Jūs esate
Pagrindinis > Naujienos

Vokietijos kanclerę sudomino Lietuvos vyriausybės reformos

LRT.lt Ketvirtadienį lankydamasis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sostinėje Berlyne ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su šios šalies kanclere Angela Merkel ir aptarė Lietuvos vyriausybės planuojamus pokyčius šalyje bei dabartinę situaciją regione, skelbiama Vyriausybės pranešime žiniasklaidai. Vienas iš pirmųjų kanclerės A. Merkel klausimų premjerui buvo apie vyriausybės vykdomas ir būsimas reformas. Ministras pirmininkas akcentavo darbo rinkos modernizavimą, siekį pritraukti investicijas iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas yra sukurti konkurencingiausią ir patraukliausią investicinę aplinką Baltijos valstybių regione. Susitikime aptarta ir Lietuvoje planuojama viešojo sektoriaus pertvarka siekiant kuo didesnio skaidrumo bei aktyvesnės kovos su korupcija. Kanclerė domėjosi vidinėmis Lietuvos problemomis, jų sprendimo būdais ir gyventojų nuotaikomis šalyje prasidėjus šiems pokyčiams. A. Merkel pasidžiaugė, kad Lietuva ir Vokietija neturi rimtos dvišalės problemos, kurią nedelsiant reikėtų spręsti. Susitikime didelis dėmesys buvo skirtas naujai statomos Astravo atominės elektrinės temai. Kanclerė pritarė premjero S. Skvernelio išsakytai pozicijai, kad šios statybos yra ne tik Lietuvai ir Baltarusijai, bet ir visai Europos Sąjungai aktualus klausimas. Taip pat kalbėta apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą dujų rinką, Lietuvos ir Lenkijos santykius bendradarbiaujant dėl pastarosios prisijungimo prie ,,Rail Baltica” projekto, aptarta saugumo situacija regione, būsimos Rusijos karinės pratybos „Zapad“. S. Skvernelis patikino, kad Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos partnerių Europoje. Jis išreiškė viltį, kad tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas visais lygiais tarp abiejų valstybių ir toliau bus tęsiamas. „Tikimės Vokietijos lyderystės Europoje dabartiniu sudėtingu laikotarpiu. Lietuva yra patikima Vokietijos sąjungininkė, todėl esame pasiruošę palaikyti glaudžius ryšius ir diskutuoti svarbiais tarptautiniais klausimais“, – teigė S. Skvernelis.

Šaltiniai: prokurorė siekė, kad būtų išteisintas V. Gapšys

LRT.LT, Dainius Sinkevičius, DELFI.lt Po Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Aliukonienės sulaikymo aiškėja, kad aukštas pareigas einanti pareigūnė, įtariama, buvo susitikusi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėju ir ieškojo būdų, kad Darbo partijos (DP) byloje būtų išteisintas dabar jau buvęs Seimo narys Vytautas Gapšys. DELFI šaltinių teigimu, V. Gapšys ketvirtadienį buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), tačiau jam įtarimai nepareikšti – šiuo metu jis yra specialusis liudytojas. Be to, tyrėjai iš V. Gapšio paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną. DELFI šaltiniai sako, kad ketvirtadienį sulaikyta prokurorė R. Aliukonienė esą dar praėjusių metų pabaigoje buvo susitikusi su teisėju Viktoru Aiduku ir kalbėjosi apie V. Gapšio padėtį byloje. Tai esą ji darė vieno verslininko, kuris taip pat jau yra apklaustas, prašymu. V. Gapšys STT atsisakė duoti parodymus, su juo DELFI nepavyko susisiekti. Užsimenama, kad su prokurore bendravęs verslininkas veikė V. Gapšio vardu, bet šis kategoriškai tai neigia. Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas šiemet, pareigūnai esą yra turi duomenų, kad R. Aliukonienė su teisėju V. Aiduku bendravo dar praėjusių metų pabaigoje. Ikiteisminį tyrimą atliekantys prokurorai teigia, kad šioje byloje gali būti ir daugiau įtariamųjų. Kol kas neatskleidžiama, apie kokią pinigų sumą buvo kalbama, tačiau ji yra ne mažesnė nei 250 MGL, kas sudaro didelę vertę. DELFI šaltiniai sako, kad šiame ikiteisminiame tyrime STT tyrėjams slaptus procesinius veiksmus leido atlikti Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja. Ta pati, kuri anksčiau leido klausytis verslininko Raimondo Kurlianskio pokalbius. DP bylą tyręs prokuroras nieko nepastebėjo DP byloje valstybinį kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas teigė, kad apie pradėtą tyrimą sužinojo iš žiniasklaidos, tačiau niekada nejautė, jog kažkas bandytų kaišioti pagalius. “Nejutau, kad kažkas ten dedasi negero”, - sakė prokuroras. Jis neslėpė, kad pažįstantis R. Aliukonienę, tačiau su ja nėra bendravęs nei darbiniais, nei kitais reikalais. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė R. Aliukonienė buvo sulaikyta ketvirtadienį ryte, ji buvo apklausta. Į apklausą buvo iškviestas ir LAT teisėjas V. Aidukas – jis buvo kolegijos pirmininkas, tačiau už byloje priimtą sprendimą buvo atsakingas ne jis, o teisėja pranešėja Rima Ažubalytė. LAT teisėjai paliko galioti anksčiau paskelbtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. BNS žiniomis, dėl galimo neteisėto Vilniaus apygardos prokurorės poveikio DP bylos nagrinėjimui teisėjas V. Aidukas apklaustas kaip specialusis liudytojas. Specialaus liudytojo statusas asmeniui suteikiamas, kai jis apklausiamas apie savo veiksmus, bet pagrindo įtarimams pareikšti nepakanka. Teisėjai turi teisinę neliečiamybę, todėl jiems taip pat negali būti pareikšti įtarimai. DP bylą su kasaciniais skundais LAT per tris posėdžius išnagrinėjo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija. Ją be V. Aiduko sudarė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai R. Ažubalytė, Tomas Šeškauskas, Armanas Abramavičius, Olegas Fedosiukas ir Civilinių bylų skyriaus teisėjai Sigita Rudėnaitė ir teisėja Birutė Janavičiūtė. Į šią bylą buvo paskirtas teisėjas Artūras Pažarskis, bet jis nusišalino, jį pakeitė teisėjas T. Šeškauskas.

S. Skvernelis Vokietijoje kritikuoja „Nord Stream 2“

LRT.LT  Vaidotas Beniušis, BNS Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį Berlyne susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel žada daug dėmesio skirti skirti energetikos klausimams – elektros sistemų sinchronizacijai su Vakarų Europa ir Baltarusijos atominės elektrinės saugumui. Anot S. Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos. Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių. – Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit„as kelia ES dezintegracijos pavojų? – Ir taip, ir ne. „Brexit„o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų. Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai. – Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu – eitų link gilesnės integracijos? – Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo. – Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio? – Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją. – Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija? – Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus. – Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą. – Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų. – Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos? – Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit„o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova... – Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras. – Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus. – Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją? – Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas. – Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus? – Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją. Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,. – Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio? – Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų. – Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai? – Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę. – Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas? – Apie detales nekalbėsiu, bet atgrasymo principas yra labai svarbus. Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą. – Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija? – Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas. – Ačiū už interviu. Gintauto Kniukštos nuotrauka...

Miškų urėdijos puoselėja gamtos turtus, rūpinasi kraštovaizdžio objektų išsaugojimu. Kas liks po reformos?

www.verslaspolitika.lt Lietuvos miškai ilgą laiką pirmiausia buvo ekonominė vertybė, bet kartu jie tarnavo įvairių socialinių bei dvasinių žmogaus reikmių tenkinimui. Valstybės įmonės miškų urėdijos puoselėja gamtos turtus, kultūros paveldo vertybes, rūpinasi kraštovaizdžio objektų išsaugojimu, sudaro sąlygas visuomenei su jais susipažinti, nes miškai, o ypač valstybinės reikšmės, visuomenės ir valstybės gyvenime atlieka daugiaplanes funkcijas. Viena svarbiausia iš jų – socialinė - visuomenė naudojasi jais poilsiui, rekreacijai, uogavimui, grybavimui. Pastaruoju metu valstybinių miškų miškininkai ypač daug dėmesio skiria miškų pritaikymui visaverčiam šalies gyventojų ir svečių lankymuisi bei turiningam poilsiui. Kuriant rekreacinę infrastruktūrą miškuose, orientuojamasi į labiausiai pamėgtus ir lankomus miško sklypus, taip sureguliuojami ir paskirstomi miško lankytojų srautai, poilsiautojai nukreipiami į saugius priešgaisriniu požiūriu miško sklypus. Beje, vienas iš miškų ūkio plėtros strateginių tikslų, įvardintų Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijoje, yra visuomenės bendrųjų su miškais susijusių reikmių tenkinimas. Rekreacinių priemonių dėka miškas mažiau šiukšlinamas, kraštovaizdžiui ir jautrioms bioįvairovės vietoms nepadaroma žala arba ji yra minimali, o apgalvotai parinktos bei įrengtos laužavietės sumažina miško gaisrų kilimo pavojų. Aplinkosauginių ir rekreacinių objektų įrengimo ir tvarkymo darbų apimtys ženkliai pradėjo didėti, kai šių darbų išlaidos buvo priskirtos miškų urėdijų privalomosioms miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų normoms. Miškų urėdijų valstybiniuose miškuose rekreacinės infrastruktūros objektai jau skaičiuojami tūkstančiais. Tai - pažintinių, mokomųjų, rekreacinių ir kitokios paskirties takų, apžvalgos aikštelių, atokvėpio vietų, poilsiaviečių, nemažai jų pritaikyta žmonių su judėjimo negalia reikmėms. Žmonės su negalia gali ilsėtis gamtoje, pažinti miško vertybes, organizuojamos iškylos, plečiasi bendravimas, taip skatinamas pilnavertiškumo jausmas ir integravimasis į visuomenę, o projektas „Rekreacinių objektų miškuose pritaikymas neįgaliųjų reikmėms“ buvo įvertintas aukščiausiu balu ir pripažintas geriausiu gerosios patirties pavyzdžiu Lietuvoje. Rekreacinių objektų, tinkamų žmonėms su negalia poilsiauti gamtoje, yra visose 42 miškų urėdijose. Kasmet miškų urėdijos pritaiko rekreacinius objektus pagal neįgaliųjų išreikštus pageidavimus, įrengia mašinų stovėjimo aikšteles, nutiesia lentinius takus, išlygina aikštelių teritorijas, sutankina vaikščiojamąją dangą, pritaiko miško baldus, padaro atraminius turėklus, stato specialius lauko tualetus, pastato lieptus prie vandens telkinių, išdėsto specialius neįgaliųjų informacinius ženklus. 2007-2013 metų laikotarpiu dauguma miškų urėdijų pasinaudojo Europos Sąjungos finansine parama. „Verslas ir politika“ pasidomėjo, kaip patrauklūs, įdomūs ir vertingi miško kampeliai pritaikomi žmonių poilsiui Šilutės krašte. Šilutės urėdijos vadovas Vaidas Bendaravičius pasakoja, kas jau padaryta, atskleidžia, jog šiame krašte įgyvendinta dar ne viskas, kas sumanyta. „ Mums, miškininkams, didžiausia miškų lankytojų dovana - jų geranoriškumas, ačiū jiems, kad saugo tai, ką mes sukūrėme visiems miško svečiams - naujas laužavietes ar tiesiog patogius suolelius “, - sako V.Bendaravičius. Miškininkai paramos kreipėsi ir į Europos Sąjungos fondus, nors kasmet Šilutės miškų urėdija rekraciniams tikslams skiria 27 eurų nuosavų lėšų. Urėdija nuolat atnaujina ir tvarko miške esančias poilsiavietes: ypač gerai prižiūrimos Norkaičių, Šiaudėnų, Kintų, Vainuto miškų poilsiavietės. Tokių aikštelių urėdijos teritorijoje įrengta 21. Nutiestas medinis takas iki „Raganų eglės“ Besižavintiems neįprastų formų medžiais, urėdas V.Bendaravičius pataria užsukti į Rambyno regioninį parką, kurio teritorijoje auga septyniolikos kamienų eglė. 2016 metais Lietuvos metų medžių rinkimuose, Raganų eglė užėmė antrąją vietą, nuo daugiausia balsų surinkusio Stelmužės ąžuolo atsiliko tik pusšimčiu balsų. Tai unikalus daugiakamienis medis, augantis Rambyno regioniniame parke. Jos aukštis 32 m, liemuo 5 m, o 80 cm aukštyje šakojasi į 17 kamienų. Įdomu tai, kad anksčiau kamienų ji turėjo net 18, tačiau 2007 metų rudenį, iškritus šlapiam sniegui, vienas kamienas neatlaikė svorio ir lūžo. Įspūdingas gamtos paminklas – Raganų eglė – dar ilgai žaliuos. Rambyno regioninio parko direkcija kartu su Šilutės miškų urėdija sutvarkė gamtos paminklo Raganų eglės aplinką. Miškininkai pasirūpino jos gyvybingumu, o lankytojams nutiestas naujas medinis takas. Šilutės miškų urėdija finansavo šio lentinio tako ir dviejų stendų įrengimo darbus. Raganų eglę gali pamatyti ir neįgalūs lankytojai. Netoli Vilkyškių miestelio, Vilkyškių miške naujasis įrengtas takas yra jau anksčiau įrengto tako tęsinys. Raganų eglės tako statybos darbus atliko, viešųjų pirkimo konkursą laimėjęs, rangovas UAB „Tomresta“. Naujojo tako ilgis 105 metrai, plotis 145 cm, tako pradžioje ir pabaigoje pastatyti informaciniai stendai, padaryta apžvalgos aikštelė, kurioje bus galima gėrėtis egle didesniam lankytojų būriui, aplink medį pastatyta medinė tvorelė. Rekreacinis takas lankytojams leis grožėtis ir būti gamtoje jos nepažeidžiant. 2016 metais Lietuvos metų medžių rinkimuose, Raganų eglė užėmė antrąją vietą, nuo daugiausia balsų surinkusio Stelmužės ąžuolo atsiliko tik pusšimčiu balsų. Manoma, kad eglė gali būti 130 metų senumo. Apie jos atsiradimą pasakojamos legendos. Žmonės sako, kad kažkada dar mažos eglaitės viršūnę prajodamas nukirto Napoleonas, todėl ji tokia keista ir išaugo. Gamtininkė Eugenija Šimkūnaitė dėl keistos formos eglę praminė Raganų šluota. Gamtininkų teigimu, daugiakamieniai medžiai atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Jei pagrindinį jauno medelio kamieną pažeidžia žvėrys ar ligos, iš šoninių pumpurų gali išaugti ūgliai. Esant tam tikroms sąlygoms jie virsta naujais kamienais. Dvikamienių medžių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau auga trikamienių ir labai retai pavyksta aptikti medžių, turinčių keturis ar daugiau kamienų. Ši eglė yra vienas įdomiausių Lietuvos gamtos paminklų. Specialistai linkę manyti, kad šį medį specialiai suformavo žmogus, arba sužalojo gamtiniai veiksniai. Beždžionių pliažas prie Šyšos upės Šilutiškiai miškininkų dėka turi atnaujintą taip vadinamąjį Beždžionių pliažą prie Šyšos upės. Šioje teritorijoje - iškirsti krūmai, pastatyti nauji stalai ir suolai, pagal naujausius reikalavimus įrengtos laužavietės, keliolika automobilių talpinsianti jų stovėjimo aikštelė, šiukšlių rūšiavimo konteineriai, tualetas ir į visus šiuos objektus kviečiančios dailios rodyklės. Vienas iš naujausių objektas čia - tinklinio aikštelė, kurioje gali sportuoti visi, įrengtos dvi kilnojamosios vaizdo stebėjimo kameros, kurios turėtų prisidėti prie to, kad šie įrenginiai kuo ilgiau išliktų nesuniokoti. „Šilutiškiai vertina mūsų darbą jų pamėgtoje poilsiavietėje atnaujinti lauko baldai ir pavėsinės, įrengtos laužavietės“, - pasakoja urėdas Vaidas Bendaravičius. Didžioji tuja - Kintų miestelyje Už girininkijos pastato Kintuose auga gamtos paminklas – didžioji tuja, jos aukštis siekia 18 metrų. Anot urėdo, ji aukščiausia ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Manoma, kad ji buvo pasodinta apie 1902-1912 m., kadangi tuo metu buvo statomas girininkijos pastatas. 1973 m. išleistame dendrologijos vadovėlyje rašoma – „Kintų girininkijos ( Kv. 26) pasodėje auga labai įspūdinga dviliemenė didžioji tuja.Tuja yra 16 m. aukščio, kamieno skersmuo 1 m. aukštyje nuo žemės - 85 cm., o šakos sudaro 9 m. skersmens ratą ir siekia žemę“. Tuja buvo išmatuota ir 2004 metais, tuomet medis siekė 18,2 m., o kamieno skersmuo - 1,3 m. aukštyje buvo 1,02 m., lajos skersmuo - apie 10,5 m., šakos siekė žemę. Kiekvienais metai tuja paauga keletą centimetrų į aukštį ir plotį. Valstybinių miškų pritaikymas visuomenės reikmėms ir negailestinga reforma Urėdo Vaido Beinoravičiaus galvoje kirba daug minčių kaip valstybinį mišką dar labiau visuomenės reikmėms, tačiau ramiai neleidžia dirbti numatoma valstybinių miškų valdymo reforma, kuri gali skaudžiai atsiliepti ir žmonių poilsiui gamtoje. Kas puoselės gamtos turtus, jeigu rūpės tik ekonominė miško nauda? Aplinkos ministerijos vadovai kone kasdien trimituoja apie priimtą sprendimą panaikinti visas 42 urėdijas ir Generalinę miškų urėdiją, o vietoj jų visų įsteigti vieną valstybės įmonę. Anot Šilutės miškų urėdo, jau tapo tradicija, kad išrinkus naują Seimą arba pasikeitus Vyriausybei, būtina vykdyti valstybinių miškų valdymo reformą. Didelio proto nereikia išardyti daugiau kaip prieš du dešimtmečius sukurtą ir ištobulintą sistemą, o vietoj jos įsteigti vieną įmonę. Lietuvos miškininkų bendruomenės atstovai siūlo nuosaikesnę valstybinių miškų valdymo pertvarką optimizuojant miškų urėdijų skaičių ir išsaugant jų ekonominį savarankiškumą. „ Juk darant miškų valdymo reformą, turėtų būti aiškiai pasakyti jos tikslai. Dabar niekas nepasako, dėl ko reikia sugriauti gerai veikiančią sistemą“, - kalbėjo Vaidas Beinoravičius. Loretos Skirbutienės nuotraukos

V. Kučinskas bylinėjasi su Rusijos banku

Rūta Lankininkaitė, LRT TV naujienų tarnyba, www.lrt.lt Vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, „Arvi ir KO“ grupės savininkas Vidmantas Kučinskas nuo rugsėjo bylinėjasi su Rusijos „Alfa-Banku“. Komercinis bankas Kaliningrade veikiančiai trąšų gamintojai „Arvi NPK“ paskolino maždaug 17 mln. eurų. Ginčas vyksta dėl likusių 12 milijonų. Bankas, laiku negavęs dalies įmokų, nutraukė sutartį su „Arvi“. Nuo rugsėjo neveikia ir trąšų gamykla, o, kadangi paskolas laidavo pats V. Kučinskas, areštuota 14 milijonų vertės jo turto. Verslininkas, kuris yra ir Rusijos garbės konsulas, sako, kad sklindanti informacija apie verslo grupės įsiskolinimus įvairioms įmonėms ir bendrą turto areštų sumą, siekiančią 35 milijonus eurų – netiesa. Bet tiesa, kad dviejų vertingiausių grupės įmonių „Arvi kalakutai“ ir „Lietuvos cukrus“ akcijos perleistos ofšorinei kompanijai Kipre. Bankrotų grėsmę dėl teisinių ginčų V. Kučinskas atmeta, o dėl „Arvi“ problemų kaltina vien Rusijos banką. Anot V. Kučinsko, bankui siūlyta susitarti taikiai dėl paskolos grąžinimo, tačiau bankas į bendrovės prašymus neva nekreipė dėmesio ir pradėjo bylinėjimąsi. „Alfa“ – tai stambus bankas, trečias bankas Rusijoje. Tikrai su tokiu banku yra sunku kovoti. Vienaip ar kitaip ta įmonė verta daugiau negu jų kreditinis reikalavimas, dvigubai daugiau, negu jų reikalavimas, šiandien dienai yra norinčių tą kreditorinį reikalavimą išpirkti. Mane daug kur kviečia, prašo į daug susitikimų, bet deja, aš einu teisiniu keliu, o tai jeigu bus bet koks susitarimas pasirašytas tai bus prie teismo atstovo, o ne kur kambarėlyje. Šiandien dienai yra teisminis kelias“, – sako grupės „Arvi ir Ko“ valdybos pirmininkas Vidmantas Kučinskas. „Alfa-Bankui“ atstovaujantis advokatas sako, kad tai bankas siekė su „Arvi“ įmonių grupės savininku rasti taikų susitarimą, tačiau iki šiol nesulaukia konkrečių verslininko veiksmų. 1...

„Litexpo” šį mėnesį skelbs konkursą automobilių stovėjimo aikštelėms asfaltuoti

Didžiausias Baltijos šalyse parodų ir konferencijų centras „Litexpo” šį mėnesį skelbs konkursą šalia esančioms automobilių stovėjimo aikštelėms asfaltuoti. Planuojama, kad pabaigus aikštelių sutvarkymo darbus, jose automobilių stovėjimo vietų padaugės nuo 400 iki 900. „Per metus „Litexpo“ sulaukia apie 3 tūkst. įvairių renginių dalyvių ir daugiau kaip 350 tūkst. lankytojų. Mes pritraukiame didžiausias Baltijos regiono parodas ir tarptautinius renginius, o žvyro aikštelės nėra mus tenkinanti „vizitinė kortelė”. Projektą įgyvendinus jau didžiųjų rudens parodų – „Baldai“, BAF – dalyviai bei lankytojai pajus asfaltuotų automobilių stovėjimo aikštelių privalumus“, – sako „Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas. Jo teigimu, šiuo metu yra paskelbtas rangos darbų techninių specifikacijų projektas, o po savaitės tikimasi skelbti rangovo konkursą. „Tikimės, kad konkurso metu atrinktas rangovas 1,5 hektaro plotą išasfaltuos per vasarą. Būdami savo srities lyderiai norime užtikrinti visą paslaugų spektrą ir patogumą savo klientams. Nors vis dar išlieka neapibrėžtumas dėl planuojamo statyti tilto per Nerį, nes ir nuo jo priklauso aikštelių išdėstymas, ilgiau delsti nebegalime. Projektuosime automobilių stovėjimo aikšteles, taikydamiesi prie įvairių galimų būsimo tilto variantų“, – teigia M. Rutkauskas. „Litexpo“ konkursą laimėjęs rangovas privalės ne tik asfaltuoti aikšteles, tačiau ir sutvarkyti šaligatvių dangą, suprojektuoti apšvietimą, įrengti kritulių nuotėkų sistemą, numatyti apželdinimo sprendimus. Be to, naujosios aikštelės turės būti pritaikytos žmonių su negalia reikmėms. Planuojamos investicijos į projektą paaiškės būsimiems konkurso dalyviams pateikus komercinius pasiūlymus. Valstybei priklauso kontrolinis 98,76 proc. „Litexpo” kontrolinis akcijų paketas, kurį patikėjimo teise valdo Ūkio ministerija. Preliminariais duomenimis, „Litexpo“ pernai gavo 6,2 mln. eurų konsoliduotų pajamų ir uždirbo apie 815 tūkst. eurų grynojo konsoliduoto pelno – atitinkamai 10,3 proc. ir 22,6 proc. daugiau nei 2015 metais. „Litexpo“ vyksta parodos „Adventur”, „Resta, „Pelenė”, Vilniaus knygų mugė, „Baldai”, BAF ir kitos. Pernai „Litexpo” renginių sąrašą papildė pirmą kartą Europoje ir būtent Lietuvoje surengta specialiųjų operacijų pajėgų konferencija „Global SOF Symposium”, organizuotas aviacijos industrijos forumas „Connect”, didžiausias tarptautinis gyvybės mokslų forumas Šiaurės Europoje ir vienintelis Baltijos šalyse „Life Sciences Baltics”, žaidimų kultūros festivalis „Game On”, didžiausias regione moderniųjų technologijų renginys „Switch“.

