Jūs esate
Pagrindinis > Politika

Vokietijos kanclerę sudomino Lietuvos vyriausybės reformos

LRT.lt Ketvirtadienį lankydamasis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sostinėje Berlyne ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su šios šalies kanclere Angela Merkel ir aptarė Lietuvos vyriausybės planuojamus pokyčius šalyje bei dabartinę situaciją regione, skelbiama Vyriausybės pranešime žiniasklaidai. Vienas iš pirmųjų kanclerės A. Merkel klausimų premjerui buvo apie vyriausybės vykdomas ir būsimas reformas. Ministras pirmininkas akcentavo darbo rinkos modernizavimą, siekį pritraukti investicijas iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas yra sukurti konkurencingiausią ir patraukliausią investicinę aplinką Baltijos valstybių regione. Susitikime aptarta ir Lietuvoje planuojama viešojo sektoriaus pertvarka siekiant kuo didesnio skaidrumo bei aktyvesnės kovos su korupcija. Kanclerė domėjosi vidinėmis Lietuvos problemomis, jų sprendimo būdais ir gyventojų nuotaikomis šalyje prasidėjus šiems pokyčiams. A. Merkel pasidžiaugė, kad Lietuva ir Vokietija neturi rimtos dvišalės problemos, kurią nedelsiant reikėtų spręsti. Susitikime didelis dėmesys buvo skirtas naujai statomos Astravo atominės elektrinės temai. Kanclerė pritarė premjero S. Skvernelio išsakytai pozicijai, kad šios statybos yra ne tik Lietuvai ir Baltarusijai, bet ir visai Europos Sąjungai aktualus klausimas. Taip pat kalbėta apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą dujų rinką, Lietuvos ir Lenkijos santykius bendradarbiaujant dėl pastarosios prisijungimo prie ,,Rail Baltica” projekto, aptarta saugumo situacija regione, būsimos Rusijos karinės pratybos „Zapad“. S. Skvernelis patikino, kad Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos partnerių Europoje. Jis išreiškė viltį, kad tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas visais lygiais tarp abiejų valstybių ir toliau bus tęsiamas. „Tikimės Vokietijos lyderystės Europoje dabartiniu sudėtingu laikotarpiu. Lietuva yra patikima Vokietijos sąjungininkė, todėl esame pasiruošę palaikyti glaudžius ryšius ir diskutuoti svarbiais tarptautiniais klausimais“, – teigė S. Skvernelis.

Šaltiniai: prokurorė siekė, kad būtų išteisintas V. Gapšys

LRT.LT, Dainius Sinkevičius, DELFI.lt Po Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Aliukonienės sulaikymo aiškėja, kad aukštas pareigas einanti pareigūnė, įtariama, buvo susitikusi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėju ir ieškojo būdų, kad Darbo partijos (DP) byloje būtų išteisintas dabar jau buvęs Seimo narys Vytautas Gapšys. DELFI šaltinių teigimu, V. Gapšys ketvirtadienį buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT), tačiau jam įtarimai nepareikšti – šiuo metu jis yra specialusis liudytojas. Be to, tyrėjai iš V. Gapšio paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną. DELFI šaltiniai sako, kad ketvirtadienį sulaikyta prokurorė R. Aliukonienė esą dar praėjusių metų pabaigoje buvo susitikusi su teisėju Viktoru Aiduku ir kalbėjosi apie V. Gapšio padėtį byloje. Tai esą ji darė vieno verslininko, kuris taip pat jau yra apklaustas, prašymu. V. Gapšys STT atsisakė duoti parodymus, su juo DELFI nepavyko susisiekti. Užsimenama, kad su prokurore bendravęs verslininkas veikė V. Gapšio vardu, bet šis kategoriškai tai neigia. Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas šiemet, pareigūnai esą yra turi duomenų, kad R. Aliukonienė su teisėju V. Aiduku bendravo dar praėjusių metų pabaigoje. Ikiteisminį tyrimą atliekantys prokurorai teigia, kad šioje byloje gali būti ir daugiau įtariamųjų. Kol kas neatskleidžiama, apie kokią pinigų sumą buvo kalbama, tačiau ji yra ne mažesnė nei 250 MGL, kas sudaro didelę vertę. DELFI šaltiniai sako, kad šiame ikiteisminiame tyrime STT tyrėjams slaptus procesinius veiksmus leido atlikti Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja. Ta pati, kuri anksčiau leido klausytis verslininko Raimondo Kurlianskio pokalbius. DP bylą tyręs prokuroras nieko nepastebėjo DP byloje valstybinį kaltinimą palaikęs Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas teigė, kad apie pradėtą tyrimą sužinojo iš žiniasklaidos, tačiau niekada nejautė, jog kažkas bandytų kaišioti pagalius. “Nejutau, kad kažkas ten dedasi negero”, - sakė prokuroras. Jis neslėpė, kad pažįstantis R. Aliukonienę, tačiau su ja nėra bendravęs nei darbiniais, nei kitais reikalais. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė R. Aliukonienė buvo sulaikyta ketvirtadienį ryte, ji buvo apklausta. Į apklausą buvo iškviestas ir LAT teisėjas V. Aidukas – jis buvo kolegijos pirmininkas, tačiau už byloje priimtą sprendimą buvo atsakingas ne jis, o teisėja pranešėja Rima Ažubalytė. LAT teisėjai paliko galioti anksčiau paskelbtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. BNS žiniomis, dėl galimo neteisėto Vilniaus apygardos prokurorės poveikio DP bylos nagrinėjimui teisėjas V. Aidukas apklaustas kaip specialusis liudytojas. Specialaus liudytojo statusas asmeniui suteikiamas, kai jis apklausiamas apie savo veiksmus, bet pagrindo įtarimams pareikšti nepakanka. Teisėjai turi teisinę neliečiamybę, todėl jiems taip pat negali būti pareikšti įtarimai. DP bylą su kasaciniais skundais LAT per tris posėdžius išnagrinėjo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija. Ją be V. Aiduko sudarė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai R. Ažubalytė, Tomas Šeškauskas, Armanas Abramavičius, Olegas Fedosiukas ir Civilinių bylų skyriaus teisėjai Sigita Rudėnaitė ir teisėja Birutė Janavičiūtė. Į šią bylą buvo paskirtas teisėjas Artūras Pažarskis, bet jis nusišalino, jį pakeitė teisėjas T. Šeškauskas.

