Bruveris: Aš irgi nebandau pasakyti, kad čia bus naujas mirtinas smūgis liberalams. Noriu akcentuoti, kad jei pastaruoju metu liberalų atsigavimas rodė kažkokius ženklus, kad jie rimtai gali kovoti dėl 5 proc. barjero ir net daugiau mažiau užsitikrinti pergalę. Tai manau, kad naujas šitos istorijos posūkis tuos šansus gerokai mažina. Kad liberalų nenaudinga skandinti, tai nežinau, nes, pavyzdžiui, socialdemokratams tai naudinga jau vien tuo, kad nukreipia dėmesį nuo jų problemų. Stebint Gabrieliaus Landsbergio entuziazmą, tai jis viską komentuoja ne ką švelniau nei valdančiųjų partijų atstovai. Tai, matyt, konservatoriai, ar bent jų dalis, labiau seka ta pačia logika, jog liberalus kuo labiau apkapojus, tuo labiau įtvirtinamas G. Landsbergio, kaip viso dešiniojo flango kandidato į premjerus, vaidmuo. Neteisinga, primityvi logika, bet, mano nuomone, ji akivaizdi. Šiais visuotino rinkėjų balso deficito laikais ką nors paskandinamo, prieš tai iškrausčius daiktus ir rinkėjų balsus iš kišenių, visiems yra naudinga turėti. – Žinoma, tam tikri dalykai dar galėtų paaiškėti paviešinus pokalbius. Bet be teismo proceso pradžios tai neturėtų būti paviešinta. Ten gi gali būti pokalbių ir apie partijos sprendimus, gal net ir tą patį R. Šimašiaus laišką Centriniam bankui ir kt. Tačiau turbūt naivu tikėtis, kad tokia byla pasieks teismą iki Seimo rinkimų? R. Merkevičius: Ir iki Seimo rinkimų neįmanoma, ir žiūrint buvusias partijas liečiančias baudžiamąsias bylas tikėtis bent jau tiek, kiek mes dabar žinome, tokioje fabuloje, manau, kad nerealu tikėtis, kad partija bus patraukta atsakomybėn. – Rinkimai rinkimais, bet, aišku, daugiau patikimo turinio turėtų atsirasti bylai pasiekus teismą? V. Bruveris: Ne vienos mūsų teisėsaugos institucijos sienos yra skylėtos, pro jas dažnai daug ko prateka, ypač tokiais neramiais laikais, kaip prieš rinkimus. Aš neatmenu tikimybės, kad gali atsirasti tų visų detalių iš tos įrodomosios bazės, kuri turėtų būti prokurorų rankose. Dabar kamuoliukas yra jų pusėje. Viskas priklauso nuo labai paprasto dalyko, ką rankose turi prokurorai ir STT. Nemanau, kad tą žino E. Masiulis. Kai matome tiek daug viešųjų ryšių kovų, kuriose dalyvauja ir ta pati teisėsauga dėl savo politinių ir viešųjų ryšių interesų, tai neatmetu tikimybės, kad tos faktinės medžiagos pasirodys dar daugiau. – Kiek viešasis laukas yra svarbus teismo procesui? Pone Merkevičiau? Taip, tikrai svarbu. Visi kriminaliniai procesai yra iš dviejų dalių. T. y. tas, kas tikrai vyksta kriminalinėje erdvėje, baudžiamajame procese, ir tai, kas persikelia į viešą erdvę. Toje viešoje erdvėje kariauja abi pusės, ir prokurorai su specialiosiomis tarnybomis, teikdami informaciją, dozuodam

Kviečia VTEK vadovą pokalbiui dėl siūlymo įteisinti „kyšius“ medikams

Pasirodžius informacijai, kad Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) vadovas Romas Valentukevičius siekia įteisinti dovanas medikams, Seimo Pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis, kuruojantis Seimui atskaitingas institucijas, susirūpino tokiu neatsakingu VTEK vadovo pareiškimu ir kviečia pastarąjį rugsėjo 14 dieną apsilankyti pokalbiui. Seimo vicepirmininkas K. Komskis teigia niekada tokiam žingsniui nepritarsiantis ir ragina R. Valentukevičių nekelti chaoso ne tik VTEK, bet ir visoje medikų bendruomenėje. „Man teko bendrauti su Jaunųjų medikų asociacijos nariais, kurie teigia, kad toks sprendimas, jei jis būtų priimtas, tikrai nebūtų jiems tinkamas ir pažemintų medikus. Mano nuomonė yra tokia pati. Tikrai nemanau, kad kyšių, liaudiškai tariant, įteisinimas, yra išeitis, padėsianti medikams daugiau uždirbti. Didesnių atlyginimų galima būtų siekti, pavyzdžiui, apmokestinus tam tikras ar visas papildomas paslaugas. O galbūt padidinus jau esamus paslaugų įkainius. Visuomet siekiau ir sieksiu kovoti su korupcija. O toks VTEK vadovo siūlymas korupcijos prevencija nė nekvepia. Sprendimu įteisinti dovanas mes nueitume visai ne tuo keliu – ne siektume išgyvendinti blogą tradiciją mokėti gydytojams papildomai, o tik dar labiau ją pagilintume. Negi ateityje sugalvosime ir policijos pareigūnų „pakišas“ įteisinti..?“, – teigė Seimo Pirmininko pavaduotojas K. Komskis. Seimo kanceliarijos inf.

E. Masiulis: „Nieko nekaltinu ir nerezgu jokių sąmokslo teorijų“.

Buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, vakar baigęs duoti išsamius parodymus politinės korupcijos byloje bei davęs interviu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“, savo socialiniame tinkle paviešino atvirą laišką. Pateikiame jo kopiją (kalba netaisyta): ,,Atėjo diena, kada, papasakojęs prokurorui viską kaip buvo, galiu prabilti viešai. Aišku tiek, kiek leidžia mano įsipareigojimai ikiteisminiame tyrime. Tvirtai ir aiškiai sakau, kad niekada nesu gavęs jokio kyšio. Dar labiau glumina absurdiški įtarimai, jog „kyšį“ iš Raimondo Kurlianskio gavau: už Vartojimo kreditų įstatymo 8 straipsnio pataisos svarstymą; už Seimo nutarimo „Dėl kelio Vilnius – Utena“ priėmimą; už patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklo vietos parinkimo Vilniuje peripetijas. Karštos diskusijos visais šiais klausimais vyko praėjusių metų spalio – gruodžio mėnesiais. Nenoriu varginti išsamia šių projektų svarstymo analize (jeigu kam įdomu, visą šią informaciją galite rasti Lietuvos Respublikos Seimo bei Vilniaus m. savivaldybės svetainėse), tačiau nupūtus laiko dulkes yla lenda iš maišo. Dėl Vartojimo kreditų įstatymo pataisų, tai tie, kas jau spėjo giliau pasidomėti žino, kad aš nesu Vartojimo kreditų įstatymo 8 straipsnio pataisos, dėl kurios esu įtariamas, autorius. Žino ir tai, kad nepritarus pataisai, priešingai nei to „taip reikėjo MG Baltic“, Seimo liberalai vieningai balsavo už greitųjų kreditų išdavimo sąlygų sugriežtinimą. Dėl LR Seimo nutarimo „Dėl viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės „Kelias Vilnius – Utena“ projekto Seimo liberalai ir aš niekada jo nepalaikėme ir jį kritikavome dėl per didelio valstybės finansinio įsipareigojimo. O šio nutarimo juk „taip reikėjo MG Baltic“? Na ir galiausiai, dėl Patriarcho įamžinimo kažkaip net nejauku...klausimas iš kitos Galaktikos. Esu įtariamas paėmęs didelės vertės kyšį už tai, kad Vilniaus miesto mero geranoriškai paprašiau nuraminti įsiplieskusias aistras dėl to, kurioje vietoje šis paminklas turėtų stovėti ir neskubėti priimti sprendimo. Taip, žinojau, kad MG Baltic koncernas viešai įsipareigojęs LR Premjerui mecenuoti paminklo statybą. Bet ar tai ką nors keičia? Priešingai, situaciją daro dar absurdiškesne. Finansiškai remia kilnią idėją ir tuo pačiu dar siūlo milžiniškus kyšius, kad leistų šią idėją realizuoti? Nepagailėjo prokurorai įtarimų man ir dėl to, kad minėtais klausimais aš neva dariau poveikį savo bendražygiams Seime ir Vilniaus savivaldybėje. Įtarimas skaudus, draskantis širdį. Visada buvau demokratiškas vadovas, įsiklausantis, ieškantis kompromisų, siekiantis komandinių sprendimų. Toks ir likau. Net mažiausiame smegenų vingyje niekada nėra kilę minčių kažkam daryti įtaką, paveikti, palaužti. Tiesiog tai ne aš. Gyvenimas man suteikė neapsakomą džiaugsmą sutikti daug nuostabių žmonių, asmenybių. Ir kiekvienam iš jų aš esu dėkingas už galimybę dirbti, kurti, svajoti, gyventi, tiesiog būti kartu! Kriminalinė logika aiški. Jeigu verslininkas politikui perduoda pinigus (ir visai ne butelyje), tai reiškia už kažką ir tai yra kyšis. Teisėsaugai papasakojau, kaip buvo iš tikrųjų. Taip, aš iš Raimondo Kurlianskio š. m. gegužės 10 d. pasiskolinau 90000 eurų vienerių metų terminui. Šią paskolą ketinau investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvos pajūryje. Paskolos gavimo faktą patvirtinome dviem egzemplioriais susitarimo dėl paskolos. Paskolos susitarimo netvirtinome notariškai. Ir kaip dabar aiškėja, kad tai buvo Didžioji klaida, nubloškusi tiek Raimondą, tiek ir mane į gyvenimo nežinią. Toks paprastas klausimas, kodėl mes nenuėjome pas notarą? Atsakymo paprasto nėra. Vienas kitu pasitikėjome. Beprotiška gyvenimo skuba. Nebuvau tikras, ar investicinį projektą pavyks realizuoti, tokiu atveju pasiskolinti pinigai būtų grąžinti. Kitu atveju buvo aišku, kad įsigijus turtą būtume tinkamai įforminę. Mūsų šeima kartu su artimiausių giminaičių šeima iš banko paskolų jau buvo įsigijusi vieną butą pajūryje ir jis buvo sėkmingai nuomojamas. Norėjosi šią sėkmingą veiklą plėtoti. Kartu su artimiausių giminaičių šeimomis akumuliavome lėšas, kurias ketinome netrukus investuoti į nekilnojamo turto projektus. Būtent šios lėšos buvo rastos mūsų bute kratos metu. Jos absoliučiai legalios, pagrįstos finansiniais dokumentais. Kratos metu, deja, pareigūnai nesidomėjo ir nepaėmė nei vieno dokumento. Svarbu buvo, dar kratai nesibaigus pranešti, kad pas Masiulį rasti pažymėti eurai, kuriuos jis gavo iš R. Kurlianskio. Beje, patys šaltiniai teisėsaugoje praneša, kad paskolos pinigai pažymėti jau po to, kai aš gautą paskolą įsidėjau į savo automobilį. Slapta pateko ir pažymėjo. Aš tikiuosi, kad sekliai ir paskolos susitarimo dokumentą užfiksavo, nes jis buvo tame pačiame automobilyje tuo pačiu metu. Nieko nekaltinu ir nerezgu jokių sąmokslo teorijų. Tiesiog tikiu, kad teisinėje valstybėje tiesa anksčiau ar vėliau bus nustatyta, tik norėtųsi kuo greičiau. Noriu tikėti, kad šioje byloje bus pateikti visi sekimo metu surinkti duomenys. Ir nebus jokių bandymų šiuos duomenis kažkaip fragmentuoti ar falsifikuoti. Ilgai tylėjau. Pirmiausia reikėjo laiko susivokti kas atsitiko. Reikėjo suvokti ir pripažinti savo klaidas. Dėl savo neapgalvotų poelgių patekau į pilką zoną, kurioje politikui nedera būti. Nedvejodamas pasitraukiau iš visų pareigų. Tai tiesiog privaloma. Už savo poelgius reikia atsakyti. Man didžiausia bausmė yra jausmas, su kuriuo pabundu kiekvieną rytą. Jausmas, kad pavedžiau savo artimiausius bendražygius. Jausmas, kad susimoviau prieš tuos, kurie manimi tikėjo. Jausmas, kad nuvyliau tūkstančius žmonių. Jausmas, kad galėjo būti kitaip. Atsiprašau! Tariu Ačiū iš širdies gelmių, tiems, kurie nenusisuko sudėtingu man gyvenimo momentu! Tariu Ačiū už šypsenas gatvėse, padrąsinimus ir rankų paspaudimus! Tariu Ačiū už palaikančius sms, mesengerius ir skambučius! Gegužės 12-oji neatėmė iš manęs Šeimos, Tikrų Draugų, nenužudė Žmogiškumo, neišrovė mano Pažiūrų. Tai yra svarbiausi orientyrai, kuriais remsiuosi toliau kulniuodamas savo gyvenimo keliu!“  