V. Pranckietis 100 dienų Seimo darbą įvertino aštuonetu

  LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt „Visada Seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs. O kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina.<...> Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo“, – sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie svarbiausius šimtadienio darbus, sėkmes ir nesėkmes pokalbis laidoje „Dėmesio centre“. – Pone Pranckieti, vos pradėjęs eiti pareigas jūs šioje studijoje teigėte, kad svarbiausiais jūsų darbas bus gerinti Seimo įvaizdį. Panašu, kad nelabai pavyko – visuomenės apklausos rodo, kad žmonės kaip nepasitikėjo Seimu, taip juo nepasitiki ir toliau. Kaip manote, kodėl nesiseka? – Pirmiausia, ne 100 dienų darbo, o 100 kalendorinių dienų ten esame. Dirbome 66 dienas. Seimo įvaizdžio gerinimas ir toliau turėtų būti vienas pagrindinių uždavinių, nes tai yra tautos atstovybė. Ji yra tam, kad atstovautų žmonių interesus. Tą darant atsitinka visko. Seimo reputacija pati geriausia buvo tik Nepriklausomybės pradžioje, o po to ji visada buvo labai panašiame lygyje kaip dabar. Pakelti ją iš tokios daubos per trejetą mėnesių nėra taip paprasta. Norėti galima daug daugiau, bet tie posūkiai taip greit nepasidaro. – O jūs pats esate nusivylęs tuo, kaip reikalai pardėjo judėti vos Seimui pradėjus darbą? Turiu omenyje skandalus, kurių neverta detaliai analizuoti. – Nemanau, kad turėtume kuo labai nusivilti. Visada seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs, bet kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina. Mes dažniausiai matome ištransliuotus neigiamus dalykus, todėl norisi galvoti, kad Seimas dirba labai blogai. Tačiau, pažiūrėkime į tai, kas yra padaryta, o padaryta daug gerų darbų. Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo. – Kilus skandalui dėl Gretos Kildišienės automobilio nuomos jūs pareiškėte nepasitikėjimą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovu Romui Valentukevičiumi, paraginote jį trauktis iš pareigų, tačiau jis ir toliau eina savo pareigas, nori tinkamumą užimti pareigas pasitikrinti Seime. Ką tai rodo? – Tai rodo, kad jei jis ir norėtų atsistatydinti priimdamas mano nepasitikėjimą, tai jis to negalėtų padaryti be plenarinio posėdžio. Į neeilinę sesiją neplanavau to įtraukti, svarstėme visai ne tuos klausimus. Kitoje sesijoje, kovo 10 d. aš teiksiu šį klausimą Seimui ir manau, kad jei ponas R. Valentukevičius nepasirenka pats tokio kelio, tai padėsime jam pasirinkti. Labai tikiuosi Seimo pritarimo tokiam sprendimui. – Valdančiojoje koalicijoje atmosfera nėra pati geriausia. Apie tai garsiai kalba socialdemokratai. Visi kandidatai į socialdemokratų pirmininkus sako, kad koalicija nenaudinga, dėl jos reikės derėtis iš naujo, valstiečiai su socialdemokratais beveik nesitaria ir t. t. Kuo tai gali baigtis? Kaip situacija keisis po socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų? – Tikriausiai žinote, kad aš frakcijai nebepriklausau. Koaliciją aš pažįstu, matau koalicijos partnerių posėdžius, žinau kaip yra svarstoma. Jei vienas kuris asmuo (turimas mintyje Algirdas Butkevičius, – LRT.lt), kuris nepatenkintas savo šiandienine būsena pasako tokias emocingas frazes, tai dar nereiškia, kad tai yra visos partijos pozicija. Mes su jais labai normaliai kalbamės, svarstome klausimus, kokių tikėtis sprendimų ir sulaukiame net labai patyrusių žmonių patarimų tam tikrais klausimais. Kai kalbame apie Seimo vienybę, įvaizdį, tai pažiūrėkite, per neeilinę sesiją 116 parlamentarų balsavo už šiuos sprendimus. Tokią vienybę Seimas jau senai buvo parodęs. – Balsavimas dėl vaiko teisių nėra politinė vienybė. Vaiko teisių apsaugos įstatymas buvo atidėtas pavasariui, bet po 4 metų berniuko užmušimo savo paties namuose, dėl visuomenės spaudimo buvo sušaukta neeilinė sesija. Vadinkime daiktus savais vardais. – Tada vadinkime daiktus savais vardais – atidėtas buvo ne įstatymas, o tik pačios smurto sąvokos apibrėžimas. Nieko kito ten nebuvo. Kai buvo surengta neeilinė sesija, manęs taip pat žurnalistai klausė, kaip čia bus, pritars ar nepritars. Tada aš sakiau, kad tikiuosi, jog visi vieningai balsuosime. Taip ir buvo. – Politikui būtų politinė savižudybė balsuoti prieš antismurtinį įstatymą. – Tačiau turime sutikti ir su tuo, kad kritinėse situacijose pasiekiame tos vienybės. Pažiūrėkite į JAV ir Lietuvos sutartį dėl kareivių, dėl kariuomenės buvimo čia. Lygiai taip pat vienbalsiai nubalsavo, kad ją ratifikuoti. – O tame yra kažkoks didelis politinis konfliktas? – Viešojoje erdvėje buvo daug diskusijų apie tai, ar pažeidžiame Konstituciją ar ne. – Tokių panašių sutarčių jau yra ratifikuota ne kartą anksčiau. – Taip, bet vienbalsiai pritarta pirmą kartą. – Jūsų nuomone, tai įrodo, kad įvairiais politiniais klausimais Seimo dauguma ir opozicija yra vieninga? – Mano nuomone, tai rodo, kad kuomet reikia Seimas geba susitelkti. – Seimo opozicija nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio. Ką tai rodo? – Opozicijos nevieningumą. Jei jie susivienytų, tai lyderį išsirinktų. Dabar jiems trūksta vieno balso, to lyderio nėra ir labai gaila. O šiaip opozicija vis tiek dirba, dirba dalykiškai, konstruktyviai. Gal kai kada dėl įvaizdžio, bet dažniausiai – konstruktyviai. Džiaugiuosi, kad ten yra daug patyrusių politikų, iš jų galima daug ko pasimokyti. Jie savo darbą padaro. Kai sprendimai reikalingi, tie, kas yra opozicijoje, balsuoja už pozicijos pasiūlytus sprendimus. Tai lyg ir ne klasikinė politika. – Nors 100 dienų gan trumpas laikotarpis, bet kažkokias išvadas daryti galima. 10-ies balų sistemoje, kaip vertintumėte Seimo darbą, žiūrint į tuos lūkesčius, kuriuos jūs turėjote? – Aštuoni. – Taip aukštai? Kodėl? – Todėl, kad viską, ką reikėjo, mes priėmėme. Visi reikalingi įstatymai buvo priimti. – Jūsų ambicija 100 dienų nebuvo didesnė? – Vyriausybė savo planą pateiks dar tik kitą trečiadienį. Mes negalėjome vykdyti vyriausybės programos. Mes turėjome užbaigti tuos metus, kuriuos mums buvo palikusi kita dauguma. Reikėjo pataisyti ir patvirtinti biudžetą, reikėjo žiūrėti įstatymų įsigaliojimą, visa tai mes padarėme ir suspėjome laiku. – Daug iečių buvo sulaužyta dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris iš esmės nebuvo pakeistas, nors partija ir turėjo tokių tikslų. Tai nebuvo klaida? – Tai nebuvo klaida. Buvo pasiektas kompromisinis sprendimas. Tada palankiai balsavo dauguma ir dalis opozicijos. – Ko jūsų partiečiai išmoko per tą 100 dienų? Iš G. Kildišienės skandalo, tų kompromisinių sprendimų ir t. t.? – Šiuo paminėtu atveju, tai sakyčiau, kad pasimokė atsakomybės. G. Kildišienė pasielgė atsakingai pasitraukdama. Manau, kad per daug Seimo kadencijų nebuvo tokių atvejų, kai Seimo narys taip staigiai priimtų sprendimą ir pasitrauktų. Manau, kad pamokė, jog negali būti vienareikšmiško sprendimo vienam asmeniui, kad sprendimai turi būti kolektyviški, labiau išdiskutuoti. Priėjome prie to, kad frakcijos viduje yra suformuoti lyg ir komitetai, kur yra svarstomi aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, kaip dabar miškų klausimas. Visi, kas supranta apie miškus, kas žino šitą problemą, susirinkę svarsto. Tai nereiškia, kad visi turi svarstyti. Socialius klausimus svarsto socialinis komitetas. Manau, kad kolegos išmoko dirbti labiau kolektyviai. Buvo išrinkta labai daug vienmandatininkų, daug atskirų žmonių, o dabar reikia dirbti komandoje. – Frakcija sumažėjo ne tik dėl G. Kildišienės, bet ir dėl Broniaus Matelio apsisprendimo. Jis kalba apie daugiau žmonių, kurie dreifuoja. – Jis taip kalbėjo prieš mėnesį, bet kaip matote, niekas nedreifuoja, tai manau, kad čia jo nuomonė. – Jūsų nuomone, nėra galimybių, kad frakciją artimiausiu metu paliktų kokie žmonės? Visi vieningi kaip uola? – Tokių galimybių visada yra, nes visi yra laisvi žmonės. Bet žmonės visada turi turėti savo tikslą. Ko žmogus pasieks išėjęs iš tos frakcijos? Tarkime, atsiskirtų 10 B. Matelio minimų asmenų. Kuo jie taptų? Atskira frakcija, kurie remia tą pačią frakciją? Ar bandytų jungtis prie ko kitko? – Jei teisingai supratau B. Matelio mintis, tai jie formuluoja grupę kaip tolesnę Sauliaus Skvernelio vyriausybės paramą atsiribodami nuo Ramūno Karbauskio politinės veiklos ir pareiškimų (tautiniai kostiumai, G. Kildišienės istorija ir pan.). – Jei jie remtų S. Skvernelio vyriausybę, tai mes ir esame tie, kurie ją suformavome. Dabar mūsų tikslas yra remti jų programą. Tai gal tas išsiskyrimas atrodytų formalus, tačiau neformaliai tai čia jokio išsiskyrimo, jei jie remtų tą pačią programą. – Tai tame jūs nieko blogo nematytumėte? – Aš neprognozuoju tokio dalyko. Nei skilimo, tai neturiu tokio matymo. Visąlaik kažkas iš pašalės bando sakyti, kad ten vyksta skilimas, kad koalicijoje skilimas. B. Matelis jau nebekalba iš vidaus, dabar jis išėjęs ir kalba iš pašalės. Jam patogu kalbėti, kad tokių, kaip jis yra daugiau. Turėtų tokie atsiskleisti. Gal jums kas nors atsiskleidė, bet man ne. Aš nežinau, kad kažkas veržtųsi išeiti. Aš tik ką kalbėjau apie motyvus. Ar žmogus turi tikslą? Jei ne, tai nežinau apie ką kalbame.

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi. Nori ištrinti iš žemėlapio Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai. Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas. Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją. Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui. Ministras, bet ne kunigaikštis Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“ K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs. Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis. Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki. Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių. Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje. Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“ Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių. „K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus. „ VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas. Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių. Pelnas – ne rodiklis? Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams. Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų. Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys: "Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų. Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus. Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui. Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos. O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita. Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug. Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją. Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys". Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje? Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas: ,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą. Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų. Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams. Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų. Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama. Reorganizavus urėdijas,

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa?

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa? „Europa iš esmės turi rimtesnių problemų negu Jungtinės Amerikos Valstijos“, – sakė Vokietijos krikščionių demokratų politikas Friedrichas Merzas po savaitgalį praėjusios saugumo konferencijos Miunchene. – JAV prezidentas Donaldas Trumpas nukreipia mūsų dėmesį nuo problemų, kurias Europoje turime išspręsti.“ Kalbėdamas su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu, F. Merzas teigė, kad Europos institucijos išgyvena krizę, tuo tarpu NATO šiuo metu įspūdingai liudija, kad ji, Šiaurės Atlanto Santarvė, funkcionuoja gerai. F. Merzas, dabar pirmininkaujantis nevyriausybinei organizacijai „Atlanto tiltas“, pagyrė NATO dalinių dislokavimą Baltijos valstybėse. Tuo akivaizdžiai parodoma, kad rytinės narės šalys nepaliekamos vienui vienos. Tuo pačiu tai nėra joks grasinimas Rusijai ar kitoms valstybėms, ir Rusijos vyriausybė tai žino. O dėl Jungtinių Amerikos Valstijų neseniai pareikšto reikalavimo pakelti karines išlaidas, ne ką kita būtume išgirdę ir iš D. Trumpo nugalėtosios Hillary Clinton vyriausybės: „Tik tonas gal būtų buvęs švelnesnis, tačiau esmė ta pati. Klausimas sukasi apie bendrą NATO tikslą išlaidas padidinti iki dviejų procentų BVP, o taip buvo sutarta per Velso aukščiausiojo lygio susitikimą 2014-aisiais. Žinoma, ar šis tikslas pasiekiamas, ir ar jis išvis prasmingas, apie tai su amerikiečiais tikrai dar reikia kalbėtis. Juk Europą dabar kamuoja didesnės problemos negu jų patiria Jungtinės Valstijos. Taip, Amerikoje problemos nepaprastai erzinančios, tačiau Europoje esame atsidūrę tikroje, egzistencijai pavojų keliančioje institucijų krizėje, nes žmonės jomis ir jų atstovais vis mažiau pasitiki, o tai ir yra erdvė, kurioje išauga visoks populizmas.“ Pasak Norvegijos sostinės dienraštį „Aftenposten“, „Miuncheno viršūnių konferencijoje JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as aiškino, jog JAV niekada nepaliks NATO bėdoje. Reakcija – stiprūs plojimai salėje. Tai labai daug ką pasako apie padėtį pasaulyje, kai Europos aukščiausiojo lygio vadovai aplodismentais palydi pareiškimus, kurie dar prieš trumpą laiką būtų buvę laikomi šimtu procentų savaime suprantamais. M. Pence`as pakartojo ir reikalavimą, kad būtent europietiškosios šalys narės stipriau angažuotųsi NATO išlaikymui.“ Oslo laikraštis pridūrė: „kadangi sustiprėjo iš Rusijos kylančios grėsmės pojūtis, neturėtų Europoje būti per sunku prastumti didesnius gynybai skirtus biudžetus. Tada Šiaurės Atlanto Santarvė ir turės gerus šansus D. Trumpo buvimo Baltuosiuose Rūmuose laikus pergyventi išsaugodama sveiką kailį.“ Daugelis laikraščių irgi teigiamai atsiliepė apie M. Pence`o kalbą. Tarp jų – Belgrado „Politika“ ir Ciuricho „Tages-Anzeiger“, kuris atkreipė dėmesį į štai ką: „Rūpesčio europiečiams turėtų sukelti nebent tai, ko M. Pence`as nepasakė. Ukrainos konfliktas ir Rusija jo kalboje nusipelnė vos poros sakinių.“ O kitas Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ padėtį vaizdavo taip: „daugiau nei 70 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir daugiau nei 27-erius metus po Berlyno sienos griuvimo atsitiko tai, dėl ko daugelis anksčiau įspėdavo: Vokietija skelbia masyvų karinį apsiginklavimą. Tuo kanclerė Angela Merkel įkūnija per Miuncheno saugumo konferenciją pažadą ir kartu pripažįsta naujojo JAV prezidento D. Trumpo pagrįstą reikalavimą, kad Europa proporcingai dalytųsi savo pačios apgynimo išlaidomis. Tokio masto Vokietijos ginklavimasis dar ne taip seniai būtų pasaulyje sukėlęs būgštavimus ir protestus. Tačiau D. Trumpo eroje dalykai klostosi visiškai priešingai. Vakarai dėkingi už tai, kad Berlynas rodo stiprumą ir ryžtą, kai iš naujosios valdžios Vašingtone sklinda tik sumišimas. Gerai išvis, kad kažkas Europoje perima vadovavimą. A. Merkel tai darė jau per euro krizę ir taip pat susitardama dėl pabėgėlių su Turkija. Kol dar Europos Sąjunga nepajėgi vienu balsu veikti užsienio politikoje, Europai nelieka nieko kito kaip tik pasitikėti Angela Merkel.“ Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ priminė, kad „sveikatos apsaugos politikoje jau seniai vyrauja bendras įsitikinimas, jog geriausias vaistas yra prevencija. Ligos, kuriai neleidžiama atsirasti, niekam nereikia brangiai gydyti. Išvertus į modernią saugumo politiką, tai reiškia, jog reiktų pašnekėti apie tai, kokiu pagrindu sumos apskaičiuojamos. Gynybos sąvoką verta naujai pagrįsti. Daugiau nei bet kada anksčiau pasaulio saugumą lemia tai, kad vis daugiau žmonių gali dalytis ir laisve, ir gerove. Savo išmaniuosiuose telefonuose jauni žmonės kraštuose, kurių vardų daugelis europiečių nėra girdėję, kasdien mato, kaip gyvenimas gali atrodyti. O žmonės, kurie jaučia, kad niekas jų norų ir rūpesčių neklauso, gali tam tikromis sąlygomis susidomėti radikaliomis idėjomis. Tai regime vykstant ir Europoje.“ Liubeko dienraštis „Lübecker Nacrichten“ teigė, jog „viceprezidentas Mike`as Pence`as ir Pentagono vadovas Jamesas Mattisas Miunchene tikino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos kaip tvirta uola laikosi savo Aljansui duotų įsipareigojimų. Jiedu siekė išsklaidyti europiečių būgštavimus, kad amerikiečiai gali savo solidarizavimo atsisakyti, atsisukti veidu į Rusiją ir kurti naujas saugumo struktūras be NATO partnerių. Tačiau šių būgštavimų tie Miunchene ištarti žodžiai panaikinti negalėjo. Juk ką gi reiškia lūpomis ištarti patikinimai, kai to, nuo kurio viskas priklauso, ten trūko. Taip, Donaldas Trumpas turi savo saugumo politikos darbotvarkę paaiškinti. Greitai ir patikimai. Kitaip jis žaidžia su ugnimi.“ Truputį kitaip akcentus sudėliojo Vienos dienraštis „Standard“: „Europa turi Donaldui Trumpui būti dėkinga. JAV prezidentas davė pradžią dvasinio apsivalymo procesui. Gal nenorėdamas ir nežinodamas, ką daro, Donaldas sukuria begales politinių prieštaravimų, per kurių susidūrimą galų gale vis tiek kažkas išeina pažangaus. Pagal Trumpo leitmotyvą tegul tai būna: Pirmiausia Europa! Priešingybių ir skirtybių Europa lai vėl suranda bendrumą! Tai būtų geriausia žinia iš Miuncheno.“ Lenkijos sostinės dienraštis „Rzeczpospolita“ kaip „nerimą keliančius“ įvardijo M. Pence`o žodžius, kad tam tikros aplinkybės „galėtų pastūmėti JAV prezidentą kurti norinčiųjų koaliciją kovai su teroristais ir džihadistais – o tai tikriausiai nebūtų Šiaurės atlanto Aljansas. Greičiau tai būtų naujos „povakarietiškos pasaulio tvarkos“, kaip ją pavadino Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, pradžia.“ Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ....