S. Skvernelis Vokietijoje kritikuoja „Nord Stream 2“

LRT.LT  Vaidotas Beniušis, BNS Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį Berlyne susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel žada daug dėmesio skirti skirti energetikos klausimams – elektros sistemų sinchronizacijai su Vakarų Europa ir Baltarusijos atominės elektrinės saugumui. Anot S. Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos. Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių. – Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit„as kelia ES dezintegracijos pavojų? – Ir taip, ir ne. „Brexit„o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų. Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai. – Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu – eitų link gilesnės integracijos? – Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo. – Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio? – Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją. – Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija? – Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus. – Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą. – Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų. – Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos? – Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit„o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova... – Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras. – Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus. – Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją? – Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas. – Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus? – Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją. Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,. – Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio? – Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų. – Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai? – Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę. – Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas? – Apie detales nekalbėsiu, bet atgrasymo principas yra labai svarbus. Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą. – Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija? – Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas. – Ačiū už interviu. Gintauto Kniukštos nuotrauka...

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi. Nori ištrinti iš žemėlapio Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai. Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas. Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją. Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui. Ministras, bet ne kunigaikštis Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“ K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs. Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis. Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki. Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių. Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje. Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“ Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių. „K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus. „ VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas. Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių. Pelnas – ne rodiklis? Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams. Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų. Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys: "Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų. Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus. Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui. Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos. O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita. Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug. Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją. Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys". Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje? Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas: ,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą. Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų. Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams. Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų. Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama. Reorganizavus urėdijas,

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa?