R.Šimašius: Susitaikome su godumu? To kaina per didelė

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius

Per nepriklausomybės metus valstybė, mes, jos žmonės, subrendome. Vieningi išeiname į Laisvės pikniką, pripažįstame, kad nusižengėme žmogiškumui Holokausto metu. Tą darome garsiai, palaikome vienas kitą, keičiamės, norime ištaisyti klaidas. Norime pasitikėti ne tik vieni kitais, valstybe, bet ir valdžia. Ir čia – sunkiai pavyksta. Tie statistiniai nepasitikėjimo, nusivylimo skaičiai ir elementarus jausmas aiškiai sako – skauda mums dėl tų pačių dalykų. Dėl esmės – nėra atsparumo godumui, asmeninės naudos siekimui. Ir valdžia, gauta galia, tą apnuogina labai greitai – pirtelių susitarimai, „auksinių” samčių pirkimai, draugiškumu grįsti sprendimai, net nesugebėjimas atskirti, kai supainiojami savi ir viešieji interesai. Suprantu, kad į valdžios (kaip ir į verslo vadovų) postus žmones dažnai atveda ambicija, noras pasiekti gerų pokyčių, priimti sprendimus, būti atsakingu, svarbiu. Bet ambicija yra viena, o godumas, noras pasipelnyti yra visai kas kita. Ambicija yra gerai, ji suka smagratį, gimdo idėjas. Noras dirbti, uždirbti daugiau, noras turėti geresnį gyvenimą yra tai, ką daugelis mūsų supranta. Tačiau godumas ir įsitikinimas, kad išaušo ta atpildo valanda, kuomet turi gauti „sėkmės“ mokestį – tai yra liga. Liga, pakertanti žmonių ambicijas auginti valstybę tokią, kokią norisi ją matyti. Vien mintis, kad kažkas turi teisę įvairiais būdais „pasiimti“ daugiau, nuodija visuomenę. Tai prasilenkia su ambicingos, perspektyvios Lietuvos, nepriklausomumo, orumo idėja. Didžiulė grėsmė yra patikėti, kad visa tai yra kažkur – ne tavo kieme, ne tavo aplinkoje. Tiesa skaudžiai kerta ir primena: visa tai arti. Nesąžiningai elgtis gali tavo draugas, bendradarbis, net šeimos narys. Tuomet dvigubai sunkiau suprasti, atleisti, patikėti. Ko gero, daugelis žinome tą jausmą. Tą jausmą, arba abejonės šešėlį, ne kartą yra tekę pajusti ir man. Negaliu apsimesti, kad man tai nerūpi, man tikrai skauda. Nes ir aš, ir partijos kolegos, ir daugybė žmonių laukiame atsakymų iš teisėsaugos ir iš Eligijaus Masiulio, kas ir kodėl iš tikrųjų atsitiko. Atvirų atsakymų ir aiškaus sprendimo. Sakoma, atėjęs į valdžią įgysi daug draugų. Aš asmeniškai, tapęs Vilniaus meru, prieš tai ministru, jų daugiau netekau. Nemaniau, kad tas įsivaizdavimas, kad pažįstamas valdžioje padės, toks gajus. Teko paaiškinti, kad tarnystė valstybei – ne šeimos verslas, sąlygos vienodos visiems. Yra kaip yra, lieka žmonės, kurie supranta, kurie nori vienos tiesos, sąžiningų sprendimų. Dėl jų reikia dirbti. Ir dėl savęs, dėl savo įsitikimų ir moralės. Kai kas kalba apie žmogišką faktorių, esą klysti žmogiška. Taip, ko gero, žmogiška, bet už klaidas reikia atsakyti, už savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę. Ir tai galioja visiems: man, mano šeimai, bendradarbiui, partijai. Tačiau mano, šios valstybės piliečio, pozicija nesikeičia – nesutinku taikstytis su bet kokiomis nesąžiningumo apraiškomis, kaip ir pakantumu, abejingumu, noru užmerkti akis. Negalima taikstytis su tuo, kas pamina pasitikėjimą valstybe. Kas stabdo mūsų šalį nuo ambicingo judėjimo į priekį, išsikeltų tikslų įgyvendinimo? Ar tik negebėjimas atsispirti „medžioklės“ trofėjams ir susitarimams, aptartiems už uždarų durų prie vaišių stalo? Manau, pirmiausia – susitaikymas. Tačiau vaistų yra. Visų pirma, reikia principingai veikti, jei paaiškėja, kad godumo problema iškilo. Nė kiek nesitaikstyti. Norint pasitikėjimo, svarbu turėti įrankius, kurie leistų žmonėms patikrinti, ar pasitikėti tikrai galima. Ką matau Vilniuje – visiškas duomenų atvirumas, skaidrumas ir standartų aiškumas leidžia priimti geresnius sprendimus, leidžia žmonėms pamatyti jų naudą ir ją patikrinti. Ir galiausiai – reikia pasitikėti ir padėti tiems, kas kovoja su godumu – ar tai būtų STT, Viešųjų pirkimų tarnyba ar savivaldybės kontrolierius. Šie žmonės dirba savo darbą ir jų rekomendacijų reikia tiesiog laikytis. Man pačiam rankos svyra, kai dalis žmonių meta paskutinę kortą – nebalsuosiu. Nepaisant to, kad daugeliui skauda, kad yra patriotai, kad kasdieniuose darbuose yra pasiryžę nuversti kalnus, kad apgintų savo tiesą ir orumą. Aš kviečiu balsuoti. Nes priešingu atveju, jausčiausi pasidavęs. Priešingu atveju, išduočiau tikėjimą savo šalies ateitimi. Žinau, kad esam stiprūs ir subrendę permainoms. Esu tikras, kad galim apginti tiesą. Martynas Čerkauskas. www.liberalai.lt...

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi

www.lrt.lt Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys. Tad kas yra netiesos politika? Jos esmė – nuolatinis neteisingų ar melagingų faktų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose. Atrodytų, kas gi čia naujo, juk melas ir klasta neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžių pradžios. Štai iš istorijos žinome, kad Trojos arklys anaiptol nebuvo tik draugiška graikų dovana trojėnams, o dešimtajame dešimtmetyje JAV prezidento pareigas ėjusio Billo Clintono dievagojimasis neturėjus santykių su Baltųjų rūmų praktikante Monica Lewinsky šiandien atrodo mažų mažiausiai komiškai. Tačiau šiais laikais netiesa, ypač Vakarų demokratinėse valstybėse, susiduria su kontrolės mechanizmais – žiniasklaida, ekspertai, viešosios nuomonės lyderiai neleidžia, ar bent neturėtų, klaidinantiems argumentams prasprūsti pro akis. Ir jie tą sėkmingai daro – per pastaruosius dešimtmečius ne vienas lyderis buvo pričiuptas ir dėl to baigė savo politinę karjerą. Informacijos monopolio nėra, todėl manipuliacijas yra lengviau demaskuoti. Visgi pastaruoju metu daugėja politikų, kurie nepaiso kritikos iš šono; jie ir toliau tiesmukai kartoja melagingus argumentus tam, kad mobilizuotų tam tikrą elektorato dalį. Dar blogiau – jų įtaka sparčiai auga, nes racionalūs kontraargumentai nebesuveikia. Panašių atvejų toli dairytis nereikia. Štai Didžiosios Britanijos referendumo metu euroskeptikai nuolatos pabrėždavo, jog narystė ES britams kiekvieną savaitę kainuoja 350 mln. svaro sterlingų, nors tikroji suma – kone dvigubai mažesnė. Kad ir kiek kartų buvo apeliuojama į šį tyčinį klaidinantį faktą, „Brexit“ šalininkai sėkmingai jį skelbė iki kampanijos pabaigos. Kitoje Atlanto pusėje tendencijos panašios: Donaldas Trumpas kasdien aiškina, jog nuo pat pradžių prieštaravo amerikiečių invazijai į Iraką. Problema ta, kad jokių duomenų apie tokią D. Trumpo nuomonę nėra – netgi priešingai, netrūksta interviu, kur jis apie karą Irake atsiliepia palankiai. Visgi tai netampa kliūtimi D. Trumpui žaisti emocijomis ir kritikuoti konkurentę Hillary Clinton, kuri Senate balsavo už karo veiksmus. Tad kodėl tai vyksta? Kodėl racionalūs, faktiniai argumentai nebesuveikia? Kodėl visuomenė pasiduoda netiesą sakančių politikų vilionėms, nors neretai puikiai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų? Priežasčių, ko gero, yra daug ir įvairių, tačiau reikėtų aptarti kelias pagrindines. Visų pirma, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse mažėja pasitikėjimas institucijomis. Tyrimai rodo, jog tų, kurie pasitiki valstybinėmis institucijomis, žiniasklaida, nevyriausybiniu sektoriumi ir verslu, yra vos ketvirtadalis; ir šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį mažėja. Daugiau nei 60 proc. europiečių nepasitiki savo šalių vyriausybėmis. Kitaip tariant, auga bendras nusivylimas. Antra, yra klaidinga visus tuos, kurie balsuoja už atvirai populistinius argumentus pasitelkiančius politikus, vadinti tiesiog kvailiais ar skurdžiais. Tai neatitinka tikrovės – skaičiai rodo, jog, pavyzdžiui, D. Trumpą palaiko milijonai aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančiųjų amerikiečių. Jiems tai – alternatyva tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės skaudulių, kalba nuobodžiai, abstrakčiai. Be to, dirbtinis visuomenės grupių skirstymas į „protingas“ ir „neprotingas“ yra mažų mažiausiai nedemokratiškas ir didina elito bei ne elito atotrūkį. Jei įprasti centro dešinės ir centro kairės politikai ima atrodyti visiškai vienodi, atitrūkę nuo gyvenimo realijų, nuobodūs, kodėl nebalsuoti už tiesmukai kalbantį žmogų iš šalies, net jei jis ir meluoja? Trečia, didelė dalis vakariečių apskritai nebesidomi politika. Pavyzdžiui, tik 4 proc. europiečių yra politinių partijų nariai; per kelis dešimtmečius nuo 1980 metų šis skaičius sumažėjo beveik perpus. Lietuvoje partijų veikloje bent formaliai taip pat dalyvauja tik apie 5 proc. pilnamečių. Tą didžiąja dalimi nulemia jaunesnių kartų apolitiškumas. Pavyzdžiui, po „Brexit“ rezultatų paskelbimo jauni žmonės protestavo Londone teigdami, jog sprendimą priėmė vyresnieji, kuriems nerūpi ilgalaikės neigiamos pasekmės. Tačiau paaiškėjo, kad jauniausių britų kategorijoje balsavusiųjų buvo gerokai mažiau, nei vyresniųjų – net jei teisingiausiais laikytume skaičius, kad referendume balsavo apie 60 proc. 18–24 metų asmenų, tai neatsveria 90 proc. pensinio amžiaus žmonių aktyvumo. Ir vargu, ar kone pusė jaunų žmonių galėtų paaiškinti, kodėl nebalsavo tokiame reikšmingame referendume, apie kurį buvo diskutuoja kasdien bent metus. Visgi tai atspindi platesnes tendencijas: jokioje Europos valstybėje jaunų balsuotojų skaičius rinkimų metu nepranoksta vyresniųjų, nors dažniausiai jaunesnės kartos yra geriau išsilavinusios, aktyviai besinaudojančiomis naujausiomis technologijomis, fiziškai mobilios. Tad panašu, jog tiesos ar faktų politikoje tiesiog nebereikia – nusivylimas institucijomis, augantis apolitiškumas, elito ir ne elito skirtis palieka viską emocijoms, o ne argumentams. Tai ir atveria duris post–tiesos politikos erai. Deja, tai pavojinga tendencija, kuri gali paversti politiką ir juokinga, ir pavojinga. Juk bet kurio asmens balsas rinkimuose, atiduotas patikėjus nepagrįsta emocija, yra bausmė sau pačiam, o ne kitiems. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.  ...