Į automobilių nuomos skandalą klimsta vis daugiau Seimo narių

Tadas Ignatavičius („Lietuvos rytas“), lrytas.lt Šiuo metu Tailande poilsiaujantis „tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius ilgą laiką už parlamentinei veiklai skirtas lėšas nuomojosi „Hyundai“. Mokesčių mokėtojams šio automobilio nuoma kainavo per 14 tūkst. eurų. Seimo kanceliarija „Lietuvos rytui“ patvirtino, kad pinigai už nuomą buvo pervedami į bendrovės „Norameda“ sąskaitą. Įdomu tai, kad ši bendrovė prekiauja vaistais ir maisto papildais, o su automobilių nuoma neturi nieko bendra. Anksčiau „Lietuvos ryto“ kalbintas V.Kamblevičius pripažino, kad automobilį nuomojosi iš šios bendrovės, tačiau neatsakė, kodėl pasirinko būtent ją: „Nežinau, ji kažkuo ten užsiima, lyg ir medicina. Man neįdomu, ką ji ten daro.“ Nematė reikalo deklaruoti Seimo valdybai pernai lapkritį nutarus, kad parlamentarai automobilių nuomai nebegali naudoti parlamentinei veiklai skirtų lėšų, V.Kamblevičius teigė jį ir toliau besinuomojantis, bet už savo pinigus. Paklaustas, ar su bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį ir ar jai pasibaigus galės tapti automobilio savininku, politikas aiškino, kad jam tai neįdomu: „O kam man jį pirkti?“ Pasiteiravus, ar nebus gaila prarasti į automobilį dabar investuojamų savų pinigų, V.Kamblevičius teatsakė: „Aš gi turiu kažkuo važinėti, negi arkliu josiu.“ „Tvarkietis“ tikino manęs, kad deklaruoti sandorio su bendrove neprivalėjo, nes automobilį nuomojosi ne už savo, o už Seimo lėšas. Vienas pirmųjų savo viešųjų ir privačių interesų deklaraciją suskubo patikslinti konservatorius Andrius Kubilius, kuris „Nissan Qashqai“ nuomojasi iš Alytuje įsikūrusios bendrovės „Alkesta“. Nors politikas tvirtino, kad automobilį nuomojosi rinkos sąlygomis, daugeliui užkliuvo, kad kelių tiesimu bei tiltų statyba užsiimanti bendrovė konservatorių valdymo laikais buvo gavusi nemažai pelningų užsakymų, o jos savininkai susiję su dešiniaisiais. Dėl automobilio, kurį nuomojasi A.Kubilius, aplinkybių socialdemokratai kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją. Savo ruožtu konservatorių atstovai etikos sargams apskundė socialdemokratų lyderį Algirdą Butkevičių. Pastarasis nebuvo deklaravęs, kad iš Marijampolėje registruotos energetikos ir nekilnojamojo turto bendrovės „Alavera“ nuomojasi „Audi Q7“. Abu tyrimai pradėti praėjusią savaitę. Nuoma susidomėjo ir prokurorai Nuomos sandoriais pastaruoju metu ėmė domėtis ir prokurorai. Jie, be kita ko, tiria, ar už valstybės pinigus automobilius besinuomoję parlamentarai nepadarė žalos, kai pakeitė sutartis, taip pat ar galėjo juos nuomotis iš tokių paslaugų neteikiančių bendrovių. Prokurorai patvirtino, kad automobilių nuoma susidomėjo po „Lietuvos ryto“ publikacijos. Sausį dienraštis pranešė, jog kai kurie Seimo nariai pakeitė sutartis: vieni sudarė išperkamosios nuomos sutartis, kiti už mokesčių mokėtojų pinigus kurį laiką nuomotus automobilius nusprendė įsigyti. Pavyzdžiui, kilus skandalui dėl G.Kildišienės „Range Rover“, liberalas Gintaras Steponavičius papildė savo deklaraciją apie pernai rudenį už 3,5 tūkst. eurų įsigytą „Land Rover“. Jį daugelį metų politikas nuomojosi iš bendrovės „Sostena“. Už šios mašinos nuomą Seimo narys mokėjo iš parlamentinei veiklai skiriamų lėšų, biudžeto pinigai liberalo automobilio nuomai naudoti nuo 2009 metų ir iš viso tam išleista beveik 27 tūkst. eurų. Už parlamentinei veiklai skirtas lėšas „Sostenai“ priklausantį automobilį nuomojosi ir Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė. Pernai spalį ji su bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią iš savo kišenės sumokėjusi 5 tūkst. eurų galėjo tapti automobilio, už kurį mokesčių mokėtojai jau buvo sumokėję per 26 tūkst. eurų, savininke. Tačiau praėjusį penktadienį I.Šiaulienė pranešė nutraukusi išperkamosios nuomos sutartį. Politikė aiškino tai padariusi „dėl šventos ramybės“. Iš pirmų lūpų Vitalijus Gailius, Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas: „Jeigu politikas eina automobilio nuomotis į farmacijos įmonę ar odontologijos kabinetą, sukelia įtarimų ir problemų tiek sau, tiek tai įmonei. Tada kyla klausimų: ar tokia nuoma atitinka bendrovės verslo logiką, ar toks sandoris yra ekonomiškai pagrįstas, ar jis nėra apsimestinis? Tai turi įvertinti mokesčių inspektoriai.“  ...

Siūlo pagreitinti Registrų centro ir profesinio mokymo sistemos pertvarkas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė į Seimo pavasario sesijos darbų programą siūlo įtraukti įstatymų pataisas, kurios pagreitins Registrų centro ir profesinio mokymo sistemos pertvarkas. Kad valstybei nebereikėtų pirkti duomenų iš savęs ir taip švaistyti milijonus, Prezidentė imasi neefektyvia veikla pagarsėjusio Registrų centro pertvarkos. Prezidentės teikiamos įstatymų pataisos leis valstybei ir savivaldybėms naudotis valstybės registrų duomenimis nemokamai, užtikrins kokybiškas paslaugas žmonėms bei skaidrų ir racionalų valstybės lėšų naudojimą. Siekiant didinti jaunimo užimtumą, šalies konkurencingumą ir atliepti valstybės poreikius, Prezidentė inicijuoja Profesinio mokymo įstatymų pataisas. Siūloma reformuoti profesinio mokymo finansavimą ir depolitizuoti šių mokyklų valdymą, orientuoti profesinį mokymą į pameistrystę, suteikti galimybę jaunam žmogui įgyti ne tik profesinių žinių, bet ir išmokti jas pritaikyti prie nuolat besikeičiančios rinkos. Taip pat Seimo sprendimo laukia net 24 anksčiau Prezidentės pateiktos teisinės iniciatyvos, susijusios su skaidrumo užtikrinimu ir viešojo sektoriaus pertvarka, vaikų interesų apsaugos ir socialinio saugumo didinimu, korupcijos mažinimu ir atsakomybės už finansinius nusikaltimus griežtinimu. Prezidentė Seimui jau yra pateikusi įstatymų pataisas dėl politikų labdaros fondų veiklos skaidrumo ir viešumo, taip pat pasiūliusi palaipsniui nutraukti amžinų vadovų tradicijas visame viešajame sektoriuje pradedant švietimo įstaigomis bei valstybės ir savivaldybių valdomomis įmonėmis. Šalies vadovė taip pat yra pateikusi pataisas, kuriomis pasiūlyta sugriežtinti bausmes už didelio masto mokesčių vengimą ir užtikrinti galimybę ikiteisminius tyrimus dėl didelę žalą padariusių nusikaltimų užbaigti už akių, kai įtariamieji nuo teisingumo slapstosi užsienyje. Siekiant stiprinti vaiko teisių apsaugą, Prezidentė Seimui yra pateikusi įstatymų pataisas dėl vaikų globos pertvarkos spartinimo ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisas dėl nukentėjusių ar liudijančių vaikų apklausų vykdymo pasitelkus profesionalų psichologą. Seimo sprendimo laukia ir Prezidentės pateiktos pataisos dėl teismų veiklos atvirumo ir viešumo. Ši teisinė iniciatyva, įtvirtinanti galimybę transliuoti, filmuoti ar fotografuoti teismo sprendimo paskelbimą, parlamente buvo užregistruota beveik prieš 2 metus. Prezidentės spaudos tarnyba...

Eesti Meedia keičia portalo 15min ir naujienų agentūros BNS Lietuva direktorių

Eesti Meedia priklausančiam žiniasklaidos verslui Lietuvoje lig šiol vadovavusio Tomo Balžeko pasitraukimas iš portalo 15min ir naujienų agentūros BNS Lietuva direktoriaus posto nepakeis šių bendrovių krypties, sako savininkas. AS Eesti Meedia generalinis direktorius Svenas Nuutmann sakė, kad kartas nuo karto neišvengiamai kyla nesutarimų dėl plėtros strategijos tarp akcininkų ir vadovų, kurių darbas iki šiol apskritai buvo pagirtinas. "Būtent taip nutiko ir su Tomu Balžeku, kurio iki šiol atliktą darbą labai vertiname, bet jo vizija dėl ateities nesutapo su AS Eesti Meedia požiūriu", - sakė S.Nuutmannas. Jis sakė, kad Eesti Meedia nori apjungti verslo Lietuvoje pagalbines veiklas labiau negu buvo iki šiol, kad taptų veiksmingesnė kaip grupė. Kita vertus, žiniasklaidos bendrovių redakcijos toliau veiks nepriklausomai, kaip ir dabar, o visi esami prekiniai ženklai bus išsaugoti. AS Eesti Meedia generalinis direktorius pabrėžė, kad pirminės įmonės vizija – toliau stiprinti portalo 15min ir BNS Lietuva padėtį Lietuvos žiniasklaidos rinkoje, vystyti tiriamąją ir laisvąją žurnalistiką, o bendrovių darbuotojams nėra jokios priežasties jaustis nesaugiems. "Abiejų bendrovių kolektyvai atliko gerą darbą vystydami kompanijas, ir AS Eesti Meedia visiškai pasiryžusi toliau eiti šiuo keliu“, - sakė S.Nuutmannas. AS Eesti Meedia netrukus pradės ieškoti naujo direktoriaus. Iki tol portalui 15min ir naujienų agentūrai BNS Lietuva vadovaus Justinas Šimkus, AS Eesti Meedia priklausančio skelbimų verslo Lietuvoje direktorius. Parengta pagal BNS spaudos centro pranešimą, www.verslaspolitika.lt

S. Skvernelis išsakė Vyriausybės lūkesčius bankų vadovams

lrt.lt Antradienį vyriausybėje ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su Lietuvos bankų asociacijos nariais. Premjeras pabrėžė, jog bankinio sektoriaus indėlis į Lietuvos ekonomikos skatinimą, taip pat verslo sąlygų gerinimą, yra labai svarbus ir reikalingas. S. Skvernelio teigimu, bankai taip pat gali svariai prisidėti prie kitų strateginių vyriausybės veiklos krypčių, tokių kaip emigracijos mažinimas, kova su šešėliu ir kt. „Iš jūsų tikimės didesnio lankstumo kredituojant smulkų ir vidutinį verslą, taip pat suteikiant platesnes galimybes įsigyti būstą jaunoms šeimoms. Kitos mums svarbios sritys – atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribojimas, efektyvesnė ir kuo mažiau formalizuota kova su pinigų plovimu bei šešėliu“, – vardijo premjeras. Susitikime aptartos tolesnės skaitmeninės rinkos vystymo perspektyvos, infrastruktūros tobulinimas, platesnės prieigos prie dalies valstybės registrų suteikimo galimybės, taupymo politikos gairės, e-rezidento projektas, kuris leistų užsienio šalių rezidentams pasiekti Lietuvoje teikiamas paslaugas elektroniniu būdu, kitos bankų sektoriaus atstovams aktualios temos. Kalbėta ir apie daugiabučių namų modernizavimo programos tęstinumą, tam reikalingo finansavimo užtikrinimą. Ministras pirmininkas patikino, jog renovacija turi būti ir bus tęsiama, jos mastai nebus mažinami....

„Verslumo skatinimas 2014-2020“

Agnė Pikelienė, UAB "Idea Prima" Kas antra smulki ir vidutinė įmonė verslo plėtrą linkusi finansuoti vien vidiniais resursais, o imti paskolą iš kredito įstaigų šiam tikslui ryžtųsi 38 proc. įmonių. Tuo tarpu 9 proc. smulkiųjų ir vidutinių verslininkų norėtų dalyvauti pradedančiam verslui skirtoje finansavimo programoje, rodo Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) užsakymu atlikto tyrimo rezultatai. „Apklausus daugiau nei 500 smulkių ir vidutinių įmonių vadovų, paaiškėjo, kad 2016 metų gruodį startavusi finansinė priemonė „Verslumo skatinimas 2014-2020“ yra aktuali ne tik verslą kuriantiems naujokams, bet ir jau veikiančioms įmonėms. Tyrimo duomenimis, dešimtadalis smulkių verslininkų norėtų pasinaudoti pradedančio verslo finansavimo programa. Be to, ši apklausa parodė, kad priemonės „Verslumo skatinimas 2014-2020“ dalyviams teikiamų lengvatinių paskolų dydis atitinka smulkiojo ir vidutinio verslo poreikius“, – sakė LCKU projekto „Verslumo skatinimas“ vadovė Jūratė Tamošaitytė. LCKU užsakymu Rinkos tyrimų centro atliktos apklausos duomenimis, optimaliausia paskolos suma smulkiam ir vidutiniam verslui yra nuo 20 iki 50 tūkst. eurų – tokią sumą skolintųsi 18 proc. verslininkų. 15 proc. įmonių vadovų teigė, jog verslo plėtrai reikėtų nuo 50 iki 100 tūkst. eurų paskolos, o 12 proc. apsiribotų 10-20 tūkst. eurų dydžio kreditu. Pagal finansinę priemonę „Verslumo skatinimas 2014-2020“ verslo naujokai arba iki 1 metų veikiančios įmonės gali gauti iki 25 tūkst. eurų dydžio paskolas lengvatinėmis sąlygomis. Šias paskolas nuo 2016 m. gruodžio teikia 41 kredito unijų konsorciumas, kuriam atstovauja Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU). Per du mėnesius verslo naujokams ir jau veikiančioms įmonėms jau suteikta 26 paskolos, kurių bendra suma 372 tūkst. eurų. Iš viso iki 2020 m. finansavimui pagal šią priemonę skirta 24,5 mln. eurų lėšų suma. Įgyvendindamos ankstesnę priemonę „Verslumo skatinimo fondas“, finansuotą 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis, LCKU grupei priklausančios kredito unijos per beveik 6 metus verslo naujokams ir jau veikiančioms įmonėms suteikė paskolų už 20 mln. eurų.

Itin sparčiai populiarėja apsipirkimas mobiliaisiais telefonais

UAB "VIP Viešosios informacijos partneriai", verslaspolitika.lt Apklausus pirkėjus internete iš 21 Europos valstybės paaiškėjo, kad itin sparčiai populiarėja apsipirkimas mobiliaisiais telefonais, vis daugiau žmonių perka ne savo šalies interneto parduotuvėse, o prekių pristatymo lankstumas bei grąžinimo paprastumas gali tapti viena pagrindinių naujų pirkėjų pritraukimo priemonių. „Pagal pardavėjams grąžintas prekes – Lietuva Europos pirmūnė. Nors Lietuvoje perkančiųjų internete skaičius ir jų aktyvumas dar vejasi Europos vidurkį, Lietuvos pirkėjai jau dabar Europoje išsiskiria tuo, kad dažniau nei kiti sugrąžina savo pirkinius – kas ketvirtas apklaustasis pastaruoju metu yra grąžinęs pirkinį pardavėjui. Lyginant su kaimyninėmis Baltijos valstybėmis, Lietuvos gyventojai išleidžia vidutiniškai daugiau pinigų buitinei ir virtuvės technikai ir – kiek mažiau nei kaimynai – elektronikai bei garso ir vaizdo aparatūrai“, – tyrimo rezultatus komentuoja „DPD Lietuva“ pardavimų ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims Gabrielius Bilevičius. Europiečiai nori, kad apsipirkimas internetu derėtų su jų gyvenimo būdu. Nors didžioji dalis europiečių internetu apsiperka naudodami stacionarius arba nešiojamus kompiuterius, tačiau nuolat daugėja žmonių, kurie perka naudodami išmanųjį telefoną. Tiesa, šios grupės augimą stabdo tai, kad ne visos internetinės parduotuvės pritaikytos naršymui išmaniaisiais. Peržvelgiant mokėjimo būdų įvairovę matyti, kad Vakarų Europoje virtualios piniginės (pvz., „PayPal“) tebėra populiaresnės (42 proc.) už kredito korteles (35 proc.). O štai Vengrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje populiariausias lieka mokėjimas pristatymo metu – tai rodo, kad perkantieji internetu čia dar ne visai pasitiki elektroniniais verslais. Mėgstamiausias europiečių internetinių pirkinių atsiėmimo būdas – pristatymas į namus. Tokiu būdu pirkinius gauna net 84 proc. respondentų. Tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad respondentai mielai rinktųsi ir alternatyvias vietas, tokias kaip siuntų atsiėmimo punktai ar pašto skyriai. Pristatymo būdų įvairovė leidžia pirkėjams geriau derinti apsipirkimą internetu su savo gyvenimo būdu.Dėl tos pačios priežasties vis esmingesnis vaidmuo tenka prekių pristatymo lankstumui – didžioji dalis respondentų teigė, kad galimybė gauti pirkinį jau kitą dieną ar galimybė realiu laiku stebėti siuntos kelią bei pakeisti jos pristatymo laiką, skatina juos rinktis prekę iš parduotuvės, kuri siūlo tokią siuntų tarnybos paslaugą. Pirkėjai taip pat atsižvelgia į kurjerių tarnybos atsiųstose SMS žinutėse nurodomą pristatymo laiką, todėl pristatymo punktualumas išlieka svarbus. Aštrės kova dėl nuolatinių pirkėjų. Europoje didžiąją dalį pirkimų internetu (net 85 proc.) atlieka nuolatiniai pirkėjai, tai reiškia, kad elektroniniams verslams kaip niekad svarbu išlaikyti šią grupę. Patikimumas bei pristatymo galimybių lankstumas bus vieni pagrindinių veiksnių, kurie retai internete apsiperkančius asmenis paskatins tai daryti dažniau. Tyrimas atskleidė, kad interneto skvarba nekoreliuoja su vidutinių internetinių apsipirkimų skaičiumi, pvz., Nyderlanduose interneto ryšį turi 94 proc. gyventojų, o 44 proc. jų internetu perka ne mažiau nei kartą per mėnesį, Italijoje šis rodiklis yra 52 proc., nors interneto ryšį turi tik 66 proc. italų. Europoje internetu dažniausiai įsigyjami drabužiai, knygos, elektronika, grožio ir sveikatos prekės. Jungtinė Karalystė išsiskiria tuo, kad čia – didžiausias maisto užsakymo internetu procentas, o Vokietijoje dažniau nei kitose Europos šalyse internetu perkami vaistai. Apklausą „DPDgroup“ užsakymu atliko „Kantar TNS“. 2016 m. rugsėjo-spalio mėnesiais buvo apklausta 23,450 žmonių 21 Europos valstybėje, Lietuvoje apklausti 802 asmenys. Tyrimo metu siekta išsiaiškinti pirkėjų internete įpročius....

Milžinišką ažiotažą sukėlė „KIDY Tour – Karaliaus Mindaugo Taurės“ turnyras. Pirmasis sezono trofėjus – „Žalgirio“ rankose

Pirmasis sezono trofėjus – „Žalgirio“ rankose Krepsinis.net, Gintauto Kniukštos nuotrauka. Milžinišką ažiotažą sukėlęs „KIDY Tour – Karaliaus Mindaugo Taurės“ turnyras – baigėsi. Finale susitiko Lietuvos krepšinio lygoje („Tete-a-Tete Casino“ LKL) šiuo metu pirmaujančios ekipos, o Kauno „Žalgiris“ 84:63 (18:10, 16:23, 28:17, 22:13) susitvarkė su Panevėžio „Lietkabeliu“. Lietuvos čempionai finalą pasiekė nuo kelio šluodami savo varžovus. Klaipėdos „Neptūnas“ ir Prienų-Birštono „Vytautas“ buvo eliminuoti bendru 44 taškų skirtumu. „Lietkabelis“ Alytaus „Dzūkiją“ ir Utenos „Juventus“ iš turnyro išmetė tik po įtemptų kovų. Šiurpuliukus sirgaliams turėjo kelti jau finalo atidarymo ceremonija. Įspūdingas kėlinys tapo tikru saldainiu eilinio krepšinio gerbėjo akiai bei dar didesne motyvacija patiems krepšininkams. Vos prasidėjusiose rungtynėse netrūko intrigos ir įtampos – net nespėjus įpusėti pirmajam ketvirčiui Paulius Jankūnas ir Benas Madgenas susikibę rankomis užsidirbo abipusę pražangą, techninę nuobaudą gavo Leo Westermannas, o kiek vėliau nesportinėmis pražangomis buvo apdovanoti konfliktavę aukštaūgiai Antanas Kavaliauskas ir Simas Galdikas. Mačo rezultatas irgi bylojo, kokie įsielektrinę buvo krepšininkai – pirmųjų „Lietkabelio“ taškų teko laukti pusketvirtos minutės, bet „Žalgiris“ irgi net nebuvo toli pabėgęs – 5:3.Vienintelis šaltus nervus išlaikęs žmogus aikštėje atrodė esantis Lukas Lekavičius, kuris vos pasirodęs aikštėje smeigė tritaškį – 14:7. Ketvirtį taikliu dvitaškiu kaire ranka užbaigė Brockas Motumas – 18:10. Ketvirtį keturiais taškais paeiliui pradėjo Darjušas Lavrinovičiaus, o Gintaro Leonavičiaus taiklus dvitaškis privertė Šarūną Jasikevičių prašyti pirmosios savo minutės pertraukėlės šiame susitikime (16:20). Tai pasiteisino, nes „Žalgirio“ puolimas pajudėjo iš mirties taško – pasižymėjo Brockas Motumas ir Augusto Lima (25:20). Vėliau komandos apsikeitė nestandartiniais metimais: Žygimantas Janavičius pataikė iš toli, o A.Kavaliauskas – iš vidutinio nuotolio (27:23). Paskutinę ketvirčio minutę tritaškiu pradėjo Lorenzo Williamsas, o B.Madgenas netrukus pirmą kartą į priekį išvedė „Lietkabelį“ – 33:32. Prieš pat ilgąją pertrauką rezultatą persvėrė Edgaras Ulanovas – 34:33. Trečiojo kėlinio pradžioje itin solidų puolimą ėmę demonstruoti mačo šeimininkai netruko įgyti dviženklę persvarą – 53:43. Dar didesnes problemas „Lietkabeliui“ buvo galima įžvelgti jų priekinėje linijoje. Donatas Tarolis patyrė peties traumą, o kitas sunkusis krašto puolėjas Žygimantas Skučas kvailai užsidirbo techninę pražangą, kuri jam virto ketvirtąja asmenine nuobauda. Tritaškiais apsikeitus Kevinui Pangosui ir Kšyštofui Lavrinovičiui braškančios gynybos nuviltas Š.Jasikevičius paprašė dar vienos minutės pertraukėlės. Stabilizuoti žaidimo nepadėjo ir tai – dvitaškį su pražanga pataikęs Ž.Janavičius dar sumenkino kauniečių pranašumą – 50:56. Vėliau čiurną nikstelėjo A.Kavaliauskas, tačiau „Žalgiris“ susigrąžino dviženklę persvarą – 62:50. Paskutiniajame viso turnyro ketvirtyje Lietuvos čempionai netruko dar padidinti savo persvaros. „Lietkabelio“ aukštaūgiai ėmė kaip lapai kristi dėl išnaudotų pražangų limitų, aikštelę paliko S.Galdikas ir Ž.Skučas, o į ją grįžti su sutvarstytu pečiu buvo priverstas D.Tarolis. Du Artūro Milaknio tritaškiai skirtumą pavertė triuškinančiu – 78:60. Tai jau visiškai nusvėrė „Lietkabelio“ krepšininkų rankas ir likusios keturios minutės liko formalumu. Kauniečiai triumfavo 84:63. Tai – istoriniai pasiekimai abiems komandoms. „Lietkbabelis“ pirmą kartą žaidžia aukščiausio lygio Lietuvos turnyro finale, įskaitant ir LKL. Tuo tarpu „Žalgiris“ savo kolekciją papildė visiškai nauju apdovanojimu. Pernai visuomenei pristatyto turnyro čempionais tapo Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai. „Žalgiris“: Brockas Motumas ir Kevinas Pangosas (3/8 tritaškių, 7 rez. perd.) po 14, Leo Westermannas 12, Edgaras Ulanovas (6 atk. kam.) ir Paulius Jankūnas (6 atk. kam.) po 10, Artūras Milaknis ir Antanas Kavaliauskas po 8, Lukas Lekavičius 6, Augusto Lima 2, Robertas Javtokas, Augusto Lima ir Renaldas Seibutis taškų nepelnė. „Lietkabelis“: Simas Galdikas (5/7 dvitaškių, 5 klaidos) ir Benas Madgenas po 11, Kšyštofas Lavrinovičius 9, Darjušas Lavrinovičius 7, Žygimantas Janavičius ir Lorenzo Williamsas (7 rez. perd.) po 6, Gintaras Leonavičius 4, Mindaugas Lukauskis ir Žygimantas Skučas taškų nepelnė.      

