Jūs esate
Pagrindinis > Politika

„Laisvės premija – naujojo Seimo politinės valios įrodymas“

Seimo Laisvės premijos komisija, vadovaujama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, priėmė sprendimą siūlyti Seimui įteikti premijas: už 2015 metus – pirmajam nepriklausomos Lietuvos vadovui profesoriui Vytautui Landsbergiui ir 2016 metų Laisvės premiją – Prezidentui Valdui Adamkui. Abi premijas numatyta įteikti 2017 metų sausio 13-ąją dieną. Bendru sutarimu buvo pritarta ir sprendimui pakartotinai Seimui teikti nutarimo projektą dėl pernykštės premijos V. Landsbergiui. „Komisijos manymu, Laisvės premija, kaip ir nurodyta įstatyme, turi būti skiriama kasmet, todėl, nors ir pavėluotai, įstatymas turi būti įgyvendintas. Šiuo savo sprendimu komisija suteikia galimybę naujajam Seimui parodyti savo politinę valią ir apsisprendimą“, – pabrėžė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Kaip teigia komisijos pirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, kandidatus 2016 m. Laisvės premijai komisija rinko iš septynių nominuotų kandidatų ir pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas, tik po diskusijų slaptu balsavimu buvo nuspręsta dėl premijos teikimo Prezidentui V. Adamkui. Dėl premijų teikimo klausimo turi būti balsuojama artimiausiuose Seimo posėdžiuose. Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. lrs.lt

Vytautas Landsbergis:.„Aš pasitikiu islandais“

„Aš pasitikiu islandais" - ištarė Vytautas Landsbergis jų pagrindiniam dienraščiui netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. Neprabėgus metams, islandai šį pasitikėjimą pateisino su kaupu. Dar už kelių savaičių jais pasekė danai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su Norvegijos ambasada Lietuvoje ir Šiaurės ministrų tarybos biuru diplomatinių santykių užmezgimo tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių 25-ečiui paminėti rengia akademinę diskusiją „25 metai pasitikėjimo kūrimo globalių iššūkių akivaizdoje“. „25-osios diplomatinių santykių metinės yra neeilinė proga apmąstyti iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos demokratija ir mūsų visuomenės. Bendra diskusijos tema - pasitikėjimas. Stiprėjant nepasitenkinimui demokratija ir jos institucijomis, izoliacionistinėms jėgoms įgaunant vis daugiau įtakos tiek Europoje, tiek pasaulyje, išaugo poreikis permąstyti, ką reikia daryti kitaip, siekiant išsaugoti ir sustiprinti piliečių pasitikėjimą Vakarų demokratija“ – teigia vienas konferencijos organizatorių, Šiaurės šalių ekspertas, VU TSPMI docentas Liutauras Gudžinskas. Prieš 25 metus besikuriančiai Lietuvai Šiaurės šalys buvo tos, kurios ištiesė pirmosios ranką ir suteikė visokeriopą paramą valstybės nepriklausomybei įtvirtinti. Per visą šį laiką jos taip pat buvo Baltijos šalių didžiausios rėmėjos integruojantis į Vakarus, buvo ir išliko esminiu demokratijos ir politinės kultūros pavyzdžiu. Kaip tada, taip ir dabar Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas stiprina pagrindines demokratines vertybes, žmogaus teises ir įtvirtina teisės viršenybę. Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg teigia, kad bendradarbiavimo su Lietuva ir visomis Baltijos šalimis metai yra išskirtinės sėkmės pavyzdys. „Šiandien mes skaičiuojame tūkstančius įgyvendintų veiklų socialinės gerovės, lyčių lygybės, kovos su prekyba žmonėmis, aplinkos, kultūros, medijų ir kitose srityse. Ateityje glaudų Šiaurės ir Baltijos šalių ryšį galime išnaudoti stiprinant bendras pozicijas ir įtaką platesniame Europos ir globaliame kontekste“ – teigia organizacijos vadovas. Akademinėje diskusijoje dalyvaus visų Šiaurės valstybių ir Lietuvos aukšto lygio ekspertai, pavyzdžiui, Erik Albæk, Pietų Danijos universiteto politikos mokslų profesorius, 2005-2008 m. Šiaurės politikos mokslų asociacijos prezidentas, 2010 m. apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde. Taip pat Stig-Björn Ljunggren, žinomas švedų politikos analitikas, Sigridur Thorgeirsdottir, pirmoji Islandijos universiteto politikos filosofijos profesorė. Ir, žinoma, Lietuvos mokslininkai: VDU profesorius Mindaugas Jurkynas, ISM profesorė Irmina Matonytė, gausus būrys VU TSPMI ekspertų. Sveikinimo žodį tars Islandijos ir Lietuvos prezidentai, siųsdami virtualius linkėjimus renginio dalyviams. Akademinė diskusija vyks penktadienį, gruodžio 16 d. 9 val., Vilniuje, VU TSPMI. Renginys finansuojamas „EEA Grants", „Norway Grants" fondų ir Šiaurės ministrų tarybos biuro lėšomis. Renginys yra atviras ir vyks anglų kalba. "Verslo ir politikos" inf. ---

M. Drunga. A. Merkel stiprybė ir D. Trumpo geniali klaida

Šioje užsienio spaudos apžvalgoje vyrauja trys klausimai. Ar Angela Merkel liks Vokietijos kanclere ir po kitų metų rinkimų? Ar Italija galutinai sužlugs finansiškai? Ar ir kaip pasikeis Jungtinių Amerikos Valstijų politika Kinijos atžvilgiu? Angela Merkel, norinti ketvirtą kartą tapti kanclere, perrinkta Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininke. Tačiau, nors ji ir sulaukė „pakankamai plojimų, – rašė Amsterdamo dienraštis „Volkskrant“, – jos praėjusių metų politika bėglių atžvilgiu jai kainavo nemažai populiarumo.“ „Per rinkimus į partijos pirmininkes ji gavo „tik 89“ procentus balsų. Žinoma, tai vis dar Šiaurės Korėją primenantis skaičius. Bet iš tikrųjų Angela Merkel ir buvo pripratusi prie to, kad už ją balsuotų mažiausiai 95 procentai visų delegatų“, – priminė ne per seniausią praeitį Nyderlandų laikraštis. Slovėnijos sostinės dienraštis „Delo“ pažymėjo, kad „kanclerė A. Merkel per krikščionių demokratų partijos kongresą turėjo aiškiai pasistumti dešinėn, idant užsitikrintų savo bendrapartiečių paramą. Kaina už jos perrinkimą – ligi šiol laisvos politikos dėl pabėgėlių sugriežtinimas ir stipresnis orientavimasis į tradicines konservatyvias krikščionių demokratų vertybes“. „Ponia A. Merkel turėjo pažadėti, kad nebevykdys tokios atvirų sienų politikos kaip 2015-ųjų pavasarį, ir ji nepaliko jokių abejonių, kad musulmonių apsidengimas visu kūnu Vokietijoje turi būti draudžiamas. Savo kalba ji aiškiai signalizavo, kad krikščionys demokratai politiškai privalo užimti poziciją į dešinę nuo centro. Tuo Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), lygiai kaip ir jos seseriškoji Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), įgyvendino pasislinkimą dešinėn“, – teigė Liublianos laikraštis. Pasak Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, tikrai „A. Merkel tikrove paverčia postūmį dešinėn: ji Vokietijoje nori uždrausti viso kūno apdangalus, užsieniečius stipriau integruoti, o prieglobsčio ieškančiuosius, kurių prašymai nepatenkinti, ryžtingai išsiųsti iš Vokietijos“. „Už tai ji sulaukė paramos balsų, nors ir nevisai tiek, kiek prieš dvejus metus, tačiau priešininkų savo partijoje ji labai daug neturi. Vis dėlto lieka mįslė, ar A. Merkel kiek konservatyvesnio kurso, kartu su puikiais šalies ūkio rodikliais, galų gale pakaks, kad krikščionių demokratų partijos vadovei atsivertų kelias į ketvirtąją kanclerystės kadenciją“, – spėliojo Varšuvos kairiųjų liberalų dienraštis. Dar labiau tuo suabejojo Austrijos sostinės dienraštis „Standard“. Anot jo, „praeityje krikščionių demokratų partijos aktyvistams ir rinkėjams būdavo lengva. Savo rinkimų apylinkėse jie galėdavo patogiai nurodyti į Berlyną ir į mėgstamą bei populiarią kanclerę. Bet dabar šio ilgai tarnavusio rinkimų kovos „hito“ jau nebepakaks. Kitąmet atmosfera bus gerokai mažiau jauki. Pati A. Merkel išpranašavo puolimus iš dešinės ir iš kairės. Kai kam iš krikščionių demokratų tai gali kelti šiurpulį, tačiau šitokia rinkimų kova gerovės fone gali turėti ir pliusų“. „Partijas, visų pirma krikščionis demokratus, kurie, be abejo, savo pozicijas gins, tai gali priversti tikslinti ir tvirtinti savo nuostatas. Minties, kad „aš jau seniai vadovauju, o Jums einasi gerai“ – šitos žinios 2017 m. Bundestago rinkimuose jau nebeužteks“, – pranašavo Vienos laikraštis. Italijoje, žlugus konstituciniam referendumui, padėtis kur kas prastesnė. Vengrijos sostinės dienraščio „Nepszava“ žodžiais, „referendumo rezultatai nebūtų turėję didelio poveikio, jeigu premjeras Matteo Renzi su referendumo išdava nebūtų susiejęs savo likimo. Jam pasitraukus iš posto Italiją iš naujo sukrėtė nestabilumas. Tiesa, italai prie vyriausybės krizių pripratę, tačiau šįkart pasekmės gali būti dramatiškos“. „Valstybė prisiskolinusi ir persiskolinusi, bankams dėl gausybės prašvinkusių kreditų gresia nemokumas. Ūkio padėtis tokia iš visų galų braškanti, jog Italijai ilgainiui gresia net valstybės bankrotas“, – būgštavo Budapešto laikraštis. Kad „blogiausias scenarijus būtų Italijos bankų krizė, kuri išsiplėstų ir į kitas valstybes“, – prisibijojo ir Oulu miesto Suomijoje dienraštis „Kaleva“. Ispanijos regioninio dienraščio „Voz de Galicia“ požiūriu, „jaunasis italų premjeras tapo savo paties arogancijos auka. M. Renziui truko būtino politinio sugebėjimo jautriai įvertinti situaciją ir tinkamai elgtis, kad tokia svarbi reforma būtų įgivendinta, visai nekalbant apie tai, kokia ji Italiai reikalinga“. „Kaip jau pats žodis sako, tautos referendumui būtina tautos parama, o ne pramonės konfereracijų, Tarptautinio valiutos fondo, Angelos Merkel ar Jean-Claude‘o Juncker‘io pritarimas“, – rašė La Korunjos miesto Ispanijos Galisijoje laikraštis. Daug dėmesio pasaulio spaudoje sukėlė ir būsimo JAV Donaldo Trumpo telefoninis pokalbis su Taivano (oficialiai, Kinijos Respublikos) prezidente Tsai Ing-wen, po to sekęs Kinijos Liaudies Respublikos protestas ir ypač D. Trumpo „nediplomatiškas“ atsakas į tai. Taivano laikraštis „Lianehe Bao“ baiminosi, kad „po pokalbio telefonu“, kurį, beje, inicijavo Taivano prezidentė, kad pasveikintų D. Trumpą jo išrinkimo proga, „Taivanas išniro į pasaulio dėmesio centrą, o tai nebūtinai išeis jam į naudą. Pirmiausia, dėl paties D. Trumpo – „tai, kad jis pažeidė amerikietiškąją „vienos Kinijos“ politikos tradiciją, teikia dar vieną įrodymą, koks neprognozuojamas jis yra. Gal jam dar stinga reikiamo diplomatinio jautrumo. O gal jis veikė greičiau kaip verslininkas – juk Taivanas ruošiasi iš Amerikos pirkti brangius ginklus“. „Kiekvienu atveju Taivanui reikia būti atsargiam, kad netaptų žaidimo tarp Pekino ir Vašingtiono kamuoliu. Amerika skambina tik iš anapus Ramiojo vandenyno, o Kinija stovi jau prie durų“, – rašė Taivano sostinės Taipėjaus dienraštis. Tačiau Slovakijos sostinės dienraštis „Sme“ įsitikinęs, kad D. Trumpas sąmoningai raudonąją Kiniją erzino, „pirmiausia priėmęs Taivano prezidentės skambutį ir paskui dar per „tviterį“ iš Kinijos išsišaipęs po to, kai toji užprotestavo. Tuo jis pirmiausia norėjo patikti savo rinkėjams. Tačiau lygia greta akivaizdu, jog šitaip jis visam pasauliui davė ženklą, kad nuo šiol amerikiečių diplomatijoje įsivyraus naujas stilius. Amerika nuo dabar sieks savų interesų, nekreipdama dėmesio į senus susitarimus ar tradicinius diplomatinius įpročius“, - rašė Bratislavos laikraštis. Pasak dienraščio „Washington Post“, „D. Trumpas sukėlė chaosą. Kinai priskyė telefono skambutį D. Trumpo nepatyrimui ir visų pirma kaltino Taipėjų. Pekinas laikėsi nuomonės, jog būtų neprotinga pradėti ginčą su būsimu JAV prezidentu. Lygiai taip pat turėjo pasielgti ir D. Trumpas. Bet ne – jis griebėsi „Tviterio“ ir per jį užsipuolė Kiniją. Šitaip į nepatogią padėtį pastatyta ji suras deramą atsakymą -- Jungtinių Valstijų nenaudai“. „Šis epizodas rodo du dalyku. Pirma, D. Trumpui patinka, kai jam skambina užsienio vadovai, net jei jų valstybių Amerika oficialiai nepripažįsta. O antra, jeigu jis kritikuojamas, tai jis įsiunta, tarsi kokia amerikietiška Kim Džonguno versija“, – teigė pagrindinis Vašingtono laikraštis. Tačiau Norvegijos dienraščio „Aftenposten“ nuomone, nors „D. Trumpo pasikalbėjimas telefonu zu Taivano prezidente ir gali pabloginti JAV ir Kinijos santykius, viena to pasekmė gali būti, kad kinai ateityje elgsis atsargiau, nes žinos, kad iš šio Amerikos prezidento galima laukti netikėtų ėjimų“. „O tai apie D. Trumpą kalba gerai. Kodėl JAV reakcijos visada turi būti prognozuojamos? Truputis netikrumo gali suveikti teigiamai“, – svarstė Oslo laikraštis. Su tuo sutiko ir amerikiečių dienraštis „Chicago Tribune“. Anot jo, „D. Trumpo skambutis nebuvo klaida – tai buvo genialu“. Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Išsirinko naujus lyderius: kas toliau?

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT. Savaitgalį partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija išsirinko naujus lyderius. Vienų rinkimų rezultatus buvo galima nuspėti, kituose politinės aistros virė ne tik per, bet ir po partijos pirmininko rinkimų. Apie visa tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su išrinktais naujaisiais partijų vadovais – Darbo partijos pirmininke Živile Pinskuviene ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu.  Ponia Pinskuviene, per suvažiavimą užsiminėte, kad partiečiai yra praradę pasitikėjimą partijos vadovais. Kaip ketinate jį sugrąžinti? Žmonės buvo praradę pasitikėjimą, nes tik viršūnės sprendė visus klausimus, o apačios nieko nežinojo. Partijos vadovybė neturėtų pamiršti, kad vis dėl to be pagrindo, be skyrių nieko gero nebus. Tai parodė Seimo rinkimų rezultatai, su skyriais reikia skaitytis. – Kaip vertinate kolegų Valentino Mazuronio, Vytauto Gapšio, Sauliaus Jakimavičiaus pasitraukimą? Visi jie pareiškė, kad su jumis jiems ne pakeliui. Nežinau. V. Mazuronis kaip lengvai atėjo, tai turbūt taip pat lengvai ir palieka. Su V. Gapšiu šiandien kalbėjau. Manau, tai yra vyriškos ambicijos. Suprantu, kad vyrams yra sunku pralošti, o ypač moteriai. V. Gapšys turi žemaitiško kraujo, karšto kraujo. Jis dar turi tris dienas apsispręsti, jis dar gali apsigalvoti. Tačiau gerbsime bet kokį jo sprendimą. Skaitant garbės pirmininko sveikinimo kalbą, buvo duota labai aiški žinutė, kurį kandidatą reikėtų palaikyti, bet įvyko šiek tiek kitaip. Aš net pati nesitikėjau. – Pati nesitikėjote? Visiškai nesitikėjau. Dar prieš savaitę tarybos posėdyje labai aiškiai išsakiau savo poziciją, kad jei Valentinas Bukauskas kandidatuoja, tai aš savo kandidatūrą atsiimu. Bet kadangi sekmadienį, suvažiavimo dieną, V. Bukauskas labai aiškiai pasakė, kad jis nekandidatuos, tai vardan demokratijos, kad būtų du kandidatai ir kad žmonės turėtų iš ko rinktis, aš kandidatavau. – Tai viskas įvyko stebuklingu būdu? Aš iki šios minutės dar negaliu atsigauti, nes tokio didelio palaikymo aš nesitikėjau. – Partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas po rinkimų pasiūlė atnaujinti partijos vadovybę iš jos išvarant, cituoju, „senus pirdylas“. Gal žinote , kas tie pirdylos? Ar jau juos išvarėte? Nežinau, man V. Uspaskichas jokių nurodymų neduoda ir neduos. Šiandien pirmininke išrinkta esu aš. Suvažiavime visi girdėjome, kiek buvo išreikšta nepasitenkinimo, kad mūsų garbės pirmininkas, partijos įkūrėjas būtent taip pavadino mūsų partijos narius. – Jūsų partijai turbūt labiausiai pakenkė reputacijos dalykai, turiu omenyje Darbo partijos bylą, apkaltinamuosius nuosprendžius keliems jūsų partijos aukštiems esamiems ir buvusiems atstovams. Jūs pati taip pat negalėtumėte savęs laikyti nepriekaištingos reputacijos politike. Esate turėjusi problemų su teisėsauga, buvote įsivėlusi į balsų pirkimo skandalą, dabar, būdama Širvintų rajono mere, pralaimite teismuose atleistiems darbuotojams. Nebus labai lengvas kelias jums parodyti visuomenei partiją kaip atsinaujinusią, patikimą, skaidrią organizaciją? Aš esu visiškai nepriekaištingos reputacijos. Pasibaigus ir Aukščiausiajam Teismui, visi buvo išteisinti. Konstitucinis Teismas, pasibaigus visoms byloms, aiškiai suprato, kad mane sušaudė net neatsistojusią. Aš neturėjau nei liudininko statuso, nei kaltinamosios, nei kokio kito. Kažkas nusifilmavo, parodė, susidarė didžiulė žiniasklaidos opinija. 72 val. ir mūsų Seimo narių komanda buvo realiai išmesta iš Seimo. Tai yra sušaudyti gyvi žmonės. Viskas pasibaigė, niekas nenori prisiimti atsakomybės. Aš nebuvau teisiama ir prašau man neklijuoti šitos etiketės. – Konstitucinis Teismas vertino situaciją, apklausė pareigūnus, analizavo medžiagą ir t. t. To teismo sprendimo niekas nėra panaikinęs, sutinkate su tuo? Niekas jo ir nepanaikins. Tegul taip ir būna. Tačiau realybė yra visai kitokia. Mero rinkimai man buvo anuliuoti dėl kažkokių skandalų, tačiau žmonėms ten, kur aš dirbu ir gyvenu, žiniasklaida tos miglos neuždės ant akių. Esu dirbantis ir atsakingas žmogus. Galite rodyti ir rašyti, ką norite, bet žmonės mane mato, aš dirbu sąžiningai. – Ar jūs teisėtai ar neteisėtai atleidžiate žmones Širvintose, sakote, kad tai niekam nesvarbu? Tai niekuo nėra susiję su partijos veikla. Tai yra savivaldybės administracijos darbas. Savivaldybės administracijos direktorius atlieka šitas funkcijas. Teismas aiškiai pasisakė, kad reorganizacija įvykdyta teisėtai. Ta reorganizacija, kurią aš teikiau kaip merė ir kurią palaikė mano koalicijos partneriai Liberalų sąjūdis ir konservatoriai. Teismas dėl to labai aiškiai pasisakė. Jeigu teisininkai padarė kažkokių klaidų, su tais žmonėmis buvo neatsiskaityta ar kažkas pasiūlyta neteisėtai, tai tą turi išaiškinti – teismas ir administracija šituos dalykus turės sutvarkyti. Prašau nekaltinti nebūtais dalykais. – Niekas nekaltina, tiesiog mokesčių mokėtojų pinigais bus mokama už žmonių neteisėtą atleidimą. Nieko, susitvarkysime. Kiekvienas meras, kiekviena savivaldybė ir taryba darydavo reorganizacijas. Paprasčiausiai apie tai niekas nekalba. Jūs gi nekalbate, kiek atleidžia Vilniaus m. savivaldybė, Kaunas ir t. t. – Pone Žemaitaiti, tai, kad jūs tapote partijos vedliu, nebuvo didelė staigmena. Buvote vienintelis kandidatas, remiamas dabartinės vadovybės, jau kurį laiką laikinasis partijos pirmininkas. Kaip ketinate keisti dabar esamą politiką? Kaip jūs suprantate tas žadamas dideles permainas? R. Žemaitaitis: Pristačiau struktūrines permainas. Mano visi 9 pavaduotojai yra nauji, visi prezidiumo nariai yra absoliučiai nauji. – Kodėl? R. Žemaitaitis: Reikia atversti naują puslapį ir pradėti naujai dirbti. Tikslas yra per pusantrų metų padaryti struktūrinę reformą. Jau keičiame įstatus, kad partijos pirmininkas būtų renkamas tiesiogiai visų partijos narių. Kandidatai bus keliami likus 20 dienų iki kongreso, kartu bus pristatomi pirmieji vicepirmininkai. Prezidiume vietoje 9–11 narių liks tik pirmininkas ir du pavaduotojai. Sprendimo teisė bus perduodama valdybai. – Kitai kadencijai partijos pirmininkas jau bus renkamas visuotiniuose rinkimuose? R. Žemaitaitis: Taip. Savivaldybių tarybų sąrašai lygiai taip pat. Kandidatai į Seimą turi būti pristatomi likus 6 mėnesiams iki Seimo rinkimų. Turi būti aiški programa ir rajonuose. Man teko būti rinkimų štabo vadovu, tai tenka apgailestauti, kad buvo iškelti kai kurie kandidatai, kurie savo vienmandatėse apygardose gavo mažiau nei partija. Tai klausimas – kas juos iškėlė ir pasiūlė. Man tai yra nepriimtina. – Jūs taip drastiškai verčiate naują puslapį. Ar jūs manote, kad anksčiau vadovybėje buvę žmonės neverti jūsų pasitikėjimo? R. Žemaitaitis: Jie yra verti pasitikėjimo. Reikia nepamiršti, kad jie turi daug patirties, daug informacijos, o tai reikia išnaudoti. Tačiau reikia suprasti, kad jei siekiama, kad partija atsinaujintų ir kituose Seimo, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose turėtų kandidatų, tai reikia kardinalių struktūrinių reformų. Tai yra neišvengiama. Džiaugiuosi, kad tam partijos bičiuliai pritaria. Tam pritaria net ir senbuviai, kurie gal kiek ir abejojo mano tokiu griežtu ir greitu sprendimu. – Kaip Rolandas Paksas vertina šiuos jūsų sprendimus? R. Žemaitaitis: Reikėtų jo paties paklausti. Aš su juo nederinau nei prezidiumo narių, nei kitų savo sprendimų tam, kad nebūtų užkulisinių dalykų, tam aš kategoriškai nepritariu. Šiandien su juo kalbėjome, jis mato teigiamų postūmių. Jis patarė neskubėti, per keletą mėnesių išanalizuoti visą situaciją ir tada priiminėti sprendimus. – Jums labiau pasisekė nei Darbo partijai, perkopėte 5 proc. barjerą, turite frakciją Seime. Kokia dabar jūsų partijos ambicija? R. Žemaitaitis: Aš ir anksčiau sakiau, jei jau atėjau gegužės mėnesį, tai turiu tikslą. To tikslo pasiekėme visi kartu. Deja, prieš pat rinkimus, likus vos dviem savaitėms, nelaimingas atsitikimas su pareigūnu-šunimi Ramziu du procentus nubraukė. Mano pagrindinis tikslas yra, kad partija būtų valdančiojoje daugumoje. Mes įrodėme, kad sugebame dirbti. Mano tikslas – tikra, lietuviška nacionalinė partija. Esmė – loginis, konkretus mąstymas. Man labai svarbi krašto apsauga, kad nebūtų mažinamas finansavimas, tam reikia skirti ypatingą dėmesį, ypač dabar, stebint geopolitinę situaciją. – Ponia Pinskuviene, V. Mazuronis, tik tapęs partijos pirmininku, šioje studijoje sakė – „Darbo partija laimės rinkimus, jei ne – atsistatydinsiu“. Taip ir įvyko – partija patyrė fiasko, V. Mazuronis pasitraukė. Kokius tikslus jūs keliate sau ir partijai? Beje, jums bus labai sunku veikti viešojoje erdvėje, nes nesate Seimo narė. Šiandien aš turiu susiformuoti komandą. Aš nesitikėjau laimėti, todėl nėra suformuota nei pavaduotojų komanda, nei prezidiumas. Kitą savaitę bus suformuota komanda, paskirstytos pozicijos. Turime sėsti ir kalbėtis, kokiu keliu einame. Mūsų du Seimo nariai – Valentinas Bukauskas ir Petras Čimbaras dalyvauja valdančiojoje koalicijoje ir šitą klausimą mes turime spręsti. Mano pats pirmas darbas – susiformuoti komandą, nes šiandien esu viena.