D. Kepenis. Apie gyvenimą kitoje jūros pusėje

Dainius KEPENIS Neseniai aplankęs Norvegiją ir pasišnekėjęs su tenykščiais lietuviais netikėtai išgirdau, kad jie nėra ekonominiai emigrantai, kaip pas mus priimta juos vadinti. „O tai ko jūs emigravote, jei ne geresnio gyvenimo?“, – paklausiau. Atsakymas nustebino. „Psichologinė aplinka čia visai kita, žmogus gali būti orus ir tikrai nepriklausomas. Atradome tikrą dvasingumą ir ramybę“, – man paaiškino. Ir ne vienas, ir ne du lietuviai – keliuose miestuose tai išgirdau tautiečių sambūriuose. Ėmiau gilintis. Ketvirtį amžiaus kūrę naują Lietuvą šiandien susimąstėme – kažkas ne taip. O kai kam atrodo, kad visai ne taip.Ne ten atvykome, kur prieš dvidešimtpenkmetį svajojome. Lyg ir įgyvendinome slapčiausias to meto svajones: laisvai keliaujame, laisvai prekiaujame, laisvai kalbame ir mąstome. O apie tokią prekių gausą net ir nesvajojome. Tik va – įsigyti jų ne visi išgali. Bet ir tai ne pati didžiausia bėda. Pasidomėjau, kaip jie žiūri į vaikų atėmimą iš gimdytojų. Pas mus tai juk ypatinga retenybė, o ten – vos ne kasdienybė. Daugumos atsakymai ir vėl nustebino – pritaria valdžios sprendimams. Sako, kad tai yra daugiametės šeimos politikos, kuri gerokai pakeitė požiūrį į vaiko auklėjimą, rezultatas, o jis mums atrodo labai keistas. Auga trečia karta vaikų, kurie negavo „diržo“. O palikti vaiką gatvėje su „raktu ant kaklo“ – tai tas pat, kas pradėti jo atsisakymo procedūrą. Norvegijoje gyvenantys lietuviai, bent jau dauguma jų, prie šito priprato gana greitai. Penkiametis sudaužo brangų indą, o tėvai su juo kalba ramiai, pagarbiai, moko to, ką reikėjo dar vakar pasakyti. Patys kalti – tą pripažįsta. Ne viskam, kas sakoma, paklūsta berniukas, bet tėtis be jokio balso pakėlimo ramiai, lyg su draugu, kalba apie būtinybę eiti miegoti ir dar dantis išsivalyti. Be jokio triukšmo ir prievartos. Įtikinėja ilgai ir kantriai. Jau ne kartą girdėjo kuo baigiasi, jei vaikas ims skųstis, kad namie mušamas ar apleistas. Labai tai neįprasta mūsų mentalitetui ir greitam sprendimo būdui – vytele per užpakalį. Norvegijos lietuviai tėvai jau nuo to atprato. Atprato ir vaikai. O jei agresija kartojasi, nėra kantrybės auklėjimui, nenustebk, kad greit būsi įspėtas, o netrukus ir neteksi vaiko. Tą visi žino ir gerai supranta. Ir nebeabejoja tokio elgesio teisingumu. Ir valstybės raida tą patvirtina. Juk prisimename, kokia girtuoklių ir vargšų šalis kadaise buvo… O dabar – svajonių… Paklausiau savęs, kada prie tokio auklėjimo ateis ir pas mus? Greit, jei nebeliks abejonės, jei televizija, radijas ir spauda pakartos būtiną kartų skaičių, kas moksliškai reiškia, kad bus išgirsta. Kai kam reikia dešimt kartų, kai kam dvidešimt, o kai kam ir dar daugiau. Būtina pakartoti, nes daugeliui – labai neįprasta. Taip pat, kaip neįprasta bendrauti be apkalbų ir smerkimo, be pavydo ir kerštavimo, kaip nepriprantama prie elementaraus fizinio aktyvumo, sveiko maisto, grūdinimosi, pagarbaus elgesio su bendradarbiais, kaimynais, tautiečiais. Daug metų kūrę teisinę ir ekonomikos dėsniais pagrįstą valstybę pamatėme, kad ne tai svarbiausia. Tai neišsprendžia oraus ir darnaus gyvenimo galimybės. Tai nemažina savižudybių, girtavimo, paleistuvavimo, skyrybų skaičiaus, emigravimo masto. O dar iš tamsos į viešumą braunasi iškreiptos šeimos vizija. Atsigręždami į tautos išminčių patarimus iš naujo atrandame tikrąsias vertybes ir jų auginimo vietą – šeimą. Būtent ten, kur tėtis ir mama rūpinasi, kad vaikai augtų teisingumo ir meilės dvasioje, ten, kur seneliai perduoda vaikaičiams tautos kurtas vertybes – pasakas, daineles, žaidimus, kur supažindina su gamtos grožiu, savo valstybės istorija, kultūra, laimėjimais – bręsta sveiki, patriotiški šalies piliečiai, suprantantys, kad visi esame labai svarbūs ir vertingi. Mokytojai šias vertybes įtvirtina, puoselėja ir rūpinasi, kad iš mokyklos į gyvenimą išeitų ne tik skaičių ir faktų „prifarširuoti“ jaunuoliai, bet kad jie žinotų, kaip atsiranda šeima, vaikai ir kaip tą tvirtovę kurti bei ginti nuo negandų. Pats metas „barakudizmo“ – „neomaro“ filosofiją pakeisti į gražiausių lietuviškų tradicijų ir folkloro puoselėtą šeimos sampratą. Kur, jei ne mokykloje, vaikai turi išmokti verslumo ir bendravimo dvasios? Bet tam reikia naujos mokyklos ir naujo mokytojo, kuris pats gyvena darnioje ir sveikoje šeimoje ir yra apsirūpinęs viskuo, kas būtina ramiam ir oriam gyvenimui. Išderintoje mokykloje, kur devynios mokytojos ir vienas jų tarpe pedagogas – vyras – tokių tikslų nepasieks, nes tokių tikslų jiems niekas niekada ir nekėlė. Šiaip – vis išgyvenimo problemą sprendė valdantieji… Kai „biednas“, kaip sako liaudis, tai ir durnas… O kai durnas – tai ir „biednas“… Bet gal jau metas tą „biednystę“ pabaigti? Kartu su durnumu. Kiek galime kentėti postringavimus, kad „kol kas valstybė negali visų aprūpinti“? Valstybė – tai žmonių bendruomenė. Jei žmonės pasidalina darbą pagal gabumus ir pomėgius, o ne liekamuoju ar „švogeriniu“ principu, jei visi supranta, kad gali būti kelis kartus sveikesni, pasitelkę vydūniškos – holistinės sveikatos principus, o ne tik pasikliaudami nuvalkiotomis tiesomis, kad tik apsirūpinę pigiais vaistais tapsime sveikesni, tai tada ir pradėsime keistis. Sakote – kas antra šeima skiriasi? Bet pažiūrėkite – kiek sveikų, gražių, laimingų šeimų randasi aplinkui! Ir kiek nedaug supratimo, kaip jie to pasiekė! Kitoje jūros pusėje gyvena laimingiausios pasaulio valstybės – Danijos žmonės. Šitoje – patys nelaimingiausi, kurie baigia išsivaikščioti… Sustabdykime pragaištį, grąžinkime pamatus valstybei, išgelbėkime šeimą, padėkime jai sugrįžti į Lietuvą – atgimusiai, sustiprėjusiai, pasveikusiai!...