ES ir Kanados laisvosios prekybos susitarimas

LRT.lt ES ir Kanados laisvosios prekybos susitarimas – tai ne tik komercija ir pelnas, bet ir siekis pagerinti žmonių gyvenimą, pažymėjo Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau, ketvirtadienį kalbėdamas Europos Parlamente šio susitarimo (angl. CETA) ratifikavimo proga, rašoma pranešime spaudai. „Prekyba turi tarnauti žmonėms, – kalbėjo J. Trudeau, atsakydamas į nuogąstavimus, jog tarptautiniai susitarimai esą naudingiausi stambioms korporacijoms ir atima darbo vietas. – Daugelis žmonių nerimauja, kad dabartinė sistema naudinga tik laimingųjų grupelei. Ir šis nerimas pagrįstas. Jį galime išsklaidyti tik užtikrindami, kad naudą pajus kiekvienas. CETA kaip tik tai ir užtikrina.“ „CETA – tai ne tik komercija ir pelnas. Ja siekiama pagerinti žmonių gyvenimą. Tai – veiksmų planas siekiant užtikrinti atsakingą ekonominį bendradarbiavimą tarp šalių“, – tęsė Kanados premjeras. Jis pridūrė, jog šis susitarimas palengvins darbo vietų kūrimą, o kartu užtikrins aukštus aplinkosaugos ir maisto saugos standartus. J. Trudeau kalbėjo: „Laisva ir sąžininga prekyba leis pagerinti mūsų piliečių gyvenimą ir sukurti daugiau darbo vietų. Gamintojai galės išplėsti savo produkcijos aprėptį pasaulyje, išplėsti rinkos dalį ir sėkmingai konkuruoti su geriausiais pasaulyje rinkos žaidėjais. O tai reiškia, kad žmonės, dirbantys paslaugų sektoriuose, pavyzdžiui, inžinerijos, architektūros ir informacinių technologijų srityse, turės daugiau nuspėjamumo ir skaidrumo bendraudami su tarptautiniais klientais.“ „Jeigu mums pavyks, CETA taps pavyzdžiu kitiems susitarimams. O jeigu nepavyks, ši sutartis gali tapti viena paskutiniųjų“, – pažymėjo J. Trudeau. Jis gyrė ES ir Kanados santykius kaip „natūralius ir pagrįstus bendrumu“ bei ragino imtis vadovavimo tarptautinei ekonomikai ir „nebūti vien tik priklausomiems nuo jos kaprizų“. „Europos Sąjunga yra nuostabus pasiekimas ir beprecedentis taikaus sambūvio pavyzdys. Jūs esate esminis veikėjas siekiant įveikti iššūkius, su kuriais susiduria tarptautinė bendruomenė. Stipri ES naudinga visam pasauliui“, – baigdamas pažymėjo Kanados premjeras. EP nuotr.

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?* Mąstant apie Europos Sąjungos padėtį ir ateitį, kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Charleso Maurice Talleyrando žodžius, kuriais jis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas. Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis, kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms, ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. Talleyrandas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų. Esame kaip tik pasaulinio masto ir epochinio įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudytojai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Talleyrando pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi? Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko. Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etiketėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi alternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę bei jos padarinius visam žemynui ir Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia, tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. Mintis, kad Europos Sąjunga yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę. Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai ir patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje. Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo Maurice`o Harriou terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujančioji idėja (idée directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi bei veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančiąją idėją, politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra ir virsta pakriku gyventojų sambūriu. Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią, M. Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebe gyvybingu ir nebe veiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną. Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai Europos Sąjunga taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus „Brexitą“, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo. Ar Europos Sąjungą ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška. Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus. Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Jeano Monnet pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys. Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis bei gelminius mechanizmus ir padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis bei tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos

B. Markauskas: Lietuva pasiryžusi aktyviai derėtis dėl palankesnių sąlygų

Briuselyje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir viceministras Rolandas Taraškevičius susitiko su Europos Komisijos (EK) žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaru Filu Hoganu (Phil Hogan) iš pirmų lūpų išgirsti, kokia yra komisaro vizija dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 metų. Susitikimo metu buvo pristatyta pati naujausia informaciją apie situaciją Lietuvos pieno ir kiaulienos sektoriuje bei aptartos žemės ūkio produktų eksporto skatinimo galimybės. Vasario pradžioje EK paskelbė 3 mėnesius truksiančias viešąsias konsultacijas dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 m. „Nesu radikalių pokyčių šalininkas, bet akivaizdu, kad tam tikrus dabartinės politikos elementus būtina pritaikyti prie naujos aplinkos reikalavimų ir iššūkių. Įvertinę BŽŪP įgyvendinimo patirtį, krizės metu išmoktas pamokas, turime siekti BŽŪP modernizavimo“, – pokalbyje su komisaru sakė B. Markauskas, pabrėždamas pakankamo finansavimo ir didesnio dėmesio smulkiems ūkininkams svarbą. P. Hoganas patikino, kad BŽŪP supaprastinimas išlieka vienu svarbiausių EK darbotvarkės klausimų tiek šiuo laikotarpiu, tiek po 2020 m. Ministras padėkojo komisarui už pradėtas viešąsias konsultacijas dėl BŽŪP ateities. „Aš pats esu ūkininkas, puikiai suprantu žemdirbių problemas ir lūkesčius, todėl visuose susitikimuose su jais raginu būti aktyviais ir dalyvauti šiose konsultacijose“, – sakė B. Markauskas. Komisaras tokią iniciatyvą įvertino labai teigiamai. Pasak jo, EK labai svarbu išgirsti visų žmonių nuomonę. Lietuvos žemės ūkio ministras įsitikinęs, kad naująjį etapą po 2020 m. turėtume pradėti turėdami vienodas sąlygas ir galimybes. „Labai aktualus klausimas dėl lygių konkurencinių sąlygų visų valstybių narių ūkininkams užtikrinimo tiesioginės paramos srityje. Būtina stiprinti ūkininkų derybines galias, tobulinti rinkos reguliavimo priemones“, – situaciją apibūdino B. Markauskas. Lietuvai, kaip ir visai ES, labai aktualus ir geresnis maisto tiekimo grandinės funkcionavimas, smulkių ir vidutinių šeimos ūkių plėtra. „Taip, mes turime saugų maistą, bet maistas turi būti ir sveikas. Tokį maistą propaguoti yra labai svarbu“, – sakė ministras, kartu pabrėždamas europinio reguliavimo svarbą maisto tiekimo grandinėje. Lietuva matė, kas atsitiko pieno krizės metu, todėl yra įsitikinusi, kaip svarbu turėti efektyvius ir veikiančius rizikos valdymo instrumentus. Jiems ateityje turi būti skirtas labai didelis dėmesys. Ministrui susirūpinimą kelia ir silpna kooperacija Lietuvoje, tad, jo nuomone, ateities politikoje tam taip pat turėtų būti kreipiamas išskirtinis dėmesys. Komisaras pasakė, kad jis supranta Lietuvos nerimą dėl nesąžiningų veiksmų maisto grandinėje. „Mes ėmėmės iniciatyvos – ieškome priemonių, kurios galėtų situaciją šioje grandinėje pagerinti. Analizuojame ir Lietuvos patirtį, ji mums tikrai svarbi“, – pabrėžė komisaras F. Hoganas, visada rodantis dėmesį mažų valstybių problemoms. Susitikimo metu kalbai pasisukus apie pieno sektorių, B. Markauskas pasidžiaugė, kad situacija pastaraisiais mėnesiais gerėja, pieno supirkimo kaina Lietuvoje auga. Tačiau mūsų šalis yra labai priklausoma nuo situacijos pasaulinėje pieno rinkoje, todėl vis dar išlieka kainų svyravimo grėsmė. Ministras B. Markauskas padėkojo komisarui už Lietuvai skirtas lėšas situacijai rinkose stabilizuoti ir pabrėžė, kad tikisi komisaro dėmesio ir ateityje, jeigu situacija pablogėtų. Savo ruožtu komisaras pasidžiaugė Lietuva, kad ji greitai ir efektyviai pasinaudojo ES parama pieno sektoriui. Tačiau Lietuvoje ypatingo dėmesio reikalauja ne tik pieno, bet ir kiaulienos sektorius. Šis klausimas taip pat buvo aptartas susitikimo Briuselyje metu. Pasak komisaro, tai gerai jam žinomas klausimas, o situacija įdėmiai analizuojama. Lietuvos žemės ir maisto ūkiui vis labiau integruojantis į pasaulines rinkas, eksporto rinkų atvėrimo klausimai tampa ypač svarbūs šalies verslininkams. B. Markauskas padėkojo komisarui už pastangas plėtoti eksporto rinkas, o šis savo ruožtu pagyrė Lietuvą už akivaizdžiai matomą aktyvią iniciatyvą pačiai ieškoti naujų rinkų. Nors vizito Briuselyje metu ministro B. Markausko darbotvarkė buvo sustyguota minučių tikslumu, tačiau jis spėjo susitikti ir su EK Sveikatos ir maisto saugos komisaru Vyteniu Andriukaičiu. Su Lietuvos atstovu EK buvo aptarti aktualūs ES darbotvarkės klausimai, augalų ir gyvūnų ligų (įskaitant afrikinį kiaulių marą), augalų apsaugos priemonių naudojimo ir kiti klausimai. Ministras taip davė interviu įtakingam savaitraščiui „Politico“, su kurio žurnalistu kalbėjo apie BŽŪP ateitį, vienodas konkurencijos sąlygas ES ūkininkams, aptarė rizikos valdymo instrumentus, situaciją pieno sektoriuje. zum.lt, verslaspolitika.lt inf.

Seimo narė nutraukė automobilio išperkamosios nuomos sutartį

Dienraščiui „Lietuvos rytas“ sausį pranešus apie kelis Seimo narius, sudariusius ne veiklos, o išperkamosios nuomos sutartis dėl automobilių, už kuriuos mokėjo iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, situacija susidomėjo prokurorai. Seimo Etikos ir procedūrų komisija sulaukė prokurorų prašymo pateikti duomenis apie publikacijoje minėtų parlamentarų iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotus automobilius. Dienraščio duomenimis, liberalas Gintaras Steponavičius pernai rudenį už 3,5 tūkst. eurų įsigijo automobilį „Land Rover“. Jį daugelį metų politikas nuomojosi iš bendrovės „Sostena“. Už šios mašinos nuomą Seimo narys mokėjo iš parlamentinei veiklai skiriamų lėšų, biudžeto pinigai liberalo automobilio nuomai naudoti nuo 2009 metų ir iš viso tam išleista beveik 27 tūkst. eurų. Pasak „Lietuvos ryto“, už parlamentinei veiklai skirtas lėšas „Sostenai“ priklausantį automobilį nuomojosi ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė. Teigta, kad pernai spalį ji su bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, šios vertė – 5 tūkst. eurų, o mokesčių mokėtojai už šį automobilį jau sumokėjo per 26 tūkst. eurų. Dienraštis skelbė, kad išperkamosios nuomos, o ne veiklos nuomos sutartis yra sudaręs ir Seimo narys „darbietis“ Valentinas Bukauskas. Pernai lapkritį Seimo valdyba nutarė, kad parlamentarai automobilių nuomai nebegali naudoti parlamentinei veiklai skirtų lėšų. 18 Seimo narių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotais automobiliais susidomėjus prokurorams, socialdemokratė Irena Šiaulienė pranešė nutraukusi išperkamosios nuomos sutartį. www.lrytas.lt...

„Statoil“ tinklas į plėtrą Lietuvoje investuoja daugiau nei 10 mln. eurų

Džolita Adomkienė Kanados kapitalo bendrovės „Circle K Lietuva“ valdomas degalinių tinklas „Statoil“ šiemet planuoja plėtros šuolį ir 10 mln. eurų viršijančias investicijas. Tinklo ambicija – per 2017 m. pasipildyti 8-iomis degalinėmis, kurios tinklą išplėstų iki 86-ių viso aptarnavimo ir automatinių degalinių. Konkurencijos tarybai bendrovė šiuo metu yra pateikusi prašymą leisti koncentraciją, įsigyjant tris įmonės „Apsaga“ degalines Vilniuje, Kaune ir Alytuje. „Plėtra yra prioritetinis mūsų tikslas. Turime aiškią strategiją, kaip auginti degalinių tinklą ir pasiryžimą neaukoti kokybės, jai skiriant dar daugiau dėmesio. Didžiausia mūsų ambicija – tapti patikimiausia, kokybiškiausia ir draugiškiausia vieta greitam apsipirkimui. Siekdami subalansuoto, į klientų patogumą orientuoto augimo, šiemet investuosime ne tik į naujas degalines, bet ir į inovatyvius sprendimus, naujus produktus bei savo darbuotojus. Didžiausias noras, kad klientų laikas, skirtas mums, atneštų tik geras emocijas“, – sako „Circle K Lietuva“ generalinis direktorius Skirmantas Mačiukas. Jo teigimu, „Circle K Lietuva“ valdomo degalinių tinklo plėtra bus finansuojama nuosavomis lėšomis. Degalinių tinklo operatorė po vieną naują degalinę planuoja pastatyti prie Garliavos (Kauno r.), Mažeikiuose ir šalia Vilniaus šiaurinio aplinkkelio, Šakiuose veikiančiai degalinei suteikti franšizę, o likusias keturias – rekonstruoti iš esmės. Iš pastarųjų trys šiuo metu priklauso „Apsagai“, viena šiemet sausį įsigyta Jonavoje. Šiais metais dalyje „Statoil“ degalinių bus galima įsigyti ir vietoje ruošiamus šviežius sumuštinius, šviežiai spaustas apelsinų sultis, glotnučius (angl. smoothies). Visiškai nauja, Lietuvoje dar netaikoma koncepcija bus įdiegta naujai statomoje bei kovo mėnesio pradžioje A5 kelio (Marijampolė-Kaunas) 46-ąjame kilomentre prie Garliavos atsidarysiančioje degalinėje, kurioje bus pristatytas išplėstas karšto maisto meniu. Įgyvendinus suplanuotą plėtrą, „Circle K Lietuva“ priklausys 74 visapusio aptarnavimo ir 12 automatinių degalinių 1-2-3....

Ūkio ministro sprendimas dėl Komercijos atašė JAV

Komercijos atašė Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) paskirtas Laimutis Abeciūnas. Darbą L. Abeciūnas pradės vasario 23 dieną. L. Abeciūnas iki šiol dirbo verslo konsultantu – konsultavo įmones verslo strategijų, plėtros užsienio rinkose, rinkodaros, pardavimo ir kitais klausimais. Anksčiau yra dirbęs įvairiose tarptautinėse kompanijose. Komercijos atašė uždavinys – aktyviai ieškoti ryšių Lietuvos verslui užsienio šalyse, siekiant parduoti lietuviškas prekes, paslaugas, skatinti eksportą, turizmą, pritraukti investicijų. Komercijos atašė padeda įmonėms rasti potencialių prekybos partnerių, rengti individualius įmonių vizitus, organizuoti verslo misijas ir kontaktų muges. Ūkio ministerija turi 15 komercijos atašė pareigybių: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Izraelyje, Kinijoje, Rusijoje (Maskvoje ir Sankt Peterburge), Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Azerbaidžane, JAV. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. sausio–lapkričio mėn. tarp Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal prekybos apyvartą JAV buvo 11 vietoje, pagal eksportą – 6, pagal importą – 20 vietoje. 2016 m. sausio–lapkričio mėn., palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, Lietuvos eksportas į JAV padidėjo 18,9 proc. ir sudarė 1,08 mlrd. eurų, lietuviškos kilmės prekių eksportas į JAV padidėjo 16,5 proc. ir sudarė 1,03 mlrd. eurų. 2016 m. sausio–lapkričio mėn. didžiausią prekių eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai, chemijos pramonės produkcija ir įvairūs pramonės dirbiniai. Ūkio ministerijos ir verslaspolitika.lt inf.

„Lietuvos interesas – Astravo projekto sustabdymas, o ne lengvabūdiški pareiškimai apie elektrinės saugumą“

  Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio pasakymą, kad Lietuvai nebereikia kalbėti apie Astravo atominės elektrinės sustabdymą, Seimo Aplinkos apsaugos ir Europos reikalų komitetų narys Linas Balsys vertina kaip neatsakingą ir darantį žalą Lietuvos interesams. „Tokie neatsakingi vieno iš Lietuvos valstybės vadovų pareiškimai daro žalą Lietuvos interesams. Pagrindinis Lietuvos interesas yra siekti, kad Astravo atominė elektrinė niekada nebūtų pastatyta, nes dabartinėmis sąlygomis užtikrinti, kad ji būtų pastatyta saugi – neįmanoma. Būtina kuo greičiau inicijuoti Lietuvos valstybės vadovų derybas su Baltarusijos valdžia. Šiandien tam yra palankios sąlygos: blogėja Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino santykiai, A. Lukašenka vis labiau žvalgosi į Vakarus. Labai tikėtina, kad dėl prastėjančių santykių Rusija gali nutraukti vis labiau brangstančios Astravo atominės elektrinės finansavimą. Baltarusijai Lietuva galėtų pasiūlyti regioninius sprendimus, kaip galima būtų išspręsti valstybės energetikos problemas, jei tokios tikrai egzistuoja, be atominės elektrinės, pavyzdžiui, plėtojant biokuro ir kitų atsinaujinančių šaltinių energetiką“, – sakė L. Balsys. Pasak L. Balsio, septynių politinių partijų pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl bendrų veiksmų sprendžiant Astravo atominės elektrinės klausimus yra politinis signalas Baltarusijai, tačiau reikia aktyvesnių veiksmų. „Susitarimą pasirašiusios partijos įsipareigojo vieningai remti įstatymo projektą dėl elektros, pagamintos nesaugiose trečiųjų šalių elektrinėse, ribojimo. Tai yra politinis Lietuvos signalas Baltarusijai, jog Lietuva nepirks nesaugios energijos, tačiau naivu tikėtis, kad tai sustabdys statybas. Oficialiai Astravo atominė elektrinė yra statoma pačios Baltarusijos energijos poreikiui patenkinti. Kaip yra išties – sunku pasakyti. Tačiau, jei tai tikrai yra politinis projektas, inicijuotas Rusijos, šiuo metu braškant Baltarusijos ir Rusijos santykiams, visas pastangas reikėtų nukreipti į diplomatines derybas, kad Astravo atominė elektrinės projektas būtų sustabdytas. Tokie turėtų būti Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir premjero Sauliaus Svernelio veiksmai, ginant Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, o ne neapgalvoti pareiškimai, iš esmės reiškiantys Lietuvos pritarimą Astravo projektui“, – teigė Seimo narys. lrs.lt

M. Drunga. Nuo valstybės piktadarysčių ir šiandien reikia gintis

M. Drunga Vasario 16–osios išvakarėse prisimename laikus, kai Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės atvirai siekiantieji būdavo nutildomi ir siunčiami į Gulagą. Tada priešnuodis okupanto piktadarystėms būdavo žinios apie tai siuntimas per „Amerikos balsą“, „Laisvąją Europą“ ir „BBC“ į Vakarus. Bet ir šiandien blogų valdžios darbų garsinimas – beveik vienintelis būdas tam blogiui priešintis, rašo Jochenas Stoeckmann Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje apie tai, kaip ne bet kokių, o konkrečiai „išpuolių prieš menininkus skersai išilgai pasaulio daugėja“. „Pagrobimai, žudymai, draudimai rodytis scenoje – tokių prieš menų žmones nutaikytų išpuolių nevyriausybinė organizacija „Freemuse“ 2016–aisiais užregistravo per tūkstantį. Tai dvigubai daugiau negu anksčiau. Ši nuo 1998 m. veikianti visuomeninė organizacija taikiomis priemonėmis kovoja už muzikų ir muzikantų teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Ir būtent muzika dar vis užimą pirmąją vietą liūdnoje eilėje išpuolių ir bandymų cenzūruoti visokių rūšių meną. Juk muzika turi platų žmonėms poveikį, diktatoriai bijo muzikos, iš kurios sklinda stipri žinia. Net jeigu ji nėra tiesiogiai politiška, muzika gali pakeisti visuomenėje nuotaikas. Štai repas atkyla iš gatvės, iš tų, kurie gyvena paribyje – ir per muziką gali pakelti savo balsą.“ Magnus Agas, organizacijos „Freemuse“ programų direktorius, gina visame pasaulyje repo muzikantų interesus, bet ne tik jų, o ir performansų artistų bei gerai žinomų dailininkų. Ar jų menas aukšto ar žemo lygio – ir kas tai iš viso yra menas? – apie tai „Freemuse“ nesprendžia. Bet jeigu menininkai atakuojami, jų darbai cenzūruojami, tada M. Agas ir jo kolegos kiekvieną atvejį ištiria atskirai ir žiūri, ar čia neveikia politiniai motyvai. Štai Zimbabvėje pagrobtas ir kankintas Silvanos Mudzvova, nes savo meno akcijomis kritikavo korumpuoto šalies diktatoriaus Roberto Mugabės valdžią. „Neturime jokių abejonių, kad jo kankinimas – tai slaptosios tarnybos darbas, ne gatvinis nusikaltimas. Tiesiog 2016–aisiais tai šlykščiausias bandymas priversti menininką nutilti – dėl politinių priežasčių, tačiau būtent sąsajoje su jo kuriamu menu“, – sakė M. Agas. Patį S. Mudzvovą šiaip taip pavyko su draugiškos organizacijos pagalba laikinai iš Zimbabvės išgabenti. Dažnai pagelbsti ir „tylioji diplomatija“, tai yra bendravimas su politikais užkulisiuose. Arba bendradarbiavimas su nevyriausybine tarptautine organizacija „Amnesty International“, kaip tai vyko brolių Rajabian atveju. Jie Irane buvo įmesti į vieną baisiausiųjų kalėjimų, kadangi jų muzika palaikyta buvus prieš valstybę ir islamiškąją religiją nukreipta propaganda. Jų istorija išsamiai išdėstyta organizacijos „Freemuse“ pranešime apie 2016–uosius metus. Tas pranešimas daugiau nei tik statistika. „Nusikaltimų viešumoje pagarsinimas – tai efektyviausias būdas politiškai paspausti režimus, kurie nenori blogai atrodyti Jungtinių Tautų akivaizdoje“, – teigė M. Agas ir pridūrė, jog norint išvengti represijų ir grasinimų mirtimi dažnai imamasi cenzūruoti save pačius. Kitas būdas slopinti menininkų veiklą – tai muzikantų išmetimas iš profsąjungų, o tai tolygu uždraudimu jiems viešai koncertuoti. Tokie dalykai vyksta Egipte ir Nigerijoje. Ir dar vieną nerimą keliančią tendenciją pastebi Magnus Agas. „Stiprėja dešinieji populistai ir jų siaurakakčiai įsitikinimai apie vienintelį teisingą būdą gyventi. O juk menininkai dažnai parodo alternatyvas. Tada jie ir išsistato pavojui, jiems pagrasina tie, kurie neprileidžia jokio kito požiūrio į pasaulį“, – sako laisvuosius menininkus ginančios organizacijos „Freemuse“ vadovas. Savo pokalbį su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu Jochenu Stoeckmannu jis baigia pažymėdamas, jog šiuo metu valdžiai nepaklusnius menininkus daugiausia suiminėja Kinija, Iranas ir Turkija – nuo savęs pridurčiau, kad tai labai skirtingų dominuojančių religijų ir pasaulėžiūrų šalys, bet politiškai ir pilietiškai gal vienodai necivilizuotos. Prieikime prie vienos mums labiau pažįstamos šalies ir nemažiau civilizuotos nei Lietuva – prie Lenkijos, apie kurią Amerikos nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai rašo, kad ji, Lenkija, „sudarinėja, stiprina draugiškus ryšius netikrumų laikotarpiu, nes dideliems pokyčiams globalinėje tvarkoje išryškinant įgimtus Lenkijos pažeidžiamumus, ji neturi kito pasirinkimo kaip tik žvalgytis išorėn ieškodama paspirties“. „Lenkija daro, ką gali, stiprindama savo pačios gynybos pajėgumus, tačiau tam, kad užsitikrintų saugumą ir stabilumą, ji kuria bei plečia ir savo pačios politinių bei karinių aljansų tinklą. Paribio su Rusija kraštuose Lenkija tvirtina karinį bendradarbiavimą su šalimis prie Baltijos ir Juodųjų jūrų, kurios taip pat baiminasi tapti galimos Rusijos agresijos aukomis. Lenkija taip pat ateity sieks sustiprinti ryšius su platesniąja Europos Sąjunga. Ir nors Varšuva ir toliau priešinsis Europos Sąjungos kišimuisi, kur, jos nuomone, jo nereikia, galų gale ji vis tiek rems pastangas užkirsti kelią Europos Sąjungos žlugimui. O kadangi Europos Sąjungos valstybės užima skirtingas pozicijas klausimu, kaip laikytis naujosios Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės atžvilgiu, Varšuva bandys išsaugoti savo pačios dvišalius ryšius su Baltaisiais Rūmais“, – rašo instituto „Stratfor“ analitikai. Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mes turime ko mokytis iš savo Vasario 16-osios

