Jūs esate
Pagrindinis > Politika

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Europos Bendrijos įkūrimo sutarčiai kovo 25-ąją bus 60 metų. Ją tuomet pasirašė šešios valstybės. Šiandien Bendrija vienija 27 šalis, apie 500 milijonų gyventojų. Tačiau 60-metis nėra vien džiugus, vieninga Europa gyvuoja su ne viena problema: daugėja euroskeptiškų nuotaikų ir politinių jėgų, nesuvaldyta migracijos krizė, ekonominės problemos, padidėjusi terorizmo grėsmė, ir, žinoma, svarbiausia – D. Britanijos pasitraukimas. Apie Europos Sąjungos ateitį laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Lietuvos ambasadore Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgiryte, Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi. – Taip jau sutapo, kad prieš pat britams pradedant pasitraukimo procesą, trečiadienį Londone įvykdytas teroro išpuolis. Kokia naujausia informacija? A. Skaisgirytė: Lietuva ir Jungtinė Karalystė gyvena ta pačia informacija. Mes girdime apie keturių žmonių žūtį, vienas iš jų yra žudikas [ketvirtadienio vakarą pranešta apie 5 auką – LRT.lt]. 40 žmonių sužeisti, kai kurie jų – sunkiai. Dabar jau yra nustatyta žudiko tapatybė, jis yra Jungtinės Karalystės pilietis, kuris tam tikru metu radikalizavosi. Policija visą rytą teikė informaciją, buvo atliktos kratos Londone ir Birmingame, kur gyvena labai didelė musulmonų bendruomenė. Kol kas yra manoma, kad tai yra pavienis žudikas, tačiau atsakomybę už išpuolį jau prisiėmė „Islamo valstybė“. – Ar yra kokių kitų įrodymų be to, kad „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę? A. Skaisgirytė: Policija nuo pat pradžių darė prielaidą, kad tai yra teroristinis išpuolis. Naudojantis nuomotu automobiliu važiuoti į žmonių minią – tai jau buvo padaryta ir Nicoje, ir Berlyne. Vėliau dar bandyta prasiveržti į parlamentą, žinant, kad parlamentas yra saugomas. Ar tas žmogus tikrai priklauso „Islamo valstybei“, tai, matyt, dar turėsime palaukti to patvirtinimo, tačiau, kad jis buvo radikalizavęsis, tą jau galima teigti dabar. – Ar tie aštuoni žmonės, kurie sulaikyti Birmingame, taip pat priklauso „Islamo valstybei“? A. Skaisgirytė: Policija kol kas neatskleidė jų tiesioginės priklausomybės. Pats žudikas buvo patekęs į kontržvalgybos akiratį, tik, matyt, pritrūko duomenų tam, kad jis būtų iš anksto suimtas. Ne paslaptis, kad Jungtinė Karalystė skaičiuoja apie 500 piliečių, kurie kovoja „Islamo valstybės“ gretose. – Britai garsėja savo antiteroristine strategija nuo 2005 m., kai teroro aktai vyko Londono metro. Rodos, per 14 metų 13 potencialių teroro aktų yra suvaldyti. Ar patys britai kaip nors komentuoja tai, kad jiems nepavyko numatyti šito įvykio? A. Skaisgirytė: Pateikti skaičiai yra visiškai teisingi. Yra nemažai informacijos apie tai, kiek nusikaltimų pavyko užkardyti dar prieš jiems įvykstant. Vis dėlto, matyt, buvo laiko klausimas, kada Britanijoje įvyks panašaus pobūdžio nusikaltimas. Po Briuselio, Paryžiaus, Nicos ir Berlyno Londonas yra pernelyg patrauktus taikinys. Ypač dėl to, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja antiteroristinėje koalicijoje prieš „Islamo valstybę“. Apkritai, britai labai gerai tvarkėsi su šita problema. Kontržvalgybos informacija buvo labai išsami. Kai yra pavieniai radikalizuoti asmenys, juos suvaldyti yra sunkiau. Be to, Jungtinė Karalystė yra teisinė valstybė ir tol, kol nėra pakankamai įrodymų, kad žmogus dalyvauja tokio pobūdžio veikloje, nėra kaip jį sulaikyti. – Ar dabar yra suaktyvėjusios specialiosios pajėgos? Gatvėse daugiau policijos, kariškių? A. Skaisgirytė: Tikrai tas jaučiasi, gatvėse daugiau ginkluotos policijos, teritorija stebima malūnsparniais. Virš Vestminsterio šiandien sraigtasparnis suko ratus visą dieną. – Teroro aktas D. Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos išvakarėse tik dar kartą primena, kad terorizmas yra didelė Europos Sąjungos problema. Teroras, migrantai, ekonomika, būsimi rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje – labai daug įvairių iššūkių ES 60 metų Romos sutarties išvakarėse. Jei palygintume ES dabar ir prieš 10 metų, ar dabar ES tapo pažeidžiamesnė? G. Kirkilas: Tam tikra prasme taip. Pirmiausia, tai prieš 10 metų ES nebuvo ekonominėje krizėje. Viena ir priežasčių, kodėl tiek daug problemų, tiek daug atsiradusių populistų įvairiose šalyse. Iš ekonominės krizės išeinama labai lėtai, na taip, praėjusių metų Vokietijos rezultatai labai geri, bet tikrai ne visų šalių. Ekonominio augimo metais visur buvo labai daug optimizmo. Beje, tada taip pat buvo teroro aktų, tačiau viskas atrodė kitaip. Aš beveik esu tikras, kad Vokietija išsilaikys, net jei Angela Merkel pralaimėtų, tai laimės Martinas Schulzas. Neabejoju jo nuostatomis, jis nespekuliuoja pabėgėlių temomis ir t. t. Marine Le Pen tikrai nelaimės Prancūzijoje, tik ką sėkmingai baigėsi rinkimai Nyderlanduose. „Brexit“ yra didžiausias galvos skausmas. Tačiau, jei kalbame terorizmo kontekste, tik būdamos kartu šalys gali padaryti daugiau. Dabar, net ir atsiskyrus Didžiajai Britanijai, manau, teks labai stipriai bendradarbiauti šitoje srityje. Pats savo akimis pernai mačiau viešą žvalgybos ataskaitą BBC, tai buvo užkardyta dešimtys teroro aktų. Prie viso to profesionalumo pasitaiko klaidų ir teroristai tuo pasinaudoja. Tačiau, manau, kad tokias problemas ES gali spręsti tik kartu, bet dabar jai reikia išspręsti ir savo pačios problemas. – Ar galime kalbėti apie ES ateitį nelaukdami Vokietijos ir Prancūzijos rinkimų? G. Kirkilas: Jau komisija pasiūlė penkis kelius. Visos šalys turės diskutuoti, mes tą jau pradėjome daryti Seime, kur buvo konferencija su Europos Komisijos atstovybe. Buvo labai daug idėjų, manau, kad ir kitose šalyse vyksta panaši diskusija. – Ar gali būti taip, kad iš tų penkių scenarijų, kuriuos siūlo EK, vienas konkretus nebus pasirinktas, o iš jų visų bus padarytas bendras? A. Pranckevičius: Be jokios abejonės, viskas yra įmanoma. Tie scenarijai pasiūlyti ne tam, kad vienas jų būtų pasirinktas, o tam, kad inicijuoti diskusiją visose 27 valstybėse narėse – parlamentuose, vyriausybėse, visuomenėse. Kaip sakė komisijos pirmininkas, šiandien išminčių ieškome visur, išeiname iš tradicinių diskusijų ribų ir bandome kalbėtis su visais žmonėmis. Po 60 metų atėjo laikas pasitikrinti pasitikėjimą ant žemės. Dėl to šis procesas, tikimės, truks iki gruodžio. Per tą laiką vyks Vokietijos ir Prancūzijos rinkimai, tas dar labiau įneš definiciją. Olandijos rinkimai jau suteikė naujo pasitikėjimo gūsį Europos ateitimi. Tačiau tai neturėtų mūsų sustabdyti diskusijose, nes šis laikotarpis apskritai yra definicijos laikotarpis. Negalime ignoruoti problemų, kaip migracijos krizė, „Brexit“ derybos, kaip Rusijos agresija Ukrainoje ar Sirijos konfliktas, teroro aktai. Vis daugėja jėgų, kurios bando užpulti atvirą pasaulį, atviras sienas, atvirą žmonių judėjimą, teisės viršenybę, demokratines vertybes, ir Europos Sąjunga tiesiog privalo reformuotis, keistis ir atsinaujinti. – Jei tikėti tuo, kad nutekėjo būsimos Romos deklaracijos tekstai ir jei ten tikrai bus pasakyta, kad „veikime kartu, kai tai įmanoma ir skirtingais greičiais ir intensyvumu, kai to reikia“, ar tai reiškia, kad ant darbotvarkės stalo yra labai realus punktas – kelių greičių Europa? L. Kojala: Tam pritaria didžiosios valstybės. Bent jau iš tų signalų, kuriuos mes gauname iš Berlyno ir Paryžiaus galime taip spręsti. Yra akivaizdžiai suvokiama, kad baigėsi vienas Europos integracijos etapas, kai buvo sukurta vieninga rinka, kai buvo integruota ekonomika ir dėl to nekilo problemų ir dabar, kai jau kalbame apie kitą etapą, atsiranda vis daugiau skirtumų. De facto kelių greičių Europą mes jau turime kurį laiką. Geriausia to iliustracija yra euro valiuta. Mes vis dar turime 28 valstybes ES, bet tik 19 jų turi eurą. Tikėtinas tas scenarijus, kad dalis šalių nuspręs, kad jie ir toliau gali gilinti integraciją, kad tam yra politinė valia, kad tam pritaria jų visuomenės. O kitos, nepaisant to, kad jos neišstos iš ES, galbūt eis šiek tiek lėčiau. Tai būtų tikėtinas kelias, bent jau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos. – Bet tam labai priešinasi Višegrado šalys. G. Kirkilas: De facto taip yra, juk visos šalys yra skirtingai integruotos. Vienas iš britų nepasitenkinimų buvo tai, kad jie negalėdavo dalyvauti eurozonos valstybių finansų ministrų susitikimuose. Tiksliau, juos ten kviesdavo, nes viskas vyksta pakankamai atvirai, bet jie pagal įstatymus negali turėti balso teisės. Manau, kad su šita dogma, dviejų ar trijų greičių, tikrai kovoti nereikia. Reikia siūlyti tinkamas reformas. Visos šalys niekada nebus vienodos. Kitas klausimas yra tai, kad yra labai aiški nelygybė net tarp eurozonos narių. – Lietuvai šita kelių greičių Europa yra priimtina? A. Pranckevičius: Mūsų konferencijoje krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis išsakė mintį, kad Lietuva labai stipriai yra Europos branduolyje. Lietuva yra eurozonos, Šengeno narė ir tikslas yra tame branduolyje ir išlikti. Tik čia tu gali būti aktyvus ir keisti darbotvarkę, užtikrinti, kad ES išlieka stipri energetikos sąjungoje ar skaitmeninėje rinkoje, ten kur vyksta Lietuvai svarbūs procesai. Saugumo, gynybos srityse, daug geresnėje kibernetinėje apsaugoje, kovoje prieš informacinius karus, hibridines grėsmes ar geriau apsaugant išorės sienas ir geriau kontroliuojant migracijos srautus. Iš tiesų paveikti ES ateitį ir jos diskusiją geriau galima būnant viduje, o ne periferijoje politine prasme. G. Kirkilas: Skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas. Galima palaikyti prezidentės nuostatą, kad nereikėtų keisti sutarčių, nes tai yra labai sunkiai įvykdoma, kai yra tokia įtampa. Be to, Lisabonos sutartis tikrai suteikė plačia veikimo laisvę. Lisabonos sutarčių rėmuose daug ką galima keisti, ji dar visiškai neužpildyta. A. Pranckevičius: Sutarčių keitimas reikalingas tik 2 ir 5 scenarijų rėmuose, t. y. ES apsiribojant ti

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija vienybe netrykšta

Vienybe netrykšta Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Aktyvėja diskusijos dėl valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarkos.Valstiečių ir žaliųjų sajungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis viešojoje erdvėje remia aplinkos ministro Kęstučio Navicko siūlomą miškų urėdijų reformą, tačiau šis rėmimas kol kas įtikina anaiptol ne visus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narius Seime. Žiniasklaida nuolat praneša, kad Aplinkos ministerijos parengtam reformos projektui priešinasi miškininkai, mokslininkai, urėdijos, buldozeriu stumiamą reformą kritikuoja regionų savivaldybių vadovai ir ministrą delegavusios frakcijos (valstiečių ir žaliųjų sąjungos) Seimo nariai. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkos tikrai nėra vieninga. Antai Panevėžyje, kovo pradžioje, miškininkų, Seimo narių iš Valstiečių ir žaliųjų frakcijos susitikime su ministru Kęstučiu Navicku konstatuota: ministerijos parengtas projektas – be stuburo ir visiškai „žalias“, ministras neturi atsakymų į esminius reformos klausimus. Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija pareiškė, kad profesinės sąjungos į derybas neįtrauktos, mokslininkų pasiūlymai nesvarstyti, kaštų ir naudos analizės nėra. Ne vieną Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narį atbaido miškų reforma Latvijoje. ,,Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų... Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams...“ – taip teigia miškininkas, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ (2013) ir „Mano gyvenimo miškas“ (2016) autorius latvis Janis Počs. ,,Jei kritikuosi AB „Latvijos valstybiniai miškai“, tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir rėks, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša. Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna“ - sako J. Počs. Dar didesnis nepasitikėjimo šešėlis krito ant stūmiamos reformos, kai aplinkos ministras Kęstutis Navickas paskelbė, kad jo pusbrolis Mindaugas Kasmauskis yra vienos žinomiausių Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovas. Bendrovės interneto svetainėje skelbiama, kad šiuo metu įmonėje dirba 85 darbuotojai, jos metinė apyvarta viršija 12 mln. eurų. Patyręs miškininkas, Seimo narys, beje, tos pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Kęstutis Bacvinka viešai pareiškė, kad jis nepritaria radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“, - sakė Seimo narys Kęstutis Bacvinka. Jam antrina kolegė Virginija Vingrienė, ji įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos - dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų nei atsakymų. „Miškai – valstybės ištekliai, Seimo nariams labiausiai turi rūpėti, kad šis gamtos turtas tik didėtų. Nesu miškininkystės specialistas, tačiau savo nuomonę išsakiau, todėl kviečiu miškininkų visuomenę, Seimo narius, visus, kuriems rūpi Lietuvos miškų ateitis, pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus šiais mums visiems rūpimais klausimais. Išdavystės už pinigus mums niekas neatleis“, - „Verslui ir politikai“ sakė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Alfredas Stasys Nausėda Jo nuomone, miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Juozas Varžgalys pradėjęs kalbėti apie numatomą valstybinių miškų ūkio pertvarką be didelių užuolankų, nedvejodamas ,,Verslui ir politikai“ griežtai pasakė, kad jis nepritars šiuo metu Vyriausybės siūlomam urėdijų naikinimui. Kodėl? Juk aplinkos ministras yra įsitikinęs, kad ,,ilgalaikėje perspektyvoje struktūriniai pokyčiai duos visokeriopą naudą: miškininkams – padorų atlygį ir geresnes darbo sąlygas, miškui – mūsų visų turtui – tinkamą apsaugą ir didesnę vertę, o valstybei – solidesnę finansinę grąžą“. Man nesuprantama, kodėl ieškoma priežasčių sugriauti gerai veikiančią ir pasiteisinusią sistemą, juk miškų urėdijų pelno rodikliai yra gerokai aukštesni negu kitų ūkio sektorių valstybės įmonių. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog tokią radikalią reformą paskatino stambieji medienos perdirbėjai. Jiems reikia palankesnės medienos kainos. Man keista girdėti, kad dabar miškų valdymas nėra skaidrus. Tai – visiškas absurdas, visi aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai, medienos pardavimo kainos skelbiamos internete, visi pardavimai vyksta viešai, sakykite, ar dar gali būti skaidriau? Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Reformatoriai teigia, kad inicijuojama pertvarka jungia tris svarbius aspektus: ekonominį, socialinį ir gamtosauginį. Negi miškininkai dabar nėra suiteresuoti didinti ekologinę ir socialinę miškų vertę, racionaliai naudoti didžiulį gamtos turtą? Man gėda klausyti tokių šnekų, tie, kurie taip teigia, gal nė karto nebuvo valstybiniame miške, nematė kaip prižiūrimi miško keliai, kaip sutvarkomi gražūs gamtos kampeliai žmonių poilsiui, kiek miško kasmet atsodinama? Kažkaip keista, kad kai kas labai nori pertvarkyti ir sugriauti visų valstybės piliečių labui dirbančias valstybines įmones. Tarkim, puolė į ,,Lietuvos paštą“, tačiau pavyko sustabdyti ,,ateities laiškininką“ ir jo reformas kaime, dabar nusitaikyta į valstybinius miškus. Kodėl niekas nekalba, kaip prižiūrimi privatūs miškai? Aplinkos viceministras Martynas Norbutas suskaičiavo buhalterinės tarnybos darbuotojus urėdijose. Ar nešokiruoja jūsų toks faktas? Kodėl aplinkos ministerijos vadovai tuo užsiima? Juk galima įtarti, kad tokie pavyzdžiai kai ką pasako apie suinteresuotus asmenis dėl siūlomos reformos? Jau ne kartą sakyta, kad reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui - kaip buvo Latvijoje. Jūsų minėtas aplinkos viceministras netgi siūlėsi paaiškinti ministerijos nuomonę mūsų frakcijos nariams, kurie kitaip supranta valstybinių miškų valdymo reformą... Dar keisčiau skamba, kad mes turime vykdyti tarptautinių organizacijų nurodymus. Paklauskime lenkų, kodėl jie nesiremia tokiais argumentais? Kalbate labai drąsiai, nebijote gauti pylos iš frakcijos vadovų? Už tokias šnekas gali ir pašalinti iš frakcijos... Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Miškas man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, nėra tik lenta ar statybinė mediena - jo vertė nepamatuojama, ilgalaikė. Taip, mane į Seimą rinko ir miškininkai, tačiau aš juk atstovauju visus rinkėjus Ukmergės vienmandatėje apygardoje. Gavau beveik 60 procentų jų balsų. Žmonės nori žinoti miškų valdymo pertvarkos priežastis, juk netinkama reforma pakenks daugeliui. Ir ne tik dirbantiems urėdijose. Tūkstančiai žmonių dirba lentpjūvėse. Jie neteks darbų. Argi dėl to gali neskaudėti širdis, gali išlikti abejingu?...

Keturi valdančiosios koalicijos likimo scenarijai: kuris labiausiai tikėtinas

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Valdančiosios koalicijos partneriai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Socialdemokratų partija – greičiausiai ir toliau liks dirbti kartu, nors jų santykiai banguos. Visi kiti scenarijai, pasak LRT.lt kalbintų politologų Mažvydo Jastramskio ir Rimos Urbonaitės, nors ir įmanomi, atneštų žalos LVŽS lyderiams Ramūnui Karbauskiui ir Sauliui Skverneliui, be to, ir kitoms politinėms jėgoms jie nebūtų naudingi. Nepasitenkinimą vieni kitais išsakę socialdemokratai ir „valstiečiai“ liko dirbti koalicijoje. Po šią savaitę įvykusio koordinacinės tarybos posėdžio premjeras S. Skvernelis teigė, jog valdančioji „valstiečių“ ir socialdemokratų koalicija dirbs toliau. „Darbas vyksta toliau, aptarta, kaip galima sklandžiau bendradarbiauti. Manau, kad galime konstatuoti, jog koalicija toliau dirba ir priiminės tuos sprendimus, kurių reikia“, – pirmadienio vakarą po abiejų partijų koordinacinės tarybos posėdžio sakė S. Skvernelis. LRT.lt kalbinti politologai – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas M. Jastramskis ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja R. Urbonaitė – aptarė keturis galimus valdančiosios koalicijos likimo scenarijus. 1 scenarijus. LVŽS ir LSDP lieka dirbti kartu, „valstiečiai“ pradeda daugiau tartis su socialdemokratais Politologų teigimu, tokios sudėties koaliciją artimiausiu metu turėtume matyti ir toliau. „Kol kas tikėtinas status quo išlaikymas su tam tikromis bangomis. Nebent nutiktų koks nors force majore – stiprus sukrėtimas, kai S. Skvernelis statytų visus į kampą ir reikalautų koalicijos performavimo, tačiau tai būtų didelė destabilizacija. Taigi labiausiai tikėtina, kad šie koalicijos partneriai dirbs kartu ir toliau, nors neatmesčiau ir galimo koalicijos performavimo varianto. Tačiau čia svarbus laikas – kuo ilgiau dabartinė koalicija dirbs kartu, tuo didesnė tikimybė, kad ji išliks“, – LRT.lt teigė politologė R. Urbonaitė. Pasak politologo M. Jastramskio, urėdijų reforma buvo esminis lūžis, dėl kurio trūko kantrybė ir premjerui S. Skverneliui. „Galbūt bandoma apeiti socdemus su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parama, todėl socdemai į tai žiūri nepalankiai. Bet kokiu atveju dabartinė koalicija yra minimaliai laiminti – jos persvara Seime yra nedidelė. Iš LVŽS netgi gali pasitraukti dalis žmonių – Bronislovas Matelis jau paliko „valstiečius“. Ši koalicija nėra stabili, bet koks užsienio apžvalgininkas, stebintis Lietuvą iš toliau, keistai žiūrėtų į tokią trapią persvarą“, – komentavo M. Jastramskis. Anot R. Urbonaitės, darnos šioje koalicijoje yra mažai – ji greičiausiai išliks tokios sudėties, tačiau tikrosios draugystės tarp šių partijų nedaug: „Socialdemokratai turi tam tikrus savo skaičiavimus ir priežastys, kodėl jie ėjo į koaliciją, nėra visai susijusios su noru daryti reformas ir pertvarkas. Todėl koalicijoje matysime tam tikrų susikirtimų, o ne labai gražų ir darnų bendravimą“, – prognozavo R. Urbonaitė. Politologė pažymi, kad vyriausybė yra tarsi izoliuota ir jai nelengva sulaukti palaikymo Seime. „Vyriausybė yra labai savarankiška dėl ministrų nepriklausomumo, bet papuola į spąstus, nes jai daug sudėtingiau gauti Seimo paramą. Patys ministrai – ne politikai, o vyriausybės depolitizacija atsisuka kitu kampu – matome ganėtinai neprofesionalų Seimą, kuriame dalis politikų galvoja apie reitingus ir savo asmeninį populiarumą ir jiems sudėtinga įvertinti reformas“, – aiškino R. Urbonaitė. 2 scenarijus. Mažumos vyriausybė Kaip teigia M. Jastramskis, mažumos vyriausybės gali norėti konservatoriai, tačiau ji esą reikštų, kad R. Karbauskis, S. Skvernelis ir kiti „valstiečiai“ nemaža dalimi taptų konservatorių įkaitais. „Mažumos vyriausybė reikštų du dalykus. Pirma – konservatoriai galėtų prisidėti prie valdžios darbo ir pasirodyti visuomenei. Jie galėtų likti opozicijoje ir toliau kaupti kapitalą ateinantiems rinkimams, kuriuos gali laimėti. Be to, jie įgytų tam tikrų įtakos svertų ir būtų svarbūs valdant valstybę. Galime prisiminti ir Seimo rinkimus, kuriuos laimėjo konservatoriai, ir jie prieš tai dvejus metus rėmė Gedimino Kirkilo [mažumos] vyriausybę, buvo 2K [G. Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus ] projektas. Jie gali kažką panašaus siūlyti ir dabar“, – svarsto M. Jastramskis. Tačiau politologė R. Urbonaitė mano, jog susikurti mažumos vyriausybei galimybių nėra daug, o konservatoriams tai esą nebūtų naudinga. „Konservatoriai galėtų paremti atskirus projektus, bet jiems, būnant opozicijoje, tai būtų visiškai neracionalu. Jiems geriau sudaryti rimtą koaliciją ir gauti tam tikrus postus, realios galios. Kai gali sulipdyti koaliciją ir turėti daugumą, tik remti mažumos vyriausybę būtų neracionalu“, – tikina politologė. R. Urbonaitės teigimu, mažumos vyriausybės paprastai nepasižymi stabilumu ir esą reikia išskirtinių sąlygų, kad jos galėtų dirbti sklandžiai. „Tai reikalauja didelių pastangų, nes kiekvieną kartą, vyriausybei teikiant vieną ar kitą teisės akto projektą, tektų skirti daug energijos ir jėgų, siekiant palaikymo. Dažniausiai yra poreikis formuoti tokią koaliciją, kuri turėtų daugumą parlamente. Vyriausybei reikia užsitikrinti ir turėti bent aritmetinę daugumą, nors ir ją turint kyla daug klausimų“, – aiškino politologė. Jos žodžiais, jei vyriausybė būtų mažumos, būtų be galo sudėtinga dirbti – būtų stabdomos reformos ar ilginamas jų priėmimo laikas. 3 scenarijus. LVŽS koalicija su konservatoriais M. Jastramskio vertinimu, tokia koalicija keltų daug klausimų: „Tokia koalicija reikštų, kad LVŽS turėtų kažką atiduoti. Tokiu atveju vargu ar dirbtų tas pats premjeras ir Seimo pirmininkas. Vadinasi, reikėtų „nuimti“ Viktorą Pranckietį, o jis tikrai nenorės trauktis. Tikėtina, kad jis jau turi ir sąjungininkų, yra pademonstravęs savarankiškumą.“ Pasak politologo, tai reikštų, kad yra brėžiamos papildomos linijos LVŽS frakcijoje, ir esą neaišku, ar tai nesuskaldytų „valstiečių“. „Jei „valstiečiai“ iškart po rinkimų būtų buvę mažiau arogantiški ir pasakę, kad nori į valdžią eiti kartu su konservatoriais, duotų Seimo pirmininko postą ir ministerijų, būtų kitas reikalas. Dabar situacija iš esmės yra kitokia“ , – galimą naujos koalicijos variantą įvertino M. Jastramskis. Kaip teigia R. Urbonaitė, LSDP frakcija Seime turi 19 narių, o TS-LKD – 31. Tai, pasak politologės, reiškia, kad konservatoriai turėtų didesnę derybinę galią. „Klausimas, kaip į tai sureaguotų „valstiečiai“. Akivaizdu, kad jie turėtų kažką paaukoti. Nežinia, ar jie nori turėti stabilią ir kuo profesionalesnę valdančiąją daugumą, ar skaičiuoja, kiek prarastų postų. Konservatoriai galėtų labiau kištis į valdžios darbą ir norėti būti lygiaverčiais partneriais“, – dėstė R. Urbonaitė. Tokios koalicijos variantas esą galėtų būti priimtinas S. Skverneliui, tačiau jo gali nenorėti R. Karbauskis. „Jis gali atsidurti sudėtingesnėje situacijoje ir gali atsirasti trintys. Tokia koalicija turi ir pliusų, ir minusų. Bet su ja gali nesutikti LVŽS frakcija, kuri taip pat išsiskaidžiusi“, – tęsė R. Urbonaitė. Jos manymu, teorinės tokios koalicijos susikūrimo galimybės yra, tačiau tokią koaliciją esą reikėtų sudarinėti dabar arba artimiausiu metu. „Kadencijai persiritus į antrą pusę, patiems konservatoriams neapsimokės eiti į koaliciją. Taigi tai turėtų būti padaryta artimiausiu metu, nes ateiti į valdžią, kai iki rinkimų lieka dveji metai, nelabai racionalu. Jei nebus ryžto, vargu ar matysime tokią koaliciją“, – aiškino R. Urbonaitė. 4 scenarijus. LVŽS ir LSDP koalicija griūva kitąmet, kilus konfliktams tarp R. Karbauskio ir S. Skvernelio MRU politologės R. Urbonaitės teigimu, susilpnėjus R. Karbauskio pozicijoms tam tikros transformacijos valdančiojoje daugumoje gali kilti. „Nepaisant to, kad R. Karbauskis sukūrė šitą judėjimą ir labai daug padarė, kad rinkimai susiklostytų taip, kaip susiklostė, jo situacija yra gerokai susilpnėjusi. Vargu ar konfliktuodamas su S. Skverneliu, kurio reitingai labai aukšti, jis gali kažką laimėti“, – komentavo R. Urbonaitė. Vis dėlto politologė neatmetė varianto, kad jei artimiausiu metu matysime vyriausybės nesėkmes, priimant sprendimus, arba visuomenei nebus pristatyti darbai, R. Karbauskis gali perimti vadžias į savo rankas. „Bet jam tai padaryti nebus lengva, nes jo paties autoritetas gerokai sušlubavęs, ir nemanau, kad jis pajėgus artimiausiu metu jį susigrąžinti. Apskritai R. Karbauskiui ir S. Skverneliui geriau nesipykti. Jų pozicijos tvirtėtų, jei vienas kitą palaikytų. S. Skvernelis nėra nepajudinamas, jam lygiai taip pat reikia politinio užnugario, o konservatoriai nėra tokio užnugario garantas“, – aiškino R. Urbonaitė. M. Jastramskio manymu, toks scenarijus reikštų „valstiečių“ frakcijos skilimą. „Nemanau, kad jie galėtų skilti ir išlaikyti panašią įtaką bei reikšmę politiniame gyvenime. S. Skvernelis su prezidente Dalia Grybauskaite dalijasi aukštais reitingais. Tai būtų didžiulis smūgis frakcijai ir, manau, jos viduje niekas tiksliai nežino, kiek žmonių liktų su R. Karbauskiu, o kiek – su S. Skverneliu. Be to, ką tai reikštų? S. Skvernelis prarastų organizacinę atramą. Jis gali likti vyriausybėje, bet kaip toliau gali klostytis jo politinė karjera? Galbūt jis svarstytų apie prezidento rinkimus, tačiau bet koks konfliktas gali neigiamai atsiliepti abiem politikams“, – perspėjo M. Jastramskis.

N. Puteikis – palankiausiai vertinamas partijos lyderis Lietuvoje

Vadovaujantis naujausiais, kovo 8–12 dienomis „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, Lietuvos centro partijos pirmininkas, Seimo narys Naglis Puteikis tapo palankiausiai žmonių vertinamu partijos pirmininku Lietuvoje.Šiuos „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenis  paskelbė dienraštis „Lietuvos rytas“. Pačiame partijų pirmininkų rikiuotės gale atsidūrė „Lietuvos lenkų rinkimų akcijos“ vadovas V. Tomaševskis (7,8 proc.) ir mažiausiai pasitikėjimo pelniusi naujoji „Darbo partijos“ pirmininkė Ž. Pinskuvienė, kurią palankiai vertina tik 7,3 proc. gyventojų. Visų kitų Lietuvos partijų pirmininkus aplenkusį N. Puteikį palankiai vertina net 42,6 proc. šalies gyventojų. Per mėnesį nuo praėjusios apklausos jo populiarumas išaugo daugiau kaip 5 procentais, vasarį Lietuvos centro partijos pirmininką N. Puteikį palankiai vertino 37 procentai apklaustųjų. Paklaustas, kaip vertina tokį Lietuvos žmonių pasitikėjimą, Lietuvos centro partijos pirmininkas N. Puteikis sakė: „Toks augantis visuomenės palankumas Lietuvos centro partijai ir asmeniškai man akivaizdžiai įrodo, kad žmonės vertina ir palaiko mano pastangas Seime ginant teisingumą ir visuomenės interesą pačiose jautriausiose srityse – kovoje su valdininkų korupcija ir ginant labiausiai socialiai pažeidžiamus žmones“. Toliau Lietuvos partijų pirmininkų populiarumo lentelėje rikiuojasi Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas R. Šimašius (41,7 proc.), trečias – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis (38,8 proc.), ketvirtas – „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis R. Žemaitaitis (33,7 proc.), penktojoje vietoje – Tėvynės sąjungos vadovas G. Landsbergis (27,2 proc.), šeštasis –socialdemokratų pirmininkas A. Butkevičius (26,1 proc.), septintasis – „Lietuvos sąrašo“ lyderis D. Kuolys (19,4 proc.). verslaspolitika.lt inf.  