 M. Majauskas.Ką svarbu žinoti tėveliams? Jūsų vaikai augs saugesnėje aplinkoje

Visose Vilniaus mokyklose nuo rugsėjo pirmos įsigalioja nauja emocinio saugumo ir patyčių prevencijos tvarka, kuri apibrėžia, kas yra patyčios ir kaip privaloma į jas reaguoti. Svarbu pabrėžti, jog už smurto prevenciją atsakingas tampa mokyklos direktorius. Ne socialinis darbuotojas, ne pedagogas, mokinio tėvai ar juo labiau smurtą patiriantis vaikas, bet mokyklos vadovas pagaliau atsakingas už saugią aplinką švietimo įstaigoje. Lietuva jau daug metų pirmauja pagal vaikų patyčias ir paauglių savižudybes. Todėl sunku džiaugtis ar didžiuotis nauja tvarka. Greičiau tik apgailestauti ir atsiprašyti, jog aiškios patyčių prevencijos taisyklės ir dėmesys vaikų emociniam saugumui atsirado tik dabar. Aktyvus tėvelių dalyvavimas mokyklos bendruomenėje ir reikalavimas, jog būtų griežtai laikomasi patvirtintos tvarkos yra svarbus.Savivaldybė jums padės – atliksime patyčių prevencijos mokymus mokyklose, skirsime papildomą finansavimą smurto prevencijų programoms, periodiškai atliksime anonimines apklausas mokyklose ir reikalausime, jog kiekvienas smurto atvejis būtų vertinamas labai atidžiai. Ką svarbu žinoti mokiniams?Jūsų emocinis saugumas yra rimtas reikalas. Todėl savivaldybė papildomai rūpinsis, jog jaustumėtės saugūs ir būtumėte jautrūs vieni kitiems. Vaikai patiriantys patyčias turi žinoti, jog visuomet gali (ir turi) kreiptis į klasės vadovą, kuris privalės kiekvienu atveju reaguoti pagal patvirtintą tvarką.Besityčiojantys mokiniai turi žinoti, jog toks elgesys nėra priimtinas ir nebus toleruojamas. Todėl labai svarbu kartu su bendraklasiais, mokytojais ir administracijos darbuotojais įsigilinti į geriausių Lietuvoje specialistų parengtą tvarką ir padiskutuoti, kad kiltų kuo mažiau abejonių kokio elgesio teks atsisakyti.Ką svarbu žinoti pedagogams ir vadovams?Jūs nebūsite palikti vieni spręsti įsisenėjusių problemų. Netrukus prasidės specialistų parengti mokymai visų švietimo įstaigų vadovams, kurie padės geriau susipažinti su nauja patyčių prevencijos tvarka. Kiekvieną Vilniaus mokyklą kviesime dalyvauti bent vienoje smurto prevencijos programoje. Tam bus skiriami papildomi finansiniai ir žmogiškieji resursai.Ką darys savivaldybė?Kiekvienais metais atliks anonimines apklausas, kurios vertins vaikų emocinį saugumą. Nors konkurencija – geras dalykas, specialistai sutaria, kad šiuo atveju to turėtume išvengti.Mūsų bendras tikslas – ne įstaigų konkurencija, kuri užtikrins saugesnę aplinką, bet vienodas standartas visose mokyklose – nulis tolerancijos smurtui. Todėl apklausų rezultatai kol kas viešinami nebus. Atsižvelgdami į rezultatus, griežtai vertinsime įstaigų vadovų darbą ir suteiksime mokykloms reikiamą pagalbą. Ačiū Vaikų linijos specialistams padėjusiems parengti šią programą. Ačiū Specialios pedagoginės tarnybos specialistams, Psichologinės pedagoginės tarnybos specialistams, VŠĮ „Gelbėkit vaikus“ ir mero patarėjui Albertui Lakštauskui. Visi jie aktyviai prisidėjo prie to, kad ši tvarka būtų sėkmingai įgyvendinta ir mūsų visų vaikai jaustųsi saugūs. Rūpestingų naujų mokslo metų linkėdamas....

J. Milius: ,,Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto“

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir  Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“. – Pone Miliau, tiek prezidentė, tiek premjeras senokai ragino jus atsistatydinti, bet jūs delsiate. Kodėl? – Kai buvo mano kadencijos pratęsimas, buvau pasakęs tiek premjerui, tiek ministrei, jeigu netenkina mano darbo rezultatai, pats darbas, tikrai parašau prašymą tą pačią dieną. Turiu pripažinimą tarptautiniu mastu, esu tarptautinis ekspertas, virš 15 valstybių mokėme apie Maisto ir veterinarijos tarnybą, jos kontrolę. Šiandien visi tai sužino, aš noriu išeiti pasibaigus tam procesui. Tikiu, kad justitia est fundamentum regnorum ir to laukiu. – Sakėte, kad nesitraukiate dėl to, kad neva tuomet pripažintumėte, kad esate kaltas. Nemanote, kad būtų garbinga pasitraukti? Atstovaujate ne tik save, bet ir valstybę. Tokios institucijos vadovas, turintis įtarimus piktnaudžiavimu tarnyba, turbūt garbės nedaro. – Aš labai stengiausi netrukdyti tam procesui. Atidaviau viską darbui, beveik 35 metus, Maisto ir veterinarijos tarnyboje. Manau, kad kolektyvas, kurį turiu, manimi pasitiki. Visgi, su institutu yra 1700 žmonių, tai yra didelė įstaiga. – Bet aukščiausi vadovai nepasitiki. O tai nesvarbu? –Įsivaizduokite, man šiandien pasitraukti ir pripažinti savo kaltę. – Nebūtinai, pasielgti garbingai, kol baigsis procesas nusišalinti laikinai. – Nėra galimo nusišalinimo. Aš stengiausi, turiu atostogų beveik 200 dienų, beveik 100 išnaudojau, dar liko 90. Tačiau jūs man neleidžiat nusišalinti, kviečia mane ataskaitą rašyti. Norėjau netrukdyti, tokiu būdu nusišalinau – išėjau atostogų. – Išėjimas atostogauti nėra tas pats, kas nusišalinimas. – O koks skirtumas? Aš nedalyvauju darbe, nepriimu sprendimų, nesikišu į tyrimus. Galvoju, kad tai yra nusišalinimas. Greitai bus 5 savaitės, nebuvo tokios dienos, kai nebūtų mano nuotraukos, nebūčiau ištisai puolamas. Yra labai daug neteisybės. – Pone Miliau, jums pareikšti rimti įtarimai. Sakote, kad tai juokai, bet man visai nejuokinga, kai paskaitau, kuo jūs įtariamas. – Jūs gi nežinote. Aš pasirašiau, apie įtarimus kalbėti negaliu. Jei tokie dalykai, tada aš tokių nusikaltimų į dieną padarydavau apie 200. – Turite omenyje bendravimą su politikais? – Ir su politikais, ir su verslu, padėjimu išvežti produkciją į kitas šalis. Kaip žinote, atidaryta 170 valstybių. – Esate sakęs, kad bendravote su P. Gražuliu, jis klausdavo kažkokių patarimų. Pažiūrėjau, kaip P. Gražulis, kaip parlamentaras, yra susijęs su maistu ar veterinarija. Niekaip. Tai kokių jis patarimų klausdavo? – P. Gražulis visose įstaigose dažnai būna, tarp jų ir mūsų tarnyboje. Man teko daug bendrauti ne vien dėl koldūnų. Kai buvo priimta dėl šunų ženklinimo, jis kelis kartus važiavo pas mus, dėl įvairių savo darbuotojų, kodėl mes skriaudžiame. Jis buvo įvairiais klausimais, tarp jų ir eksporto. Kai vyko pokalbiai, niekada vienas nekalbėjau, visada mano kabinete būdavo atsakingi žmonės – pavaduotojas, skyrių vedėjai. Kartais juos net palikdavau vienus. Nėra taip buvę, kad būčiau vienas su juo. – Tai, kad šalia buvo žmonės, esmės nekeičia, jei jūsų darbuotojai buvo jums lojalūs asmenys. – Mano darbuotojai lojalūs, jei tai yra įstatymų ribose. Jei pasakyčiau savo darbuotojui elgtis ne įstatymo ribose, jis tikrai to nedarytų, kadangi yra atsakomybė. Bendrai niekam dideliame kolektyve nesu sakęs nusižengti Lietuvos, Europos įstatymams ar taisyti dokumentus. Nesu gyvenime to pasakęs. Mes įstaiga, kuri atrodė daugiausia kovojanti su korupcija, mūsų įstaigoje nuolat darome apie 170 tarnybinių tyrimų, darbuotojai gauna 50-70 nuobaudų, darome kryžminius patikrinimus, vienas rajonas tikrina kitą, turime sudarę grupę, panašiai, kaip policijoje Imuniteto. Mus per 10 minučių turi informuoti, kad patikrino, tada važiuojame pertikrinti. Nežinau, ar yra tokia įstaiga, kuri tiek padariusi dėl antikorupcinių dalykų. – Ar jūs sutiktumėte pasitikrinti melo detektoriumi? – Laisvai. Sutinku pasitikrinti. Nežinau, ką galiu meluoti. – Jūs nesikreipėte ir neprašėte, kad jus patikrintų? – Ne, kol kas nesikreipiau, bet galėsiu kreiptis, jei kas pareikalaus. – Žemės ūkio ministrės palaikymą turite? –Žemės ūkio ministrė viešai yra išsakiusi, kad jokių priekaištų mūsų tarnybai neturi. Kai būname Europos Komisijoje, tarptautiniuose lygiuose, apie tą tarnybą gerai atsiliepiama, tačiau ji pasakė: dėl širdies ramumos, Jonai, gal turėtum atsistatydinti. – O kodėl jos nepaklausėte? – Aš turiu daug pasiūlymų dirbti tarptautinėse organizacijose. Kaip dabar išeisiu su tokiu statusu? Kaip jums atrodo, ar galiu išeiti dirbti į tarptautinę organizaciją, turėdamas įtariamojo statusą? Aš tikrai nuo naujų metų jau buvau netgi susitaręs. – O valstybės tarnyboje su įtariamojo statusu dirbti galite? – Aš bandau nusišalinti, kiek galima. Nežinau, kaip baigsis ataskaitos gynimas ir vėl bandysiu nusišalinti, kol vyksta tyrimas. – Papasakokite apie medžioklę su vakariene. Panevėžio Veterinarijos tarnybos vadovas sakė, kad jūs viską organizavote. Dabar ir ministrė turi aiškintis, kokia proga ji buvo surengta. – Sėdint konferencijoje prisiminiau J. Marcinkevičiaus eilėraštį: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ Man teko dalyvauti labai daug tarptautinių medžioklių Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse. – Kas už tai mokėjo? – Komercinėje medžioklėje kiekvienas mokėjo už save. – Latvijos ministras turbūt už save nemokėjo? – Jis nemedžiojo, buvo su mumis kartu, mes kalbėjomės, jie neturėjo šautuvų, valgė. Mano kolega dar buvo suorganizavęs prieš tai vakarienę, kurios atsisakė, matyt, nujausdami tokią mūsų svetingą šalį, kurioje dabar puolami už mus, jis pavalgė kažkur Latvijos pasienyje. Buvau suorganizavęs viešbutyje prie autostrados pietus, ministrei pasakiau, kad moku už tą vakarienę, kadangi ten mano kolega buvo, ministras, o ministrė žadėjo mokėti už vakarienę. Tačiau tai yra medžioklė, kiekvienas medžiotojas turi kuprinę ir į medžioklę niekada neina į ją neįsidėjęs kažko valgyti, atsigerti. – Ministrė atsivežė savo sumuštinius ir jūs taip pat? – Aš žinojau, kad bus svečių, kurie neatsiveš ir atsivežiau tiek, kad septyniems žmonėms užteko. Buvo vėlyvas vakaras, aš asmeniškai nuo 18 val. nevalgau. Tas valgymas padaryta didžiausia problema. – Aš irgi nesuprantu, ar gamino vakarienę ar sudėtinis balius buvo, prieš tai sakėte, kad viešbutyje užsakėte vakarienę. – Aš ilgai buvau medžioklėje, kai kurie žmonės ten liko, nemedžiojo, sėdėjo. Kažkur pasirodė cepelinai, kurių tikrai nevalgiau. Tada atsikeldama ministrė pasakė, kad būtinai už tą dalyką, cepelinus, būtų sąskaita. Žinot – išėjau priverstinų atostogų. Pasakėm jiems, jie visi irgi atostogose, bet galvoju, kad ministrė dar kreipėsi raštu ir ta sąskaita tikrai bus. – Latvijos ministro ir Lietuvos ministrės nuomonės dėl šios medžioklės ir vakarienės išsiskiria. Gal galite paaiškinti, kodėl? – Mes patys padarome skandalus. Padarėme dėl mūsų maisto, dėl kurio tiek kovota, tiek atidaryta rinkų. Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto – menkindami, neatskirdami, kur yra gatavas maistas, kur paruoštas. Jau mano močiutė žinojo, kad žalios vištos negalima dėti prie paruošto produkto. Skaitau straipsnius ir matau, kad aš ir gimtadienyje buvęs, kuriame nebuvęs. Ministras atsakė labai protingai: „Į kvailus klausimus neatsakinėju“. Susitikome, neformalus susitikimas gamtoje, pažiūrėjome stumbryną, suvalgėme sumuštinius, kavą išgėrėme ir kai ką daugiau ir išsiskirstėme. – Jūs dažnai tokius neformalius susitikimus inicijuojate? – Man įstaigoje tenka dirbti labai daug. Atvažiuosiu į medžioklę, ten yra benzino kolonėlės savininkas, tada aš per laukus turiu bėgti nuo to savininko, kadangi jis turi maitinimą kolonėlėje? Medžioklėje yra ūkininkas, nuo jo turiu bėgti, nes jis augina produkciją, gali ją per daug tręšti, naudoti antibiotikų? Pagal kokius mes standartus dirbam? – Aišku, kad neturite bėgti nuo kiekvieno, kuris bent kiek susijęs su tarnybą.Tai, kad dalyvauja įmonės, kurias tarnyba po to tikrina, natūralu, kad sukelia abejonių. Kartu medžiojate, vakarieniaujate, dar kažką veikiate, o po to tikrinate tas įmones. – Kalbėkime apie „Žaliąją savaitę“ Vokietijoje, į kurią apie 15 metų važiuoju. Ten sėdi verslo atstovai, kartu cepelinus valgo su kitų šalių ministrais. Tai čia baisu? Nueinam į kitą stendą, ten sėdi verslo atstovai, jų ministrai, mūsų ministrai. – Pone Miliau, prezidentė labai norėtų, kad jūs pasitrauktumėte. Ar iš Prezidentūros esate sulaukęs paraginimų? – Per spaudą – taip, skaičiau, tačiau savo nuomonę pasakiau. Man išeiti, turint tokį tarptautinį pripažinimą, yra labai sudėtinga. Mes paskutiniu metu esame sulaikę labai daug kontrabandos, ypatingai mėsos, daržovių, aliejaus – labai dideli kiekiai, nesumokėti mokesčiai. Tos pačios pavardės, už jų dar kai kas slypi. Turiu tas pavardes, bet už jų slypi dar didesni magnatai. Šis dalykas irgi turi labai daug įtakos. – Kodėl jūs, žinodamas tokius dalykus, nesikreipėte į teisėsaugos institucijas? – Mes esame parašę, kol kas atsakymo nesulaukėme. Dabar negaliu įvardinti, bet su tų didelių kontrabandų sulaikymais labai sutapo mano puolimas. – Įtarimus neigiate, kodėl tuomet įkliuvote į šią istoriją? – Tai yra gyvenimas. Netikėjau, iki šiol netikiu. Atsibundu ryte ir galvoju: aš, apkaltintas tuo ir tuo? Netikiu. Lietuva, pagal Europos Komisiją, praktiškai 2 proc. lenkia Europos Sąjungos vidurkį pagal maisto saugą. Norint tai pasiekti, reikia užgniaužti ir nelegalius prekiautojus, ir tuos, kurie prekiauja be mokesčių, kontrabanda. Iki šiol buvome reikli įstaiga. – Ir jūsų reiklumas prieš jus atsisuko? – Manau.  