ŽURNALISTŲ VIEŠAS KREIPIMASIS DĖL CIVILINIO KODEKSO PATAISŲ

Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei ŽURNALISTŲ VIEŠAS KREIPIMASIS DĖL CIVILINIO KODEKSO PATAISŲ 2016 m. gruodžio 12 d. Vilnius Esame susirūpinę, kad Seimo spalio 9 dieną priimtos Civilinio kodekso pataisos gali suvaržyti žiniasklaidos laisvę skelbti visuomenei reikšmingą informaciją apie viešus asmenis ir įtvirtinti politikų privilegijuotą apsaugą nuo kritikos. Didžiausią nerimą kelia Seimo sprendimas pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ištrinti ribą dėl informacijos skelbimo apie privačius ir viešus asmenis. Gerbiame įstatymo leidėjo tikslą užtikrinti teisę gintis nuo garbės ir orumo įžeidimo, įskaitant žiniasklaidos skleidžiamą informaciją, bet esame įsitikinę, kad dabartinis reguliavimas numato tinkamą interesų pusiausvyrą tarp teisės skleisti informaciją ir teisės ginti garbę ir orumą. Šiuo metu įstatymas jau numato atsakomybę žiniasklaidai, jei nustatoma, kad ji veikė turėdama tikslą pažeminti ar apšmeižti viešą asmenį, taip pat numatoma galimybė reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, civilinė atsakomybė netaikoma tik esant šioms sąlygoms: - jei žurnalistas veikia siekdamas pranešti apie viešo asmens valstybinę ar visuomeninę veiklą - jei žurnalistas veikia sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su asmens veikla. Pažymėtina, kad šias sąlygas ir šiuo metu turi įrodyti pats žurnalistas. Pagal naują Seimo priimtą įstatymą, net esant šioms sąlygoms, sąžiningai veikiantiems žurnalistams ir kitiems informaciją paskleidusiems asmenims būtų taikoma atsakomybė, jei viešasis asmuo manytų, jog kandi kritika ar bet kokie informacijos netikslumai žemina jo orumą ir garbę. Toks reguliavimas gali paskatinti viešus asmenis teikti skundus teismams dėl jiems nepatikusios viešos kritikos ir taip atgrasyti skelbti visuomenei reikšmingą informaciją. Manome, kad tokia nuostata nepagrįstai sumenkina visuomenės teisę žinoti informaciją apie viešų asmenų valstybinę ir visuomeninę veiklą ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kad vieši asmenys turi susitaikyti su griežtesne ar kandesne kritika. Remdamiesi šiais argumentais, prašome grąžinti įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Seimas išplėtė 2.24 straipsnio 1 dalį. Anksčiau atsakomybė buvo numatyta tik už duomenų paskleidimą, o nauja redakcija apima bet kokią formą (raštu, žodžiu, veiksmu). Kyla abejonių, kokie veiksmai – parodija, gestai ar pan. - galėtų užtraukti atsakomybę dėl garbės ir orumo pažeidimo ir ar yra poreikis plėsti civilinės atsakomybės ribas. Pasirašo (sąrašas pildomas): Rolandas Agintas Tomas Balžekas Vaidotas Beniušis Monika Garbačiauskaitė-Budrienė Raimundas Celencevičius Kęstutis Cemnolonskis Šarūnas Černiauskas Jūratė Damulytė Birutė Davidonytė Džina Donauskaitė Mindaugas Jackevičius Edmundas Jakilaitis Oleg Jerofejev Deividas Jursevičius Loreta Laučiuvienė Rasa Lukaitytė Audrius Matonis Tautvydas Mikalajūnas Rita Miliūtė Raigardas Musnickas Gytis Oganauskas Roma Pakėnienė Aurimas Perednis Dalia Plikūnė Romas Sadauskas-Kvietkevičius Mindaugas Samkus Rytas Staselis Andrius Tapinas

Gintautas Kniukšta. Linkėjimus perduokime gyvai

Gintautas Kniukšta Darbą pradeda naujoji Vyriausybė. ,,Verslo ir politikos" skaitytojai iš jos tikisi ne tik didesnių atlyginimų, bet ir demokratiškų sprendimų. Seimo Ekonomikos komitetas pritarė naujosios Vyriausybės programai, kuriame paskirtasis ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius išdėstė savo požiūrį apie poreikį persvarstyti prioritetus informacinės visuomenės plėtros politikos įgyvendinimo, koordinavimo srityse, aptarė duomenų centrų jungimo problematiką, o paskirtasis energetikos ministras išdėstė savo požiūrį apie Energetikos ministerijos veiklos prioritetus. Tuo tarpu Seimo frakcijos ,,Tvarka ir teisingumas" seniūnas Remigijus Žemaitaitis, buvęs Ekonomikos komiteto pirmininkas, matyt, prisiminė, ko nepadarė per praėjusius ketverius metus ir užregistravo Vyriausybės įstatymo straipsnio pakeitimo projektą, kuris sujungtų Energetikos ir Ūkio ministerijas. „2009 m sausį Vyriausybė žadėjo, kad Energetikos ministerijos išlaikymas mokesčių mokėtojams nekainuos nė cento, o žmonių ten dirbs ne daugiau nei 47, ir kad tiek pat darbuotojų sumažės Ūkio ministerijoje, tačiau šis melas greitai išaiškėjo. Darbuotojų skaičius tiek Ūkio, tiek Energetikos tik didėjo ir didėjo. Šiuo metu Energetikos ministerijoje dirba net du kartus daugiau, nei buvo planuota įsteigti – 98 žmonės. Negana to, Energetikos ministerija vien tik 2015 m. ekspertams skyrė per 7,3 mln. eurų. Ūkio ministerija yra pasirengusi užbaigti tęstinius Energetikos ministerijos likusius darbus, nes formalus šių dviejų ministerijų atskyrimas nedavė tokio efekto, kokio buvo tikimasi“, – rašo buvęs Ekonomikos komiteto pirmininkas R. Žemaitaitis. Tokį Seimo nario aktyvumą galima būtų aiškinti ir tuo, kad savaitgalyje jis tapo partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininku, nes ilgametis jos vadovas Rolandas Paksas iš šių pareigų pasitraukė net nesulaukęs Seimo rinkimų pabaigos. „Aš ne mažas vaikas ir tai ne nakties sprendimas. Jis yra subrandintas, gerai apmąstytas, atsakingai sudėliotas. Puikiai suvokiu, kad vos daugiau nei penki procentai už mus balsavusių rinkėjų, iškovoti mandatai nėra ta situacija, kuri mane tenkintų. Turėdami tokį svorį Seime, sistemos nepakeisime. Aišku iki skausmo, kad svarbiausiems valstybės reikalams spręsti reikia visai kito atstovavimo“, - tuomet žurnalistams kalbėjo tvarkiečių lyderis Rolandas Paksas. Jo nuomone, po 2004-ųjų žmonės buvo labai nusivylę, įpykę, įerzinti. Jie balsavo už prezidentą Rolandą Paksą, o sistema traukė jį iš politinio kelio. Tuo tarpu Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir toliau stebina idėjų gausa. Šį kartą jis kviečia valstybės ir savivaldybių įstaigas, įmones bei organizacijas atsisakyti pasenusios tradicijos šventų Kalėdų ir Naujųjų metų proga siųsti popierinius sveikinimus. Vien Seimo Kultūros komitetas skaičiuoja, kad įprastinius sveikinimus reikėtų išsiųsti beveik porai šimtų adresatų. Įvertinus atvirukų, spaudos, pašto išlaidas susidarytų iki pusės tūkstančio eurų suma kanceliarinėms išlaidoms. Visos valstybės mastu – tai didžiulės sumos, kurias galima sutaupyti nuoširdžiai sveikinant šiuolaikinėmis priemonėmis (elektroniniu paštu, telefonu, per socialinius tinklus). Šių lėšų, tikėtina, pakaktų ne vienos mokyklos, darželio ar kultūros namų kapitaliniam remontui. Idėją remia ir paskirtasis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, kuris primena, kad valstybės valdyme pokyčiai būtini, o lėšų taupymas prasideda nuo mažų dalykų. Kartu premjeras ragina linkėjimus perduoti gyvai – išnaudojant progą ir tiesioginiams darbo klausimams greičiau išspręsti....

Lauras Bielinis. Rinkiminės aistros ir porinkiminė atsakomybė

VDU prof. Lauras Bielinis  www.verslaspolitika.lt Rinkiminės kampanijos įkarštyje praktiškai dauguma analitikų, žurnalistų bei politikų buvo įsitikinę, kad rinkimų favoritas aiškus, tai – socialdemokratai. Kitos partijos, kurias buvo galima priskirti prie lyderių, – konservatoriai, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei keistai nesusinaikinantys liberalai. Jėgų santykis kito, tačiau eiliškumas praktiškai nesikeitė: po jų sekė darbiečiai ir tvarkiečiai, toliau – grupė darinių, kuriems priskiriamas atsitiktinių laimėjimų vaidmuo. Vis dėlto rinkimų kampanijos įkarštyje stebėjome keletą įspūdingų akcijų, apėmusių visą žiniasklaidą ir rinkėjų auditoriją. Visų pirma, tai labai intensyvi ir praktiškai nenutrūkstanti žiniasklaidos atstovų kritika LSDP atžvilgiu. Pagrindinių žiniasklaidos priemonių atstovai, žurnalistai, komentatoriai internete stebėjo bei kritiškai vertino viską, kas vyko socialdemokratų terpėje. Suprantama, taikinys buvo svarbus, nes būdami valdžioje LSDP atstovai atsidūrė kritikos centre ne tik kaip politinė jėga, bet ir kaip už Vyriausybės sprendimus atsakingi asmenys. Atidžiau panagrinėkime kritikos jų atžvilgiu kryptis. • Premjeras A. Butkevičius, būdamas visų dėmesio centre, tapo ypač kritikuojamu asmeniu. Jo atžvilgiu kritika liejosi net tuomet, kai kaltų reikėjo ieškoti kitose partijose ar tarp koalicijos partnerių. A. Butkevičiaus asmenybės savybė ta, kad jis geranoriškai imasi komentuoti ir aiškinti problemas viešumoje, prisiimdamas moralinę atsakomybę dėl visko, kas vyksta partijoje ir Vyriausybėje. • Toks politiškai garbingo elgesio atvejis tapo ypač naudingas ir palankus žurnalistams, kurie galėjo praktiškai bet kada kamantinėti premjerą visais valstybės ir politikos klausimais. Su laiku premjero įvaizdis buvo sutapatintas su atsakomybe už viską, o tai reiškia, kad jis tapo kaltas dėl visko, kas netenkina gyventojų. Rinkiminės kampanijos metu tai tapo stipria atrama socialdemokratų konkurentams net koalicijoje – visi ėmė versti problemas socialdemokratams. • LSDP gretose jau ilgą laiką stebimas atskirų ir tarpusavyje konkuruojančių grupuočių egzistavimas. Tokia padėtis nekūrė palankios rinkiminės galimybės partijai. Įtampa tarp nesutariančių partiečių centre – Seime ir Vilniaus mieste – atsikartojo regionuose, kur konkurencingos nuotaikos neleido nuosekliai ir sistemingai dirbti. • Kita partijos rinkimų kampaniją žlugdanti priežastis buvo jos narių inertiškumas. Dauguma partiečių laikė save socialdemokratais, tačiau nieko nedarė šios partijos naudai. Rinkimų kampaniją vykdė atskiri asmenys ir skyrių vadovai, likusieji stebėjo situaciją ir savo neveiklumu bei abejingumu politiniam gyvenimui rodė visuomenei, kad ši partija yra neveikli, nėra „ugnelės“. • Atskiri skandalai, susiję su konkrečiais asmenimis (Druskininkų meras, Krašto apsaugos ministerijos skandalas), kurstė bendrą visuomenės (rinkėjų) nuostatą – ši partija nieko nedaro dėl žmonių. • Partija nesugebėjo atremti didėjančios kritikos savo atžvilgiu, nes socialdemokratų viešųjų ryšių sistema buvo labai silpna, neautoritetinga partijos viduje ir neveiksminga išorėje. Darbo partija bei partija Tvarka ir teisingumas rinkiminės kampanijos metu susidūrė su panašiomis problemomis. • Tai vieno lyderio partijos, kuriose lyderių padėtis pastaraisiais metais kardinaliai kito. Darbiečių lyderis V. Uspaskichas vis labiau tolo nuo vadovavimo partijai, jo lankymasis Vilniuje buvo labiau sietinas su teisminiais procesais nei su partijos veikla. • Naujo lyderio rinkimai gal ir buvo teisingas žingsnis, tačiau V. Mazuronis nesugebėjo užgožti stipraus V. Uspaskicho įvaizdžio ir jo lyderystė įgijo laikinumo charakterį. Partija prarado „veidą“ ir nesugebėjo sukurti naujo. • Tvarka ir teisingumas susidūrė su panašia situacija: jų lyderis R. Paksas daugiau laiko leido Briuselyje nei Vilniuje, todėl partija „sutriko“, tapo abejinga vidaus problemoms, R. Pakso įvaizdis visuomenės akyse ėmė kisti. • Neigiama žiniasklaidos nuomonė šių partijų atžvilgiu nesuteikė joms palankaus vertinimo daugelio potencialių rinkėjų akyse. Liberalų partija įveikė savo problemas. • Skandalas, susijęs su korupcine partijos lyderio E. Masiulio byla ir įvykęs praktiškai rinkiminės kampanijos pabaigoje, tapo didžiuliu iššūkiu visai partijai. Staigus reitingų kritimas signalizavo apie galimą triuškinantį pralaimėjimą. • Liberalų viešųjų ryšių sistema sugebėjo rasti reikiamų priemonių, kad atskirtų partiją nuo E. Masiulio problemos. • Tai leido išsaugoti daugumą rinkėjų ir patvirtino, kad gerai organizuota, energinga viešųjų ryšių kampanija leidžia įveikti net labai sudėtingas krizes. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos situacija prieš rinkimus taip pat buvo sudėtinga. • Pasitraukus A. Kubiliui ir partijos lyderiu išrinkus G. Landsbergį, partijoje kilo sumaištis. G. Landsbergio staigus iškilimas buvo traktuojamas kaip nepotistinis aktas. • Tarp konservatorių ir krikščionių demokratų, taip pat tarp senosios kartos ir jaunimo kilo įtampa, pasireiškė nusivylimo ir neteisybės nuotaikos. • Agresyvi ir pakankamai sistemingai organizuota rinkiminė kampanija leido naujai ir jaunai partijos valdžiai perlaužti rinkėjų nuotaikas ir sukurti veržlumo bei galimų pokyčių įvaizdį. Iš esmės tų pokyčių partijoje buvo laukiama jau seniai. • Liberalų reitingų smukimas leido suaktyvinti rinkiminę kampaniją nusivylusių liberalų rinkėjų pritraukimo prie konservatorių atžvilgiu. Matyt, dalis rinkėjų, nusivylusių E. Masiuliu, išties balsavo už konservatorius. Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija traktuotina kaip klasikinė protesto balsų rinkėja. Šios politinės jungties paskirtis buvo sutelkti aplink save tuos rinkėjus, kurie nusivylė visomis besibaigiančios kadencijos partijomis. Abiejų koalicijos lyderių žinomumas buvo pagrindinis dirgiklis, leidęs rinkėjams identifikuoti šią koaliciją su ligšioline jų lyderių veikla, – N. Puteikio aktyviu konfliktavimu dėl valstybės problemų ir K. Krivicko populiarių bei dramatizmo kupinų laidų. Valstiečiai-žalieji tapo praėjusių rinkimų favoritu. Jų pergalę lėmė keletas veiksnių: • Ilgalaikis ir nuoseklus R. Karbauskio veikimas, siekiant užsibrėžto tikslo. Pabrėžtinas serialo „Naisių vasara“ efektas rinkėjams: per keletą metų potencialus rinkėjas buvo pripratintas prie ramaus ir gerą bei laimingą bendruomenę (dabar reikėtų sakyti – darnią) vaizduojančio serialo. • Šis serialas – savotiškas kontrastas realybėje išgyvenamai įtampai bei skandalams. Rinkimų metu tereikėjo akcentuoti darnos idėją kaip rinkėją aktyvinantį signalą. • Partija išsiskyrė iš kitų partijų būtent kaip ta, kuri nesivėlė į skandalus, kurios atstovai (gal dėl jų nežinomumo) buvo už skandalų, vadinasi, – už rinkėjų pykčio ribos. Tai suteikė didžiulį pranašumą. Reikėtų paminėti dar vieną aktyvų rinkimų dalyvį – žiniasklaidą. Nors žiniasklaida yra įvairi ir politiškai daugiaplanė, tačiau jos kuriamos nuotaikos, išryškinti vieni politiniai akcentai ir nutylimi kiti daugeliui rinkėjų kūrė konkrečias rinkiminių preferencijų kryptis. Ryškiausias pavyzdys – E. Masiulio skandalo viešinimas. Taip susiklostė, kad labai daug žurnalistų, jeigu ir ne palaiko liberalus, tai tikrai jiems simpatizuoja, todėl šis skandalas tapo netikėtumu ir sukėlė šoką ne tik partijai, bet ir daugeliui žiniasklaidos atstovų. Jų reakcija visiškai pateisinama – norėjosi kuo greičiau skandalą užmiršti, užgožti jį kuo nors kitu. Taigi, šimtatūkstantinio kyšio skandalas žiniasklaidoje po trijų dienų pasitraukė į antrąjį planą, tapo neryškus kitų įvykių fone. Krašto apsaugos ministerijos skandalas tikrai nebuvo toks reikšmingas kaip E. Masiulio korupcinė byla (palyginkime V. Uspaskicho korupcinių bylų ilgalaikiškumą žiniasklaidoje) ir tapo savotišku emocijų perkėlimo objektu – iki pat rinkimų pabaigos žiniasklaidos atstovai tęsė komentarus ir formavo atitinkamas nuotaikas. Taigi, politinės žiniasklaidos atstovai kartu su politinių partijų agitacija kūrė stiprias rinkimines tendencijas. Rinkimų rezultatai dar kartą patvirtino, kad visuomenė išties lengvai pasiduoda emocijoms ir yra linkusi sieti save su jos lūkesčius atkartojančiomis partijomis. Šiandien akivaizdu, kad valdančioji dauguma, kurios pagrindą sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tampa atsakinga dėl rinkimų metu rinkėjams suteiktų vilčių....

Žemės ūkio ministerijai vadovaus nepriklausomos Lietuvos ūkininkas

Gintautas Kniukšta   Į „Verslo ir politikos“ klausimus atsako Bronius Markauskas, paskirtasis žemės ūkio ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) tarybos narys, ūkininkas, LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas. Agroeta.lt nuotr. 56-erių metų B. Markauskas 1985 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Vėliau 5 metus jis dirbo Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamybos bendrovėje „Aksa“, o nuo 2000 m. ūkininkauja gimtajame kaime. 2003 m. jo pienininkystės ūkiui išduotas Europos Sąjungos sertifikatas. Prieš įkurdamas savo ūkį, 1999 m. B. Markauskas buvo išrinktas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos, 2006 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininku, o po trejų metų perrinktas antrajai kadencijai. Pastaruoju metu B. Markauskas buvo šios organizacijos vicepirmininkas. Keturis kartus buvo rinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą. 2006 m. jis turėjo galimybę tapti Seimo nariu, kai mandato atsisakė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys Kazys Bobelis. *** Gerbiamasis ministre, kokių darbų pirmiausiai imsitės pradėjęs vadovauti vienai pagrindinių šalies ministerijų? Ką daryti, kad šią ministeriją aplenktų skandalai, kurių pastaraisiais metais buvo ypač gausu? Pradėsiu nuo audito reikalų. Visuomenei būtina pasakyti, kokį palikimą gavome, ką reikia nedelsiant taisyti, kaip gyvensime ateityje, kaip spręsime finansinius reikalus, kaip kalbėsimės su Briuseliu dėl paramos žemės ūkiui, – juk jau ne pirmus metus užsimenama, kad žemdirbiams ji bus mažinama. Kita vertus, turi ateiti laikas, kai parama turi būti vienoda tiek senbuvėms, tiek naujoms ES šalims narėms. Klaipėdos rajone, gimtajame Trušelių kaime, ūkininkaujate jau 16 metų. Tai privalumas ar trūkumas – juk neatsiginsite draugų ūkininkų patarimų? Pasakysiu tiesiai – esu labai gerai į žemės ūkio problemas įsigilinęs žmogus, turiu daug patirties atstovaudamas žemdirbių interesams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, manau, kad tai bus labai naudinga ministro poste. Darysiu viską, kad socialinis dialogas tarp ministerijos ir žemdirbių organizacijų būtų labai stiprus, kad valdininkai girdėtų kaimo žmonių nuomonę, žinotų jų skaudulius. Pastaraisiais metais jų nuomonė nelabai buvo girdima, gal tik dešimtadalį problemų ministerija išgirsdavo. Dėl ko labiausiai nerimaujate? Pats esu ūkininkas ir labai gerai išmanau ūkininkavimo srities įstatymų bazę. Atstovavau „Copa Cogeca“ posėdžiuose, taigi turiu tarptautinio darbo patirties. Laukia labai daug iššūkių. Bus sunku dirbti, siekiant suderinti perdirbėjų ir žemdirbių pozicijas. Matau reikalo esmę, nežadu veltis į smulkmenas. Esu racionalus, vadovaujuosi sveika logika, o ne emocijomis. Žemės ūkio darbo patirtis bus vienareikšmiškai labai naudinga ministro darbe. Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas BNS teigė, kad bendras darbas su B. Markausku kooperatyvo valdyboje vyko konstruktyviai, o jo ūkininkavimo ir atstovavimo ūkininkams patirtis bus labai naudinga, dirbant ministru. Vadinasi, sėkmė jau garantuota? Nuoseklumas, geras situacijos suvokimas – stipriosios mano savybės. Žemdirbių bendruomenė yra labai įvairi – teks dirbti ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio įmonėmis. Tikiuosi ūkininkų palaikymo sudėtingose situacijose. Kodėl, Jūsų nuomone, žmonės balsavo už LVŽS? Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos žemės ūkio politikos programa tapo Vyriausybės programos pagrindu. Tai reiškia, kad žemės ūkio politikoje atsiras nuoseklumo, ryžtingo noro kontroliuoti maisto kainos grandinę, didinti gamintojų derybinę galią, realiomis priemonėmis skatinti kooperaciją, riboti prekybininkų oligopolijas. Turime konkrečių pasiūlymų, kaip patobulinti neseniai priimtą Pieno rinkos reguliavimo įstatymą, kad jis taptų realia ūkininkų pajamų didinimo priemone. Puikus kaimo žmonių valios atstovavimo įrodymas – 2014 m. įvykę rinkimai į Europos Parlamentą, kurių metu rinkėjai suteikė Broniui Ropei įgaliojimus ginti jų interesus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Iki šiol Lietuva neturėjo tokio atstovo, nors Žemės ūkio politikai skiriama beveik pusė ES biudžeto. Niekada nebrėžėme takoskyros tarp kaimo ir miesto. Šią prarają sukūrė valdantieji, įskaitant ES politikos formuotojus, nesugebėję tinkamai pasirūpinti Lietuvos kaimo dabartimi ir ateitimi. Pieno rinkos krizė, nesuvaldytos maisto kainos, regioninės politikos imitacija, socialinių, medicinos paslaugų, švietimo infrastruktūros nykimas – tai tik dalis iššūkių, kurių nesugebėjo suvaldyti buvusios valdžios, o žmonės ir toliau masiškai emigruoja. Ši situacija primena 2003 metus, kai už savo išlikimą kovoję žemdirbiai blokavo kelius. Tada vieningumu ir atkaklumu pasiekėme labai daug. Bet keršydama valdžia mus asmeniškai nubaudė, nors net Strasbūro teismas pripažino, jog tąsyk protestuodami žemdirbiai naudojosi savo pilietine teise, o ūkininkų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir jų nuteisimas nebuvo proporcinga ir būtina priemonė. LVŽS nuolat pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti gyvybingumą tiek miestuose, tiek kaimo regionuose. Kaip žadate tą gyvybingumą suaktyvinti? Tai reiškia, kad tinkama žemės ūkio politika turi eiti išvien su regionų plėtros, švietimo, sveikatos apsaugos politikos pokyčiais. Lietuvos kaimuose gyvena apie 30 proc. žmonių, todėl turime mąstyti strategiškai ir privalome spręsti, ar galime sau leisti žlugdyti tokį svarbų sektorių ir dar labiau paskatinti emigraciją. Gyvybingas ir stabilus žemės ūkis yra esminė prielaida kaimiškoms vietovėms klestėti. Bankrutuojantys ūkininkai (per pastaruosius metus iš gamybos pasitraukė beveik 3000 ūkių), galvijų bandų naikinimas patvirtina galimą pieno sektoriaus žlugimą Lietuvoje. Vis gilėjanti pieno sektoriaus krizė jau kelia grėsmę valstybės savarankiškumui. To pasekmės bus katastrofiškos ir kaimui, ir visam šalies ūkiui. Pieno gamyba – vienas pagrindinių Lietuvos realios ekonomikos ramsčių, sukuriantis apie 5 proc. BVP.