M. Drunga. Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa? „Europa iš esmės turi rimtesnių problemų negu Jungtinės Amerikos Valstijos“, – sakė Vokietijos krikščionių demokratų politikas Friedrichas Merzas po savaitgalį praėjusios saugumo konferencijos Miunchene. – JAV prezidentas Donaldas Trumpas nukreipia mūsų dėmesį nuo problemų, kurias Europoje turime išspręsti.“ Kalbėdamas su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu, F. Merzas teigė, kad Europos institucijos išgyvena krizę, tuo tarpu NATO šiuo metu įspūdingai liudija, kad ji, Šiaurės Atlanto Santarvė, funkcionuoja gerai. F. Merzas, dabar pirmininkaujantis nevyriausybinei organizacijai „Atlanto tiltas“, pagyrė NATO dalinių dislokavimą Baltijos valstybėse. Tuo akivaizdžiai parodoma, kad rytinės narės šalys nepaliekamos vienui vienos. Tuo pačiu tai nėra joks grasinimas Rusijai ar kitoms valstybėms, ir Rusijos vyriausybė tai žino. O dėl Jungtinių Amerikos Valstijų neseniai pareikšto reikalavimo pakelti karines išlaidas, ne ką kita būtume išgirdę ir iš D. Trumpo nugalėtosios Hillary Clinton vyriausybės: „Tik tonas gal būtų buvęs švelnesnis, tačiau esmė ta pati. Klausimas sukasi apie bendrą NATO tikslą išlaidas padidinti iki dviejų procentų BVP, o taip buvo sutarta per Velso aukščiausiojo lygio susitikimą 2014-aisiais. Žinoma, ar šis tikslas pasiekiamas, ir ar jis išvis prasmingas, apie tai su amerikiečiais tikrai dar reikia kalbėtis. Juk Europą dabar kamuoja didesnės problemos negu jų patiria Jungtinės Valstijos. Taip, Amerikoje problemos nepaprastai erzinančios, tačiau Europoje esame atsidūrę tikroje, egzistencijai pavojų keliančioje institucijų krizėje, nes žmonės jomis ir jų atstovais vis mažiau pasitiki, o tai ir yra erdvė, kurioje išauga visoks populizmas.“ Pasak Norvegijos sostinės dienraštį „Aftenposten“, „Miuncheno viršūnių konferencijoje JAV viceprezidentas Mike`as Pence`as aiškino, jog JAV niekada nepaliks NATO bėdoje. Reakcija – stiprūs plojimai salėje. Tai labai daug ką pasako apie padėtį pasaulyje, kai Europos aukščiausiojo lygio vadovai aplodismentais palydi pareiškimus, kurie dar prieš trumpą laiką būtų buvę laikomi šimtu procentų savaime suprantamais. M. Pence`as pakartojo ir reikalavimą, kad būtent europietiškosios šalys narės stipriau angažuotųsi NATO išlaikymui.“ Oslo laikraštis pridūrė: „kadangi sustiprėjo iš Rusijos kylančios grėsmės pojūtis, neturėtų Europoje būti per sunku prastumti didesnius gynybai skirtus biudžetus. Tada Šiaurės Atlanto Santarvė ir turės gerus šansus D. Trumpo buvimo Baltuosiuose Rūmuose laikus pergyventi išsaugodama sveiką kailį.“ Daugelis laikraščių irgi teigiamai atsiliepė apie M. Pence`o kalbą. Tarp jų – Belgrado „Politika“ ir Ciuricho „Tages-Anzeiger“, kuris atkreipė dėmesį į štai ką: „Rūpesčio europiečiams turėtų sukelti nebent tai, ko M. Pence`as nepasakė. Ukrainos konfliktas ir Rusija jo kalboje nusipelnė vos poros sakinių.“ O kitas Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ padėtį vaizdavo taip: „daugiau nei 70 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir daugiau nei 27-erius metus po Berlyno sienos griuvimo atsitiko tai, dėl ko daugelis anksčiau įspėdavo: Vokietija skelbia masyvų karinį apsiginklavimą. Tuo kanclerė Angela Merkel įkūnija per Miuncheno saugumo konferenciją pažadą ir kartu pripažįsta naujojo JAV prezidento D. Trumpo pagrįstą reikalavimą, kad Europa proporcingai dalytųsi savo pačios apgynimo išlaidomis. Tokio masto Vokietijos ginklavimasis dar ne taip seniai būtų pasaulyje sukėlęs būgštavimus ir protestus. Tačiau D. Trumpo eroje dalykai klostosi visiškai priešingai. Vakarai dėkingi už tai, kad Berlynas rodo stiprumą ir ryžtą, kai iš naujosios valdžios Vašingtone sklinda tik sumišimas. Gerai išvis, kad kažkas Europoje perima vadovavimą. A. Merkel tai darė jau per euro krizę ir taip pat susitardama dėl pabėgėlių su Turkija. Kol dar Europos Sąjunga nepajėgi vienu balsu veikti užsienio politikoje, Europai nelieka nieko kito kaip tik pasitikėti Angela Merkel.“ Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ priminė, kad „sveikatos apsaugos politikoje jau seniai vyrauja bendras įsitikinimas, jog geriausias vaistas yra prevencija. Ligos, kuriai neleidžiama atsirasti, niekam nereikia brangiai gydyti. Išvertus į modernią saugumo politiką, tai reiškia, jog reiktų pašnekėti apie tai, kokiu pagrindu sumos apskaičiuojamos. Gynybos sąvoką verta naujai pagrįsti. Daugiau nei bet kada anksčiau pasaulio saugumą lemia tai, kad vis daugiau žmonių gali dalytis ir laisve, ir gerove. Savo išmaniuosiuose telefonuose jauni žmonės kraštuose, kurių vardų daugelis europiečių nėra girdėję, kasdien mato, kaip gyvenimas gali atrodyti. O žmonės, kurie jaučia, kad niekas jų norų ir rūpesčių neklauso, gali tam tikromis sąlygomis susidomėti radikaliomis idėjomis. Tai regime vykstant ir Europoje.“ Liubeko dienraštis „Lübecker Nacrichten“ teigė, jog „viceprezidentas Mike`as Pence`as ir Pentagono vadovas Jamesas Mattisas Miunchene tikino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos kaip tvirta uola laikosi savo Aljansui duotų įsipareigojimų. Jiedu siekė išsklaidyti europiečių būgštavimus, kad amerikiečiai gali savo solidarizavimo atsisakyti, atsisukti veidu į Rusiją ir kurti naujas saugumo struktūras be NATO partnerių. Tačiau šių būgštavimų tie Miunchene ištarti žodžiai panaikinti negalėjo. Juk ką gi reiškia lūpomis ištarti patikinimai, kai to, nuo kurio viskas priklauso, ten trūko. Taip, Donaldas Trumpas turi savo saugumo politikos darbotvarkę paaiškinti. Greitai ir patikimai. Kitaip jis žaidžia su ugnimi.“ Truputį kitaip akcentus sudėliojo Vienos dienraštis „Standard“: „Europa turi Donaldui Trumpui būti dėkinga. JAV prezidentas davė pradžią dvasinio apsivalymo procesui. Gal nenorėdamas ir nežinodamas, ką daro, Donaldas sukuria begales politinių prieštaravimų, per kurių susidūrimą galų gale vis tiek kažkas išeina pažangaus. Pagal Trumpo leitmotyvą tegul tai būna: Pirmiausia Europa! Priešingybių ir skirtybių Europa lai vėl suranda bendrumą! Tai būtų geriausia žinia iš Miuncheno.“ Lenkijos sostinės dienraštis „Rzeczpospolita“ kaip „nerimą keliančius“ įvardijo M. Pence`o žodžius, kad tam tikros aplinkybės „galėtų pastūmėti JAV prezidentą kurti norinčiųjų koaliciją kovai su teroristais ir džihadistais – o tai tikriausiai nebūtų Šiaurės atlanto Aljansas. Greičiau tai būtų naujos „povakarietiškos pasaulio tvarkos“, kaip ją pavadino Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, pradžia.“ Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ....