L. Balsys.„Valstiečių siūlymai riboti žiniasklaidos laisvę – grynas idiotizmas“

Seimo narį Liną Balsį nustebino „valstiečių“ Dovilės Šakalienės, Zenono Streikaus ir Roberto Šarknicko įregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. „Man, kaip buvusiam ilgamečiam žurnalistui, „valstiečių“ siūlymas yra grynas idiotizmas. Toks siūlymas ne tik prieštarauja sveikai nuovokai, bet yra antikonstitucinis. Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai įtvirtina žiniasklaidos laisvę, o valstiečiai pasiryžo ją riboti? Man tai primena sovietinius laikus, kai viskas buvo cenzūruojama ir Lietuvoje nebuvo nei nužudymų, nei prievartavimų, nei vagysčių, nes visa informacija buvo cenzūruojama ir tokie įvykiai neturėjo pasiekti visuomenės. Tuomet buvo tik pozityvios naujienos. Kai 1991 m. sausio 13-tąją ir vėliau ištisas dienas su kamera ir mikrofonu dirbau prie Aukščiausios Tarybos, aš gyniau Lietuvos laisvę. Man tai – tas pats, kas žodžio laisvė. Mane stebina, kad tokius absurdiškus siūlymus registruoja žmonės, kurie deklaruoja ginantys žmogaus laisves ir teises“, – sakė L. Balsys. Seimo nario Lino Balsio nuomone, žiniasklaidos pašaukimas – objektyviai atspindėti įvykius, o ne juos pagražinti. „Galime diskutuoti apie žiniasklaidos etiką. Yra daug gerai ir profesionaliai dirbančių žurnalistų, kurių tyrimų dėka atskleidžiami nusikaltimai, įvairūs piktnaudžiavimai, tačiau egzistuoja ir neetiškai, subjektyviai įvykius nušviečiančių, atskiroms partijoms ar valdžiai pataikaujančių žurnalistų bei žiniasklaidos priemonių. Tačiau šiuo atveju reikia imtis visai kitų veiksmų. Ne riboti žiniasklaidos laisvę, o siekti aukštesnių žurnalistų profesionalumo ir etikos standartų, stiprinti savireguliacijos mechanizmą, bendradarbiavimą su žurnalistų etikos institucijomis. O jei naujai iškepti valdantieji politikai nori daugiau gerų naujienų, tegul priima daugiau gerų įstatymų ir sprendimų, kurie pagerins žmonių gyvenimą ir moralinį klimatą Lietuvoje“, – teigė L. Balsys. Tuo tarpu   Seimo narė Dovilė Šakalienė teigia, kad ,,mūsų Rytų kaimynas išleidžia didžiules sumas, kad įtikintų kaip blogai Lietuvoje ir kokie lietuviai nelaimingi – nedirbkime jiems. Kalbėkime atvirai ir nevyniodami į vatą apie savo problemas, bet kalbėkime ir apie sprendimus, apie teigiamus pokyčius, apie įkvepiančius darbus – įskaitant ir mūsų valstybės institucijas ir pareigūnus. Moksliniai tyrimai rodo ne tik tiesioginę koreliaciją tarp dominuojančios neigiamos informacijos žiniasklaidoje ir visuomenės psichikos sveikatos rodiklių, bet ir poveikį pasitikėjimui savo valstybe bei patriotiškumui. Neslėpkime blogų naujienų, bet neslėpkime ir gerų naujienų." ...

R. Karbauskis sako, kad miškų urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos

Nuomonės Ketvirtadienį Seime pritarta Aplinkos ministerijos siūlomomų Miškų įstatymo pataisų pateikimui, kuris atvertų kelią miškų reformai ir išbrauktų iš įstatymo 42-ių urėdijų skaičių. Reformos metus bus atleidžiama iki 400 žmonių. Už balsavo - 72 Seimo nariai, prieš - 8, susilaikė - 30. Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, Seimo LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas KARBAUSKIS Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Miškų ūkio įstatymo pataisas dėl miškų urėdijų skaičiaus, tačiau reformų iniciatoriai netrukus pasiūlė panaikinti Generalinę urėdiją, o jos funkcijas perduoti Aplinkos ministerijos Miškų departamentui ir Valstybinei miškų tarnybai. Kodėl dabartinė valdančioji dauguma vėl atkakliai siekia reformuoti urėdijas, kodėl taip atkakliai užsimota sumažinti jų skaičių arba iš viso jas panaikinti? Pirma, siekį, kad urėdijos dirbtų efektyviau, pavadinti „naikinimu“ yra gerokai netikslu. Atvirkščiai – valstybinių miškų valdymą norima stiprinti sutelkiant visų išskaidytų institucijų išteklius į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę. Diskusijos dėl valstybinių miškų efektyvesnio valdymo Lietuvoje tęsiasi jau daugiau nei penkiolika metų. Šiuo metu ES šalyse daugiau nei vieną valstybinių miškų įmonę turi tik Vengrija (22 įmonės) ir Lietuva (42 įmonės). Mūsų šalyje šį – vienos valstybinių miškų valdymo įmonės – modelį įdiegti per pastaruosius keliolika metų buvo bandoma bene keturis kartus. Atvirai ir nuolat buvo diskutuojama visais įmanomais viešais formatais. Svarus ir mokslininkų indėlis šiose diskusijose. Veikianti sistema didžiąja dalimi paveldėta iš sovietinių laikų. Keičiantis išorės veiksniams ir siekiant išlaikyti miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, labiausiai nukentėjo socialinė darnaus miškų ūkio pusė – nevykdant jokių reformų miškų urėdijose drastiškai mažėja tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius, jų atlyginimai tapo nekonkurencingi, o atlyginimų skirtumai tarp tas pačias funkcijas vykdančių specialistų – neadekvačiai dideli. Be to, dubliuojamos bendrosios funkcijos 42 miškų urėdijų administracijose neleidžia optimizuoti veiklos sąnaudų ir dėl to kenčia ne tik miškų ūkio veiklos efektyvumas, bet ir pačios investicijos į miškus bei jų auginimą. Todėl pertvarkai argumentų daugiau nei pakankamai. Europos Sąjungos šalių patirtis aiškiai rodo, kad racionaliausias valstybinių miškų valdymo modelis – viena įmonė arba jos atitikmuo pagal tų šalių nacionalinę teisę su teritoriniais ir/ar funkciniais padaliniais. Viena iš oficialių versijų dėl urėdijų naikinimo - tai rekomenduoja turtingiausias ir labiausiai pasaulyje išsivysčiusias valstybes vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią įstoti dabar siekia Lietuva. Ar turite savo viziją kuo baigsis urėdijų reorganizavimas? Kaip reaguojate į pareiškimus, kad labiausiai urėdijų reformomis yra suinteresuoti lobistai - prekeiviai mišku ir medienos perdirbėjai? Valstybės kontrolė valstybės valdomų įmonių veiklos ir grąžos valstybei vertinimo audite pabrėžė, kad valstybinis miškų ūkio sektorius Lietuvoje vis dar yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Rekomendaciją dėl 42 miškų urėdijų, vykdančių tas pačias funkcijas, sujungimo Lietuvai yra pateikusi ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios ekspertai, atlikę Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgą, nurodė imtis priemonių užtikrinant, kad mažų valstybės valdomų įmonių grupės su tapačiomis funkcijomis veiksmingiau skirstytų išteklius ir būtų taikomi aukštesni valdymo ir skaidrumo standartai. Pagal siūlomą Miškų įstatymo projektą patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti galės valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. Ši įmonė būtų įsteigta konsoliduojant šiuo metu veikiančių 42 VĮ miškų urėdijų, VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos funkcijas. Įstatymo projekte siūloma, kad VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ būtų suformuota įmonės valdyba iš 7 narių, iš kurių – 4 nepriklausomi, atstovaujantys visuomenės interesams. Naujos įmonės teisinė forma (valstybės įmonė) ir pagrindine funkcija – kompleksinė miškų ūkio veikla valstybiniuose miškuose – užtikrina visišką apsaugą nuo valstybinių miškų ar šios įmonės privatizavimo ateityje, o taip pat sukuria sąlygas vykdyti ir plėtoti visas valstybės deleguotas funkcijas. Kokių tikslų iš tiesų yra siekiama šia reforma, juk bandant gaivinti regionus, urėdijų skaičiaus mažinimas ar jų naikinimas Jūsų vadovaujamai partijai būtų nenaudingas, nes nevykdytumėte savo programos dėl regionų? Neskaidrios ir neefektyvios įmonės niekada nebus regionų gaivinimo varikliais. Atvirkščiai, potencialūs nepotizmo ar net korupcijos židiniai demotyvuoja gyventojus, kuria baimės ir nepasitikėjimo atmosferą. Pažymėtina, kad svarbiausi darbuotojai – miškininkai lieka ir toliau dirbs vietose, regionuose. Tiesiogiai miške, girininkijose dirbantys specialistai kaip dirbo, taip ir dirbs savo prasmingą darbą. Tarp centrinio biuro ir tiesiogiai miške dirbančiųjų neišvengiamai bus reikalinga tarpinė grandis – įmonės padaliniai, kuriuose ras savo vietą dabartinių miškų urėdijų miškininkai ir inžinieriai. Naujosios įmonės sudėtyje išliktų visi tiesiogiai miške dirbantieji specialistai (girininkai, eiguliai, medelynų specialistai ir kiti), atsirastų galimybės jiems žymiai padidinti atlyginimus – iki pusantro karto. Tuo pat metu miškų ūkio paslaugas gyventojai ir miško savininkai gautų kaip ir iki šiol – jiems artimiausioje girininkijoje ar įmonės regioniniame padalinyje. Dėl miškų ūkio pertvarkos nenukentės ir savivaldybių biudžetai: darbuotojų gyventojų pajamų mokestis (GPM) bus mokamas toje savivaldybėje, kurioje dirbama.Pertvarkos eigoje iš viso siūloma atleisti apytiksliai kas dešimtą darbuotoją (viso apie 400), daugelis jų – šiuo metu bendrąsias (ir, dažniausiai, besidubliuojančias) funkcijas vykdantys miškų urėdijų administracijų specialistai. Galima tik įsivaizduoti, kokio didžiulio masto užduotis turėtų spręsti šiuo metu šalies urėdijose dirbanti 156 buhalterių komanda, kai tikrovėje yra tiesiog nereikalingo biurokratizmo pavydys. Planuojama, kad dalis naikinamų pareigybių turės galimybę įsidarbinti Valstybinėje miškų tarnyboje ar aplinkos apsaugos kontrolę vykdančiose institucijose (numatoma stiprinti šių institucijų veiklą), kitiems planuojama pagal galimybes pasiūlyti jiems priimtiną perkvalifikavimą. Kodėl, Jūsų nuomone, visą valstybinių miškų valdymą reikia koncentruoti vienoje įmonėje, neatmetama galimybė, kad ji būtų įkurdinta ir Vilniuje? Planuojamos steigti valstybės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ centras su maždaug 200-ais darbuotojų bus formuojamas viename iš Lietuvos regionų, tikrai ne Vilniuje. Visos reformos turi būti labai gerai apgalvotos ir pasvertos. Urėdijos dirba pelningai, moka didžiulius  mokesčius valstybei, miškai prižiūrimi gerai. Kam reformuoti pelningai dirbančias valstybines įmones, priverstinai atleisti žmones iš darbo? Urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau minėtas Valstybės kontrolės auditas yra negailestingas –Lietuvos valstybiniai miškai valdomi neefektyviai, finansinė grąža valstybei iš miškų ūkio gali ir turi būti didesnė. Skaičiuojama, kad pertvarkius valstybinių miškų ūkio valdymą ir suformavus iki šiol didžiausią valstybinių miškų ūkinį vienetą Lietuvoje, vien finansinė grąža valstybei bus maždaug ketvirtadaliu didesnė. Vienoje įmonėje centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet būtų sutaupyta po 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Tuo pat metu svarbu ir tai, kad įvykdžius pertvarką iš esmės sumažės korupcinių praktikų galimybė,

Socialdemokratai siūlo plačiau ištirti politikų galimai keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui

Seimo socialdemokratų partijos frakcija siūlo ne tik Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti M. Basčio galimai keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui bei įvertinti galimybes inicijuoti parlamentinę apkaltos procedūrą, bet ir atsižvelgdama į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklos kryptis, komitetui pavesti atlikti platesnį tyrimą dėl Seimo narių ir kitų aukšto rango politikų ryšių galimai keliamų grėsmių nacionaliniam saugumui. Klausimų ir abejonių dėl politikų ryšių, veiksmų bei jų pasekmių Lietuvos nacionaliniam saugumui yra kilę ne kartą ir įvairių. Todėl ėmęsis aiškintis Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją apie Seimo nario Mindaugo Basčio ryšius Seimas galėtų įpareigoti Nacionalinio saugumo komitetą ištirti ir kitus klausimus: 1) nustatyti, kokios partijos ir atskiri Seimo nariai 2008–2016 metais gavo tiek viešą, tiek neviešą finansinę paramą iš su Rusijos Federacijos siejamų įmonių ar per jų tarpininkus; įvertinti, ar nebuvo daroma įtaka politiniams procesams ir kokią įtaką bei žalą dėl to galėjo patirti Lietuvos valstybė; 2) nustatyti ir išsiaiškinti, kiek ir kokios Rusijos Federacijos įmonės tiesiogiai ar per tarpininkus įgyvendino ir šiuo metu vykdo Lietuvai svarbius strateginius objektus ir ar politikai, Vyriausybės atstovai įtakojo šių sandėrių priėmimą ir sutarčių pasirašymą; 3) Ištirti, ar buvęs IAE generalinis direktorius ir energetikos viceministras, tuomet ėjęs IAE valdybos pirmininko pareigas, pasirašydami 2011 m. gruodžio 21 d. Tolesnių veiksmų ir ketinimų protokolą ir de facto sukurdami nepakeičiamą precedentą derybose dėl 55 + 17,9 mln. eurų papildomo mokėjimo rangovui „NUKEM“, kurią 2009 m. gruodžio mėn. įsigijo Rusijos įmonė „Atomstroyexport“, priimdami šį sprendimą tuometinės Vyriausybės ir Energetikos ministerijos vadovai nebuvo įtakojami „NUKEM“ atstovų, ar negavo iš jų atlygio bet kokia forma, ar neviršijo savo įgaliojimų, nepažeidė įstatymų ir ar savo veiksmais nepadarė žalos valstybei dėl savanaudiškų ar kitų asmeninių paskatų; 4) ištirti, ar AB „Klaipėdos nafta“ sudarydama sutartį su Rusijos naftos koncerno „Lukoil“ įmone „LITASCO S.A.“ 2012-08-29, kuria perleido valdyti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės dalį netenkino Rusijos strateginių interesų; 5) išsiaiškinti ir įvertinti UAB „Žabolis ir partneriai“ atstovų galimus ryšius, susitikimus su „ROSATOM“ vadovais dėl bendros įmonės sukūrimo atominei elektrinei statyti Kaliningrade ir elektros energijos pirkimo iš šios AE bei pasekmes mūsų nacionaliniam saugumui; 6) išsiaiškinti atvejus, kai Rusijos Federacijos žvalgyba galėjo paveikti ir ar paveikė Lietuvos Respublikos Seimo narius ir kitus aukšto rango politikus ir ar sugebėjo gauti Lietuvos valstybės paslaptis sudarančią informaciją; 7) nustatyti, ar atitinkamų valstybės institucijų sukauptos ar tyrimo metu papildomai atskleistos informacijos apie Seimo narius, jų ryšius ir veiklą pakanka pradėti Seimo narių apkaltos procesą. www.verslaspolitika, lsdp.lt inf.

M. Drunga. Lenkija Europos Sąjungoje – juokai pro ašaras?

M. Drunga. Lenkija Europos Sąjungoje – juokai pro ašaras? Anos savaitės pabaigoje Briuselyje įvykusį Europos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimą Italijos dienraštis „Corriere della sera“ pavadino „komišku“. Kodėl? Ogi todėl, kad „jis baigėsi susipykimu, baigėsi dokumentu, kurio net negalima viršūnių konferencijai oficialiai priskirti, nes Lenkija nesutiko jo pasirašyti. Nėra lengva pasakyti, kas čia laimėjo, tačiau ganėtinai aišku, kas iš to pralaimėjo. Ir pasidarė akivaizdu, jog bus labai drąsus sumanymas Europos Sąjungą prasmingai reformuoti. Juk dabar visi nejuokais susierzinę. Angela Merkel negali ir nenori Lenkijos prarasti: ji iš visų jėgų bandė Varšuvą įtikinti, o dabar ji tikriausia ir bus ta, kuri turės ginčą išspręsti“, – rašė Milane ir Romoje leidžiamas Italijos laikraštis. Neigiamai Lenkijos laikyseną viršūnių konferencijoje įvertino ir Varšuvos dienraštis „Gazeta Wyborcza“: juk Lenkija, girdi, save „pažemino“ ir „pati izoliavosi juokingumo pilnoje, bet užuojautos stokojančioje atmosferoje“. Vis dėlto „Lenkijos ministrės pirmininkės Beatos Szydlo groteskiški išpuoliai prieš Donaldą Tuską bent turėjo tą gerą šalutinį efektą, kad dabar pagaliau visi Europos valstybių ir vyriausybių vadovai savo pačių akimis galėjo įtikinamai pamatyti, kokia antieuropietiška ir antidemokratiška Lenkijos vyriausybė iš tiesų yra. Ji turi cinišką ir grynai merkantilišką požiūrį į Europos Sąjungą. Lenkijos vyriausybė nori bendros piniginės, bet nenori bendrų vertybių. Mes imame jūsų pinigus, tačiau atmetame jūsų demokratijos principus. Mūsų privalumai yra jūsų problemos. Deja, Lenkija savo ankstesnės geros reputacijos ir savo partnerių pasitikėjimo taip greitai nesusigrąžins“, – darė liūdną išvadą Lenkijos sostinės liberalusis dienraštis. Maskvos laikraštis „Gazeta“ taip pat rašė, jog „Lenkijos laikysena per paskutinį viršūnių susitikimą Briuselyje krizę Europos Sąjungoje tik pagilins. Žinoma, Lenkijos konservatyvieji politikai toli gražu ne vieninteliai, kurie kalba apie Europos vidaus krizę, ypač po „Brexito“. Kaip ten bebūtų, vis dėlto neatrodo, kad ir Lenkija dabar norėtų atsiskirti nuo Europos Sąjungos. Labiau panašu į tai, jog Lenkija nūnai sieks dar labiau priartėti prie Jungtinių Amerikos Valstijų.“ Pasak Vengrijos sostinės dienraščio „Magyar Idök“, „Europa dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Per nepilnus dvejus metus senąjį žemyną užplūdo milijonai svetimšalių, patyrėme kruvinus teroro išpuolius ir išgyvenome, kaip viena šalis narė pirmą kartą pasisakė už narystės Europos Sąjungoje atsisakymą. Šiomis aplinkybėmis dabar ir turime nuspręsti, ar prisijungsime prie užgaidaus Vokietijos ir Prancūzijos tandemo, ar įjungsime staigiojo stabdymo stabdžius ir žiūrėsime, kaip Europos branduolys pro mus pralėks.“ „Tačiau dviejų greičių Europai jokios Europos Sąjungos išvis nereikia“, – teigė Kroatijos laikraštis „Jutarnji List“ ir paaiškino, „jog dar ir prieš sugalvojant Europos Sąjungos idėją žemyno valstybės jau buvo skirtingu lygiu išsivysčiusios ir jau turėjo skirtingo lygio ekonomikas.“ Zagrebo dienraštis taip pat suabejojo, ar „nors vienos šalies narės vyriausybė visa širdimi pritartų idėjai, kad Europos Sąjunga susidėtų iš skirtingais greičiais besiplėtojančių valstybių.“ Vienos dienraštis „Presse“ atkreipė dėmesį į 2017 m. įvyksiančius „ne vienus rinkimus, kurie šįkart tikrai nusipelno epiteto „istoriniai“ ir nuo kurių priklausys atsakymai į tokius klausimus kaip antai: kurios šalys palaiko tolesnę Europos Sąjungos plėtrą ir kurios nori ryškiau pabrėžti nacionalinį valstybingumą? Ar reikia Europos Sąjungos su dviem greičiais?“ Daug dėmesio ypač Europos, bet ir šiaip pasaulio spaudoje sulaukė ir tarp Turkijos ir kelių Europos šalių įsižiebusi įtampa. Padėtį gerai susumavo amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų centro „Stratfor“ analitikai. Anot jų, „Ankarai reikia milijonų Vakarų Europoje gyvenančių turkų rinkėjų paramos. Tačiau Europos politikai turi nepamiršti ir savo pačių rinkimų. Nors skirtumai tarp jų tikrai nemaži, nė viena kivirčo pusė negali paaukoti savo ryšių su kita vien tik dėl savo vidaus politikos interesų. Europos Sąjungos politikai negali rizikuoti susitarimo dėl bėglių žlugimu, ypač rinkimų metais. O Turkija savo ruožtu ketina susiderėti su Europos Sąjunga dėl platesnės muitų sąjungos ir labai priklauso nuo prekybos su tokiomis šalimis, kaip Nyderlandai ir Vokietija, ir nuo jų investicijų, idant Turkijos ūkis nežlugtų. Be to, abi šalys kasmet į Turkiją pasiunčia milijonus turistų. Turkijoje veikia per šešis tūkstančius Vokietijos bendrovių beveik visuose ūkio sektoriuose, o Nyderlandai yra didžiausias tiesioginių investicijų į Turkiją šaltinis, iš kurio trykšta 16 procentų visų Turkijos įplaukų. Žinoma, dalis šių pinigų atplaukia iš Nyderlanduose apsigyvenusių Turkijos migrantų, todėl prieš Nyderlandus skelbiamos Turkijos sankcijos gali pakenkti kaip tik tiems rinkėjams, kuriuos R. T. Erdogano partija nori prisivilioti. O jeigu Turkija taikytų sankcijas į Turkiją importuojamiems olandų gaminiams ar įplaukiančioms investicijoms, tai reikštų, kad Turkija kanda ją maitinančią ranką, o to Ankara tikrai neturėtų norėti.“ Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Seime stringa miškų reformos pristatymas

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt www.verslaspolitika.lt Seimas, planavęs skubos tvarka svarstyti miškų reformos įstatymą, pagal kurį vietoje 42 urėdijų būtų įsteigta viena įmonė su 25 filialais, nukėlė jį į popietinį posėdį. Piketą surengę Miško pramonės darbuotojai ragina parlamentarus neskubėti svarstyti šio klausimo, nes miškų valdymo pertvarka neparengta. Piketuotojai ketvirtadienį siūlė pirmiausia paskaičiuoti, ar pertvarka nepakenktų valstybei, smulkiajam verslui ir pačiai gamtai. Naujosios valdžios rengiamą valstybinę miškų ūkio sektoriaus pertvarką, pagal kurią ketinama naikinti šiuo metu egzistuojančias 42 urėdijas, kritikuoja net kai kurie valdantieji socialdemokratai ir „valstiečiai“. Kritikų nuomone, reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui, kaip Latvijoje. Tuo metu aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas, kalbėdamas portalui LRT.lt, tokius priekaištus atremia ir žada, kad reforma pasitarnaus gamtos apsaugai. „Labai aiškiai matyti miško pramonės magnatų interesai. Dabartinė aplinkos ministro Kęstučio Navicko retorika primena tą, kurią ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai ir bandydavo juos apdoroti. Pastariesiems būtų labai naudinga, jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, būtų viena medžio kaina ir jie galėtų visą medieną supirkti vieni“, – kalbėjo praėjusios ir šios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, buvęs „žaliųjų“ lyderis Linas Balsys, komentuodamas galimą urėdijų reformą. Praėjusios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas socialdemokratas Algimantas Salamakinas taip pat nevyniojo žodžių į vatą ir neslėpė, kad už tam tikrus jo vadovauto komiteto sprendimus jis net neteko galimybės šios kadencijos Seime dirbti Aplinkos apsaugos komitete. „Užmyniau ant skaudamos vietos medžio apdirbimo pramonės banginiams. Jiems labai neparanku buvo tai, kad mes pasiekėme, jog įstatymais buvo įteisintos 42 Lietuvos urėdijos“, – teigė A. Salamakinas. Paklaustas, kas tie medžio apdirbimo pramonės magnatai, praėjusios kadencijos Seime mynę slenksčius siekdami, kad šalies urėdijas valdytų viena valstybės įmonė su 25 padaliniais, kurie praktiškai neurėtų jokių galių, A. Salamakinas paminėjo įmonės „Grigeo Grigiškės“ vadovą Gintautą Pangonį, bendrovės „Vakarų medienos grupė“ vadovą Sigitą Paulauską, įmonę „Juodeliai“, baldų pramonės banginį „IKEA“, kuri jau yra įsigijusi 10 tūkst. ha Lietuvos miškų. „Jei bus nutarta, kad Lietuvos miškus valdys viena įmonė su 25 padaliniais, kurie patys savarankiškai nieko spręsti negalės, tai sugrįšime prie sovietmečio planinės ekonomikos, kai su dešromis ir sūriais važiuodavome į Maskvą išsimušti pinigų. Tiems 25 urėdijų padaliniams lygiai taip pat tektų keliaklupsčiauti prieš valdytojus, pavyzdžiui, siekiant pasitvirtinti metų biudžetus ir tvarkant kitus reikalus“ – kalbėjo A. Salamakinas. Ir jis, ir L. Balsys teigė įžvelgią didžiųjų medžio apdirbimo pramonės įmonių siekius, kad miškai būtų tvarkomi kaip Latvijoje, kur didelė jų dalis dabar yra užsieniečių rankose. „Maža to, Latvijoje net priimtas įstatymas, kad galima dešimt metų neatsodinti iškirsto miško. Matau, kad ir Lietuvoje bandoma eiti tokiu pačiu keliu – bus įkurta viena miškus valdanti įmonė su 25 skyriais. Po kurio laiko bus apsižiūrėta, kad ji dirba neefektyviai, o štai yra investuotojas, kuris greičiausiai atstovaus tiems medžio apdirbimo pramonės magnatams. Kai yra viena miškus valdanti įmonė, ją kur kas lengviau išnuomoti arba parduoti nei 42 savarankiškas urėdijas“, – svarstė L. Balsys. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad 42 Lietuvos miškų urėdijos buvo sukurtos ne sovietmečiu, kaip daug kas pastaruoju metu aiškina, o jau po nepriklausomybės atkūrimo. Todėl jos tikrai nelaikytinos sovietinių laikų atgyvena. „Tai, kad urėdijose yra problemų ir korupcijos apraiškų – ne paslaptis. Tačiau ta korupcija – dažniausiai girininkų lygmenyje. Tam kelią galima būtų užkirsti sugriežtinant medienos apskaitą. Galima būtų pasimokyti iš Lenkijos, kur irgi yra urėdijų sistema. Ten girininkai specialia mobiliąja įranga suskaičiuoja medieną miškuose, suveda duomenis į kompiuterį, jie atsiranda bendroje informacinėje sistemoje, todėl pavogti medienos praktiškai neįmanoma“, – kalbėjo L. Balsys. „Valstiečiai“ dėl urėdijų reformos – nevieningi.Nors valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis palaiko aplinkos ministro K. Navicko siūlomą urėdijų reformą, „valstiečių“ frakcija Seime šiuo klausimu nėra vieninga. Patyręs miškininkas Kęstutis Bacvinka teigė manąs, kad reikėtų peržiūrėti kai kurių mažesnių urėdijų valdomus miškų plotus, gal reikėtų stambinti urėdijas ar pertvarkyti jų administracijas, tačiau jis nepritaria tokiai radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“. „Valstiečių“ atstovė Virginija Vingrienė įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos. "Todėl aš kovo 20 d. organizuosiu konferenciją, į kurią bus sukviesti miškininkai, mokslininkai, profesinių sąjungų atstovai, visuomenininkai, nes dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų, nei atsakymų“, – tvirtino V. Vingrienė. Pasak jos, prieš apsisprendžiant dėl šiuo metu siūlomos urėdijų reformos, pirmiausia reikėtų įvertinti galimą naudą ir grėsmes. „Valstietė“ įsitikinusi, kad 17 proc. Lietuvos teritorijos užimantys miškai turi būti pertvarkomi atsakingai ir apgalvotai. „Gal iš pradžių vertėtų apjungti neefektyviai dirbančias urėdijas. Tačiau iki šiol neatsakyta, kodėl turi atsirasti viena miškus valdanti įmonė su 25 juridinio asmens statuso neturinčiais padaliniais. Esą tokia pertvarka užtikrintų skaidrumą. Bet, jei yra kokių korupcijos apraiškų, kodėl nesikreipiama į teisėsaugą? Kažin, ar vienos įmonės įsteigimas užkirstų kelią korupcijai. Greičiau toks sprendimas vestų link miškų privatizavimo“, – kalbėjo V. Vingrienė. Ji įsitikinusi, kad, pertvarkant miškų valdymą, būtini saugikliai, kurie apsaugotų mažas miško pramonės įmones. Paklausta, kas labiausiai suinteresuotas kuo greičiau pertvarkyti miškų valdymą, V. Vingrienė prisipažino girdinti kalbas apie stambias medžio apdirbimo įmones, tačiau įrodymų, jog būtent joms būtų naudinga, kad miškus valdytų viena įmonė, neturinti: „Suprantama – verslininkams rūpi patys pelningiausi miškai ir pati geriausia mediena. Bet negalime leisti, kad valstybei liktų tik riestainio skylė.“ Generalinis miškų urėdas – prieš verslininkų diktatą. Kalbėdamas apie aplinkos ministro K. Navicko ir jam pritariančių šalies vadovų bei dalies politikų iniciatyvą įkurti vieną miškus valdančią įmonę, generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis nuogąstavo, kad toks sprendimas miškų sistemą gali įstumti į chaosą. „Juk įkūrus vieną įmonę, reikėtų, kad vieningai veiktų ir apskaita ir kitos programos. Dabar dalis ruošos darbų vienose urėdijose centralizuota, kita dalis – ne. Pagaliau miškus reikėtų perregistruoti. Prasidėjus pertvarkai, darbų lavina mus tiesiog užgriūtų, o jai pasiruošti norima duoti tik pusmetį“, – neslėpė nuostabos R. Prūsaitis. Jis neneigė, kad šalies miškų valdymui reikia reformos, tačiau – ne tokios, kokia dabar siūloma. Generalinis urėdas priminė, kad dar pernai buvo sudaręs komisiją iš įvairių institucijų atstovų. Ta komisija buvo nusprendusi, kad reikėtų konsoliduoti šiuo metu dirbančias urėdijas. „Aš tos urėdijų reformos laukiu dešimt metų ir esu už kalbas apie tai nukentėjęs, bet jai būtina tinkamai pasiruošti. Estai savo miškų reformą vykdė net ketverius metus“, – kalbėjo R. Prūsaitis. Jis įsitikinęs, kad urėdijas būtina stambinti, atsižvelgiant į jų valdomus miškų plotus ir kirtimo fondus. Po metų ar dviejų reikėtų reformą tęsti. Jeigu, pasak R. Prūsaičio, stambiems medienos perdirbėjams reikia naujų medienos pardavimo taisyklių, tai jiems reikėtų kreiptis į vyriausybė, į Aplinkos ministeriją, o ne domėtis, kaip bus vykdoma miškų reforma. „Mes ir dabar galėtume centralizuoti medienos pardavimo aukcionus, bet juk ir šiuo metu aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai. Tai ko dar trūksta? Esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau apdirbama lietuviškos medienos ir to reikėtų siekti. O baimintis, kad bus privatizuoti valstybiniai miškai gal nereikėtų. Kažin, ar kas nors turi tiek pinigų, kiek jie verti“, – svarstė R. Prūsaitis. Jis tvirtino nepritariąs įmonės „Likmerė“ vadovui Mindaugui Kasmauskiui, kuris esą tvirtinęs, kad negali Lietuvoje skaidriai nusipirkti medienos. „Jei jis nori įsigyti beržo medienos 10 eurų pigiau, nei jos vidutinė kaina Lietuvoje, aiškindamas, kad tokia pati mediena Latvijoje 13–17 eurų pigesnė, todėl medžio perdirbėjai turėtų nustatyti pardavimo kainas, tai tokiai tvarkai aš tikrai nepritarsiu“, – tvirtino R. Prūsaitis. Seimo Aplinkos komiteto vadovas Kęstutis Mažeika tvirtino, kad maždaug po savaitės bus apsispręsta dėl urėdijų reformos. Jis pats pritaria, kad atsirastų viena miškus valdanti įmonė su 25 padaliniais. „Mes sieksim miškuose dirbantiems žmonėms išaišk...