A. Abromavičius: politikai su verslininkais nebendrauja dėl nekompetencijos

Mindaugas Aušra, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvos įvaizdis pasaulyje nėra negatyvus, to įvaizdžio nėra, LRT RADIJUI sako buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius. Jo teigimu, norint sukurti teigiamą šalies įvaizdį derėtų išmokti pateikti Lietuvą pozityviai, o politikams reikėtų pradėti bendrauti su verslininkais, kurių, kaip teigia A. Abromavičius, valstybės vadovai paprastai vengia dėl nekompetencijos ir dėl to, kad patys kuria verslą. Reuters/Scanpix nuotr. Mėnesio pradžioje buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius dalyvaudamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pateikė penkis pasiūlymus, kuriuos įgyvendinus Lietuvoje gyventi taptų geriau. Tai verslo sąlygų gerinimas, migracijos politikos keitimas, šalies įvaizdžio sukūrimas, valstybės aparato mažinimas ir viešųjų pirkimų skaidrinimas. – Kodėl jūsų šie penki pasiūlymai yra labiau susiję su valstybės valdymu nei su struktūrinėmis reformomis švietime, sveikatos sistemoje? – Nesu sveikatos apsaugos ar švietimo specialistas. Aš – verslininkas, investuotojas, kuriuo buvau 19 metų, todėl tai [šie pasiūlymai] yra daugiau mano „parapija“, bet visų problemos Lietuvoje ir Ukrainoje prasideda nuo švietimo, nuo mokyklos suolo, nuo darželio ir t. t. Jeigu mes norime sulaikyti mūsų tautiečius nuo išvykimo į užsienį, reikia, žinoma, pradėti nuo švietimo. Neseniai pusryčiavau su buvusia Estijos užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand. Ji pasakė, kad estai labai didžiuojasi savo švietimu. Jie patenka į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Sakydami ir įrodydami visiems piliečiams, kad auginti vaikus jų šalyje, kur graži gamta, kur aukštas išsilavinimo lygis, yra geriausia, jie sulaiko emigraciją iš Estijos. Manau, kad Lietuva būtent nuo to ir turėtų pradėti. – Vienas iš jūsų pirmų pasiūlymų, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, – gerinti verslo sąlygas ir skatinti investicijas. Tarsi potemė – keisti visuomenės požiūrį į verslą, nes esą verslas dabar matomas kaip blogis. Kaip tai reikėtų daryti? – Visų pirma, aš, tapęs Ukrainos ekonomikos ministru, iš savo patirties kaip verslininkas, investuotojas žinojau, kad valdžia labai vengia susitikimo su verslininkais. Valdžia nenori girdėti verslininkų problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, valdžia dažnai yra nekompetentinga, nenori susitikti, kad neišryškėtų jos nekompetencija, nes ji nesigaudo, kai kalbama apie mokesčių surinkimo klausimus. Antra, būna, kad valdžia turi savo kažkokį interesą, todėl nesutinka, nenori padėti, nes patys politikai užsiima kažkokiu verslu. Dėl to iš pat pradžių pasakiau – kad paprastas žmogus pajustų teigiamą poveikį, reikia, kad ekonomika pradėtų judėti teigiama linkme, stiprėti, augti. Tai gali padaryti tik verslininkai, ne valdžios vyrai. Verslininkai kuria darbo vietas, kelia atlyginimus, investuoja, rizikuoja. Dėl to pasakiau, kad mes būsime verslo advokatai, ginsime verslą ir verslininkus prieš valstybės kontroliuojančių įstaigų piktnaudžiavimą, savivaliavimą. Surinkdavome daugybę verslų (prancūziškų, ukrainietiškų, vokiškų, žemdirbių atstovų), mokesčių inspekcijos vadovus, muitines, prokuratūrą, specialiąsias tarnybas ir spręsdavome problemas. Kur išeidavo, tai darydavome kompleksiniu būdu, kur neišeidavo, tekdavo ir rankiniu būdu. Tokios pačios problemos tik mažesniais masteliais, manau, yra Lietuvoje. Verslininko profesija, man kažkokiu nesuprantamu būdu, visuomenės ir valdžios požiūriu nėra prestižinė. Verslas, verslumas yra iniciatyva, tu kažką darai, prisiimi atsakomybę, prisiimi riziką ir t. t. Turėtume tai skatinti, kurti teigiamą ekosistemą, kad verslai kurtųsi, kad būtų rodoma privati iniciatyva. Dėl tos privačios iniciatyvos turėtume klestinčią ekonomiką, mažėjančią migraciją ir t. t. Dabar, manau, verslininkai užguiti. Jie yra tie, kurie neva moka tik minimalų atlyginimą. Reikia kalbėtis, tartis, galbūt pasirašyti kažkokį verslo, valdžios ir visuomenės paktą toje diskusijoje, kas pirmas – ar višta, ar kiaušinis. Manau, kad vis dėlto valdžia turėtų pirma ištiesti ranką. – Jūs sakote, kad būtent valdžios baimė susitikti su verslu arba viešai tai deklaruoti sukėlė tarsi verslininko, kaip nuolatinės malonės prašytojo, įspūdį? – Taip, aš daug bendravau su verslininkai ir visi yra ypač nusiminę. Jie juk neprašo iš valstybės kažkokios ypatingos pagalbos. Jie nenori, kad būtų kažkaip demonizuojami. – Antra jūsų siūloma priemonė – keisti migracijos politiką. Jūs sakėte, kad Lietuva gali išnaudoti gerą savo įvaizdį, tapti vieta regione dirbti ir gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Iš tikrųjų tokia idėja Lietuvoje vyrauja jau gana ilgai, bet kažkaip nepavyksta. Kas trukdo? Kaip tai reikėtų įgyvendinti? – Manau, kad reikia kažkaip plačiau diskutuoti, keisti visuomenės nuomonę. Manau, Lietuvoje yra ir ksenofobijos apraiškų. Su tuo reikia kažkaip kovoti. Jeigu mes esame pasaulietiški, jeigu esame atviri, turėti nebūti pusiau viduramžiškų pažiūrų ir mąstyti, kad bet kuris čia atvažiavęs pagrobs kažkokią darbo vietą. Lietuviai yra išdidi tauta. Tai yra galimybė parodyti visą mūsų atvirumą ir potencialią galybę taip pat ir imigracijos politikoje, esant sunkiai situacijai kai kuriose kaimyninėse šalyse. Jų gyventojai galbūt kultūriškai visiškai artimi mums, kad truputį atsivertume, pasiimtume gerus specialistus. Daugelis iš jų netgi nori atvažiuoti su savo pinigais, įkurti verslus. Turėtume būti vieni atviriausių, vieni pažangiausių, nes kitos kaimyninės šalys jau yra padariusios daug daugiau. Kol mes šnekame, jie jau tai daro. Praktiškai šalis nyksta, ji sunaikinama – 20–30 proc. gyventojų, nesant karo padėčiai emigruoja. Tai yra tragedija. Už tai politikai turėtų atsakyti. – Ar manote, kad ksenofobinės apraiškos, kurios galbūt ir trukdo keisti migracijos politiką, taip pat trukdo ir „pardavinėti“ Lietuvą užsienyje? – Negatyvaus Lietuvos įvaizdžio pasaulyje nematau. Matau jokį įvaizdį, todėl norėtųsi iš nulio sukurti pozityvų įvaizdį. Turime, kuo pasididžiuoti, turime visai neblogų pasiekimų, bet nemokame jų pardavinėti. – Kokią žinutę reikėtų siųsti apie Lietuvą? Koks yra Lietuvos pasiekimas, kuriuo būtų galima sužaisti tarptautinėje rinkoje? – Geriausiai suveikiančios žinutės turi būti susijusios su greitumu, atvirumu, paprastumu, saugumu. Derėtų parodyti, kad Vilnius yra laimingiausias, saugiausias miestas. Kol kas jis dar yra pigiausias, jame yra greičiausias internetas, lengviausiai gaunamos įvairios pažymos, vyriausybė – be popierių, viskas elektroninėje erdvėje ir t. t. Ši niša daugeliui biurokratizuotų šalių (netgi ES, pavyzdžiui, Italijai), tai visiškai nauja, bet turime kelti aukštus standartus visose srityse patys sau. Tu negali būti greičiausiai pasaulyje išduodantis vairuotojo teises, bet lėčiausiai išduodantis pasą. Mes esame ant ribos. Daugelis investuotojų galbūt nenori rimtai diskutuoti apie naujas investicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, nes nežinia, ką rusai darys per kelerius kitus metus. Dėl to mes turime stengtis dvigubai daugiau. Ant rankų sėdėti arba sėdėti ant tvoros, kaip yra tokie išsireiškimai, mes neturime nei laiko, nei galimybių. Paprasčiausiai reikia ryžtingai veikti. – Tai, ką jūs sakote dabar, derinasi su ketvirtu jūsų siūlymu – aparato mažinimas. Jūs sakote, kad tai padarėte Ukrainoje būdamas ministru. Valstybės tarnautojų skaičių sumažinote 50 proc. Kaip tai reikia padaryti? Ateini vieną dieną, pasiimi departamentų sąrašą ir kai kuriuos išbraukti ar išbraukti žmones? – Lietuvoje, ne paslaptis, kai kuriose įmonėse, ministerijose yra visokie giminių, draugų klanai. Tie visi valdininkai atitrūkę nuo paprastų žmonių, nuo verslo, nesprendžia jokių problemų, neatstovauja šaliai. Daugelį žmonių reikia keisti, kelti atlyginimus, pritraukti naujus žmones. Žinoma, yra ir gerų specialistų, negalima sakyti kitaip, bet reikia mažinti funkcijas. Turėtų būti kuo mažiau valstybės kišimosi į kasdienius žmonių, verslo reikalus. Viskas, ką galima išduoti, atsakyti, paaiškinti, turi būti elektroninėje erdvėje, neturėtų būti jokio popierizmo. Nenormalu, kad mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis technologijoms pas mus biurokratų skaičius per paskutinius metus išaugo. Tai nenormalu. Kad gautume aukštos kokybės specialistus, mano manymu, pas mus valdžioje moka per mažus pinigus. Paskutiniu metu pašnekėjus su daugeliu žmonių, nuomonių lyderių, susidaro įspūdis, kad netgi yra intelektualinis skirtumas tarp valdžios ir, tarkime, žmonių iš privataus sektoriaus. Tas skirtumas pastaruoju metu toks didžiulis, kokio galbūt net nebuvo nuo nepriklausomybės laikų. – Kalbėdami apie valstybinį aparatą negalime nepaminėti ir viešųjų pirkimų temos. Jūs tarsi sakote, kad reikia skaidrinti viešųjų pirkimų politiką. Kaip ją reikėtų skaidrinti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri pastaruoju metu gana daug atskleidė prasižengimų, net ketvirtadalio viešųjų pirkimų negali patikrinti per metus? – Yra nedaug sričių, kur Ukraina pasivijo ir aplenkė daugelį. Viena jų – viešųjų pirkimo sistemą, kurią sukūrėme nuo nulio tik per pusantrų metų. Londono pasaulinėje viešųjų pirkimų konferencijoje ją pripažino kaip geriausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Čia galime netgi pasidalinti savo patirtimi. – Tai kokie stebuklai yra toje sistemoje? – Viskas elektroninėje erdvėje. Tai vadinamasis „open source“. Jis [viešųjų pirkimų dalyvis – LRT.lt] gali bet kuriuo metu stebėti pirkimus, prisijungti. Surengėme valstybinį bendrąjį portalą su privačiomis aukcionų aikštelėmis. Taip pat pagerinome prieinamumą prie viešųjų pirkimų, skaidrumą, konkurencingumą ir taupome milijardus grivinų. Nereikia išradinėti dviračio. Paprasčiausiai reikia stebėti, kas pasaulyje labiausiai pažengę technologiniu atžvilgiu ir stengtis pritaikyti.

V. Savukynas. Geresnė ar blogesnė ši vyriausybė?

Ramūnas Karbauskis genialiai išsprendė ministrų kabineto sudarymo klausimą. Paskelbus ministrų pavardes net konservatoriai ne tik kad nekritikavo, bet ir atvirai džiaugėsi tokia vyriausybe. Dar prieš kelias savaites buvo gąsdinama kone pasaulio pabaiga, o dabar turime vyriausybę, kurios net opozicija nekritikuoja. Sutikite, pokytis yra milžiniškas. Kodėl R. Karbauskiui tai pavyko? Pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad jo partiečių ne tiek ir daug tapo ministrais. Tik keturi ministrai yra Seimo nariai (neskaičiuojant premjero Sauliaus Skvernelio). Daugelio iš jų pavardes plačioji visuomenė sužinojo pirmą kartą. Tad ką galime pasakyti apie tuos, apie kuriuos nežinome? Nieko blogo. Be to, kadangi dauguma nėra politikai, jie nėra konkurentai politiniame lauke. Tad kodėl juos reikėtų kritikuoti. Štai iš kur kyla visuotinė euforija. Tiesa, ji yra pavojinga S. Skvernelio kabinetui. Kodėl? Ogi todėl, kad viltys ir lūkesčiai yra labai dideli. Ir labai lengva juos nuvilti. Tačiau ši vyriausybė rodo, kad įvyko lūžis. Jei anksčiau ministrai buvo politikai (tik su retomis išimtimis), tai dabar parodyta, kad politikai nebūtinai privalo vadovauti ministerijoms. Ar tai bus tik šios vyriausybės bruožas? O gal taip atveriama nauja tradicija? Ką reiškia ministrai, kurie nėra politikai? Kam jie bus atskaitingi? Mes įpratome, kad ministras yra politikas. Ir praėjus ketveriems metams jo darbą vertina rinkėjai. Štai Audronė Pitrėnienė nepatiko – už ją nebalsavo žmonės. Nebalsavo ir už Darbo partiją. Nepatiko Juozo Oleko ar Juozo Bernatonio veikla, už juos taip pat mažiau balsavo žmonės nei prieš ketverius metus. Politikai, kad ir kaip juos keiktume, vis tiek reaguoja į žmonių nuomonę. Pagaliau jie jaučia pareigą aiškinti žmonėms, ką jie daro ir kodėl daro. O ar tokią pareigą jaus žmogus, kuris nėra politikas? Prisiminkime ūkio ministrą Evaldą Gustą. Jis nesiveržė į žiniasklaidą ir neaiškino, ką daro ir kodėl daro. Gal ir geras ministras buvo, tačiau jis save greičiau laikė administratoriumi, vadybininku, bet tikrai ne politiku. Ar nėra taip, kad ir šios vyriausybės nariai tikrai nejaus jokios atsakomybės prieš rinkėjus. Juk jų niekas nerinko ir tikriausiai jie net neplanuoja tapti politikais. Tad kodėl save turėtų varginti, ieškodami kontakto su visuomene? Juk būti viešumoje yra labai pavojinga: gali suklysti, tada iš tavęs tyčiosis. Pasakysi, ką veiki, atsiras kritikų. Kam šis vargas reikalingas? Ministerijos ir taip buvo biurokratų, kurių niekas nerenka, kuriuos saugo Valstybės tarnybos įstatymas, tvirtovės. Daugelio politikų, tapusių ministrais, nesėkmių priežastys nėra dėl to, kad jie buvo blogi vadybininkai, neturėjo idėjų. Priežastis – tai nuo senų laikų įsigalėjęs ministerijose valdininkų sluoksnis, susijęs nematomais ryšiais. Ir būtent biurokratai dažnai yra pats didžiausias iššūkis politikui, kuris siekia permainų. Tad dabar net ir ministrai bus žmonės, kurie save greičiau laiko vadybininkais, administratoriais ir biurokratais, bet jokiu būdu ne politikais. Ir čia yra didelis pavojus, nes tokiu būdu atstovaujama valdžia perduodama į nerenkamų biurokratų rankas. Valdžia dar toliau nutolsta nuo piliečių: kad ir kas bus išrinktas, tačiau vis tiek biurokratai valdys. Ar tai reiškia, kad S. Skvernelio vyriausybė yra Trojos arklys. Nebūtinai. R. Karbauskis ne kartą yra sakęs, jog Seimas privalo susigrąžinti kontroliuojančias funkcijas. Ir gali būti, kad pirmiausiai jis omenyje turėjo, kad bus kontroliuojami ministrai. Tai reiškia, kad dabartinės vyriausybės nariai turės žymiai dažniau lankytis Seime ir aiškinti tai, ką jie daro. Arba ko nedaro. Gali būti, kad toks modelis suveiks. Juk R. Karbauskiui nereikia bijoti, kad dėl blogo darbo savo posto neteks daugiau kaip pusė ministrų kabineto narių. Jis Seime turi pakankamai žmonių, kad iš naujo galėtų paskirti naują vyriausybę. Tikėkimės, kad parlamentinė kontrolė bus labai stipri. Tik tokiu atveju mes galime tikėtis realių permainų. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

R. Vainienė. Kuo baigsis svieto lygintojų pižamų vakarėlis?

Rūta Vainienė, lrt.lt Pažadėjusi visus sprendimus priiminėti tik pasitarusi su visuomene, pažadėjusi nedaryti jokių naktinių Seimo pižamų vakarėlių, pažadėjusi teisėkūroje nenaudoti buldozerio, naujoji valdžia jau parengė kai kurių nemalonių siurprizų Lietuvos gyventojams. Pagal Seime užregistruotą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisą, numatoma naikinti lengvatą gyventojų mokamoms ilgalaikio gyvybės draudimo įmokoms. Ši tvarka buvo keista kelis kartus, visą laiką – lengvatos mažinimo kryptimi. Paskutinį kartą apmokestinimas buvo pakeistas 2013 metais. Dar kojų nespėjusią apšilti tvarką ketinama vėl keisti, ir ji įsigaliotų jau po trijų savaičių, nuo Naujųjų metų! Kodėl tokie pakeitimai ir tokia skuba? Aiškinamajame rašte – keli argumentai. Pirmasis – lengvata veikia neefektyviai. Yra sudaryta apie 400 tūkstančių gyvybės draudimo sutarčių, ir tai kaip tik byloja priešingai – kad tai yra viena populiariausių gyventojų taupymo formų. Vadinasi, lengvata kaip tik – efektyvi. O jei ji neefektyvi – tai kokia prasmė ją naikinti? Antras argumentas – lengvata daugiausia naudojasi turtingieji. Oho, jei jau turime kone pusę milijono turčių, tai tikrai labai gerai gyvename! O juk tiesa yra ta, kad ilgalaikis investicinis draudimas yra pagrindinis taupymo būdas kaip tik „ne milijonieriams“, o vidurinei klasei. Tai yra tiems, kurie nori sukaupti vaikų mokslams, svarbesniam pirkiniui ar įvykiui, ir nenori pernelyg rizikuoti. Trečias rengėjų argumentas, – nes taip sako Lietuvos bankas, priežiūros institucija, savotiškas autoritetas. Įdomiausia, kad pats Lietuvos bankas dar nieko konkrečiai nesako ir nesiūlo! Savotiškas déjà vu kita aktualia naujosios valdžios nagrinėta – embrionų šaldymo – tema, kuri užsibaigė per vieną naktį, po žmonėms palankaus pižamų vakarėlio. Dar argumentuojama, kad pagrindinė nauda investiciniame gyvybės draudime gaunama būtent mokesčių lengvatos dėka. Čia taip ir norisi visai ne juokais pasakyti: kai mokesčiai yra dideli, didesni už investicijų grąžą, žinoma, kad mokesčių lengvata tada tampa svari. Juk jei gyventojų pajamų mokestis būtų du procentai nuo pajamų, jokių mokesčių lengvatų niekas niekada ir neprašytų! Kodėl tokia skuba – visai neaišku. Lengvata jau taip „nususinta“, kad ir be pakeitimų yra praradusi savo svorį. Juk tai nebėra visiškas draudimo įmokų ir gautų išmokų atleidimas nuo gyventojų pajamų mokesčio, kaip tai buvo iki 2003 metų. Dabar tai, kas neapmokestinta įmokų mokėjimo metu, bus apmokestinta išmokos gavimo metu. Visiškas atleidimas nuo mokesčio dabar galioja tik tuo atveju, jei žmogus gaus išmoką likus iki pensijos penkeriems metams, arba jam bus nustatytas ribotas darbingumas, arba išmoką gaus jaunuolis iki 26 metų, išlaikęs sutartį 5 arba 10 metų. Negana to, ne visos gyventojo mokamos įmokos patenka po šia „lengvata“. Patenka tik tos, kurios kartu su kitomis lengvatomis neviršija 25 procentų gyventojo pajamų. Ir tai – ne visų, o tik tam tikrų pajamų! Tik tų, kurios apmokestinamos 15 procentų tarifu, iš kurių atimti visi NPD ir PNPD ir visi kiti atskaitymai. Į šias pajamas nepatenka pajamos, gautos pagal verslo liudijimus ir visos neapmokestinamos pajamos! Suskaičiavo, kad biudžetas netenka kokių 24 milijonų eurų. Akivaizdžiai negerai suskaičiavo, nes nepaisė visų šių jau nustatytų apribojimų! Darosi baugu ir įdomu, o kuo šį kartą baigsis svieto lygintojų pižamų vakarėlis: mokesčiais ar vis tik – praregėjimu? Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Seimui pristatyta XVII Vyriausybės programa

Rimas Rudaitis Paskirtasis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis parlamentui pristatė paskirtuosius ministrus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijos parengtą XVII Vyriausybės programą. „Vyriausybės tikslas – pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kai įsisenėję skauduliai nebealina Lietuvos žmonių, mūsų valstybės Nepriklausomybę stiprina ne tik narystė transatlantinėse organizacijose, bet ir visų Lietuvos piliečių meilė Tėvynei, noras dėl jos dirbti, kurti ir aukotis“, – teigiama Vyriausybės programoje. Kaip pabrėžiama šiame dokumente, valstybės raidos vizija ir siūlomi sprendimai paremti penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos bei darnaus valstybės valdymo – principu. Pristatydamas Vyriausybės 2016–2020 m. darbus S. Skvernelis pabrėžė, kad programa yra nuosekli ir pasižyminti tuo, kad esminės problemos ir klausimais sprendžiami horizontaliuoju bendradarbiavimo principu, neišskiriant atskiros vienos ar kitos ministerijos veiklos srities, nes problemos matomos kaip visa visuma ir sritys labai dažnai yra persidengiančios, koreguojančios, pildančios viena kitą. Programos socialinės apsaugos srityje įsipareigojama kurti palankią šeimai aplinką, kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas, remti paslaugas šeimoms teikiančias nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, mažinti smurtą ir kovoti su patyčiomis. Sveikatos apsaugos sistemoje bus siekiama veiksmingos ir skaidrios sveikatos apsaugos sistemos, gerinti darbo sąlygas medikams, užtikrinti efektyvią ligų prevenciją ir ankstyvąją diagnostiką, veiksmingą kovą su žalingais įpročiais, teikti realią pagalbą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, pritaikyti aplinką ir paslaugas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Vyriausybė aktyviai kovos su žalingais įpročiais ir sieks, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais būtų galima tik specializuotose parduotuvėse, leisti stiprų alkoholį įsigyti ir vartoti nuo 20 metų, didinti alkoholinių gėrimų ir tabako akcizus ir kt. Pristatytu dokumentu numatoma skatinti savarankišką ir už savo sprendimus atsakingą vietos savivaldą, įgyvendinti efektyvią regionų politiką, pasirengti regioninio valdymo reformai. „Ateities Lietuvos regioninė politika turi įtraukti ir suteikti galią vietos partneriams, bendruomenėms, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms“, – rašoma programoje. Vyriausybės ilgalaikis tikslas yra suderinti sąlygas ekonomikos vystymuisi, gyventojų gerovei ir aukštiems aplinkos kokybės standartams. Tam pasiekti numatomos keturios veiksmų grupės: darnaus gamtos ir žmogaus sambūvio skatinimas, rūpinimasis biologinės įvairovės išsaugojimu, aplinkosauginis visuomenės sąmoningumo skatinimas, darnios, atsakingos ir konkurencingos ūkio politikos formavimas. Būsimoji Vyriausybė numato užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymą, palankią oro kokybę, darnią vandens politiką, biologinės įvairovės išsaugojimą, žmogui ir gamtai draugišką žaliąją infrastruktūrą, darnią miškų politiką, maisto ir žemės ūkio politiką, aplinkai draugišką išmaniąją energetiką. Programos energetikos srityje pagrindiniai prioritetai skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir elektros tinklų sinchronizavimui su Vakarų Europa. „Lietuvos kaime gyvena beveik trečdalis šalies gyventojų, todėl gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys“, – tvirtinama dokumente. Pagal jos nuostatas numatoma užtikrinti konkurencingą ir pelningą žemės ūkį, ūkininkų rinkos padėties stiprinimą, žemės ūkio sektoriaus valdymo efektyvumo didinimą, konkurencingą kaimiškųjų vietovių ekonomiką, įgyvendinti žuvininkystės sektoriaus pertvarką. Vyriausybės programoje – skurdo ir regioninės atskirties įveikimas: investicijos į darbo vietų kūrimą regionuose, regionų patrauklumas ir verslumas, kompleksinės paslaugos ir užimtumo galimybės pagyvenusiems žmonėms. „Lietuvoje susiklostė padėtis, kai turtingiausios šalies apskrities gyventojo vidutinės pajamos beveik tris kartus viršija atitinkamą skurdžiausios šalies apskrities rodiklį. <...> Skurdas tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas yra sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmones pasirinkti darbą ir gyvenimą Lietuvoje“, – pabrėžiama programoje. Būsimoji Vyriausybės sieks visiems prieinamo kokybiško švietimo, vientisos mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos. Įgyvendinant švietimo finansavimo reformą bendrajame ugdyme numatoma pertvarkyti mokyklų finansavimo metodiką. Vyriausybė planuoja atsisakyti „mokinio krepšelio“ principo ir siekdama efektyvaus lėšų paskirstymo diegs „klasių komplektų“ modelį, nustatys pedagogų etatinio apmokėjimo tvarką. Bus skiriamas dėmesys mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrai. Nemažas dėmesys bus skiriamas kultūros sričiai – Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančio kultūros. Bus siekiama, kad stiprėtų regioniniai švietimo ir kultūros centrai – bibliotekos, jaunimo centrai ir kitos įstaigos, taip pat kaimo bendruomenės. Finansų srityje Vyriausybė sieks užtikrinti skaidrią viešųjų finansų politiką, įtvirtinti paprastesnę ir teisingesnę mokesčių politiką, subalansuotą pensijų sistemą, mažinti šešėlinę ekonomiką. Vyriausybė planuoja nustatyti keturių pakopų pensijų sistemą, nuo 2017 m. liepos 1 d. padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 40 eurų, baigti pensijų kompensavimo procesą, riboti naujų PVM lengvatų atsiradimą, persvarstyti GPM lengvatas, analizuoti galimybę sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius ir kt. Būsimoji Vyriausybė sieks didesnio pasitikėjimo teismais ir prokuratūra, teisinės sistemos atvirumo ir skaidrumo, taip pat ketina užtikrinti aukštą viešųjų paslaugų kokybę ir pasitikėjimą valstybės ir savivaldybių institucijomis, mažinti valstybės įstaigų skaičių, siūlyti Seimo rinkimus organizuoti metų pradžioje, neleisti parlamentarams eiti ministrų pareigų. Stiprinant regioninę politiką bus analizuojamos galimybės perkelti į Kauną dvi ministerijas: Aplinkos ir Žemės ūkio. Vyriausybės programoje įsipareigojama stiprinti efektyvią visuotinę kovą su korupcija – už korupcinius nusikaltimus nuteistiems asmenims siūloma bent dešimt metų drausti eiti bet kokias viešai renkamas pareigas. Vyriausybė sieks užtikrinti veiksmingą užsienio politiką, viešojo saugumo politiką, geopolitinius iššūkius atitinkančią gynybos politiką, taip pat įsipareigoja bendrų saugumo bei ekonominių interesų ir abipusės pagarbos pagrindu siekti atviro dvišalio dialogo ir bendradarbiavimo su Lenkija sprendžiant esamas problemas. Posėdyje taip pat dalyvavo ir į Seimo narių klausimus atsakė paskirtieji ministrai: aplinkos ministras Kęstutis Navickas, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, finansų ministras Vilius Šapoka, krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, susisiekimo ministras Rokas Masiulis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Po pristatymo Vyriausybės programą (projektas Nr. XIIP-174) Seimo statuto nustatyto tvarka svarstys Seimo frakcijos ir komitetai, kurie turi teisę pakviesti Ministrą Pirmininką ar ministrą su jais suderintu laiku atsakyti į klausimus. Vyriausybės programos svarstymas ir tvirtinimas Seimo posėdyje numatomas gruodžio 13 d., antradienį. Iš karto po programos patvirtinimo planuojamas Vyriausybės narių prisaikdinimas. Pagal Seimo statutą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pateikimo Seimas posėdyje turi apsvarstyti Vyriausybės programą. Šiame posėdyje pirmiausia išklausoma Seimo opozicijos lyderio pranešimas, frakcijų, pradedant opozicinėmis, ir komitetų išvados. Po to rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis Ministrui Pirmininkui, taip pat galimybė jam ir ministrams dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Kai Ministras Pirmininkas ir ministrai baigia atsakinėti į Seimo narių klausimus, Seimas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės programos. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei patobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo šio statuto 194–196 straipsniuose nustatyta tvarka. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Vyriausybės nariai prisiekia Seime Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.    

„Kas performuos ES – Briuselis ar valstybės narės“

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas ir Seimo nariai Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Rimas Andrikis 2016 m. lapkričio 29 dieną lankėsi Briuselyje (Belgijos Karalystė), kur dalyvavo Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto (AFCO) organizuotame tarpparlamentiniame susitikime su ES nacionalinių parlamentų komitetų atstovais. Susitikime buvo aptarti Europos Parlamento tyrimo teisės, Europos Sąjungos rinkimų teisės peržiūros bei Europos Sąjungos institucijų raidos ateityje klausimai. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkė Danuta Maria Hubner, pasveikinusi posėdžio dalyvius pažymėjo, kad pasaulyje vyksta didžiulė ekonominė ir socialinė transformacija – sumažėjęs skurdas, gyvenimo sąlygos yra pagerėję ir neturtingose pasaulio šalyse, padidėjęs žmonių judumas. Tačiau deja, yra ir negatyvioji pusė – terorizmas, įvairūs valstybių vidiniai sukrėtimai, pakilusi populizmo banga, tam tikras netikrumo laikotarpis. Tačiau ES turi tapti atspari prasidėjusiems smūgiams ir šis laikotarpis turi tapti ne netikrumo, o drąsos laikotarpiu. Todėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai sprendė, kaip ES galėtų efektyviausiai susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir išspręsti iškilusias problemas. Paminėtina, kad šiame susitikime didžiausias dėmesys buvo skirtas ir daugiausia diskusijų sukėlė ES rinkimų teisės peržiūros ir ES institucijų raidos ateityje klausimai. Posėdžio metu Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai diskutavo dėl Europos Parlamento pateiktos iniciatyvos, kuria siūloma reformuoti Europos Parlamento rinkimų sistemą, keičiant 1976 m. priimtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Vienas iš pagrindinių šios iniciatyvos tikslų – padidinti ES piliečių susidomėjimą rinkimais į Europos Parlamentą ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuose. Pažymėtina, kad ši iniciatyva buvo svarstyta Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetuose, Seimo Europos reikalų komitetas 2016 m. balandžio mėn. buvo priėmęs politinę nuomonę. Nacionalinių parlamentų atstovai, diskutuodami dėl rinkimų teisės peržiūros, kėlė klausimą, ar rinkimų teisės suvienodinimas padės išspręsti pasitikėjimo ES institucijomis klausimą, ar tai turės pridedamąją vertę siekiant sumažinti netikrumą ir legitimumo stoką. Posėdyje dalyvavęs Seimo Europos reikalų komiteto narys Audronius Ažubalis, pristatydamas, kaip jis pažymėjo „ne tik atsargią, bet ir neigiamą Seimo poziciją aptariamu klausimu, posėdžio dalyvius paragino atidžiai įvertinti iniciatyvos turinį. Jis pažymėjo, kad: „ES vienybė yra skirtingume. Rinkimų tvarkos visose ES valstybėse narėse suvienodinimas prieštarautų šiam šūkiui ir valstybių narių kultūrinėms tradicijoms, o svarbiausia, keltų grėsmę mažosioms ES valstybėms narėms“. A. Ažubalis pabrėžė, kad „negalime sumažinti atskirų valstybių narių galių ir negalime diskutuoti apie rinkimų reformą, negirdėdami piliečių“. Aptardami ES institucijų raidos ateityje klausimus posėdžio dalyviai diskutavo apie iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria ES ir, kaip juos efektyviai reikėtų spręsti. Pasisakydamas tarpparlamentiniame posėdyje A. Ažubalis iškėlė retorinį klausimą: „kas performuos ES – Briuselis, ar valstybės narės“? Jis kvietė ES atsikratyti sąstingio, nes valstybėms narėms reikia efektyvios ir veiksmingos Europos Sąjungos. A. Ažubalis pažymėjo, kad: „negalime leisti, kad susidarytų daugiagreitė ES, nes tai ją sugriautų. Valstybės narės yra demokratijos garantas, o piliečiai nori ir turi būti girdimi. Todėl ES integracijos gilinimas gali tik pagreitinti skilimą“.