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sulaukė pasaulio lyderių sveikinimų, skirtų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai. Užsienio šalių vadovai Lietuvai linki klestėjimo, o visiems šalies žmonėms – laimės, sėkmės ir gerovės. Su Nepriklausomybės diena Lietuvą sveikina Popiežius Pranciškus, Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Donaldas J. Trumpas, Japonijos Imperatorius Akihito, Nyderlandų Karalius Viljamas Aleksanderis, Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, Italijos Prezidentas Sergio Mattarella, Airijos Prezidentas Michael D. Higgins, Austrijos Prezidentas Alexander Van Bellen, Slovakijos Prezidentas Andrėjus Kiska. Turkijos Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, Maroko Karalius Mohamedas VI, Saudo Arabijos Karalius Salmanas bin Abdulaziz Al Saud, Jungtinių Arabų Emyratų kronprincas Mohammedas Bin Zayed Al-Nahyan, Pietų Afrikos Respublikos Prezidentas Jacobas Zuma, Meksikos Prezidentas Enrique Peña Nieto, Indijos Prezidentas Pranabas Mukherjee, Kanados generalgubernatorius Davidas Johnstonas, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Antonio Guterresas. Popiežius Pranciškus Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga siunčia širdingus sveikinimus ir geriausius linkėjimus visiems Lietuvos žmonėms. „Meldžiuosi, kad lietuviai ir toliau siektų teisingesnės ir klestinčios visuomenės, rūpindamiesi silpniausiais jos nariais, ir su džiaugsmu laiminu Jūsų tautą Viešpaties vardu“, – rašoma Šventojo Tėvo sveikinime. Daug laimės visiems Lietuvos žmonėms linki ir Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvą pasveikinęs JAV Prezidentas Donaldas Trumpas vadina Lietuvą drauge ir sąjungininke. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Antonio Guterresas savo sveikinime pabrėžė Lietuvos vaidmenį stiprinant taiką, vystymąsi ir žmogaus teises visame pasaulyje. Lietuvos žmonėms video sveikinimą lietuvių kalba atsiuntęs Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko pabrėžė, jog broliškoms lietuvių ir ukrainiečių tautoms šalies valstybingumas bei jos gynyba yra bendras pamatas, vedantis pergalės, vystymosi ir klestėjimo link. Ukrainos Prezidentas padėkojo Lietuvai už kasdienį politinį palaikymą bei didžiulę praktinę paramą. Lenkijos Prezidento sveikinimo laiške teigiama, kad daugiaamžiai ryšiai, vieniję abi šalis ir tautas, sudaro solidų pagrindą tikros partnerystės kūrimui. Prezidentei adresuotuose sveikinimo laiškuose Lietuvai nuoširdžiai dėkojama už šiltus ryšius, bendradarbiavimą ir pastangas dirbant svarbiausiais tarptautiniais klausimai Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje S. Daukanto aikštėje Gerbiami Lietuvos žmonės, Vasario 16-oji – tai šventė, kuri mus pakylėja. Ir valstybę, ir žmogų. Kiekvieną, kuris šį rytą prie namų ar širdyje iškėlėme Trispalvę. Šią dieną ypač stipriai jaučiame pasididžiavimą už mūsų valstybės nueitą kelią. Už visų, juo ėjusių ir einančių tautiečių atkaklumą, pasiaukojimą, drąsą, kūrybą. Ir meilę Lietuvai, nesunaikintą nei karų, nei tremčių, nei sovietinio lagerio. Neparduotą ir neišmainytą. Troškimas ir pareiga išsaugoti, apginti valstybę šiandien mus susieja su ryžtingais romantikais, kurie praėjusio amžiaus pradžioje užsibrėžė tikslą grąžinti Lietuvai tai, ką okupacijos – viena po kitos – atėmė ir naikino: valstybingumą, tapatybę, kalbą, savigarbą. Mes turime ko mokytis iš savo Vasario 16-osios. Ir anuomet, ir dabar pasaulyje buvo brėžiamos naujos trajektorijos. Tik tada Lietuva buvo lyg pavasario daigas, vėl prasikalęs per okupacijų ledą. O šių dienų Lietuva – jau beveik šimtametis ąžuolas. Mes turime iš ko pasisemti stiprybės, turime ką ginti ir saugoti. Būkime tvirti, išdidūs, nepalaužiami. Ir linksmi – nes tai mūsų šventė! Tegul mūsų Trispalvė bus matoma visame pasaulyje, kur tik yra mūsų tautiečių ir Lietuvos draugų. Sveikinu visus su Vasario 16-ąja! Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 26 Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams. Pasak Prezidentės, tokią dieną mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. Prezidentė pabrėžė, kad ši šventė priklauso visiems, kurie šiandien nuoširdžiai, negailėdami jėgų tarnauja valstybei, įgyvendina puikias iniciatyvas, augina vaikus ir kasdien atkakliu darbu prisideda kurdami mūsų visų ateitį. Jie ir yra tikrasis šiandieninės Lietuvos veidas su begale gerų, gražių bruožų. Tai žmonės, kuriems taip pat netrūksta nei pasiaukojimo, nei drąsos, nei ištikimybės. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanota labdaros tradicijų puoselėtoja, Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo, skirto Lietuvos kaimo mokykloms, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams remti, steigėja Alma Adamkienė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanotas Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, mokslų akademijos tikrasis narys, heraldikos komisijos narys, LDK ir Lietuvos miestų ir miestelių istorijos puoselėtojas Zigmuntas Kiaupa. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanota aktyvi ginkluoto ir neginkluoto Antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, Tauro partizanų apygardos ryšininkė ir partizanė, laikraščio „Partizanas“ rengėja ir platintoja, buvusi politinė kalinė Antosia Meckelienė-Liepa. Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimo skyriaus vyriausiajam mokslo darbuotojui, skyriaus vedėjui, profesoriui, daktarui, genų redagavimo sistemos kūrėjui Virginijui Šikšniui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius. Šalies vadovė Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių įteikė Vyčio apygardos partizanų ryšininkei, pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ platintojai, aktyviai politinių kalinių rėmėjai Monikai Gavėnaitei. Buvusiam Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, dabar šio Teismo teisėjui Gintarui Kryževičiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos skyriaus vadovui daktarui Algimantui Matukevičiui ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro gydytojui profesoriui ir habilituotam daktarui Vytautui Usoniui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoti 2013 ir 2014 m. profesionalų lygos Europos ir pasaulio standartinių sportinių šokių čempionato aukso medalių laimėtojai Edita Daniūtė–Vasiliauskienė ir Mirko Gozzoli, buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Brancovskaja ir Tomsko miesto muziejaus „NKVD kalėjimas“ direktorius, aktyvus Lietuvos istorinės atminties puoselėtojas Vasilijus Chanevičius. Nacionalinio vėžio instituto Onkochirurgijos centro Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas profesorius Valerijus Ostapenko bei Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Kaulų čiulpų transplantacijos skyriaus vedėjas Igoris Trociukas apdovanoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šalies vadovė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu apdovanojo Lietuvos radijo ir televizijos Radijo programų direktorę, Lietuvos nepriklausomybės puoselėtoją, atsakingos žiniasklaidos atstovę Guodą Litvinaitienę. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanota ilgametė Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, vertėjas, žurnalistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas Jonas AxelisOhmanas, labdaros paramos fondo „SOS vaikų kaimas“ draugijos direktorė ir aktyvi vaikų teisių gynėja Liudovika Pakalkaitė, pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkas Petras Ruzgus ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Už drąsą, sumanumą ir pasiaukojimą gelbėjant žūvančius žmones Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti skęstančius žmones išgelbėję Tomas Bagdonas, Žygimantas Sutkus ir Vaidas Vaišvila. Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1991 m. sausio–rugsėjo mėnesiais aktyviai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanoti Albinas Jokubauskas, Algirdas Markevičius ir Aloyzas Dainius Šatas. Prezidentės spaudos tarnybos ir verslaspolitika.lt informacija, Prezidento kanceliarijos nuotr....

Įvertinimas už kūrybiniame kelyje pasiektas aukštumas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios išvakarėse šalies menininkams įteikė Nacionalines kultūros ir meno premijas, paskirtas už didelius kūrybinius nuopelnus. „Kultūra ir menas mums atveria plačiausią erdvę bendrauti, kalbėti su pasauliu unikaliu balsu ir kartu, tarsi patikimas inkaras, neleidžia atitrūkti nuo savo šaknų. Į jūsų išskirtinius kūrinius talento tėkmės suneša visa, kas per amžius užkoduota tautoje, kas leido išsaugoti mūsų valstybę, nepamiršti, kas esame, ką išgyvenome, kuo norime dalytis“, – sakė Prezidentė, sveikindama Nacionalinės premijos laureatus. Valstybės vadovė pabrėžė, kad ši premija – tai įvertinimas už kūrybiniame kelyje pasiektas aukštumas, už didelį jausmo ir minties darbą, dalyvavimą kuriant valstybę. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija architektui Audriui Ambrasui suteikta už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę. Aktoriui Vytautui Anužiui – už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą. Legendinis džiazo muzikų trio – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas šia premija apdovanoti už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą ir už viso gyvenimo kūrybą. Už abstrakčiosios tapybos turiningumą premija įteikta tapytojai Rūtai Katiliūtei, o režisieriui Gyčiui Lukšui – už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba ir taip pat už viso gyvenimo kūrybą. Rašytojas Valdas Papievis premiją pelnė už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką. Visiems laureatams Prezidentė padėkojo už kūriniuose jaučiamą meilę Lietuvai, žmogui ir palinkėjo neišsenkančių kūrybos šaltinių. Prezidentės spaudos tarnyba

Pasveikino Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų artimuosius

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse pasveikino Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų artimuosius ir perdavė jiems gėlių. „Šiemet nuo Vasario 16-osios šventės prasideda garbingų sukakčių ir jubiliejų virtinė. Rytoj sukaks devyniasdešimt metų, kai Lietuva atsisveikino su vyriausiuoju Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi. Greta tautos patriarcho asmenybės visada regime dar devyniolika signatarų – visą Lietuvos Tarybą, pasirašiusią mūsų valstybei reikšmingiausią dvidešimtojo amžiaus pradžios dokumentą“, – tradicinėje ceremonijoje sakė Prezidentė. Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Taryba buvo išrinkta istorinėje Vilniaus konferencijoje, kurios 100 metų sukaktį paminėsime rugsėjį. Būtent tada buvo nutarta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasak Prezidentės, jubiliejinių pagarbos bei atminimo ženklų – ir paminklų, ir renginių – neabejotinai reikia, tačiau tai turi būti jau šiuolaikinės Lietuvos akcentai, įprasminantys šių dienų požiūrį į svarbiausius valstybei įvykius ir tautos dėkingumą už nepriklausomybę. Valstybės atkūrimo dieną, Prezidentės gėlių kompozicijos papuoš Vasario 16-osios Akto signatarų kapus ir paminklus, bus padėtos prie Nežinomo kareivio kapo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Laisvės gynėjų ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialų bei kitose vietose. Prezidentės spaudos tarnyba, Prezidentūros nuotr.

Mums reikia ne vilties. Mums reikia bendro sutarimo

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Pastaraisiais metais pasaulis tapo dar didesnių iššūkių lauku. Prie balsadėžių atėję britai ir amerikiečiai išjudino nusistovėjusią politinę tvarką, Europoje vis labiau stiprėja populistinės partijos, nepavyksta rasti susitarimo ne tik dėl pabėgėlių krizės išsprendimo, bet ir ekonomikos skatinimo. Nors atrodo, kad tai vyksta toli nuo mūsų, tačiau neapsigaukime – tai neišvengiamai kelia iššūkius mūsų mažai ir atvirai ekonomikai, kurios augimui atsiliepia kiekvienas ryškesnis politinis ir ekonominis poslinkis Europoje ar pasaulyje. Nors tarptautinių reitingų lentelėse užimame vis geresnes pozicijas, tačiau mums neužtenka tiesiog augti. Mums gali būti pragaištingas ir per lėtas progresas. Dažnai vis dar ignoruojame faktą, kad kapitalas ir technologijos jau nebeturi sienų, o mūsų globaliai mąstančiai jaunajai kartai jokios sienos nebeegzistuoja. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste, skaitmenizuojant savo ekonomikas, jokia valstybė nebeturi pranašumų – jau netolimoje ateityje laimės tie, kurie supras, kad ryžtas ir greitis yra svarbiausi konkurencinėje kovoje. Vyksta nuožmios lenktynės laike, todėl vienintelis kelias šiandien yra ne apgaudinėti save ir aplinkinius, skelbiant ausiai mielus geresnio gyvenimo receptus, o susitelkti ties svarbiais darbais ir kuo greičiau pradėti kartu dirbti. Mūsų BVP augimas Europos kontekste neišsaugojo norimo tempo – iškritome iš greičiausiai augančių šalių dešimtuko. Pats savaime šis faktas nebūtų toks neigiamas, tačiau nepakankamai augant ekonomikai darbo našumas vis labiau atsilieka nuo kylančių algų, kurios aukštyn stiebiasi pirmiausia dėl demografinio spaudimo. Darbo našumui neaugant taip greitai kaip darbo užmokesčiui, didėja darbo užmokesčio sąnaudų dalis, tenkanti produkcijos vienetui. Taigi neaugantis produktyvumas jau netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti verslo konkurencingumą, kas reikštų itin letargišką eksporto užsakymų plėtrą. Lietuvos ekonomika yra labai arti savo potencialo ir, siekiant paspartinti ekonomikos plėtrą, reikia įjungti „aukštesnę pavarą“, t.y. geriau įgyvendinti struktūrines reformas, užtikrinti darbo jėgos ir investicijų pritraukimą, mokestinės aplinkos gerinimą ir biurokratijos mažinimą. Turime labai puikių tiesioginių užsienio investicijų pavyzdžių, bet bendra situacija nėra labai optimistinė. Bankai stebi, kaip užsienio kapitalo įmonės, kurios Lietuvoje investavo ir daug metų palikdavo čia kapitalą bei reinvestuodavo lėšas, nuo 2016 m. po truputį atitraukia kapitalą iš Lietuvos. Bandymai į Lietuvą prisivilioti Teslos „Gigafactory“ statybas yra puikus pavyzdys kovos, kuri dėl investicijų kasdien vyksta visame pasaulyje. Milijardines šios įmonės investicijas atsives ta šalis, kuri turės puikią verslo aplinką, stabilią mokesčių sistemą ir mokės prisivilioti talentus. Kad pasaulis yra globalus, supranta ne tik geresnio gyvenimo svetur ieškantys emigrantai, bet ir verslininkai – lietuviai gamyklas stato jau ne tik pigiose šalyse, bet ir Amerikoje, o tokį pasirinkimą pirmiausia lemia verslo plėtrai kuriama palanki aplinka. Būdama maža globali šalis Lietuva konkuruoja pirmiausia savo patrauklia verslo aplinka ir gabiais žmonėmis. Pagrindinis iššūkis – demografija Kai kuriuos sprendimus galima priimti greitai, bet mūsų ateitis labiausiai priklauso nuo šalies demografijos problemų išsprendimo, o čia lengvų ir greitų išeičių nėra. Pernai emigracijos srautai vėl smarkiai augo. Po aštuonerių metų – 2025 m. – mūsų gali būti jau tik 2,5 mln. Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje gimdavo apie 59 tūkst. kūdikių kasmet, o dabar šis skaičius sumenkęs iki 31 tūkst. per metus. Įvertinus gimstamumo rodiklius, užaugusi dabartinė karta turės beveik dvigubai mažiau vaikų. Ką tai rodo? Kad mes traukiamės ir kad mūsų gyventojų mažės daug sparčiau nei manome. Turime pripažinti faktą, kad Lietuva taip pat sparčiai sensta: jei 2006 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 38 metai, tai šiandien – jau 43 metai. Matydami šias tendencijas, galime prognozuoti, kad 2030 metais Lietuva pasieks maždaug 50 metų vidutinį amžių. Darbo rinkai – tai didžiausias iššūkis, nes tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą. Visuomenei sparčiai senstant, sveikatos priežiūrai ir socialinės apsaugos sistemai reikės vis daugiau pinigų, kuriuos turėtų uždirbti šiuo metu vis mažėjančios jaunimo gretos. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, mes turėsime išlaikyti ne tik augančias senjorų gretas, bet ir visą infrastruktūrą: kelius, pastatus, kuriuos šiandien statome neskaičiuodami, kokia našta jie taps biudžetui ir mokesčių mokėtojams jau visai greitai. Norint spręsti šiuos klausimus, lengvų vaistų nėra. Aiškių ir konkrečių planų, kaip susigrąžinti emigrantus, taip pat kol kas neturime. Todėl labai svarbu galvoti apie paramą jaunoms šeimoms, kai matome, jog Lenkijoje parama šeimoms, auginančioms vaikus, jau davė vaisių. Bet to negana... Patogu ar nepatogu tai būtų, bet turime kalbėti apie žmonių pritraukimą iš kitų šalių. Šiandien tai yra neišvengiamybė. Jei norime iki 2025 metų išlaikyti balansą, turime kasmet įsileisti apie 20 tūkst. žmonių. Uždaro būdo lietuviui tai skamba bauginančiai, bet svarbu jau dabar garsiai galvoti ir atvirai diskutuoti, kaip tai padaryti. Darbai – efektyviau už viltį Per krizę visas verslas persitvarkė, optimizavo savo veiklą, o eksporto apimtys jau daugiau nei 50 proc. viršija 2008 m. lygį. Tačiau pažiūrėkime į valstybę – per beveik 10 pastarųjų metų nei ji sumažino žmonių skaičiaus viešajame sektoriuje, nei sutvarkė biurokratinius ir mokestinius dalykus. Mes turime įsisenėjusią struktūrinių pertvarkų nevykdymo ligą, tačiau noriu tikėti, kad ši Vyriausybė ir Seimas, turėdami tokį stiprų rinkėjų pasitikėjimą, iš esmės užsiims tuo, ko labiausiai reikia, – prognozuojamumo kūrimu, investicinės aplinkos tvarkymu, kad turėtume tikėjimą, jog Lietuvoje galima gyventi ir dirbti, nes kartais atrodo, kad tokio tikėjimo jau nebeturi net mūsų vaikai. Noriu tikėti, kad pagaliau mūsų politikai susivoks, kad nepasitikėjimo verslu gaida tikrai nepaskatins valstybei ypač svarbaus viešojo sektoriaus bendradarbiavimo su verslu. Verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius ir sukuria didžiausią BVP dalį, iš ko, beje, yra išlaikomas ir viešasis sektorius. Bet mūsų politikai kuo toliau, tuo intensyviau Lietuvos verslui klijuoja vergvaldžių, oligarchų ir socialiai neatsakingo verslo etiketes. Vyriausybė savo programoje labai aiškiai nubrėžė takoskyrą tarp valstybės ir verslo, Seimo valdyboje jau svarstoma idėja apriboti asocijuotų struktūrų atstovų galimybes lankytis parlamente. Matyt, įsivedame naujas unikalias lietuviškas tradicijas, nes kitose valstybėse politikai sieja verslo interesus su valstybės interesais ir pripažįsta bei vertina verslo darbą bei indėlį į kuriamą bendrą gėrį. Per sienas kiaurai juda kapitalas, žmonės, technologijos. Ir tos valstybės, kurios sugeba sukurti geriausią aplinką šiems trims komponentams, – laimi. Deja, bet Lietuva vis dar nėra lyderių tarpe, nes negali pasiūlyti nei norvegiško atlyginimo, nei to, kas svarbiausia – vienas kito supratimo, kurį per pastaruosius 27 metus kažkur išbarstėme ir pametėme. Kurdami valstybę, matematiškai žiūrėdami į BVP kūrimą ir atlyginimus, mes pametėme tai, dėl ko atkurdami Nepriklausomybę čia norėjome gyventi ir kurti. Pabandysiu dar kartą pakartoti – mums reikia ne vilties. Mums reikia bendro sutarimo, kaip mes galime auginti Lietuvą, ir NORO dirbti visiems kartu.  