Prezidentė susitiko su vyriausiuoju NATO ginkluotųjų pajėgų vadu

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su vyriausiuoju NATO ginkluotųjų pajėgų vadu generolu Curtisu M. Scaparrotti, kuris taip pat yra Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgų Europoje vadas. Šalies vadovės teigimu, keičiantis geopolitinei dinamikai NATO yra per lėtas. Todėl reikalingi pokyčiai tiek reformuojant ir spartinant sprendimų priėmimą, tiek perkeliant karines vadavietes arčiau rytinių Aljanso sienų. Pasak Prezidentės, šiuo metu NATO vadovaujančios struktūros ir karinės pajėgos yra vis dar išdėstytos pagal Šaltojo karo laikų logiką – Europos Vakaruose ir Pietuose. Šiandien stiprėjant Rusijos grėsmei būtina Aljanso pajėgas perdislokuot į Rytinį flangą. Baltijos šalims taip pat reikalinga regioninė oro gynybą ir priemonės, kurios užkirstų kelią galimai Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinei izoliacijai bei užtikrintų greitą sąjungininkų pastiprinimo atvykimą. Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, jog vienas esminių atgrasymo elementų – nuolatiniu pagrindu Baltijos valstybėse sutelktos sąjungininkų pajėgos. Pasak Prezidentės, galingiausios Aljanso karinės jėgos – JAV karių buvimas regione yra stipri žinia, siekiant agrasyti bet kokią grėsmę. Prezidentės teigimu, šiuo metu sėkmingai įgyvendinamos Varšuvoje sutartos atgrasymo priemonės. Į Lietuvą jau atvyko NATO priešakinių pajėgų bataliono kariai iš Vokietijos ir Belgijos. Kovo pabaigoje laukiama Olandijos karių. Per šiuos ir kitus metus į bataliono sudėtį turėtų įsijungti dar 4 valstybės – Norvegija, Liuksemburgas, Kroatija ir Prancūzija. Šiuo metu Lietuvoje taip pat yra dislokuota rotacinė JAV karių kuopa ir sunkioji technika. Lietuva ir pati daug daro, kad užtikrintų savo saugumą. Sparčiai didinamas gynybos finansavimas – kitąmet viršysime 2 proc.  BVP. Sukurtos nuolatos budinčios nacionalinės greitojo reagavimo pajėgos. Atkurta šauktinių tarnyba, į kurią šalies jaunuoliai eina savanoriškai. Per trejus metus ketvirtadaliu padidintas karių skaičius. Lietuvos kariuomenėje įsteigta antroji „Žemaitijos brigada“. Lietuva yra NATO lyderė pagal karinių pajėgų ir technikos modernizavimo rodiklius. Stiprinami valstybės kibernetiniai ir strateginės komunikacijos pajėgumai. Prezidentės spaudos tarnybos, www.verslaspolitika.lt inf. Prezidento kanceliarijos nuotr....

Seimo pavasario sesijos darbų programoje – daugiau kaip 420 teisės aktų projektų

Įregistruotame pavasario sesijos darbų programos projekte – daugiau kaip 420 teisės aktų projektų (be lydimųjų). Vyriausybė į sesijos darbų programą pasiūlė įrašyti 137, Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė – 10, Seimo nariai (frakcijos) – apie 200 įstatymų projektų. Be to, sesijoje bus išklausytas šalies vadovės D. Grybauskaitės metinis pranešimas, Vyriausybės metinė veiklos ataskaita. Pavasario sesijoje tarp pagrindinių prioritetinių Seimo darbų – užtikrinti konkurencingą ekonomikos plėtrą, saugią valstybę ir darnią, atsakingą ir sveiką visuomenę, taip pat didinti švietimo, kultūros ir mokslo kokybę, viešojo sektoriaus efektyvumą ir skaidrumą. „Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės prioritetai sutampa. Planai ambicingi, todėl pavasario sesija bus įtempta, reikalaujanti susitelkimo ir atsakomybės pradedant įgyvendinti pokyčius valstybėje“, – sako Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Pasak Seimo vadovo, ypač daug dėmesio bus skiriama pokyčiams, siekiant skaidrumo ir efektyvumo. Bus svarstomas Seimo narių skaičiaus, jų atostogų reglamentavimo klausimas, bus siekiama depolitizuoti Vyriausiąją rinkimų ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisijas. Sesijoje Seimas didelį dėmesį planuoja skirti socialinės apsaugos ir sveikatos sričių klausimams. Teikiamais projektais numatoma tobulinti vaiko teisių ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemą. Numatoma svarstyti Darbo kodeksą, kuris labiau atitiktų darbuotojų ir darbdavių interesus, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, skatinti užimtumą, užtikrinti veiksmingą valstybės pagalbą socialinėms įmonėms įdarbinant asmenis, tobulinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teisinį reguliavimą, sudaryti prielaidas vaistų kainų mažėjimui. Į darbų programą įtrauktais pasiūlymais siekiama įtvirtinti kompleksines alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimo priemones, t. y. įteisinti Lietuvoje specializuotas alkoholinių gėrimų parduotuves, apriboti alkoholio reklamą mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose, uždrausti parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 20 metų, trumpinti alkoholio pardavimo laiką, padidinti akcizų tarifus iki 20 proc. visoms alkoholinių gėrimų grupėms ir kt. Pavasario sesijoje tarp pagrindinių Seimo darbų – viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas. Projektais siūloma naujai reglamentuoti reikalavimus valstybės tarnautojo kompetencijai, įtvirtinti įstaigų vadovų rotaciją ir kadencijas, nustatyti viešojo sektoriaus įstaigų vadovų priėmimą į pareigas konkurso būdu 4 metų kadencijai. Pasiūlymais planuojama šiuo metu veikiančias 42 valstybės įmones miškų urėdijas sujungti į vieną valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“, sumažinti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų skaičių ir įsteigti vieną instituciją – Valstybinę aplinkos apsaugos inspekciją – vietoj šiuo metu aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių 9 institucijų, optimizuoti saugomų teritorijų valdymą – pakeisti jų administravimo sistemą, sumažinti įstaigų skaičių ir bendrųjų jų atliekamų funkcijų ir kt. Švietimo, kultūros ir mokslo kokybės bei efektyvumo didinimas – vienas iš valstybės prioritetų. Teikiamais šios srities projektais numatoma tobulinti mokslo ir studijų finansavimo ir valdymo teisinį reglamentavimą, reglamentuoti mecenavimą, įtvirtinti skaidresnę ir nuoseklesnę kalbos politiką. Taip pat planuojama paankstinti vaiko mokymąsi pagal bendrojo ugdymo programas, t. y. pradinį ugdymą pradėti nuo 6 metų. Ekonomikos srities teikiamais projektais numatoma sustiprinti smulkiųjų investuotojų apsaugą, įvykdyti ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų veiklos pertvarką, įtvirtinti paprastesnį įmonių įsisteigimą laisvųjų ekonominių zonų teritorijoje, tobulinti koncesijų teisinį reguliavimą, nustatyti naujas sritis, kuriose valstybė, siekdama skatinti investicijas, galės skirti lėšų finansinėms priemonėms įgyvendinti ir (arba) fondų fondams valdyti. Siekiant užtikrinti saugią valstybę į darbų programą įtrauktais pasiūlymais siekiama nustatyti principinę kariuomenės struktūrą 2018 m., atnaujinti ilgalaikius krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetus ir Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, numatyti gynybos finansavimo didinimą, įtvirtinti prevencines priemenes, turinčias padėti žvalgybos institucijoms efektyviau šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Pagal Seimo valdybos patvirtintą posėdžių grafiką sesijos metu, nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d., planuojama surengti daugiau kaip 50 posėdžių. lrs.lt

Juozas Olekas apie urėdijų reformą

J. Olekas. Dar kartą apie urėdijų reformą Kažkodėl mūsų dešinieji politikai niekaip negali palypėti laipteliu aukščiau vakarietiškos politinės kultūros linkme. Etikečių klijavimas ir teiginiai be faktų, atrodo, ir toliau išlieka jų politinės komunikacijos duona. Štai ir vėl, vos imamės svarstyti svarbų valstybei klausimą, mes, socialdemokratai, sulaukiame kaltinimų, neva esame prieš reformas. Nors mūsų „kaltė“ tik tokia, kad turime kitokį požiūrį ir matome kitokią reformos kryptį, nei politines virveles ir svirtis traukanti Daukanto aikštės šeimininkė bei kai kurie stambieji pramonininkai. Noriu dar kartą pakartoti, kad socialdemokratai pasisako už miškų sektoriaus pertvarką. LSDP yra bene vienintelė frakcija Seime, kuri turi aiškią urėdijų reformos viziją, besiremiančia mokslininkų ir specialistų skaičiavimais bei išvadomis. Siūlome pertvarkyti šią sritį taip, kad ji būtų ir ekonomiškai efektyvi, ir socialiai teisinga, ir, svarbiausia, kad nepakenktų Lietuvos gamtai. Jau ankščiau skaičiavome ir diskutavome, kad 42 urėdijos yra per daug, bet tuo metu neradus sutarimo, įstatyme laikinai buvo taip užfiksuota. Šiuo klausimu pasisakė ir Valstybės kontrolė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO), kurios nare siekiame tapti. Todėl buvo sudaryta mokslininkų, miškininkystės specialistų grupė, kuri išanalizavo situaciją ir pernai pateikė siūlymus. Remiantis moksliniais tyrimais ir išvadomis, socialdemokratai Seime užregistravo įstatymo pataisas, pagal kurias urėdijos būtų pertvarkytos taip, kad urėdijos būtų ekonomiškai rentabilios. Kiekvienoje jų turėtų būti ne mažiau 25 ir ne daugiau 60 tūkstančių hektarų miško. O, kirtimų apimtys turėtų būti ne mažesnės kaip 100 tūkst. kietmetrių per metus. Pagal socialdemokratų siūlymus, pertvarkant urėdijas, jų galėtų likti apie 25-30. Be to, socialdemokratai siūlo atkreipti dėmesį, kad svarbu ne tik pelningai iškirsti, bet atsodinti ir puoselėti mišką. Naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko staiga pasiūlyta urėdijų reforma, atrodo, yra skubota ir nenuosekli. Suprantama, kad strimgalviais stumiami sumanymai gali sukelti priešpriešų ir įtarimų visuomenei. Atrodo, kad taip ir nutiko. Vos pasigirdus ministro siūlymams dėl urėdijų pertvarkos ir galimo jų centralizavimo, viešojoje erdvėje pasklido įvairiausių siūlymų, vertinimų, prieštaravimų ir net įtarimų. Nerimą kelia teiginiai, esą tokiu centralizuotu modeliu siekiama labai palankių verslo sąlygų daliai stambiosios medienos perdirbimo pramonės. O Seimo, ministerijų ir departamentų koridoriuose netyla kalbos, kad reforma skubinama būtent dėl stambių verslo grupių interesų. Ne kartą galėjome suprasti tarp eilučių pateikiamą kai kurių stambiųjų medienos perdirbėjų norą apriboti konkurenciją ir jiems leisti lietuvišką medieną pirkti mažesne nei rinkos kaina. Panašiai yra įsitikinęs ir Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas profesorius Edmundas Bartkevičiaus. Jo nuomone, siūloma pertvarka gali būti naudinga stambiesiems medienos perdirbėjams, kuriems atsivertų galimybės pigiau apsirūpinti žaliava. Statistiniai duomenys rodo, kad medienos produkciją gaminanti Lietuvos pramonė ne tik didina gamybą, bet tuo pat metu mažėja veikiančių įmonių skaičius. Tai reiškia, kad didėja gamybos koncentravimosi lygis ir didžiųjų įmonių vaidmuo. Susiformavo keturios pagrindinės medienos įmonių grupės. Tad kyla klausimas, ar darydami pertvarką mes norime gerovės valstybei ir visuomenei, ar tik patenkinti nepasotinamą dalies stambiosios medienos pramonės poreikį? O kaip miškininkų ir visuomenės nuomonė, regionų interesai? Dešinieji oponentai iš konservatorių, atrodo, net neįsigilinę garsiai pradėjo sveikinti aplinkos ministro reformą. Kita vertus, bepigu dešiniesiems nepritarti, kai jų politinės vertybės yra tokios – dirbti ir vykdyti politinius sprendimus stambiųjų naudai. Ir šis klausimas yra ne tik ekonominis, bet ir socialiai jautrus. Norėčiau priminti, kad prie kiekvienos urėdijos yra įsikūrusios smulkios įmonės, lentpjūvės, kuriose dažnai dirba net po kelias dešimtis žmonių. Jų išlikimas centralizuojant urėdijas taptų abejotinas. Vien skelbiant centralizavimo planus, šie žmonės vėl būtų paskatinti emigruoti. Šiandien rajonų ir miestų bendruomenės kelia šį klausimą labai skaudžiai ir mato dar vieną grėsmę gyventojų užimtumui. Mes, socialdemokratai laikomės kitokios nuomonės nei jaunasis konservatorių lyderis, rinkimų kampanijos metu arogantiškai pasisakęs apie lentpjūves regionuose. Norėtųsi priminti, kas Lietuvos miškų sektoriuje dirba apie 4 tūkstančius darbuotojų. Maža to, Lietuvos viešojoje erdvėje, pasak miškininkų, su lig reformos stūmimo pradžia prasidėjo jų profesijos juodinimas. Kaip pastebi profesorius E. Bartkevičiaus, esama keistų sutapimų, kad šių metų sausio 10-ąją aplinkos ministras Kęstutis Navickas susitiko su asociacijos „Lietuvos mediena“ atstovais ir tą pačią dieną viešojoje erdvėje prasidėjo šmeižto kampanija prieš miškininkus, o ministras netrukus paskelbė pertvarkos metmenis. Pasipylė pareiškimai apie urėdijose neva klestinčią korupcija, kai kurioms urėdijoms gresiantį bankrotą. Tikrovės visiškai neatitinka ir kalbos apie prastus finansinius rodiklius. Visos miškų urėdijos dirba pelningai, į valstybės biudžetą jos sumoka daugiau kaip 42 proc. visų gautų pajamų. 2016 metais urėdijų normalizuoto grynojo pelno marža siekė 17,7 proc. ir šis dydis yra ženkliai didesnis už Daukanto aikštės pavyzdžiais laikomus energetikos sektoriaus rodiklius. Miškininkų nuomone, šiuo metu Lietuvoje veikianti elektroninė aukcionų sistema yra viena šiuolaikiškiausių Europoje, jos gali pavydėti net kaimyninės šalys“, - įsitikinę Lietuvos miškininkai. Be to, pasak jų atstovų, dabar Lietuvoje kertama tausojant miškus, ne taip kaip, pavyzdžiui, Latvijoje, kurios pavyzdį dažnai ir pateikia centralizacijos šalininkai. Būtų labai apmaudu, jei reforma būtų įgyvendinta tik atsižvelgus į siaurus interesus ir virstų Lietuvos miškų išparceliavimu. Todėl tikiuosi, jog kartu su koalicijos partneriais Valstiečių ir žaliųjų frakcijos ir suprantančiais regionų bei miškų problemas kolegomis iš kitų Seimo frakcijų vykdysime darnias ir visuomenės lūkesčius atitinkančias miškų sektoriaus pertvarkas.  ...

Vyriausybės darbų plano pristatymas: ar pagaliau aišku, kas bus daroma

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt Aiškumo vyriausybės programos įgyvendinimo plano pristatyme trūko, o iš premjero ir jo komandos norėjosi išgirsti penkis svarbiausius darbus. Taip vyriausybės darbų plano pristatymą LRT.lt komentuoja politologė Rima Urbonaitė. „Visuomenei reikia pristatyti, kaip pertvarka bus daroma, kokio rezultato tikimasi ir kada tai bus padaryta, o ne kalbų apie tai, ką reikėtų padaryti“, – sako ji. Savo ruožtu viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas pažymi, kad darbų pristatyme į daugelį klausimų buvo atsakyta aiškiai, tai liudija viena po kitos žiniasklaidoje pasirodžiusios žinutės. Agentūros „Nova Media“ vyresnysis partneris A. Katauskas sako, kad iš to, kokias žinutes perteikė žiniasklaida, galima pastebėti, į kokias sritis orientuojasi vyriausybė. „Vertinant tai, kokio atgarsio žiniasklaidoje susilaukė konferencija, galima suprasti, į kokias sritis orientuotas vyriausybės darbas. Akivaizdu, kad pagrindiniai punktai dėl pensijų, finansinių dalykų, reformų nuskambėjo pakankamai aiškiai ir žiniasklaida pasigavo tas žinutes“, – teigia A. Katauskas. Tačiau Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė sako, kad pristatydami vyriausybės programos įgyvendinimo planą premjeras Saulius Skvernelis bei finansų ministras Vilius Šapoka nesugebėjo išskirti pagrindinių vyriausybės prioritetų. „Dar kartą pasakyta, kad prioritetais laikomas švietimas, kultūra, viešasis sektorius, ekonomika, saugumas, tačiau tai yra viskas, sunku įžvelgti prioretizuotas sritis“, – kalba R. Urbonaitė. Iki šiol rūpintis regionais itin dažnai žadėjusi vyriausybė jų, kaip prioriteto, taip pat neišskyrė – tam daug dėmesio neskirta nei pačiame plane, nei jo pristatyme. R. Urbonaitė: nusiteikimas gerai, bet atėjo laikas aiškesniam turiniui Sunku tikėtis, kad didelė dalis visuomenės ieškos ir gilinsis į vyriausybės programos įgyvendinimo plano subtilybes, todėl tai, kaip būsimi darbai buvo pristatyti spaudos konferencijoje ir atspindėti žiniasklaidoje, – būdas visuomenei sužinoti, ką darys vyriausybė. Pasak A. Katausko, šios vyriausybės plano pateikimas buvo išskirtinis, o į daugybę klausimų buvo atsakyta. „Premjeras ir vyriausybė iki šiol sulaukė kritikos, kad informacijos pateikia per mažai, tad darbų pristatymas buvo tarsi atsakymas visiems tiems kritikams ir patvirtinimas to, ką anksčiau sakė premjeras, kad, kai ateis laikas, bus patvirtintas planas, bus atskleista daugiau detalių. Priemonių plano pateikimas, palyginti su kitomis vyriausybėmis, buvo išskirtinis: jokia vyriausybė iki tol nebuvo sukūrusi tokio oficialumo, iškilmingumo – visa vyriausybė susirinko klausytis konferencijos. Informacijos buvo pateikta daug, atsakyta į daug klausimų, o kur klausimai buvo dar neaiškūs, premjeras nepabijojo to pasakyti“, – teigia A. Katauskas. Tačiau R. Urbonaitės teigimu, apie būsimus konkrečius vyriausybės darbus visuomenė išgirsti galėjo nedaug. „Aiškumo pritrūko, o iš premjero ir jo komandos norėjau išgirsti penkis svarbiausius darbus. Visuomenei reikia pristatyti, kaip pertvarka bus daroma, kokio rezultato tikimasi ir kada tai bus padaryta, o ne kalbų apie tai, ką reikėtų daryti. Premjeras įvardijo, kad plane yra 130 darbų ir 800 veiksmų, bet kas skaitė planą, gali pastebėti, kad daugeliu atvejų kyla klausimai, kaip tai bus padaryta, nes žodžių „sieksime“, „vertinsime“ – apstu, nors tų žodžių ten jau būti neturėtų. Mano požiūriu, pristatyme pritrūko kalbėjimo apie tai, kaip bus siekiama rezultatų, kaip bus sprendžiamos įvardytos problemos. Nusiteikimas, pozityvas yra gerai, bet atėjo laikas aiškesniam turiniui“, – tvirtina R. Urbonaitė. Gerins švietimo kokybę, mažins šešėlį, tik sunku suprasti, kaip Anot R. Urbonaitės, priemonių įgyvendinimo pristatyme daugiau buvo dar kartą įvardytos problemos, o ne jų sprendimo būdai. Taip pat įvardyti siektini rodikliai, kurių dalis kelia abejonių. „Premjeras pasisakymo pradžioje akcentavo, kad plane yra numatyti rodikliai, tačiau kaip jie bus pasiekti, dažnu atveju lieka neaišku, o kai kurie rodikliai apskritai kelia abejonių. Pavyzdžiui, kodėl mokytojų atlyginimų vidurkis įvardijamas labai tiksliai, o dalyje apie dėstytojų atlyginimus to nėra, kalbama tiesiog apie tai, kad juos reikia didinti“, – atkreipia dėmesį R. Urbonaitė. Pašnekovė taip pat pastebi, kad daugiau dėmesio buvo skiriama mokestinei sistemai, tačiau ir šiuo atveju konkrečių darbų pasigendama, buvo tik pasakyta, kad sprendimai bus įvardyti iki vasaros. „Buvo pateikti pasvarstymai, kad reikia sudaryti galimybes dirbti ir užsidirbti, bet kaip tai bus padaryta, liko klausimas. Netgi šešėlio mažinimas liko su klaustuku. Kol kas išgirdome, kad bus naikinama sistema, kai buvo skirstomi darbdavio ir darbuotojo mokesčiai, ir tai, vyriausybės manymu, turėtų mažinti šešėlį. Tačiau manau, kad daugybė žmonių puikiai suvokia, jog visa darbo vietos kaina ir yra visas jų uždirbtas atlyginimas, tiesiog darbdavys perveda mokesčius, o ne darbuotojas iš savo sąskaitos. Todėl nesu tikra, ar tai kažkaip esmingai gali pakeisti situaciją“, – komentuoja politologė. R. Urbonaitė pažymi ir tai, kad premjeras užsiminė apie švietimo sistemos kokybės gerinimą, bet kaip ta kokybė bus pasiekta – iš pristatymo liko neaišku. Politologė taip pat pastebi, kad kaip naujieną premjeras akcentavo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo stebėseną, tačiau, pasak pašnekovės, tame nieko revoliucingo nėra – stebėsena yra privalomas politikos įgyvendinimo procesas.

Mindaugas Bastys  traukiasi iš Seimo vadovybės

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su Valstybės saugumo departamento pateikta informacija apie Mindaugą Bastį, teigia, kad jis turi trauktis iš Seimo vadovybės. Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, atliko Seimo nario M. Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kai ji žymima žyma „visiškai slaptai“. Atsižvelgdamas į partikrinimo metu surinktą informaciją ir jos vertinimą, VSD priėmė neigiamą išvadą M. Basčio atžvilgiu dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija. „Vertindamas gautą informaciją iš VSD, raginu Seimo narį trauktis iš Seimo vadovybės. Turima informacija kenkia ne tik Seimo darbui, bet ir įvaizdžiui. Tolimesnius sprendimus dėl M. Basčio turės priimti socialdemokratų frakcija. Turime užtikrinti stabilų Lietuvos žmonių pasitikėjimu grindžiamą Seimo ir valdančiosios koalicijos darbą“, – sako V. Pranckietis. ,,Parlamentaras Mindaugas Bastys dėl viešumon iškeltų ryšių turi nedelsiant prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti ne tik iš Seimo Pirmininko pavaduotojų, bet ir iš Seimo. Priešingu atveju opozicija yra pasirengusi pradėti apkaltos procedūrą", – sako Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovas Eugenijus Gentvilas. „Nematau galimybių, kad M. Bastys toliau sąžiningai tarnautų Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei. Kadangi šis politikas negalėjo ar nebegali vykdyti valstybei duotos priesaikos – jis nebegali būti Seimo nariu. Tikiuosi bus prisiimta asmeninė atsakomybė ir viso Seimo darbas nebus paralyžiuotas. Jei vis dėlto bus bandoma išsisukinėti ir tempti laiką, opozicija neatidėliodama pradės apkaltos procedūrą“, – sako E. Gentvilas. Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė raštą, kuriame, kaip skelbiama viešai, pažymima, jog parlamentaras M. Bastys turėjo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, taip pat – buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė Aušrinė Armonaitė dar vakar paragino atsistatydinti kitą parlamentarą Kęstutį Pūką, kuris, kaip skelbta žiniasklaidoje, galimai seksualiai priekabiavo prie kandidačių į Seimo nario padėjėjas, galimai žadėjo neteisėtai atsilyginti, o taip pat – galimai priekabiavo prie savo buvusių darbuotojų. www.lrs.lt ...

I. Ruginienė. Profesinės sąjungos į derybas neįtrauktos, mokslininkų pasiūlymai nesvarstyti, kaštų ir naudos analizės nėra

Inga Ruginienė, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija Lietuvos premjeras kovo 7 d. LRT laidoje “Dėmesio centre” deklaravo savo darbo ir veiklos principus, kurie žodis žodin sutampa su Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (LMPF) keliamais klausimais. Premjeras išsakė kokiais principais remiantis turi būti įgyvendinamos valstybės vykdomos reformos. Be to, Premjeras įvardijo blogus ir valstybei žalingus anksčiau priimtus sprendimus ir jų pasekmes. Tačiau ministrai pasiryžę lipti ant to paties grėblio. Mums kyla klausimas, kodėl Aplinkos ministras Kęstutis Navickas neklauso savo viršininko ir daro viską priešingai. Dar labiau glumina, kad Premjeras ministro mintis palaiko ir prieštarauja pats sau. Premjeras laidoje kalbėdamas apie ministerijų perkėlimą į vieną pastatą sakė: „Sprendimus turime padaryti vėlgi įvertinę, pirmiausia tai, naudos ir kaštų tam tikrus rodiklius. <...> vėlgi pirmiausia turime įvertinti tam tikras pasekmes. Patys ministerijos kolektyvai ir minstrai ir Kauno savivaldybės bendruomenė mato ir pliusų ir minusų, alternatyvių dalykų. Mes tikrai kalbam apie regioninės politikos pokytį ir galimybę viešajam sektoriui atsidurti regionuose“. Visiškai sutinkame su S.Skvernelio vakarietiška pozicija. Nors Premjeras kalba apie privalomą kaštų ir naudos analizę, tačiau Aplinkos ministras, vykdydamas valstybinių miškų pertvarką, kaštų ir naudos analizės neturi, nors tai palies beveik 4 tūkst. dirbančių Lietuvos piliečių, kurie bus atleisti. Ministras pirmininkas kalba apie alternatyvų svarstymą, įvairių pasiūlymų vertinimą, derybas. Tačiau kalbant apie miškų reformą pateiktas vienintelis įstatymo projektas. Profesinės sąjungos į derybas neįtrauktos, mokslininkų pasiūlymai nesvarstyti, kaštų ir naudos analizės nėra. Be to, Premjeras kaip netinkamą pavyzdį pateikė Nacionalinę žemės tarnybą, kurios, anot Premjero, likti nebeturėtų. Vietoje jos būtų pirežiūros institucija, valstybinės žemės valdymą perleidžiant savivaldybėms. Kitaip, tariant decentralizuojant valstybinės žemės valdymą Lietuvoje. Tuo tarpu Aplinkos ministras primygtinai siūlo valstybinių miškų valdymą centralizuoti, monopolizuoti ir lipti ant to paties grėblio, kuris apipintas korupcijos skandalais. Premjeras viešai išsakė mintis, visiškai priešingas vakar Vyriausybės patvirtintam valstybinių miškų valdymo vienoje įmonėje įstatymo projektui. Glumina naujosios valdžios nenuoseklumas. Kalbama viena, o daroma priešingai.