Seimo Pirmininko vizitas Latvijoje

Jolanta Anskaitienė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo vadovaujama delegacija Rygoje susitiko su Latvijos vadovais, aptarė Lietuvos ir Latvijos pasirengimą valstybių Šimtmečio minėjimui 2018 metais, regiono saugumo, Rytų partnerystės ir branduolinės saugos klausimus. „Su Latvijos vadovais aptarėme mūsų valstybėms svarbiausius klausimus. Viena pagrindinių temų – kaip užtikrinsime mūsų regiono visapusišką saugumą, kritinės infrastruktūros atsparumą galimiems iššūkiams“, – sakė Seimo Pirmininkas V. Pranckietis. Susitikime su Latvijos Respublikos Prezidentu Raimondu Vėjuoniu (Raimonds Vējonis) aptarti dvišaliai Lietuvos ir Latvijos santykiai, bendri infrastruktūriniai projektai, Klaipėdos SGD terminalo galimybių išnaudojimas, daug dėmesio skirta Rytų partnerystės klausimams ir situacijai Ukrainoje aptarti. V. Pranckiečio ir Saeimos Pirmininkės Inaros Mūrniecės (Ināra Mūrniece) dėmesio centre buvo parlamentinio bendradarbiavimo stiprinimas, Baltijos Asamblėjos veikla, regioninės integracijos gilinimas. Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai taip pat aptarė Baltijos šalių saugumo stiprinimo, padėties Ukrainoje klausimus, pasirengimą atremti hibridines grėsmes. Susitikimų metu buvo pabrėžta, kad Baltijos šalių energetinio saugumo stiprinimui svarbu sukurti vieningas Baltijos šalių elektros ir dujų rinkas, pažymėtas teigiamas Klaipėdos SGD terminalo vaidmuo visam Baltijos regionui ir tokių strateginių infrastruktūros projektų kaip Rail Baltica svarba gilinant Baltijos ir Centrinės Europos šalių integraciją. Susitikime su Latvijos Ministru Pirmininku Mariu Kučinskiu (Māris Kučinskis) aptarti dvišaliai ekonominiai santykiai, regioninių infrastruktūros projektų svarba. Darbo vizito Latvijoje pabaigoje Seimo Pirmininkas ir jo vadovaujama delegacija apsilankė Lietuvos Respublikos ambasadoje. Latvijos Saeimos kanceliarijos nuotraukos (aut. – Ernests Dinka)    

V. Savukynas. Kaip elitas pakėlė „valstiečių“ reitingus?

V. Savukynas Tie, kas konsultuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, gali kelti šampano taurę. Nors būtų geriau, kad ta taurė būtų pripildyta lietuviškų obuolių sulčių. Tačiau mes kalbame ne apie formą, o esmę. O esmė tokia: jie pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas viešųjų ryšių guru – kad kritika virstų populiarumą garantuojančiu veiksniu. Apie ką aš? Ogi apie tai, kad „valstiečių“ puolimas šiuo metu tėra stipri vandens srovė ant jų populiarumo malūno. Pirmiausia, nėra politiškai apdairu pulti laimėjusius iš karto po rinkimų. Taip puoli ne tik tuos žmones, kurie balsavo, bet ir tuos, kurie norėjo, bet nebalsavo, arba tuos, kurie visada šliejasi prie stipresnių. Šiandien stipriausi yra „valstiečiai“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė puikiai išmoko šią pamoką. Ar prisimenate, ji labai aršiai bandė suardyti susiformavusią koaliciją po 2012 metų rinkimų. Ir koks rezultatas? Jos reitingai smuko. Todėl dabar ji apdairiai tyli. Ir teisingai daro. Reikia palaukti realių šios vyriausybės sprendimų, o tada jau kritikuoti. Tačiau konservatoriai iš tos istorijos nepadarė jokių sprendimų. Kritikuodami pirma laiko, mušdami socialiniuose tinkluose visus, kurie nepritaria jų nuomonei, jie tik patvirtina savo kaip arogantiškų politikų įvaizdį. Apie savo aroganciją prabilo net patys konservatoriai. Tad panašu, kad ir dabar taip su kritikais nutiks. Juk kol kas „valstiečiai“ dar nieko neapdarė, už ką juos būtų galima labai kritikuoti ar girti. Todėl kritika neatrodo įtikinama. Dar daugiau, gąsdinimai, jog „valstiečiai“ yra kaip tie Apokalipsės raiteliai, pranašaujantys pasaulio pabaigą, tik prisideda prie dūmų uždangos, kuri vėliau bus reikalinga valdžiai. Ką aš turiu omenyje? Juk visi žinome, kad nebus taip blogai. Ir pagalvos žmogus, kuris tikėjosi blogiausio: „o gal ir nebloga ta nauja valdžia, jei galėjo padaryti blogai, bet nepadarė.“ Kai nieko nesitiki, tai net menkiausias darbas atrodo kaip žygdarbis. Tad ar verta naujai vyriausybei suteikti tokį žemą vertinimo atskaitos tašką? Manau, kad tiek politiniai oponentai, tiek visuomenės gyvenimo kritikai, tiek ir pati visuomenė turi kelti ambicingus tikslus vyriausybei. Privalu iš jos tikėtis Lietuvai svarbių ir reikalingų darbų. Naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neturi politinės patirties, nežino, kur Seimo posėdžių salė, nėra iš elito? Tai dar geriau – vadinasi, jis yra vienas iš mūsų. O jei elitas šaiposi, tai tuo blogiau elitui. Lietuvoje vėl atgijo elito ir „neelito“ priešstata. Ir tai yra nenaudingiausia tiems, kurie save priskiria elitui. Tai iš anksto pralaimėti užprogramuota pozicija. Demokratinėje sistemoje, kai lemia daugumos balsai, yra neišmintinga erzinti daugumą. Be to, tikrojo elito užduotis yra lavinti visuomenę, kelti jos lygį, o ne ją žeminti ir niekinti. Naujoji koalicija yra nauja tiesiogine šio žodžio prasme. Atėjo daug naujų žmonių. Ir labai svarbu atidžiai žiūrėti, kaip jie dirbs. Ir reikia palaukti labai mažai: bus darbai, tuomet reikia juos ir vertinti. Ir labai griežtai. Tačiau išankstinė kritika jiems tik suteiks papildomų populiarumo balų. O juk rinkimai pasibaigė. Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

Donaldas Trumpas paskelbtas 2016 metų leidinio „Time“ metų žmogumi

www.delfi.lt Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbtas 2016 metų leidinio „Time“ metų žmogumi. Įtakingas amerikiečių žurnalas šį apdovanojimą skiria už didžiausią teigiamą ar neigiamą įtaką naujienoms ar žmonių gyvenimams. Anot Rusijos prezidento Vladimiro Putino, Donaldas Trumpas yra protingas žmogus, tad netruks supras savo, kaip JAV prezidento, įsipareigojimų ir atsakomybės, rašo „The Independent“. Kaip pareiškė V. Putinas, Vakarų bandymai sukurti pasaulį, kuriame dominuotų vienos krypties politinės jėgos, pasirodė nesėkmingi ir galių pusiausvyra pamažu grįžta. Kai D. Trumpas nugalėjo savo varžovę Hillary Clinton, V. Putinas aiškiai leido suprasti, kad nori, jog Rusijos ir JAV santykiai būtų atkurti. Išrinktasis JAV prezidentas taip pat jau anksčiau yra reiškęs savo susižavėjimą Rusijos lyderiu. Jis pabrėžė savo nusiteikimą kartu su Kremliumi siekti bendrų tikslų. Rusijos prezidentas sakė nenorįs jokio priešiškumo su Baltaisiais rūmais ir sieksiąs, kad bendromis pastangomis pagaliau pavyktų įveikti tarptautiniu mastu besireiškiantį terorizmą. Kremliuje kalbėdamas aukšto rango šalies vadovams ir politikams V. Putinas minėjo: „Nenorime konfrontacijos nė su viena šalimi. Rusija, kitaip nei mano priešu ją laikantys kolegos iš užsienio, niekada neieškojo priešų. Mums reikia draugų. Esame pasirengę bendradarbiauti su JAV administracija. Užtikrinti tarptautinį saugumą yra mūsų bendras įsipareigojimas.“ V. Putinas aiškiai pasakė, kad santykiai su Vašingtonu turėtų būti naudingi abiem pusėms ir Rusija kaipmat sureaguotų, jei šis abipusiškumo principas būtų pažeistas. Kalbėdamas jis pridūrė: „Neleisime, kad būtų pažeidžiami mūsų interesai ar jų būtų nepaisoma.“ Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir įsitraukimo į karą Sirijoje, Kremliaus ir Vakarų santykiai grįžo į laikotarpio po Šaltojo karo lygį. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, kad per neseniai vykusius prezidento rinkimus Kremliaus remiami programišiai įsilaužė į JAV politinių partijų svetaines ir el. pašto paskyras, taip mėgindami paveikti įvykių eigą. Praėjus kelioms dienoms po kontraversiško telefoninio pokalbio su Taivano prezidente, išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažėrė priekaištų Kinijai, praneša CNN. Dviejose socialinio tinklo „Twitter“ žinutėse D. Trumpas apkaltino Kiniją dėl dirbtinai žemo valiutos kurso ir karinės laikysenos Pietų Kinijos jūroje, kur verda įtempti teritoriniai ginčai. „Ar Kinija atsiklausė mūsų, ar gerai devalvuoti valiutą (dėl ko mūsų kompanijoms tapo sunkiau konkuruoti), didelių mokesčių mūsų produktams, patenkantiems į jų šalį (JAV jų neapmokestina), ar kurti didelį karinį kompleksą Pietų Kinijos jūros viduryje? Aš taip nemanau!“, – rašė D. Trumpas savo socialinio tinklo paskyroje. D. Trumpo kritikai sako, kad toks išrinktojo JAV prezidento diplomatinis stilius gresia konfrontacija su Kinija. Praėjusią savaitę D. Trumpas telefonu 10 minučių kalbėjosi su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. Tai pirmasis JAV prezidento pokalbis su Taivano vadovu nuo 1979 metų, kai Vašingtonas atkūrė diplomatinius santykius su Pekinu. Taivaną, į kurį po pralaimėjimo komunistams pilietiniame kare 1949 metais pasitraukė Kinijos nacionalistai, Kinija laiko savo teritorijos dalimi ir siekia suvienijimo valdant Pekinui. Neaišku, kaip naujausi D. Trumpo komentarai bus sutikti Pekine. Dėl jo pokalbio su Taivano lydere Kinijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą JAV. Pirmadienį pasirodžiusiame oficialiame Komunistų partijos ruporu laikomame tarptautiniame leidinyje „People`s Daily“ sakoma, kad telefoninis pokalbis buvo blogas precedentas. „Nekonvencinis D. Trumpo žingsnis dėl Taivano buvo perspėjimo skambutis Kinijos-JAV santykių krypčiai. Kinija nežiūrės į tai nerimtai“, – sakoma laikraštyje. Kinijos užsienio ryšių ekspertas ir buvęs Kinijos lyderio Deng Xiaopingo vertėjas Victoras Gao sako, kad kaip išrinktasis prezidentas D. Trumpas gali sakyti, ką nori, bet jo komentarai turės didžiules tarptautines pasekmes, kai tik jis oficialiai pradės eiti pareigas. „Tikimės, kad išrinktasis prezidentas D. Trumpas, kuris greitai įžengs į Baltuosius Rūmus, elgsis pagarbiai, atsakingai ir taps taikos bei stabilumo jėga vietoj to, kad darytų įnoringas ir kaprizingas pastabas, skirtas nustebinti pasaulį“, – sako jis. DELFI

Valstybei žalos padarę tarnautojai neturi išvengti asmeninės atsakomybės

Seimo narė Agnė Bilotaitė pateikė Seimui Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kuriomis griežtinama asmeninė atsakomybė valstybės tarnautojams, savo veiksmais padariusiems žalos valstybei. Pataisomis siekiama įteisinti prievolę reikalauti valstybės tarnautoją atlyginti žalą, kai ši padaryta tyčiniais veiksmais. Po pateikimo Seimo nariai vienbalsiai pritarė pataisoms. Šiuo metu valstybės ir savivaldybių institucijų kontrolę prižiūrinčios institucijos bei teismai negali efektyviai išieškoti valstybės tarnautojų veiksmais padarytos žalos, nes esamas valstybės tarnautojų atsakomybės teisinis reguliavimas turi esminių spragų, leidžiančių valstybės tarnautojams likti nenubaustiems. „Taip sudaromos neskaidrios ir korupcinės sąlygos valstybės tarnautojams išvengti realios asmeninės atsakomybės. Dabar galiojantis įstatymas suteikia institucijoms teisę regreso tvarka išieškoti žalą iš asmens, bet šia teise ne itin dažnai naudojamasi, todėl tai turi tapti prievole. Matome daug pavyzdžių, kaip savo sprendimais žalos pridarę valstybės tarnautojai ir pareigūnai išsisuka tik tuo, kad yra atleidžiami iš darbo. Tokia praktika tikrai nedrausmina ir negąsdina, o be to, valstybei brangiai kainuoja“, – teigia pataisų iniciatorė A. Bilotaitė. Pataisoms įsigaliojus, valstybės tarnautojas turėtų atlyginti visą padarytą žalą, jeigu jo veiksmai buvo pripažinti tyčiniais. Taip pat siekiama padidinti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo atlyginimo kas mėnesį išieškomų sumų procentą – nuo 20 iki 40 ir padidinti bei suvienodinti viršutinę žalos atlyginimo ribą, jei asmenų veikose nėra tyčios. Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, nustatančios griežtesnę tarnautojų asmeninę atsakomybę, jau teikiamos trečią kartą. „Tai nuteikia pozityviai, nes iki šiol šios pataisos nepasiekdavo svarstymo stadijos. Tikiuosi, kad Seimui užteks politinės valios jas priimti“, – sakė A. Bilotaitė. Kartu su šiomis pataisomis Seimui pateiktas ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo numatoma, kad valstybė, atlyginusi dėl pareigūno ar valstybės tarnautojo tyčinių veiksmų atsiradusią žalą, įgyja regreso teisę ir turi teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 12 vidutinių jų darbo užmokesčių. Šiuo metu galiojančiame įstatyme nustatyta riba – 9 vidutiniai atlyginimai. Priėmus siūlomas abiejų įstatymų pataisas, būtų padidinta ir suvienodinta viršutinė žalos atlyginimo riba ( iki 12 vidutinių mėnesio atlyginimų), kai valstybės tarnautojo veiksmai pripažinti netyčiniais. lrs.lt  

EK skatina dėmesį skirti investicijoms, struktūrinėms reformoms ir atsakingai fiskalinei politikai

Liucija Vervečkienė Seimo Europos reikalų komiteto biuro patarėja 2016 m. Europos Sąjungoje įvyko nemažai teigiamų pokyčių, rodančių Europos ekonomikos atsparumą ir atsigavimą: augo aktyvumo lygis, nedarbo lygis mažėja, nuo 2013 m. sukurta 8 mln. naujų darbo vietų, mažėja vidutinis valdžios sektoriaus deficito lygis euro zonoje, bendros investicijos 2014 m. pradėjo augti ir prognozuojama, kad augs toliau. Tačiau, kaip Seimo Europos reikalų komitete (ERK) pristatydamas 2017 m. Metinę augimo apžvalgą pabrėžė Europos Komisijos (EK) narys Vytenis Povilas Andriukaitis, augimą stabdo po krizės likę padariniai ir dar prieš krizę buvę struktūriniai trūkumai. EK parengtoje 2017 m. Metinėje augimo apžvalgoje, kuria pradedamas Europos semestro ciklas ir įvardijami svarbiausi ekonomikos ir socialinės politikos prioritetai, akcentuojamas socialinės atskirties ir skurdo mažinimo ES poreikis. Valstybės narės skatinamos dėti daugiau pastangų trims prioritetams įgyvendinti: investicijoms skatinti, struktūrinėms reformoms įgyvendinti ir tvariai fiskalinei politikai užtikrinti. Ypač didelis dėmesys skiriamas atskirties mažinimo, įgūdžių darbo rinkoje stiprinimo, tvarių viešųjų finansų klausimams. EK taip pat ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti joms kasmet teikiamas Tarybos rekomendacijas. 2017 m. Metinės augimo apžvalgos pristatyme taip pat dalyvavo ir pasisakė Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Ūkio ministerijos atstovai. Komiteto nariai domėjosi Žiedinės ekonomikos paketo pasiūlymų įgyvendinimo eiga, ES Rytų Partnerystės politikos perspektyvomis, ES energetikos politikos ir maisto saugos klausimais. Posėdžio dalyviai pritarė, kad būtina stiprinti kovos su skurdu ir atskirtimi priemones, gerinti investicinį klimatą ir skatinti darbo vietų kūrimą. 2017 m. Metinę augimo apžvalgą toliau svarstys atsakingi Seimo specializuoti komitetai. Europos reikalų komitetas prie šio klausimo grįš svarstydamas Europos Komisijos rengiamą Šalies ataskaitą. ERK vykdo dalyvavimo Europos semestre parlamentinę kontrolę: nagrinėja Europos semestro dokumentus, svarsto Vyriausybės parengtas programas, Lietuvai skirtas Tarybos rekomendacijas ir prireikus priima sprendimus dėl jų. Stengdamasis plėtoti Seimo ir EK dialogą, ERK kiekvienais metais kviečia EK narį pristatyti Metinę augimo apžvalgą ir Lietuvai skirtas rekomendacijas tam, kad Komisija dalyvautų betarpiškoje diskusijoje su Seimu. Metinę augimo apžvalgą ERK ją svarstyti perduoda ir Seimo specializuotiems komitetams.  

Išskirtos pagrindinės sritys, kurioms naujai išrinktas Seimas ir Vyriausybė turėtų skirti daugiausiai dėmesio

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) narės aktyviai seka Seimo ir Vyriausybės posėdžių salėse priimamus sprendimus, kurie labai dažnai turi įtakos verslo raidai ir šalies konkurencingumo rodikliams. LPK apklausus 120 aukščiausio lygio Lietuvos įmonių vadovų, išskirtos pagrindinės sritys, kurioms naujai išrinktas Seimas ir Vyriausybė turėtų skirti daugiausiai dėmesio. Kaip svarbiausią prioritetą įmonių vadovai įvardino šalies švietimo sistemos pertvarką. Beveik ketvirtadalis (23,3 proc.) verslo atstovų, dalyvavusių PLI apklausoje, teigė, jog susiduria su didėjančia darbuotojų kvalifikacijos trūkumo problema. Nors universitetų ir kolegijų studentų skaičius Lietuvoje yra pakankamai didelis, tačiau per mažas profesinių mokyklų prestižas – studentai dažniausiai mieliau siekia išsilavinimo universitetuose ir kolegijose. Taip pat verslo atstovai pasigenda aktyvesnio verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimo, kuriant tinkamas ir aktualias mokymo programas verslui. Daugelis apklaustųjų akcentavo kompleksinių pokyčių švietimo politikos srityje poreikį. Antruoju prioritetu verslininkai įvardino santykių su užsienio partneriais stiprinimą ir naujų darbo rinkų paiešką. Šį prioritetą rinkosi penktadalis visų respondentų (20 proc.). Pasikeitus eksporto kryptims ir didėjant neapibrėžtumui Europos Sąjungoje, Didžiojoje Britanijoje, daugelis verslo atstovų vis dar neranda jų lūkesčius atitinkančių rinkų ir viliasi, jog išrinkta naujoji valdžia gebės pratęsti sėkmingą bendradarbiavimą su užsienio partneriais. Tikimasi, kad naujoji valdžia konkretizuos prioritetines eksporto sritis, sudarys galimybes palengvinti eksporto draudimą ir aktyviai dalyvaus formuojant Transatlantinės prekybos sutarties nuostatas bei jas išaiškinant Lietuvoje. 2012 m. atliktame PLI 54 proc. respondentų teigė, jog darbo santykių gerinimas yra pagrindinis prioritetas, į kurio keitimą turėtų atsižvelgti tuomet naujai išrinkti valdžios atstovai. Galima pasidžiaugti, jog šiais metais, nusprendus priimti naująjį Darbo kodeksą, šis prioritetas jau nukrito į ketvirtąją vietą – tik 16,7 proc. respondentų teigia, jog darbo santykiai yra pirminis prioritetas. Kiti verslo atstovų minėti prioritetai: inovacijų diegimo gerinimas (17,5 proc.) ir finansavimo gerinimas (13,3% proc.). Remiantis „Eurostat“ duomenimis, produktyvios investicijos sudaro 6,7 proc. Lietuvos BVP, pagal šį rodiklį Lietuvai tenka 10 vieta tarp ES valstybių. Nors socialiniai rodikliai byloja apie mažėjantį nedarbą Lietuvoje, tačiau darbo rinkoje dėl esamo struktūrinio nedarbo susiformavo aukšto ilgalaikio nedarbo tendencija. Augant emigracijai ir negerėjant demografinei padėčiai, kai kuriuose Lietuvos regionuose ima vis labiau trūkti kvalifikuotų ir motyvuotų mokytis darbuotojų. Didėjantis aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų trūkumas skatina įmones svarstyti apie specialistų paiešką užsienio šalyse. Lietuvos pramonininkų konfederacijai (LPK) apklausus 120 aukščiausio lygio Lietuvos įmonių vadovų, beveik du iš trijų darbdavių teigia, jog jaučia darbuotojų trūkumą. Labiausiai trūksta vidutinės kvalifikacijos darbuotojų. 5-ios iš 10-ies apklaustų įmonių teigė, jog joms trūksta gamybinės įrangos operatorių. 4-ios iš 10-ies įmonių, jog trūkstą įvairių gamybos vadovų ir inžinierių bei įrangos mechanikų-prižiūrėtojų. 3 iš 10-ies įmonių sakė, jog trūksta programuotojų ar kitų IT specialistų, taip pat prekybos vadybininkų. Daugiau nei pusė (64,2 proc.) apklaustų įmonių atstovų teigė, jog darbuotojų trūkumą būtų linkusios pakeisti specialistais iš užsienio. Tik 19,2 proc. įmonių vadovų įvardino, kad šiuo metu nėra linkę įdarbinti užsieniečių. Apie 16,7 proc. apklaustųjų teigė, jog nesvarstė priimti specialistų iš užsienio, nors dalis jų pripažino, jog periodiškai priima darbuotojus iš užsienio, tačiau dėl griežtos įdarbinimo tvarkos nemato galimybės darbuotojų iš užsienio skaičiaus sieti su ilgalaikės plėtros strategija. Taip pat, įmonių vadovų teigimu, galimybė rasti ir gebėti pritraukti būtinų įmonei specialistų darbui Lietuvoje būtų tik pozityvus impulsas įmonių veiklai. ` 30,8 proc. atstovų teigė, jog susidūrė su situacijomis, kai biurokratiniai ar teisiniai trukdžiai kliudė užsieniečių įdarbinimui. Visos įmonės vienareikšmiškai sutiko, jog procedūros trunka per ilgai, atsakingos institucijos Lietuvoje ne visada geranoriškai bendradarbiauja, dėl perteklinių apribojimų darbuotojai praranda suinteresuotumą dirbti įmonėje ilgesniam nei pusės metų ar metų laikotarpiui. Dalis įmonių pripažino, jog tenka naudotis kitais būtais įsivežti darbuotojų darbui Lietuvoje. Pavyzdžiui, samdomi dirbti Lenkijoje priimti darbuotojai, taip apeinant Lietuvos migracijos reikalavimus. ` LPK vienintelė šalyje kas ketvirtį atlieka ir pristato aukščiausio lygio 120 Lietuvos įmonių vadovų nuomonių ir prognozių apklausos analizę – Pramonės lūkesčių indeksą (PLI).