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?

V. Radžvilas. Europos Sąjungos kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?* Mąstant apie Europos Sąjungos padėtį ir ateitį, kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Charleso Maurice Talleyrando žodžius, kuriais jis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas. Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis, kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms, ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. Talleyrandas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų. Esame kaip tik pasaulinio masto ir epochinio įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudytojai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Talleyrando pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi? Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko. Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etiketėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi alternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę bei jos padarinius visam žemynui ir Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia, tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. Mintis, kad Europos Sąjunga yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę. Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai ir patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje. Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo Maurice`o Harriou terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujančioji idėja (idée directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi bei veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančiąją idėją, politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra ir virsta pakriku gyventojų sambūriu. Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią, M. Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebe gyvybingu ir nebe veiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną. Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai Europos Sąjunga taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus „Brexitą“, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo. Ar Europos Sąjungą ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška. Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus. Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Jeano Monnet pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys. Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis bei gelminius mechanizmus ir padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis bei tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos

B. Markauskas: Lietuva pasiryžusi aktyviai derėtis dėl palankesnių sąlygų

Briuselyje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir viceministras Rolandas Taraškevičius susitiko su Europos Komisijos (EK) žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaru Filu Hoganu (Phil Hogan) iš pirmų lūpų išgirsti, kokia yra komisaro vizija dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 metų. Susitikimo metu buvo pristatyta pati naujausia informaciją apie situaciją Lietuvos pieno ir kiaulienos sektoriuje bei aptartos žemės ūkio produktų eksporto skatinimo galimybės. Vasario pradžioje EK paskelbė 3 mėnesius truksiančias viešąsias konsultacijas dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2020 m. „Nesu radikalių pokyčių šalininkas, bet akivaizdu, kad tam tikrus dabartinės politikos elementus būtina pritaikyti prie naujos aplinkos reikalavimų ir iššūkių. Įvertinę BŽŪP įgyvendinimo patirtį, krizės metu išmoktas pamokas, turime siekti BŽŪP modernizavimo“, – pokalbyje su komisaru sakė B. Markauskas, pabrėždamas pakankamo finansavimo ir didesnio dėmesio smulkiems ūkininkams svarbą. P. Hoganas patikino, kad BŽŪP supaprastinimas išlieka vienu svarbiausių EK darbotvarkės klausimų tiek šiuo laikotarpiu, tiek po 2020 m. Ministras padėkojo komisarui už pradėtas viešąsias konsultacijas dėl BŽŪP ateities. „Aš pats esu ūkininkas, puikiai suprantu žemdirbių problemas ir lūkesčius, todėl visuose susitikimuose su jais raginu būti aktyviais ir dalyvauti šiose konsultacijose“, – sakė B. Markauskas. Komisaras tokią iniciatyvą įvertino labai teigiamai. Pasak jo, EK labai svarbu išgirsti visų žmonių nuomonę. Lietuvos žemės ūkio ministras įsitikinęs, kad naująjį etapą po 2020 m. turėtume pradėti turėdami vienodas sąlygas ir galimybes. „Labai aktualus klausimas dėl lygių konkurencinių sąlygų visų valstybių narių ūkininkams užtikrinimo tiesioginės paramos srityje. Būtina stiprinti ūkininkų derybines galias, tobulinti rinkos reguliavimo priemones“, – situaciją apibūdino B. Markauskas. Lietuvai, kaip ir visai ES, labai aktualus ir geresnis maisto tiekimo grandinės funkcionavimas, smulkių ir vidutinių šeimos ūkių plėtra. „Taip, mes turime saugų maistą, bet maistas turi būti ir sveikas. Tokį maistą propaguoti yra labai svarbu“, – sakė ministras, kartu pabrėždamas europinio reguliavimo svarbą maisto tiekimo grandinėje. Lietuva matė, kas atsitiko pieno krizės metu, todėl yra įsitikinusi, kaip svarbu turėti efektyvius ir veikiančius rizikos valdymo instrumentus. Jiems ateityje turi būti skirtas labai didelis dėmesys. Ministrui susirūpinimą kelia ir silpna kooperacija Lietuvoje, tad, jo nuomone, ateities politikoje tam taip pat turėtų būti kreipiamas išskirtinis dėmesys. Komisaras pasakė, kad jis supranta Lietuvos nerimą dėl nesąžiningų veiksmų maisto grandinėje. „Mes ėmėmės iniciatyvos – ieškome priemonių, kurios galėtų situaciją šioje grandinėje pagerinti. Analizuojame ir Lietuvos patirtį, ji mums tikrai svarbi“, – pabrėžė komisaras F. Hoganas, visada rodantis dėmesį mažų valstybių problemoms. Susitikimo metu kalbai pasisukus apie pieno sektorių, B. Markauskas pasidžiaugė, kad situacija pastaraisiais mėnesiais gerėja, pieno supirkimo kaina Lietuvoje auga. Tačiau mūsų šalis yra labai priklausoma nuo situacijos pasaulinėje pieno rinkoje, todėl vis dar išlieka kainų svyravimo grėsmė. Ministras B. Markauskas padėkojo komisarui už Lietuvai skirtas lėšas situacijai rinkose stabilizuoti ir pabrėžė, kad tikisi komisaro dėmesio ir ateityje, jeigu situacija pablogėtų. Savo ruožtu komisaras pasidžiaugė Lietuva, kad ji greitai ir efektyviai pasinaudojo ES parama pieno sektoriui. Tačiau Lietuvoje ypatingo dėmesio reikalauja ne tik pieno, bet ir kiaulienos sektorius. Šis klausimas taip pat buvo aptartas susitikimo Briuselyje metu. Pasak komisaro, tai gerai jam žinomas klausimas, o situacija įdėmiai analizuojama. Lietuvos žemės ir maisto ūkiui vis labiau integruojantis į pasaulines rinkas, eksporto rinkų atvėrimo klausimai tampa ypač svarbūs šalies verslininkams. B. Markauskas padėkojo komisarui už pastangas plėtoti eksporto rinkas, o šis savo ruožtu pagyrė Lietuvą už akivaizdžiai matomą aktyvią iniciatyvą pačiai ieškoti naujų rinkų. Nors vizito Briuselyje metu ministro B. Markausko darbotvarkė buvo sustyguota minučių tikslumu, tačiau jis spėjo susitikti ir su EK Sveikatos ir maisto saugos komisaru Vyteniu Andriukaičiu. Su Lietuvos atstovu EK buvo aptarti aktualūs ES darbotvarkės klausimai, augalų ir gyvūnų ligų (įskaitant afrikinį kiaulių marą), augalų apsaugos priemonių naudojimo ir kiti klausimai. Ministras taip davė interviu įtakingam savaitraščiui „Politico“, su kurio žurnalistu kalbėjo apie BŽŪP ateitį, vienodas konkurencijos sąlygas ES ūkininkams, aptarė rizikos valdymo instrumentus, situaciją pieno sektoriuje. zum.lt, verslaspolitika.lt inf.