M. Drunga. Vokietijos ir Turkijos nesantaika

M. Drunga. Vokietijos ir Turkijos nesantaika Paskutiniu metu dar labiau pabjuro Vokietijos santykiai su Turkija. Kai kuriems Turkijos ministrams atšaukti leidimai viešai kalbėti Vokietijos miestuose, nes tai, Vokietijos radijo kalbintų politikų nuomone, tebūtų buvę agitaciniai raginimai Turkijos referendume paremti Recepo Tayyipo Erdogano peršamą prezidentinės sistemos sustiprinimą. Kaip rašė dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ sekmadienį, „viena vertus, Turkijos politikų reakcijos į šiuos jų kalbų Vokietijoje atšaukimus buvo, kaip ir galėjome tikėtis, labai nesantūrios. Turkijos teisingumo ministras prabilo apie „fašizmą“ Vokietijoje, o užsienio reikalų ministras už Vokietijos demokratinio fasado įžvelgė slypint „saugumiečių ir mafijozų valdomos tamsios bedugnės valstybę“. Antra vertus, Vokietijos politikų ir merų nuogąstavimai daugiau nei pagrįsti. Juk Turkijos gatvėse seniai jau vyksta smurto nevengiantys susidūrimai tarp R. T. Erdogano šalininkų ir priešininkų. Daugelyje vietų žmonės nebedrįsta viešai pasisakyti prieš prezidentinę sistemą. O dabar Turkijos teisingumo ir plėtros partija (turkiškai AKP) su savo agresyvia rinkimų kova šiuos konfliktus neša ir į Vokietiją, skundėsi Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis. Vėliau sekmadienį Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas, pasak Vokietijos radijo, tarė štai ką: „Vokietija, jūs su demokratija neturite nieko bendro. Jūsų praktika niekuo nesiskiria nuo nacių praktikos praeityje.“ Dar vėliau Turkijos prezidentas, anot valstybinės žinių agentūros „Anadolu“ Stambule (taip bent pranešė Vokietijos radijas), tarė: „Aš maniau, kad nacionalsocializmas Vokietijoje jau pasibaigęs, bet pasirodo, kad jis vis dar tęsiasi.“ O į pranešimus, kad jis pats ketina lankytis ir kalbėti Vokietijoje, R. T. Erdoganas atsakė: „Jeigu tik panorėsiu, atvyksiu rytoj. Aš atvyksiu, o jeigu jūs manęs neįsileisite ar neleisite man kalbėti, tai sukrėsiu pasaulį.“ Nors vokiečių visuomenę tokie pareiškimai, kanclerės Angelos Merkel žodžiais, „ir piktina, ir liūdina“, daugelis įtakingų vokiečių ragina į juos nereaguoti draudimu Turkijos politikams atvykti į Vokietiją. „Tokio draudimo Vokietijos federacinė vyriausybė nė nesvarsto“, – sakė kanclerė. Teisingumo ministro, socialdemokrato Heiko Maaso nuomone, „kaip tik tokio draudimo R. T. Erdoganas dabar ir siekia“. „Bet draudimas turkų politikams Vokietijon kelti koją neišvengiamai vestų prie Vokietijos ir Turkijos diplomatinių santykių nutraukimo ir prie dar didesnės konflikto eskalacijos, o tai niekam neišeitų į naudą“, – įspėja vokiečių ministras. Dėl tos pačios priežasties tokio draudimo idėją atmertė ir krikščionis demokratas Norbertas Rottgenas, pirmininkaujantis Bundestago užsienio reikalų komitetui. „Vietoj to reikėtų prašyti Turkijos turėti pakankamai savigarbos savo vidaus politikos konfliktų neperkeldinėti į kitas šalis“, – sakė N. Rottgenas. Pasak Stambulo dienraščio „Vatan“, „Turkijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai kovo 8 d. susitiks Vokietijoje, tačiau padėtis taip bjauriai suvoliota, kad su vienu abiejų ministrų pokalbiu nieko neišspręsi“. „Vokietija eina ne tuo keliu, tačiau ji bandys išsisukinėdama jo laikytis“, – teigiama Turkijos laikraštyje, kuriame apgailestaujama, kad ne tik Vokietija neleido dviem Turkijos ministrams Vokietijoje prabilti, bet ir Nyderlandai uždraudė pas save visų Turkijos vyriausybės narių viešus kalbėjimus. Kitas Stambulo laikraštis – „Star“ – rašė, jog Vokietijos „sukelta Europos Sąjungoje grandininė reakcija vedė prie to, jog ir kitos šalys uždraudė susitikimus su turkų ministrais“. „Tai iš Vokietijos pusės atvirai demonstruojamas priešiškumas, pasireiškęs jau po žlugusio karinio perversmo pernai, kuomet Turkija iš ES ne tik nepajuto greitos paramos, bet Ankara nuo to laiko dar gavo pajusti ir atmetimą, tarsi Vokietija apgailestautų dėl pučo žlugimo. Pučistai tuo tarpu rado prieglobstį ir Vokietijoje, o pučo priešininkai kriminalizuojami. Imamams ir ministrams iš Turkijos draudžiamas įvažiavimas. Vokietija aiškiai pasisakė prieš konstitucijos pataisas referendumu kitą mėnesį“, – rašė Turkijos bulvarinis laikraštis „Star“. Tačiau, pridursiu nuo savęs, draudžiama, kaip matėme, Turkijos ministrams ne įvažiuoti į Vokietiją, bet atvykus drožti joje Turkijos vidaus politiką liečiančias agitacines prakalbas. Dar vienas įtampos tarp Vokietijos ir Turkijos šaltinis yra Vokietijos turko, žurnalisto Denizo Yucelio suėmimas Turkijoje. Dėl to vokiečiai ne tik protestuoja, jų žurnalistai su D. Yuceliu solidarizuoja. Tačiau laikraštis „Bild am Sonntag“ (tiesa, irgi bulvarinis) brėžia tokį pamokantį palygininmą: „Žiūrėti, ką daro galingieji, sakyti, kaip yra, sukelti debatus – mūsų šalyje tai yra saugus užsiėmimas. Už jį nesodinama į kalėjimą, blogiausia, kas taip padariusiam gali atsitikti, tai būti iškeiktam ar gal net grasinimų sulaukti internete.“ „Pavyzdžiui, galėtume kaip žurnalistai pareikšti solidarumą su D. Yuceliu ir reikalauti jį paleisti. Visai nesvarbu, ar jis kada nors parašė dalykų, kuriuos, bent jau Vokietijoje, galima nebaudžiamai pavadinti neskoningais. Visi turėtume būti dėkingi, kad tokių žurnalistų kaip jis yra. Ir negalime leisti, kad R. T. Erdoganas ir jo kolegos – taigi žmonės, kurie laisvę persekioja ir įkalina, – atsiradę pas mus nesidrovėdami varytų rinkimų kampaniją. Tai reikštų mūsų pritarimą nelaisvei“, – darė išvadą populiariausias Berlyne leidžiamas nacionalinis sekmadieninis laikraštis. Savo bendradarbio D. Yucelio teisę laisvai pranešinėti faktus gina ir jį samdantis nacionalinis Vokietijos dienraštis „Welt“ bei daugybė kitų laikraščių. Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.  

J. Kazlauskas: ,,Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui“

LKL.lt Lietuvos krepšinio lyga ir generalinis rėmėjas „Tete-a-Tete“ kazino tęsia socialinį projektą „Aš myliu Lietuvą“, kuriuo siekiama paskatinti patriotiškumą ir pilietiškumą, spręsti emigracijos problemas, ugdyti tautiškumo sampratą. LKL.lt kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu Jonu Kazlausku apie tai, ką jam reiškia Lietuva, koks jausmas apima kovojant tarptautinėje arenoje po Lietuvos trispalve ir ko trūksta Lietuvai, kad galėtume gyventi dar geriau. – Esate ilgametis Lietuvos rinktinės, Lietuvos klubų treneris. Ką jums reiškia galimybė Lietuvoje dirbti mėgstamą darbą? – Man tai labai svarbu. Lietuvoje suradau save ir augau kartu su Lietuvos krepšiniu. Man tai viskas, man tai – gyvenimas. Baigiau matematikos specialybę, pagal diplomą esu pedagogas, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo mano pašaukimas, nes turbūt ten ir būčiau likęs. Tikrasis pašaukimas buvo krepšinis ir kai surandi mėgstamą darbą, kai dirbdamas jauti malonumą, matai rezultatą, randi pasitenkinimą, tai yra labai didelė paskata. Nemanau, kad visi pasaulyje dirba tai, ką norėtų dirbti. – Kokius jausmus sukelia pergalės iškovotos po Lietuvos trispalve? – Didžiulį pasitenkinimą, nes darai darbą, kuris kelia pasitenkinimą ir kitiems. Jauti palaimą. Nežinau, su kuo galėčiau sulyginti tą jausmą, sunku rasti atitikmenį. Esu dirbęs ir užsienyje, bet tokio pasitenkinimo ir pasididžiavimo nejauti niekur kitur. – Esate dirbęs ne viename klube užsienyje, treniravote Graikijos nacionalinę rinktinę. Kuo buvimas ir darbas Lietuvoje skiriasi nuo gyvenimo užsienio šalyse? – Lietuvoje esi savas, šeimininkas, kalbi apie įvairias problemas, politiką, domiesi, dalyvauji, reiški savo nuomonę įvairiais klausimais. Žinoma, dirbdamas užsienyje savo srityje, mano atveju krepšinyje, taip pat sieki maksimalaus rezultato. Bet viskas, kas yra be krepšinio, ten yra laikina. Esi pakankamai svetimas, nori to ar ne. Nesistengi jų mokyti gyventi ar pakeisti. Svetur žmonės kitokie, jų kitokia kultūra. – Ar laikote save Lietuvos patriotu? – Save gali laikyti kuo tik nori, bet svarbu, kaip kiti mato tave. Šiaip galvoju, kad esu patriotas. Man ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, esu aktyvus pilietis, turintis savo nuomonę, dalyvauju rinkimuose. – Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvą, koks tas sakinys būtų? – Apibūdinti vienu sakiniu Lietuvą yra labai sudėtinga. Galvoju, kad tai yra nuostabi ir graži šalis. Esame sudėtingoje geopolitinėje vietoje ir norėčiau, kad Lietuvos žmonės būtų dar aktyvesni, pilietiškesni, reiklesni tiems, kuriuos renka. – Kokia jūsų pati mėgstamiausia vieta Lietuvoje? – Man labiausiai patinka Vilnius. Yra tikrai daug vietų, kurias mėgstu. Pavyzdžiui, patinka vaikščioti po Senamiestį ir matyti, kaip jis keičiasi, tvarkosi. Tačiau nepatinka, jei matau apgriuvusius pastatus ar duobėtas gatves. Turime daug gražios gamtos, gal dėl to kol kas per mažai tai vertiname. Tačiau gamta visur savotiškai graži – vieniems patinka ežerai, miškai, kitiems – kalnai. Tad čia toks sąlyginis dalykas. – Kaip manote, kaip per krepšinį galima skatinti patriotiškumą? – Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui, treneriams ir žaidėjams. Lietuvos krepšinio pasaulio atstovai visada skatina patriotiškumą. Parodykite man trenerį ar žaidėją, kuris būtų nepilietiškas. Jie kalba, drąsiai reiškia savo mintis. Žinoma, tokie pavydžiai yra užkrečiami ir paveikia žmones. Tačiau nereikia galvoti, kad žmonės yra kvaili ir patys nieko nesupranta. Jie supranta, daro savo analizes ir gali atskirti pelus nuo grūdų. Mūsų šalyje sąmoningumo lygis yra aukštas, ypač tarp jaunimo. Interneto eroje žmonės ieško medžiagos, daug skaito. Nebebūna taip, kad vienas kažką pasako ir visą bandą patrauks. – Kaip vertinate tokias LKL ir generalinio rėmėjo iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti patriotiškumą, pilietiškumą, ugdyti vertybes? – Galvoju, kad tokios iniciatyvos visada yra gerai, reikia daugiau aiškinimo. Kitą vertus, vien akcijų neužtenka, reikia, kad taip ir būtų. Kažkada, kai buvome jaunesni turėjome diskusiją – kodėl JAV kiekvienoje įstaigoje kabo prezidento portretas, o pas mus ne? Atsakymą radome vieną: kai visi veršis į Lietuvą, tada ir portretai kabės. Kalbame, kad praėjo nedaug laiko nuo nepriklausomybės atgavimo, užaugs kita karta, po to kalbame, kad reikia dar kitos kartos. Jeigu kelsime tokias užduotis, geresnės situacijos galime niekada ir nesulaukti. Įsivaizduokite, jei krepšinyje tikslai vis būtų atidėliojami. Žmonės nušvilptų ir nebemylėtų. Lietuvos žmonės turi imti ir daryti viską dabar. Visada pasitaiko klaidų, tačiau reikia sprendimų. Iš 10 sprendimų niekada nebus taip, kad visi bus pasisekę. Tačiau vedini gerų norų ir pamatuotų sprendimų, galime tai pasiekti. Nereikia bijoti suklysti.  

Po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų

A. Pranckevičius: valstybės supranta, kad ES subyrėjimo rizika – didelė  Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvai svarbi Europos Sąjungos perspektyva, jos išlikimas ir valstybių vienybė, o iš penkių siūlomų Bendrijos vystymosi scenarijų po Jungtinės Karalystės pasitraukimo nepalankiausi tie, kuriuose numatoma sutarčių peržiūra. Taip LRT RADIJUI sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius. Anot jo, po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti – valstybės supranta, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė. – Pristatyti penki Bendrijos scenarijai, visuose kalbama apie vienybę. Daugiausia klausimų kol kas kelia siūlymas Europos Sąjungos narėms integruotis skirtingais greičiais. Ar dviejų greičių Europa – geriausias variantas? – Jei kalbate apie trečiąjį scenarijų, ten tikrai nėra nurodyta nei kiek turi būti greičių, nei kokių greičių. Jame kalbama apie galimybę glaudesnį bendradarbiavimą naudoti įvairiose srityse, tokiose kaip saugumas, migracija, mokesčių politika, socialiniai reikalai ir pan. Iš tiesų, ES valstybės jau dabar integruotos ne tuo pačiu greičiu. Vienos priklauso euro zonai, kitos Šengeno, trečios abiem zonoms, ketvirtos – nė vienai. Tad de facto, Europa jau dabar nejuda tuo pačiu greičiu. Šis scenarijus, apie kurį kalbate, tiesiog paskatina dar labiau koncentruotis į tam tikras sritis ir netrukdyti valstybėms, norinčioms žengti, judėti pirmyn, niekaip nepažeidžiant kitų valstybių interesų ir paliekant joms galimybę prisijungti. – Kitos valstybės gali apsispręsti prisijungti prie greitesnių narių, bet noro ir resursų gali neužtekti. Gal joms net nebus galimybių pasivyti jau smarkiai pažengusias? Tai užprogramuotų nesėkmę. – Nebūtinai, juk istorija ir geografija – labai nenuspėjamos ir dinamiškos. Valstybė, kuri šiandien nėra pasiruošusi eurui, nebūtinai taip galvos po 10–15 metų. Tačiau mes šnekame apie visus penkis scenarijus. Svarbu tai, kad EK nepriėmė jokio sprendimo ar verdikto, kuris scenarijus Europai geriausias. Galima sakyti, kad ji pirmą kartą istorijoje pateikė galimybių paletę ir prašo valstybių narių apsispręsti, kuris scenarijus ar scenarijų kombinacija yra geriausias atsakas šiandieninėms problemoms ir geriausiai nusako ES ateitį. Nereikėtų į visa tai žiūrėti per daug griežtai. Tai – tik pasiūlymų paketas, galimybių nurodymas, parodymas, kad alternatyvos gali būti labai įvairios, dar kartą patikinant, kad pagrindinis sprendimas priklauso būtent ES akcininkėms, šio projekto kūrėjoms ir savininkėms. Jos – tai valstybės narės, kurios kovo 25 d. rinksis į Viršūnių susitikimą Romoje. – Nėra daug laiko imti ir apsispręsti dėl visos ES ateities per porą mėnesių. Ar tikite, kad per Romos sutarties šešiasdešimties metų jubiliejų įvyks lūžis, bus peržengtas slenkstis? Ar toliau suksimės scenarijų karuselėje ir svarstysime ne vieną mėnesį? – Pirmasis pokalbis turbūt įvyks jau kitą savaitę Viršūnių Taryboje Briuselyje, kovo 9–10 d. Pirmos išsamesnės diskusijos dėl ES ateities įvyks per šešiasdešimtmetį. Mes tikimės, kad sprendimai ar diskusijos pabaiga paaiškės gruodžio mėnesį, Vadovų Taryboje Briuselyje. Turime kiek daugiau laiko, ne porą mėnesių. Per tą pusmetį ar beveik metus EK dar išleis penkis papildomus dokumentus – Penkis papildomus scenarijus? – Scenarijai liks tie patys, bet bus giliau pažvelgta į socialinį Europos metmenį, globalizacijos problemą, ekonominę ir pinigų sąjungą, gynybos sritį ir finansų ateitį. Tad šių penkių scenarijų kontekste EK pateiks gilesnę analizę konkrečiuose sektoriuose. Papildomi dokumentai pasirodys balandžio–birželio mėnesiais. Tikimės padėti valstybėms narėms geriau apsispręsti. – Ar matėte dokumentų gaires? – Šiuo metu jie ruošiami. Dar anksti kalbėti apie detales. – Kuris iš penkių scenarijų priimtiniausias Lietuvai? – Šis klausimas – ne man, o valstybės vadovams. Tačiau iš viešų pareiškimų gana akivaizdu, kad Lietuvai ir Vilniui be galo svarbi ES perspektyva, jos išlikimas, svarbi valstybių vienybė. Užsienio reikalų ministras yra pabrėžęs, kad Lietuva nenorėtų sutarčių peržiūrėjimo. Taigi scenarijai, kurie suponuoja sutarties peržiūrą, nėra priimtini. – Paminėjote vienybę. Šie scenarijai taip pat skirti vienybei tarp ES narių padidinti ar net sugrąžinti. Ar tikite, kad šios diskusijos suvienys, o ne suskaldys ES valstybes? – Nenoriu prognozuoti ateities ir niekam nesiūlyčiau to daryti. Šio dokumento intencija tikrai nėra dar labiau skaldyti. Atvirkščiai – vienyti, parodyti alternatyvas, pliusus ir minusus. Į penketuką įtraukti du kiek radikalūs scenarijai – apsiriboti vien tik bendra rinka arba gilinti Europos projektą federalistine prasme. Tikimės, kad valstybėms bus parodyta, kokios yra įmanomos kraštutinės galimybės, bus padėta susitelkti ieškant kompromiso tarp visų narių interesų. Pagrindinis tikslas juk yra vienybės išlaikymas, projektų išlikimas. Galiausiai – pagrindinių dviejų projektų, euro ir Šengeno, išlikimo užtikrinimas. – Kiek vieninga ES yra dabar? – Turbūt kiekvienas, stebėdamas naujienas, mato, kad tikrai yra daug įtampos dėl įvairių klausimų: ir dėl migracijos, ir dėl „Brexito“ pasekmių ne tik Europos žemynui, bet ir mūsų finansams, būsimam biudžetui, prekybai. Daug įtampos kelia ir nežinomybė dėl transatlantinių santykių. Vis dar didžiulė įtampa dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, dėl konflikto Sirijoje, „Islamo valstybės“ eksportuojamo terorizmo į Europos sostines, dėl neapibrėžtumo kibernetinio ir informacinio saugumo prasme. Turbūt po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti. Tačiau turbūt niekada nebuvo ir tokio visų valstybių narių supratimo, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė. Tad tikime, kad šis momentas ES padės mobilizuoti valstybes nares, protą, dėmesį ir pastangas išsaugoti per 70 metų juvelyriškai, atsargiai ir labai protingai sukurtą ES pasaulį. – Jei pažiūrėtume į vienybės klausimą, pavyzdžiui, pro ES saugumo prizmę, kalbėtume apie teroristinius išpuolius Europoje. Po Briuselio oro uosto atakų daug kartų buvo kalbėta apie tai, kad buvo galima išvengti tokių išpuolių, jei ES valstybių žvalgybos institucijos būtų keitusios tarpusavyje informacija. Jos to nedarė nei iki atakų ir nedaro to iki šiol. Tai, kai matome tokią vienybę netgi grėsmės akivaizdoje, kokia vienybė gali būti kalbant apie ES ateitį? – Vienybės tikrai daugėja. Prieš Briuselio ir Paryžiaus atakas informacija dalijosi tik 4–5 valstybės. Šiandien tai daro 22 iš 28 ES valstybių. Tad iš tikrųjų informacija keičiamasi daug daugiau, kooperuojamasi žvalgybos prasme. Prieš pusantrų metų, kilus migracijos krizei, mes neturėjome ES pakrančių apsaugos tarnybos, pakankamų lėšų, kad užtikrintume sienų apsaugą, o šiandien turime ir tarnybą, ir daug didesnius pinigus, ir įkurtus pabėgėlių centrus tiek Graikijoje, tiek Italijoje, nors ir lėtai, bet vyksta relokacijos mechanizmai. Čia tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad, jei yra noro, ES gali konsoliduotis. Deja, dažniausiai ji konsoliduojasi krizės ir problemų akivaizdoje, bet turbūt toks europiečių būdas – pirma juos reikia sukrėsti, kad jie pradėtų dirbti kartu. Tai matėme ekonomikos krizės akivaizdoje, migracijos krizės akivaizdoje, tai matome dabar saugumo akivaizdoje. Nauja saugumo dimensija, pasiūlyta Jeano-Claude`o Junckerio, vis labiau palaikoma visose Europos valstybėse, nes kiekviena valstybė jaučia grėsmę savo saugumui. Baltijos šalys ir Rytų Europa jaučia didžiausią grėsmę, kylančią iš kibernetinių hibridinių ir informacinių atakų, o pietinės valstybės nori daug geresnės sienų apsaugos ir daug geresnio ES migracijos valdymo. O Prancūzija, Vokietija, Belgija ir kitos valstybės tikrai norėtų daug geresnio darbo kovojant prieš terorizmą ir koordinuojant kontržvalgybos veiklą. Tad iš esmės beveik visose Europos valstybėse suprantama, kad saugumo klausimas gali būti naujas mobilizuojantis ir telkiantis veiksnys šiuo be galo sudėtingu laikotarpiu. – Ar tinkamas laikas parinktas diskutuoti? – Laikas niekada negali būti nei tinkamas, nei netinkamas. Yra „dabar“. Jei ligonis serga, liga gali vystytis toliau ir galimos kitų organų komplikacijos, nė vienam ligoniui mes nesiūlytume tiesiog nustoti kvėpuoti, gulėti ir laukti, kas bus po pusmečio ar metų. Būtent dabar ES reikia rasti atsakymą dėl ateities, ypač kai mus palieka (ir mums labai skaudu tą matyti) viena svarbiausių ir artimiausių ES valstybių partnerių – Jungtinė Karalystė (greitai prasidės derybos). Tad kada, jei nei dabar, kalbėti apie likusios Europos vienybę, atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms, apie sugebėjimą išlaikyti laisvą prekybą, laisvą žmonių judėjimą, galimybę mūsų žmonėms toliau naudotis bendros ekonomikos vaisiais. – Būtent dabar ES laukia labai svarbių rinkimų Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje pabaigos. Ar šios diskusijos nepakenks ir neturės įtakos šių rinkimų rezultatams? – Aš nežinau, kas gali turėti daugiau įtakos tiems rezultatams nei jau įvykęs „Brexitas“ ar įvykę rinkimai JAV. J.-C. Junckerio penki scenarijai turbūt turės šiek tiek mažesnę įtaką nacionalinėms diskusijoms nei jau įvykę žemės drebėjimai. Iš tikrųjų šie scenarijai gali padėti valstybėms narėms koncentruoti visuomenių, ypač pavargusių ir nusivylusių, dėmesį į konstruktyvius, pozityvius aspektus, ieškoti išeities, užuot baudus sistemą, save pačius ir griovus sukurtą ES projektą. Tad laiką pasirinko ne pirmininkas J.-C. Junckeris, ne EK – laiką pasirinko pati istorija. Ji testuoja Europą būtent šiemet ir dabar. Rinkimai tiek Olandijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje įvyks bet kokiu oru, bet mes tikimės, kad politinis oras bus palankus, kad vis dėlto tuose rinkimuose nugalės sveikas protas, racionalus bei kritinis mąstymas ir tikri faktai, o ne netikra tikrovė, alte

Seimo pavasario sesija: kokie svarbiausi planai?

LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt Kovo 10-ąją, penktadienį, Seimo nariai rinksis į Seimo pavasario sesiją. Apie svarbiausius būsimos sesijos darbus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Pavasario sesijos pirmajame posėdyje numatoma pateikti sesijos darbų programos projektą, kuriame – daugiau kaip 420 teisės aktų projektų (be lydimųjų). Vyriausybė į sesijos darbų programą pasiūlė įrašyti 137, prezidentė Dalia Grybauskaitė – 10, Seimo nariai (frakcijos) – apie 200 įstatymų projektų. Seimo pavasario sesijos darbus pristatys Seimo pirmininkas V. Pranckietis, vyriausybės teikiamus įstatymų projektus – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Pavasario sesijoje tarp pagrindinių prioritetinių Seimo darbų – užtikrinti konkurencingą ekonomikos plėtrą, saugią valstybę ir darnią, atsakingą ir sveiką visuomenę, taip pat didinti švietimo, kultūros ir mokslo kokybę, viešojo sektoriaus efektyvumą ir skaidrumą. Į pirmojo posėdžio darbotvarkę taip pat įtraukti Seimo nutarimo projektai dėl trijų Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo. Pagal Seimo valdybos patvirtintą posėdžių grafiką sesijos metu, nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d., planuojama surengti daugiau kaip 50 posėdžių. Plenarinius posėdžius galima tiesiogiai stebėti Seimo interneto svetainėje (www.lrs.lt) ir Seimo „YouTube“ paskyroje. Lietuvos gyventojams taip pat sudaryta galimybė stebėti tiesiogines transliacijas iš Seimo plenarinių posėdžių salės per televizijos programą „Seimas – tiesiogiai“....

Socialdemokratai įspėja Vyriausybę apie ekonomines ir socialines urėdijų reformos pasekmes

Socialdemokratai už urėdijų reformą, bet prieš jų naikinimą www.verslaspolitika.lt Socialdemokratai įspėja Vyriausybę apie ekonomines ir socialines urėdijų reformos pasekmes. Seimo Socialdemokratų frakcijos nariai teigė, kad jau ne pirma Vyriausybė bando imtis miškų sektoriaus pertvarkos, jiems nesuprantama, kodėl nei didžiausios partijos, nei vyriausybės programoje nebuvo skelbta apie galimą urėdijų reformą. Socialdemokratai ragina Valstiečius žaliuosius įsiklausyti į miškininkų ir regionų bendruomenių lūkesčius dėl miškų ūkio ateities. Tuo tarpu S. Skvernelio vadovaujamas Ministrų kabinetas jau šią savaitę žada apsispręsti dėl miškų urėdijų valdymo reformos. Iš Vyriausybės pasigirdus siūlymams dėl urėdijų pertvarkos ir galimo jų centralizavimo pasipylė įvairiausi siūlymai, vertinimai ir prieštaravimai, nes valdžia nenori diskutuoti  nei su miškininkais nei su visuomene. Remdamiesi moksliniais tyrimais ir išvadomis, socialdemokratai Juozas Olekas ir Rimantas Sinkevičius Seime užregistravo įstatymo pataisas, pagal socialdemokratų siūlymus pertvarkant turėtų išlikti apie 25 urėdijos. Kaip „Verslui ir politikai“ sakė Seimo narys R. Sinkevičius, socialdemokratai pasisako už miškų sektoriaus pertvarką, buvo sudaryta mokslininkų, miškininkystės specialistų grupė, kuri išanalizavo situaciją ir pateikė siūlymus. Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti Generalinės miškų urėdijos pareigą konsoliduoti miškų urėdijų veiklą, sudaryti nepriklausomą organą strateginiams valstybinio miškų ūkio klausimams spręsti ir finansinės-ekonominės veiklos tikslams nustatyti. Siūloma nustatyti miškų urėdijai pagrindinius kriterijus, užtikrinančius pelningą jos veiklą. Tai miškų urėdijos valdomas valstybinės reikšmės miškų plotas (nuo 25 iki 60 tūkst. ha priklausomai nuo ūkinių IV grupės miškų kiekio) ir metinė kirtimų apimtis (ne mažiau kaip 100 tūkst. kubinių metrų) Projekto autorių teigimu, priėmus įstatymo pataisas bus pradėta valstybinio miškų ūkio sektoriaus reforma, susijusi su garantuojamu miškų urėdijų veiklos ir skaičiaus optimizavimu, kuris leis sustiprinti objektyviai garantuojamą miškų urėdijų ekonominę galią, jų ekonominės naudos davimą valstybei, beveik nepatiriant neigiamų socialinių padarinių. Taip bus sudarytos, anot pataisų autorių, palankios sąlygos ilgalaikėje perspektyvoje reikšmingai padidinti valstybinių miškų valdymo efektyvumą ir ekonominį potencialą ir kartu užtikrinti tolimesnį darnaus miškų ūkio principų įgyvendinimą valstybiniuose miškuose. Tai prisidės prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo. Miškuose dirbančių specialistų skaičius iš esmės nebus mažinamas. Siūlomi pakeitimai sudarys palankias sąlygas ne tik suvienodinti tas pačias funkcijas vykdančių specialistų atlyginimus, tačiau ir ilgalaikėje perspektyvoje reikšmingai juos padidinti. Siūlomas teisinis reguliavimas sudarys prielaidas sumažinti aplinkos veiksnių (skirtingų ūkininkavimo sąlygų) įtaką valstybinių miškų valdymo įmonės veiklai. Bus sudarytos galimybės efektyviai amortizuoti neigiamą ekonominį poveikį keičiantis rinkos situacijai (mažėjant medienos kainoms).. Siūlomas teisinis reguliavimas taip pat sudarys sąlygas įgyvendinti vieningą investicijų politiką, efektyviau naudoti turimą miškų ūkio techniką, informacines ir kitas technologijas, dėl bendrųjų (personalo valdymo, buhalterinės apskaitos, viešųjų pirkimų) reorganizavime dalyvausiančių miškų urėdijų funkcijų centralizavimo bus sumažinti administraciniai valstybinio miškų ūkio sektoriaus valdymo kaštai. Miškų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad Lietuvoje veiklą vykdo 42 miškų urėdijos, kurios veikia pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą. Jos vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parduoda pagamintą miško produkciją, nenukirstą mišką ir teikia paslaugas. Miškų urėdijoms, be kompleksinės miškų ūkio veiklos vykdymo, pavestos ir kitos valstybinės funkcijos – bendros miško priešgaisrinių priemonių sistemos ir miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose įgyvendinimas. Anot Rimanto Sinkevičiaus, urėdijos nuosekliai įgyvendina valstybiniams miškams keliamus tikslus, be bendrųjų visoms įmonėms mokesčių, urėdijos vien tiesioginių atskaitymų į šalies biudžetą nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, sumokėjo 21, 6 mln. eurų, o visi miškų urėdijų mokesčiai praėjusiais metais sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. nuo visų gautų pajamų. Įdomu pastebėti, kad pastaraisiais metais miškininkystės sektoriaus normalizuotojo grynojo pelno marža gerokai didesnė negu, tarkim, energetikos sektoriaus. Seimo socialdemokratų partijos frakcijos posėdyje aplinkos ministras Kęstutis Navickas patikino, kad dabar dėl urėdijų reformos prasidės konsultacijos – tiek pačioje Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, tiek su koalicijos partneriais – socialdemokratais Kritikuojamas dėl miškų ūkio pertvarkos skubotumo ir galimo stambiosios pramonės intereso ministras K. Navickas užtikrino, kad reforma nebus daroma paskubomis, ji gali užtrukti iki 2 metų. „Reforma ir daroma tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos, siekiant išvengti kuo mažiau atleidimo lapelių įteikimo,“ – sakė ministras. Socialdemokratas R. Sinkevičius siūlė aplinkos ministrui  ieškoti kompromiso: „Kodėl negalėtų būti kuriama holdingo kompanija ir paliekami dalinai savarankiški padaliniai. Reformuojant valstybinius miškus svarbiausia išvengti, kad pardavėjas netaptų monopolistu.“ „Tai būtų įtampos nuėmimas kalbantis su miškininkais ir rajonų žmonėmis,“ - sakė Seimo narys Juozas Olekas. Anot jo, centralizuotas urėdijų modelis palankus stambiajai medienos perdirbimo pramonei. „Ar darydami pertvarką mes norime patenkinti stambiosios pramonės poreikį? Kodėl politikai negirdi miškininkų nuomonės ?“ – klausia socialdemokratas. „Ar jūs vis dar galvojate apie regioninę politiką ir jos problemas?“ – klausė aplinkos ministro Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas. Lietuvos miškų sektoriuje dirba apie 4 tūkstančiai darbuotojų. be to, prie kiekvienos urėdijos yra įsikūrusios smulkios įmonės, lentpjūvės, kuriose dirba keli šimtai žmonių. Rajonų ir miestų tarybų nariai, bendruomenės  nerimauja dėl miškų valdymo reformos, įžvelgia didžiulę  grėsmę gyventojų užimtumui regionuose. ,,Miškininkai kalba ne tik apie savo darbo vietas, bet ir apie miškų išsaugojimą ateities kartoms, rūpinasi, kad reforma nevirstų miškų išparceliavimu", - ,,Verslui ir politikai" sakė socialdemokratas Rimantas Sinkevičius....