M. Drunga. Socializmas arba mirtis

Dažniausiai žmonės turi savyje ir blogo, ir gero. Retas žmogus – kiaurai blogas, be mažiausio dorybės krislelio. Net ir diktatoriai ne visi vienodai šėtoniški. Jeigu tokiais ir buvo Stalinas bei Hitleris, o jų būta išties perdėm nuožmių budelių, to taip tiesmukai nepasakysi apie Fidelį Castro. Kaip sekmadienį rašė „Frankfurter Allgemeine“, šis „vienas iš ilgiausiai tarnavusių valstybės ir vyriausybės vadovų pasaulyje, padėjęs formuoti antrąją XX-ojo amžiaus pusę, buvo ypač giriamas dėl pavyzdingų Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos laimėjimų. Vis dėlto darbštiesiems šios šalies medikams jau seniai pritrūko medikamentų, o gerai išmokytiems abiturientams – darbo vietų. Suvargusiame Kubos ūkyje, kur gabalėlis muilo virto brangia deficitine gėrybe, vešėjo korupcija, ištvirkimas, inercija“. O tas Castro, kuris kelis dešimtmečius iš eilės leisdavo savo priešininkus persekioti, suiminėti, kartais net nuteisti myriop, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais dar pats išraudavo vieną kitą atsargiai auginamą laisvesnio privataus ūkininkavimo gėlelę. „Vis dėlto tą iš vargo gimusį priartėjimą prie Vakarų, kurį jo brolis Raulas pradėjo vykdyti, visa tai įdėmiai stebėjęs Fidelis galų gale, atrodo, priėmė. Nes kraupiu leitomityvu tapusi alternatyva „socializmas arba mirtis“ net ir šioje Karibų jūros saloje nebebuvo vienintelis pasirinkimas“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis. Kad „Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema visada tarnavo kaip argumentas už komunistinę diktatūrą Kuboje“, pripažino ir pietų Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“. „Tačiau, – tęsė jis, – argi šiais laimėjimais iš tiesų buvo galima ilgam pateisinti kasdieninę priespaudą ir masyvius nusižengimus žmogaus teisėms? Juk kitos šalys sugeba žemą kūdikių mirtingumą gražiai sujungti su laisve, demokratija ir gerove – visai kitaip negu socialistiniame elgetyne, kurį paliko F. Castro. Šiandien Kuba pradeda keistis, ir tai suartėjimo tarp Havanos ir Vašingtono dėka. Tačiau iki demokratijos kelias dar ilgas, ir pačiu paskutiniuoju metu padėtis vėl pablogėjo. Kuboje kaip nebuvo, taip vis dar nėra jokios nuomonių laisvės, jokios teisės susirinkti, jokių nepriklausomų teismų“. Savotiškai keista tai, jog daugiau nei 50 metų po revoliucijos Kuba kai kur vis dar tarnauja įkvėpimo šaltiniu ir kad dar ne visi supranta, jog F. Castro tebuvo vienas iš daugelio Lotynų Amerikos diktatorių. „Kai kurios diktatūros baigiasi tik tirono mirtimi, ypač jeigu jis, kaip F. Castro, savo pozicijas ramsto prievartos ir asmenybės kulto mišiniu“, – teigė Malmėje išeinantis pietų Švedijos dienraštis. Vašingtono priemiestyje leidžiamas nacionalinis dienraštis „USA Today“ pažymėjo, kad nors F. Castro, švelniai tariant, nebuvo JAV draugas, jis mirė „ligos ir senatvės palaužtas“ sava mirtimi – „nei CŽV, nei jo priešai, pvz., daugybė pabėgėlių iš Kubos, jo nenužudė“, nors Ekvadoro laikraštis „Telegrafo“ ir tikino, kad mėginimų, laimei, nesėkmingų, buvo labai daug. Kur kas pozityviau jį vertino Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ straipsniu „Ilga patriarcho mirtis“, rašydamas, jog „istorinėje perspektyvoje nebus galima ginčyti, kad šitas F. Castro buvo galutinai tauta virtusios moderniosios Kubos kūrėjas“. Deja, tai pareikalavo sumokėti „gilių susiskaldymų ir sunkių nuostolių kainą. [...] Gal ir turėjo išnirti tokia „stipraus vyro su pautais“ figūra kaip F. Castro, idant postkolonijinėje Kubos visuomenėje išaugtų kažkas panašaus į kad ir hibridinį, bet vis dėlto nacionalinį jausmą“. Jei Ciuricho dienraštis iškėlė F. Castro kaip moderniosios Kubos kūrėją, tai Belgrado laikraštis „Politika“ pabrėžė, kad „Fidelio Castro dėka Kuba tapo svarbiu Neprisijungusių valstybių sąjūdžio nare, o šis sąjūdis Šaltojo karo laikais turėjo didžiulį pripažinimą ypač tarp Trečiojo pasaulio šalių“. Anot Bolivijos dienraščio „Prensa“, „jau pirmosiomis valandomis po jo mirties tapo akivaizdu, kaip labai nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni tiesiog jį dievino, kiti prakeikė žemę, kuri jį nešiojo. Patys kubiečiai turės ištarti jo atžvilgiu nuosprendį, tačiau tam, kad jie galėtų tai padaryti, reikia jiems laisvės pasikeisti nuomonėmis, bet tai jų šalyje dar vis draudžiama“. „Jau vien tai daug ką pasako apie F. Castro ir jo sėdėjimo valdžioje laikus“, – brėžė išvadą La Paso laikraštis. Besąlygiškai jį pasmerkė Floridos dienraščio „Sun Sentinel“ redakcinis straipsnis, džiaugdamasis, jog „pagaliau tirono būsime atsikratę“. Anot laikraščio, „užtenka žvilgtelėti į tūkstančius džiūgaujančių kubiečių pietų Floridos gatvėse. Jų laisvė šitaip švęsti ilgai Kubą engusiojo mirtį pasako begalę apie priežastis, kurios vedė daugelį jų rizikuoti savo gyvybėmis kelyje į Floridos pakrantę–. „O pačioje Kuboje žmonės pastatyti prieš valstybės sureguliuotą gedėjimo fazę“, – rašė Fort Loderdeilo laikraštis. Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nemanė nutylėti, kad „politinių Fidelio Castro ambicijų dėka dešimtys tūkstančių kubiečių politiniais sumetimais nubausti mirtimi arba įkalinti, apie milijoną pasirinko egzilį, ekonomika sužlugdyta, likę žmonės korumpavosi tam, kad įstengtų išgyventi – būtent tokie yra Fidelio ištikimybės revoliucijos idealams rezultatai“. Niujorko dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbio James‘o Taranto žodžiais, „dauguma viešųjų reakcijų į F. Castro mirtį sekė įprastinį pavyzdį. Dešinieji pagrįstai apraudojo jo gyvenimą, ne jo mirtį. Kairieji reiškė jam pagyrimus ar bent laikėsi neutraliai, abiem atvejais numodami ranka į tuos siaubus, kuriuos jis skleidė Kuboje daugiau nei pusšimtį metų“. Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ kitame savo straipsnyje suabejojo, ar greit matysime Kuboje pokyčių. Kodėl? Ogi todėl, kad „Raulas Castro ir kariškiai šalį bei jos vargo ekonomiką tvirtai kontroliuoja, opozicios daigai minimalūs, į juos dėmesį kreipia tik tarptautinė bendrija, o pačioje Kuboje režimas juos neproporcingai šiurkščiai užslopina“. „R. Castro yra pakartotinai pareiškęs, kad jo mažytės reformos taikomos tik antrinėms ūkio sritims ir jokiu būdu nepalies komunistų partijos galios monopolio ar šalį valdančios vyriausybės viršūnių“, – teigė Ciuricho dienraštis. Anot Vienos dienraščio „Standard“, „F. Castro mirtis – pirmasis būsimojo JAV prezidento D. Trumpo išbandymas. Nuo jo priklausys, ar jis diktatūrą Kuboje savo priešiška laikysena sustiprins, ar jis toliau skatins šalį atsiverti, kaip tą pagaliau pradėjo daryti B. Obamos vyriausybė“. Pasak kito jau minėto JAV dienraščio „USA Today“ vedamojo, „aišku, yra dar vietos padidinti spaudimą Kubos valdžiai, kad ji bent kiek gerbtų žmogaus teises. Tačiau būtų klaida manyti, kad sankcijų tęsimas pagreitins sistemos žlugimą ir taip įgalins kubiečius greitai pradėti gyventi geriau“. „Ekonominės sankcijos neprivertė kubiečių sukilti prieš valdžią. O valdžios jos irgi neprivertė toleruoti jai nepatinkančių nuomonių. Išties broliams Castro sankcijos buvo parankus pasiteisinimas jų pačių prastos ūkio politikos pasekmėms maskuoti“, – rašė netoli Amerikos sostinės leidžiamas nacionalinis laikraštis. „Jei D. Trumpas iš tikrųjų nori kelti „Ameriką į pirmąją vietą“, jis su Havana ims bendradarbiauti, o ne nuo jos nusisuks“, – teigė Londono laikraštis „Financial Times“ ir davė tokius argumentus: Pirma, „Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga Karibų jūros areale konkuruoti su Rusija bei Kinija ir duoti amerikiečių bendrovėms laisvą prieigą prie Kubos“. Antra, „Kuba, kuri stipriai priešinasi narkotikų kontrabandai ir suvaidino esminį vaidmenį įtikinant Kolumbijos marksistinius sukilėlius sudėti ginklus, yra natūrali sąjungininkė kovoje su terorizmu“, – rašė Britanijos sostinės verslo dienraštis. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Seimas: JAV lyderystė Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas

Seimas posėdyje priėmė rezoliuciją dėl strateginės Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų partnerystės. Priimtame dokumente pažymima, kad Lietuva įsipareigoja atsakingai narystei NATO, stiprindama savo gynybą, didindama jos finansavimą, kad jau 2018 metais būtų pasiekta mažiausiai 2 proc. BVP. Seimas atkreipia dėmesį į tai, kad JAV lyderystė ir įsitraukimas Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas, todėl Lietuva kartu su JAV yra pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, įskaitant laisvės ir demokratijos principų puoselėjimą, NATO matomumo ir karinio atgrasymo priemonių Vidurio ir Rytų Europoje stiprinimą, abipusiškai naudingos laisvosios prekybos erdvės sukūrimą, strateginių projektų ekonomikos, energetikos, saugumo bei kitose srityse vystymą. Rezoliucijoje akcentuojama, kad Seimas yra pasirengęs skatinti glaudesnį Lietuvos ir JAV dvišalį bendradarbiavimą politinių partijų, taip pat verslo, akademiniu, įvairių sričių ekspertiniu lygmenimis. Seimas pabrėžia, kad Lietuva buvo, yra ir išliks patikima JAV partnerė Europoje ir Baltijos jūros regione. Už tai numatančią Seimo rezoliuciją balsavo 116 Seimo narių, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo. Seimas taip pat  priėmė rezoliuciją dėl padėties Ukrainoje ir sankcijų Rusijos Federacijai. Priimtu dokumentu Seimas tvirtai remia Ukrainos suverenitetą, nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą ir ragina ES valstybes nares pratęsti sankcijas Rusijos Federacijai tol, kol bus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad esminė sąlyga atkurti taiką ir stabilumą rytinėje Ukrainos dalyje yra visiškas Minsko susitarimų įgyvendinimas, pirmiausia užtikrinant realias paliaubas ir nevalstybinių pajėgų išvedimą iš Ukrainos teritorijos, taip pat pripažįstama, kad bet kokie bandymai šiuo metu švelninti ar panaikinti sankcijas Rusijos Federacijai paskatintų agresyvią Rusijos politiką ir padidintų grėsmę Ukrainos, Lietuvos ir visos Europos saugumui. Seimas pakvietė ES kaip galima greičiau nustatyti bevizį režimą Ukrainai ir Gruzijai ir skatina Ukrainą ryžtingai kovoti su korupcija, tęsti demokratijos plėtros, teisinės valstybės kūrimo ir kitas šaliai modernizuoti būtinas reformas. 2016 m. gruodžio 15–16 dienomis vyksiančioje Europos Vadovų Taryboje bus keliamas sankcijų Rusijai pratęsimo klausimas. Seimo priimtame dokumente pabrėžiama Ukrainos ir kitų ES Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių valstybių strateginė svarba Europos Sąjungai ir poreikis užtikrinti šios programos tęstinumą, stiprinimą ir tolesnį įgyvendinimą. lrs.lt

Seimas patvirtino Seimo komitetų sudėtis

Seimas plenariniame posėdyje patvirtino penkiolikos Seimo komitetų sudėtis. Už Seimo nutarimą „Dėl Seimo komitetų sudėties patvirtinimo“  balsavo 116 Seimo narių, prieš balsavusių nebuvo, susilaikė 9 parlamentarai. Pagal priimtą nutarimą Aplinkos apsaugos komitete dirbs dešimt Seimo narių: Kęstutis Bacvinka, Linas Balsys, Simonas Gentvilas, Juozas Imbrasas, Kęstutis Mažeika, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Petras Nevulis, Paulius Saudargas, Rimantas Sinkevičius, Virginija Vingrienė. Audito komitetą sudarys parlamentarai Agnė Bilotaitė, Rasa Budbergytė, Rūta Miliūtė, Aurelijus Veryga, Arvydas Nekrošius, Aušrinė Norkienė, Naglis Puteikis, Ingrida Šimonytė, Gintaras Vaičekauskas – iš viso devyni Seimo nariai. Trylika Seimo narių Vida Ačienė, Valius Ąžuolas, Kęstutis Bartkevičius, Algirdas Butkevičius, Kęstutis Glaveckas, Stasys Jakeliūnas, Andrius Kubilius, Mykolas Majauskas, Aušra Maldeikienė, Andrius Palionis, Viktoras Rinkevičius, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys dirbs Biudžeto ir finansų komitete. A. Butkevičius komiteto nario pareigas pradės eiti nuo gruodžio 15 d. Šiuo metu Seimo narys A. Butkevičius laikinai eina Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Ekonomikos komitete dirbs dvylika Seimo narių: Zbignevas Jedinskis, Eugenijus Gentvilas, Virginijus Sinkevičius, Virgilijus Poderys, Bronislovas Matelis, Raimundas Martinėlis, Dainius Kreivys, Gabrielius Landsbergis, Jurgis Razma, Tadas Langaitis, Mindaugas Bastys, Artūras Skardžius. Seimas patvirtino didžiausio Europos reikalų komiteto sudėtį. Šiame komitete dirbs 25 Seimo nariai: Jaroslavas Narkevičius, Rimas Andrikis, Aušrinė Armonaitė, Arūnas Gelūnas, Mindaugas Puidokas, Virginija Vingrienė, Agnė Širinskienė, Egidijus Vareikis, Rūta Miliūtė, Viktoras Rinkevičius, Bronius Markauskas, Virgilijus Poderys, Dovilė Šakalienė, Linas Balsys, Aušra Maldeikienė, Andrius Kubilius, Dainius Kreivys, Ingrida Šimonytė, Audronius Ažubalis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Kęstutis Masiulis, Rasa Budbergytė, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Viktorija Čmilytė-Nielsen. Kaimo reikalų komitetą sudarys dešimt Seimo narių: Vytautas Kamblevičius, Juozas Baublys, Andriejus Stančikas, Bronius Markauskas, Juozas Rimkus, Alfredas Stasys Nausėda, Vytautas Rastenis, Aurimas Gaidžiūnas, Kazys Starkevičius, Petras Čimbaras. Šioje kadencijoje įkurtame Kultūros komitete dirbs Seimo nariai Arūnas Gelūnas, Ramūnas Karbauskis, Greta Kildišienė, Robertas Šarknickas, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis, Gediminas Kirkilas – iš viso 7 parlamentarai. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą sudarys dešimt parlamentarų: Michalas Mackevičius, Virgilijus Alekna, Vytautas Bakas, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas, Audrys Šimas, Arvydas Anušauskas, Rasa Juknevičienė, Laurynas Kasčiūnas, Juozas Olekas. Socialinių reikalų ir darbo komitete dirbs parlamentarai Algimantas Dumbrava, Jonas Varkalys, Tomas Tomilinas, Justas Džiugelis, Rima Baškienė, Gediminas Vasiliauskas, Laimutė Matkevičienė, Rimantas Jonas Dagys, Monika Navickienė, Gintarė Skaistė, Algirdas Sysas – iš viso 11 Seimo narių. Patvirtinta ši Sveikatos reikalų komiteto sudėtis: Irina Rozova, Remigijus Žemaitaitis, Jonas Liesys, Agnė Širinskienė, Darius Kaminskas, Dainius Kepenis, Algimantas Kirkutis, Asta Kubilienė, Antanas Matulas, Irena Degutienė, Antanas Vinkus. Dešimt Seimo narių sudarys Švietimo ir mokslo komitetą. Jame dirbs Jaroslavas Narkevičius, Gintaras Steponavičius, Eugenijus Jovaiša, Aušra Papirtienė, Arūnas Gumuliauskas, Kęstutis Smirnovas, Levutė Staniuvienė, Mantas Adomėnas, Edmundas Pupinis, Raminta Popovienė. Devyni Seimo nariai Česlavas Olševskis, Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Petras Valiūnas, Lauras Stacevičius, Stasys Šedbaras, Kęstutis Masiulis, Julius Sabatauskas, Rimantė Šalaševičiūtė dirbs Teisės ir teisėtvarkos komitete. Užsienio reikalų komitetą sudarys parlamentarai Petras Gražulis, Aušrinė Armonaitė, Egidijus Vareikis, Mindaugas Puidokas, Dovilė Šakalienė, Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis, Emanuelis Zingeris, Juozas Bernatonis, Linas Antanas Linkevičius – iš viso 10 Seimo narių. Sudarytas šios sudėties Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas: Vanda Kravčionok, Kęstutis Pūkas, Ričardas Juška, Povilas Urbšys, Gintautas Kindurys, Zenonas Streikus, Guoda Burokienė, Valentinas Bukauskas, Irena Šiaulienė, Algis Strelčiūnas. Iš viso šiame komitete dirbs dešimt parlamentarų. Žmogaus teisių komitete dirbs septyni Seimo nariai: Leonardas Talmontas, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Algimantas Salamakinas, Sergejus Jovaiša, Rokas Žilinskas, Valerijus Simulikas, Stasys Tumėnas.   Kas vadovaus komitetams: 1. Aplinkos apsaugos komitetas: pirmininkas Kęstutis Mažeika (valstietis), pavaduotojas Simonas Gentvilas (liberalas); 2. Audito komitetas: pirmininkė Ingrida Šimonytė (konservatorė), pavaduotojas Naglis Puteikis (valstietis); 3. Biudžeto ir finansų komitetas: pirmininkas Viktoras Rinkevičius (valstietis), pavaduotojas Andrius Palionis (socialdemokratas), pavaduotojas Kęstutis Glaveckas (liberalas); 4. Ekonomikos komitetas: pirmininkas Virginijus Sinkevičius (valstietis), pavaduotojas Dainius Kreivys (konservatorius); 5. Kaimo reikalų komitetas: pirmininkas Andriejus Stančikas (valstietis), pavaduotojas Kazys Starkevičius (konservatorius); 6. Kultūros komitetas: pirmininkas Ramūnas Karbauskis (valstietis), pavaduotojas Arūnas Gelūnas (liberalas); 7. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas: pirmininkas Vytautas Bakas (valstietis), pavaduotoja Rasa Juknevičienė (konservatorė); 8. Socialinių reikalų ir darbo komitetas: pirmininkas Algirdas Sysas (socialdemokratas), pavaduotojas Tomas Tomilinas (valstietis); 9. Sveikatos reikalų komitetas: pirmininkė Agnė Širinskienė (valstietė), pavaduotojas Remigijus Žemaitaitis (tvarkietis); 10. Švietimo ir mokslo komitetas: pirmininkas Eugenijus Jovaiša (valstietis), pavaduotojas Mantas Adomėnas (konservatorius); 11. Teisės ir teisėtvarkos komitetas: pirmininkas Julius Sabatauskas (socialdemokratas), pavaduotojas Stasys Šedbaras (konservatorius); 12. Užsienio reikalų komitetas: pirmininkas Juozas Bernatonis (socialdemokratas), pavaduotojas Egidijus Vareikis (valstietis); 13. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas: pirmininkas Povilas Urbšys (valstietis), pavaduotojas Algis Strelčiūnas (konservatorius); 14. Žmogaus teisių komitetas: pirmininkas Valerijus Simulik (valstietis), pavaduotoja Rita Tamašunienė (LLRA). lrs.lt...

Pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms. Remiantis Konstitucija, premjerą Seimo pritarimu tvirtina prezidentas ir paveda suformuoti jam Vyriausybę. „Tikiuosi Seimo pritarimo S. Skvernelio kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas", - sakė D. Grybauskaitė. Sakydamas sako kalbą S. Skvernelis pabrėžė Lietuvos pasiekimus, bet sakė, kad, nepaisant jų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų savoje šalyje nesijaučia laimingi. Kandidato į Ministrus Pirmininkus Sauliaus Skvernelio kalba Seimo plenariniame posėdyje: ,,Per 26 metus Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų: atkūrėme valstybės Nepriklausomybę; įtvirtinome gyvybiškai svarbią Lietuvos narystę NATO bei Europos Sąjungoje ir Lietuvos, kaip Vakarų demokratinio pasaulio dalies, statusą; įveikėme pereinamojo laikotarpio, o vėliau – netvarios ūkio plėtros ir globalios ekonomikos svyravimų sukeltus išbandymus. Nepaisant pasiekimų nemaža dalis Lietuvos gyventojų savo šalyje nesijaučia laimingi. Tą liudija ir savižudybių, priklausomybių, smurto bei skurdo mastai. Grėsmingiausia nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje išraiška – nedidelis gimstamumas bei masinė emigracija. Ši situacija, šiandienių geopolitinių grėsmių, kylančių iš demokratijos standartų ir tarptautinės teisės principų nesilaikančių kaimynų fone, reikalauja pasvertų ir atsakingų sprendimų mūsų valstybės valdyme. Koalicija yra tvirtai įsitikinusi, kad žmogus jaustųsi laimingas ir orus, kad valstybė būtų stipri, bendro gyvenimo rūmas turi būti renčiamas įtvirtinant pamatinį gėrį: saugant valstybės Nepriklausomybę, individo gyvybę ir sveikatą, puoselėjant darnią šeimą ir bendruomenę, kuriant darnią ekonominę ir politinę aplinką. Šie pamatiniai gėriai neatsiranda savaime: jų nekuria nematoma rinkos ranka nei viską kontroliuojanti valstybė. Juos kuria asmenų ir bendruomenių sąmoningi veiksmai, kylantys iš bendrų vertybių bei valios pastangų. Valstybės vaidmuo – įgalinti asmenis ir bendruomenes spręsti savo ir aplinkos problemas, įstatymais skatinti rinktis tokį elgesį. Atsižvelgdami į kylančius iššūkius, kursime šeimoms palankią aplinką ir sudarysime galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas. Parengsime ir įgyvendinsime kompleksinę demografinę programą, kuri skatintų gimstamumą bei pailgintų žmonių gyvenimo trukmę. Lietuva negali toliau tylomis nykti. Sieksime, kad būtų pradėta vystyti lanksti mokestinė sistema šeimoms, turinčioms vaikų, kai mokamų gyventojo pajamų mokesčio dydis yra susiejamas su šeimoje auginamų vaikų skaičiumi, taip skatinant darbo rinkoje dalyvaujančius žmones susilaukti daugiau vaikų. Savivaldybėse bus išplėsti socialinių paslaugų šeimai centrai, teiksiantys pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Kiekvienoje savivaldybėje bus įsteigti dienos užimtumo centrai socialinės rizikos ir skurstančių šeimų vaikams. Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Siekdami padėti gausioms šeimoms ir paskatinti gimstamumą, nustatysime sulig kiekvienu kitu šeimoje augančiu nepilnamečiu vaiku didėjantį neapmokestinamų pajamų dydį; Skatinsime lanksčių darbo formų prieinamumą, jei norime turėti vakarietišką darbo rinką, turime suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku ar dalį darbo laiko dirbti namuose. Palaikome Prezidentės iniciatyvą kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas. Prioritetą skirsime vaikų įvaikinimui ir vaiko ugdymui šeimoje, supaprastinsime įvaikinimo sąlygas, peržiūrėsime Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei kitų įvaikinimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijas; Atėjo laikas peržiūrėti įvaikinimo procedūras užtikrinant, kad atsirastų aiškūs saugikliai, skirti apsaugoti vaikus nuo netinkamų asmenų, o kandidatų tapti įtėviais įvertinimas ir vaiko patekimas į šeimą būtų tvarkomas ne maksimaliais, o minimaliais laiko terminais. Privalome pirmaisiais mėnesiais po įvaikinimo, šeimai skirti finansinę paramą, tolygią sumai, kuri buvo skiriama vaiko išlaikymui vaikų namuose ar šeimynoje. Jei norime matyti daugiau sėkmės istorijų, įsivaikinus ir vyresnio nei trejų metų amžiaus vaikus, abu tėvai turi gauti teisę į mėnesio trukmės valstybės apmokamas vaiko priežiūros atostogas, o vienas iš tėvų – šešių mėnesių atostogas. Socialiniams darbuotojams turime suteikti papildomų įgaliojimų, didinant jo savarankiškumą, skatinant analizuoti bendruomenės aplinką, ieškoti papildomų pagalbos galimybių telkiant bendruomenę, suteikiant inicijuoti savanorystės principu pagrįstos pagalbos ir palaikymo tinklus. Žengę šiuos žingsnius po ketverių metų net nenorėsime prisiminti šiandieninės vaikų globos ir įsivaikinimo biurokratijos raizgalynių. Šie – 2016 metai prasidėjo siaubinga smurto apraiška. Esame pasirengę spręsti šią problemą iš esmės. Stiprinsime krizių centrų vaidmenį. Vienodai svarbiomis laikysime tiek informacines, tiek ir kompleksinės pagalbos aukoms bei agresorių reabilitacijos ir pagalbos atkuriant santykius funkcijas, pagalbą pozityvios tėvystės įgūdžiams bei pykčio valdymo gebėjimams formuoti. Deramą dėmesį skirsime itin paplitusio reiškinio – patyčių – prevencijai. Tam naudosime gerąją Vakarų Europos patirtį, patyčių prevencijos, socialinių įgūdžių ugdymo programų įgyvendinimą nuo pat ankstyvaus vaiko amžiaus. Šią problemą turime įveikti vardan sveikesnės rytojaus visuomenės. Atėjo laikas suformuoti veiksmingą reagavimo į smurtą prieš vaikus mechanizmą. Šis mechanizmas turi apimti visų suinteresuotų institucijų bei nevalstybinių partnerių bendradarbiavimą užtikrinant veiksmingą smurto atpažinimą, operatyvų reagavimą, aiškias kiekvienos tarnybos funkcijas bei tarpusavio sąveikos taisykles, tęstinio probleminės šeimos stebėjimo priemones. Sukursime „vieno langelio“ principu veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurto prevencijos sistemą. Negalime užsimerkti prieš karą, vykstantį Lietuvos šeimose. Turime ir galime joms pradėti. Kviečiu Jus visus prisijungti. Pagrindiniu savo sveikatos politikos tikslu įvardijame tiek siekį prailginti gyvenimo trukmę, tiek ir gerinti gyvenimo kokybę bei didinti sveikų gyvenimo metų skaičių. To sieksime penkiomis kryptimis: Formuosime efektyvią ir skaidrią sveikatos apsaugos sistemą; Plėtosime efektyvią ligų prevenciją, ankstyvąją diagnostiką ir šeimos mediciną; Įgyvendinsime aktyvią kovos su žalingais įpročiais programą; Stiprinsime psichikos sveikatos paslaugas; Sieksime sveikatos aspekto visose politikose. Požiūris į silpniausius visuomenės narius apibūdina visuomenės brandą. Pasieksime, kad vyresnio amžiaus asmenys bei neįgalieji nesijaustų atskirti dėl savo amžiaus ar negalios. Tuo tikslu sieksime taikyti įtraukias socialines paslaugas, plėtoti universalaus dizaino principų taikymą fizinei aplinkai, prieinamam būstui ir transportui tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tuo numatant prieinamumą visiems neįgaliems asmenims. Šiandienis Seimas rodo istorinį pavyzdį, manau, kad kolega Justas Džiugelis tai patvirtintų. Pastarųjų poros dešimtmečių laikotarpiu vykstantys Lietuvos regionų depopuliacijos ir netolygaus ekonominės gerovės persiskirstymo procesai kelia rimtą grėsmę pakankamai tolygiai Lietuvos demografinei ir ekonominei pusiausvyrai. Atsakydama į šias grėsmes bei iššūkius, Koalicija regioninės politikos srityje kelia tris tikslus: Sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą Užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą (investicijų pritraukimas) Užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose (darbo vietos ir infrastruktūra) Mūsų ilgalaikė vizija – Lietuva, kurios regionuose yra patogios gyvenimo sąlygos, aukštą gyvenimo kokybę užtikrinanti infrastruktūra, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos, veikia gyvybinga, vietines ir tarptautines galimybes išnaudojanti bei orų gyvenimą kurianti ekonomika, o patys regionai yra patrauklūs investuoti vietos ir užsienio verslui, siūlantys kompetentingą darbo jėgą, išplėtotą šiuolaikišką infrastruktūrą, kuriuose veikia kompetentingos vietos, o ilguoju laikotarpiu – ir regionų valdžios institucijos. Šiandieninėje aplinkoje privalome užtikrinti aiškius, suprantamus ir prasmingus aplinkosauginius reikalavimus. Keliame tikslą, kad aplinkos apsaugos politika netaptų biurokratizmo šaltiniu, o taptų darnios aplinkos formavimo priemone, palankia ir darnaus ūkio plėtrai. Tuo tikslu siekiame mažinti perteklinius reikalavimus verslui bei gyventojams.. Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino daugybę stambių strateginių energetikos projektų. Tai Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Už tai turime padėkoti dviem buvusioms Vyriausybėms. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Šiandien atėjo laikas žengti kitus žingsnius – modernizuoti energetines sistemas bei patenkinti vartotojų lūkesčius, suteikiant daugiau sprendimo galių vartotojams, kurie taptų aktyviu sisteminės energetinės pertvarkos dalyviu. Lietuvos energetinio saugumo ir konkurencingumo pagrindas - darnus vystymasis, paremta taupiu energijos išteklių vartojimu, bei vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Tai naujos Energetikos politikos pamatas, siekiant ilgalaikių Europos Sąjungos ir tarptautinių klimato kaitos mažinimo tikslų. Šalia strateginių valstybės projektų įgyvendinimo, negalime pamiršti kaimo gyvybingumo. Tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: Konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, Deramos infrastruktūros, Tinkamų socialinių, sveikatos bei kultūrinių paslaugų. Dažnas įvaizdis, kad išskirtinai kaimas skęsta skurde. Visgi, skurdas egzistoja visoje Lietuvoje ir jis tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmo

Globalus pasaulis darosi vis mažiau nuspėjamas

Andrius Kubilius „Baigdamas 6-tąją kadenciją ir žengdamas į 7-tąją, deja, turiu konstatuoti, jog iš jų nuo pat 1992-ųjų tik du kartus mes buvome valdantieji. Kaip Jūs žinote, geri dalykai, kuriuos Lietuvai per šį laikotarpį pavyko pasiekti yra konservatorių nuopelnas, o visos neišspręstos problemos yra per ilgo socialdemokratų būvimo įvairiose valdžiose pasėkmė. Šiame 6+ klube mes su Gediminu Kirkilu esame ne tik „2K“ projekto realizatoriai, bet ir tokio „Patitrties Klubo“ steigėjai. Manau, kad jo veikla turetų būti žymiai aktyvesnė. O jeigu rimtai, paskutiniai ketveri metai svarbūs ne tik tuo, ką pavyko Lietuvoje padaryti, bet ir tuo, kokie globalūs pokyčiai įvyko aplink Lietuvą. Rusijos agresija Ukrainoje, pabėgėlių krizė, Brexit, Amerikos Prezidento rinkimai daro pasaulį visai kitokį, nei mes jį matėme 2012 metais, kuomet pradėjome šią Seimo kadenciją. Globalus pasaulis darosi vis mažiau nuspėjamas ir šiandien galime tik spėlioti apie ką kalbėsime 2020 metais. Šiuos ketverius metus mes buvome konstruktyvia opozicija – rėmėme reikalingus sprendimus ir kritikavome valdžią už klaidas ar netinkamą veikimą. Svarbiausiuose šių 4 metų darbuose buvome konstruktyvūs partneriai: nuo nepagrįstos kritikos gynėme svarbiausių energetinių projektų testinumą, rėmėme fiskalinės politikos testinę drausmę ir sėkmingą finišą įvedant eurą, bendromis pastangomis rūpinomės geopolitiniu Lietuvos saugumu, europinių reformų plėtra į Rytų Kaimynystės šalis. Ypač rūpinomės Ukraina, rėmėme susitarimą radikaliai didinti krašto apsaugos finansavimą ir sugrąžinti šauktinių kariuomenę. Džiaugiamės tuo, kad nuo kitų metų Lietuvoje bus dislokuotos NATO pajėgos, didesne dalimi rėmėme ir naujo Darbo kodekso priėmimą. Sutinku, jog galima buvo padaryti daugiau, bet ir valdžioje ir opozicijoje esame tokie kokie esame. Visiems dekoju: su kuriais buvo smagu dirbti ir racionaliai diskutuoti, nepaisant skirtingų partijų ir požiūrių; dėkoju ir tiems, su kuriais bendrauti buvo sunkiau, kurie net ir būdami valdžioje rūpinosi, visų pirma, kaip sukurti eilinę tyrimo komisiją Kubiliaus veiklai tirti, sudarymu. Galima būtų padaryti daugiau, jeigu dar aiškiau matytume svarbiausias problemas ir imtumėmės jas efektyviai spręsti. Deja, mūsų politikoje vis dar perdaug politikavimo ir per mažai atsakingos valstybės politikos. Dėl to, kai kurios problemos, nesulaukdamos tinkamo valstybės politikos dėmesio, kaupiasi metai iš metų ir tampa grėsmingomis. Viena tokių grėsmingų, neišspręstų problemų – skurdas ir socialinė atskirtis. Drįstu tvirtinti, kad skurdas tampa vienu iš svarbiausių iššūkiu nacionaliniam saugumui. Kažkada tokiu iššūkiu buvo mūsų energetinė priklausomybė ar per mažas krašto apsaugos finansavimas, dabar tokiu iššūkiu tampa žmonių skurdas. Ir 2012 metais, ir dabar, skurdas, socialine atskirtis, regionų ekonominis ir socialinis atsilikimas lėmė vis labiau plintantį žmonių nusivylimą, netikėjimą ateitimi, balsavimą prieš sistemines partijas ir rinkimų rezultatus. Tokių žmonių nusivylimu lengva manipuliuoti, jį lengva įtakoti ivariomis „minkštosiomis galiomis“ ir ne tik. Turime suprasti, kad tai sukuria terpę dideliems iššūkiams nacionaliniam saugumui. Galime pasiguosti tuo, kad lygiai toks pat žmonių nusivylimas lėmė Brexit ir Amerikos Prezidento rinkimų rezultatus. Lietuvoje ateina metas, kai mes turime suprasti, kad skurdo ir socialines atskirties neįveiksime vien tik kartodami populiarų šūkį: „mums rūpi kiekvienas žmogus“, nesiimdami konkrečių sisteminių darbų socialineje srityje ir sudarydami galimybes kurtis naujoms darbo vietoms. To iki šiol, per paskutinius ketverius metus labiausiai ir trūko, nors valdžioje eilinį kartą buvo socialdemokratai, kuriems pagal apibrėžimą ir partijos pavadinimą skurdo ir socialinės atskirties problemos turetų būti ypaę svarbios. To nematėme visus 4 metus, nematome ir šiandien. Problemų sprendimui reikia stiprių ir efektyvių valstybės institucijų, reikia politinės patirties tokiose institucijose. Pastaruoju metu populiaru kalbėti priešingai: kad politinis profesionalumas yra nesvarbus. Su tuo kategoriškai nesutinku. Mums, čia susirinkusiems, ypač svarbi dviejų institucijų – Vyriausybės ir Seimo veikla. Norint stiprių institucijų reikia, kad jos būtų gerbiamos. Pagarba priklauso nuo to, kaip jos dirba, bet ir nuo to, ar savo ir visuomenės požiūryje sugebame atskirti institucijos svarbą ir joje dirbancčus asmenis, kurių konkretų darbą kartais giriame, kartais kritikuojame. Kartais kritikuojame ir smarkiai, nes mūsų manymu yra už ką kritikuoti. Seimo ir Vyriausybės veikla labai stipriai lemiama ir vertinama pagal jų vadovų – Seimo Pirminko ir Premjero veiklą. Vėl gi, labai dažnai mes neįvertiname kokios svarbios yra šios institucijos. Mes su Irena Degutiene zinome, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Per paskutinius ketverius metus dažnai kritikavome Algirdo Butkevičiaus ir Loretos Graužinienės veiklą, nes buvo už ką.  

Žmonės pavargo nuo tų pačių veidų

Indrė Vainalavičiūtė, lrytas.lt Viešųjų ryšių ekspertas, „VRP Hill Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus teigė, kad nuspėti, kaip atrodys politinis gyvenimas Lietuvoje artėjančius ketverius metus, ne taip jau sunku. Po rinkimų dirbti opozicijoje likusio Lietuvos liberalų sąjūdžio surengtoje diskusijoje dalyvavęs svečias pasidalijo kritiškomis įžvalgomis. „Kadangi artimiausius trejus metus Lietuvoje nebus jokių rinkimų, tai visas jūsų darbas bus nuobodus, nesvarbus ir niekam nesuprantamas“, – į liberalus kreipėsi M.Katkus. Anot jo, jau šiandien akivaizdžiai matomos kelios tendencijos ir viena jų yra tai, kad reikia kartų kaitos. Rinkėjas E.Masiulį pamiršo, liko S.Skvernelis „Turiu puikų bičiulį iš Vidurio Lietuvos kaimo, kurio klausiau, kas laimės rinkimus, už ką jis ketina balsuoti. Metų pradžioje jis sakė, kad balsuos už Eligijų Masiulį, juk reikia naujų veidų, kiek čia tie seniai gali būti. Metų viduryje jis jau nelabai prisiminė, kad sakė balsuosiąs už E.Masiulį: „Ne, Saulius Skvernelis – vienintelė viltis“, – bičiulio žodžius pacitavo viešųjų ryšių specialistas ir patikino, kad šis pavyzdys puikiai atspindi, kaip kito rinkėjų nuostatos liberalų atžvilgiu artėjant rinkimams. Anot M.Katkaus, žmonės pavargo nuo tų pačių veidų ir tikisi tam tikro modernumo ir naujumo. „Žmonėms atsibodo matyti nekompetenciją, anglų kalbos nemokėjimą ir kitus dalykus. Tai labai ryški tendencija, kuri išgelbėjo jus ir padėjo konservatoriams surinkti maksimalų rinkėjų skaičių. Ateityje ši tendencija stiprės dar labiau, nes Lietuvoje balsuoti pradeda gausiausia Y karta – 1980–2000 metais gimę žmonės. Ankstesniuose rinkimuose jų balsavo nedaug, bet šis skaičius auga. Karta balsuoti pradeda tada, kai šeimose atsiranda vaikų, tad būtent dabar yra tas laikas, kai šie žmonės pradeda galvoti, ką dabar daryti“, – kalbėjo jis. „Valstiečių“ lyderis: Ramūnas Karbauskis nieko nebijo. Nerimą kelia klausimas: kas bus? Jaunosios kartos rinkėjų aktyvesnis ėjimas į rinkimus, anot specialisto, neabejotinai naudingas jaunai politinei partijai. „Galime sėdėti opozicijoje, nieko neveikti ir vis tiek pavyks išlaikyti rinkėjų dėmesį, jie sakys: „Gal čia tie liberalai ką nors...“ Kita liberalams labai naudinga tendencija yra kalbėjimas apie vertybinius dalykus. Lygiateisiškumo, lygiavertiškumo, tam tikro jautrumo ir kitų skirtumo pripažinimo vertybės ir toliau populiarėja“, – įžvalgomis dalijosi M.Katkus ir pateikė pavyzdį, kaip keitėsi gėjų parado aprašymas Lietuvos žiniasklaidoje. „Nuo pasidygėjimo prieš penkerius metus iki „Gėjai – jėga!“. Bendra liberalėjimo tendencija yra teigiama, bet kita tendencija – neigiama, mat „valstiečiai“ yra visomis prasmėmis neliberalūs. Jų darbas sugalvoti, kaip pagerinti žmogaus gyvenimą iš valstybės perspektyvos, tai daroma nuosekliai, sistemiškai, bet ekonomine prasme liberalizmas dar nebuvo toks nepatrauklus kaip dabar. Vertybine prasme liberalas yra gerai ir būti liberaliam yra „faina“, bet ekonomine prasme liberalizmas išgyvena krizę“, – kalbėjo M.Katkus ir pridūrė, kad tokią tendenciją atskleidė ir tai, kaip viešojoje erdvėje buvo pateikiama informacija apie socialinį modelį. Anot jo, ateityje mūsų laukia daug ekonominių suvaržymų: „Kiek man tenka bendrauti su verslu, nepamenu nė vienos valdžios, kad verslas būtų toks persigandęs, nes visi įtaria, kad turbūt R.Karbauskis nejuokauja, ir visiems nerimą kelia klausimas, kad dabar bus.“ M.Katkus pabrėžė, kad šiuo metu liberalams būti opozicijoje yra itin palankus metas, tačiau reikia kompetencijos: „Pirmiausia ekonominės kompetencijos, reikia surasti tam tikras nuskriaustas grupes, kurių bus tiek versle, tiek tarp žmonių, kurie nori uždirbti patys. Nors tokių žmonių balsą girdėti šiandien nėra madinga, juos reikia telkti.“

P. Auštrevičius: Lietuva į savo saugumą turi investuoti ne mažiau nei 1 mlrd. eurų

Nemira Pumprickaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Išrinktasis JAV prezidentas sako, kad Europa nebegali slėptis po Amerikos saugumo skėčiu – pasak Donaldo Trumpo, JAV į pagalbą ateis tik tuo atveju, jei Europos valstybės užtektinai investuos į savo saugumą. Negana to, D. Trumpas ne kartą giedojo ditirambus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurį jis vadino geresniu lyderiu nei Barackas Obama. Visą tai negali būti neišgirsta Lietuvoje, tačiau, regis, mes neturime nei strategijos, nei vizijos, kaip veikti su išrinktuoju prezidentu ir jo administracija. Pokalbis su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi. – Ar mūsų politikai tinkamai reagavo į D. Trumpą dar rinkimų kampanijos metu? – Mes netikėjome, kad D. Trumpas gali laimėti rinkimus. Mes netikėjome, kad D. Trumpo standartas – jis įtvirtino tam tikrą politinio kalbėjimo standartą Amerikos viešoje erdvėje – gali nusverti. Be to, man atrodo, mes pramiegojome viešosios nuomonės ir tam tikros politinės nuomonės kaitą JAV. Mes pramiegojome kalbas apie Europą, kaip išlaikytinę saugumo prasme, kaip tą, kuri naudojasi ekonominėmis gėrybėmis, bet nepakankamai investuoja į savo saugumą. Mums sugrįžti pas Ameriką ir pasiūlyti jiems, aš pasakyčiau, įdomią ir juos įtraukiančią partnerystę, be jokios abejonės, reikės. Todėl mūsų kalbėjimas su amerikiečiais turi būti toks, kad mes juos suinteresuotume būti pakankamai įsitraukusiems į Europos saugumą, į mūsų bendradarbiavimą, į mūsų bendros ekonominės erdvės kūrimą per laisvą prekybą. Bet tai reikės padaryti iš naujo ir surasti tuos žodžius, tuos pasiūlymus mums reikia jau dabar. – Ir vienas iš tų pasiūlymų, greičiausiai, turėtų būti susijęs su mūsų gynyba, ką išrinktasis prezidentas yra ir kalbėjęs. Bet jis daug kartų keitė savo poziciją, tad ar šiuo klausimu galima tikėtis, kad jis pakeis savo poziciją? Ar mes galime turėti tokių vilčių? – Ne, nebus tokio kardinalaus pasikeitimo. D. Trumpo užsienio doktrina remiasi trimis pagrindiniais dalykais, o vadinamasis „saugumo išlaikytiniai Europos pusėje“ yra kertinis. Neabejoju, kad šiuo keliu ir bus einama. Jau dabar pasigirdo kalbų, kad JAV nori sumažinti savo indėlį NATO biudžete nuo 45 iki 37–38 procentų. 8 procentai yra labai daug, ką mums reikės kompensuoti, jeigu mes norėsime išlaikyti transatlantinę partnerystę tokią, kokios mes tikimės. Bet, žinoma, be didesnio Europos įnašo, be didesnio įsipareigojimo jokių kalbų, matyt, nebus. Kitas dalykas – ką patys europiečiai turi padaryti, kad tai atsirastų ne skatinant JAV, bet patiems suprantant, kad patys europiečiai turi rūpintis daugiau. Mes investuojame į Europos saugumą ir gynybą nepakankamai, mes esame padarę nepakankamai, kad Europos Sąjungoje atsirastų saugumo ir gynybos sąjunga. Tik iniciatyvos į tai veda, bet jos galų gale lieka nesuprastos Lietuvoje. Aš nesuprantu, kodėl Lietuva oponuoja ES gynybos ir saugumo sąjungos kūrimui. Tai galbūt yra viena iš išeičių pasitinkant besikeičiančią Amerikos poziciją. Bet be to tikėtis, kad bus gražus rytojus, aš tikrai neturiu pagrindo. Lietuvai taip pat turi skatinti regioninį bendradarbiavimą. Mums reikia su artimiausiais kaimynais, su tais, su kuriais mes galime ir turime sutarti, vystyti bendrus gynybinius pajėgumus, vystyti daugiau pasitikėjimu pagrįstą darbo pasidalijimą gynybos ir saugumo srityje. Manyti, kad mes viską padarėme, yra iš tikrųjų neteisinga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltijos valstybės taip ir nesudarė gynybinės sąjungos, kas buvo vienas iš pralaimėjimo šaltinių. Nejaugi mes lauksime kitos tokios situacijos? Mes turime žengti žingsnį, mes turime parodyti iniciatyvą. Tada, matydama ES pasikeitusią atsakomybę ir tikrą judėjimą, investicijas, JAV negalės to ignoruoti. – Kai kalbame apie investicijas, tai minimi 2 procentai bendrojo vidaus produkto. Kitų metų biudžete jau yra artėjama prie 1,8 procento BVP. Ar, jūsų manymu, mes turėtume paskubėti ir jau kitais metais bandyti pasiekti 2 procentus? – Dabartinių investicijų nepakanka. Mes matome, kad mums trūksta gynybinės ginkluotės, patirties, profesionalų, tad investicijas reikia tęsti. Manau, 2 procentai nėra riba. Šiuo metu Lenkija investuoja jau daugiau nei 2 procentus. Lenkai elgiasi neatsakingai? Tuo metu 71 procentas Lenkijos piliečių pasiruošę ginti Lietuvą. Tai jie savo lėšomis gins Lietuvą, o mes neginsime savęs? Visiškai būtų pagrįsta, kad Lietuva artimiausiais metais į savo saugumą ir į savo užtikrintą ateitį investuotų ne mažiau nei 1 milijardą eurų. – Dabar yra numatyta virš 700 milijonų? – Gynybai skirti virš 700 milijonų yra planuojama kitąmet. Simboliški skaičiai kitąkart irgi veikia. Izraelis investuoja 10 milijardų, todėl jis yra „atsipūtęs“ ir žino, kad jis turi pakankamai gynybinio potencialo ne tik atbaidyti galimus priešus, bet ir apsiginti, jeigu to reikės. Imkime pavyzdžius. – O kaip jūs visame šitame fone vertinate planus kitais metais biudžete sumažinti pinigus žvalgybai? – Yra labai keista girdėti tokius pasiūlymus. Man atrodo, tai rodo tam tikrą pasimetimą arba bandymą politiškai žongliruoti skaičiais – iš vienų atimti, kitiems pridėti. Valstybės saugumas yra visuma, tad negalima to medžio naikinti dalimis, manant, kad jis išgyvens. – Ačiū jums už pokalbį.  

„Valstiečiai“ dėl savo vertybių socialdemokratams nenusileis

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Valdančiąją koaliciją sudarę „valstiečiai“ ir socialdemokratai ne vienu klausimu bus priversti prašyti opozicijoje nusprendusių dirbti partijų pagalbos. Asmenvardžių rašymas ne lietuviškais rašmenimis, šeimos sąvoka Konstitucijoje, partnerystės įteisinimas, pagalbinis apvaisinimas. Bent jau dėl šių problemų įtvirtinimo teisės aktuose neketina nusileisti nei „valstiečiai“, nei socialdemokratai. Dalis socialdemokratų derybininkų prieš pasirašant koalicijos sutartį išplatino pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pozicija dėl minėtų problemų yra tvirta ir partija jos keisti neketina. „Valstiečiai“ taip pat nežada leistis į diskusijas dėl savo pamatinių vertybių. Jei Seimo opozicijoje apsisprendę dirbti konservatoriai, liberalai ir „tvarkiečiai“ bei kol kas aiškios pozicijos nepareiškę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai neparemtų valdančiųjų, tuomet jau ne vienerius metus sprendžiamos problemos ir vėl nepajudėtų iš vietos. Jau žino, kad nesutars „Su „valstiečiais“ mums susitarti nepavyks. Jie tokiais klausimais, kaip šeimos apibrėžimas ar partnerystės įteisinimas, kurie jiems – šventi, bandys ieškoti susitarimų su konservatoriais ar kitomis opozicijoje esančiomis partijomis. Todėl, išsiskyrus nuomonėms, mes liksime „valstiečių“ opozicijoje“, – teigė vienas iš socialdemokratų derybininkų Algirdas Sysas. Pasak jo, koalicijos sutartyje buvo bandoma įtvirtinti skirtumus tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų programinių nuostatų, tačiau žodis „skirtumai“ kai kuriems derybininkams nepatikęs: „Todėl tos mūsų takoskyros buvo apibūdintos labai grakščiai.“ „Valstiečiai“, kaip teigė A. Sysas, derėdamiesi dėl koalicinės sutarties, piestu stojo prieš partnerystės įteisinimą, dėl „w“ ir kitų nelietuviškų rašmenų atsiradimo asmens dokumentuose bei kitų problemų, susijusių su žmogaus teisėmis. Savo vertybių iš programos nebrauks Kaip teigė „valstiečių“ senbuvė ir derybininkė Rima Baškienė, partijos vertybinės nuostatos yra įtrauktos į jos programą, todėl jų atsisakyti arba leistis į kompromisus su koalicijos partneriais neketinama. „Neatsižadame savo deklaruotų pozicijų prieš rinkimus, nes jos mums – svarbios. Šeimos vertybių puoselėjimas, pagarba gyvybei, lietuvių kalbos išsaugojimas yra mūsų pamatinės vertybės. Gerbdami kolegų socialdemokratų nuomonę, bendraminčių ieškosime tiek Lenkų rinkimų akcijos, tiek konservatorių frakcijose. Manau, kad naujajame Seime galėsime dirbti sutelktai, nepaisant to, ar svarbius sprendimus priims valdančioji dauguma, ar sutartinai visi parlamentarai“, – kalbėjo R. Baškienė. Palaikys naudingus valstybei sprendimus Krikščioniškajam konservatorių sparnui priklausantis Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad tiek jo bendrapartiečiai, tiek kitos opozicinės frakcijos palaikys svarbius valstybei valdančiosios koalicijos sprendimus. „Bet jau šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad aš tikrai nepalaikysiu partnerystės įteisinimo, o pagalbinis apvaisinimas – labai jautrus dalykas, ir reikės atidžiai paanalizuoti, kokie sprendimai bus siūlomi“, – teigė L. Kasčiūnas. Panašiai jis kalbėjo ir apie nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose. Jei būtų siūloma panaši tvarka, kokia galioja Latvijoje, kai kitataučių vardai ir pavardės ne latviškais rašmenimis įrašomi atskirame paso lape, L. Kasčiūnas tokį sprendimą palaikytų. Jei atsirastų kitokių pasiūlymų, pirmiausia kreiptų dėmesį, ar jais nebūtų pakenkiama lietuvių kalbai ir ar lenkų atstovai jų nenaudos politinei nesantaikai kurstyti. „Nebalsuotume „prieš“ vien dėl to, kad esame opozicijoje. Tačiau šeimos modelio, pagalbinio apvaisinimo ar monopolijų kūrimo klausimais tikrai balsuosime prieš“, – teigė kitos opozicinės partijos – Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas. Lenkai mato daug bendra Baigusio kadenciją Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė, dirbsianti ir naujos kadencijos Seime, teigė tarp savo atstovaujamos partijos ir „valstiečių“ programų matanti nemažai bendrumo. „Mes, kaip ir „valstiečiai“, tikrai nepalaikysime pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatų, kad būtų šaldomi embrionai. Taip pat nepritarsime, kad būtų įteisinta partnerystė, nes, atsiradus tokiam įstatymui, būtų atvertos galimybės įteisinti ir tos pačios lyties asmenų santuokas“, – tvirtino R. Tamašunienė. Tačiau ir ji pati, ir jos bendražygiai toliau sieks, kad būtų įteisintas asmenvardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose. „Vardas ir pavardė yra neliečiamos asmeninės kiekvieno žmogaus vertybės, ir turi būti pagaliau įteisinta Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, kad jie būtų rašomi kiekvienos tautos kalbos rašmenimis. Juolab kad Lietuvoje jau ne vienas asmuo teismuose to yra pasiekęs“, – kalbėjo R. Tamašunienė.

Energetikos ministerija: laikas naikinti?

Dainius Kreivys tsajunga.lt Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai. Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai, pavyzdžiui, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Kontinentinės Europos tinklais. O gal persijungimas prie europietiškos sistemos jau nebelaikomas valstybės prioritetu ir naujai valdžiai visiškai priimtina esama padėtis, kai mūsų tinklai vis dar valdomi iš Maskvos? Gal sinchronizavimo klausimui spręsti išties užteks departamento kokioje nors Ūkio ar Susisiekimo ministerijoje, kaip yra tikinama? Esmė ta, kad jokių departamentų sinchronizavimui įgyvendinti apskritai nereikia. Sinchronizavimo planus rengia ir įgyvendina Lietuvos elektros energetikos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Tačiau ši įmonė nelabai ką gali daryti, kol nėra priimti politiniai sprendimai tarpvalstybiniu lygiu. Norint pastūmėti sinchronizavimo klausimą į priekį, reikia kelių dalykų. Pirma – pasiekti politinį susitarimą su Lenkija dėl antros elektros perdavimo linijos su šia šalimi. Analogiškai reikalingas politinis susitarimas su Baltijos valstybėmis dėl bendros visų trijų šalių pozicijos šiuo klausimu. Taip pat būtina užsitikrinti tiek politinę, tiek finansinę Europos Sąjungos institucijų paramą. Negana to, teks spręsti jautrius atsiribojimo nuo Karaliaučius elektros energetikos sistemos bei BRELL žiedo klausimus su Rusija. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu lygiu galėtų ką nors nuveikti kad ir pats talentingiausias departamento direktorius. Neabejotina, kad tam reikia aukščiausio politinio lygio dėmesio. Ūkio ministras bent teoriškai tą vaidmenį gal ir galėtų atlikti, bet tik esant dviem sąlygoms: energetika jam turėtų būti prioritetinė sritis ir jai turėtų skirti išties daug brangaus ministro laiko bei dėmesio. Ar tai ir siūlo besiformuojanti naujoji Vyriausybė? Kokia bus Ūkio ministerija ir ar ji galės skirti užtektinai dėmesio strateginiams energetikos klausimams? Iš pirmo žvilgsnio pačiai Ūkio ministerijai veikiausiai bus keliams uždavinys būti viena ryškiausių permainas įgyvendinančių ministerijų. O ministrui šioje srityje bus keliami ypatingi uždaviniai – jam reikės atgaivinti ūkio plėtrą, užtikrinti investicijas ir darbo vietas regionuose bei pasiekti bendro atlyginimų lygio kilimą. Tai uždaviniai, kurie reikalaus ryškios valstybės lyderystės ir ministro dėmesio. Visiškai sutinku, kad Energetikos ministeriją išties būtų galima naikinti, jei didieji strateginiai energetikos projektai būtų įgyvendinti ar bent jau „užkelti ant bėgių“. Nes būtent tam tikslui ministerija ir buvo atskirta nuo Ūkio ministerijos. Atskira ministerija leido žymiai sparčiau ir kokybiškiau rengti bei patvirtinti visoms pertvarkoms – pradedant „Leo“ likvidavimu ir baigiant Nacionalinės nepriklausomybės energetikos strategijos patvirtinimu – būtinus teisės aktus. Taigi visiškai akivaizdu, kad jei išties norime rimto proveržio siekiant spartesnio mūsų tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europa, Energetikos ministeriją privalome išlaikyti. Bent jau iki to laiko, kol bus pasiekti svarbiausi susitarimai su kaimyninėmis valstybėmis ir Europos Komisija. Yra ir daugiau Lietuvai ypač svarbių dalykų, dėl kurių Energetikos ministeriją naikinti nebūtų išmintinga. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų prasidės naujas Europos sąjungos finansinis laikotarpis ir iš Briuselio jau girdėti signalų, kad ruošiamasi smarkiai apkarpyti Ignalinos uždarymui reikalingų lėšų skyrimą. Mūsų Vyriausybė turės spręsti, kaip reikiamą finansavimą užsitikrinti, nes kitaip mūsų biudžete atsivertų kelių milijardų dydžio skylė. Natūralu, kad šį klausimą taip pat turėtų prisiimti būsimasis Energetikos ministras. Astravo klausimas taip pat gula ant būsimojo energetikos ministro pečių. Iki 2019 metų Lietuva turės užtikrinti technines ir teisines priemones, kurios neleistų Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektrai patekti į mūsų elektros energetinę sistemą bei elektros rinką. Reikės parengti teisinį pagrindimą, kuris leistų kreiptis į tarptautines institucijas dėl šios jėgainės pripažinimo nesaugia. Tokiems projektams vykdyti reikalingi ministro antpečiai. Pavyzdžiui, ministro statusas leido A. Sekmokui palaikyti gerus dalykinius santykius su tuometiniu Europos komisijos energetikos komisaru Giunteriu Otingeriu bei jo pavaduotoju Filipu Lou įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą Lietuvos dujų ūkyje bei „išrūkant“ iš jo „Gazprom“. Geri asmeniniai ryšiai su buvusiu Lenkijos ūkio ministru Valdemaru Pavlaku leido pasirašyti susitarimą dėl pirmosios elektros jungties į Lenkiją nepaisant aršaus užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorskio pasipriešinimo bet kokiam bendradarbiavimui su Lietuva. Tai tik kelios pačios svarbiausios Lietuvai strateginės kryptys ir projektai, už kuriuos atsakinga Energetikos ministerija. Neišspręstų energetinių klausimų gausa tik patvirtina, kad ne tik būtina išlaikyti Energetikos ministeriją, bet ir paskirti jos ministru energetikos reikalus gerai išmanantį politiką, kuris kartu būtų ir viena stipriausių figūrų visame ministrų kabinete....