Seimo narė nutraukė automobilio išperkamosios nuomos sutartį

Dienraščiui „Lietuvos rytas“ sausį pranešus apie kelis Seimo narius, sudariusius ne veiklos, o išperkamosios nuomos sutartis dėl automobilių, už kuriuos mokėjo iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, situacija susidomėjo prokurorai. Seimo Etikos ir procedūrų komisija sulaukė prokurorų prašymo pateikti duomenis apie publikacijoje minėtų parlamentarų iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotus automobilius. Dienraščio duomenimis, liberalas Gintaras Steponavičius pernai rudenį už 3,5 tūkst. eurų įsigijo automobilį „Land Rover“. Jį daugelį metų politikas nuomojosi iš bendrovės „Sostena“. Už šios mašinos nuomą Seimo narys mokėjo iš parlamentinei veiklai skiriamų lėšų, biudžeto pinigai liberalo automobilio nuomai naudoti nuo 2009 metų ir iš viso tam išleista beveik 27 tūkst. eurų. Pasak „Lietuvos ryto“, už parlamentinei veiklai skirtas lėšas „Sostenai“ priklausantį automobilį nuomojosi ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė. Teigta, kad pernai spalį ji su bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, šios vertė – 5 tūkst. eurų, o mokesčių mokėtojai už šį automobilį jau sumokėjo per 26 tūkst. eurų. Dienraštis skelbė, kad išperkamosios nuomos, o ne veiklos nuomos sutartis yra sudaręs ir Seimo narys „darbietis“ Valentinas Bukauskas. Pernai lapkritį Seimo valdyba nutarė, kad parlamentarai automobilių nuomai nebegali naudoti parlamentinei veiklai skirtų lėšų. 18 Seimo narių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotais automobiliais susidomėjus prokurorams, socialdemokratė Irena Šiaulienė pranešė nutraukusi išperkamosios nuomos sutartį. www.lrytas.lt...