Konservatorių suvažiavime – netikėtas svečias

Konservatorių suvažiavime – istorinis Sauliaus Skvernelio žingsnis  Modesta Gaučaitė,lrytas.lt Šeštadienį vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime dalyvavo ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Tardamas sveikinimo žodį, jis sakė iš TS-LKD lyderio Gabrieliaus Landsbergio sužinojęs, kad tai yra pirmasis kartas, kai opozicinės partijos suvažiavime dalyvauja kažkas iš valdančiųjų, o juo labiau – premjeras. „Pirmas žingsnis yra tai, kad lipant į sceną manęs nenušvilpė, tai geras ženklas. Antrą, ką sužinojau, ką paminėjo jūsų partijos pirmininkas, kad lyg ir istorijoje nėra buvę, kad į opozicinės partijos suvažiavimą atvažiuotų kažkas iš valdančiųjų ir atvirkščiai.  Aš manau, kad mes turime unikalią galimybę keisti, keisti valstybę, keisti visuomenę, keisti tradicijas ir, manau, yra tikslai, dėl kurių reikia peržengti per save, peržengti per ambicijas, per nuoskaudas, per asmeniškumą ir žengti tuos žingsnius, kuriuos tikrai galėtume padaryti, ką mes neišvengiamai turime padaryti“, – susirinkusiems konservatoriams kalbėjo S.Skvernelis. Kalbėdamas susirinkusiems konservatoriams sakė, kad simboliška yra tai, kad suvažiavimą sveikinimo žodžiu pradėjo kunigas Algirdas Toliatas, kuris yra policijos kapelionas ir padėjo suvienyti policijos sistemą. „Aš manau, kad jo išsakyti žodžiai (apie vienybę – aut.), taip pat leidžia mums tikėtis, kad mes galime susivienyti ne tik tada, kada turime priešą prie valstybės sienų, realiai matomą, grasinantį mums ginklu. Mes galime susivienyti, kad padarytume reikalingus pokyčius. Taip mes esame skirtingi ir mes būsime skirtingi, taip mes galvojame ir matome sprendimų priėmimus skirtingus, bet yra šiandien tas momentas, kada esminius dalykus mes privalome padaryti kartu“, – kalbėjo premjeras. Jis teigė į suvažiavimą atvykęs ne tam, kad parodytų, jog Vyriausybei reikalingas palaikymas, o tam, kad parodytų, jog jo atstovaujama valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir TS-LKD gali dirbti ir kurti pokyčius kartu. S.Skvernelis sakė, kad labai svarbus suvažiavimo aspektas yra ir tai, kad išrinktas naujasis jų partijos lyderis – G.Landsbergis. Jis įvardijo TS-LKD kaip tvirtos, turinčios vidinę demokratiją ir sveiką vidinę konkurenciją, partijos pavyzdį. „Dėl to aš noriu palinkėti partijos pirmininkui ir, prieš įteikdamas simbolinė dovaną, pacituoti šitos knygos vieną ištrauką: „Po 20-ies metų jums kels didesnį nusivylimą tie dalykai, kurių nepadarėte, negu tie, kuriuos padarėte. Tad atriškite laivavirves, išplaukite iš saugaus uosto, įkinkikyte vėjus į savo bures, tyrinėkite, svajokite ir atraskite“, – sakė S.Skvernelis, pridurdamas, kad G.Landsbergiui – dar viskas prieš akis ir jis tikrai gali pasiekti aukštų postų. Pats TS-LKD lyderis sakė, kad šis suvažiavimas – tikrai pirmasis, kai valdančios partijos premjeras dalyvauja opozicinės partijos suvažiavime. „To nebuvo nei mūsų vadovavimo laiku, to nebuvo tai kitų partijų vadovavimo laiku. Kaip vakarietiškos politikos simbolis, aš manau, kad tai yra geras ženklas. Premjeras tikrai kalbėjo apie poreikį bendram darbui, svarbiems projektams, tai kaip ir mes matome, nors nesiveržiame į Vyriausybę, į valdžią, tikrai kai kurie darbai Lietuvoje turi vykti“, – sakė G.Landsbergis.  

Pajamų nelygybė Lietuvoje išlieka viena didžiausių ES ir vis dar auga

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Komisijos (EK) vicepirmininku Valdžiu Dombrovskiu, atsakingu už eurą, socialinį dialogą, finansinį stabilumą, finansines paslaugas ir kapitalo rinkų sąjungą. Susitikime aptarta, kaip Lietuva įgyvendino pernai Europos Komisijos pateiktas ekonomines rekomendacijas, taip pat apžvelgti Europos Komisijos pristatyti ES ateities scenarijai, pasirengimas „Brexit“ deryboms. Europos Komisija palankiai vertina Lietuvos pažangą užsitikrinant energijos tiekimo saugumą, augančią ekonomiką, mažėjantį nedarbą ir neapmokestinamų pajamų didinimą. Tačiau pajamų nelygybė Lietuvoje išlieka viena didžiausių ES ir vis dar auga. Socialinės atskirties mažinimas yra vienas pagrindinių Prezidentės Vyriausybei išsakytų darbo prioritetų. Susitikime su Europos Komisijos viceprezidentu šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog Lietuvos įgyvendinamas socialinis modelis yra svarbi struktūrinė reforma, kuriai Europos Komisija turėtų taikyti išlygą, vertindama Lietuvos finansinę drausmę. Lietuvai būtina neatidėliojant įgyvendinti struktūrines reformas ir darbo rinkos, švietimo, socialinės bei sveikatos apsaugos srityse. Pasak Prezidentės, Europos Komisijos rekomendacijos yra naudingos, siekiant, kad augančios ekonomikos rezultatus pajustų kiekvienas Lietuvos žmogus. Susitikime atkreiptas dėmesys, jog nepakankama pažanga mokslo ir inovacijų srityje, prasta švietimo kokybė, įgūdžių stoka tampa vis rimtesne kliūtimi ekonomikos augimui. Šalies vadovės iniciatyva pernai Seime patvirtintos Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės, kuriose numatoma, kaip kurti veiksmingą švietimo sistemą, skatinti spartesnę mokslo pažangą, inovacijų kūrimą ir diegimą viešajame bei verslo sektoriuje. Šią Prezidentės iniciatyvą palankiai vertina ir Europos Komisija, kaip vieną iš svarbiausių veiksmų reformuojant inovacijų politiką. Su Europos Komisijos vicepirmininku šalies vadovė aptarė ir ES ateities scenarijus. Prezidentės teigimu, Komisijos pristatyti scenarijai skatina rimtai susimąstyti dėl Bendrijos ateities ir būtinų reformų. Ketvirtadienį Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Sigmaru Gabrieliu. Susitikime aptarta saugumo padėtis regione ir Europoje, Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas ES ir NATO, Astravo atominės elektrinės klausimas, priemonės hibridinėms grėsmėms atremti, ES aktualijos. Šalies vadovės teigimu, Lietuva vertina Vokietijos lyderystę ir prisiimtą atsakomybę vadovauti daugiašaliam NATO batalionui mūsų šalyje. Geopolitinių grėsmių akivaizdoje NATO atgrasymo priemonės regione yra gyvybiškai svarbios Lietuvai ir visam Aljansui. Saugumui užtikrinti, pasak Prezidentės, būtinas ir tinkamas gynybos finansavimas. Nuoseklios Lietuvos investicijos į gynybą demonstruoja tvirtą valią ir pasirengimą ginti savo žmonės ir valstybę. Planuojama, kad jau kitais metais gynybos finansavimas Lietuvoje sieks per 2 proc. BVP. Susitikime šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė jėgainė yra geopolitinis Rusijos projektas, keliantis pavojų visiems Europos žmonėms. Siekiant užkirsti kelią nesaugių branduolinių objektų statybai ES kaimynystėje, būtina tvirta ir vieninga visų Europos šalių pozicija. Susitikime taip pat aptarta, kaip stiprinti Europos šalių atsaką informacinėms ir kibernetinėms grėsmėms. Daugelis Europos valstybių susiduria su stiprėjančia propaganda, informacinės atakos taikiniu tapo ir Lietuvoje dislokuoti Vokietijos kariai. Lietuva ir Vokietija jau sėkmingai bendradarbiauja stiprindamos informacinį saugumą, tačiau vieningos visos ES pastangos būtinos toliau ugdant žmonių atsparumą melui ir propagandai. Su Normandijos ketverte dalyvaujančiu Vokietijos užsienio reikalų ministru šalies vadovė kalbėjosi ir apie padėtį Ukrainoje. Prezidentė pabrėžė, kad ES turi vykdyti savo pažadus Ukrainos žmonėms dėl bevizio režimo suteikimo ir kuo greičiau ratifikuoti Asociacijos bei laisvosios prekybos sutartis su šia šalimi. Sankcijos Rusijai privalo būti tęsiamos, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Aukštu valstybės apdovanojimu ministrė įvertinta už asmeninį indėlį, paramą ir ypatingus nuopelnus puoselėjant bei plėtojant tarpvalstybinius Lietuvos ir Vokietijos santykius, dvišalio karinio bendradarbiavimo stiprinimą. Lietuvai ir Baltijos šalims patiriant nuolatines Rusijos provokacijas, agresyvų elgesį ir keliamą grėsmę, Vokietija pirmoji prisiėmė atsakomybę įgyvendinant Varšuvoje sutartas atgrasymo priemones ir apsisprendė tapti vadovaujančia šalimi formuojant NATO priešakinių pajėgų batalioną Lietuvoje. Vokietija taip pat ženkliai prisideda prie Lietuvos gynybinių pajėgumų vystymo. Tai ilgametė glaudi Lietuvos partnerė modernizuojant karines pajėgas, ginkluotę ir kitą karinę techniką. Vokietijos kariai intensyviai dalyvauja tarptautinėse pratybose Lietuvoje. Vilniuje įsikūrusioje NATO pajėgų integravimo vadavietėje tarnauja šios šalies karininkai. Ursulos von der Leyen iniciatyva Vokietijos gynybos ministerija bendradarbiauja su Lietuvos krašto apsaugos ministerija keičiantis gerąja patirtimi siekiant skaidrinti viešųjų pirkimų sistemą. Po iškilmingos ceremonijos įvyko dvišalis susitikimas, kuriame Lietuvos vadovė su Vokietijos gynybos ministre aptarė tolesnes priemones NATO gynybai sustiprinti. Pasak Prezidentės, dėl geopolitinės įtampos ir Rusijos keliamos grėsmės šie metai bus sudėtingi. Palei Baltijos valstybių sienas Rusijos planuojamos pratybos „Zapad 2017“ ypač padidina galimų karinių provokacijų riziką. Todėl būtina spartinti Aljanso sprendimų priėmimo procesą. Pagal realias grėsmes nuolatos atnaujinti NATO gynybos planus. Numatyti priemones, kurios užkirstų kelią galimai regiono karinei izoliacijai. Formuoti regioninę oro gynybą. Prezidentės spaudos tarnyba, Prezidentūros kanceliarijos nuotr.  ...

R. Vainienė. Šimtas dienų plačiai užmerktomis akimis

Rūta Vainienė Kai naujasis Seimas ir vyriausybė pradėjo savo veiklą, jie nuolat kartojo – neskubėkite vertinti, duokite laiko, leiskite dirbti. Šimtas dienų pralėkė greitai, ir nors eteryje vyravo vienas po kito sekę skandalai nuo automobilio ir palto iki pagalbinio apvaisinimo, aiškumo apie naująją valdžią jau turime žymiai daugiau. Pirmasis praregėjimas aplankė tuos, kurie valstiečius ir žaliuosius piešė rožinėmis spalvomis. Be aiškios ideologijos, be konkrečių darbų, atjoję vien ant milžiniško avansu suteikto rinkėjų pasitikėjimo, valdantieji būtent jį ir sugebėjo iššvaistyti pirmiausia. Nors kol kas nusivylimo epicentre buvo Seimo nariai, išmėginimai jau beldžiasi ir į vyriausybės duris. Kaip žinia, ji – žadėjo būti profesionalų. Iš jos tikimasi mažiau populizmo, daugiau – racionalumo. Su pirmosiomis užduotimis vyriausybė susitvarkė – pagaliau, po ketvirčio amžiaus permainos atėjo į Lietuvos geležinkelius ir Registrų centrą. Tačiau profesionalų išmėginimas kompetencija tuo nesibaigia – visi akis išpūtę laukia, koks likimas bus nulemtas urėdijoms, darbo biržoms, Lietuvos paštui. Čia profesionalams gali tekti prisiminti, kad sėdi valstiečių ir žaliųjų politiniuose ratuose. Ar tik nepaaiškės, kad vyriausybė galės demonstruoti savo profesionalumą tik Vilniuje, o Lietuvoje ūkininkaus valstiečiai su savo regionine politika. Ar tik ne todėl, kad profesionalai jau nesutaria su politikais, šiandien turime dar vieną, šįkart – vyriausybės lygio skandaliuką. Profesionalų vyriausybė nesugeba paruošti vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano ir juokina eterį „projektų projektais“. Vyriausybės profesionalumo išbandymu taps ir aukštųjų mokyklų jungimas. Ministrė jau pasisakė, kad universitetus jungs, ir dabar patys universitetai dėlioja įvairius susijungimo variantus. Dar ministerija pasakė, kad nors ši reorganizacija yra prioritetas – lėšų tam neskirs. Prioritetas be finansavimo – keistas prioritetas. Jis reškia, kad silpnieji universitetai norės įsėsti į stipriųjų vežimą. Tačiau stiprieji universitetai nebūtinai nori šio balasto. Galbūt jie tenori vienos ar kitos to silpnojo universiteto programos, vieno ar kito pastato, vieno ar kito profesoriaus. Ką darys profesionalų vyriausybė? Ar darys taip, kaip daro kiekvienas geras vadybininkas – atskirs grūdus nuo pelų, grūdus sės ir puoselės, o pelus – mes lauk. Ar vis tik „regioninių“ ir kitokių interesų paskatinti kiekvienam stipriajam universitetui per prievartą padalins po vieną kitą nevykėlį, kad temptų. Apie valstiečių ir žaliųjų mokesčių politiką irgi jau šį tą žinom. Sakė, kad nekels mokesčių naštos. Bet pakėlė pačiu pirmu reisu. Trenkė silpniausiems ir mažiausiai susitelkusiems, tiems, kurie patys susikuria sau darbo vietą. Dar buldozeriu ir greitai pervažiavo per draudimo „lengvatą“, kuri, kaip žinia, yra ne atleidimas nuo mokesčio, o tik jo atidėjimas. Taigi, tendencija aiški: jie ir toliau ims mokesčių taisyklę, nepagrįstai išvadins ją mokesčių lengvata, ir panaikins. Vieni iš nedaugelio Europoje nemokame automobilių mokesčio – panaikinsime šią „lengvatą“. Vis dar nėra progresinių mokesčių tarifų – panaikinsime ir šią „lengvatą“. Taip visai netrukus įsitvirtinsime aukščiausių mokesčių tarifų viršūnėse. Žmonėms tai nepatiks. Valdančiųjų entuziazmo visai nematyti ir negirdėti emigracijos mažinimo klausimais. Pagal elgesį su Darbo kodeksu, panašu, jog jie ir nesupranta, kaip artimai susiję šie du dalykai: galimybė dirbti ir emigracija. Apibendrinant, šimtadienis išaušo ne toks, kokio tikėjosi. Visų pirma ne toks, kokio tikėjosi rinkėjai. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

G. Nausėda negailėjo pagyrų V. Šapokos pristatytam mokesčių pertvarkos planui

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda negailėjo pagyrų finansų ministro Viliaus Šapokos pristatytam naujam mokesčių pertvarkos planui. Pasak jo, labai logiška pirmiausia sutvarkyti visa tai, kas yra dabar ir tik tada kelti naujų mokesčių klausimą. Vis dėl to, neatsakyta į vieną labai svarbų klausimą, iš ko bus kompensuojamas neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) kėlimas. „Didinant NPD vienaip ar kitaip vis tiek teks prieiti prie to nemalonaus klausimo, ko sąskaita mes tą darysime ir čia vienaip ar kitaip išlys kontūrai tų mokesčių, apie kuriuos vengiama kalbėti, tačiau, kurie yra kažkur užnugaryje. <...> Pasislėpti už ekonomikos augimo turbūt bus sudėtinga, nes tą ekonomikos augimą dalinasi visi.“ – sako G. Nausėda. Pokalbis apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“. – Kas mokesčių sistemoje šiuo metu veikia ne taip, kaip turėtų veikti? Kas nepasiekia tų tikslų, kuriuos turėtų pasiekti? V. Šapoka: Yra keletas klausimų, kuriuos turėtume išspręsti. Tai, ką galėjome ir turėjome išspręsti vakar, tai skurdas. Tai didžiausia Lietuvos gėda. Ekonomikos augimas leido naudojant tiek mokestines, tiek kitas priemones kovoti su tuo skurdu. Šiandien keliame tikslą, kad žmonės galėtų daugiau dirbti ir užsidirbti. Turime papildomai paskatinti žmones, kad jie galėtų kurti daugiau. Kalbėdami apie ateitį, tai mokesčių sistema taip pat turi skatinti ilgalaikį augimą. Turime investuoti į naujas technologijas, tyrimus, kurti produktus ir juos komercializuoti. Tokie yra pagrindiniai tikslai. Žinoma, visada reikia prisiminti, kad tuos ekonomikos vaisius gan lengvai gali praryti šešėlis. To taip pat negalima paleisti. Naudojant XXI a. technologijas šešėlis negalės taip lengvai pasislėpti. Jau šiemet gausime informaciją iš 40 valstybių, kitąmet iš 100, jei bus bandoma slėptis. Gausime informaciją apie judėjimus banko sąskaitose, PVM sąskaitas-faktūras ir dar bus naudojama aibė kitų priemonių. Jos jau pradeda tiksėti ir tik laiko klausimas, kada tie verslai, kurie neišgali ar tiesiog nori uždirbti daugiau pelno pasislėpdami, turės lįsti į paviršių. – Skurdo mažinimą suprantu, kaip esminį Vyriausybės prioritetą. Dėl to jūs ketinate mažinti gyventojų pajamų mokestį žmonėms, kurie turi pačias mažiausias pajamas. Ar tai tiesa? V. Šapoka: Iš esmės taip. Lietuvoje vidutiniškai darbas yra apmokestinamas daugiau, jei lyginsime su sesėmis Europos sąjungoje. – Pajamos gaunamos pagal klasikinę darbo sutartį Lietuvoje, apmokestintos ženkliai daugiau, nei ES vidurkis? V. Šapoka: Taip ir tai kenkia ekonomikos vystymuisi. Tai stabdo augimą, nes laikui bėgant mūsų pajamų nelygybės lygis išauga iki tokio lygio, kad tame sąraše tapome populiarūs blogąja prasme. Šiuo atveju sprendimo kelias pasirinktas toks, kad dalį Sodros įmokos perkeldami bazinę pensiją į valstybės biudžetą ir konsoliduodami pajamų, Sodros ir sveikatos mokesčius, užkeldami į darbuotojo lygmenį, mes pakeičiame bazę ir atsiranda didelė erdvė toliau nuosekliai didinant neapmokestinamą pajamų dydį (NPD), didinti vidinį progresyvumą nekeičiant realaus tarifo. – Didinti žmonių NETO pajamas išlaikant darbdaviams tą pačią BRUTO savikainą? V. Šapoka: Taip. Labai svarbu, kad su dabartine sistema esame pasiekę praktiškai lubas. Pavyzdžiui šeima, kuri turi bent vieną vaiką ir jų pajamos nedidelės, toliau didindami NPD jau mes jiems to teigiame efekto nebesukurtume. – Pone Nausėda, ar jūs sutinkate su tuo, kad kalbant apie dirbančiųjų apmokestinimą, blogiausiai mokesčių sistema funkcionuoja ten, kur žmonės gauna santykinai mažiausias pajamas? Jei būtų kitaip, mes matytume, kad su socialinės atskirties rodikliais viskas tvarkoje, bet deja taip nėra. Tie rodikliai prastėja. Aš į šitą sprendimą žvelgiu pirmiausia iš tos pusės, ką ministras jau minėjo, t. y. sujungimas tam, kad įgyti didesnį svertą didinant NPD realiai pagerinti mažai uždirbančių žmonių finansinę situaciją. Visiems nepagerinsime, bet kalbama apie tuos, kurie uždirba mažiau. Toks yra tikslas didinti progresyvumą nesigriebiant papildomų tarifų įvedimo arba progresinių tarifų įgyvendinimo. Tai yra teisinga. Tik galbūt kitas lūkestis, kad toks mokesčių sujungimas padės kovoti su šešėline ekonomika, tai šioje vietoje aš nematau kažkokio ypatingo efekto. Manau, kad šešėlinės ekonomikos paskatos pirmiausia atsiranda tada, kai darbuotojas yra nesuinteresuotas susitarti su darbdaviu, kad alga būtų mokama oficialiai, nes nemato sąsajos tarp įmokų ir to, kokią jis gaus pensiją. Tačiau dabar suprantu, kad yra idėja nuimti pensijų išmokų ribas, tada ta sąsaja būtų atkurta. Manau, kad šitas sprendimas mokesčių reformas srityje vienas iš nedaugelio, su kuriuo visi sutinka. Aš nežinau oponentų, kurie pasisakytų prieš mokesčių sujungimą, galbūt skiriasi tik lūkesčiai. Vieni sako, kad čia tik lentynėlių pakeitimas, tik gal šiek tiek daugiau skaidrumo, kiti sako, kad iš čia galima gauti didesnį efektą. Kitų valstybių patirtis šioje srityje tikrai nėra vienareikšmė. Kitose Baltijos valstybėse darbdavio įnašas yra pakankamai didelis. Dažniausiai mes remiamės estais. Tai jie turi šiek tiek kitokią sistemą. Tačiau šioje vietoje kryptis yra teisinga ir ją galima būtų tik sveikinti. – Pats principas didinti NPD užuot bandžius kelti minimalią algą, didinti savikainą, mažinti konkurencingumą ir t.t. Tai yra teisingas kelias? G. Nausėda: Žinoma, kad teisingas. Nenuvertinkime ir tos minimalios mėnesio algos, nepadarykime taip, kad dabar keletą metų iš eilės ją didinę sparčiau nei vidutinis atlyginimas, staiga įšaldyti. Kodėl reikėtų ją įšaldyti, jei auga vidutinis darbo užmokestis. Gerai, šiais metais gal stabtelėjome, bet kitąmet yra visos prielaidos kalbėti ir apie jos didinimą. O dėl NPD kėlimo dar nepasakėme vieno svarbaus dalyko, kieno sąskaita mes tą NPD kelsime. Kaip kompensuosime tas pajamas, kurių negausime padidinę NPD, o jis turės realios ir esminės įtakos žmonių finansinei padėčiai? Didinant NPD vienaip ar kitaip vis tiek teks prieiti prie to nemalonaus klausimo, ko sąskaita mes tą darysime ir čia vienaip ar kitaip išlys kontūrai tų mokesčių, apie kuriuos vengiama kalbėti, tačiau, kurie yra kažkur užnugaryje. Tai yra turto, ekologiniai mokesčiai, automobilio mokestis ir pan. Neišvengiamai reikės kalbėti apie kompensuojančias priemones. Pasislėpti už ekonomikos augimo turbūt bus sudėtinga, nes tą ekonomikos augimą dalinasi visi. Iš jo tikimasi padidinti ir gynybos išlaidas, dar laukia neįgyvendinta darbo kodekso ir socialinio modelio reforma, kuri taip pat kainuoja. Tuo tarpu tas ekonomikos augimas Lietuvoje nėra stebuklingas. Tai viso labo tik šiek tiek daugiau nei 2 proc. – Ministre, mes dar nekalbėjome kiek šiemet ar kitąmet konkrečiai galėtų didėti NPD? Ir kokie būtų tie kompensaciniai mechanizmai? Šiandien jau kalbate apie tai, kad jokių naujų mokesčių, nors prieš kelias dienas išgirdome 3-4 naujų mokesčių pavadinimus. Kaip yra iš tikrųjų? Šiemet NPD padidinimas kainavo apie 150 mln. eurų. Jis padidėjo nuo 200 iki 310 eurų. Tačiau kalbant vidutiniais dydžiais sunku atskleisti esmę, nes tai priklauso ir nuo kitų dalykų. Ar bus tokių finansinių galimybių ir ar tikslinga ir atsakinga didinti tuo pačiu dydžiu, reikės įsivertinti fiskalinės drausmės požiūriu. Nepaisant to, kad prognozuojama, jog šiemet ekonomika auga beveik 3 proc., bet jei pasižiūrėtume ar tai atitinka mūsų produktyvumo augimą ir kiek mes virš savo potencialaus augimo esame atitrūkę į viršų ir nepradedame kaisti, reikia taip pat atsižvelgti. – Tačiau kol kas svarstomas toks pat NPD augimas. V. Šapoka: Tai galėtų būti atspirties tašku, tačiau tai nereiškia, kad jis bus. – Tai reiškia, kad galime turėti panašaus dydžio trūkumą, kurį kažkuo reikės kompensuoti? V. Šapoka: Jei kitais metais nenaudotume kokių nors labai didelių papildomų išlaidų, kai jau nebegalėtume tų pajamų sugeneruoti iš ekonomikos augimo, kartu ir spartėjančios infliacijos, tai svarstyti kokios galimos kitos priemonės yra galima. Tačiau dabar mes kalbėjome tiktai apie vieną pakeitimą, bet yra ir kiti pakeitimai, kurie yra nukreipti tiek socialinės apsaugos, tiek verslo apmokestinimo srityse išgliaudant visus lengvatinius režimus, lengvatas, įvairias formas. Viską sudėjus ten yra minimum 500 mln. eurų tų lengvatų, kur yra naudojamasi oficialiai. – Tai jūs planuojate tiek papildomų pajamų? V. Šapoka: Ne, tai tikrai nerealu. Tas procesas yra inercinis, ypač su šešėliu. Bet dabar mūsų pagrindinis nusiteikimas yra, kad pertvarkant sistemą turime supaprastinti ir sutvarkyti landas. Kol nepertvarkysime sistemos, nepadarysime esminių dalykų, kad NPD būtų pradėtas nuosekliai didinti, jokių diskusijų dėl naujų mokesčių nekelsime. – Kitaip tariant, padidinate NPD, pabandote surinkti daugiau iš dabar egzistuojančių mokesčių ir jei tai nepavyks, svarstysite naujų mokesčių įvedimą. Tokia logika? V. Šapoka: Tai yra pati realiausia logika. – Ministre, o kur yra tie 500 mln. eurų? Ar jie gyvena knygų, kultūros renginių, spaudos ir kitose PVM lengvatose ar jūs turite kažką kita omenyje? Bendrai apie lengvatas kalbant. Mes turime praktiką, kuri yra gan plačiai paplitusi, kai įdarbinami darbuotojai etato dalelytei. Taip jie išvengia praktiškai bet kokių mokesčių. Ten yra sukuriamas didžiulis potencialas. Jei kalbame apie tuos, kurie moka vokelius, bet vis dar sumoka minimalią algą, tai jie bent kažkiek susimoka į biudžetą. – Pone Nausėda, ar sutinkate su tokia logika, kad pirma susitvarkyti su tuo, ką turime ir tik po to kalbėti apie naujų mokesčių įvedimą? Manau, kad tikrai yra tokių galimybių ir tos sumos yra pakankamai įspūdingos. Taip ir reikėtų daryti. Tol, kol mes neturime normalios mokesčių administravimo sistemos, kuri leistų efektyviau kovoti su šešėliu, kol turime įvairiausias lengvatas, visuomenei būtų tiesiog nesuvokiama, kad mes įvedinėjame naujus mokesčius, šitame kieme dar nepasitvarkę ir nepasišlavę. Tai yra švelnia tariant neteis