Pagerbė Holokausto aukų atminimą

Pirmadienis, rugpjūčio 29 d. (Molėtai). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Izraelio ambasadoriumi Amiru Maimonu aplankė prieš 75 metus Molėtuose įvykdytų žudynių vietą ir tylos minute pagerbė Holokausto aukų atminimą. Šalies vadovė pagal žydų tautos papročius masinės kapavietės vietoje padėjo atminties simbolį – akmenuką. Taip simboliškai buvo pradėtas Atminties maršas, kurį šiandien organizuoja Molėtuose nužudytų žydų artimieji kartu su Lietuvos žydų bendruomene bei šalies visuomenininkais ir kultūros atstovais. Nacių okupacijos laikotarpiu 1941 m. rugpjūčio 29 d. Molėtuose išžudyta apie 2000 žydų tautybės žmonių. Tuo metu tai sudarė beveik trečdalį visų miestelio gyventojų. Prezidentė pabrėžė, jog Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, kurios metu žiauriai nužudyti šimtai tūkstančių mūsų šalies piliečių žydų. Jų atminimas yra bekompromisis įpareigojimas visiems Lietuvos žmonėms kovoti su neapykanta, prievarta, diskriminacija ir abejingumu, gerbti ir ginti šalia esančiuosius. Šalies vadovės teigimu, labai svarbu, kad Atminties maršo idėja susilaukė tokio didelio visuomenės ir ypač jaunimo palaikymo. Pasak Prezidentės, tai rodo, kad Lietuvos žmonės keičiasi, atsikrato primityvių stereotipų, tampa atviri ir tolerantiški, puoselėja ir gina žmogiškąsias vertybes. Masinės kapavietės vietoje naujai pastatytas granito paminklas ir įrengtas memorialas. Jo autorius Lietuvos ir Izraelio skulptorius Davidas Zundelovitchius. Šią savaitę Atminties maršai rengiami ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kur prieš 75 metus žiauriai išžudyti žydų tautybės žmonės. Prezidentės spaudos tarnyba...

Z. Balčytis. Parduotos kovos. Ar sąžiningo sporto visuomenė dar ilgai tylės?

Rio vienas po kito sprogsta skandalai dėl nesąžiningos sportinės kovos. Ar Lietuva dar ilgai tylės net po to, kai pati Tarptautinė bokso asociacija (AIBA) paskelbė nušalinusi septynis teisėjus, teisėjavusius bokso kovoms Rio žaidynėse? Teisėjai, „nuteisėjavę“ ir mūsiškius Evaldą Petrauską bei Eimantą Stanionį, nušalinti, medalius nusipirkę čempionai jau namuose. Ir viskas? Klausimą dėl nesąžiningos sportinės kovos bokso ringe turi kelti ir Lietuvos tarptautinis olimpinis komitetas, ir bokso federacija, ir net mūsų valstybės vadovai. Neabejoju, kad klausimas bus keliamas Europos Parlamente, kuris ne kartą pasisakė ir priėmė ne vieną dokumentą dėl sukčiavimo sporte sutramdymo. Pakanka neteisybės ir akivaizdaus apgaudinėjimo. Kol visų dėmesys buvo nukreiptas į dopingo skandalus, pasirodo, medalius galima tiesiog nusipirkti pas teisėjus. Kaip parduotuvėje. Airis Michaelas Conlanas, „stebuklingai“ pralaimėjęs rusui, pareiškė, kad buvo tiesiog apvogtas ringe ir daugiau nedalyvausiąs olimpinėse žaidynėse. Dar prieš tai mūsiškis E. Stanionis, taip pat „stebuklingai“ pralaimėjęs Uzbekijos atstovui, teigė nebematąs tikslo vykti į kitą olimpiadą: „Teisėjai taip griauna gyvenimus. Nežinau, kas jiems yra, kas juos nuperka. Nežinau, kas vyksta bokse“. 4 metus aukoji save ir savo gyvenimą, kad nesąžiningi teisėjai tau skirtų nepelnytą pralaimėjimą? Neseniai vienoje radijo laidoje Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Donatas Mačianskas pareiškė, kad egzistuoja tokios didžiosios bokso šalys Azerbaidžianas, Uzbekistanas, Kazachstanas, Rusija, jos turi senas, stiprias bokso tradicijas, bet jos yra ir turtingos, daro didžiulę įtaką tarptautiniam boksui. Ir todėl tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva kovoti ne tik ringe, bet ir užkulisiuose yra ganėtinai sunku. Mūsų boksininkai buvo pakankamai pajėgūs, bet turim, ką turim. Tokios yra vieno iš Lietuvos bokso federacijos vadovų mintys. Toks įspūdis, kad apginti reikia pačią federaciją, nes ji nieko negali padaryti ir nesiruošia nieko daryti. Bet juk išties apginti reikia ne sporto funkcionierius federacijose ir olimpiniuose komitetuose, o tuos jaunuolius, vyrus, atiduodančius savo sveikatą ringe. Mes nesame maža valstybė (ir todėl nieko neva nepešime) ir mes nesame vieni. Nukentėjo ne viena ir ne dvi valstybės ir jų sportininkai. Dar prieš olimpiadą sukurta korupcinė bokso schema, pakeistos taisyklės, kuriose nėra vietos net sportininkų protestams. Taisyklės tokios, kad, bokso specialistų teigimu, svarbu ne tikslūs smūgiai, o kaip gražiai pašoksi ringe. Jei Lietuva, jos sąžiningo sporto visuomenė, kartu su kitomis valstybėmis neapgins savo sportininkų, vadinasi, neapgins ir savo garbės. Neleiskime iš savęs tyčiotis sporto vertelgoms....