R. Vainienė. Vienintelis valdžios prioritetas

Stovėdama parduotuvėje prie kasos, nugirdau dviejų vyrų pokalbį. Jie, matyt, seni pažįstami, gal buvę bendradarbiai, štai susitiko apsipirkdami. – Kur tu dabar? – klausia vienas. – Islandijoje, – atsako. – Ką dirbi? – Aš apdailininkas, tai viską darau, glaistau, dažau. Netrukus vėl vyksiu į Islandiją. O tu kur? Sutiktasis jam atsako, kad dirba vienoje valstybinėje įmonėje viskuo – taiso, remontuoja, ką reikia, suprask – auksarankis. Eilė trumpa, aš spėjau tenugirsti, kad netrukus pirmasis vėl vyks į Islandiją, ir jo brigadoje kaip tik tokių auksarankių labai reikia. Tokie pokalbiai vyksta kasdien, o Lietuva per metus netenka po Ukmergės dydžio miestelIio. Emigracijos priežastys – ekonominės, žmonės važiuoja didesnio uždarbio. Emigruoja ne tik negalintys susirasti darbo čia, Lietuvoje, bet ir darbą turintys. Darbdaviai jau skambina varpais, kad pradeda trūkti darbuotojų. Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, tuo tarpu – matuojamės tautinius kostiumus. Visgi valdžiai nėra labai ramu ir vienintelis dalykas, kas jai tikrai rūpi – kad neplonėtų valdžios kišenė. Lietuvoje gyventojų, mokesčių mokėtojų, mažėja kasmet, o viešieji finansai – kasmet auga. Dedamos pastangos, kad tie, kurie dar neišvyko, suneštų valdžiai kuo gausesnį aruodą. Valdžia sako – tie biudžetai ne mums, jie – gyventojams. Bet jei gyventojų mažėja, tai gal ir biudžetai turėtų mažėti? Ir visgi vienintelis „Sodros“ biudžetas yra tikrai skirtas tik gyventojams, o visi kiti – jos didenybei viešiesiems pirkimams. O ten – patys žinome, kas būna naudos gavėjai. Susidaro įspūdis, kad valdžia įnirtingai nori pastūmėti žmones vykti iš Lietuvos. Štai kad ir nuo sausio „netyčia“ priimti pakeitimai dėl įvairia individualia veikla užsiimančių asmenų didesnio apmokestinimo. Kokią žinutę šie pakeitimai siunčia įvairiems auksarankiams? Važiuok iš Lietuvos, kol mokesčiai nenumovė paskutinių kelnių. Negana to, kurpiami didesnio šių asmenų apmokestinimo planai. Neva jie, susikūrę sau darbo vietą, sumoka per mažai. Nes dirbantys pagal darbo sutartį sumoka daugiau. Užuot svarsčius, kad būtina sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, valdžia mano, kad 55 procentais turi būti apmokestinti visi. Ir neva tada tai jau bus įgyvendintas mokestinis teisingumas. Ir kad labai gerai, kad žmogus gauna mažiau nei pusę to, ką uždirbo. O po to dar penktadalį sumoka per PVM. Dar valdžia pučia miglą, kad jei visi mokėtų po lygiai mokesčių, būtų galima kalbėti apie bendrojo tarifo mažinimą. Tuo gali tikėti nebent visiškas naivuolis. Mokesčiai pastaraisiais metais buvo tik keliami – arba didinamams tarifas, kaip PVM, arba plečiama bazė – kaip GPM. Ir visa tai palydima griežtinamu administravimu. Kaip gi kitaip – surinkti nemažėjančius biudžetus yra vienintelis akivaizdus valdžios prioritetas. Tik šis prioritetas nepriimtinas žmonėms – ir jie tai parodo emigruodami. Valdžia atkakliai nenori pripažinti, nors faktai – akivaizdūs. Kai „Sodra“ pagrasino išieškosianti sveikatos draudimo nepriemoką iš gyventojų, tai sukėlė deklaruojančių savo emigravimą bangą. Štai taip – kad kelių atgal liktų kuo mažiau. Kiek dar žmonių turės išvažiuoti, kad valdžia pagaliau suprastų, kad jos pasirinktas prioritetas ir pačią valdžią paliks prie suskilusios geldos. Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. ...

Girininko nuomonė dėl miškų urėdijų naikinimo

Stasys Gliaudys, Vainagių g-jos girininkas, lzinios.lt Siūlome girininko Stasio Gliaudžio atsiųstą nuomonę apie daug šurmulio sukėlusį urėdijų naikinimo klausimą. (Kalba netaisyta). „Delfi“ žinių portalas neseniai paskelbė: „Panaikinus urėdijas tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus.“ Šio sakinio mintis pribloškia: panaikinus miškininkus tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus. Urėdija – tai kokios 5–8 girininkijos ir centras. Vidutiniškai vienos urėdijos prižiūrimi miškai išsidėstę daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje. (Lietuvoje urėdijų 42, o savivaldybių 60.) Eiliniams miškininkams jau senai atlyginimus galėjo kelti. Ką tai turi bendro su urėdijų naikinimu? Tai žmonių supriešinimo politika: skaldyk ir valdyk. „Miškų urėdijose dirba apie 3800 žmonių. Pridėjus Generalinę urėdiją ir Miškotvarkos institutą reforma paliestų apie 4000 žmonių. Pagal aplinkos ministro viziją centralizuotoje įmonėje vienas darbuotojas, įskaitant administraciją, aptarnautų 1000 ha. Valstybinės reikšmės miškai užima 1018 tūkst. ha. (...) Vadinasi 3 iš 4 miškininkų netektų darbo. „ (LMPF valdybos 2017–01–25 kreipimasis.) Daug skaitytojų tokiai likvidavimo politikai pritaria. Jiems atrodo, kad miškai beatodairiškai kertami, mediena grobstoma, o valstybė ir jos eiliniai piliečiai iš to neturi jokios naudos. Kaip senas miškininkas ir savo šalies patriotas negaliu neišsakyti savo nuomonės. Visų pirma, mokesčiais galima apkrauti taip, kad jokia veikla nebus pelninga. Panašiai atsitiko su urėdijomis, kurios per metus valstybei uždirba milijonus, o pačios dažnai balansuoja ant pelningumo ribos. „Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. Eur arba beveik 41 procentą nuo visų gautų pajamų.“ (GMU informacija 2017–01–23.) Antra, pagal atliekamų darbų apimtis ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Deja, miškininkai savęs vertą poziciją kažkaip prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų ministerijų „šeimose“. Manau, jog kartu su urėdijų likvidavimu spręsis ir Lietuvos miškų likimas. Kur garantija, kad mūsų ponai, panaikinę urėdijas – nepanaikins ir girininkijų? Yra daug norinčių valdyti milijardinius Lietuvos miškų turtus ir šiandieniniai miškininkai jiems matyt didžiausia kliūtis. Urėdijų miškus ir kitą jų turtą paveldės viena įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. To įteisinimui iš anksto (2017–01–02) paruoštas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimo projektas. Jis bus svarstomas LR seimo pavasario sesijoje, bet gal ir anksčiau. O kodėl Lietuvoje nepalikus vieną bažnyčią, vieną teatrą, vieną ligoninę..? Urėdijos buvo ir Smetonos laikais, ir „prie rusų“, tik vadinosi miškų ūkiais. Iškirtę neatsodinkime miškų, nesirūpinkime jaunuolynų priežiūra (ugdymu), neremontuokime miško kelių, nesausinkime užmirkusių medynų, nesaugokime nuo gaisrų... ir turėsime daug, daug pinigų. Gal būt tai ir yra pagrindinis naujos valdžios tikslas, o ne Lietuvos žmonės ir miškai? Pabandysiu išvardyti funkcijas, kurias šiandien urėdijos girininkijoms talkina arba centralizuotai atlieka urėdijos centras (sąlyginai pavadinkime „kontoros darbuotojai“). Žinoma, savos (Šiaulių) miškų urėdijos pavyzdžiu. 1) Išmatuoja pagrindinio naudojimo biržes (kertamus brandžius medynus plynai bei neplynai) ir paruošia jų planinę medžiagą. 2) Organizuoja pagrindinio naudojimo kirtimus. Plynus kirtimus atlieka urėdijos kirtimo mašina. 3) Organizuoja medienos ir biokuro ištraukimą. 4) Per elektroninę prekybos mediena sistemą rengia miško produkcijos aukcionus. 5) Priima ir išlaiduoja pagamintą medieną. Tai įtemptas ir atsakingas kasdieninis darbas. Nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai sortimentus pajamuodavo ir parduodavo girininkija, šiandien tai atlieka jauna centro brokerių komanda. 6) Centralizuotai vykdo kirtaviečių paruošimą miško sodinimui. 7) Pagal girininkijų pateiktus skaičiavimus pristato sodmenis – belieka juos pasodinti. Žodžiu, rūpinasi sodinamosios medžiagos išauginimu – nuo sėklinių plantacijų kūrimo ir sėklų rinkimo. Beje, girininkijoje kasmet maždaug po hektarą už dyka apsodina centro talkininkai. 8) Atlieka naujų kelių tiesimą, senų kelių priežiūrą ir remontą, sausinimo tinklo plėtrą ir palaikymą. 9) Rengia viešuosius pirkimus. Girininkams nebereikia sukti galvos, kiek už atliktus darbus rangovams sumokėti. 10) Nustato girininkijų darbų apimtis (užduotis). 11) Kontroliuoja girininkijoje atliekamų darbų terminus ir kokybę. 12) Vykdo miško bei jo produkcijos apsaugą po darbo, švenčių dienomis ir savaitgaliais. 13) Organizuoja komercines medžiokles, gaisrų gesinimą. 14) Atstovauja valstybės interesus įvairiose bylose. 15) Moko jaunus specialistus, rūpinasi jų pamaina ir išsilavinimu. 16) O kur dar aibė buhalterinių dalykų: atlyginimai, atostoginiai, tabeliai, stažas, atsiskaitymai, skolininkai, pirkimai, pajamavimai ir nurašymai... Jau metai laiko, kai biržes rėžiu ir su išmaniuoju telefonu. Programą įkėlė ir apmokė Šiaulių m. urėdijos miškotvarkos inžinierius Kęstutis Jurgaitis (centro darbuotojas). O ką tuomet veikia girininkas? Iš tiesų jau nėra nei eigulio, nei pono girininko senąją (stereotipine) prasme. Šiandien „stovėdami prie miško darbų konvejerio“ 2 – 3 girininkijos žmonės atlieka tik dalį funkcijų: nebeaugina medelių miško sodinimui, nepriima ir neparduoda pagamintos miško produkcijos... nebėra eiguvų. O kažkada viską daręs girininkas tapo eiliniu biržių rėžėju. Man atrodo, kad žmonės užsimoję daryti revoliuciją, nepastebėjo, jog svarbiausios permainos jau įvyko. Šiandien girininkijos ir centras nėra du atskiri urėdijos padaliniai, dubliuojantys tas pačias funkcijas. Tai per ilgą laiką (pvz., Šiaulių miškų urėdijai 96 metai) suformuotas vientisas ir gerai suderintas mechanizmas. Jeigu laikrodį, esantį Šiauliuose padalinsime į dvi dalis ir vieną jo dalį iškelsime kažkur į Kauną – nesuprantu, kaip laikrodis veiks..? Dažnai eskaluojamas neigiamas urėdų įvaizdis. Šie vyrai ir viena moteris (Aurelija Jočienė, prieš keletą metų laimėjusiai konkursą) užima tikrai atsakingas pareigas, važinėja gerais automobiliais ir gauna nemažus atlyginimus. Bet jeigu mes pasirinkome kapitalizmo kelią, kuriame nėra lygiavos, tai toks vaizdas neturėtų piktinti. Nebent besipiktinantys užmiršo, kad jau nebegyvena socializme. Aukštas pareigas užimantys miškininkai tai pasiekia per mokslą ir atsakingai atliekamą ankstesnį (dažniausiai girininko) darbą. Sako, jog žmogų labiausiai gadina valdžia ir pinigai. Todėl jiems užėmus urėdo pareigas tenka išlaikyti dar ne vieną išbandymą. Galbūt ne visi juos garbingai pakelia... juk iš prigimties žmogus – silpnas ir nuodėmingas. Tačiau siūlau ne pavydėti, o siekti analogiškų tikslų. Galimybė savo protu ir darbu padaryti karjerą – pagrindinė (pamatinė) laisvos šalies ir laisvo piliečio vertybė. Sako, jog blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Pernai daug patyrusių girininkų dalyvavo konkursuose ir berods dešimt jų tapo urėdais (palyginimui pulkininkais). Logiška, kad vienas iš visų urėdų turėtų tapti generolu, kaip vienas iš kardinolų (jų pačių išrinktas) tampa popiežiumi. Kas žiūrėdamas žmonėms tiesai į akis galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvoje miškininkų pareigybinė piramidė jau kuris laikas paliekama be apatinių pakopų renkamos viršūnės? Jeigu Lietuva tikrai demokratinė valstybė, tai demokratinė atranka turi vykti iki galo. Ar yra labiau tikintis už Romos popiežių ir labiau suprantantis miškų problemas už tą, kuris dirbo ir girininku, ir urėdu? Ar gali mūšį laimėti statytinis generolas nepažįstantis savo armijos? Dirbančių miškų ūkyje simbolinė piramidė prasideda nuo darbininkų. Virš jų yra girininkijų specialistų korpusas, dar aukščiau – girininkų ir centro inžinierių pakopos. Netoli viršūnės urėdų laiptinė... Piramidės principu funkcionuoja valstybės (valdomos tiek demokratiškai, tiek autokratiškai) ir visas gyvasis pasaulis. Kuo paprastesnės gyvybės formos tuo jų yra daugiau, o viršūnėje – žmogus. Atėjo žinia, kad visiems miškų darbuotojams, nuo valytojos iki generalinio urėdo, bus įteikti atleidimo lapeliai. Kažkas užsimojo dabartinę miškininkų piramidę išardyti ir statyti naują. „Įdomiausia“, kad pilkieji kardinolai (kitaip jų nepavadinsi) planuoja savo piramidę lipdyti nuo viršaus. Pabandykite pradėti statyti namą nuo stogo? Tai jums niekada nepavyks. Tai prieštarauja gamtos dėsniams, sveikam protui ir demokratijai. Ne mus turi rinktis būsimieji miškų „valdovai“ – o mes juos. Raginu visus Lietuvos miškininkus kelti Miškų ministerijos atstatymo klausymą ir demokratiniais principais išsirikti vadovą, gebantį apginti Lietuvos miškus ir juose dirbančius žmones. Aplinkos ministrai visada turės aibę problemų ir be specifinių miškininkystės reikalų. Žmogus pasodina medį, o Dievas jam moka didelius procentus. Siūlau vyriausybei daugiau investuoti į miškus, nepamatuotomis reformomis neprarasti gerų specialistų, o jų potencialą išnaudoti naudingiems tikslams: didinti miškų plotus, jų produktyvumą ir gamtinę įvairovę. Žmonės – mūsų didžiausias turtas, jų pinigais nepakeisi. Griovimui proto nereikia, atstatyti bus žymiai sunkiau.  

V. Savukynas. Vargas dėl įvaizdžio

V. Savukynas,lrt.lt Nesiseka mums su turizmu, nesiseka mums su turizmo populiarinimu Lietuvoje ir nesiseka mums su mūsų įvaizdžio kūrimu. Kartais atrodo, kad jei Lietuvoje nebūtų už turizmą atsakingų valstybinių įstaigų, tai turistų būtų daugiau. Kaip galima sugalvoti šūkį „Tikra yra gražu“, tačiau dėti nuotraukas, kurios su Lietuva niekaip nesusijusios. Juk tai prieštarauja pačiai koncepcijai, ją griauna. Projekto vykdytojai sako, kad svarbu emocija. Emocija yra svarbu, bet nusivylimas, paaiškėjus, kad tai buvo netikra, bus stipresnis. Deja, tokį projektą finansavo Turizmo departamentas. Apie neregėtą dalyką, kad šalies oficiali institucija, kviesdama atvykti į Lietuvą, deda kitų kraštų nuotraukas, parašė ir BBC. Taip buvo atkreiptas pasaulinės žiniasklaidos dėmesys. Ir ar supranta Turizmo departamento darbuotojai, kokią žalą Lietuvai padarė? Ši informacija apie tai, kad Lietuva save pristatydama naudoja kitų šalių nuotraukas, išliks internete. Žmogus, kuris susidomės, kad gal būtų įdomu aplankyti Lietuvą, tikrai paieškos informacijos internete. Ir atras tokį dalyką. Tada jam iškils klausimas: kaip žinoti, ar tikrai apie Lietuvą pateikiama informacija yra teisinga? Kaip tikėti tuo, kas parašyta apie Lietuvą? Gal geriau tuomet važiuoti į Slovakiją. Arba Čekiją. Norėta padaryti gerą darbą, tačiau iš tiesų padaryta didelė žala. Mums labai svarbu pristatyti savo šalį pasauliui. Koks gi tas įvaizdis? Pirmiausiai mes turime suprasti, kad niekada nebus sėkmingas joks įvaizdis, jei nežinosime, kas mes patys esame ir kas mums svarbu. Čia aš kalbu apie tapatybę. Ar esame sutarę, kas mums – lietuviams – yra svarbu ir reikšminga. Buvo pasiūlyta „Drąsios Lietuvos“ koncepcija. Akivaizdu, kad ji buvo skirta ne tiek į išorę, kiek telkti mus viduje. Tačiau ši koncepcija buvo sudraskyta į gabalėlius, na, daugelis lietuvių nenorėjo būti drąsūs. Nauja koncepcija nebuvo tokia drąsi, pasirinktas labai bendras šūkis „Tikra yra gražu“. Tai tinka visiems ir apie viską. Tik netinka vienu atveju – jei nuotraukomis klaidini potencialius turistus. Taip, žmonėms patinka gražūs paveiksliukai. Tačiau gražių nuotraukų galima padaryti bet kuriame pasaulio kampelyje. Mūsų planeta yra graži. Na, tik mes, žmonės, ją subjaurojame. Turizmo departamentas nuėjo pačiu lengviausiu keliu – tradiciniu ir banaliu. Iš tiesų reikia eiti kitu – reikia atrasti mūsų išskirtinumą ir tai parodyti pasauliui. Niekam neįdomu nuvykti ir pamatyti dar vieną eilinį ežerą, tegu ir gražų. Ar apžvalgos bokštą. Reikia jau šiek tiek daugiau nei vien gražių nuotraukyčių. Turizmo srityje dirbantys asmenys privalo kardinaliai pakeisti savo mąstyseną, jei norime pasiekti proveržio šiame bare....

Kuo Frexit skirtųsi nuo Brexit, arba kodėl galime laukti augančio nerimo Europos finansų rinkose.

Povilas Stankevičius, analitikas Prancūzijos prezidento rinkimuose kandidatuojančios Marine Le Pen ekonominė politika gąsdina investuotojus. Politikė teigia, jog jai nugalėjus, Prancūzija paliktų euro zoną, o didžiulė valstybės skola būtų perdenominuota iš eurų į naujuosius frankus. Toks įvykis rinkų požiūriu būtų didžiausio mąsto pasaulyje valstybės skolos įsipareigojimų neįvykdymas, o ECB nuomone, Frexit šalyje sukeltų didelę ekonominę krizę ir skurdą. Analogiškai, prieš Brexit rinkos dalyviai taip pat tikėjosi staigios, iš kart po referendumo prasidėsiančios, krizės Jungtinėje Karalystėje, kuri kol kas neįvyko. Vis dėlto, Le Pen užmojų įvykdymas galėtų sukelti staigų ir skaudų šoką Prancūzijos ekonomikai. Centrinio banko veiksmai ir nuvertėjęs svaras trumpam laikui apsaugojo JK ekonomiką nuo neigiamo Brexit poveikio. Po referendumo rezultatų, Anglijos centrinis bankas nukirto palūkanų normas, taip prilaikydamas šalies ekonomiką nuo staigaus nuosmukio. Taip pat, nukritęs svaro kursas pagerino JK eksportuotojų padėtį: šalies eksportuojamos prekės atpigo ir tapo konkurencingesnės tarptautinėse rinkose. Deja, nors po Brexit prognozuota krizė vis dar neįvyko, o JK ekonomikos augimas antroje metų pusėje net paspartėjo, šalies gyventojai jau pradeda jausti neigiamą referendumo poveikį. Dėl atpigusio svaro šalyje pabrango importuojamos prekės ir ženkliai pakilo infliacija. Taip pat, sunkiojo Brexit atveju, prekyba tarp JK ir ES suprastės ir mažins šalies augimą. Todėl nors JK išvengė staigaus ekonomikos nuosmukio, neigiami Brexit efektai ateityje tik didės. Marine Le Pen žada, jog būdama Prancūzijos prezidente inicijuos šalies išstojimą iš euro zonos. Taip pat Le Pen žada perdenominuoti Prancūzijos valstybinę skolą. Tokiu atveju šaliai būtų lengviau atiduoti skolas, o užsienio investuotojai patirtų didžiulius nuostolius: naujai išleistas Prancūzijos piniginis vienetas greitai nuvertėtų euro atžvilgiu, o investuotojai, šaliai paskolinę eurus, atgautų daug mažiau vertą Prancūzijos nacionalinę valiutą. Todėl rinkų akyse toks žingsnis prilygtų valstybės bankrotui, kai skolos įsipareigojimai nėra pilnai įvykdomi. Išaugus rizikai, jog Le Pen laimės prezidento rinkimus Prancūzijoje, obligacijų rinkos jau dabar nerimauja: investuotojų reikalaujama skolinimo rizikos premija pasiekė keturių metų aukštumas. Tikėtina, kad išstojus iš euro zonos, šalies palūkanų normos tarptautinėse rinkose itin ženkliai išaugtų, todėl pasiskolinti užsienio rinkose būtų itin sunku. Atsiskaityti naująja, rinkos pasitikėjimo neturinčia valiuta, tarptautiniuose sandoriuose taip pat nebūtų lengva. Prancūzijos gyventojai ir verslo įmonės gautų pajamas naujaisiais frankais, tačiau esamas skolas tarptautiniams kreditoriams turėtų atiduoti eurais. Tokiu atveju, Prancūzijos valiutai pingant, realūs šalies gyventojų įsipareigojimai augtų. Tuo labiau, perdenominavus valstybinę skolą, šalies gyventojų santaupos, laikomos vyriausybės obligacijose, prarastų didžiąją dalį savo vertės. DNB analitikų nuomone, pinganti naujoji valiuta taip pat pabrangintų importus ir sukeltų infliacijos šuolį. Pagrindinis skirtumas tarp Brexit ir Marine Le Pen propaguojamo Frexit būtų naujai įvesta valiuta Prancūzijoje. Krentantis svaras pristabdė neigiamą Brexit poveikį. Deja, naujasis frankas galimai turėtų staigų, destabilizuojantį efektą Prancūzijoje. Todėl artėjant rinkimams ir aštrėjant Le Pen retorikai, galima laukti augančio nerimo Europos finansų rinkose.