A. Maldeikienė: ,, Už valstybinių miškų valdymo reformą nebalsuosiu“

Nuomonės Lietuvos Respublikos Seimo narė Aušra Maldeikienė atsako į ,,Verslo ir politikos“ klausimus.  Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Gerbiama Aušra, kalbamės tuo metu, kai premjeras valdančiajai koalicijai pristatinėja Vyriausybės programos įgyvendinimo darbus. Kaip Jūs vertinate  šią  programą?   Apie Vyriausybės programą kalbėjau Seimo plenariniame posėdyje ( 2016 m.  gruodžio mėn.13 d.), visi gali susipažinti su mano kalba, sakiau, kad iki rin­ki­mų vals­tie­čių ir ža­lių­jų pro­gra­mo­se ir kal­bo­se, o tai vis dėl­to yra tie, kas nu­ga­lė­jo rin­ki­muo­se, vy­ra­vo du žo­džiai – „po­ky­čiai“ ir „dar­na“. Da­bar ma­tau vie­ną – „dar­na“. Teks­te įvai­riuo­se kon­teks­tuo­se jis pa­mi­nė­tas 112 kar­tų, tad tam­pa sa­vo­tiš­ku rak­tu, ku­ris pri­va­lė­tų spręs­ti es­mi­nes Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo pro­ble­mas. Vis dėl­to, jei šim­tą­kart pa­kar­to­siu žo­dį „šo­ko­la­das“, ar pa­si­da­rys iš tik­rų­jų sal­du ir gau­siu tą de­ra­mą kie­kį ka­lo­ri­jų? Ir ar kiek­vie­na­me pus­la­py­je mi­nėdami dar­ną šiuo, ma­tyt, gra­žiu žo­džiu iš­sprę­si­me es­mi­nes Lie­tu­vos pro­ble­mas? Ma­žai la­bai at­vi­rai eko­no­mi­kai, ko­kia yra Lie­tu­va, to­kios slė­py­nės ža­da di­de­les bė­das. Ir tik­rai mąs­tan­čios Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je pri­va­lo bū­ti bent po­rą al­ter­na­ty­vių veik­los stra­te­gi­jų, jei­gu po­ky­čiai pa­kryp­tų vie­na ar ki­ta lin­kme. Nu­ty­lė­tos iš­ori­nės ir vi­di­nės grės­mės yra di­džiau­sia pa­tei­kia­mos pro­gra­mos yda. Pro­gra­mo­je kal­ba­ma apie vis­ką, kal­ba­ma ap­ta­kiai, min­čių iš es­mės ne­sie­ja jo­kia vi­di­nė gi­ja, iš­sky­rus tą la­bai ne­kon­kre­tų,au­to­riams lyg ir ne­gin­či­ja­mą dar­nos troš­ki­mą. Paban­džius pa­žiū­rė­ti de­ta­liau, ap­tin­ka­me, kad kul­tū­ra mi­ni­ma 253 kar­tus, svei­ka­ta – 195 kar­tus, ver­slas – 167 kar­tus, eko­no­mi­ka – 152 kar­tus… Ga­liu tęs­ti. Ta­čiau dau­gy­bė ap­klau­sų ir mū­sų kas­die­nis gy­ve­ni­mas ro­do, kad ir svei­ka­tai, ir kul­tū­rai, ir eko­no­mi­kos at­ei­čiai pro­ble­mų ky­la iš ki­to šal­ti­nio. Be­je, tas šal­ti­nis yra ly­giai tas pats, kaip ir Eu­ro­po­je, Ame­ri­ko­je ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­sau­lio vie­tų. Tas šal­ti­nis yra pa­ja­mų ne­ly­gy­bė. Apie ją kas­dien kal­ba pa­sau­lio mąs­ty­to­jai. Jos prie­žas­tis ana­li­zuo­ja vi­si rim­ti po­li­ti­kos cen­trai. Apie ją kas­dien kal­ba ir rim­ti Lie­tu­vos eko­no­mis­tai. Tik­riau­siai skai­to­te ir ži­no­te, ką tu­riu gal­vo­je. Ekonomistas  R. Kuodis teigia, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 procentus. Solidarumo mokestis laikomas priemone, skirta pajamų nelygybei mažinti. Norėčiau suprasti, gal iki solidarumo mokesčio įvedimo reikėtų gyvulių ūkio lygiausias kiaules, kokie šiuo metu pasirodo esantys valstiečiai, paprašyti prisidėti nors tiek mokesčiais, kiek prisideda minimalią algą gaunantis žmogus? Tas tarifas didės dešimt kartų. O tie žmonės uždirba labai nemažas sumas. 2015 metais – per 1,1 mlrd. eurų gautos ūkininkų pajamos, o mokesčių beveik nerasta. Viso labo 60 tūkstančių. Kiek biudžetas gautų papildomų pajamų, jei valstiečiai mokės mokesčius, bent tokius, kokius moka minimalią algą gaunantis žmogus? Iš tikrųjų Vakaruose tokį didelį mokestį moka labai turtingi žmonės, kurie neturi problemų dėl elementarių sąskaitų apmokėjimo. Lietuvoje tokį mokestį moka žmogus, kurio pajamos – 900 eurų, kuris gali net nepragyventi iš tokių pinigų, jei jis turi vaikų ir būsto paskolą. Jam tai gali būti bado dieta. O jie įsivaizduoja jį kaip turtingą. O jei tai samdomi žmonės, tai galėtų būti tik tie žmonės, kurie per metus uždirba 150 tūkst. eurų. Ir tai turėtų galioti visiems, įskaitant kiaules iš gyvulių ūkio. Kiaulės irgi moka mokesčius. Beje, ne­ly­gy­bės klau­si­mas Vyriausybės pro­gra­mo­je pri­si­min­tas po­rą kar­tų – du – ir tai įdo­mia­me kon­teks­te. Dar­nios, taip, tik­rai dar­nios, kad ir ką tai reikš­tų, skur­do įvei­ki­mo po­li­ti­kos kon­teks­te. Trumpai tariant, ši Vyriausybės programa, Jūsų  galva,  – niekinė? Taip, niekinė. Kokia darna, tarkim, su miškų valdymo reforma? Visi susipyko, o  man didžiausią nuostabą kelia itin didelis susidomėjimas valstybiniais miškais, net giminės man skambina, klausia, domisi,  kaip aš balsuosiu. Atsakau:  aš balsavime nedalyvausiu. Nesu miškininkė, aš politikė, man šis klausimas labai sudėtingas. Abi pusės pateikia argumentų, jie gana globalūs ir emociški, daug faktų ir skaičių, tačiau išsamios analizės nėra. Nepasidomėjote, gal šia reforma yra labai suinteresuotos kai kurios  verslo įmonės? Tarkim, „Ikea Group“(Ingka Holding BV ir jos valdomi subjektai) skirs milijardą eurų užsitikrinti ilgalaikį tvarių žaliavų tiekimą, investuodama į miškininkystę, antrinių žaliavų perdirbimo, biožaliavų ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą. Lietuvoje ši bendrovė perka  miškus,  mūsų šalyje jos gaminami baldai parduodami visame pasaulyje.  Pigios darbo jėgos netrūksta, reikia tik pigios žaliavos. Įkūrus vieną įmonę pirkti medieną būtų paprasčiau... Pirmą kartą girdžiu, kad yra tokia situacija. Kas moka ir kas gauna naudą? Reikia pasidomėti. Dabar juk sakoma, kad miškininkai per mažai įneša mokesčių į biudžetą. Remiantis ekonomistų nuomone, pertvarkius urėdijas , teigiamo ekonominio efekto nebūtų, o metinės sąnaudos padidėtų iki 1 mln. eurų, tai neigiamai atsilieptų pelno ir grąžos rodikliams. Kodėl, Jūsų nuomone, taip skubama su miškų reforma, juk valstybės valdomo miškininkystės sektoriaus vertė siekia apie  1,2 mlrd. eurų? Aplinkos ministras ,,plaukioja skaičiuose“, nerado argumentų oponentams, manęs neįtikina kalbėjimas, kad taip yra visoje Europoje. Suprantu, kad  valstybės valdomi ir prižiūrimi miškai yra milžiniškas turtas, jie ir toliau turi būti išsaugoti, aš tikiu, kad taip ir bus. Man kiek keistai atrodo pareiškimai, kad Lietuva - be miškų, reiškia, šalis  -  be ateities.  Aš be žmonių nematau Lietuvos ateities. Prognozuojama, kad po miškų reformos darbo gali netekti 10 -15 tūkstančių žmonių, ypač tai skaudžiai smogs regionams. Ar Jūs pastebėjote ženklų, kad ši valdančioji dauguma rimtai svarsto kaip pažaboti emigraciją? Nepastebėjau, atvirkščiai – galvojama, kaip pritraukti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Tuo tarpu Lietuvoje galima rasti žmonių, kurie turi būtiną kvalifikaciją ir tų, kurie turi potencialias galimybes persikvalifikuoti. Pigesnė darbo jėga iš trečiųjų šalių tampa dirbtiniu darbo užmokesčio stabdymo barjeru ir didina spaudimą viešajam sektoriui - švietimui, sveikatos priežiūrai. Darbdavių lobistams, pigios darbo jėgos verslininkų naudai atveriamos visos durys, kita visuomenės dalis lieka už užtrenktų durų. Imigracija iš trečiųjų šalių gali padidinti įtampą visuomenėje, kaip nutiko Didžiojoje Britanijoje. Ne kas ki­ta, o pa­ja­mų ne­ly­gy­bė ir  yra pa­grin­di­nė Lie­tu­vos emig­ra­ci­jos prie­žas­tis. Moks­lų dak­ta­rai, su ku­riais dir­bau, iš es­mės vi­si emig­ra­vo, nes, ži­no­te, 510 eu­rų to­kia tru­pu­tį juo­kin­ga al­ga už de­šim­ties me­tų sun­kias stu­di­jas ir ly­giai tiek pat, kiek už­dir­ba žmo­nės, ne­tu­rin­tys kva­li­fi­ka­ci­jos. Net Seimo nario padėjėjas negauna normalios algos. Būtina kuo greičiau panaikinti socialinių įmonių statusą, nes pinigus išgrobsto grupuotės, visiškai išnyksta neįgaliųjų integracijos siekis. Jūs  gana dažnai kritikuojate savo kolegas iš valdančiosios daugumos. Kodėl?  Aš kalbu tik apie tuos, kurie netinkamai dirba savo darbą. Tarkim, Seimo pirmininkas, kuris pasijuto genijumi. Jis, girdi, protingas žmogus, bet juk tai  - ne profesija. Aš keturiasdešimt metų mokausi  ekonomikos, o jis tiek pat metų genėjo medžių šakas. Tegul ir toliau jas geni, nes jis neįgalus organizuoti Seimo darbo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sajungos frakcija atstovauja labiausiai priveligijuotai verslo grupei, kuri gyvena labai turtingai, sumoka valstybei labai mažai mokesčių. Žmonės į valdžią išsirenka labai daug tokių, kaip ponas Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai... Verslininkai į Seimą eina, kad susitvarkytų savo verslo reikalus. Juos renkantys žmonės kažkodėl tiki, kad jeigu į valdžią ateis verslininkai, jie būtinai su jais pasidalys. Tačiau jeigu jie būtų tie, kurie dalijasi, būtų tą darę ir ligi tol. Seimas yra ne ta vieta, kurioje atstovaujama verslui. Jame atstovaujama visuomenei. Aš sąžiningai tarnauju savo rinkėjams, visada gyniau ir ginsiu jų interesus. Kodėl jūs pykstate ant Viktoro Pranskiečio? Aš nepykstu, tiesiog jis nėra Seimo vadovas, mes, Seimo nariai, patys sau esame vadovai, atsakome už savo veiksmus, tačiau, pavyzdžiui, jo pareiga yra pasirūpinti, kad Seimo nariui būtų sudaryta galimybė dalyvauti ir kituose parlamento komitetų  posėdžiuose. Pranskietis to neįstengia užtikrinti.  

G. Kirkilas: idėjos mažinti Seimo narių skaičių ateina iš Rytų

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ Valdantieji „valstiečiai“ planuoja keisti konstituciją, kad seimo nariai galėtų būti ministrais, taip pat siekiama sumažinti seimo narių skaičių iki 101, o patį Seimą rinkti ne rudenį, o pavasarį. Apie šiuos siūlymus pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariu Povilu Urbšiu, Seimo vicepirmininku, socialdemokratu Gediminu Kirkilu ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Andriumi Kubiliumi. – Pone Kirkilai, ar jūsų nuomone reikia keisti Konstituciją tam, kad Seimai kas ketverius metus būtų renkami ne rudenį, o pavasarį? Ar tam užtenka argumento, kad tokiu būdu nauja vyriausybė turėtų daugiau laiko ruošti biudžetą ir parengti mokesčių įstatymo keitimus? G. Kirkilas: Manau, kad šiam klausimui Konstitucinės daugumos nebus. Šiuo atveju, jeigu rinkimai pavasarį, vadinasi, nauja vyriausybė tikrai dirbs su jau iš anksto suformuotu biudžetu. Tai dar blogesnė situacija. Šiuo atveju aš siūlyčiau paankstinti nebent mėnesiu. Pavyzdžiui, rinkimai rugsėjį. Tokiu būdu nauja valdžia turėtų daugiau laiko įsigilinti į turimus priimti įstatymus. A. Kubilius: Aš iš dalies turėčiau pritarti, nes tas pasakymas, kad rinkime pavasarį ir tada bus daug geriau rengti naują biudžeto projektą – tai savaime implikuoja, kad nauja vyriausybė visus metu gyvens su senos vyriausybės parengtu ir seno Seimo patvirtintu biudžetu. Vadinasi, nauja valdžia visus metus turės gyventi taip, kaip nutarė sena valdžia. Kitas dalykas, kad pas mus labai ilgai yra formuojama vyriausybė. Čia galbūt vyriausybės įstatymo reikalai. Pažiūrėkime į seną demokratinę tradiciją turinčią Didžiąją Britaniją, ten, žinoma, rečiau būna koalicijos, bet Britanijoje po rinkimų laimėjusios partijos lyderis nueina pas karalienę ir kitą dieną jis jau yra premjeras. O pas mus viskas užsitęsia. Po rinkimų maždaug tik pirmą gruodžio dešimtadienį gimsta vyriausybė su visais įgaliojimais. – Pone Urbšy, tai yra principinis valstiečių ir žaliųjų siekis – perkelti rinkimus į pavasarį? P. Urbšys: Taip, tai yra ta nuostata, kurią mes deklaravome rinkimų kampanijos metu. Kolegos sako, kad tokiu atveju nauja valdžia metus laiko gyvens pagal ankstesnės kadencijos suformuotą biudžetą. Bet yra juk ne visai taip. Biudžetą tvirtina jau naujas Seimas, kuris per dvi savaites tikrai nespėja įsigilinti, ką tvirtina. Ir tada su juo gyvenama visus metus. Siūlydami šias pataisas mes kaip ik norime, kad Seimas spėtų įsigilinti į biudžeto projektą. Antra vertus, atsiranda galimybė kai kuriuos dalykus pakoreguoti. Sutikite, valstybės biudžetas negali būti suformuojamas per dvi savaites. A. Kubilius: Tai priklauso dar nuo to, kaip pasirengusi partija ateina į valdžią. Mes, pavyzdžiui, 2008 m. atėjom, pasitvirtinom programą, kurioje jau jautėm, kad ateina pasaulinė krizė, ir sudėliojom visus taškus. Gedimino Kirkilo paliktą biudžetą gana radikaliai peržiūrėjom iki Kalėdų. Žinoma, po to kai kurie pyko, kad buvo „naktinės reformos“, bet nebuvo laiko. Tai buvo kritinė situacija. Kitomis aplinkybėmis, jeigu partija ateina į valdžią pasiruošusi, susitvarkyti su biudžetu nėra jokių problemų. Kita vertus, ką mes dabar matome su vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planu: praėjo beveik 100 dienų, tačiau vyriausybės veiksmų planas yra iš esmės visiškai neaiškus ir neapibrėžtas, tai ką tuomet kalbėti apie pasiruošimą biudžeto svarstymui. – Pone Urbšy, ar rugsėjo mėnuo spręstų problemą? P. Urbšys: Galbūt. Bet jeigu kalbame apie pasiruošimą, tai A. Kubilius kalba apie tai, kad valstiečių ir žaliųjų sąjunga nebuvo pasiruošusi, bet svarstant biudžetą, kuris buvo paruoštas ankstesnės daugumos, tikrai neteko matyti esminių siūlymų, kurie rodytų, kad tikrai konservatoriai būtų pasiruošę ateiti. Po pirmo turo jie juk aiškiai jautė, kad gali būti ta ašis, kuri formuotų daugumą. Tačiau svarstant biudžeto projektą tų dalykų nesimatė. O dėl rugsėjo... Matote, tam, kad įstatymas būtų pakeistas, turės balsuoti konstitucinė dauguma, t. y. 94 Seimo nariai. Mes ieškosime to politinio kompromiso. Tai jei matysime, kad kita dalis Seimo narių pritartų paankstinimui, tuomet mes bandytume rasti protingą sprendimą. – Pone Kubiliau, ar jums rugsėjo mėnuo skambėtų kaip kompromisas? A. Kubilius: Galbūt. Tik nežinau, kiek dėl to reikia keisti Konstituciją. Galbūt Seimas pats galėtų keliomis savaitėmis anksčiau pasileisti. Toks mechanizmas irgi yra. Tokiu atveju pasislenka kalendorius ir pasikeičia rinkimų data. Juk spalio mėnuo irgi ne kažkieno sugalvotas, o tą mėnesį vyksta rinkimai dėl to, kad 1992 m. jau tuometinė Sąjūdžio politinė dauguma negalėjo toliau valdyti ir buvo surengti priešlaikiniai rinkimai, kurie kaip tik pasitaikė spalio mėnesį. Ir dabar taip – jau dvidešimt penkerius metus spalio mėnesį ir renkam. Tai jeigu visi susitarę nuspręstume dėl rugsėjo mėnesio, tuomet nereikės nė keisti Konstitucijos. – Kitas klausimas, kuris yra labiau kontraversiškas, tai Seimo narių mažinimas iki 101. Vidaus reikalų ministerija siūlė tuos Konstitucijos pakeitimus teikti vienu metu, bet suprantu, kad valdantieji nusprendė kiekvieną siūlymą teikti atskiru teikimu. Ar manote, kad tai gali būti pats sudėtingiausias klausimas, pone Urbšy? P. Urbšys: Man atrodo, kad tai tikrai yra pats sudėtingiausias klausimas. Dabar mes deklaruojame tai, kad reikia efektyvinti viešojo sektoriaus administravimą, kalbame apie optimizavimą, apie darbuotojų skaičiaus mažinimą atskirose ministerijose. Tuo pačiu reaguojame į tai, kad yra sumažėjęs gyventojų skaičius. Taigi turėtume apsispręsti dėl Seimo narių mažinimo. Mūsų frakcija šiuo klausimu yra vieninga. – Pone Kubiliau, vietoj 141 – 101? A. Kubilius: Tiek, kiek esu Seime, tai turbūt 10 ar 15 kartą tokios iniciatyvos kyla. Dažniausiai kyla iš tų politikų, kurie neturi rimtesnių idėjų, kaip tvarkyti valstybės gyvenimą, tai tada bando pelnytis balų siūlydami mažinti Seimą. Dažniausiai tas entuziazmas mažinti Seimo narių skaičių kildavo prieš rinkimus. Dabar čia naujiena, kad tokią iniciatyvą pradėjo iš karto po rinkimų. Aš tikrai į tai nežiūriu rimtai. Parlamentarų skaičius yra labiau tradicijos klausimas negu matematinis skaičiavimas. Kiek aš pamenu, kodėl buvo įrašytas 141 Seimo narys į Konstituciją 1992 m., tai dėl to, kad salės architektai, broliai Nasvyčiai, paskaičiavo kiek telpa kėdžių patogiai atsisėsti didžiojoje salėje. Žinoma, galima sakyti, kad reikėtų rimčiau žiūrėti, ne pagal kėdžių skaičių matuoti. Tuomet galiu pasakyti paskutinį argumentą – esame didžiausia Baltijos valstybė. Broliai latviai ir estai turi po 101 Seimo narį, tai mes ką dabar? Norime save sumažinti? – O jeigu kalbėtume rimtai, pone Kirkilai, įmanoma tai priimti Seime? G. Kirkilas: Aš apskritai esu skeptiškas dėl Konstitucijos keitimo. Manau, kad kuo stabilesnis šis dokumentas, tuo mums geriau. Kitas dalykas, jeigu mums ką nors reikia keisti Konstitucijoje, tai pirmiausiai reikia keisti dėl dvigubos pilietybės. Tai yra esminis klausimas. Tai problema, kurią reikia realiai spręsti – ji gyvybiška. Ar 141, ar 101 Seimo narys – tai antraeilis dalykas. Apskritai visas šitas idėjas į mūsų gyvenimą atnešė Viktoras Uspaskichas su „Darbo partija“, kurias greičiausiai atsivežė iš Rusijos. P. Urbšys: Norėčiau sureaguoti į tas iniciatyvas, kurios kyla dėl Seimo narių mažinimo. Praeitoje kadencijoje aš pats pasirašiau Antano Matulo inicijuotą Konstitucijos pataisą dėl 101 Seimo nario. Tai neišėjo nei iš „Darbo partijos“, nei iš kitos – būtent iš konservatorių. – Pone Urbšy, ar verta tai „stumti“ per parlamentą, jeigu akivaizdu, kad nebus tam konsoliduota pakankamai politinių partijų? Gal iš tiesų tai palikti kažkuriai partijai, kurie norėtų tai palikti visuotiniame referendume? P. Urbšys: Matote, mes rinkimų kampanijos metu tą skaičių esame minėję, mes neturime kur trauktis. – Na bet ir ministerijas Kaune žadėjote, o panašu, kad ten jų nebebus. P. Urbšys: Taip, bet dėl šios pataisos mes jau esame parengę projektus. Žinoma, matome iš kitų politinių jėgų, kad jos nėra pasiruošusios šiai diskusijai. Jeigu padarytume gyventojų apklausą, daugelis pasisakytų, kad Seimo narių skaičių galima mažinti. Bet A. Kubilius pasakys, kad žmonės daug ką gali pasakyti, gali pasakyti, kad Seimui reikia pasileisti. A. Kubilius: Taip, čia dar populiariau būtų. Iš viso nereikia parlamento. P. Urbšys: Bet man atrodo, kad mums tikrai nereikia bijoti savo piliečių ir bent kartą pabandyti įsiklausyti į jų norus. – Paskutinis klausimas – tai draudimas Seimo nariams tapti ministrais. Tam irgi reikėtų Konstitucijos keitimo. Pone Urbšy, ar tikrai reikia taip keisti Konstituciją? Juk politinės partijos, kurios deleguoja asmenis į vyriausybę, gali patys laikytis šio principo ir ministrais skirti tik ne Seimo narius? Pavyzdžiui, kažkada „Darbo partija“ liepė savo Seimo nariams atsisakyti mandato, jie tai padarė ir tik tada tapo ministrais. Ar reikia keisti Konstituciją ir įvesti tokią privalomą normą? P. Urbšys: Sutinku, kad gali būti tas modelis. Bet yra ir kiti modeliai, kaip, pavyzdžiui, Austrijoje, Estijoje, kur politikai yra apriboti darbo Seime, jeigu yra ministrai. G. Kirkilas: Neklaidinkime žmonių. Visiškai parlamentarai nuo vyriausybės atriboti yra tik nedemokratinėse šalyse. Pasakykim tiesiai šviesiai. Dar Amerikoje, kurioje yra absoliučiai kitokie vyriausybės formavimo principai. Atvirkščiai, daugelyje ES šalių ministrai privalo būti parlamento nariais. P. Urbšys: Bet jeigu mes kalbame realiai. Dabar kai tu stebi Seimo narį, kuris yra ministras, tu jo nematai Seime, jis nebūna komitetų posėdžiuose. Ministrai būna iškviečiami į komitetų posėdžius ir būna ten, kai tuo tarpu tikrai turi darbų ministerijose. Mūsų principas buvo pasirinkti nepartinius profesionalus. Bet ar nesusiduria partijos dabar su tam tikra problema, kad viduje neaugina naujų žmonių. Mes matome tuos pačius veidus tiek Seime, tiek vyriausybėje jau ne vienus metus.

R. Karbauskis: klausiau S. Skvernelio, kodėl neįrašė to, ką aptarėme

Vladimiras Laučius, LRT.lt Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis neigia, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė šiek tiek atsitraukia nuo rinkiminių pažadų. „Netiesa, kad mes atsitraukiame. Sprendimo atsitraukti nėra, o tai, kad neįrašyta į vyriausybės veiksmų planą, nereiškia, kad tų klausimų nebus”, – portalui LRT.lt sako R. Karbauskis. Kartu jis pripažįsta teiravęsis premjero, kodėl kai kurie sutarti dalykai neįrašyti į vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. LVŽS pirmininko teigimu, S. Skvernelis šitai paaiškinęs, o tokių į ateitį nukeltų dalykų, kaip alkoholio kontrolės griežtinimas, pereinant prie specializuotų parduotuvių, vyriausybė esą techniškai nespėtų įgyvendinti šiemet. „Tad su gražia šypsena veide jis (S. Skvernelis – LRT.lt) pasakė, kad šiais metais nebus”, – vaizdingai aprašė R. Karbauskis. – Ką išskirtumėte kaip pagrindinius Seimo pavasario sesijos darbus? Kaip jie atspindės šiomis dienomis aktyviai linksniuojamą vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą? – Tai ir švietimo reformos klausimai, vaiko teisės, alkoholio kontrolė, valstybės valdymo sistemos reforma, Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymas, kiti klausimai. Daug darbų ir įstatymų, pateiktų prezidentūros, vyriausybės, Seimo narių. Kaip tik dabar prasideda tikras darbas: šis Seimas pradės priiminėti savo – ir šios vyriausybės – rengtus įstatymus. Nebeturėsime rudens sesijos situacijos, kai tiesiog bandėme taisyti ar priiminėti praėjusios kadencijos Seimo rengtus įstatymus. – Kritikai sako, kad jūs atsitraukiate nuo kai kurių savo garsių pažadų, kaip antai labai griežta alkoholio kontrolė, ministerijų perkėlimas į Kauną ir kt. – Netiesa, kad mes atsitraukiame. Sprendimo atsitraukti nėra, o tai, kad neįrašyta į vyriausybės veiksmų planą, nereiškia, kad tų klausimų nebus. Veiksmų plane daugelis dalykų neįrašyti – reikia žiūrėti į vyriausybės programą ir mūsų rinkimų programą. Galbūt kas nors norėtų, kad mes to nepadarytume. Kalbėjausi apie tai su premjeru – kodėl neįrašyta tai, ką mes esame aptarę? Buvo pasakyta (ir tai tiesa), kad valstybės valdymo struktūros reforma – labai platus dalykas, kurio neįmanoma surašyti tokiame dokumente. Tai turėtų būti atskiras didelis dokumentas. Buvo šnekama ir apie vienos ministerijos galimą naikinimą, ministerijų perkėlimą į vieną pastatą. Premjeras tą sakė, tik nežinau, ar jį norėta girdėti. O dėl alkoholio kontrolės – nežinau, kas kur atsitraukė. Galbūt kas nors labai norėtų, kad atsitrauktų. Bet aš negirdėjau ketinimų atsitraukti, Seime jų nėra. – Specializuotos parduotuvės tarsi atidėtos neribotam laikui… – Na, žinote, jei pasakymas, kad šiais metais nebus specializuotų parduotuvių, yra atidėjimas neribotam laikui, tai čia tik toks traktavimas. Premjeras pasakė, kad specializuotų parduotuvių nebus šiais metais. Ar tai reiškia, kad [atidėjo] neribotam laikui? Techniškai neįmanoma padaryti taip, kad šis sprendimas įsigaliotų tais pačiais metais, kai priimamas. Tad su gražia šypsena veide jis pasakė, kad šiais metais nebus. Aš tikiuosi, kad sprendimas bus, bet tai nereikš, kad šiais metais bus padaryta: reikalingas pereinamasis laikotarpis, konkursai, investicijos, dideli pokyčiai. – Ką darysite su kaimo parduotuvėmis, prekiaujančiomis alkoholiu? Naikinsite ar paliksite? – Ką reiškia – naikinsim? Tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra daug, bet ten, kur alkoholio mažiau vartojama, parduotuvėse didėja apyvarta. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta – jei jis mažiau vartoja alkoholio, vadinasi, turi daugiau pajamų. Jis gali daugiau laiko skirti darbui (nebūtinai visais atvejais). Vartojimo krepšelis yra toks, koks yra, ir jei net ne visais atvejais to mažiau alkoholio vartojančio žmogaus pajamos išauga, vis tiek jis tą krepšelį naudoja vartojimui, vis tiek perka. Mano turimais duomenimis, ten, kur alkoholio vartojimas smarkiai mažėjo, kur jo pardavimai smarkiai krito, augo saldainių ir kitų dalykų pardavimai. Vadinasi, tas žmogus, kuris anksčiau daugiau išgerdavo alaus ar degtinės, savo vartojimą nukreipia į dalykus, susijusius su vaikais ar anūkais. Ten, kur įvyko tokie radikalūs alkoholio vartojimo pokyčiai (man žinomais atvejais), apyvarta augo. – Ar žmonės nepuola ieškoti naminukės, kai alkoholio nelieka parduotuvėje? – Ten, kur žinau, neieško. Kaimo vietovėse neįmanoma nežinoti, kas parduoda naminukę. Kiekvienas žmogus, net vaikas gali pasakyti, kur parduodama nelegali degtinė. Reikia labai didelių pastangų, kad nesužinotų policija. Arba policijos nenoro atlikti savo pareigą. Šnekėti apie kaimo vietoves, apie kurias jūs klausiate, ir nelegalią alkoholio prekybą jose galima tik tose vietose, kur visa bendruomenė, įskaitant policiją ir seniūniją, yra visiškai apakusi. Nes ten neįmanoma taip pasislėpti, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Kad policininkai gerai atliktų savo pareigas ir jiems net nekiltų kitokių minčių, galime imti pavyzdį iš estų. Ten policininko vidutinis atlyginimas, atrodo, yra 1 tūkst. eurų. Jie eina ta kryptimi, kad noras šnekėti apie kyšius ir nenoras policijai atlikti savo pareigas nė nekiltų, nes policininkai brangintų savo darbą. Ir tada nelegali prekyba alkoholiu jau būtų organizuota nusikalstama veika, o ne Marytės ir Onutės naminukė. – Tai vis dėlto tvirtai laikysitės savo nuostatos drausti prekybą alkoholiu kaimo parduotuvėse? – Kaimo parduotuvės niekaip neatitiks specializuotoms parduotuvėms keliamų reikalavimų. Bet šnekėjimas apie tai, kad tos parduotuvės neišsilaikys, neparduodamos alkoholio, yra lazda su dviem galais. Žmonės, kurie taip šneka, puikiai suvokia, kad dalis jų klientų po kelių mėnesių ar kelerių metų tiesiog pragers savo kepenis ir numirs. Negalime nesuprasti, kad visuomenė turi keistis. Dabar jau užaugo vaikų, nemačiusi blaivių tėvų, karta. Kai kurie jų neturi net tiek intelekto, kad galėtų emigruoti: nemoka kalbų, nesugeba dirbti. Tai – labai žiauri situacija. Reikia suvokti, kad, jei kaimas nustos gerti… Na, „nustos” – ne tas žodis: sakykime, jei mažiau gers. Jei mažiau gers ir pradės daugiau dirbti, visiems bus tik geriau. Tie pavyzdžiai, kuriuos žinau, įrodo, kad nauda kaimo parduotuvėms yra daug didesnė, kai alkoholio dalis vartojimo krepšelyje mažėja. – Žmonės balsavo už LVŽS, tikėdamiesi didesnės paramos regionams. Kaip parama regionams bus matyti jūsų artimiausiuose politiniuose sprendimuose? – Nenoriu dabar gilintis į vyriausybės veiksmų planą. Jis nėra baigtinis ir jame daug dalykų, kurių tiesiogiai nesimatys. Kalbant apie mokesčius, regionai turėtų turėti naudą iš to, kad pritraukia darbo vietų, verslą. Po Andriaus Kubiliaus reformų visą savivaldybių surinktą perviršį pasiimdavo į biudžetą. Tai panaikino savivaldybių finansinę motyvaciją pritraukti naujų darbo vietų, verslą. Dabar visa tai norima atkurti. Tai – vienas sprendimas. Antras sprendimas – susijęs su sveikatos apsauga, švietimu, kultūra. Norime keisti mokyklų finansavimo sistemą tam, kad atsirastų daugiau lankstumo ir būtų galima išsaugoti kaime išlikusias mažesnes mokyklas. – Išsaugoti, net kai tuose kaimuose beveik nelieka žmonių? Kaip ir paštą? – Nesakau, kad reikia išsaugoti mokyklą, kai nebėra mokinių. Bet šiandien uždaromos mokyklos, kuriose yra, pavyzdžiui, 100 vaikų. Galiu paminėti ne vieną tokį faktą. Kai kuriose savivaldybėse bandoma išsaugoti mokyklas su trisdešimčia vaikų. Bandoma daryti viską, kad vaikas toje bendruomenėje liktų kuo ilgiau – šalia savo šeimos. Skandinavų principas – kad ne mokinys eitų „pas mokyklą”, o mokykla eitų pas mokinį. Žinoma, kol valstybė gali sau tai leisti, o mes juk nesame turtinga valstybė, kuri gali elgtis taip, kaip suomiai (skiriasi ir gimstamumo skaičiai). Bet šiuo atveju yra infrastruktūra, į ją investuota. Po demografinės duobės juk būna pakilimas. Tarybos žiūrėdavo mokinių krepšelių skaičių ir turėdavo dengti skirtumą iš biudžeto. Iš biudžeto paimti tiesiog nėra variantų, kaip ir uždirbti papildomų lėšų. Ir jie priima sprendimus, nebandydami galvoti apie tai, kas bus po trejų ar ketverių metų. Šiandien, jei yra 30 tūkst. eurų duobė, mokykla uždaroma, nes nėra iš kur paimti pinigų. Taip mes naikiname kaimus – paliekame be mokyklos, pašto, kultūros namų, ambulatorijos. Kas tame kaime gali gyventi? – Bet juk pagrindinė priežastis – demografinė: žmonės tiesiog išvažiuoja ir išmiršta. – Suprantu, bet šnekame apie tai, kad turime priimti sprendimus, kurie padidintų gimstamumą. Apie tai kalbame nuolat. Kokie turėtų būti kardinalūs sprendimai, kad šeimos turėtų daugiau vaikų ir galėtume jas paremti? Bet jei ir vykdytume tai, kaip to pasiekti, jei nėra infrastruktūros? Jei nėra motyvacijos žmogui gyventi kaimo vietovėje, nes nėra jį aptarnaujančios infrastruktūros? Pagrindinis tikslas – kredituoti regionuose būstą įsigyjančius jaunus žmones. Šiandien, vertinant pajamas ir išlaidas Vilniuje ir Jurbarke, matyti didelis skirtumas. Bet, pakeitus pajamų palaikymo ir investicijų pritraukimo sistemą, regionai gali tapti patrauklūs. Jei nesugebėsime to įgyvendinti, turėsime tuščius regionus. Ir Raimondo Kuodžio žodžiai apie du miestus ir pensionatą taps kūnu. Esame labai netoli to. Dar turime savivaldybių, kuriose beveik visa infrastruktūra yra išsaugota. Bet nebėra žmonių tiek, kiek buvo. – Bėga pirmiausia ne dėl nykstančios kaimų infrastruktūros, o todėl, kad nepatenkinti gyvenimu regionuose, uždarbiu, galimybėmis. – Taip, dėl to nesiginčysiu. Bet turėjau omenyje, kad ten, kur nebėra infrastruktūros, tiesiog nebeįmanoma gyventi. Gerai, jei tai kurortinė zona, kur gera praleisti savaitgalį dėl gražios gamtos. Bet kalbame apie daugumą regionų ir darbo vietas juose – tas vietas, kur anksčiau gyvendavo, tarkime, 2 tūkst. žmonių ir kur nelieka absoliučiai jokios infrastruktūros. Tos bendruomenės nebegali pasipildyti. – Kokia prasmė išlaikyti infrastruktūrą, investuoti, jei vis tiek nėra darbo vietų ir padorių algų? – Tai susiję dalykai. Jei nesaugome infrastruktūros, tai visos mūsų pastangos remti socialiai