Užtvirtinta strateginė Baltijos šalių ir JAV partnerystė

Antradienis, rugpjūčio 23 d. (Ryga). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Josephu Bidenu. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis ir Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Prezidentės teigimu, simboliška, jog šis susitikimas vyksta Lietuvai, Latvijai ir Estijai minint 27-ąsias Baltijos kelio metines. „Šiandien Baltijos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra pasirengusios dar kartą patvirtinti mūsų strateginę partnerystę. Ji trunka jau ne vienerius metus, todėl esame tikri, jog kad ir kokie pokyčiai įvyktų JAV po prezidento rinkimų, šios šalies įsipareigojimai NATO ir Baltijos regionui išliks tvirti", – sakė Prezidentė. JAV viceprezidentas Josephas Bidenas taip pat patikino visus Baltijos šalių žmones, jog Jungtinės Amerikos Valstijos yra tvirtai ir garbingai įsipareigojusios NATO sutarties 5-ajam straipsniui, kuris įtvirtina kolektyvinės gynybos principus. Keturšaliame aukščiausio lygio susitikime aptartas Baltijos šalių ir viso regiono saugumo stiprinimas, nacionalinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsparumo grėsmėms didinimas. Kalbėta, kokiomis atgrasymo priemonėmis JAV ketina prisidėti rytiniame NATO flange, energetinio saugumo ir branduolinės saugos klausimais. Susitikime priimta bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir JAV politinė deklaracija dėl bendradarbiavimo padidinto saugumo ir gynybos srityse, kuria dar kartą patvirtinama strateginė Baltijos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų partnerystė. Taip pat akcentuojama JAV pajėgų buvimo svarba regiono saugumui, gynybai ir atgrasymui, pabrėžiamas siekis įgyvendinti Varšuvos NATO viršūnių susitikimo įsipareigojimą investuoti į stiprias, lanksčias ir tarpusavyje efektyviai sąveikaujančias karines pajėgas. Deklaracijoje teigiama, kad nacionalinio atsparumo didinimas, atsako hibridinėms ir kibernetinėms grėsmėms stiprinimas, energetinis saugumas, sienų apsauga, pilietinės valios ir pasirengimo gintis ugdymas, veiksminga kritinės infrastruktūros apsauga yra vieni esminių JAV ir Baltijos šalių bendradarbiavimo prioritetų. Šalies vadovė pabrėžė, jog tvirta JAV politinė valia tęsti aktyvią europinę užsienio politiką ir solidus šios šalies karinių pajėgų dislokavimas mūsų regione yra labai veiksminga atgrasymo priemonė. Pasak Prezidentės, tai ne tik užkirs kelią galimoms karinėms provokacijos ir agresijos atvejams, bet ir padės išspręsti „Suvalkų koridoriaus" problemą. Stipri Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystė yra reikalinga ir formuojant regioninę oro gynybos sistemą. JAV yra ne kartą išsakiusios, jog Baltijos šalių saugumas yra šios valstybės nacionalinis interesas. Saugumo garantijas Jungtinės Valstijos patvirtino konkrečiais veiksmais, kuriais yra stiprinamas visų trijų Baltijos valstybių saugumas. Varšuvoje JAV patvirtino ketinimą regione dislokuoti brigadą savo karių, aktyviai dalyvauja karinėse pratybose, kuriose gerinama tarpusavio sąveika ir komunikacija su Baltijos šalių bei kitų sąjungininkių pajėgomis. Per specialų finansinį instrumentą – Europos patikinimo iniciatyvą – JAV Europos saugumo stiprinimui 2017 m. skiria 3,4 milijardus dolerių. Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat nuosekliai stiprina savo gynybinius pajėgumus modernizuodama karines pajėgas, gerindama infrastruktūrą, didindama finansavimą krašto gynybai. Šalies vadovė taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos kaimynystėje, Baltarusijoje statomą Astravo atominę elektrinę, kurios statybų darbai vykdomi pažeidžiant tarptautinius saugumo standartus, o būsimos jėgainės vietoje pasikartojo ne vienas incidentas. Šalies vadovės teigimu, nesaugi Astravo AE prieš Baltijos šalis ir visą regioną gali būti panaudota nekonvenciniu būdu. Todėl būtina visomis tarptautinei bendruomenei prieinamomis priemonėmis reikalauti, jog šis projektas būtų įgyvendinamas skaidriai, laikantis griežtų saugumo reikalavimų, arba – sustabdytas. Susitikimas rengiamas Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidento iniciatyva. Bendroji Jungtinių Valstijų, Estijos, Latvijos ir Lietuvos deklaracija dėl didesnio saugumo ir bendradarbiavimo gynybos srityje : ,,Viceprezidento Bideno vizito į Latviją proga mes, Jungtinės Amerikos Valstijos, Estija, Latvija ir Lietuva, dar kartą patvirtiname savo strateginę sąjungą. Susidūrę su nenuspėjama saugumo aplinka, įsipareigojame stiprinti savo bendradarbiavimą ir pastangas, kad užtikrintumėme saugumą ir stabilumą regione remdamiesi NATO požiūriu į kolektyvinę gynybą. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje buvo patvirtinta, kad didžiausia Aljanso atsakomybė yra apsaugoti bei ginti mūsų teritoriją ir gyventojus, kaip numatyta Vašingtono sutarties 5 straipsnyje. NATO reagavo į pasikeitusią saugumo aplinką sustiprindama savo atgrasymo ir gynybos pajėgumus, įskaitant priešakinį pajėgų dislokavimą rytinėje Aljanso dalyje. Baltijos valstybės vertina šiuos NATO žingsnius, taip pat reikšmingą ir matomą JAV buvimą regione, kuris įrodo mūsų kolektyvinį solidarumą ir pasiryžimą ginti visus sąjungininkus. Jungtinės Valstijos, Estija, Latvija ir Lietuva patvirtina, kad turime išlaikyti stiprų Aljansą. Remdamosi Varšuvos viršūnių susitikime prisiimtais įsipareigojimais investuoti į veiksmingus, lanksčius ir tarpusavyje sąveikius karinius pajėgumus ir atsižvelgdamos į sėkmingą saugumo bendradarbiavimo pagal Valstybių partnerystės programą, vykdomą nuo 1993 metų, pavyzdį, Jungtinės Valstijos, Estija, Latvija ir Lietuva ketina stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje, kad padidintų regiono saugumą. Nacionalinio atsparumo grėsmėms stiprinimas, kaip ir mūsų gebėjimo apsiginti nuo hibridinių ir kibernetinių grėsmių plėtojimas, civilinės saugos stiprinimas ir ypatingai svarbios infrastruktūros apsaugos užtikrinimas, yra vienas esminių kolektyvinės gynybos elementų. Todėl patvirtiname, kad turime sutelkti dėmesį į JAV saugumo paramos ir atgrasymo priemonių, įskaitant JAV Europos saugumo užtikrinimo iniciatyvą, suderinimą ir nuolatines reikšmingas Baltijos valstybių investicijas, kad mūsų bendros investicijos veiksmingai remtų NATO atgrasymo politiką ir kolektyvinę gynybą, taip pat didintų nacionalinį ir regioninį saugumą bei atsparumą. Be to, Baltijos valstybės dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą skirti reikiamus biudžeto išteklius gynybos išlaidoms. Jungtinės Valstijos, Estija, Latvija ir Lietuva planuoja reguliariai susitikti, kad aptartų pagrindinius bendrus ir atskirus gynybos bei saugumo prioritetus, didžiausią dėmesį skirdamos sausumos, oro ir jūros gynybai, sienų saugumui, teisėsaugai, nacionaliniam atsparumui ir transnacionalinėms grėsmėms, siekiant pagerinti vidaus ir tarpvyriausybinį koordinavimą bei sukurti veiksmingus pajėgumus regione. Esamuose ir aktualiuose forumuose Jungtinės Valstijos, Estija, Latvija ir Lietuva ketina toliau nagrinėti tarpusavio ir regioninio bendradarbiavimo plėtojimą kitose saugumo ir atsparumo grėsmėms srityse, pavyzdžiui, kibernetinio saugumo, energetinio saugumo ir esminės infrastruktūros apsaugos. Šio bendradarbiavimo tikslas – sustiprinti NATO ir skatinti regioninį bendradarbiavimą, stabilumą ir saugumą. Pagerinus mūsų gebėjimą įveikti įprastas ir neįprastas grėsmes, tarp jų ir hibridines, mūsų bendradarbiavimas sustiprins individualią ir kolektyvinę gynybą bei nacionalinį atsparumą grėsmėms, taip pat skatins mūsų bendras pastangas siekti vientisos, laisvos, klestinčios ir taikios Europos". Prezidentės spaudos tarnyba