Stabdo projektą „Ateities laiškininkas“

Seimo valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija kreipėsi į Ministrą Pirmininką ir susisiekimo ministrą prašydama atidėti „Lietuvos pašto“ projekto „Ateities laiškininkas“ įgyvendinimą, kuriuo ketinama panaikinti pašto filialus visoje šalyje. Bandomasis projektas bus išbandomas viename iš šalies miestų ir tik po to priimami galutiniai sprendimai dėl tolesnės jo eigos, patikslina LVŽS frakcija. Valdančiosios frakcijos vertinimu, paštų skyrių panaikinimas būtų dar vienas smūgis šalies regionams. Be to, reforma kelia daug papildomų klausimų, į kuriuos pašto vadovybė atsakymų neturėjo. Praėjusią savaitę vykusiame LVŽS frakcijos posėdyje „Lietuvos pašto“ atstovai pristatė projektą „Ateities laiškininkas“. Reformos esmė – naikinti pašto skyrius, visą krūvį perleidžiant automobiliu po regionus važinėjantiems laiškininkams. „Lietuvos pašto“ atstovai prabilo apie tai, kad šiuo metu yra apie 300 perteklinių etatų ir pateikė rodiklius, parodančius finansinę reformos naudą įmonei. Ekonominis šios pertvarkos pagrįstumas neįtikino LVŽS frakcijos narių – šiai idėjai linkstama nepritarti, kol nebus pateiktos projekto alternatyvos. Anot frakcijos, ši reforma būtų dar vienas smūgis Lietuvos kaimui. Be to, dirbantys žmonės – šalies vertybė, o regionų užimtumo didinimas – LVŽS tikslas. „Pritariame „Lietuvos pašto“ siekiui gerinti veiklos rezultatus, tačiau manome, kad tokia optimizacija nėra tinkamiausias kelias valstybės įmonei. Negalime visko matuoti pinigais, o šia idėja būtent tai ir buvo padaryta. Tokia reforma iš regionų būtų atimtas dar vienas gyvybingas bendruomenės narys, naikinami Lietuvos regionai“, – sako LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis. LVŽS seniūno pavaduotojas Virginijus Sinkevičius, susitikęs su susisiekimo viceministru Pauliumi Martinkumi ir „Lietuvos pašto“ generaline direktore Lina Minderiene, išreiškė frakcijos poziciją projektui nacionaliniu mastu laikinai nepritarti. „Mūsų frakcija šiuo klausimu vieninga: kol kas tokiai idėjai šalies mastu negalime pritarti. Iniciatoriams pasiūlėme paleisti bandomąjį projektą viename iš nedidelių Lietuvos miestų. Tikime, kad toks sprendimas padės atsakyti į visus iškilusius klausimus“, – teigia V. Sinkevičius. verslaspolitika.lt...

V. Keršanskas. Ar ES pasiūlys savo atsinaujinimo viziją 60-mečio proga?

Kovo mėnesį bus minimos Romos sutarties, kuria 1957 m. buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija, 60-osios metinės. Šia sutartimi, kurią anuomet pasirašė šešios Vakarų Europos valstybės, buvo padėti pagrindai Europos šalių integracijai. Europos integracijos lūžiu derėtų laikyti 1992-uosius, kai Mastrichto sutartimi buvo įkurta Europos Sąjunga, grynai ekonominį Bendrijos pobūdį papildžiusi politinės integracijos dėmeniu. Visgi būtent politinė integracija, reiškianti nacionalinių valstybių suverenumo mažinimą, tapo ir didžiausiu iššūkiu, kalbant apie tolimesnę ES raidą. Dar praėjusiais metais šešios ES pradininkės – Prancūzija, Vokietija, Italija bei Beniliukso šalys – išplatino bendrą poziciją, kad turi būti tęsiamas dar glaudesnės Bendrijos kūrimas, nepaisant to, jog kai kurios valstybės gali likti už borto. Beje, šis pareiškimas buvo išplatintas referendumo Jungtinėje Karalystėje dėl narystės ES įkarštyje, bei išstojimo šalininkų vėliau naudotas kaip argumentas, jog į Britanijos poziciją niekas vis tiek nežada įsiklausyti. Romos sutarties 60-mečio proga Europos Sąjungos vadovai ruošia naują deklaraciją, kuri būtų priimta minėjimo metu ir įvardintų ateinančių dešimties metų Bendrijos raidos viziją. Gairės aptartos praėjusią savaitę vykusiame ES narių vadovų susitikime Maltoje, kur Europos Tarybos prezidento Donaldo Tusko pateiktame dokumente valstybių vadovai kviečiami įsipareigoti „ambicingos vizijos“ ir „politinės konsolidacijos“ įgyvendinimui. Dokumente taip pat siūloma siekti didesnio vieningumo užsienio politikoje ir didinti finansavimą gynybai, tęsti ekonominės ir monetarinės sąjungos darbus. Taip pat užsimenama, kad būtent šioje deklaracijoje gali būti pirmą kartą pristatyta išsami, o ne abstrakti „dviejų greičių“ Europos Sąjungos koncepcija. Tai patvirtino ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, po susitikimo pasisakydama, jog „pastarųjų metų istorija parodė, kad Europos Sąjunga bus skirtingų greičių, nes ne visos valstybės nori dalyvauti atskiruose integracijos etapuose“. „Dviejų greičių“ Europos Sąjungos idėja politiniame ir akademiniame lauke sklando jau kurį laiką, o tam tikra prasme euro zonos ir jai nepriklausančių Bendrijos valstybių perskyra jau yra praktinė to išraiška. Tačiau 2017-ųjų parlamento rinkimai Nyderlanduose ir Vokietijoje bei prezidento – Prancūzijoje, apsunkina aiškios naujos ES institucinės sąrangos modelio svarstymus. Nes nepaisant visko, „dviejų greičių“ Europa reiškia integracijos gilinimą, kuris susilaukia vis daugiau priešpriešos atskirų valstybių visuomenėse ir politiniuose sluoksniuose. Todėl netipinis antradienį įvykęs A. Merkel vizitas į Lenkiją, kur ji be oficialių susitikimų su valstybės vadovais turėjo valandos pokalbį ir su valdančiosios „Teisė ir teisingumas“ partijos lyderiu Jaroslawu Kazcynskiu, yra vertas dėmesio. Būtent Lenkija šiuo metu užima pagrindinį konstruktyvaus alternatyvios Europos Sąjungos, grįstos galios grąžinimu nacionalinėms valstybėms, vizijos atstovavimo vaidmenį. Lenkijos valdantieji siekia ne tik kosmetinių pataisymų, bet ir pagrindinių ES sutarčių peržiūrėjimo, siūlant sumažinti Briuselio vaidmenį ir didinti nacionalinių parlamentų galias daugelio Bendrijos klausimų atžvilgiu. Po vizito tiek pats Jaroslawas Kaczynskis, tiek ir kiti valdančiųjų, kurie šiaip jau iki šiol rodė gana kritines nuostatas Vokietijos atžvilgiu, atstovai pozityviai atsiliepė apie įvykusius nuomonių su A. Merkel apsikeitimus. Europarlamentaras, įtakingas „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas Ryszardas Legutko komentuodamas Lenkijos spaudai pasakė, kad nors A. Merkel nepritaria sutarčių peržiūrėjimui, ji užsiminė apie galimybę pradėti diskusijas ir konkrečių projektų rengimą, kuriuos sulaukus tinkamo laiko galima įgyvendinti. Tai jis pavadino išeities tašku, siekiant rasti konsensusą tarp itin skirtingų Bendrijos vizijų. Skuboti bandymai pasinaudojant svarbios sukakties proga pasiūlyti iki galo neišdiskutuotą ir bendro visų pritarimo neturinčią ES viziją bus tik tolimesnės institucinės krizės tąsa. Tačiau A. Merkel, kurios vaidmuo ir svoris šiandieninėje europinėje politikoje yra neabejotinai didžiausias, vizitas į Varšuvą galimai parodo, kad to sutarimo bus siekiama. Ir čia tiek Lenkijos, tiek kitų alternatyvią integracijos gilinimui Bendrijos viziją atstovaujančių valstybių įtaka galutiniam siūlomam modeliui gali sustiprėti. Todėl kovą vyksiantis minėjimas Romoje išties gali būti žymeniu, kur link galimai juda Europos integracijos projektas. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

„Brexit“ referendumas supurtė visą Europą, išgąsdino investuotojus, tačiau Didžioji Britanija nesitraukia

LRT RADIJAS, LRT.lt „Brexit“ referendumas supurtė visą Europą, išgąsdino investuotojus ir padidino nuogąstavimus dėl visos Europos Sąjungos ateities. Didžiosios Britanijos parlamento žemieji rūmai trečiadienį triuškinama balsų persvara priėmė teisės aktą, įgalinantį ministrę pirmininkę Theresą May pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, todėl šalis dar vienu reikšmingu žingsniu priartėjo prie vadinamojo „Brexit“. Parlamentarai antradienį išsikovojo teisę atmesti Th. May ir Briuselio išstojimo sąlygas. Tačiau politologai teigia, kad iš parlamento buvo atimta bet kokia svarbaus sprendimo teisė, nes atmetę naujas mainų su Europos Sąjunga sutartis, parlamentarai panardintų šalies ekonomiką į chaosą. Britanija, nesugebėjusi per du metus išsiderėti išstojimo sąlygų, automatiškai būtų išstumta iš Bendrijos ir turėtų vadovautis Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis ir mokėti muitus. Bendruomenių Rūmų nariai 494 balsais prieš 122 pritarė įstatymui, leidžiančiam Th. May inicijuoti ES sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėti iki dvejų metų galintį trukti derybų laikotarpį, šaliai ruošiantis išstoti iš 28 nares turinčios Bendrijos. Šis dviejų punktų įstatymas be pataisų dabar bus perduotas tvirtinti Lordų Rūmams, kurių nerinkti nariai gali būti mažiau linkę jam pritarti. Trečiadienį parlamentas taip pat balsavo  dėl Europos Sąjungos piliečių ateities šalyje. Vyriausybė yra pažadėjusi užtikrinti prieš išstojimą atvažiavusių europiečių teisę ir toliau gyventi Britanijoje, tačiau parlamentarai gali atmesti šį pažadą. Vyriausybė yra pažadėjusi oficialias derybas pradėti prieš kovo 31 d., tačiau manoma, kad Th. May bandys apie išstojimą paskelbti Briuselyje vyksiančiame viršūnių susitikime kovo 7 d....

Socialinė įtampa Ukrainoje yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Trečiadienį Donecke per sprogimą žuvo vienas įtakingiausių Rytų Ukrainos prorusiškų separatistų kovotojų, bataliono „Somalis“ vadas Michailas Tolstychas, pravarde „Givis“. Separatistai dėl išpuolio kaltina Kijevą, o pastarasis – Kremlių. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas bet kokius kaltinimus griežtai atmetė. Apie pastaruoju metu smarkiai suintensyvėjusius susirėmimus Ukrainoje laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu. – Dėl „Givio“ mirties visi kaltina vieni kitus, bet atsakomybės, žinoma, niekas neprisiima. Kokia jūsų nuomonė apie šį įvykį? Ar tai gali būti Rusijos provokacija ar ukrainiečių operacija? R. Bogdanas: Manau tas žmogus išėjo ten, kur jo vieta. Viena vertus, tuo galėjo pasirūpinti Rusija. Vyko Adijevkos puolimas, o „Givis“ ten buvo lengvai sužeistas į koją. Nežinia, kaip ten yra, nes šiuo metu Rusija mažina savo karinį kontingentą, po truputį išvedinėja žemesnį sąstatą. Tokie žmonės kaip „Givis“ gali būti nevisiškai valdomi, todėl jį pašalinti galėjo rusai. Tačiau jis yra labai daug baisių dalykų pridaręs patiems ukrainiečiams. Šeštadienį kalbėjau su vienu iš „kyborgų“, kuris buvo Donecko oro uoste sausio mėnesį, kai jo draugai turėjo pasiduoti. Taip su priešu, kaip elgėsi šis žmogus, nesielgė niekas. – Pone Bruveri, kam tai buvo naudinga ir kas galėjo nuspręsti šio veikėjo likimą? V. Bruveris: Aš taip pat būčiau linkęs manyti, kad tai Rusijos specialiosios tarnybos ravi po truputį savo darželį. Reikia suprasti, kad tokie, kaip „Givis“ ar „Motorola“ ir kiti tokie odioziniai kadrai yra daugiau figūros televizijai. Tačiau, žinoma, ideologiškai tai yra stiprus smūgis. Visiškai neatmestina, kad ir Ukrainos specialiosios tarnybos tą galėjo padaryti. Jis buvo nužudytas pačioje bazėje, savo kabinete 6 ryto pro langą įšauto granatsvaidžio-ugniasvaidžio sviediniu, granata. Jei sakytume metaforiškai, tai atėjo, paskambino į duris, jis jas atidarė, jam paleido kulką į galvą, o užpuolikas išėjo nepastebėtas. Man sunku patikėti, kad tiek valios ir pasirengimo turėtų Ukrainos specialiosios tarnybos. Man tai labiau panašu į Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą arba kažką iš separatistų vidaus, iš savų. Vidaus įtakos sferų ir išteklių dalybos eina į pabaigą ir jos tampa vis žiauresnės. – Vėl įsiplieskę kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje dažnai siejami su naujuoju JAV prezidentu ir jo politika Rusijos atžvilgiu. Sutapimas ar ne, tačiau padėtis itin paaštrėjo po Dobaldo Trumpo pokalbio su Vladimiru Putinu. Ką apie tai manote? Kaip jūs vertinate tas versijas? L. Linkevičius: Mes sakėme, kad bus pereinamasis laikotarpis, kol JAV administracija įžengs į aktyviąją fazę, kol vyraus lyderystės stoka Europoje ir neapibrėžtumas, tol bus bandoma, blefuojama, tikrinama, kiek toli galima eiti. Mes ir anksčiau sakėme, kad taip bus, taip tik atsitiko. Dar prieš keletą dienų galėjome teigti, kad karinių veiksmų intensyvumas yra 2014 m. lygyje. Tiesa, Rusijos karių teritorijoje kiek mažiau, tačiau nuo sausio pabaigos jau žuvo 17 Ukrainos karių, iš viso apie 30 žmonių kartu su civiliais. Pagerėjimas Adijevkoje yra sąlyginis, padėtis labai neapibrėžta, sunkioji ginkluotė sukoncentruota tie siena. Padėtis mus verčia labai atidžiai stebėti. Labai svarbu rodyti politinę, moralinę paramą ukrainiečiams. Visai neseniai Briuselyje, susitikę su Ukrainos atstovais, vicepremjere Ivanna Klympush-Tsintsadze kalbėjomės apie visa tai. Aš pats telefonu dažnai pasikalbu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu. Klausiu jų, kuo mes galime padėti, o visi prašo vieno – politinio solidarumo ir paramos. Jie ne iš visur sulaukia tokių signalų, o jiems to labai reikia. Turime daryti tą, ką galime. Šiuo atveju, paramos generavime, buvome lyderiai ir turime išlaikyti visa tai, kad prisijungtų daugiau kolegų. Visuose Europos lyderių kontaktuose, NATO generalinio sekretoriaus, ES vadovų susitikimuose, pokalbiuose su Amerikos administracijos atstovais yra keliamas Ukrainos klausimas, tikrai tą žinau. Tam nemažai laiko skiriama, norima sulaukti labiau apibrėžtų atsakymų, kurių kol kas dar nėra. – Jūs pats, kuo tai aiškinate? L. Linkevičius: Yra parodoma, kas kontroliuoja situaciją, kaip visada, pademonstruojama iš jėgos pozicijų. Kartais ieškoma „išėjimo strategijų <...>. „Givio“ pašalinimas irgi galėtų būti dalis šiokios tokios kosmetikos, nes politinėse darybose reikia turėti argumentų. V. Bruveris: Aš manau, kad čia apskritai Rusija gali mėginti braukti „Minską2“ [Minsko susitarimą – LRT.lt] nuo stalo, vėl kurti naują atvejį Adijevkos pagrindu. Taip kurti naują situaciją, pastatyti ukrainiečius, vis dar juos remiančius Vakarus, tik kur kas labiau susiskaldžiusius ir fragmentuotus prieš naują situaciją, rodančią, kad štai mes bet kada galime padaryti, kad ir lokalinę, bet labai kruviną operaciją, taip demonstruodami, kad jėga ir pranašumas mūsų pusėje. Tačiau jei jie bandė tai daryti, manau, kad jiems nepavyksta, nes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės pasirengimas dabar ne tas. Negalvokime, kad šitos situacijos neišnaudojo Ukraina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu. Nors tragiškai tai skamba, bet šitas karas Ukrainai ir pačiam Kijevui visai į naudą, nes mobilizuoja visuomenę. Taip pat rodo, kas Rusija yra Vakaruose ir pačius Vakarus stato į kampą, jei jie būtų rimtai galvoję apie sankcijų „nuėmimą“. Grynai kariniu požiūriu, ukrainiečiai pasistumia į priekį ir tiems patiems separatistams ir juos kuruojantiems rusams rodo, kad jei jie tikisi kažkokių lengvesnių sprendimų, tai jie labai klysta. R. Bogdanas: Adijevka yra visai šalia Donecko. Kai ukrainiečiai išėjo į pramoninę zoną, tai padarė tam, kad nebūtų bombarduojami gyvenamieji namai. Jie praėjo truputį į priekį, tačiau tai yra dar arčiau centro. Per visą šitą konfliktą jie sugebėjo užimti naują placdarmą, kuris dengia strateginį kelią iš Horlivkos į Donecką, taip pat, jei jie ten stato sunkiąją artileriją, ji ten pasiekia „Donecko liaudies respublikos“ administracijos centrą. Tai toks yra karinis rezultatas. Šitos atakos išvakarėse V. Putinas telefonu kalbėjosi su D. Trumpu ir D. Peskovas pasakė, kad apie Ukrainą buvo nekalbėta. Tarkime, galėtume patikėti, kad bent jau nebuvo kalbėta taip, kaip norėtųsi. Be to, tuo pačiu metu, P. Porošenka buvo Vokietijoje, susitiko su A. Merkel. Kiek girdėjau, tai buvo labai palankus ir šiltas susitikimas, naudingas Ukrainai. – Ministre, pirmadienį Ukrainos klausimas buvo aptartas ir ES Užsienio reikalų taryboje Briuselyje. Kaip tokie kariniai veiksmai keičia politines nuostatas? L. Linkevičius: Man susidarė įspūdis, kad pozicija dar labiau konsolidavosi. Priežasčių yra daug, bet viena jų – tas neapibrėžtumas, užjūrio neaiškumas. Visi kolegos kalbėjo ir vertino labai panašiai. ESBO vardu kalbėjo Austrijos kolega, jo vertinimai buvo vienareikšmiški. Normandijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis kalbėjo daugiau mažiau taip, kaip visi. Mes neturėjome tikslo aptarinėti sankcijų, bet tai įvyko savaime. Tie, kurie kalbėjo, sakė, kad mūsų kriterijai nesikeičia, mes privalome pratęsti sankcijas. – Kaip keičiasi politinė padėtis Ukrainoje? Kurie politikai populiariausi? R. Bogdanas: Dar norisi užbaigti karinę temą. Jei ukrainiečiai anksčiau vis kalbėjo apie sankcijas, tai man dabar pradeda atrodyti, kad Ukrainoje bręsta toks ryžtas, kad tie vyrai, kurie yra fronte yra apšaudyti ir jie nebebijo kariauti, jie jaučia, kad turi pakankamai jėgos. Aš net baiminčiausi, kad sankcijų „nuėmimas“ galėtų sukelti tai, kad ukrainiečiai norėtų „atsiimti“, užbaigti šią istoriją, kad nebekabėtų ore. V. Bruveris: Vadovaujantys „kadrai“ vis dėl to sako, kad kepurėmis neužmėtysime, būtų per daug nuostolio, per daug civilių aukų. R. Bogdanas: O dėl politinės situacijos man susidarė įspūdis, kad pamažu brandinami Ukrainos priešlaikiniai rinkimai. – Julija Tymošenko vėl yra populiariausia politikė? R. Bogdanas: Taip. Sekmadienį dalyvavau Michailo Saakašvilio organizuojamame judėjime. Jau atiduoti dokumentai registruoti naują politinę partiją, kuri vadinsis „Naujų jėgų sąjūdis“. Jie atkuria tą pavadinimą, bet stengiasi konsoliduoti žmones iš įvairiausių sričių, įvairiomis politinėmis pažiūromis, svarbiausia, kad tie žmonės būtų antikorupciniai, kad jie būtų prieš tai, kas labiausiai pūdo Ukrainą. V. Bruveris: Manau svarbesnis politinis frontas Kijeve, nei karinis. Kariniame fronte daugmaž aišku, Ukraina gali ir pajėgi laikyti status quo, gal net pagerindama savo taktinę situaciją kai kuriose fronto zonose. Tačiau šiame kare svarbiausia Vakarų konsolidacija ir aiški sankcijų politika, sankcijų stiprinimas. Labai gaila, kad dabar tas sankcijų stiprinimas yra nerealus. Reikia, kad Rusijai kuo greičiau baigtųsi pinigai. O pačiai Ukrainai svarbiausias politinis frontas, kuriame nematyti atsinaujinimo, nesiformuoja į tikras politines partijas panašios politinės jėgos. Visos tos pačios politinės figūros scenoje – Rusijai į naudą. Jiems naudinga tokia užsistovėjusi pelkė, kuri tik didina nestabilumą ir visuomenės nusivylimą valstybe. L. Linkevičius: Vidinė socialinė įtampa yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame. Jaučiamas toks susierzinimas ir nepakantumas. Klausiau gero pažįstamo, žurnalisto Saviko Shusterio, kaip nuotaikos jo draugų, kurie kariauja fronte. Tai jis gana griežtai pasakė, kad mes parai paliksime savo pozicijas, nuvažiuosime į Kijevą, padarysime tvarką ir grįšime atgal kariauti. Gal jis, kaip žurnalistas kažkiek perdeda, bet yra labai daug įtampos. Šiuo atveju Rusijos pozicija yra protinga – laukti, kol ta įtampa subręs. Dabar kainos yra labai išaugusios, pavyzdžiui, už šildymą žmonės nemoka mokesčių – visiška suirutė ekonomikoje. Negalima sakyti, kad nėra kovos su korupcija, bet tai vis dar netenkina žmonių. Tas sukilimas gali bū

Patvirtintas profesijų, kurių darbuotojų trūksta šalyje, sąrašas

 Mindaugas Janulionis  Vyriausybė  patvirtino Ūkio ministerijos parengtą sąrašą profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta šalyje. Šiame sąraše esančių profesijų atstovai iš trečiųjų šalių galės lengviau įsidarbinti Lietuvoje. „Keičiantis darbo rinkai pastebime, kad sparčiai ima trūkti aukštos kvalifikacijos specialistų. Pavyzdžiui, galime prognozuoti, kad 2020 metais šalyje reikės 10 tūkst. informacinių technologijų specialistų, o bendrai visose ES valstybėse IT specialistų poreikis išaugs iki 900 tūkst. Poreikis augs ir kitose srityje, ypač pramonės sektoriuje. Todėl jau dabar imamės priemonių, kaip galėtume paskatinti aukštos kvalifikacijos specialistus įsidarbinti Lietuvoje. Lengvesnės įsidarbinimo procedūros – viena iš priemonių, kaip valstybei padėti kompensuoti reikalingų aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumą ir išvengti darbo našumo stagnacijos. Žinoma, turime peržiūrėti ir savo švietimo sistemą, kad reikiamus specialistus galėtume išugdyti patys“, – sako ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius. Profesijų sąrašas bus taikomas išduodant leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai darbdavys jį ketina įdarbinti ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui. Taip pat darbdavys turės mokėti užsieniečiui ne mažesnį negu 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygį. Jeigu aukštos kvalifikacijos reikalaujančios profesijos nėra profesijų sąraše, tokiam užsieniečiui Lietuvos darbdavys privalės mokėti ne mažesnį nei 3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą. Ūkio ministras pažymi, kad užsieniečiui negalės būti mokamas mažesnis atlyginimas nei tokios pat profesijos atstovui lietuviui. „Nustatant atlyginimus, bus žiūrima į įdarbinančios įmonės ir to sektoriaus, kuriame dirbs užsienietis, vidutinį atlyginimą. Taip suveiks saugikliai, kurie neleis darbdaviui specialiai mažinti atlyginimų užsieniečiams. Kitaip tariant, jeigu lietuvis uždirbs, pavyzdžiui, dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, tai ir užsienietis atitinkamai turės uždirbti dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlygį, nepaisant to, kad įstatyme numatytas minimalus dydis yra 1,5 vidutinio darbo užmokesčio“, – aiškina M. Sinkevičius. Šiuo metu Lietuvoje dirba apie 300 aukštos profesinės kvalifikacijos specialistų iš trečiųjų šalių, atvykusių pagal Mėlynosios kortelės direktyvą. Profesijų sąrašas yra sudarytas pagal profesinių ir verslo asociacijų, tokių kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos darbdavių konfederacija, „Infobalt“, Investuotojų forumas, pateiktus pagrįstus pasiūlymus, atsižvelgiant į nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos vykdytojų – Lietuvos darbo biržos ir Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) – pateiktus duomenis. Profesijų sąrašo sudarymą nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, perkeliantis Europos Sąjungos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (Mėlynosios kortelės direktyva) nuostatas.  