Ar naujoji valdžia išlaikys pirmąjį demokratijos egzaminą

Gabrielius Landsbergis tsajunga.lt Viliamės, jog pasirašius koalicijos sutartį nebebus koncentruojamasi į ministerijų kvotas ir postų pasidalinimą, tai pridengiant kalbėjimu apie vertybes. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) gerbia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sprendimą koalicijos partneriu pasirinkti Lietuvos socialdemokratų partiją. Iki šiol laukusi galutinio LVŽS apsisprendimo, TS-LKD yra pasirengusi dirbti opozicijoje. Kaip jau esame ne kartą minėję, būsime tvirta, reikli ir principinga, bet tuo pačiu ir konstruktyvi opozicija. Lietuvai svarbiausius darbus palaikysime nepaisant buvimo opozicijoje. Tokio pat konstruktyvaus požiūrio į mūsų teikiamus pasiūlymus tikimės ir iš valdančiųjų. Viliamės, jog pasirašius koalicijos sutartį nebebus koncentruojamasi į ministerijų kvotas ir postų pasidalinimą, tai pridengiant kalbėjimu apie vertybes. Kol kas girdime tik apie fragmentiškas ir gana populistiškai skambančias iniciatyvas, tačiau pasigendame aiškaus kalbėjimo apie naujų darbo vietų kūrimą bei esmines šiandien Lietuvai būtinas reformas, ypač tokiose srityse kaip švietimas, sveikatos ar socialinė apsauga. Negirdime ir siūlymų, kaip konkrečiai valdančioji koalicija ketina spręsti augančios socialinės atskirties, didėjančio skurdo lygio ir emigracijos problemas. Tikimės, kad jau artimiausiu metu pagaliau išgirsime apie pagrindinius naujosios koalicijos tikslus ir konkrečius darbus, kurių įgyvendinimo bus siekiama per ateinančius ketverius metus. Taip pat atidžiai stebėsime, ar naujoji valdžia išlaikys pirmąjį demokratijos egzaminą – ar opozicjai bus suteikti realūs parlamentinės kontrolės įrankiai, tokie kaip vadovavimas Seimo Audito komitetui bei Antikorupcijos komisijai.

„Prasikaltusi“ socialdemokratams VPT vadovė su viltimi laukia naujo finansų ministro

 Jurgita Lapienytė, 15min.lt Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) prašė Finansų ministerijos beveik 2,8 mln. eurų, tačiau gavo 400 tūkst. eurų mažiau. Lėšų trūkumas gali paralyžiuoti VPT darbą, 15min sakė jos vadovė Diana Vilytė, su dideliais lūkesčiais laukianti naujos valdžios, kurioje prezidentūra dabartinės finansų ministrės Rasos Budbergytės matyti nenori. Kitais metais VPT biudžetas, palyginti su šiais metais, didėja puse milijono eurų, tačiau vis dėlto gerokai mažiau, nei norėtų D. Vilytė. Ji 15min sakė, kad kitiems metams prašė skirti 2,783 mln. eurų, tačiau pavyko susitarti tik dėl 2,424 mln. eurų. Kam VPT reikia tų pinigų? Pasak D. Vilytės, pagrindinis kitąmet laukiantis darbas – su įstatymų pakeitimais susijusi informacinės sistemos pertvarka, kuri atsieis nepigiai. „Kadangi esame prisirišę prie tokio tiekėjo Švedijoje, ilgalaikė sutartis pasirašyta, sistemą administruoja švedų bendrovė ir mes gana brangiai jiems mokam, nes sisteminiai pakeitimai brangiai kainuoja. Išaugimas biudžeto susijęs su tuo“, – 15min pasakojo D. Vilytė. Be to, Vyriausybė netrukus spręs, ar perduoti dalį Koncesijos įstatymo priežiūros funkcijų VPT, dalį paliekant Centrinei projektų valdymo agentūrai. D. Vilytė nežino, ar tokiu atveju gautų papildomų asignavimų iš valstybės biudžeto. „Jeigu pridės koncesijų įstatymą, tai būsime paralyžiuoti. (...) Sudėtinga, mes ir taip mažai patikriname, mažai pažiūrime, mokymų reikia daugiau. Per metus prasisuka 4–5 mlrd. eurų per viešuosius pirkimus“, – sakė D. Vilytė. „Mes tikrai turime atsakingai žiūrėti į išlaidų didinimą, bet reikia savęs paklausti, kiek galima sutaupyti per viešuosius pirkimus. Čia, matyt, skaičiai irgi įspūdingi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad galima sutaupyti procentą nuo viešųjų pirkimų, kurie prasisuka jau truputį tvarkingesni. Šnekėsimės, nauja valdžia, matysime, kaip jie žiūrės“, – kalbėjo VPT vadovė. D. Vilytė socialdemokratams yra „prasikaltusi“ – rugpjūčio pabaigoje ji paskelbė, kad Lietuvos kariuomenė, pirkdama virtuvės įrankius, už juos permokėjo 8 kartus. Kilęs „auksinių šaukštų“ skandalas smarkiai sumažino socialdemokratų ir jų krašto apsaugos ministro Juozo Oleko reitingus. Po pralaimėjimo Seimo rinkimuose socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius viena priežasčių įvardijo agresyvią kitų partijų rinkimų kampaniją ir „dirbtinai eskaluojamus skandalus“. Ne tik VPT, bet ir kitoms institucijoms, tarp jų – Valstybės saugumo departamentui, kuriam finansavimas buvo net sumažintas, taip pat mokytojų algų didinimui, PVM lengvatai ir kitoms reikmėms pinigų nerandanti R. Budbergytė, Finansų ministerijai vadovaujanti nuo birželio, ministrės posto kitoje kadencijoje neturės. Finansų ministerija atiteko valstiečiams ir žaliesiems, kurie į šį postą siūlo Stasį Jakeliūną. Iki antradienio buvo svarstoma, kad R. Budbergytei gali būti siūlomas socialinės apsaugos ir darbo ministrės postas. Tačiau, pasak šaltinių, kai paaiškėjo, kad jos kandidatūra neigiamai vertinama prezidentūroje, socialdemokratai atidavė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją valstiečiams ir žaliesiems, o iš jų išsiderėjo Ūkio ministeriją, kurios vadovu greičiausiai bus siūlomas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.  

D. Trumpo politiką parodys jo veiksmai, o ne rinkimų kampanijos kalbos

Lietuvos žaliųjų partijos Seimo narys Linas Balsys, šiuo metu einantis ir Seimo parlamentinių ryšių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis grupės vicepirmininko pareigas, teigė, kad į JAV prezidento rinkimų rezultatus reikėtų reaguoti racionaliai ir nepasiduoti emocijoms. „Nors žinia apie JAV prezidento rinkimų rezultatus sukėlė daug ir įvairių emocijų, JAV politinė sistema sureguliuos Donaldo Trumpo veiksmus, nes jis bus priverstas laviruoti Kongrese ir turės atsižvelgti į įvairų agentūrų bei žvalgybos institucijų teikiamą informaciją, laikytis tarptautinių sutarčių ir JAV ilgalaikių įsipareigojimų" , – sakė L. Balsys. Seimo narys pabrėžė, kad naujosios Lietuvos Vyriausybės uždavinys – išlaikyti iki šiol buvusį Lietuvai naudingą bendradarbiavimą su JAV, ypač gynybos srityje. „Lietuvai labai svarbu, kad išliktų JAV karinis dalyvavimas Baltijos valstybėse ir Europoje, kuris įtvirtintas Šiaures Atlanto sutartyje bei naujausiuose NATO nutarimuose. Taip pat svarbu, kad nesutriktų JAV ir Europos ekonominiai santykiai, planuojamas rinkų atvėrimas nepažeistų nei JAV, nei ES aplinkosaugos bei socialinių standartų. Naujosios Lietuvos Vyriausybės programoje turėtų buti aiškiai suformuluoti ir ginami šie Lietuvos interesai bei deramai atstovaujami tarptautiniu lygiu“, – teigė L. Balsys. Lrs.lt...

Paskutinis skardus, bet gėdingas akordas

Seimo narys Povilas Gylys Paskutinė Seimo plenarinių posėdžių diena turėjo būti šventinė, gerais darbais pažymėta. Deja, ji liko su gėdos dėme. Seimo nariai yra prisiekę ginti žmonių, viešąjį interesą. Tačiau svarstydami Vartojimo kreditų įstatymo pataisas, jie priesaiką užmiršo ir priėmė sprendimą pagelbėti vartojimo kreditų bendrovėms, taip blogindami besiskolinančių padėtį. Tai akivaizdus viešojo intereso, turėti teisingą kreditavimo sistemą, pažeidimas. Pirmiausia, Seimas panaikino kreditus teikiančių bendrovių ir tarpininkų prievolę įsitikinti, kad kreditas nebūtų suteiktas asmeniui, kuris yra neveiksnus. Taigi bendrovėms dar kartą atsivėrė galimybės į skolinimą įtraukti neveiksnius žmones. Antra, vėl atveriama galimybė asmenis įsukti į vadinamą skolinimosi karuselę – negrąžinus prieš tai gauto kredito imti kitą, pavyzdžiui tam, kad būtų padengtas pirmasis ir t.t. Trečia, panaikinamas 5000 eurų dydžio skolinimosi limitas. Vadinasi, į skolų verpetą patekęs žmogus galės skolintis neribotai. Ketvirta, sušvelninama ir vartojimo kredito bendrovėms taikomų baudų už pažeidimus skyrimo tvarka. Beveik trejus metus dalyvavau Vartojimo kreditų įstatymo tobulinimo procese. Po dviejų su puse metų vilkinimo, o jis buvo naudingas vartojimo kreditų bendrovėms, kurios per tą laiką sugebėjo išsikeroti, sustiprėti, nuo 2010 metų galiojęs įstatymas buvo bent iš dalies pataisytas. Rodės, kad bus pristabdyta tūkstančių šeimų gyvenimus sugriovusi deramai nekontroliuojama vartojimo kreditų bendrovių veikla. Beje, buvo ir nusižudymo atvejų. Paskutinę savo darbo Seime dieną dešimtys Seimo narių, pasinaudodami parlamente tvyrančiomis demobilizacinėmis nuotaikomis, bent iš dalies mus grąžino į praeitį. Už gėdingą sprendimą balsavo 47 parlamentarai. 23-jų socialdemokratų, 15-os konservatorių, 15-os Darbo partijos frakcijos narių ir keleto kitų Seimo narių balsais jie palengvino daug bėdų pridariusių kredito bendrovių galimybes ir į pavojų pastūmėjo potencialius kreditų gavėjus. Kaip čia neprisiminsi vadinamųjų kairiųjų ir tariamų krikščionių kalbų apie paprasto žmogaus gynimą. Belieka tikėtis, kad bent žiniasklaida atliks savo darbą ir ištirs, kokie buvo balsavusių „už“ motyvai. Gal tai užsilikusių įsipareigojimų vykdymas? Manau, kad neturėtų tylėti ir nevyriausybinės organizacijos – šeimų, žmogaus teises ginančiųjų atstovai.

„Valstiečiai“ tvirtina jau turintys kandidatus į visas ministerijas

LRT RADIJAS, LRT.lt Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tvirtina turinti kandidatus į visas ministerijas, tačiau pavardės bus atskleistos vėliau. LRT RADIJUI galimas kandidatas į premjerus Saulius Skvernelis teigia, kad partija kandidatūras rinkosi pagal kompetenciją, atsakingumą ir sąžiningumą. Daugiausiai mandatų gavusi ir valdančiąją koaliciją formuojanti partija vadovaus 11-ai ministerijų, socialdemokratai – trims. Tuo metu konservatoriai, liberalai ir „Tvarkos ir teisingumo“ partija apsisprendė dirbti opozicijoje. Tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga žada pirmadienį apsispręsti, ar palaikys valdančiuosius Seime, ar eis į opoziciją. Konservatoriai ir liberalai pareiškė, kad sieks jiems pagal Seimo statutą priklausančių vadovų postų Seimo Audito komitete bei Antikorupcijos komisijoje, taip pat galbūt Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Konservatoriai, liberalai ir „tvarkiečiai“ naujajame Seime apsisprendė dirbti opozicijoje ir žada būti reiklūs bei principingi valdantiesiems. Tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga žada pirmadienį apsispręsti, ar palaikys valdančiuosius Seime, ar eis į opoziciją. Didžiausios opozicinės frakcijos – konservatoriai ir liberalai – jau pareiškė, kad sieks jiems pagal Seimo statutą priklausančių vadovų postų Seimo Audito komitete bei Antikorupcijos komisijoje, taip pat galbūt Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Tačiau Seimo Audito komiteto pirmininko postą valdančiąją koaliciją formuojantys „valstiečiai“ linkę atiduoti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai, taip siekiant užsitikrinti šios partijos atstovų, formaliai nesijungiančių į koaliciją, paramą tam tikrais klausimais. TS-LKD Seime frakcijos vadovybė nusprendė į Seimo Audito komiteto pirmininkes siūlyti buvusią finansų ministrę ir buvusią Lietuvos banko pirmininko pavaduotoją Ingridą Šimonytę. Liberalų sąrašo lyderis, būsimasis frakcijos vadovas Eugenijus Gentvilas sako, kad liberalai sieks, jog jiems atitektų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko postas. Šią kadenciją minėtai komisijai vadovavo liberalų atstovas Vitalijus Gailius. Seimo statutas numato, kad Biudžeto ir finansų komiteto bei Audito komiteto pirmininku arba jo pavaduotoju renkamas opozicinės frakcijos arba frakcijų koalicijos, turinčios daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, atstovas.

R. Vainienė. Pakalbėkime apie kirpėją Liusią

Kol naujai išrinkti politikai buria koalicijas ir derina būsimos vyriausybės programos nuostatas, pakalbėkime apie kirpėją – kirpėją Liusią. Kaip suprantate, kirpėja Liusia nėra kokia verslo magnatė, oligarchinės struktūros savininkė ar vartotojus „drožianti“ monopolininkė. Tačiau nepaisant to, kad atstovauja smulkiajam verslui ir užsiima individualia veikla, kirpėja Liusia tapo kone valstybės biudžeto ir visos Lietuvos griovėja. Kodėl? Nes jai neva taikomas 30 procentų neapmokestinamas pajamų dydis. Visi kiti, dirbantys pagal darbo sutartis, suprask, tokios prabangos neturi. Ir tai nėra sąžininga mokslų daktarų, docentų atžvilgiu. Tokį paveikslą, kaip kirpėja Liusia išnaudoja Lietuvos valstybę, nupiešė ekonomistė, o dabar jau ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl individualia veikla užsiimantys asmenys gali neapmokestinti dalies savo pajamų. Pasirodo, net ir akivaizdūs dalykai ne visada būna tokie akivaizdūs, ir verta juos išsiaiškinti detaliau. Atsakymas dėl dalies pajamų neapmokestinimo glūdi tame, kad individualia veikla užsiimantis asmuo yra toks mažutis verslininkas. Jis net ne verslininkas, o žmogus, pats sau sukūręs darbo vietą. Kaip žinia, susikurti ir išlaikyti darbo vietą kainuoja. Kirpėja Liusia turi nuomotis patalpas, ji turi pati mokėti už tų patalpų apšvietimą ir šildymą. Jai reikia įsigyti kirpėjos kėdę ir žirkles, ir plaukų priežiūros priemones. Sakysite, mokslų daktarai perka knygas? Perka, žinoma, jei nenori naudotis universiteto biblioteka. O štai nemokamos kirpėjų kėdžių ir žirklių bibliotekos, deja, nėra. Docentas nemoka už auditorijos nuomą. Docentui nereikia rūpintis reklama ir pardavimais – studentus į universiteto auditoriją jam atveda tas pats universitetas. Jei studentas nelanko prastų docento paskaitų, docento alga nuo to nemažėja. Kirpėja Liusia gi viskuo rūpinasi pati. Taigi, sau darbo vietą sukūrusi kirpėja Liusia tiesiog minusuoja sąnaudas, kaip tai daro visos verslo bendrovės. Bet kadangi Liusia dirba viena, kad jai būtų paprasčiau, ji gali nevesti sąnaudų apskaitos, o tiesiog atimti 30 procentų hipotetinių sąnaudų iš savo pajamų. Neapmokestinamas pajamų dydis, kaip toks Liusiai visai nėra taikomas, net jei ji uždirba mažai. Tada, kai ji nori mokėti už vaikų mokslą, ar mokėti ilgalaikio draudimo įmokas, jai lengvata nuo šių pajamų taip pat netaikoma. Tuos trisdešimt procentų ji atima ne tik iš savo pajamų, bet ir iš savo valstybinio socialinio draudimo stažo, ir iš visų lengvatų. Beje, visas socialinio draudimo įmokas Liusia irgi susimoka pati. Ji neturi darbdavio, kuris už ją tai padarytų. Visas sveikatos draudimo įmokas, visus 9 procentus, Liusia irgi sumoka pati. Docentas iš savo algos moka šešis. Taip, Liusia moka 5 procentus gyventojų pajamų mokesčio, nes Liusia yra amatininkė. Jei Liusia būtų individualia veikla užsiimanti lektorė, kaip ir universiteto docentė, ji mokėtų 15 procentų GPM. Taigi, suskaičiavus visą mokesčių naštą, Liusia sumoka tokią pat savo pajamų dalį mokesčiais, kaip ir docentei išskaičiuojama iš jos algos. Skirtumas tik tas, kad Liusia pati susikuria sau darbo vietą ir nesėdi valstybei ant sprando. Jau girdžiu pasakymus, kad vis tik docentai Lietuvoje uždirba per mažai. Taip, per mažai. Tik ar dėl to kalta kirpėja Liusia? Ir jei susiruoši iš Liusios paimti ne 24 procentus pajamų, o visus 50, kad galėtum biudžetininkams mokėti didesnes algas, tai žiūrėk, ar iš tokio godumo, kaip ta senė, neliksi prie suskilusios geldos. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

,,Kas yra tas Viešpats, kuris nusprendė, kiek yra „mažai“ ir kiek yra „daug“

lvzs.lt Ilgokai netilo diskusijos apie galimą rinkėjų papirkimą Šilutėje bei spėliojimai, kurios partijos naudai rinkėjai galėjo būti paperkami, kol pagaliau Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė savo verdiktą – „tvarkietį“ Kęstą Komskį pašalino iš kandidatų sąrašo, panaikindama jo registraciją ir gautus pirmumo balsus. Panašu, kad VRK verdiktu ši p. Komskio istorija pasibaigė, nes „tvarkiečiai“ paskelbė, jog VRK sprendimo skųsti teismui neketinantys. Klausimas – o kaip gi kiti, šioje balsų pirkimo istorijoje minimi politikai – laikinasis PTT pirmininkas R.Žemaitaitis ir į K.Komskio vietą Seime ateinantis V.Kamblevičius? Apie pastarąjį VRK vadovas Z.Vaigauskas taip pasisakė: „Jam, ačiū Dievui, nusprendėme, kad ne tiek daug balsų pirkta, kad būtų proga išmesti.“ Įdomus p. Z.Vaigausko pasisakymas, keliantis tik dar daugiau klausimų, nes kas yra tas Viešpats, kuris nusprendė, kiek yra „mažai“ ir kiek yra „daug“, kai kalbama apie rinkėjų balsų pirkimą? Mano manymu ši situacija kelia įtarimus apie tylų VRK ir „tvarkiečių“ susitarimą: „mes neskųsime sprendimo dėl Komskio, o jūs netaršysite Kamblevičiaus ir Žemaitaičio“. Beje, vienas iš VRK sprendimo motyvų buvo tai, kad jau ir per ankstesnius rinkimus Šilutėje skandalų dėl balsų pirkimo būta. Todėl galima daryti išvada, kad tokie dalykai atskirose Lietuvos vietovėse tapo sisteminiai. Apgailėtina tai, kad pastarasis VRK sprendimas visuomenei vis dėl to palieka neatsakytų klausimų, į kuriuos VRK turėtų atsakyti. Tačiau apgailėtina ir tai, kad kalbama tik apie antraeilius dalykus, neatskleidžiant giluminių priežasčių, nes klausimas, kurios partijos - „Pakso“ ar „Zuoko“ naudai papirkinėjo rinkėjus yra aktualus tik konkrečių atsakomybės subjektų prasme. Daug svarbiau atsakyti į klausimą, kodėl rinkimai Lietuvoje ir po 26 metų nėra visiškai skaidrūs, kodėl susiformavo tokia sistema, kad rinkimai iš rinkimų papirkinėjami rinkėjai. Verta pagaliau rimtai susimąstyti, ką galima būtų pakeisti, kad rinkimų procesai maksimaliai išskaidrėtų. Kaip žinia, pagrindiniai politinių kampanijų „veikėjai“ (subjektai) yra politinės partijos, kurios registruojasi politinės kampanijos dalyviais Vyriausioje rinkimų komisijoje. Tad ne veltui VRK yra vadinama „rinkimų prievaizdu“, vykdančiu politinių kampanijų dalyvių veiklos priežiūrą tų kampanijų metu. Turint tai omeny, yra paradoksalu, kokią VRK ir apygardų rinkimų komisijų sudarymo tvarka nustato įstatymas. VRK Įstatymo 7 str. be kita ko numatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo rinkimų komisijose patirties (5 punktas). Pastebėtina, kad partijų teisė siūlyti VRK ir žemesnių rinkimų komisijų narius išimtinai siejama ne su partijų dalyvavimu rinkimuose, o tik su partijų gautais mandatais Seime. Įvertinant pirmiau paminėtą – kad rinkimų (politinės kampanijos) dalyviu yra VRK įsiregistravusi politinė partija dalyvaujanti rinkimuose, tokiame reglamentavime trūksta ne tik teisinės logikos, bet galima įžvelgti ir parlamente neatstovaujamų partijų diskriminavimą, turint omeny, kad Seimo rinkimų įstatyme yra įtvirtintos visų kandidatų (taigi ir kampanijos dalyvių) lygios teisės. Šis klausimas yra svarbus, tačiau taip pat ne esminis. Minėjau, kad pagal įstatymą VRK plačiąją prasme vykdo politinių kampanijų dalyvių veiklos priežiūrą, tuo tarpu iš minėto VRK įstatymo 7 str. matyti, kad maždaug pusę VRK (taip pat ir apygardų rinkimų komisijų) narių sudaro partijų deleguoti atstovai. Tad turime akivaizdų interesų konfliktą, nes didesnį teisinį absurdą būtų sunku įsivaizduoti, kai partijų deleguoti atstovai VRK prižiūri juos delegavusių partijų veiklą... Nuo 2013 metų Seime buvo sudaryta darbo grupė, kuri rengė Rinkimų kodekso projektą. Iniciatyva kodifikuoti identiškus teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus yra gera ir teisinga. Tačiau apgailėtina tai, kad Rinkimų kodekso projekto rengėjai apsiribojo iš esmės kosmetiniu ir mechaniniu kelių įstatymų sujungimu į vieną kodeksą, nors buvo unikali galimybė rinkimams suteikti iš esmės daugiau skaidrumo ir sąžiningumo. Deja, Kodekse liko tos pačios nuostatos apie partijų atstovų dalyvavimą rinkimų komisijose, perkeltos iš dabar galiojančio Seimo rinkimų bei VRK įstatymų. Į minėtą darbo grupę buvau deleguotas Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos. Dar 2014 metų vasarą darbo grupei kėliau klausimą dėl minėto ydingo reglamentavimo partijoms deleguojant savo atstovus į rinkimų komisijas ir siūliau įtraukti vietos bendruomenių atstovus į rinkimų komisijas bent jau Savivaldybių tarybų rinkimuose, tačiau balsas liko tyruose, todėl supratau, kad tolimesnis aktyvus dalyvavimas darbo grupės veikloje yra tuščias laiko gaišinimas. Dabar jau yra parengta galutinė Rinkimų kodekso projekto redakcinė versija, tačiau sprendimus dėl Rinkimų kodekso jau turės priimti naujai išrinktas Seimas. Mano įsitikinimu, norint išskaidrinti rinkimus, reikia vieną kartą ir visiems laikams pabaigti tą absurdišką partijų atstovavimą rinkimų komisijose. Nemanau, kad nevyriausybinėms ir vietos bendruomenių organizacijoms būtų sunku rasti kvalifikuotų nepartinių rinkimų komisijų narių, juolab turint omeny, kad politinių partijų nariais yra tik apie 3 procentai Lietuvos piliečių. Dar viena problema, susijusi su rinkimų komisijų sudėtimi, tai jų narių rotacija, kurios kaip ir nėra. Tikrai neturiu nieko asmeniškai prieš p. Zenoną Vaigauską, tačiau situacija, kai 22 metus tas pats asmuo užima VRK pirmininko pareigas, demokratiniame kontekste atrodo kaip visiškas anachronizmas iš gilaus sovietmečio. Tuo tarpu, kai absoliuti dauguma valstybės institucijų skiriamų ar renkamų vadovų kadencijų skaičius yra ribotas (pvz., Respublikos Prezidento, Generalinio prokuroro, Teismų pirmininkų ir t.t.). Turbūt nereikia įrodinėti, kokias valstybei ir jos demokratinės santvarkos raidai bei stabilumui užtikrinti svarbias funkcijas atlieka VRK? Tačiau problema yra ne tik VRK pirmininko rotacija. Rotacijos būtinos ir apygardų bei apylinkių komisijose. Šiose komisijose, kurios betarpiškai dirba su rinkėjais būtinos pačios griežčiausios rotacijos, o komisijos pirmininkų bei narių paskyrimai į konkrečias rinkimų apylinkes vykdytini tokiu būdu, kad komisijų nariai iki paskutinės akimirkos nežinotų, kurioje rinkimų apylinkėje turės dirbti. Suprantama, tokiu atveju negalėtų būti net svarstymų, kad rinkimų komisijų nariams VRK galėtų „nusukti“ dalį atlygio, kaip tai įvyko šiemet...... Dabartinėje rinkimų tvarkoje daug klausimų kelia ir balsuojantys namuose ar gydymo įtaigose neįgalūs ir senyvo amžiaus piliečiai. Nors formaliuoju teisiniu požiūriu šie asmenys yra veiksnūs ir laikomi turinčiais rinkimų teisę, tačiau visiškai aišku, kad daugelis jų be kitų asmenų pagalbos paprasčiausiai neįstengia tinkamai išreikšti savo, kaip rinkėjų valios. Ir iš paskutinių rinkimų atėjo signalų, kad namuose ir ypač gydymo įstaigose balsuojantiems rinkėjams buvo ar galėjo būti daromas poveikis balsuoti už vieną ar už kitą kandidatų sąrašą ar kandidatą. Ta proga vienoje iš televizijos laidų jau buvo parodytas reportažas iš Antavilių globos namų Vilniuje. Visiškai akivaizdu, kad nemaža dalis tokių įstaigų pacientų negali susiorientuoti painiose balsavimo, juolab sąrašų reitingavimo peripetijose. Dar sudėtingiau tokiems rinkėjams suvokti antrojo rinkimų turo prasmę ir tikslą, vargu bau jie supranta, kuo skiriasi vienmandatė ir daugiamandatė apygardos bei kodėl rengiamas antras rinkimų turas. Manau, kad balsuojant tokiems asmenims turėtų dalyvauti socialinės rūpybos ir globos specialistai. Nenuostabu, kad šiemet vienos politinės partijos agitatoriai vaikštinėjo po namus ir pasimetusiems senoliams aiškino, kad šie pirmajame ture jau išsirinko daugiau balsų gavusį konkurentų kandidatą į Seimą, todėl esą dabar turintys balsuoti už agituojančiųjų kandidatą antrame ture. Akivaizdu, kad tokiai įžūliai apgaulei lengviau pasiduoda mažiau išprusęs rinkėjas, o ką jau kalbėti apie rinkėją, kuris turi vienokią ar kitokią intelekto negalią, nors formaliai teisiškai yra veiksnus. Tokių rinkėjų įtraukimas į rinkimus be papildomų saugiklių yra didelė problema ir rizika, nes nesąžiningiems rinkimų komisijų nariams atsiranda galimybės manipuliuoti tokių rinkėjų balsais ir rinkimų rezultatais už tai nesulaukiant jokios teisinės atsakomybės. Todėl natūralu, kad „nelaukti“ elektros energijos dingimai ir VRK elektroninių informacinių sistemų (kurioms buvo išleisti dideli pinigai) „nulūžimai“ rinkimų naktį visuomenei kelia pagrįstų abejonių ir daug daugiau klausimų, nei formaliai viešai atsakė p. Z.Vaigauskas. Kaip pasakytų vienas gyvasis politikos klasikas - kas galėtų paneigti, kad jei sistemos „nelūžinėtų“, tai Seimo klasikų partijos gal gautų tik kokius 10 mandatų vietoje 31, turint omeny totalų didelės dalies visuomenės nusivylimą 26 metus trukusia dviejų partijų švytuokle? Vyriausiajai rinkimų komisijai net ir formaliai patvirtinus eilinių Seimo rinkimų rezultatus, išlieka atviras klausimas, ar rinkimų sistema ir rinkimai Lietuvoje yra skaidrūs ir sąžiningi? Vis dėl to, paskutinių rinkimų rezultatai, sulaužę daugelį metų švytavusią LSDP- konservatorių švytuoklę, įžiebia viltį, kad pagaliau bus bent pradėta neformaliai diskutuoti ir imtis realių mūsų valstybės pertvarkos žingsnių. Esminiai klausimai išlieka aktualūs ir atviri – piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime ir jų atstovavimas, šiuo aspektu būtina diskutuoti apie struktūrinę parlamento pertvarką ir apie vietos savivaldos bendruomenių atstovavimą Seime. Lieka atviras klausimas, kokios mes vietos savivaldos sistemos norime ir kaip esamą reikia keisti? Su tuo yra glaudžiai susiję rinkimų sistemos pertvarkos, rinkimų komisijų formavimo ir politinių kampanijų priežiūros klausimai. Tačiau net ir sukūrus demokratišką ir skaidrią rinkimų sistema, be skaidrios ir atviros visuomenei teisėsaugos sistem...