R. Sotvarė-Šemetienė. Neturėkim iliuzijų: Šventoji pasmerkta supūti

www.lrt.lt Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asm. archyvo nuotr. Jei nebuvai Paršelių rojuj, tai nebuvai Šventojoj. Kažkas įžvalgiai šį vietos hitą pavadino gyvenvietės himnu. Istorinis žvejų kaimas prie Baltijos per du su puse dešimtmečio pavirto tikrų tikriausiu jau net ne paršelių, o paršų ūkiu, su palaikiais statiniais be vandens, kanalizacijos, normalaus kelio ir šaligatvių. O šalia, vietoj medinių žvejų namų – bebaigiantys griūti betoniniai vaiduokliai ir keli nauji siaubą keliantys daugiaaukščiai. Toks neįrengtas vargetų kempingas, kurį bent kiek prakutęs vasarotojas apvažiuoja dideliu lanku. O netyčia įsukęs senasis europietis su rafinuota ironija pastebi: niekur neregėtas, matyt, sovietinės kultūros, jeigu tokia buvo, paveldas. Kaip bebūtų keista, šitas ūkis taip pat turi viršininkus ir direktorius, reziduojančius daugiausia Palangoje ir dar truputį Vilniuje. Ir vieną nematomą, neoficialų bet tikrų tikriausią paršų rojaus šeimininką. Ir kai jam priminus, pirmujų žvilgsniai nukrypsta į tvartu paverstą žvejų kaimą, jie visada turi tą patį tvirtą paaiškinimą. Dėl viso to kalti žmonės. Tie vargetos, kuriems kažkada neužteko vietos tikrųjų ponų rojuje Neringoje ar miesčionių linksmybių Meka virtusioje Palangoje. Tai jie įniko važinėti į tuos palaikius medinukus, laikosi įsikibę ir nė už ką neužleidžia pajūrio su Šventosios paupiu plotus nusižiūrėjusiam šeimininkui. Mat mano, kad kažkada dar niūriais sovietų valdžios laikais liaudžiai pastatyti vos kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto namai yra jų nuosavybė. Bet viršininkai mano kitaip. Ta nuosavybė stovi ore, ant valstybės žemės. Vadinasi, jokia ji ne nuosavybė, o laikina susidėvėjusi buveinė, kurią reikia nugriauti ir tą valstybinę žemę tada jau atiduoti kažkam, kas tikriausiai yra geresnis ir bus ne laikinas. Pagal tokį principą, reikėjo griauti visus sovietmečiu statytus prakiurusius blokinius daugiabučius, tada skirtus į miestus masiškai migravusiems buvusių ūkininkų palikuonims. Mat jų gyventojai taip pat neturėjo savo žemės ir ekonominis blokinių naudojimo laikas kelia rimtų abejonių. Bet Vilnius, Kaunas ar Klaipėda, ne Šventoji. Ten įvyko toks reiškinys, kaip privatizavimas, kuris nepalietė kelių paršelių interesų rezervatu tapusio senojo žvejų kaimo. Kai kurios savivaldybės, įmonės ar žmonės keisto atsitiktinumo dėka įregistravo tas lūšnas Nekilnojamojo turto registre. Bet tai mažai ką keičia. Nors yra toks įstatymas, kad žemė po pastatais turi būti priskirta savininkui, išnuomota ar parduota, Šventojoje jis negalioja, jeigu neskaičiuosime keleto per teismus išmuštų išimčių. Kai nėra žemės, nėra ir rekonstrukcijos, nes niekas netvirtins projekto. Nėra ir vandens ir nuotekų sistemų, nes kas gi merks pinigus į nežinią. Todėl ir pūva ūkis po truputį – vieni saugo, kas nuo seno buvo jų, kiti bando atimti, išlaisvinti vietą. Plėtoti neleidžia, o tada sako, kad viskas supuvo, reikia griauti. Iš tiesų, tiems viršininkams nėra lengva. Viena vertus, jie lyg ir supranta, kad nuosavybė laisvoje šalyje yra nuosavybė, kurią gina net ir Pagrindinis valstybės įstatymas. Jeigu nesuprastų ar turėtų daugiau drąsos, seniai butų buldozerį užsakę. Bet ir laikytis to Pagrindinio įstatymo niekaip neišeina. Juk kiekviename Gyvulių ūkyje yra lygūs ir dar lygesni. Bet juk garsiai to nepasakysi. Tokie laikai, kad neina logiškai paaiškinti, kodėl tas, kuris kažką ten turi, negali ten būti, negali išsinuomoti žemės, negali rekonstruoti griūvančios lūšnos pagal senajam žvejų kaimui tinkamą projektą. O štai naujas šeimininkas viską galės. Tikrai nelengva. Nepadeda net tai, kad tokiu būdu jau kelis dešimtmečius pūdydami gyvenvietę, negauna mokesčių, kuriuos paprastai moka normalus šeimininkas. Kas tie mokesčiai, kai yra didelis reikalas. Kokioj Prancūzijoj merija nutiesia kelią ir nuotekų vamzdį net į atokų kaimą Alpių užkampyje. Bus kelias, bus žmogus. Tada ir vynuogynas ar turistas su pinigais atsiras. Jeigu taip visai normalioje šalyje, tai savivaldybė pati sumatuotų po mediniais ir visais kitais namais sklypus, padarytų geodezinius, o tada pareikalautų – pirkite arba nuomokite, mokėkite mokesčius. Investicija atsipirktų greitai ir su dideliu pelnu. Mat žemė prie Baltijos tikrai nepigi. Nenorite? Tuomet pasikalbėsime kitaip. Dar geriau būtų, jeigu kartu su tais popieriais atneštų ir projektą, kaip turi atrodyti pastatai senajame žvejų kaime. Padarysi – pirmyn. Nenori? Tada kita kalba. Tai, suprantama, fantazija. Taip nebuvo ir tikriausiai niekada nebus. Priešingai, net tuomet, kai koks Šventosios nuosavybės įkaitas ateina su detaliajame Palangos plane išskirto sklypo po jo namu geodeziniais, atsiranda tuzinas priežasčių, kodėl to įregistruoti negalima. Jeigu kas nuginčija vieną, tuoj atsiranda kita. Po to trečia ir ketvirta. „Zadanija” yra „zadanija”. Jai įgyvendinti parako vis dar yra. Seno raugo tvartas turi savo specifikos. Todėl nereikia stebėtis, kad lūšnų skaičius šioje vietoje prie Baltijos per pastaruosius dešimtmečius ne mažėjo, o didėjo. Kai įprasti įstatymai vietovėje negalioja, tai kas ką nori, tą ir daro. Renčia medines palapines kopose ar daugiabučių kiemuose, ar pamiškėse. Tada viršininkas rodo pirštu ir sako – matot, kas darosi? Jeigu tikrai norėtų, tai ir šį reikalą išspręstų vienu mostu. Detalusis planas yra. Viskas subraižyta ir nustatyta. Jeigu medinė palapinė išdygo pliaže, tai gal galima trumpai drūtai su jos gyventoju reikalą aptarti. Kita vertus, Šiaurės jūros paplūdimiuose, pavyzdžiui, Belgijoje ar Nyderlandų karalystėje, stovi šimtai riboto ploto medinių vienaukščių. Juose dažniausiai saugomas aktyviai paplūdimio veiklai skirtas inventorius. Gali juos pirkti, nuomoti – niekam netrukdo. Bet ką čia lyginti, ten net dykame pliaže rasi tualetą, o neretai ir vienišą paklydėlio laukiantį dušą. Apie šimtus kilometrų dviračių takų taip pat net nekalbėkime. Mes tam pinigų neturime. O iš kur turėsime, jeigu svarbiausias tikslas – vienus išvaryti, kitus įleisti. Įdomu tai, kad tradiciškai Palanga su Šventosios priemiesčiu valdoma liberalų ir konservatorių. Pagal jų ideologiją, tradicija ir savininkas turėtų būti gerbiami. Bet šioje teritorijoje galioja kitokia, šešėlinio šeimininko arba paršų rojaus ideologija. Todėl neturėkime iliuzijų. Unikaliu mediniu žvejų retro kaimu galėjusi pavirsti Šventoji pasmerkta pūti ir būti darkoma. Tai įrodo ir garsusis jachtų uostas, pastatytas ir iš karto išnykęs, kartu su praplautais pinigais į vandenį. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

V. Račkauskas: universalaus policininko eksperimentas kartą jau nepavyko

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.LT Po Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro patrulio Liudo Šimkaus nužudymo, mėginant sutramdyti smurtautoją, vidaus reikalų ministro pavedimu ministerijos generalinis inspektorius atlieka tarnybinį patikrinimą. Jo rezultatų laukiama maždaug po mėnesio. Tačiau neseniai vyko ministro pokalbiai su policijos generaliniu komisaru ir policijos profesinių sąjungų vadove apie policijoje vykstančią reformą, kuri vertinama nevienareikšmiškai. Taigi apie reformą ir galimybes užtikrinti ne tik pačių pareigūnų, bet ir kartu visuomenės saugumą „Savaitėje“ su buvusiu policijos generaliniu komisaru Visvaldu Račkausku. – Tai, kas šiandien vyksta policijoje, turiu galvoje reformą, yra ydinga ar tai greičiau policininkų nenoras dirbti naujomis sąlygomis? Natūralu, kad žmogus prie naujo sunkiai pripranta ir kartais netgi priešinasi. – Policijos reforma panaši į savitikslį interpretavimą, kuriant visiškai naują modelį gyvų darbuotojų atleidimo sąskaita. Nueita paprasčiausiu keliu, kai skelbiama reforma, įteikiami įspėjimo apie atleidimo terminą lapeliai, po keturių mėnesių jie atleidžiami. Tie, kurie nesutinka su jiems pasiūlytomis pareigomis arba tie, kuriems nepasiūlomos naujos pareigos – išeina. – Norite pasakyti, kad daugiausia pradirbę pareigūnai, turintys ilgametę patirtį, šitos reformos metu yra lengva ranka išmetami į gatvę? Ar jiems sudarytos tokios sąlygos, kad jie išeitų? – Aš teigiu, kad pagal turimus skaičius, žinoma, mano turimus skaičius, per paskutinius metus buvo atleista apie tūkstantis pareigūnų. Jie nesutinka su tuo, kas jų laukia. Nesutinka su būsimo universalaus policininko modelio sukūrimu. Galiu grįžti į istoriją. Universalaus policininko modelis buvo bandomas kurti, berods, 2001 m., kai Šiaulių policijos komisariato pavyzdžiu buvo bandomas padaryti eksperimentas, panaikinant Kelių policijos padalinius ir visas viešosios policijos funkcijas delegavus universaliam patruliui. Tas eksperimentas vyko, ir, kaip pasirodė vėliau, buvo padarytos išvados, kad eksperimentas nepasiteisino. – Kodėl? – Per sudėtinga viešosios policijos patruliui vykdyti funkcijas ir kelių policijos srityje. Tas darbas reikalauja specialių teorinių, praktinių ir taktinių žinių. Taip pat – taktinių mokymų, kaip stabdyti automobilį, kur, kokioje vietoje, kaip elgtis, kad policijos pareigūnas būtų saugus. Šiandien rodomi siužetai kelia pasibaisėjimą, kaip neprofesionaliai kelių policijos pareigūnai stabdo pažeidėją, patys iššaukia galimas grėsmes, elgiasi visiškai priešingai, nei turėtų elgtis. Prieš darant reformą policijos pareigūnai turėtų būti rengiami. Po to, kai jie bus parengti, galima kalbėti apie universalaus policininko modelio įvedimą. Bet dar ne viskas. Dar yra taktika – taktika stabdyti automobilį, taktika patikrinti, taktika sulaikinėti, neutralizuoti. Ir visai kita taktika – kaip tai atlikti laukuose, miške, bute, name, dirbtuvėse ir t. t. Ten taikoma visai kitokia taktika. Vėlgi, svarbu, ką daro vienas pareigūnas, ką daro jo porininkas. Tai yra visiškai kitokie mokslai, kitokios galimybės. Norėčiau grįžti prie to universalaus policininko modelio kūrimo. Šiaulių atvejis 2001 m. nepasiteisino ir jis buvo atšauktas. Vėl buvo grįžta (nepamenu kuriais metais) prie Kelių policijos padalinių atkūrimo su tomis pačiomis funkcijomis, pavadinimu ir specializacija, nes jie yra mokomi to, ką jau vardijau. Be to, jie dar mokomi surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą. Kaip pateikti įrodymus, kad jie būtų 100 proc. objektyvūs, teisingi, teisėti ir nebūtų nuginčyti teisme. Ar moka universalus policininkas tai panaudoti? Čia kalbu tik apie kelių policijos sritį, o administracinė teisena – kontrabandinės cigaretės, alkoholis, įvairūs viešosios tvarkos pažeidimai ir t. t. O baudžiamoji? Ar gali, universalus policijos pareigūnas, parengtas dirbti patruliu, kelių policininku, kvalifikuotai apžiūrėti nusikaltimo įvykio vietą? Manau, kad tikrai negali. Tai atskiras mokslas, atskira taktika, atskiros žinios. Mane jaudina tai, kad jau akivaizdžiai matomos neigiamos reformos pasekmės. Kad ir nusikaltimų skaičiaus fiksavimas ir nusikaltimų ištyrimas. Pernai, 2015 m., buvo ištirta daugiau kaip 6 tūkst. nusikalstamų veikų mažiau, negu prie porą metų. Tai rodo, kad atsirado didžiulės policijos ikiteisminio tyrimo problemos. – Bet galbūt visa tai būtų galima pateisinti – ir to universalaus policininko kūrimą, ir problemas ištiriant bylas – kad yra amžina problema – lėšų stoka? – Visais laikais policijai pinigų trūko. Šiandien viskas suvedama tik į pinigus – mėra pinigų, nėra problemų arba nieko nedarome, bus pinigai, tada darysime. Tai ydinga praktika. Šiandien policijos pareigūnai yra demotyvuoti dėl tų priežasčių, kurias aš sakiau, – jų kolegos atleisti, likę dirbti nežino, ar jie rytoj dirbs. – Galime daryti išvadą iš to, ką aš girdžiu iš jūsų, kad ta reforma visada užkliūna ir sulaukia nemažos kritikos ne todėl, kad trūksta pinigų, o todėl, kad trūksta užtikrintumo ir strategijos jos vykdytojų ir sumanytojų galvose? – Manau, kad taip. Mano žiniomis, dabartiniai ir buvę vadovai paėmė britų modelį, kuris, manau, ne visiškai tinka mūsų valstybei. Reikėtų šią reformą sustabdyti ir kuo greičiau. Reikėtų padaryti policijos veiklos bei vadovavimo ir administravimo auditą, ir tada spręsti, į kokį modelį turėtų orientuotis policija. Pavyzdžiui, Vokietijos vidaus reikalų ministras eina į visiškai priešingą pusę – į policijos etatų didinimą, į naujų policijos etatų įsteigimą su konkrečia paskirtimi, konkrečiomis funkcijomis, konkrečiomis užduotimis. Tai specializuoti padaliniai. Mes einame į priešingą pusę. Esant šiandieninei situacijai, kai artimiausiose valstybėse vyksta teroristiniai išpuoliai, sprogdinimai, žudymai, užpuolimai, kai pradeda slėgti nelegali migracija, kai jau slegia (Lietuvą ypač slegia) narkotikų verslas, mes mažiname policijos pareigūnų skaičių. Tikrai nesutinku su tokia nuomone. Žinoma, tai yra individualus požiūris, bet, kaip jau matau iš dirbančių policininkų, jie galvoja tą patį. Keistis reikia, reikia tobulėti, bet ne gyvų, patyrusių žmonių sąskaita. – Ačiū jums už šitą pokalbį.