Kol liberalai skęsta, konservatoriai bando atsikratyti įsisenėjusios stigmos

Vytenis Radžiūnas, lrt.lt Liberalų sąjūdis gali pamiršti iki skandalo turėtas pozicijas, mat dar ilgai teks vaduotis iš Eligijaus Masiulio šešėlio, o prasidėjus šio teismui, patirta žala tik augs, LRT.lt teigia kalbinti politikos žinovai. Tuo metu konservatoriai – už liberalus populiaresni kone triskart ir savo įvaizdį bando dar pagerinti. Politikos apžvalgininkai įsitikinę, kad jų lyderio susitikimas su premjeru – bandymas parodyti, kad nėra arogantiški ir uždari. „Lietuvos ryto“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vasario 10–15 dienomis atlikta apklausa rodo, kad už LS balsuotų vos 4,3 proc. rinkėjų (sausio mėnesį – 5 proc.). O opozicinę Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) palaikytų 12,1 proc. apklaustųjų (sausio mėnesį – 10,4 proc.). Reitingai liberalų nedžiugino ir prieš pat Seimo rinkimus – buvo spėliojama, ar partija perkops 5 proc. rinkimų barjerą, tačiau LS sugebėjo iškovoti net 14 mandatų. Vos prasidėjus Seimo darbui, liberalai pradėjo demonstruoti, kad gali tapti ne prasčiau už TS-LKD girdimu opozicijos balsu – tarp šių partijų kilo konfliktų dėl opozicijos lyderio. LS Seimo rinkimų sąrašo lyderis Eugenijus Gentvilas anksčiau LRT.lt yra teigęs, kad gana vadinti liberalus mažaisiais konservatorių broliais.„Mes ir praėjusioje kadencijoje nesirašėme koalicinės sutarties su konservatoriais dėl bendro darbo opozicijoje. Jei kas nors mus laiko jaunesniaisiais broliais, tegul būna atsargesni dėl tokio požiūrio“, – praėjusių metų lapkritį kalbėjo E. Getvilas. Daugiau tikisi iš Remigijaus Šimašiaus Bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys teigia, kad sunku būtų pasakyti, ką gero paskutiniu metu nuveikė LS. Tuo metu kita centro dešinės jėga – TS-LKD – esą rinko partijos pirmininką, buvo matoma žiniasklaidoje. „Konservatorių kandidatai į pirmininkus važiavo per Lietuvą, buvo matomi ir girdimi per radiją ir televiziją. Jų reitingas šiek tiek paaugo, tonusas yra palaikomas. Kalbant apie liberalus, prisiminčiau Vilniaus merą Remigijų Šimašių, bet jis galbūt pirmiausiai save ir pozicionuoja kaip miesto merą“, – svarsto sociologas. Pasak V. Gaidžio, LS visuomet asocijuodavosi kaip bendraminčių komanda, draugų būrys. „Šalia E. Masiulio buvo Gintaras Steponavičius ir kiti. Daugelis rinkėjų dabar pasigenda jaunatviškos komandos. Matyt, praėjusių metų gegužę įvykęs skandalas paveikė psichologiškai, gal ir tokios nuotaikos, kokia buvo šioje partijoje, nebėra“, – LRT.lt komentavo „Vilmorus“ vadovas. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas Mažvydas Jastramskis sako, kad LS kilti į viršų nėra struktūrinių prielaidų. Politologo teigimu, politiniai lyderiai Lietuvos politikoje yra labai svarbūs, o LS kilimas į viršų buvo stipriai susietas su E. Masiuliu. „Liberalų pasirodymas Seimo rinkimuose yra mažas stebuklas, bet jie dar kelerius metus bandys nusimesti skandalo šleifą. R. Šimašius turi save pozicionuoti kaip nacionalinį lyderį, nes šiuo metu jis – tik regioninis lyderis. [...] Susidaro įspūdis, kad jų geras pasirodymas rinkimuose buvo nulemtas ne to, kad žmonės patikėjo, jog partija atsinaujino po skandalo, bet tiesiog nebuvo daugiau pasirinkimų žmonėms, kurie nenorėjo balsuoti už tuometę valdžią ar „valstiečius“ ir konservatorius“, – aiškino M. Jastramskis. Politologas teigia, jog Lietuva apskritai yra nepalanki šalis liberalizmo ideologijai: „Lietuvoje yra nemažas gyventojų nusivylimas dideliu pajamų skirtumu tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių asmenų, kainų augimu. Taigi liberalai nelabai turi ką pasakyti – jie matomi kaip vidutinio ir stambaus verslo, rinkos liberalizavimo palaikytojai. Liberalai turėjo šansą tapti populiariais kartu su E. Masiuliu. Tos galimybės nebebus, o lyderio taip pat nežinia, kiek laiko neras. R. Šimašiaus situacija sudėtinga – reikia ir Vilnių valdyti, ir būti partijos lyderiu.“ Politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė sutinka, jog R. Šimašiaus padėtis sudėtinga, o niekas kitas šiai partijai vadovauti nenori. „R. Šimašių turime su kuo palyginti. Buvęs Vilniaus vadovas Artūras Zuokas buvo komunikacijos profesionalas. Jis bet kokį darbą, kad ir patį nykiausią, sugebėdavo paversti savo privalumu. R. Šimašius – kitoks. Jis turbūt tikisi, kad išveš jo darbai, bet kol kas jis nelabai turi kuo pasigirti. Jei ir yra jo padarytų darbų – jie labai nematomi, sisteminiai. Liberalai neturi ir lyderio Seime. Kita vertus, bet kuris lyderis, kuris trauktų LS į paviršių, rizikuotų susideginti E. Masiulio bylos liepsnose“, – LRT.lt kalbėjo I. Makaraitytė. Jos žodžiais, kol E. Masiulio byloje bus nesudėti visi taškai, krizė šią partiją persekios kaip šešėlis. „Neaišku, kiek dar yra partijos narių, susijusių su E. Masiulio byla. Gal dar daugiau kas išlys. Man atrodo, LS yra įjungę budėjimo režimą – jie nori proveržio, bet to neleidžia daryti byla. Kai prasidės teismai, manau, liberalams bus daroma didžiulė žala“, – sakė politikos apžvalgininkė. Konservatoriai jau nori į koaliciją su „valstiečiais“? Savo ruožtu TS-LKD prieš savaitę perrinko savo pirmininku Gabrielių Landsbergį. Tiesioginiuose partijos pirmininko rinkimuose jį palaikė 62 proc. partijos narių. Praėjusią savaitę įvyko neskelbtas premjero Sauliaus Skvernelio ir G. Landsbergio susitikimas. Jo metu, pasak paties G. Landsbergio, buvo aptarti du klausimai – S. Skvernelio dalyvavimas artėjančiame konservatorių suvažiavime bei „įspūdžiai iš „Eurovizijos“ atrankos. Politologas M. Jastramskis teigia, jog G. Landsbergio susitikimas su vienu populiariausių politikų Lietuvoje yra būdas pagerinti ir partijos įvaizdį: „Galima parodyti, kad nesi arogantiškas ir esi su populiariu.“ Sociologas V. Gaidys taip pat teigia, jog susitikimas su populiariu S. Skverneliu gali atnešti konservatoriams naudos. „Pamenu 1999-uosius – Rolando Pakso triumfo dienas. Kažkur koridoriuje jis praėjo pro Liberalų sąjungą – iškart pakilo jos reitingas. Šiuo atveju, manau, svarbu, kad demonstruojama ne arogancija ar pasipūtimas, kuris gal kartais būdavo. Atvirumas G. Landsbergiui yra naudingas. Man atrodo, konservatoriai patys nori būti antrojo pasirinkimo partija, už kurią galėtų balsuoti kitų partijų rinkėjai“, – kalbėjo V. Gaidys. Tačiau, pasak M. Jastramskio, konservatoriai turi sisteminę problemą – į juos dauguma žmonių žiūri neigiamai. „Netgi konservatorių rinkėjai kartais į kitas partijas žiūri geriau nei tų partijų rinkėjai žiūri į konservatorius. Faktas tas, kad jie turi ilgalaikę įvaizdžio stigmą. Dalis žmonių atsimena kolūkius ar „Mažeikių naftą“ ir tai sunku išmušti, turi pasikeisti kartos. Iš kitos pusės, jie negali užsisklęsti ir sakyti, kad yra vienintelė partija ir su niekuo negalėtų eiti į koaliciją. Jei visą laiką išbus opozicijoje, bus praėję jau 8 metai. Galbūt bandoma kalti pleištą tarp „valstiečių“ lyderių, tikimasi, kad ši partija skils. Koalicijos formavimo pradžioje konservatoriai prieš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą buvo nusiteikę vienareikšmiškai neigiamai, o dabar randa žmonių, su kuriais gali kalbėtis. S. Skvernelis yra vienas tokių“, – LRT.lt dėstė M. Jastramskis. www.lrt.lt, nuotr. www.liberalai.lt

Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho įkurtos partijos – prie išnykimo ribos?

Kas laukia Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ Vytenis Radžiūnas,www.lrt.lt Norėdamos visiškai neišnykti iš Lietuvos politinio gyvenimo Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ turi užimti aiškią vertybinę poziciją, be to, reikėtų pagalvoti apie stipresnius vadovus. Tokius patarimus šioms dviem politinėms jėgoms, kurios yra nukritusios į reitingų dugną, duoda LRT.lt kalbinti pašnekovai – politologas Mažvydas Jastramskis ir ryšių su visuomene specialistas Arijus Katauskas. Paskutinė „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta bendrovės „Vilmorus“ apklausa rodo, kad Seimo rinkimuose trys partijos neperžengtų 5 proc. barjero – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, Darbo partijos (DP) bei „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) reitingas siekia tik apie 2 proc. Gausiausia Lietuvos politine jėga įvardijama Darbo partija, kuri vienija daugiau kaip 20 tūkst. narių, praėjusių metų rudenį neįveikė 5 proc. barjero daugiamandatėje apygardoje ir nepateko į Seimą. Maža to, jos lyderiai ir vienmandatėse apygardose patyrė fiasko. Po nesėkmingai susiklosčiusių rinkimų partijos vadovo postą paliko Valentinas Mazuronis, o naująja Darbo partijos pirmininke gruodį išrinkta Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė. Tačiau net keli DP lyderiai nusprendė, kad jiems su naująja vadove ne pakeliui, ir paliko partiją. „Nauja partijos pirmininkė išdėstė savo požiūrį į partijos perspektyvą, veiklą ir panašiai. Aš manau, kad mūsų bioritmai nesutampa (...) Man su Ž. Pinskuviene nepakeliui“, – BNS teigė V. Mazuronis. Netrukus apie pasitraukimą iš šios partijos pranešė ir jai laikinai vadovavęs Vytautas Gapšys. Tuo metu partija „Tvarka ir teisingumas“, kuriai kai kurie politologai pranašavo nepatekimą į Seimą, peržengė reikiamą 5 proc. barjerą ir iškovojo 8 mandatus. Nepaisant to, kad partija rinkimų rezultatais buvo patenkinta, šią partiją paliko jos pirmininkas Rolandas Paksas. Partijos vairas perduotas Remigijui Žemaitaičiui. „Darbiečiai“ taps „zombių“ partija? Ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas LRT.lt sako, kad, vertinant šias dvi partijas, matomas vienas aiškus dalykas – jos nebeturi jokio visuomenės dėmesio. „Tikrieji šių partijų lyderiai pasitraukę, o naujieji lyderiai, nors ir žinomi, toli gražu negali lygiuotis į prieš tai buvusius. Viešojoje erdvėje šių partijų faktiškai nematome. Visos jos išgyvena laikotarpį, kai neturi nei metodų, nei įrankių gauti kokio nors visuomenės dėmesio“, – apibendrino A. Katauskas. Visa ši situacija, pasak ryšių su visuomene specialisto, neleidžia tikėtis, kad kažkuri iš šių partijų gali užsidirbti didelių pliusų ar pasikelti reitingus, nes tam esą reikia stiprių politikų ir stiprios komunikacijos. „Šios partijos jau turėjo savo galimybių, o dabar rinkėjai visas viltis sudėję į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS). Ar gali atsirasti naujas stiprus lyderis DP, ar TT lyderis R. Žemaitaitis gali sėkmingai komunikuoti ir rinkti reitingo balus artimiausiu metu? Kol kas tuo abejoju. Visą iniciatyvą yra perėmusios kitos parlamentinės partijos – liberalai, konservatoriai, socialdemokratai“, – dėstė A. Katauskas. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas M. Jastramskis sako, kad Ž. Pinskuvienės išrinkimas „darbiečių“ pirmininke buvo didelis minusas. „Ji yra reitingų apačioje pagal palankių ir nepalankių vertinimų santykį. Galbūt kažkas Širvintose ar aplinkiniuose rajonuose ją vertina gerai, bet visoje Lietuvoje vertinimas labai neigiamas. Stipresnis žmogus, lyderis galėtų pakelti krizės ištiktą partiją, bet panašu, kad ta struktūra iš inercijos nyksta ir labai sunku kalbėti apie DP ateitį“, – LRT.lt komentavo M. Jastramskis. Pasak TSPMI politologo, partijoms, kurios nepatenka į parlamentą, yra keli galimi veiksmų scenarijai. Pirmas scenarijus – prie kažko prisijungti. „Logiškai žiūrint, DP šiuo metu realiausia būtų prie kažko prisijungti, jei kas nors norėtų su jais jungtis. Antras scenarijus galėtų būti sėkmingas grįžimas, tačiau, esant tokiai „darbiečių“ situacijai, tai padaryti būtų sudėtinga. Manau, kad DP lieka variantas kelerius metus būti „zombių“ partija, kurioje narių stipriai sumažėja, bet kažkas palaiko tą gyvybę ir partija turi narių savivaldybėse“, – kalbėjo M. Jastramskis. Ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas abejoja, ar DP susijungus su kita politine jėga iš to būtų galima gauti naudos. „Nepamenu atvejo, kada jungimasis įvyktų sėkmingai ir kažką duotų. Turbūt tai buvo į naudą tik jungiantis Lietuvos demokratinei darbo (LDDP) ir Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partijoms“, – primena A. Katauskas. TT turi stipresnes pozicijas? „Tvarkiečiai“, M. Jastramskio teigimu, skirtingai nuo DP, gali užimti kažkokį vertybinį vektorių. Pasak politologo, jie gali bandyti būti radikaliais dešiniaisiais. „Aišku, jiems tas dalykas gali būti kiek sudėtingas, nes to turi ir LVŽS bei konservatoriai. Bet jie galėtų užimti euroskepticizmo nišą. Svarbus ir lyderio klausimas, nes R. Žemaitaitis nėra ta figūra, [kuri ištemptų partiją]. Duomenys apie žmonių populiarumą rodo, kad daugelis netgi nežino R. Žemaitaičio. Kita vertus, Lietuvos rinkėjai balsuoja labai nestabiliai, o naują partiją įkurti sudėtinga, todėl nereikia atmesti galimybės, kad TT ir DP struktūromis gali kas nors pasinaudoti. Galbūt į šias partijas gali ateiti naujas ar populiaresnis politikas arba šios partijos gali susijungti“, – svarsto M. Jastramskis. Lyginant R. Žemaitaitį ir Ž. Pinskuvienę, daugiau potencialo, pasak M. Jastramskio, turi TT vedlys. „Manau, kad R. Žemaitaitis turi daugiau erdvės kurti, keisti partijos įvaizdį nacionaliniame lygmenyje. Ž. Pinskuvienė po to, kai žiniasklaidoje buvo nemažai kalbėta ir rašyta apie jos valdymo metodus Širvintose, nemanau, kad turi tokių galimybių“, – LRT.lt sakė TSPMI politologas. Savo ruožtu ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas teigia, kad krypti į euroskepticizmą ir gauti iš to naudos „tvarkiečiams“ gali būti sudėtinga, nes daugelis lietuvių teigiamai nusiteikę Europos Sąjungos (ES) atžvilgiu. „Nebent įvyktų netikėtų pokyčių. Tačiau pripažinkime, kad, įvertinus viską, šioje partijoje nėra charizmatiškų žmonių, kurie galėtų didinti partijos matomumą. Jiems reikia rasti būdų išeiti į plačiąją žiniasklaidą, socialinius tinklus. Tik taip gali pasiekti rinkėją. Eteris dabar uzurpuotas ir šioms dviem partijoms jame vietos nėra. TT turi net savo frakciją Seime ir jie turi galimybę pasirodyti viešojoje erdvėje. Rinkimai baigėsi, prasideda nauji rinkimai – netrukus įvyks prezidento, savivaldybių tarybų rinkimai, kurie bus taip pat labai svarbūs. Abi šios partijos turi stiprias struktūras. Kol kas matau stipresnes TT pozicijas. DP pasiekė dugną ir ji turėtų daryti agresyvius ir stiprius žingsnius, kad atgautų bent dalį savo turėtų pozicijų“, – LRT.lt komentavo A. Katauskas....

Vyriausybė pristatys, kaip žada įgyvendinti savo programą. Opozicija ją kritikuoja dėl nekonkretumo

www.verslaspolitika.lt; LRT.lt Vyriausybė Seimo valdančiajai koalicijai pristatys, kaip žada įgyvendinti savo programą. Gruodį patvirtintai programai pritarė dauguma parlamentarų, tačiau opozicija ją kritikavo dėl nekonkretumo. Parengti vyriausybės programos įgyvendinimo planą per tris mėnesius nuo jos patvirtinimo įpareigoja įstatymai. Plane, kurį paviešinti žadama po pristatymo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų frakcijoms, turėtų būti aiškiai sudėliota, ką ir kada nauja vyriausybė atliks. Gruodį patvirtintoje programoje, pasak premjero Sauliaus Skvernelio, didžiausias dėmesys skiriamas socialiniams klausimams, žadama mažinti alkoholio ir tabako prieinamumą, įgyvendinti švietimo reformą, pertvarkyti valstybės įstaigas. Opozicijos atstovai yra sakę, jog programoje trūksta aiškumo, kaip nurodyti tikslai bus pasiekti, be to, nemaža dalis prieš rinkimus duotų pažadų ir programos punktų skiriasi. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis  Seime vykusioje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“. sakė, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 proc. Mokytojai, policininkai, medikai, dėstytojai gauna itin mažus atlyginimus, todėl ištisi sektoriai išsigimsta: plinta korupcija arba krinta kokybės lygis. Viską vainikuoja bendras neteisingumo jausmas ir milžiniškas emigracijos lygis. Ekonomistas teigia, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe. „Darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas. Galiu pailiustruoti, kad darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas“, – sako R. Kuodis. Lietuvos politikai, pasak ekonomisto, orientuojasi į jiems patogesnius skaičius – tai yra noriai diskutuoja apie BVP augimą vienam gyventojui, bet užmiršta neigiamus veiksnius, kurie jiems nepatinka: pavyzdžiui, emigraciją, neteisingumą, korupciją, skurdą, pajamų nelygybę ir panašiai. Remiantis R. Kuodžio pranešimu, Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos: Vilniaus ir likusioji. Vilniaus ir regiono ekonomika apima daugiau nei 40 proc. visos šalies ekonomikos (artėja prie 50 proc.), sostinėje pajamų vidurkis pusantro karto viršija šalies vidurkį. „Tai tikrai yra atskira ekonomika. Kodėl jai taip gerai santykinai sekasi? Todėl, kad turi labai neblogą demografinį ciklą, kuris labai svarbus. Politikai ignoruoja tuos dalykus tiek svarstydami apie vieną didžiausių tragedijų, emigraciją, tiek net ir kalbėdami apie Darbo kodeksą. Paklausos – svarbiausio veiksnio verslui vystyti – klausimas iš esmės yra ignoruojamas“, – sako R. Kuodis. Pasak ekonomisto, Vilnius yra gero paklausos ciklo pavyzdys: žmonių sostinėje ne mažėja, o netgi daugėja palyginus su tuo,kas buvo prieš 20 metų....

Miškų valdymo reformai prasidedant: radikali idėja sukėlė didžiulę diskusijų audrą

Nuomonės Alfredas Stasys Nausėda Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija www.verslaspolitika.lt Šių metų pradžioje 4000 miškų urėdijų darbuotojų pasiekė žinia, kad 42 miškų urėdijos bus sujungtos į vieną valstybinę miškų valdymo įmonę ir ženkliai bus sumažintas administracijų darbuotojų skaičius. Aišku, kad tokia radikali idėja sukėlė didžiulę diskusijų audrą. Tai vyksta jau ne pirmą kartą. Ne vieną ir ne du kartus buvo rengiamos įvairios miškų valdymo koncepcijos, kuriose urėdijas buvo siekiama ir stambinti, ir naikinti. Galų gale Lietuvos Respublikos Seimas 2015 metais priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriomis nustatė, kad Lietuvos miškus patikėjimo teise valdo 42 miškų urėdijos. Tada buvo daug ir įnirtingų diskusijų. Buvo įtarinėjama, ar urėdijų reformomis nėra suinteresuoti lobistai – prekeiviai mišku ir medienos perdirbėjai. Esant mažam urėdijų skaičiui jiems visada lengviau susitarti dėl medienos kainos. Manau, kad dabartinėje situacijoje reikia gerai apsvarstyti ar reformos eigoje nenukentės rajonų savivaldybėse ir miesteliuose dirbančios nedidelės lentpjūvės. Jau dabar šių įmonių savininkai man išsako sako nerimą: ar jie galės apsirūpinti išskirtinės kokybės ir specifikacijos mediena, pavyzdžiui, nedidelių medinių laivelių gamybai, baldams ir panašiai. Analogiška situacija bus ir su mažomis rangos įmonėmis, kurios teikia paslaugas miškų urėdijoms – jos taip pat praras darbą. Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius mums, Seimo nariams, pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad Lietuvos Respublikos urėdijos dirba tikrai efektyviau negu viena įmonė Latvijoje ar panašios įmonės Estijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Monopolizacijos dėka Latvijoje užsidarė mažosios lentpjūvės, ten miškai kertami labai intensyviai, o mūsų šalyje - tausojančiu režimu. Niekas negali paneigti kito miškininkų argumento, kad visos urėdijos dirba pelningai, moka didžiulius mokesčius valstybei, miškai prižiūrimi itin kruopščiai ir gerai. Tą pripažino ir JAV Jeilio universiteto tyrimas: Lietuvos miškai pasaulyje tvarkomi geriausiai. Žinoma, miškininkai supranta, kad tam tikros reformos būtinos, bet jie nori, kad su jais būtų tariamasi ir plačiai diskutuojama. Šią miškų valdymo pertvarką siūlo Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Sujungti urėdijas ne kartą siūlė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pritariu šių metų vasario 14 dieną Prezidentūros išplatintam pareiškimui, kad reikia optimizuoti valstybines įmones. Svarbiausia šio pareiškimo mintis yra ta, kad bet kokią reformą reikia pradėti nuo analizės, išvadų ir tik tada turime apsispręsti, ką norime sukurti, kaip tai pagerins Lietuvos piliečių gyvenimą. Ši nuostata turi būti pagrindas rengiant miškų valdymo pertvarką ir jos laikymasis gali duoti gerų rezultatų. Reikia gerai įsigilinti, kuriuose šalies rajonuose ši sistema bloga, kiekvienoje urėdijoje atlikti ekonominius ir socialinius paskaičiavimus, nustatyti jos gamybos efektyvumą, įvertinti vykdomas aplinkosaugines ekosistemų ir bioįvairovės funkcijas. Nereikia pamiršti ir darbų susijusių su jaunuolynų ugdymu, miško kelių tvarkymu, apsauga nuo gaisrų, melioracija, pagalba privatiems miškininkams ir dar daug kitų dalykų. Tada turėsime aiškų vaizdą, nereikės svaidytis kaltinimais, kad kažkas kažką slepia ar yra nesąžiningas. Manau, kad šiuo metu tikrai ne svarbiausias klausimas, kiek Lietuvoje bus urėdijų – svarbiausia, kad jos dirbtų efektyviai, o jų darbuotojai būtų tinkamai skatinami už pasiektus veiklos rezultatus. Miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais. Žinome, kad vietoj 42 miškų urėdijų ketinama įsteigti vieną valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai" su dvidešimt penkiais padaliniais, daug žmonių neteks darbo. Teigiama, kad jau suskaičiuota, jog centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet būtų sutaupyta po 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Kalbama, kad nauja miškų valdymo bendrovė bus ne Vilniuje, o kažkur šalies viduryje, kol kas dar neapsispręsta dėl konkretaus miesto. Urėdams didžiausią nerimą kelia urėdijų savarankiško juridinio asmens statuso praradimas ir kokios gali būti pavaldžių teritorinių įmonių bei pačios centrinės įmonės statusas bei jų funkcijos. Generalinės miškų urėdijos duomenimis, 42 urėdijos valdo daugiau kaip 1 mln. ha valstybinės reikšmės miškų. Vidutinis miškų urėdijos valstybinės reikšmės miškų plotas buvo 25,2 tūkst. ha. Vidutiniškai vienoje urėdijoje dirba apie 95 specialistų ir darbininkų. Miškų urėdijos 2013 metais buvo suskirstytos į 350 girininkijų, vidutinis girininkijos valstybinės reikšmės miškų plotas buvo 3045 ha. Vyriausybės programoje itin akcentuojama šalies regionų plėtra, manau, kad reikia svarstyti ir tai, kokią įtaką urėdijų pertvarka gali turėti regionų vystymui. Šiuo metu Lietuvoje yra 10 apskričių, kurios vadinamos regionais, 60 savivaldybių. Panagrinėjus urėdijų išsidėstymą apskričių lygyje, daugiausiai urėdijų yra Kauno apskrityje -7 ir jos valdo 12 proc. miškų urėdijų valdomos miškų ūkio paskirties žemės. Miškingiausios šalyje laikomos Alytaus ir Vilniaus krašto žemės. Šiose apskrityse veikia 11 urėdijų ir jos valdo daugiau kaip 30 proc. visų urėdijų miškų. Mano gimtasis kraštas - Klaipėdos apskritis - turi dvi Kretingos ir Šilutės urėdijas, kurios valdo 78 tūkst. ha miškų, arba 7 proc. nuo visų urėdijų miškų. Pradedu mąstyti. Jeigu jos bus sujungtos, tai atstumas tarp Šilutės ir Kretingos sudaro 75 kilometrų o nuo jų urėdijų kraštinių ribų - apie 200 kilometrų. Kažkaip sunkoka suvokti jų bendrą darbą ir valdymą. Jeigu šios urėdijos bus paverstos teritoriniais padaliniais, o valdymo įmonė bus kažkur Lietuvos viduryje, tai kiek kartų jų darbuotojams teks važinėti į centralizuotus padalinius, teikti atskaitomybės dokumentus ir panašiai? Visko į elektronines priemones nesuvesi. Kreipiausi į Šilutės miškų urėdą Vaidą Bendaravičių. Jis siūlo nuosaikesnę valstybinių miškų pertvarką, t.y., optimizuoti valstybinių miškų skaičių, suformavus ekonomiškai stabilias optimalaus dydžio miškų urėdijas bei išsaugoti jų ekonominį savarankiškumą. Tai įgalins dar labiau padidinti miškų urėdijų veiklos efektyvumą, turto grąžą valstybei su minimaliomis socialinėmis pasekmėmis. Suprantama, laikmetis reikalauja daugiau investuoti ir diegti naujas technologijas, įsigyti galingesnes ir didesnio našumo techniką. Smulkios urėdijos to padaryti negali, todėl iš tikrųjų teisingiausias kelias reformos pradžioje - ekonominės analizės pagalba atrinkti mažiau efektyviai veikiančias miškų urėdijas ir jas sujungti su gretimomis ekonomiškai stipresnėmis urėdijomis. Vėliau veiklos rezultatai ir laikas parodys, ar tikslinga steigti kelias ar vieną valstybinę miškų įmonę. Mane labai neramina Aplinkos ministerijos užmojis atleisti 400 administracijos darbuotojų. Kur darbo ieškoti iš pareigų atleistam miškininkui? Juk jo viso gyvenimo prasmė ir pašaukimas - tarnauti miškams... Valstybė privalo prisiimti atsakomybę už jų įdarbinimą bei perkvalifikavimą. Centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas valdymo įmonėje reikės kurti atitinkamus padalinius, į kuriuos teks priimti darbuotojus iš tos vietovės, kurioje įsikurs valdymo įmonė. Bus naikinami etatai urėdijose, atleidžiami darbštūs ir pareigingi žmonės, o kitoje vietoje bus ieškoma naujų darbuotojų, kurių, manau, ne taip mažai reikės. Būtų geriau eiti tuo keliu, kurį siūlo Šilutės miškų urėdas. Dar kartą noriu trumpai pareikšti nuomonę apie pertvarką laiko bėgyje. Miškų įstatyme teigiama, kad Lietuvoje turi būti 42 urėdijos. Vyriausybė artimiausiu metu turėtų svarstyti įstatymo pakeitimo projektą, siekiant atsisakyti fiksuoto jų skaičiaus. Kovo mėnesį šis projektas pasieks Seimą. Manau, kad Seimo nariams kils labai daug klausimų dėl urėdijų pertvarkos. Sutikime, juk nėra pilnai paruošto reorganizavimo plano, nėra ir alternatyvų. Jį optimistiškai tikimasi parengti per pusmetį. O kur dar pats urėdijų reorganizavimo ar pertvarkos procesas, o svarbiausia - kokie bus pertvarkos kaštai? Skelbta, kad įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai" turėtų savo veiklą pradėti vykdyti jau 2018 metų sausio mėnesį. Ar tai realu? Prisimenu 2008 metus, kai Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas buvo pasiūlęs miškus perduoti Žemės ūkio ministerijai, tačiau tam nebuvo pritarta. Tuometinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos narys Viktoras Rinkevičius teigė, kad miškai auga ant žemės, vadinasi, žemė yra svarbesnė ir nurodė, kad Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvos miškams atkeliauja į Žemės ūkio ministeriją. O kai tenka šią paramą dalyti, neretai tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, kyla didžiulių nesusipratimų. Sujungus visas urėdijas į vieną įmonę, sukurtume kažką panašaus į buvusią Miškų ministeriją. Turiu didžiulę darbo patirtį žemės ūkio valdymo srityje, prisimenu istoriją, kai 2012 metais atskirai veikę ir valstybei priklausę žirgynai – „Vilniaus žirgynas“, „Sartų žirgynas“ bei „Nemuno žirgynas“ – buvo sujungti ir įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“. Pirmieji šios bendrovės veiklos metai buvo lyg ir neblogi, tačiau tolimesni veiklos rezultatai, deja, buvo ir yra apgailėtini. Puikiai žinau, kokią įtaką ūkininkams turi pieno perdirbimo monopolis, nes rinką valdo tik kelios didžiulės pieno perdirbimo įmonės. Apie prekybos monopolį jau nekalbu, šioje sistemoje derybų dėl kainų nėra. Pasakysiu atvirai: mane labai neramina tai, kad per šią miškų reformą bus sukurta viena įmonė, kuri palaipsniui gali pavirsti į monopolistinę įmonę - ji užims visą rinką ir diktuos savo sąlygas, be to, gali būti sudarytos visos sąlygos privatizuoti valstybinius miškus arba juos nuomoti. Miškai – valstybės ištekliai, Seim...