Valstybės vadovė siūlo teisinius įrankius nuo teisingumo užsienyje besislapstantiems asmenims

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis teisėsaugai sudaroma galimybė už akių teisti valstybei ir jos žmonėms didelę žalą padariusius nusikaltėlius. Nuo teisingumo į užsienį sprunkančių įtariamųjų istorijos atskleidė teisines spragas, kurios leidžia net ir milijonų grobstytojams išvengti atsakomybės. Šiuo metu ikiteisminį tyrimą už akių (t. y. įtariamajam nedalyvaujant) galima vykdyti tik prieš teisingumo vengiančius užsieniečius, pabėgusius iš Lietuvos ir tik už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, tokius kaip terorizmas, genocidas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas. Už didelio masto finansinius, mokestinius ir turtinius nusikaltimus vykdyti baudžiamojo persekiojimo prieš iš Lietuvos pabėgusius asmenis išvis nėra galimybės. Todėl Prezidentė siūlo leisti vykdyti ikiteisminį tyrimą už akių dėl visų nusikaltimų, padariusių didelę žalą valstybei ar asmeniui. Tai yra didelės vertės turto iššvaistymas, finansinės machinacijos, sukčiavimas stambiu mastu. Valstybės vadovės siūlomi teisiniai įrankiai užtikrins, kad nuo teisingumo užsienyje besislapstantys asmenys sulauks pelnyto nuosprendžio, o jų turtas bus konfiskuotas ir panaudotas žmonių ir valstybės patirtai žalai atlyginti. Ikiteisminis tyrimas už akių atitinka baudžiamojo proceso principus, užtikrina visas įtariamajam garantuojamas teises ir galimybę jomis pasinaudoti. Jis būtų vykdomas tik išimtiniais atvejais, kai įtariamasis slepiasi užsienio valstybėje, piktybiškai vengia dalyvauti baudžiamajame procese, o užsienio valstybė, kurioje jis yra, nebendradarbiauja su Lietuvos Respublika. Teismo procesas už akių įteisintas Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Tokia praktika, kai įtariamajam besislapstant galima atlikti ikiteisminį tyrimą už akių, galioja, pavyzdžiui, Čekijoje, Vengrijoje. Kad besislapstančio nuo teismo asmens atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas už akių, pernai sutarė ir visos ES šalys. Pagal EŽTT praktiką, kai to reikalauja teisingumo interesai, teisimas už akių taip pat yra pateisinama priemonė. Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo. Prezidentės spaudos tarnyba...

Ilja Laursas: „Sėkmingi startuoliai pasižymi didele tolerancija rizikai“

„Dabartinės kartos laukia dideli pokyčiai: virtuali realybė, daiktų spausdinimas, minčių skaitymas, dirbtinis intelektas. Šiose srityje 5 metų laikotarpiu atsiras labai daug naujų darbo vietų, – sakė vienas garsiausių Lietuvos verslininkų Ilja Laursas. – Šiandien visame pasaulyje su dirbtiniu intelektu susijusių darbo vietų yra labai nedaug, tačiau po 10 metų jų bus milijonas ir daugiau.“ „Renkantis karjerą šiose „karštose“ srityse, aplanko malonus pojūtis viduje, nes jauti, kad gali kažką pakeisti pasaulyje, o ne renkiesi tą kelią, kuriuo žmonės ėjo jau kelis šimtų metų. Taip pat, konkurencingumas yra aukštesnis, nes galima konkuruoti tokiame pačiame arba net aukštesniame lygmenyje su verslo senbuviais“, – KTU vykusioje paskaitoje studentams kalbėjo I. Laursas. Vienas žinomiausių verslininkų Lietuvoje ir pasaulyje, rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas bei vienas iš 25 Europos technologijų lyderių pagal „Wall Street Journal“ Ilja Laursas vasario 2 d. KTU „Santakos“ slėnyje studentams skaitė paskaitą „Kaip studijų projektą paversti startuoliu?“. Patarimas – domėtis viskuo ir daug dirbti Auditoriją iki paskutinės vietos užpildžiusiems studentams I. Laursas sakė: „Proto, disciplinos, informacijos paieškos ir pritaikymo, komunikacijos treniruotė, kuri vyksta Universitete, yra labai reikalinga tolimesniame žmogaus gyvenime ir karjeroje. Žinios bet kokioje veikloje sudaro tik keletą procentų, o visa kita yra motyvacija, komunikacija, įdirbis ir t.t.“ „Neseniai skaičiau labai įdomią knygą, – pradėjo pasakoti verslininkas. – Viena tos knygos tezių teigė, jog žmogus paprastai elgiasi labai neracionaliai, paskirstydamas „svorį“ tarp sprendimo „Ką daryti?“, nesvarbu, kur – gyvenime, karjeroje ar šiais metais, su vykdomuoju režimu, kada tu iš tikrųjų kažko imiesi ir darai.“ Universitete apsilankęs vienas garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų priminė studentams mokslininkų išvadas, kurios sako, jog planavimui to, ką ir kodėl darai, t.y. „investavimui“ į supratimą, optimalu skirti 15 proc. savo laiko, 5 proc. turėtų būti skirti nuolatiniam savęs patikrinimui, ar iš tiesų tai, ką darai, veda prie tikslo, o likusieji 80 proc. yra darbas, darbas, darbas. Paklaustas, ką darytų kitaip, jeigu šiandien tebebūtų studentas, entrepreneris patikino, kad pilną mėnesį, o ne 5 minutes, vieną paskaitą ar vieną mėnesį, skirtų bandymams surasti informacijos apie absoliučiai viską, bendraudamas su žmonėmis, naršydamas internete, įvertindamas vieną kitą karjeros galimybę, asmenines vertybes. „Taigi, jei metuose yra 12 mėnesių, 2 iš jų turi būti skirti veiklos planavimui, įvertinimui ir patikrinimui, o likusieji 10 – darbui“, – teigė I. Laursas. Sėkmė šypsosi nebijantiems rizikuoti Verslininko teigimu, dabartiniai startuoliai „veikia“, esant dvejoms žmogaus savybėms: tolerancijai rizikai ir supratimui. I. Laurso įsitikinimu, pirmoji yra įgimta: „Šiandien jau yra atrastas DRD4-7R genas (angl. Wanderlust gene), sukeliantis norą rizikuoti, ištirti naujas pasaulio vietas, kurti idėjas. Šį geną turintys 20 proc. žmonių populiacijos jaučia vidinį poreikį nuolat ieškoti, daryti, kažką naujo, jų negąsdina rizika.“ Visgi dauguma žmonių šio geno neturi ir jaučiasi komfortabiliau, turėdami prognozuojamą ateitį, o bet kokia rizika, kurią tenka prisiimti, sukelia neigiamas emocijas. Grįždamas prie antrosios savybės – supratimo – I. Laursas sako, jog sugalvoti idėją ir turėti vadovavimo savybių nepakanka geram startuoliui sukurti – reikia kasdienio ir sunkaus darbo. Jo teigimu, norint turėti pradinį atskaitos tašką, reikia įdėti bent tūkstantį darbo valandų. „Apibendrinant, tik tolerancija rizikai ir supratimas, o ne lyderystė, kvalifikacijos, idėjos, turi didžiausią reikšmę šiandienos startuoliams, nes jų veikimas yra paremtas nuolatinių rizikų prisiėmimu: nuo finansinių, iki asmeninių, iki verslo ir t.t.“, – vardijo I. Laursas. Finansinėse technologijose lenkia JAV „Nextury Ventures“ įkūrėjo teigimu, dominuojantis sėkmingų technologinių Lietuvos startuolių modelis šiandien – prototipo sukūrimas, išbandymas ir veiklos vykdymas nacionaliniu mastu, nes taip yra greičiau, ženkliai pigiau ir dėl mažos rinkos – daug lengviau. Verslininko teigimu, finansinių technologijų srityje Lietuva yra ypatingai pažengusi ir JAV lenkia 10-15 metų. „Atsiradus sėkmės „simptomams“, optimaliausias daugumos technologinių startuolių (angl. tech startups) pasirinkimas – plėsti veiklą užsienyje. Pagrindiniai tos plėtros centrai šiandien yra Silicio slėnis JAV, Londonas, Berlynas, Amsterdamas, kai kurie Skandinavijos miestai“, – sakė I. Laursas, pažymėdamas, kad sėkmė yra ekosistemos, o ne vieno žmogaus ar vienos kompanijos produktas. Anot pašnekovo, po 5-10 metų, ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos mastu, bus palankios sąlygos atsirasti startuoliams, veikiantiems finansinių technologijų, sporto technologijų, dirbtinio intelekto, robotikos, virtualios ir išplėstos realybės srityse. Noras kompensuoja žinių trūkumą „Nextury Ventures“ pradėjus bendradarbiauti su KTU, ne viena komanda, su kuria dirba fondas, sėkmingai vysto savo startuolius. I. Laurso teigimu, darbo su pradedančiosiomis įmonėmis spektras – platus: nuo nusistovėjusių ir toli pažengusių startuolių iki darbo su individais. „Beveik trečdalis tų, kurie kreipiasi į „Nextury Ventures“, konkrečių idėjų neturi, tačiau tai neužkerta kelio bendram darbui. Šiuo metu priimame apie 100 paraiškų per savaitę, – sakė I. Laursas. – Visgi, už idėją žmonės yra daug svarbesni. Motyvuotiems asmenims stengiamės padėti visapusiškai: nuo pagalbos, suburiant komandą, strategijos kūrimo, finansinių investicijų.“ I. Laursas pabrėžė, kad vienas atskaitos taškas, formuojant savo startuolį, yra noras sukurti kažką savo. Tačiau tik 20 proc. žmonių yra iš tiesų pasiryžę vardan to sunkiai dirbti: „Didelis noras gali kompensuoti bet kokį žinių trukumą, padėti įveikti problemas, su kuriomis teks susidurti ateityje.“ Verslininko nuomone, jeigu į turimą verslo idėją žmogus nepasiruošęs investuoti bent jau savo pastangų, tada kitos jo savybės ar susidariusios aplinkybės tampa visiškai nebesvarbiomis. Parengta pagal KTU pranešimą, KTU nuotrauka

S. Tamkevičius: kapitalizmą puoselėjanti politinė kultūra tarnauja Mamonai

Vladimiras Laučius, LRT.lt Jėzus pašaukė savo mokinius būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui jį nebus lengva, todėl klystų tikintieji, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Taip portalui LRT.lt sako buvęs Kauno arkivyskupas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris Sigitas Tamkevičius. „Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų“, – sako LRT.lt pašnekovas. – „Gyvenimo būdo“ rubrikose žiniasklaidoje demonstruojamas hedonistinis gyvenimo būdas atrodo vienintelis vertas dėmesio. O kur šiais laikais askezę pabrėžiančio gyvenimo būdo propaganda? Regis, net Bažnyčia šiais laikais vengia apie tai tvirčiau pakalbėti? – Jūs teisingai pastebėjote, kaip plačiai reklamuojamas hedonistinis gyvenimo būdas. Būtų pakenčiama, jei tai darytų tik geltonoji žiniasklaida. Pagundai rinktis lengvą ir savanaudį gyvenimo stilių pasipriešina tik nedaugelis. Neatsitiktinai ir velnias, kaip rašoma Evangelijoje, alkanam Kristui siūlė akmenis paversti duona. Šiandienėje Bažnyčioje sutinkame didelę įvairovę: nuo radikaliai sekančių Kristų iki balansuojančių tarp krikščionybės ir pasaulio dvasios. Tikrai šiais laikais daugiau kalbame apie mylintį Kristų, bet ne kryžių nešantį. Bažnyčioje aš pastebiu tam tikrą slinktį nuo grynosios askezės – pasninkų, apsimarinimų ir kitokių savęs varginimų praktikos prie tarnavimo ir meilės darbų. Mane ne mažiau už šv. Ignaco ar kurio kito šventojo naudotas askezės priemones žavi šv. Motinos Teresės iš Kalkutos tarnavimas vargšams ir mirštantiesiems. Pasiaukojantis tarnavimas yra pati gražiausia askezės forma, ir Bažnyčia ją ne tik skelbia, bet ir vykdo. Praėjusią vasarą pervažiavau Sibirą ir ten mačiau daugybę pavyzdžių, kaip Bažnyčios žmonės, palikę jaukius namus Europoje ir daug ko atsisakę asmeniniame gyvenime, pasišventę tarnauja vietiniams žmonėms. Esu įsitikinęs, kad šiandieniame pasaulyje apie askezę ne tiek reikia kalbėti, kiek ją vykdyti, gyvu pavyzdžiu liudijant, kad žmogus tampa laimingas ne savo norus tenkindamas, bet mylėdamas ir žmonėms tarnaudamas. – Kaip propaguoti tokią askezę pasaulyje, kuris pastatytas ant vartojimo, „apsišvietusio egoizmo“ ir godumo pamatų? Kaip gali krikščionybė taikiai sugyventi su kapitalizmu ir vartotojiška visuomene? – Taikus sugyvenimas su vartotojiška visuomene nėra Bažnyčios tikslas. Jėzus pašaukė savo mokinius, tai yra mus visus, priėmusius Jo Evangeliją, būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui Jį nebus lengva. Todėl klystų krikščionys, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų. – Kam tarnauja šiuolaikinis kapitalizmas ir jį puoselėjanti politinė kultūra – Mamonai ar Dievui? – Be jokios abejonės, ji tarnauja Mamonai. – Bažnyčia Lietuvoje daug kalba apie šeimos svarbą. Bet juk Kristus sako: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ Ar nėra prieštaravimo tarp šių Dievo Sūnaus žodžių ir nuolatinio dėmesio sutelkimo į vadinamąsias šeimos vertybes? – Prieštaravimo tarp Kristaus žodžių ir Bažnyčios angažavimosi šeimos vertybėms tikrai nėra. Jėzus, teigdamas, jog atėjo „sukiršinti sūnaus prieš tėvą“ etc., tik norėjo pasakyti, kad net artimiausi žmonės dažnai bus pasidaliję: vieni priims Jo Evangeliją, kiti – atmes. Mes, pergyvenę sovietmetį, matėme daugybę pavyzdžių, kaip tikinčių tėvų vaikai tapdavo marksistais ir, priešingai, komunistų vaikai tapdavo nuosekliais krikščionimis. – Viešojoje erdvėje kartojasi sentimentalumo protrūkiai dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų. Sakoma, kad jie daug geresni už žmogų, dėl juos ištinkančių negandų esą reikėtų labiau sielotis. Kaip vertinate šią meilės gyvūnams ir santykinės nemeilės žmonėms raišką? – Normalus žmogus myli ne tik žmones, bet ir jį supantį pasaulį, sykiu ir savo keturkojus draugus. Tačiau kartais žmogui nutinka negerų dalykų, ir jo emocijos susimaišo. Skaičiau vienos moters mintis, kuri teigia padariusi išvadą, jog niekam nereikia daryti gera. Tokią išvadą galima padaryti tik po didelio nusivylimo žmonėmis. O tuomet visą dėmesį lengvai galima perkelti tik į keturkojus draugus. Būtų labai blogai, jei juos mylėdami liktume akli ir kurti, kai šalia mūsų yra tiek daug kenčiančių ir nelaimingų žmonių. – Aldosas Huxley knygoje „Brave New World“ ir George`as Orwellas „1984-uosiuose“ pateikia du žmonijos nuosmukio scenarijus. Pagal Orwellą, barbarybę mums atneš valdžios priespauda ir jos įrankiai: prievarta, cenzūra, nelaisvė ir melas. Pagal Huxley, viso to nereikės: nebebus prasmės drausti knygas, nes nebeliks norinčių jas skaityti; bukins ne informacijos ribojimas, o jos perteklius; tiesa bus ne slepiama, bet paskandinta bereikšmių dalykų jūroje; žmonės bus valdomi ne skausmu ir baime, o malonumais. Panašu, kad teisus buvo Huxley. Štai kad ir krikščionybės likimas: jos įtaka mažėja, nors krikščionių niekas nepersekioja, nevaržo, protestantai ir katalikai nebežudo vieni kitų. Tikėjimą visuotinai žlugdo abejingumas ir pasišventimas malonumų pasauliui. Kokia krikščionybės ateitis Vakaruose, jei Huxley antiutopija išties panaši į mūsų tikrovę? – Negaliu nesutikti su Huxley samprotavimais, nes per savo gyvenimą spėjau pamatyti ir tikėjimo priespaudą, ir visišką laisvę. Priespaudos metais mačiau tikinčius mokinius, sugebėjusius tai priespaudai nenusilenkti. O šiandien matau (ir tiesiog verkti norisi), kaip jaunimas paskęsta visokios rūšies pigiuose gundymuose. Malonumų vaikymasis dažnai yra pavojingesnis už išorinę priespaudą. Apie krikščionybės ateitį nesiruošiu spėlioti, nes esu tikėjimo žmogus ir tikiu, kad niekada nepritruks ištikimų Jėzaus sekėjų. Istorijos tėkmėje aiškiai matomas bangavimas. Didelės medžiaginės gerovės supami žmonės pamažu pradeda nebevertinti tikrų dalykų ir pasineria į hedonizmą, tačiau po kuriuo laiko juo nusivilia, išgyvena savo gyvenimo beprasmiškumą ir vėl grįžta atgal. Toks yra šis Dievo pasaulis, kad klaidingi žingsniai atveda žmogų į aklavietę, kurioje jis gali žūti arba turi pasikeisti. Šis dėsnis veikia ir šiandienėje Europoje. Tik gaila, kad žmonės, nusivylę kairiuoju liberalizmu, kartais pasirenka labai radikalius gelbėtojus. – Jūsų paminėti kairieji liberalai šiandien vadina radikalais kone visus konservatyvesnių pažiūrų politikus ir rinkėjus. Už ką yra „Brexit“ šalininkai Britanijoje, Donaldo Trumpo rinkėjai Amerikoje, „Prawo i Sprawiedlivość“ rinkėjai Lenkijoje – už „radikalius gelbėtojus“ ar tiesiog už konservatyvią dešiniąją politiką? – Nusivylę žmonės dažnai pasisuka 180 laipsnių ir renkasi radikalius gelbėtojus. Tačiau tarp jūsų minimų rinkėjų, manau, yra labai daug palaikančių konservatyvią dešiniąją politiką. – Musulmoniškas pasaulis daugybę amžių kariavo su krikščionišku pasauliu. Šį karą pradėjo ne krikščionys: jų gyvenamas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje užgrobė musulmonai. Gerokai vėliau Osmanų imperijos kariuomenė buvo sustabdyta prie Vienos. Šiandien religinė, demografinė ir kultūrinė musulmonų pasaulio ekspansija tęsiasi, bet Bažnyčios atsakas į ją – susitaikėliškas, lyg krikščionybė labintų ją pamažu išstumiantį islamą. Kodėl? – Neabejoju, jei musulmonų pasaulis su ginklu brautųsi į Europą, jos valstybės atsakytų jėga ir dar kartą juos sustabdytų. Dabar padėtis yra kitokia. Gerovės supami europiečiai nenori savęs apsunkinti gausesnėmis šeimomis, o tuo metu musulmonų šeimos – gausios, ir jie laimi be karo. Prieš keletą metų Astanoje dalyvavau didelėje religinių lyderių konferencijoje, kurioje vienas musulmonų dvasiškis kalbėjo: „Mes Europą užkariausime be ginklų“. Ką gi, mums lieka tik dvi alternatyvos: arba išlaikyti savo krikščioniškas šaknis ir atitinkamai gyventi, arba susitaikyti su mintimi, kad ateinančios kartos bus priverstos priimti islamą. Bažnyčios laikysenos musulmonų atžvilgiu nevadinčiau susitaikėliška. Bažnyčia tikrai prarastų savo tapatybę, jei neištiestų rankos esantiems varge, nes jos misija yra ne tik nešti tikėjimą, bet drauge ir meilę bei gailestingumą. Todėl visai suprantamas popiežiaus Pranciškaus raginimas padėti imigrantams neatsižvelgiant į tai, ar jie yra krikščionys, musulmonai, drūzai, ar budistai. Pats nelemčiausias susitaikėliškumas vyksta politikų galvose, kai jie, atmetę Europos krikščioniškąsias šaknis, aklai gina idėjas, vedančias Europą į labai miglotą ateitį. – Kodėl girdime garsiai skambantį Vatikano balsą, kai reikia užtarti musulmonų pabėgėlius, bet to balso beveik negirdėti, kai Azijoje ir Afrikoje žudomi ir persekiojami krikščionys? – Nenorėčiau sutikti, kad popiežius tyli, kai yra žudomi krikščionys, ir kalba tik apie pagalbą pabėgėliams. Jis kalba apie vienus ir neužmiršta kitų. Tik man atrodo, kad žiniasklaida, medžiojanti sensacijas, greičiau pasigauna intriguojančius faktus, o tai, kas pastoviai vyksta, ją mažiau domina. Bangų ant Lesbo salos kranto išmestas negyvas vaikelis yra sensacija, o kad kažkur bažnyčioje susprogdinami besimeldžiantys krikščionys ar jiems nupjaunamos galvos – jau nebėra sensacija, nes tai vyksta nuolatos. – Bet kažkaip negirdėti Vatikano raginimų Vakarų valstybėms apginti musulmoniškose šalyse persekiojamus ir žudomus krikščionis, įvesti toms šalims kokias nors sankcijas. Kodėl? – Tokie popiežiaus paraginimai neatneštų jokios naudos, o krikščionių padėtį greičiausiai dar pablogintų. – Lietuvos politiniame gyvenime krikščioniškas vertybes daugiausiai mėgina ginti dviejų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių-krikdemų atstovai. Kuriems tai sekasi geriau, Jūsų manymu? – Nuoseklus krikščionis politikas, nesvarbu, kuriai partijai priklausytų, turi ginti krikščioniškąsias ver

Top