M. Drunga. Nuo valstybės piktadarysčių ir šiandien reikia gintis

M. Drunga Vasario 16–osios išvakarėse prisimename laikus, kai Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės atvirai siekiantieji būdavo nutildomi ir siunčiami į Gulagą. Tada priešnuodis okupanto piktadarystėms būdavo žinios apie tai siuntimas per „Amerikos balsą“, „Laisvąją Europą“ ir „BBC“ į Vakarus. Bet ir šiandien blogų valdžios darbų garsinimas – beveik vienintelis būdas tam blogiui priešintis, rašo Jochenas Stoeckmann Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje apie tai, kaip ne bet kokių, o konkrečiai „išpuolių prieš menininkus skersai išilgai pasaulio daugėja“. „Pagrobimai, žudymai, draudimai rodytis scenoje – tokių prieš menų žmones nutaikytų išpuolių nevyriausybinė organizacija „Freemuse“ 2016–aisiais užregistravo per tūkstantį. Tai dvigubai daugiau negu anksčiau. Ši nuo 1998 m. veikianti visuomeninė organizacija taikiomis priemonėmis kovoja už muzikų ir muzikantų teisę laisvai reikšti savo pažiūras. Ir būtent muzika dar vis užimą pirmąją vietą liūdnoje eilėje išpuolių ir bandymų cenzūruoti visokių rūšių meną. Juk muzika turi platų žmonėms poveikį, diktatoriai bijo muzikos, iš kurios sklinda stipri žinia. Net jeigu ji nėra tiesiogiai politiška, muzika gali pakeisti visuomenėje nuotaikas. Štai repas atkyla iš gatvės, iš tų, kurie gyvena paribyje – ir per muziką gali pakelti savo balsą.“ Magnus Agas, organizacijos „Freemuse“ programų direktorius, gina visame pasaulyje repo muzikantų interesus, bet ne tik jų, o ir performansų artistų bei gerai žinomų dailininkų. Ar jų menas aukšto ar žemo lygio – ir kas tai iš viso yra menas? – apie tai „Freemuse“ nesprendžia. Bet jeigu menininkai atakuojami, jų darbai cenzūruojami, tada M. Agas ir jo kolegos kiekvieną atvejį ištiria atskirai ir žiūri, ar čia neveikia politiniai motyvai. Štai Zimbabvėje pagrobtas ir kankintas Silvanos Mudzvova, nes savo meno akcijomis kritikavo korumpuoto šalies diktatoriaus Roberto Mugabės valdžią. „Neturime jokių abejonių, kad jo kankinimas – tai slaptosios tarnybos darbas, ne gatvinis nusikaltimas. Tiesiog 2016–aisiais tai šlykščiausias bandymas priversti menininką nutilti – dėl politinių priežasčių, tačiau būtent sąsajoje su jo kuriamu menu“, – sakė M. Agas. Patį S. Mudzvovą šiaip taip pavyko su draugiškos organizacijos pagalba laikinai iš Zimbabvės išgabenti. Dažnai pagelbsti ir „tylioji diplomatija“, tai yra bendravimas su politikais užkulisiuose. Arba bendradarbiavimas su nevyriausybine tarptautine organizacija „Amnesty International“, kaip tai vyko brolių Rajabian atveju. Jie Irane buvo įmesti į vieną baisiausiųjų kalėjimų, kadangi jų muzika palaikyta buvus prieš valstybę ir islamiškąją religiją nukreipta propaganda. Jų istorija išsamiai išdėstyta organizacijos „Freemuse“ pranešime apie 2016–uosius metus. Tas pranešimas daugiau nei tik statistika. „Nusikaltimų viešumoje pagarsinimas – tai efektyviausias būdas politiškai paspausti režimus, kurie nenori blogai atrodyti Jungtinių Tautų akivaizdoje“, – teigė M. Agas ir pridūrė, jog norint išvengti represijų ir grasinimų mirtimi dažnai imamasi cenzūruoti save pačius. Kitas būdas slopinti menininkų veiklą – tai muzikantų išmetimas iš profsąjungų, o tai tolygu uždraudimu jiems viešai koncertuoti. Tokie dalykai vyksta Egipte ir Nigerijoje. Ir dar vieną nerimą keliančią tendenciją pastebi Magnus Agas. „Stiprėja dešinieji populistai ir jų siaurakakčiai įsitikinimai apie vienintelį teisingą būdą gyventi. O juk menininkai dažnai parodo alternatyvas. Tada jie ir išsistato pavojui, jiems pagrasina tie, kurie neprileidžia jokio kito požiūrio į pasaulį“, – sako laisvuosius menininkus ginančios organizacijos „Freemuse“ vadovas. Savo pokalbį su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistu Jochenu Stoeckmannu jis baigia pažymėdamas, jog šiuo metu valdžiai nepaklusnius menininkus daugiausia suiminėja Kinija, Iranas ir Turkija – nuo savęs pridurčiau, kad tai labai skirtingų dominuojančių religijų ir pasaulėžiūrų šalys, bet politiškai ir pilietiškai gal vienodai necivilizuotos. Prieikime prie vienos mums labiau pažįstamos šalies ir nemažiau civilizuotos nei Lietuva – prie Lenkijos, apie kurią Amerikos nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai rašo, kad ji, Lenkija, „sudarinėja, stiprina draugiškus ryšius netikrumų laikotarpiu, nes dideliems pokyčiams globalinėje tvarkoje išryškinant įgimtus Lenkijos pažeidžiamumus, ji neturi kito pasirinkimo kaip tik žvalgytis išorėn ieškodama paspirties“. „Lenkija daro, ką gali, stiprindama savo pačios gynybos pajėgumus, tačiau tam, kad užsitikrintų saugumą ir stabilumą, ji kuria bei plečia ir savo pačios politinių bei karinių aljansų tinklą. Paribio su Rusija kraštuose Lenkija tvirtina karinį bendradarbiavimą su šalimis prie Baltijos ir Juodųjų jūrų, kurios taip pat baiminasi tapti galimos Rusijos agresijos aukomis. Lenkija taip pat ateity sieks sustiprinti ryšius su platesniąja Europos Sąjunga. Ir nors Varšuva ir toliau priešinsis Europos Sąjungos kišimuisi, kur, jos nuomone, jo nereikia, galų gale ji vis tiek rems pastangas užkirsti kelią Europos Sąjungos žlugimui. O kadangi Europos Sąjungos valstybės užima skirtingas pozicijas klausimu, kaip laikytis naujosios Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės atžvilgiu, Varšuva bandys išsaugoti savo pačios dvišalius ryšius su Baltaisiais Rūmais“, – rašo instituto „Stratfor“ analitikai. Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