Vokietijos kanclerę sudomino Lietuvos vyriausybės reformos

LRT.lt Ketvirtadienį lankydamasis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sostinėje Berlyne ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su šios šalies kanclere Angela Merkel ir aptarė Lietuvos vyriausybės planuojamus pokyčius šalyje bei dabartinę situaciją regione, skelbiama Vyriausybės pranešime žiniasklaidai. Vienas iš pirmųjų kanclerės A. Merkel klausimų premjerui buvo apie vyriausybės vykdomas ir būsimas reformas. Ministras pirmininkas akcentavo darbo rinkos modernizavimą, siekį pritraukti investicijas iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas yra sukurti konkurencingiausią ir patraukliausią investicinę aplinką Baltijos valstybių regione. Susitikime aptarta ir Lietuvoje planuojama viešojo sektoriaus pertvarka siekiant kuo didesnio skaidrumo bei aktyvesnės kovos su korupcija. Kanclerė domėjosi vidinėmis Lietuvos problemomis, jų sprendimo būdais ir gyventojų nuotaikomis šalyje prasidėjus šiems pokyčiams. A. Merkel pasidžiaugė, kad Lietuva ir Vokietija neturi rimtos dvišalės problemos, kurią nedelsiant reikėtų spręsti. Susitikime didelis dėmesys buvo skirtas naujai statomos Astravo atominės elektrinės temai. Kanclerė pritarė premjero S. Skvernelio išsakytai pozicijai, kad šios statybos yra ne tik Lietuvai ir Baltarusijai, bet ir visai Europos Sąjungai aktualus klausimas. Taip pat kalbėta apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą dujų rinką, Lietuvos ir Lenkijos santykius bendradarbiaujant dėl pastarosios prisijungimo prie ,,Rail Baltica” projekto, aptarta saugumo situacija regione, būsimos Rusijos karinės pratybos „Zapad“. S. Skvernelis patikino, kad Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos partnerių Europoje. Jis išreiškė viltį, kad tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas visais lygiais tarp abiejų valstybių ir toliau bus tęsiamas. „Tikimės Vokietijos lyderystės Europoje dabartiniu sudėtingu laikotarpiu. Lietuva yra patikima Vokietijos sąjungininkė, todėl esame pasiruošę palaikyti glaudžius ryšius ir diskutuoti svarbiais tarptautiniais klausimais“, – teigė S. Skvernelis.

Šaltiniai: prokurorė siekė, kad būtų išteisintas V. Gapšys

LRT.LT, Dainius Sinkevičius, DELFI.lt Po Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Aliukonienės sulaikymo aiškėja, kad aukštas pareigas einanti pareigūnė, įtariama, buvo susitikusi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėju ir ieškojo būdų, kad Darbo partijos (DP) byloje būtų išteisintas dabar jau buvęs Seimo narys Vytautas Gapšys. DELFI šaltinių teigimu, V. Gapšys ketvirtadienį buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), tačiau jam įtarimai nepareikšti – šiuo metu jis yra specialusis liudytojas. Be to, tyrėjai iš V. Gapšio paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną. DELFI šaltiniai sako, kad ketvirtadienį sulaikyta prokurorė R. Aliukonienė esą dar praėjusių metų pabaigoje buvo susitikusi su teisėju Viktoru Aiduku ir kalbėjosi apie V. Gapšio padėtį byloje. Tai esą ji darė vieno verslininko, kuris taip pat jau yra apklaustas, prašymu. V. Gapšys STT atsisakė duoti parodymus, su juo DELFI nepavyko susisiekti. Užsimenama, kad su prokurore bendravęs verslininkas veikė V. Gapšio vardu, bet šis kategoriškai tai neigia. Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas šiemet, pareigūnai esą yra turi duomenų, kad R. Aliukonienė su teisėju V. Aiduku bendravo dar praėjusių metų pabaigoje. Ikiteisminį tyrimą atliekantys prokurorai teigia, kad šioje byloje gali būti ir daugiau įtariamųjų. Kol kas neatskleidžiama, apie kokią pinigų sumą buvo kalbama, tačiau ji yra ne mažesnė nei 250 MGL, kas sudaro didelę vertę. DELFI šaltiniai sako, kad šiame ikiteisminiame tyrime STT tyrėjams slaptus procesinius veiksmus leido atlikti Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja. Ta pati, kuri anksčiau leido klausytis verslininko Raimondo Kurlianskio pokalbius. DP bylą tyręs prokuroras nieko nepastebėjo DP byloje valstybinį kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas teigė, kad apie pradėtą tyrimą sužinojo iš žiniasklaidos, tačiau niekada nejautė, jog kažkas bandytų kaišioti pagalius. “Nejutau, kad kažkas ten dedasi negero”, - sakė prokuroras. Jis neslėpė, kad pažįstantis R. Aliukonienę, tačiau su ja nėra bendravęs nei darbiniais, nei kitais reikalais. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė R. Aliukonienė buvo sulaikyta ketvirtadienį ryte, ji buvo apklausta. Į apklausą buvo iškviestas ir LAT teisėjas V. Aidukas – jis buvo kolegijos pirmininkas, tačiau už byloje priimtą sprendimą buvo atsakingas ne jis, o teisėja pranešėja Rima Ažubalytė. LAT teisėjai paliko galioti anksčiau paskelbtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. BNS žiniomis, dėl galimo neteisėto Vilniaus apygardos prokurorės poveikio DP bylos nagrinėjimui teisėjas V. Aidukas apklaustas kaip specialusis liudytojas. Specialaus liudytojo statusas asmeniui suteikiamas, kai jis apklausiamas apie savo veiksmus, bet pagrindo įtarimams pareikšti nepakanka. Teisėjai turi teisinę neliečiamybę, todėl jiems taip pat negali būti pareikšti įtarimai. DP bylą su kasaciniais skundais LAT per tris posėdžius išnagrinėjo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija. Ją be V. Aiduko sudarė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai R. Ažubalytė, Tomas Šeškauskas, Armanas Abramavičius, Olegas Fedosiukas ir Civilinių bylų skyriaus teisėjai Sigita Rudėnaitė ir teisėja Birutė Janavičiūtė. Į šią bylą buvo paskirtas teisėjas Artūras Pažarskis, bet jis nusišalino, jį pakeitė teisėjas T. Šeškauskas.

S. Skvernelis Vokietijoje kritikuoja „Nord Stream 2“

LRT.LT  Vaidotas Beniušis, BNS Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį Berlyne susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel žada daug dėmesio skirti skirti energetikos klausimams – elektros sistemų sinchronizacijai su Vakarų Europa ir Baltarusijos atominės elektrinės saugumui. Anot S. Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos. Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių. – Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit„as kelia ES dezintegracijos pavojų? – Ir taip, ir ne. „Brexit„o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų. Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai. – Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu – eitų link gilesnės integracijos? – Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo. – Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio? – Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją. – Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija? – Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus. – Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą. – Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų. – Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos? – Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit„o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova... – Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras. – Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus. – Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją? – Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas. – Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus? – Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją. Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,. – Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio? – Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų. – Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai? – Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę. – Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas? – Apie detales nekalbėsiu, bet atgrasymo principas yra labai svarbus. Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą. – Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija? – Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas. – Ačiū už interviu. Gintauto Kniukštos nuotrauka...

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi. Nori ištrinti iš žemėlapio Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai. Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas. Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją. Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui. Ministras, bet ne kunigaikštis Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“ K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs. Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis. Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki. Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių. Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje. Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“ Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių. „K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus. „ VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas. Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių. Pelnas – ne rodiklis? Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams. Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų. Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys: "Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų. Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus. Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui. Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos. O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita. Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug. Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją. Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys". Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje? Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas: ,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą. Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų. Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams. Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų. Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama. Reorganizavus urėdijas,

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa?

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa? „Europa iš esmės turi rimtesnių problemų negu Jungtinės Amerikos Valstijos“, – sakė Vokietijos krikščionių demokratų politikas Friedrichas Merzas po savaitgalį praėjusios saugumo konferencijos Miunchene. – JAV prezidentas Donaldas Trumpas nukreipia mūsų dėmesį nuo problemų, kurias Europoje turime išspręsti.“ Kalbėdamas su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu, F. Merzas teigė, kad Europos institucijos išgyvena krizę, tuo tarpu NATO šiuo metu įspūdingai liudija, kad ji, Šiaurės Atlanto Santarvė, funkcionuoja gerai. F. Merzas, dabar pirmininkaujantis nevyriausybinei organizacijai „Atlanto tiltas“, pagyrė NATO dalinių dislokavimą Baltijos valstybėse. Tuo akivaizdžiai parodoma, kad rytinės narės šalys nepaliekamos vienui vienos. Tuo pačiu tai nėra joks grasinimas Rusijai ar kitoms valstybėms, ir Rusijos vyriausybė tai žino. O dėl Jungtinių Amerikos Valstijų neseniai pareikšto reikalavimo pakelti karines išlaidas, ne ką kita būtume išgirdę ir iš D. Trumpo nugalėtosios Hillary Clinton vyriausybės: „Tik tonas gal būtų buvęs švelnesnis, tačiau esmė ta pati. Klausimas sukasi apie bendrą NATO tikslą išlaidas padidinti iki dviejų procentų BVP, o taip buvo sutarta per Velso aukščiausiojo lygio susitikimą 2014-aisiais. Žinoma, ar šis tikslas pasiekiamas, ir ar jis išvis prasmingas, apie tai su amerikiečiais tikrai dar reikia kalbėtis. Juk Europą dabar kamuoja didesnės problemos negu jų patiria Jungtinės Valstijos. Taip, Amerikoje problemos nepaprastai erzinančios, tačiau Europoje esame atsidūrę tikroje, egzistencijai pavojų keliančioje institucijų krizėje, nes žmonės jomis ir jų atstovais vis mažiau pasitiki, o tai ir yra erdvė, kurioje išauga visoks populizmas.“ Pasak Norvegijos sostinės dienraštį „Aftenposten“, „Miuncheno viršūnių konferencijoje JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as aiškino, jog JAV niekada nepaliks NATO bėdoje. Reakcija – stiprūs plojimai salėje. Tai labai daug ką pasako apie padėtį pasaulyje, kai Europos aukščiausiojo lygio vadovai aplodismentais palydi pareiškimus, kurie dar prieš trumpą laiką būtų buvę laikomi šimtu procentų savaime suprantamais. M. Pence`as pakartojo ir reikalavimą, kad būtent europietiškosios šalys narės stipriau angažuotųsi NATO išlaikymui.“ Oslo laikraštis pridūrė: „kadangi sustiprėjo iš Rusijos kylančios grėsmės pojūtis, neturėtų Europoje būti per sunku prastumti didesnius gynybai skirtus biudžetus. Tada Šiaurės Atlanto Santarvė ir turės gerus šansus D. Trumpo buvimo Baltuosiuose Rūmuose laikus pergyventi išsaugodama sveiką kailį.“ Daugelis laikraščių irgi teigiamai atsiliepė apie M. Pence`o kalbą. Tarp jų – Belgrado „Politika“ ir Ciuricho „Tages-Anzeiger“, kuris atkreipė dėmesį į štai ką: „Rūpesčio europiečiams turėtų sukelti nebent tai, ko M. Pence`as nepasakė. Ukrainos konfliktas ir Rusija jo kalboje nusipelnė vos poros sakinių.“ O kitas Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ padėtį vaizdavo taip: „daugiau nei 70 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir daugiau nei 27-erius metus po Berlyno sienos griuvimo atsitiko tai, dėl ko daugelis anksčiau įspėdavo: Vokietija skelbia masyvų karinį apsiginklavimą. Tuo kanclerė Angela Merkel įkūnija per Miuncheno saugumo konferenciją pažadą ir kartu pripažįsta naujojo JAV prezidento D. Trumpo pagrįstą reikalavimą, kad Europa proporcingai dalytųsi savo pačios apgynimo išlaidomis. Tokio masto Vokietijos ginklavimasis dar ne taip seniai būtų pasaulyje sukėlęs būgštavimus ir protestus. Tačiau D. Trumpo eroje dalykai klostosi visiškai priešingai. Vakarai dėkingi už tai, kad Berlynas rodo stiprumą ir ryžtą, kai iš naujosios valdžios Vašingtone sklinda tik sumišimas. Gerai išvis, kad kažkas Europoje perima vadovavimą. A. Merkel tai darė jau per euro krizę ir taip pat susitardama dėl pabėgėlių su Turkija. Kol dar Europos Sąjunga nepajėgi vienu balsu veikti užsienio politikoje, Europai nelieka nieko kito kaip tik pasitikėti Angela Merkel.“ Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ priminė, kad „sveikatos apsaugos politikoje jau seniai vyrauja bendras įsitikinimas, jog geriausias vaistas yra prevencija. Ligos, kuriai neleidžiama atsirasti, niekam nereikia brangiai gydyti. Išvertus į modernią saugumo politiką, tai reiškia, jog reiktų pašnekėti apie tai, kokiu pagrindu sumos apskaičiuojamos. Gynybos sąvoką verta naujai pagrįsti. Daugiau nei bet kada anksčiau pasaulio saugumą lemia tai, kad vis daugiau žmonių gali dalytis ir laisve, ir gerove. Savo išmaniuosiuose telefonuose jauni žmonės kraštuose, kurių vardų daugelis europiečių nėra girdėję, kasdien mato, kaip gyvenimas gali atrodyti. O žmonės, kurie jaučia, kad niekas jų norų ir rūpesčių neklauso, gali tam tikromis sąlygomis susidomėti radikaliomis idėjomis. Tai regime vykstant ir Europoje.“ Liubeko dienraštis „Lübecker Nacrichten“ teigė, jog „viceprezidentas Mike`as Pence`as ir Pentagono vadovas Jamesas Mattisas Miunchene tikino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos kaip tvirta uola laikosi savo Aljansui duotų įsipareigojimų. Jiedu siekė išsklaidyti europiečių būgštavimus, kad amerikiečiai gali savo solidarizavimo atsisakyti, atsisukti veidu į Rusiją ir kurti naujas saugumo struktūras be NATO partnerių. Tačiau šių būgštavimų tie Miunchene ištarti žodžiai panaikinti negalėjo. Juk ką gi reiškia lūpomis ištarti patikinimai, kai to, nuo kurio viskas priklauso, ten trūko. Taip, Donaldas Trumpas turi savo saugumo politikos darbotvarkę paaiškinti. Greitai ir patikimai. Kitaip jis žaidžia su ugnimi.“ Truputį kitaip akcentus sudėliojo Vienos dienraštis „Standard“: „Europa turi Donaldui Trumpui būti dėkinga. JAV prezidentas davė pradžią dvasinio apsivalymo procesui. Gal nenorėdamas ir nežinodamas, ką daro, Donaldas sukuria begales politinių prieštaravimų, per kurių susidūrimą galų gale vis tiek kažkas išeina pažangaus. Pagal Trumpo leitmotyvą tegul tai būna: Pirmiausia Europa! Priešingybių ir skirtybių Europa lai vėl suranda bendrumą! Tai būtų geriausia žinia iš Miuncheno.“ Lenkijos sostinės dienraštis „Rzeczpospolita“ kaip „nerimą keliančius“ įvardijo M. Pence`o žodžius, kad tam tikros aplinkybės „galėtų pastūmėti JAV prezidentą kurti norinčiųjų koaliciją kovai su teroristais ir džihadistais – o tai tikriausiai nebūtų Šiaurės atlanto Aljansas. Greičiau tai būtų naujos „povakarietiškos pasaulio tvarkos“, kaip ją pavadino Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, pradžia.“ Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ....

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?* Mąstant apie Europos Sąjungos padėtį ir ateitį, kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Charleso Maurice Talleyrando žodžius, kuriais jis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas. Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis, kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms, ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. Talleyrandas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų. Esame kaip tik pasaulinio masto ir epochinio įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudytojai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Talleyrando pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi? Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko. Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etiketėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi alternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę bei jos padarinius visam žemynui ir Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia, tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. Mintis, kad Europos Sąjunga yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę. Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai ir patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje. Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo Maurice`o Harriou terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujančioji idėja (idée directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi bei veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančiąją idėją, politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra ir virsta pakriku gyventojų sambūriu. Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią, M. Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebe gyvybingu ir nebe veiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną. Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai Europos Sąjunga taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus „Brexitą“, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo. Ar Europos Sąjungą ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška. Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus. Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Jeano Monnet pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys. Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis bei gelminius mechanizmus ir padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis bei tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos

B. Markauskas: Lietuva pasiryžusi aktyviai derėtis dėl palankesnių sąlygų

Briuselyje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir viceministras Rolandas Taraškevičius susitiko su Europos Komisijos (EK) žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaru Filu Hoganu (Phil Hogan) iš pirmų lūpų išgirsti, kokia yra komisaro vizija dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 metų. Susitikimo metu buvo pristatyta pati naujausia informaciją apie situaciją Lietuvos pieno ir kiaulienos sektoriuje bei aptartos žemės ūkio produktų eksporto skatinimo galimybės. Vasario pradžioje EK paskelbė 3 mėnesius truksiančias viešąsias konsultacijas dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 m. „Nesu radikalių pokyčių šalininkas, bet akivaizdu, kad tam tikrus dabartinės politikos elementus būtina pritaikyti prie naujos aplinkos reikalavimų ir iššūkių. Įvertinę BŽŪP įgyvendinimo patirtį, krizės metu išmoktas pamokas, turime siekti BŽŪP modernizavimo“, – pokalbyje su komisaru sakė B. Markauskas, pabrėždamas pakankamo finansavimo ir didesnio dėmesio smulkiems ūkininkams svarbą. P. Hoganas patikino, kad BŽŪP supaprastinimas išlieka vienu svarbiausių EK darbotvarkės klausimų tiek šiuo laikotarpiu, tiek po 2020 m. Ministras padėkojo komisarui už pradėtas viešąsias konsultacijas dėl BŽŪP ateities. „Aš pats esu ūkininkas, puikiai suprantu žemdirbių problemas ir lūkesčius, todėl visuose susitikimuose su jais raginu būti aktyviais ir dalyvauti šiose konsultacijose“, – sakė B. Markauskas. Komisaras tokią iniciatyvą įvertino labai teigiamai. Pasak jo, EK labai svarbu išgirsti visų žmonių nuomonę. Lietuvos žemės ūkio ministras įsitikinęs, kad naująjį etapą po 2020 m. turėtume pradėti turėdami vienodas sąlygas ir galimybes. „Labai aktualus klausimas dėl lygių konkurencinių sąlygų visų valstybių narių ūkininkams užtikrinimo tiesioginės paramos srityje. Būtina stiprinti ūkininkų derybines galias, tobulinti rinkos reguliavimo priemones“, – situaciją apibūdino B. Markauskas. Lietuvai, kaip ir visai ES, labai aktualus ir geresnis maisto tiekimo grandinės funkcionavimas, smulkių ir vidutinių šeimos ūkių plėtra. „Taip, mes turime saugų maistą, bet maistas turi būti ir sveikas. Tokį maistą propaguoti yra labai svarbu“, – sakė ministras, kartu pabrėždamas europinio reguliavimo svarbą maisto tiekimo grandinėje. Lietuva matė, kas atsitiko pieno krizės metu, todėl yra įsitikinusi, kaip svarbu turėti efektyvius ir veikiančius rizikos valdymo instrumentus. Jiems ateityje turi būti skirtas labai didelis dėmesys. Ministrui susirūpinimą kelia ir silpna kooperacija Lietuvoje, tad, jo nuomone, ateities politikoje tam taip pat turėtų būti kreipiamas išskirtinis dėmesys. Komisaras pasakė, kad jis supranta Lietuvos nerimą dėl nesąžiningų veiksmų maisto grandinėje. „Mes ėmėmės iniciatyvos – ieškome priemonių, kurios galėtų situaciją šioje grandinėje pagerinti. Analizuojame ir Lietuvos patirtį, ji mums tikrai svarbi“, – pabrėžė komisaras F. Hoganas, visada rodantis dėmesį mažų valstybių problemoms. Susitikimo metu kalbai pasisukus apie pieno sektorių, B. Markauskas pasidžiaugė, kad situacija pastaraisiais mėnesiais gerėja, pieno supirkimo kaina Lietuvoje auga. Tačiau mūsų šalis yra labai priklausoma nuo situacijos pasaulinėje pieno rinkoje, todėl vis dar išlieka kainų svyravimo grėsmė. Ministras B. Markauskas padėkojo komisarui už Lietuvai skirtas lėšas situacijai rinkose stabilizuoti ir pabrėžė, kad tikisi komisaro dėmesio ir ateityje, jeigu situacija pablogėtų. Savo ruožtu komisaras pasidžiaugė Lietuva, kad ji greitai ir efektyviai pasinaudojo ES parama pieno sektoriui. Tačiau Lietuvoje ypatingo dėmesio reikalauja ne tik pieno, bet ir kiaulienos sektorius. Šis klausimas taip pat buvo aptartas susitikimo Briuselyje metu. Pasak komisaro, tai gerai jam žinomas klausimas, o situacija įdėmiai analizuojama. Lietuvos žemės ir maisto ūkiui vis labiau integruojantis į pasaulines rinkas, eksporto rinkų atvėrimo klausimai tampa ypač svarbūs šalies verslininkams. B. Markauskas padėkojo komisarui už pastangas plėtoti eksporto rinkas, o šis savo ruožtu pagyrė Lietuvą už akivaizdžiai matomą aktyvią iniciatyvą pačiai ieškoti naujų rinkų. Nors vizito Briuselyje metu ministro B. Markausko darbotvarkė buvo sustyguota minučių tikslumu, tačiau jis spėjo susitikti ir su EK Sveikatos ir maisto saugos komisaru Vyteniu Andriukaičiu. Su Lietuvos atstovu EK buvo aptarti aktualūs ES darbotvarkės klausimai, augalų ir gyvūnų ligų (įskaitant afrikinį kiaulių marą), augalų apsaugos priemonių naudojimo ir kiti klausimai. Ministras taip davė interviu įtakingam savaitraščiui „Politico“, su kurio žurnalistu kalbėjo apie BŽŪP ateitį, vienodas konkurencijos sąlygas ES ūkininkams, aptarė rizikos valdymo instrumentus, situaciją pieno sektoriuje. zum.lt, verslaspolitika.lt inf.

Seimo narė nutraukė automobilio išperkamosios nuomos sutartį

Dienraščiui „Lietuvos rytas“ sausį pranešus apie kelis Seimo narius, sudariusius ne veiklos, o išperkamosios nuomos sutartis dėl automobilių, už kuriuos mokėjo iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, situacija susidomėjo prokurorai. Seimo Etikos ir procedūrų komisija sulaukė prokurorų prašymo pateikti duomenis apie publikacijoje minėtų parlamentarų iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotus automobilius. Dienraščio duomenimis, liberalas Gintaras Steponavičius pernai rudenį už 3,5 tūkst. eurų įsigijo automobilį „Land Rover“. Jį daugelį metų politikas nuomojosi iš bendrovės „Sostena“. Už šios mašinos nuomą Seimo narys mokėjo iš parlamentinei veiklai skiriamų lėšų, biudžeto pinigai liberalo automobilio nuomai naudoti nuo 2009 metų ir iš viso tam išleista beveik 27 tūkst. eurų. Pasak „Lietuvos ryto“, už parlamentinei veiklai skirtas lėšas „Sostenai“ priklausantį automobilį nuomojosi ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė. Teigta, kad pernai spalį ji su bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, šios vertė – 5 tūkst. eurų, o mokesčių mokėtojai už šį automobilį jau sumokėjo per 26 tūkst. eurų. Dienraštis skelbė, kad išperkamosios nuomos, o ne veiklos nuomos sutartis yra sudaręs ir Seimo narys „darbietis“ Valentinas Bukauskas. Pernai lapkritį Seimo valdyba nutarė, kad parlamentarai automobilių nuomai nebegali naudoti parlamentinei veiklai skirtų lėšų. 18 Seimo narių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotais automobiliais susidomėjus prokurorams, socialdemokratė Irena Šiaulienė pranešė nutraukusi išperkamosios nuomos sutartį. www.lrytas.lt...

M. Drunga. Nuo valstybės piktadarysčių ir šiandien reikia gintis

M. Drunga Vasario 16–osios išvakarėse prisimename laikus, kai Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės atvirai siekiantieji būdavo nutildomi ir siunčiami į Gulagą. Tada priešnuodis okupanto piktadarystėms būdavo žinios apie tai siuntimas per „Amerikos balsą“, „Laisvąją Europą“ ir „BBC“ į Vakarus. Bet ir šiandien blogų valdžios darbų garsinimas – beveik vienintelis būdas tam blogiui priešintis, rašo Jochenas Stoeckmann Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje apie tai, kaip ne bet kokių, o konkrečiai „išpuolių prieš menininkus skersai išilgai pasaulio daugėja“. „Pagrobimai, žudymai, draudimai rodytis scenoje – tokių prieš menų žmones nutaikytų išpuolių nevyriausybinė organizacija „Freemuse“ 2016–aisiais užregistravo per tūkstantį. Tai dvigubai daugiau negu anksčiau. Ši nuo 1998 m. veikianti visuomeninė organizacija taikiomis priemonėmis kovoja už muzikų ir muzikantų teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Ir būtent muzika dar vis užimą pirmąją vietą liūdnoje eilėje išpuolių ir bandymų cenzūruoti visokių rūšių meną. Juk muzika turi platų žmonėms poveikį, diktatoriai bijo muzikos, iš kurios sklinda stipri žinia. Net jeigu ji nėra tiesiogiai politiška, muzika gali pakeisti visuomenėje nuotaikas. Štai repas atkyla iš gatvės, iš tų, kurie gyvena paribyje – ir per muziką gali pakelti savo balsą.“ Magnus Agas, organizacijos „Freemuse“ programų direktorius, gina visame pasaulyje repo muzikantų interesus, bet ne tik jų, o ir performansų artistų bei gerai žinomų dailininkų. Ar jų menas aukšto ar žemo lygio – ir kas tai iš viso yra menas? – apie tai „Freemuse“ nesprendžia. Bet jeigu menininkai atakuojami, jų darbai cenzūruojami, tada M. Agas ir jo kolegos kiekvieną atvejį ištiria atskirai ir žiūri, ar čia neveikia politiniai motyvai. Štai Zimbabvėje pagrobtas ir kankintas Silvanos Mudzvova, nes savo meno akcijomis kritikavo korumpuoto šalies diktatoriaus Roberto Mugabės valdžią. „Neturime jokių abejonių, kad jo kankinimas – tai slaptosios tarnybos darbas, ne gatvinis nusikaltimas. Tiesiog 2016–aisiais tai šlykščiausias bandymas priversti menininką nutilti – dėl politinių priežasčių, tačiau būtent sąsajoje su jo kuriamu menu“, – sakė M. Agas. Patį S. Mudzvovą šiaip taip pavyko su draugiškos organizacijos pagalba laikinai iš Zimbabvės išgabenti. Dažnai pagelbsti ir „tylioji diplomatija“, tai yra bendravimas su politikais užkulisiuose. Arba bendradarbiavimas su nevyriausybine tarptautine organizacija „Amnesty International“, kaip tai vyko brolių Rajabian atveju. Jie Irane buvo įmesti į vieną baisiausiųjų kalėjimų, kadangi jų muzika palaikyta buvus prieš valstybę ir islamiškąją religiją nukreipta propaganda. Jų istorija išsamiai išdėstyta organizacijos „Freemuse“ pranešime apie 2016–uosius metus. Tas pranešimas daugiau nei tik statistika. „Nusikaltimų viešumoje pagarsinimas – tai efektyviausias būdas politiškai paspausti režimus, kurie nenori blogai atrodyti Jungtinių Tautų akivaizdoje“, – teigė M. Agas ir pridūrė, jog norint išvengti represijų ir grasinimų mirtimi dažnai imamasi cenzūruoti save pačius. Kitas būdas slopinti menininkų veiklą – tai muzikantų išmetimas iš profsąjungų, o tai tolygu uždraudimu jiems viešai koncertuoti. Tokie dalykai vyksta Egipte ir Nigerijoje. Ir dar vieną nerimą keliančią tendenciją pastebi Magnus Agas. „Stiprėja dešinieji populistai ir jų siaurakakčiai įsitikinimai apie vienintelį teisingą būdą gyventi. O juk menininkai dažnai parodo alternatyvas. Tada jie ir išsistato pavojui, jiems pagrasina tie, kurie neprileidžia jokio kito požiūrio į pasaulį“, – sako laisvuosius menininkus ginančios organizacijos „Freemuse“ vadovas. Savo pokalbį su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu Jochenu Stoeckmannu jis baigia pažymėdamas, jog šiuo metu valdžiai nepaklusnius menininkus daugiausia suiminėja Kinija, Iranas ir Turkija – nuo savęs pridurčiau, kad tai labai skirtingų dominuojančių religijų ir pasaulėžiūrų šalys, bet politiškai ir pilietiškai gal vienodai necivilizuotos. Prieikime prie vienos mums labiau pažįstamos šalies ir nemažiau civilizuotos nei Lietuva – prie Lenkijos, apie kurią Amerikos nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai rašo, kad ji, Lenkija, „sudarinėja, stiprina draugiškus ryšius netikrumų laikotarpiu, nes dideliems pokyčiams globalinėje tvarkoje išryškinant įgimtus Lenkijos pažeidžiamumus, ji neturi kito pasirinkimo kaip tik žvalgytis išorėn ieškodama paspirties“. „Lenkija daro, ką gali, stiprindama savo pačios gynybos pajėgumus, tačiau tam, kad užsitikrintų saugumą ir stabilumą, ji kuria bei plečia ir savo pačios politinių bei karinių aljansų tinklą. Paribio su Rusija kraštuose Lenkija tvirtina karinį bendradarbiavimą su šalimis prie Baltijos ir Juodųjų jūrų, kurios taip pat baiminasi tapti galimos Rusijos agresijos aukomis. Lenkija taip pat ateity sieks sustiprinti ryšius su platesniąja Europos Sąjunga. Ir nors Varšuva ir toliau priešinsis Europos Sąjungos kišimuisi, kur, jos nuomone, jo nereikia, galų gale ji vis tiek rems pastangas užkirsti kelią Europos Sąjungos žlugimui. O kadangi Europos Sąjungos valstybės užima skirtingas pozicijas klausimu, kaip laikytis naujosios Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės atžvilgiu, Varšuva bandys išsaugoti savo pačios dvišalius ryšius su Baltaisiais Rūmais“, – rašo instituto „Stratfor“ analitikai. Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Top