Tautos meilė – geriausias įvertinimas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Prezidentą Valdą Adamkų 90 metų jubiliejaus proga. Pasak Prezidentės, V. Adamkaus, kaip valstybės žmogaus, kaip intelektualo patirtis yra neįkainojama, o vadovavimo Lietuvai metai – svarbi mūsų naujausios istorijos dalis. V. Adamkaus asmenybėje matome ypatingą ryšį tarp šiandieninės Lietuvos ir tos, kuri buvo prarasta 1940-aisiais, kurios nepriklausomybės atgavimo su bendraminčiais buvo siekta daug dešimtmečių. Tautos meilė – geriausias įvertinimas tų pastangų, kurias V. Adamkus įdėjo dirbdamas dėl Lietuvos pažangos ir vienybės Valdas Adamkus stovėjo prie mūsų valstybinės aplinkosaugos sistemos kūrimo ištakų iš karto po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip prisimena Aplinkos ministerijos senbuviai, su juo daug tartasi, kuriant ir pirminę ministerijos ląstelę – Aplinkos apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Seimo, ir visą sistemą. Tuomet itin pravertė Valdo Adamkaus patirtis vadovaujant JAV penktojo regiono Aplinkos apsaugos agentūrai. Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą šioje agentūroje jis pelnė pasaulinį pripažinimą.Intensyviai domėtis Lietuvos aplinkosauga Valdas Adamkus pradėjo dar 1972 metais. Ir ne tik per atstumą. Su JAV delegacijomis jam pavykdavo atvykti ir į Lietuvą. Daugiausia nerimo ir tada, ir vėliau jam kėlė mūsų geriamojo vandens kokybė.Grįžęs į Lietuvą Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Aplinkos ministerijoje. Čia nedideliame kambarėlyje antrame aukšte susirinkdavo jo bendražygiai ir bendraminčiai. Pokalbiai apie politinio gyvenimo verpetus persipindavo su aplinkosaugos realijomis. Viename interviu praėjusį gruodį į klausimą, kokie yra ryškiausi aplinkosauginiai laimėjimai po Nepriklausomybės atkūrimo, Valdas Adamkus atsakė, kad vienas didžiausių pasiekimų yra vandenvalos srityje, sustabdant vandens taršą ir užtikrinant geriamojo vandens kokybę. Išrinktas šalies Prezidentu jis jau mažiau laiko galėjo skirti aplinkosaugai, bet niekada nesiliovė ja domėjęsis. Už viso gyvenimo nuopelnus kuriant aplinkos apsaugos sistemą 2014 m. birželį Valdui Adamkui buvo įteiktas garbingiausias Aplinkos ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Už visuomeninę veiklą" Paulius Kalmantas,Simona Liaudanskytė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus...

Apskaičiuoti preliminarūs išeitinių išmokų Seimo nariams dydžiai

Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis, Seimą paliks 80 politikų. Preliminariais skaičiavimais jų išeitinėms išmokoms ir su jomis susijusiems mokesčiams reikės 1 392 tūkst. Eur, įskaitant darbdavio socialinio draudimo įmokas. Tikslūs skaičiavimai galimi tik pasibaigus šių Seimo narių įgaliojimams.  Seimą paliekančiųjų parlamentarų skaičius gali keistis, jeigu kuris nors iš išrinktųjų Seimo narių atsisakytų mandato ir jo vietą užimtų šios kadencijos Seimo narys. Numatoma, kad 2 vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio išeitines gaus 8 Seimo nariai (10 proc.), 4 vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio išeitines gaus 40 Seimo narių (50 proc.), 6 vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio išeitines gaus 32 Seimo nariai (40 proc.). Kaip skelbta, Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų (Seimo Pirmininko sekretoriato valstybės tarnautojų, Seimo Pirmininko pavaduotojų patarėjų, Seimo opozicijos lyderio patarėjo, Seimo frakcijų referentų ir Seimo narių padėjėjų-sekretorių) kompensacijoms už nepanaudotas kasmetines atostogas reikalinga tiksli suma bus apskaičiuota šiuos tarnautojus atleidžiant iš pareigų, o išeitinėms išmokoms – po mėnesio nuo jų atleidimo iš pareigų. Jeigu iki šios išmokos išmokėjimo (t.y., anksčiau nei po mėnesio) asmuo pradėtų eiti valstybės tarnautojo pareigas ar būtų priimtas į darbą (darbo užmokestį mokant iš valstybės ar savivaldybės lėšų), išeitinė išmoka jam būtų išmokėta tik už laikotarpį iki asmens priėmimo į tarnybą (darbą) dienos. Seimo statuto 15(5) straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutrūkus Seimo nario įgaliojimams Konstitucijos 63 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatytais atvejais, jam išmokama išeitinė išmoka. Seimo nariui išmokama tiek vidutinių mėnesinių Seimo nario atlyginimų dydžio išeitinė išmoka, kiek metų nepertraukiamai truko jo kadencija Seime, bet ne mažesnė kaip 2 ir ne didesnė kaip 6 vidutinių mėnesinių Seimo nario atlyginimų dydžio išeitinė išmoka. Išeitinė išmoka nemokama, jeigu Seimo narys, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte numatytu atveju, vėl išrenkamas Seimo nariu. lrs.lt

Ar konservatoriams gresia skilimas?

Lauras Bielinis

Rasuolė Bauraitė, Lietuvos ryto televizija Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pradėjo derybas su Socialdemokratų partija dėl būsimos koalicijos. Konservatoriai yra pareiškę, kad derybose nedalyvaus, kol „valstiečiai“ derėsis su socialdemokratais. Tokios pozicijos laikosi konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, tačiau ne visi partijos nariai su tuo sutinka. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad jau kreipėsi į kai kuriuos konservatorius, ragindamas juos prisidėti formuojant būsimą valdžią. Apie tai, ar konservatoriams gresia skilimas „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su Daiva Žeimyte kalbėjosi politologas Lauras Bielinis bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai Paulius Saudargas bei Stanislavas Stavickis-Stano, kuris viešai kreipėsi į G. Landsbergį, sakydamas, kad partijos pirmininkas nebegina savo rinkėjų vertybių. – Stanislavai, Jūs socialiniame tinkle parašėte atvirą laišką Tėvynės sąjungos pirmininkui, sakėte, kad susirgote nuo tos politikos, kokią dabar vykdo partija. Kodėl nusprendėte kreiptis? – (S. Stavickis-Stano) Sulaukiau daug klausimų, kodėl viešai, kodėl partijos problemų nesprendžiame partijos viduje. Sako, kam tau reikalinga partija, jei ji negina tavo interesų. Partijoje yra 15 tūkst. žmonių, už ją balsavo virš 200 tūkst. žmonių. Neįsivaizduoju, kaip galima tokius reikalus spręsti partijos viduje. Nėra taip drastiška, kad partija negina interesų. – Kas Jus labiausiai papiktino, dėl ko nusprendėte kreiptis viešai? – (S. Stavickis-Stano) Pasigendu pozicijos. Nesuprantu, kokia mano partijos pirmininko pozicija dėl gyvybės apsaugos ar abortų, ji nėra viešai išsakyta. Taip pat nesuprantu, ką reiškia jo pareiškimai apie partnerystę. Buvau prisėdęs prie interneto, klausiau, ką jis sako, ir nesupratau, kokia jo oficiali pozicija. – Ką manote apie tai, kas vyksta, kai jau formuojama koalicija? G. Landsbergis šiandien socialiniame tinkle pasakė, kad partijoje, galbūt, esama atskalūnų, kuriuos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis vilioja siūlomais ministrų portfeliais ir dėl to, galbūt, atsiranda kritika partijos viduje. Reiktų suprasti, kad ir Jūs esate prie tų atskalūnų, kuris kritikuoja partijos poziciją nesiderėti su valstiečiais ir žaliaisiais. – (S. Stavickis-Stano) Ir dar tikriausiai Rusija įsikišo, papirko ir visaip daro įtaką. Tai yra absoliuti nesąmonė. Niekada gyvenime – nei su „žaliaisiais“ ar kiekvienais metais iškylančiais tautos gelbėtojais, aš esu TS-LKD narys, tikintis krikščionis, demokratas. Būtent šios partijos rėmuose aš kovosiu už savo teises, vertybes. Lygiai taip pat darys daugybė žmonių, kurie yra šioje partijoje. Galbūt yra tokių atskalūnų, apie kuriuos šneka Gabrielius. Būtų labai gaila, bet man kol kas tai panašu į keistą raganų medžioklę. – Pone Saudargai, kaip galėtumėte įvertinti tai, ką G. Landsbergis išdėstė apie galimus atskalūnus partijoje, apie tai, ką viešai pasakė R. Karbauskis, kad konservatoriai galėtų jungtis prie formuojamos koalicijos? – (P. Saudargas) Reiktų pasižiūrėti į šio klausimo genezę, nuo ko prasidėjo. Viešoje erdvėje pirmiausia pasirodė nemažai spekuliacijų, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gali skilti, nes ten yra dvi nuomonės, du stiprūs lyderiai – R. Karbauskis ir S. Skvernelis, o jei jų nuomonės išsiskirtų, partija nebūtų tokia tvari ir vieninga. Galbūt todėl, vedamas tokių emocijų, R. Karbauskis išmeta tam tikras spekuliacijas, kad TS-LKD galimai nevieninga. – Ar čia tikrai spekuliacijos? Jūs gi nesutarėte dėl klausimo ar eiti į koaliciją, ar ne. Dabar net nežinia, ar kas besiderės, kai vysta derybos su socialdemokratais. – (P. Saudargas) Šiuo metu vyksta „valstiečių“ derybos su socialdemokratais. Visiems aišku, kad kol vyksta su socialdemokratais, derybos nevyksta su mumis. Jei ten kas nors atsitiktų tokio, kad jie nesusitartų, išsiskaidytų ir R. Karbauskis su visa partija ištiestų mums ranką, tokį sprendimą turėtų priimti prezidiumas ir taryba – kokiomis sąlygomis, kur galime nusileisti, kur negalime, kokios derybinės pozicijos. Niekas nėra mūsų partijoje pasakęs, kad mes jokiomis sąlygomis nesiderėsime su „valstiečiais“. Nėra susilietimo taško, diskusijų ir išsiskyrimo, dėl ko mes nesutartume. Jei bus tam tikros sąlygos, galime kalbėtis, tą yra visi pasakę – ir Gabrielius, ir A. Kubilius ir dauguma kolegų. Durys kalbėtis yra atviros. Kategoriškai norėčiau pabrėžti, kad bent jau krikščionių demokratų tarpe, mes šiandien išplatinom pareiškimą, kad jokių atskilimų negali būti. Griežtai vertiname ir pavienius, jei kas nors susigundytų postais ir perbėgtų. Politikoje tai trumparegiškas ėjimas. Tiems, pas ką perbėgai, tu būsi tik atėjūnas, o tiems, iš kurių išeisi – išdavikas. Tokių dalykų netoleruojam ir neskatinam taip daryti. -Pone Saudargai, tame pareiškime rašoma ir apie tai, kad krikdemiškasis sparnas sutiktų kalbėtis dėl koalicijos. Kodėl tai nebuvo padaryta penktadienį, kuomet valstiečiai-žalieji laukė atsakymo? – (P. Saudargas) Mūsų prezidiumo posėdis praeitą savaitę neįvyko, nors galėjo įvykti, mes galėjome diskutuoti. Nežinau, kokią poziciją turėjome ar galėtume priimti. Ji galėtų būti vienokia ar kitokia, bet susirinkti ir priimti tam tikrą sprendimą prezidiume, manau, galėjome. Trečiadienį turėsime prezidiumo posėdį, susirinksim, galbūt svarstysim scenarijus, kokie galėtų būti, nes šiuo metu valstiečiai derasi su socialdemokratais. Mes, dabartinėje situacijoje, matyt, ruošiamės opoziciniam būviui. – Pone Bielini, kaip Jums atrodo ši situacija? – (L. Bielinis) Man atrodo normali. Šioje dinamiškoje situacijoje partija, kuri yra paskelbusi apie savo galimus derybinius veiksmus, jei tik su ja būtų deramasi, yra tarsi atstumta. Akivaizdu, kad kaip ir kiekvienoje normalioje, gyvoje partijoje, viduje yra įvairios nuomonės, diskusijos, nesutarimai. Tai matome, kadangi į paviršių išplaukia akcentų skirtumai, kurie atrodo labai įdomiai. Oficialiai krikščionys demokratai paskelbė pareiškimą, kuriame aiškiai sako – jokių skilimų. Čia kaip šeimoje – žmonės riejasi, bet myli vienas kitą. – Klausimas, kiek ta meilė tikra. Turbūt nieko keisto, kad krikdemiškasis sparnas – P. Saudargas, I. Degutienė, A. Ažubalis nėra patenkinti tuo, kas vyksta, nes, turbūt, nebuvo patenkinti ir G. Landsbergio personalija pirmininko poste. – (L. Bielinis) Tai yra pliusas – partijoje yra labai aiškios, gana valingos pozicijos, kurios nesutampa su ta pozicija, kurią turi G. Landsbergis ar jo apsuptis. Labai ryškiai matomi poliai, kurie gana aštriai diskutuoja. Tos kibirkštys į paviršių išėjo, bet, organizaciškai nemanau, kad jie žlugs. – Kokią žinutę ir kam siunčia G. Landsbergis socialiniame tinkle pradėjęs kalbėti, kad partijoje, galbūt, yra atskalūnų, kurie už postus parsiduotų R. Karbauskiui? – (L. Bielinis) Nereikia taip skubėti ir kalbėti. Manyčiau, kad G. Landsbergis nekorektiškai pasakė nepagalvojęs, susinervinęs. Įvardinti atskalūnais tuos, kurie su tavimi nesutinka – taip negalima daryti. Tai ir gali būti ta priežastis, dėl kurios kai kurie gali išeiti. – (P. Saudargas) Nežinau, ką omeny turėjo G. Landsbergis, bet aš galiu skaityti tekstą ir iš jo išskaitau, kad galimais atskalūnais jis vadina tuos, kurie atskils. Jis nevadina konkrečių žmonių. Jei esi tikras politikas, postą pasiimi. Jei postą tau kas nors duoda – esi ne politikas, o prekė. – (S. Stavickis-Stano) Lauras gerai pasakė, kad Gabrielius labai emocionaliai, jautriai ir gal per daug reaguoja į situacijas. Aš esu ne politikas, o rinkėjas ir jo partijos narys. Aš jį gerbiu, myliu ir vertinu, tiesiog noriu atkreipti jo dėmesį, kad jis nėra 100 proc. teisus, jei ir kiti pastebi. Siūlyčiau jam ramiai pasėdėti savaitgalį, apsiraminti ir kibti su nauja jėga. Kai bus pirmininko rinkimai, savo balsą ir atiduosiu kažkam, kas bus geriausias pretendentas. Gabrielius yra ištikimas TS-LKD, stengiasi, dirba, tiesiog, yra bėda su tuo, kad jis nepastebi kitų nuomonių partijoje. Gal jis turi savo partijos viziją, tik spėju, kad ta vizija nelabai teisinga, jeigu joje nėra pamatinių vertybių ir krikščioniškosios pasaulėžiūros. – Pone Saudargai, R. Karbauskis šiandien minėjo, kad norėtų dalį konservatorių matyti koalicijoje. Šiandien po derybų su socialdemokratais viešoje erdvėje atsirado žinia, kad jis buria dvi koalicijas – formalią, kad turėtų daugumą ir galėtų dirbti, o kitą, prie kurios tam tikrais klausimais galėtų jungtis įvairių partijų atstovais. Jis sako, kad jau kvietė kai kuriuos konservatorius. Ar jūs žinote, kas jie tokie? – (P. Saudargas) Tikrai nežinau, manęs niekur nekvietė. Manau, kad tai yra butaforija, kabliukas, lygiai taip pat, kaip ir profesionalų vyriausybė – derybinė pozicija. Derybinė pozicija buvo skirta mums, o plačioji, vertybinė koalicija – socialdemokratams, parodyti, kad jūsų tik formali, o mes turėsime dar platesnę. Čia nėra nieko naujo, tai panašu į nacionalinį susitarimą, kai labai svarbiais klausimais partijos randa savyje jėgų susitarti ir pasirašyti bendrą sutarimą. Jei bus tokių klausimų, kur akivaizdu, kad to reikia Lietuvai, o sprendimai, kuriuos siūlys formalioji koalicija tenkins visą Seimą, kodėl ne? Šioje kadencijoje man teko būti opozicijoje, daugeliu klausimu balsavome taip, kaip balsavo valdantieji. Jei jie siūlo normalius projektus, jei tai naudinga Lietuvai, aišku, kad frakcija paremia. Opozicijoje nebūni vien tam, kad visada oponuotum, labai dažnai rasdavome bendrą sutarimą. – Pone Bielini, pradžioje buvo kalba apie skirtingų vertybių koaliciją, dabar kalbama apie formaliąją koaliciją ir neformaliąją. Kaip Jums tai atrodo? – (L. Bielinis) Sutikčiau su tuo, ką pasakė ponas Saudargas. Neformalioji koalicija – labai gražūs žodžiai. Galbūt, jais galima prisidengti ir kalbėti apie tarnavimą Lietuvai. Tačiau geras buvimas opozicijoje yra labai stiprus darbas valstybėje, tai privalu. Ir koalicijos formavime eina labai daug neaiškių žodžių iš R. Karbauskio lūpų, ir profesionalų vyriausybė – gal jis

H. Clinton vaikystės mieste – palaikymas ir D. Trumpui

Laura Tautvaišaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Likus savaitei iki JAV prezidento rinkimų Hillary Clinton persvara prieš Donaldą Trumpą mažėja. Tačiau analitikai pabrėžia, kad apklausų duomenimis nereikėtų per daug pasitikėti, tad rezultatą prognozuoti sunku. Abu kandidatai amerikiečių nemėgstami kaip jokiuose ankstesniuose prezidento rinkimuose. Paradoksalu, bet net būdama viena iš dviejų visų laikų nepopuliariausių kandidatų į prezidentus, „nusileidžianti“ tik konkurentui D. Trumpui, H. Clinton gali pasiekti istorinę pergalę ir tapti pirmąja JAV prezidente moterimi. Nors net greta jos vaikystės namų Čikagos priemiestyje gyventojai pievelėse smaigsto ne tik H. Clinton, bet ir D. Trumpo kampanijos ženklus. Ir tai atspindi, kaip šie prezidento rinkimai padalijo šalį. Tame pačiame Park Ridžo priemiestyje, kur iki studijų buvo Hillary Diane Rodham namai, tebegyvenanti jos klasiokė pasakoja, kad nakčiai surenka draugės rinkimų kampanijos ženklus, nes jie vagiami. Ir greičiausiai ne dėl to, kad kažkas jų norėtų, priešingai – įtaria oponentus. Nors pasiturinčiame Park Ridže toks elgesys neįprastas. Rodhamų šeima į Park Ridžą atsikraustė, kai Hillary buvo vos dveji. Kaip daugelis XX a. viduryje, Rodhamai išsikraustė iš miesto ieškodami vietos, kur būtų saugu auginti vaikus, pakaktų gerų mokyklų. Ir pasirinko Park Ridžą – pasiturinčiųjų priemiestį už 20 kilometrų nuo Čikagos. Vaikystės namai ir šeima politikams itin svarbūs. Rinkėjams tai tarsi vizitinė kortelė, pasakanti, kas suformavo kandidato asmenybę. Hillary tėvas užsiėmė audinių verslu, mama augino vaikus ir buvo aktyvi Metodistų bažnyčios bendruomenės narė. Netoli namų esančioje bažnyčioje nuolat lankėsi ir Hillary. O gretimoje gatvėje – ir užkandinė, į kurią, sakoma, moksleivė Hillary taip pat dažnai užsukdavusi. Bet pakako vieno jos apsilankymo po kelių dešimčių metų ir suvalgyto mėsainio su alyvuogėmis, kad išgarsintų šią vietą. Tiesa, populiarumas nebuvo toks didelis, kad užkandinę apsaugotų nuo bankroto. Tačiau jau šį rudenį ją vėl atidarys naujas šeimininkas, tik nežinia, ar čia vėl bus tiekiami Hillary mėsainiai. Šeimininkams apsispręsti gali padėti ir rinkimų rezultatas.

Ar reikėtų baimintis sumažėjusio ekonominio vertinimų rodiklio šalyje?

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt Nors kai kurių Lietuvos verslo sektorių lūkesčiai suprastėjo, kol kas dėl to pernelyg nereikėtų nuogąstauti, sako „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas. Tačiau rizika, nors ir maža, kad verslas gali susilaikyti nuo investicijų ir plėtros, pasak ekonomisto, gali rastis dėl augančių atlyginimų ir mažėjančių pelnų bei neapibrėžtų geopolitinių aplinkybių. Ekonominių vertinimų rodiklis spalį, palyginti su rugsėjo mėnesiu, sumažėjo dviem procentiniais punktais iki minus 3, pranešė Statistikos departamentas. Statybos pasitikėjimo rodiklis sumažėjo 7, prekybos – 6, pramonės – 4, paslaugų sektoriaus – 2 procentiniais punktais. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis padidėjo 2 procentiniais punktais. „Nors spalį, palyginti su rugsėju, visi rodikliai pablogėjo, tačiau lyginant su praėjusiais metais, tas rodiklis – aukštesnis. Jei pašalintume sezono įtaką, rodiklis atrodytų dar geriau. Taigi, nors stebimas nedidelis kritimas, išlieka augimo tendencija, o rodiklis yra beveik aukščiausiame lygyje pokriziniu laikotarpiu. Optimizmo verslo sektoriuose yra nemažai. Žemiausias pasitikėjimo rodiklis yra statybos sektoriuje ir taip yra ne be pagrindo – šiais metais statybų sektorius traukėsi labiausiai iš visų. Tačiau bendros tendencijos yra geros ir šio rodiklio sumažėjimo net netraktuočiau kaip kritimo“, – teigia R. Grajauskas. Riziką didina augantys atlyginimai ir tarptautinė aplinka R. Grajauskas aiškina, kad kiek sumažėjęs rodiklis atskleidžia verslo lūkesčius, parodo, kaip situaciją vertina skirtingi verslo sektoriai. „Tai labai svarbu, nes kuo geresni lūkesčiai, tuo verslas labiau linkęs investuoti į savo veiklą, ją plėsti, skolintis. Skolinimosi rodikliai rodo, kad ne finansinės įmonės savo skolinimąsi šiemet didina daugiau kaip 8 proc. Tai – gera žinia, nes rodo gerus lūkesčius, norą prisiimti riziką“, – kalba R. Grajauskas. Šio rodiklio mažėjimas reikštų dar didesnį verslo pesimizmą ir, pasak ekonomisto, esama keletas rizikos faktorių, kurie tą mažėjimą galėtų lemti. Vienas jų – augantys atlyginimai. „Nors atlyginimai auga ir tai yra paskata vidaus vartojimui, tai labai didina įmonių sąnaudas. Vis didesnė sukurtos pridėtinės vertės dalis keliauja atlyginimams, o ne įmonių pelnams. Tai reiškia, kad jų pelno dalis mažėja ir, jei ta tendencija ilgai tęsiasi, įmonės ima stabdyti investicijas. Taigi matyčiau riziką dėl augančių atlyginimų ir prastėjančios tarptautinės situacijos. Tačiau kol kas tokios tendencijos nematau“, – pažymi ekonomistas.

Top