Rio uždarytos olimpinės žaidynės, Lietuvos rinktinė namo parvežė 4 medalius

Sekmadienį Rio de Žaneire braziliškais ritmais uždarytos olimpinės žaidynės. Šiose žaidynėse Lietuvai atstovavo 67 sportininkai. Mūsų rinktinė namo parvežė 4 medalius. Sidabrą pelnė vyrų irklavimo porinės dvivietės įgula Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis.Bronzą iškovojo porinę dvivietę irklavusios Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė, baidarininkai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Uždarymo ceremonijai tik prasidėjus pasipylė lietus, tačiau tai neužgesino šventinės nuotaikos.Spalvingais kostiumais pasidabinę atlikėjai „Maracana“ stadione šokiais ir tradicinėmis dainomis pristatė brazilų kultūrą ir netrukus į stadioną žengė olimpiečių paradas. Uždarymo ceremonijoje komandų apranga netapo pagrindiniu parado akcentu - dėl pliaupiančio lietaus dauguma jų slėpėsi po celofaniniais lietpalčiais. Žaidynių uždaryme buvo apdovanoti tos pačios dienos rytą startavę maratono nugalėtojai. Olimpinius medalius sportininkams įteikė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas. Aukso medalį iškovojo Kenijos atstovas Eliudas Kipchoge, sidabras atiteko Etiopijos maratonininkui Feyisa Lilesa, o bronza – amerikiečiui Galenui Ruppui. Paskutinę olimpinių žaidynių dieną TOK pristatė naują, inovatyvią platformą – Olimpinį kanalą. Kompiuterių ir mobiliųjų telefonų ekranuose sporto aistruoliai nuo šiol galės nuolat matyti įdomiausias olimpinių žaidynių akimirkas ir įvairias laidas. Į žaidynių organizaotorius, dalyvius ir savanorius kreipėsi TOK prezidentas Thomas Bachas. Savo kalboje jis dėkojo svetingam Brazilijos miestui. „Mes atvykome čia kaip svečiai, o išvyksime kaip jūsų draugai. Jūs visam laikui liksite mūsų širdyse“, - sakė TOK prezidentas. Uždarymo ceremonijoje šiuolaikiškai ir įspūdingai prisistatė 2020 m. olimpinių žaidynių miestas Tokijas. Pasirodymo akcentu tapo kompiuterinio žaidimo „Super Mario“ veikėju virtęs Japonijos Ministras Pirmininkas Shinzo Abe. Vėluodamas į žaidynių uždarymo ceremoniją S.Abe atskubėjo nuo Tokijo iki Rio išraustu tuneliu ir stadiono viduryje atsirado išlindęs iš žalio vamzdžio. Po itin inovatyvaus Tokijo prisistatymo Rio de Žaneiro meras Eduardo Paesas ir TOK prezidentas Thomas Bachas perdavė olimpinę vėliavą Tokijo miesto merei Yuriko Koike. Šventė baigėsi spalvingu brazilišku karnavalu ir uždegančiu sambos šokėjų pasirodymu. XXXI olimpiados žaidynės vyko rugpjūčio 5-21 dienomis, jose dalyvavo 205 olimpiniai komitetai ir pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje suformuota pabėgėlių komanda. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo Kosovas ir Pietų Sudanas. Po 112 metų pertraukos į žaidynes grįžo golfas, taip į žaidynių programą įtrauktas regbis. Žaidynėse dalyvavo 11 303 sportininkai, daugiau nei 45 proc. dalyvių – moterys. Medalius iškovojo 83 šalys. Pirma kartą medalius iškovojo Fidžio, Jordanijos ir Kosovo komandos. Pirmuosius aukso medalius iškovojo Bahreinas, Puerto Rikas, Singapūras, Vietnamas ir Tadžikistanas. JAV plaukikas Michaelas Phelpsas tapo labiausiai tituluotu olimpiečiu istorijoje ir baigė olimpinę karjerą savo kolekcijoje turėdamas 23 medalius. Jamaikos sprinteris Usainas Boltas taip pat baigė olimpiečio karjerą Rio žaidynėse savo medalių kolekciją papildęs dar trimis aukso medaliais. Šiose žaidynėse Lietuvai atstovavo 67 sportininkai. Mūsų rinktinė namo parvežė 4 medalius. Sidabrą pelnė vyrų irklavimo porinės dvivietės įgula Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis. Bronzą iškovojo porinę dvivietę irklavusios Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė, baidarininkai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Žaidynių uždarymo ceremonijoje dalyvavo baidarių irkluotojai Aurimas Lankas, Ignas Navakauskas, kanojos irkluotojas Henrikas Žustautas, buriuotoja Gintarė Scheidt ir buriuotojas Juozas Bernotas, lengvaatlečiai Tadas Šuškevičius, Brigita Virbalytė-Dimšienė, Neringa Aidietytė, Eglė Balčiūnaitė, penkiakovininkai Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Justinas Kinderis, Ieva Serapinaitė, maratono bėgikai Valdas Dopolskas ir Remigijus Kančys. Su sportininkais šventėje dalyvavo treneriai ir olimpinės rinktinės medikai. Lietuvos vėliavą nešė kartu su Aurimu Lanku bronzos medalį iškovojęs baidarės irkluotojas Edvinas Ramanauskas. Paskutiniai iš lietuvių startavo maratonininkai. Tarp 155 sportininkų, stojusių į 42 km 195 m distancijos startą, Remigijus Kančys užėmė 75-ąją vietą (2 val. 21 min. 10 sek.), o 111-tas buvo Valdas Dopolskas (2 val. 28 min. 21 sek.). Legendiniame Rio de Žaneiro sambadrome finišo liniją pirmas kirto Kenijos atstovas Eliudas Kipchoge (2 val. 8 min. 44 sek.). Sidabrą iškovojo Etiopijos maratonininkas Feyisa Lilesa (2 val. 9 min. 54 sek.) bronzą – amerikietis Galenas Ruppas (val. 10 min. 5 sek.). Moterų maratoną Rio de Žaneiro žaidynėse įveikė trys Lietuvos lengvaatletės. Diana Lobačevskė finišavo 17-ta, Rasa Drazdauskaitė – 37-ta, Vaida Žūsinaitė – 38-ta. Rugsėjo 7 d. Rio de Žaneire prasidės parolimpinės žaidynės. LTOK,Vytauto Dranginio ir Alfredo Pliadžio nuotraukos....

Apklausa:įtakingiausi šalies politikai ir V. Landsbergio komentaras

  www.verslaspolitika.lt Lietuvos elito ir visuomenės vertinimu, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius yra įtakingiausi šalies politikai, skelbia portalas delfi.lt. Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalas „Reitingai“ Lietuvos elito nuomonės tyrimą atliko gegužės 25 – birželio 15 dienomis. Iš viso atsakymus pateikė 721 asmuo. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ naujienų portalo užsakymu reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimą atliko 2016 metų birželio 21-29 dienomis. Jau antrus metus DELFI pristato išskirtinį projektą „Lietuvos įtakingiausieji 2016”. Septynių dalių ciklas atskleis, kas mūsų šalyje yra įtakingiausi politikai, verslininkai/ekonomistai, tarnautojai/teisininkai, žiniasklaidos atstovai, visuomenininkai bei sporto ir popkultūros atstovai. Rugsėjo 5 dieną projektą vainikuos bendras Lietuvos įtakingiausiųjų sąrašas. Šis projektas unikalus tuo, kad Lietuvos elito nuomonė lyginama su tautos balsu. Tai reiškia, kad buvo atliktos dvi apklausos: vienoje apklaustas šalies elitas, kita apklausa yra reprezentatyvi ir atspindi Lietuvos gyventojų nuomonę. Pirmoje projekto dalyje DELFI pristato tyrimą, kuris atskleidžia, kas Lietuvoje yra įtakingiausi politikai. Pagal žurnalo „Reitingai“ atliktą elito apklausą, įtakingiausia politikė Lietuvoje – prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė paprastai lyderiauja visose nuomonės apklausose ir reitinguose. Antroje vietoje – premjeras Algirdas Butkevičius, trečias – buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Taip įtakingiausiųjų trejetukas atrodė ir praėjusiais metais. Ketvirtoje pozicijoje atsidūrė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, penktoje – opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Į dešimtuką taip pat pateko užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) Seimo rinkimuose vedantis Saulius Skvernelis, LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis bei Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis liko už pirmojo dešimtuko ribos – vienuoliktas. Palyginti su praėjusiais metais atliktu analogišku tyrimu, dešimtuke nebėra į korupcijos skandalą įsipainiojusio ir Seimo nario mandato atsisakiusio buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio, taip pat Darbo partijos įkūrėjo, europarlamentaro Viktoro Uspaskicho. Tuo metu S. Skvernelio ir R. Karbauskio praėjusiais metais pirmajame dešimtuke nebuvo. „Žmonių pasitikėjimas man yra didžiausias įpareigojimas ir atsakomybė. Įtaka – tai galimybė sąžiningai dirbti savo šaliai, užtikrinti stabilumą valstybėje, nuoširdžiai padėti žmonėms, juos palaikyti ir įkvėpti. Visi žmonės yra svarbūs tarp savo artimųjų, bendruomenės, kolegų ar bendraminčių. Palinkėčiau, kad kiekvieno mūsų įtaka taptų vertybe, būtų prasminga ir stiprintų Lietuvą“, – sako Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė. „Man asmeniškai reitingai yra įdomūs, visuomet rūpi žmonių nuomonė ir, žinoma, smagu, kai esi teigiamai įvertinamas, bet tuo pačiu stengiuosi per daug nesureikšminti, nes puikiai žinau, kad vieną dieną gali būti labai populiarus – o kitą tavo reitingai gali nukristi, ir tai gali būti taikoma kiekvienam. Nesiekiu populiarumo populizmu, manau, kad įtakos bei galios įvertinimas tikriausiai yra paveiktas konkrečių nuveiktų darbų, ne tik mano asmeniškai, bet ir visos Vyriausybės“, – teigia premjeras A. Butkevičius. A. Butkevičius kelia klausimą, ar visuomet išrenkami įtakingiausi, ar šis epitetas nueina į antrą planą ir žmonės labiau renka tuos, kurių pavardės populiarios. Kitaip tariant, svarsto premjeras, galbūt kartais išrenkami „žinomiausieji“. Tuo metu pirmasis faktinis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas V. Landsbergis buvo lakoniškas. „Aš neatsakau už tokius rinkimus ir atrinkimus, kaip jūs sakote, elito apklausas. Tegul elitas ir aiškinasi, kodėl jiems taip atrodo“, – sakė V. Landsbergis.  ...

Top