R. Vainienė. Vienintelis valdžios prioritetas

Stovėdama parduotuvėje prie kasos, nugirdau dviejų vyrų pokalbį. Jie, matyt, seni pažįstami, gal buvę bendradarbiai, štai susitiko apsipirkdami. – Kur tu dabar? – klausia vienas. – Islandijoje, – atsako. – Ką dirbi? – Aš apdailininkas, tai viską darau, glaistau, dažau. Netrukus vėl vyksiu į Islandiją. O tu kur? Sutiktasis jam atsako, kad dirba vienoje valstybinėje įmonėje viskuo – taiso, remontuoja, ką reikia, suprask – auksarankis. Eilė trumpa, aš spėjau tenugirsti, kad netrukus pirmasis vėl vyks į Islandiją, ir jo brigadoje kaip tik tokių auksarankių labai reikia. Tokie pokalbiai vyksta kasdien, o Lietuva per metus netenka po Ukmergės dydžio miestelIio. Emigracijos priežastys – ekonominės, žmonės važiuoja didesnio uždarbio. Emigruoja ne tik negalintys susirasti darbo čia, Lietuvoje, bet ir darbą turintys. Darbdaviai jau skambina varpais, kad pradeda trūkti darbuotojų. Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, tuo tarpu – matuojamės tautinius kostiumus. Visgi valdžiai nėra labai ramu ir vienintelis dalykas, kas jai tikrai rūpi – kad neplonėtų valdžios kišenė. Lietuvoje gyventojų, mokesčių mokėtojų, mažėja kasmet, o viešieji finansai – kasmet auga. Dedamos pastangos, kad tie, kurie dar neišvyko, suneštų valdžiai kuo gausesnį aruodą. Valdžia sako – tie biudžetai ne mums, jie – gyventojams. Bet jei gyventojų mažėja, tai gal ir biudžetai turėtų mažėti? Ir visgi vienintelis „Sodros“ biudžetas yra tikrai skirtas tik gyventojams, o visi kiti – jos didenybei viešiesiems pirkimams. O ten – patys žinome, kas būna naudos gavėjai. Susidaro įspūdis, kad valdžia įnirtingai nori pastūmėti žmones vykti iš Lietuvos. Štai kad ir nuo sausio „netyčia“ priimti pakeitimai dėl įvairia individualia veikla užsiimančių asmenų didesnio apmokestinimo. Kokią žinutę šie pakeitimai siunčia įvairiems auksarankiams? Važiuok iš Lietuvos, kol mokesčiai nenumovė paskutinių kelnių. Negana to, kurpiami didesnio šių asmenų apmokestinimo planai. Neva jie, susikūrę sau darbo vietą, sumoka per mažai. Nes dirbantys pagal darbo sutartį sumoka daugiau. Užuot svarsčius, kad būtina sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, valdžia mano, kad 55 procentais turi būti apmokestinti visi. Ir neva tada tai jau bus įgyvendintas mokestinis teisingumas. Ir kad labai gerai, kad žmogus gauna mažiau nei pusę to, ką uždirbo. O po to dar penktadalį sumoka per PVM. Dar valdžia pučia miglą, kad jei visi mokėtų po lygiai mokesčių, būtų galima kalbėti apie bendrojo tarifo mažinimą. Tuo gali tikėti nebent visiškas naivuolis. Mokesčiai pastaraisiais metais buvo tik keliami – arba didinamams tarifas, kaip PVM, arba plečiama bazė – kaip GPM. Ir visa tai palydima griežtinamu administravimu. Kaip gi kitaip – surinkti nemažėjančius biudžetus yra vienintelis akivaizdus valdžios prioritetas. Tik šis prioritetas nepriimtinas žmonėms – ir jie tai parodo emigruodami. Valdžia atkakliai nenori pripažinti, nors faktai – akivaizdūs. Kai „Sodra“ pagrasino išieškosianti sveikatos draudimo nepriemoką iš gyventojų, tai sukėlė deklaruojančių savo emigravimą bangą. Štai taip – kad kelių atgal liktų kuo mažiau. Kiek dar žmonių turės išvažiuoti, kad valdžia pagaliau suprastų, kad jos pasirinktas prioritetas ir pačią valdžią paliks prie suskilusios geldos. Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. ...

Girininko nuomonė dėl miškų urėdijų naikinimo

Stasys Gliaudys, Vainagių g-jos girininkas, lzinios.lt Siūlome girininko Stasio Gliaudžio atsiųstą nuomonę apie daug šurmulio sukėlusį urėdijų naikinimo klausimą. (Kalba netaisyta). „Delfi“ žinių portalas neseniai paskelbė: „Panaikinus urėdijas tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus.“ Šio sakinio mintis pribloškia: panaikinus miškininkus tikimasi padidinti miškininkų atlyginimus. Urėdija – tai kokios 5–8 girininkijos ir centras. Vidutiniškai vienos urėdijos prižiūrimi miškai išsidėstę daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje. (Lietuvoje urėdijų 42, o savivaldybių 60.) Eiliniams miškininkams jau senai atlyginimus galėjo kelti. Ką tai turi bendro su urėdijų naikinimu? Tai žmonių supriešinimo politika: skaldyk ir valdyk. „Miškų urėdijose dirba apie 3800 žmonių. Pridėjus Generalinę urėdiją ir Miškotvarkos institutą reforma paliestų apie 4000 žmonių. Pagal aplinkos ministro viziją centralizuotoje įmonėje vienas darbuotojas, įskaitant administraciją, aptarnautų 1000 ha. Valstybinės reikšmės miškai užima 1018 tūkst. ha. (...) Vadinasi 3 iš 4 miškininkų netektų darbo. „ (LMPF valdybos 2017–01–25 kreipimasis.) Daug skaitytojų tokiai likvidavimo politikai pritaria. Jiems atrodo, kad miškai beatodairiškai kertami, mediena grobstoma, o valstybė ir jos eiliniai piliečiai iš to neturi jokios naudos. Kaip senas miškininkas ir savo šalies patriotas negaliu neišsakyti savo nuomonės. Visų pirma, mokesčiais galima apkrauti taip, kad jokia veikla nebus pelninga. Panašiai atsitiko su urėdijomis, kurios per metus valstybei uždirba milijonus, o pačios dažnai balansuoja ant pelningumo ribos. „Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. Eur arba beveik 41 procentą nuo visų gautų pajamų.“ (GMU informacija 2017–01–23.) Antra, pagal atliekamų darbų apimtis ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Deja, miškininkai savęs vertą poziciją kažkaip prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų ministerijų „šeimose“. Manau, jog kartu su urėdijų likvidavimu spręsis ir Lietuvos miškų likimas. Kur garantija, kad mūsų ponai, panaikinę urėdijas – nepanaikins ir girininkijų? Yra daug norinčių valdyti milijardinius Lietuvos miškų turtus ir šiandieniniai miškininkai jiems matyt didžiausia kliūtis. Urėdijų miškus ir kitą jų turtą paveldės viena įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. To įteisinimui iš anksto (2017–01–02) paruoštas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimo projektas. Jis bus svarstomas LR seimo pavasario sesijoje, bet gal ir anksčiau. O kodėl Lietuvoje nepalikus vieną bažnyčią, vieną teatrą, vieną ligoninę..? Urėdijos buvo ir Smetonos laikais, ir „prie rusų“, tik vadinosi miškų ūkiais. Iškirtę neatsodinkime miškų, nesirūpinkime jaunuolynų priežiūra (ugdymu), neremontuokime miško kelių, nesausinkime užmirkusių medynų, nesaugokime nuo gaisrų... ir turėsime daug, daug pinigų. Gal būt tai ir yra pagrindinis naujos valdžios tikslas, o ne Lietuvos žmonės ir miškai? Pabandysiu išvardyti funkcijas, kurias šiandien urėdijos girininkijoms talkina arba centralizuotai atlieka urėdijos centras (sąlyginai pavadinkime „kontoros darbuotojai“). Žinoma, savos (Šiaulių) miškų urėdijos pavyzdžiu. 1) Išmatuoja pagrindinio naudojimo biržes (kertamus brandžius medynus plynai bei neplynai) ir paruošia jų planinę medžiagą. 2) Organizuoja pagrindinio naudojimo kirtimus. Plynus kirtimus atlieka urėdijos kirtimo mašina. 3) Organizuoja medienos ir biokuro ištraukimą. 4) Per elektroninę prekybos mediena sistemą rengia miško produkcijos aukcionus. 5) Priima ir išlaiduoja pagamintą medieną. Tai įtemptas ir atsakingas kasdieninis darbas. Nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai sortimentus pajamuodavo ir parduodavo girininkija, šiandien tai atlieka jauna centro brokerių komanda. 6) Centralizuotai vykdo kirtaviečių paruošimą miško sodinimui. 7) Pagal girininkijų pateiktus skaičiavimus pristato sodmenis – belieka juos pasodinti. Žodžiu, rūpinasi sodinamosios medžiagos išauginimu – nuo sėklinių plantacijų kūrimo ir sėklų rinkimo. Beje, girininkijoje kasmet maždaug po hektarą už dyka apsodina centro talkininkai. 8) Atlieka naujų kelių tiesimą, senų kelių priežiūrą ir remontą, sausinimo tinklo plėtrą ir palaikymą. 9) Rengia viešuosius pirkimus. Girininkams nebereikia sukti galvos, kiek už atliktus darbus rangovams sumokėti. 10) Nustato girininkijų darbų apimtis (užduotis). 11) Kontroliuoja girininkijoje atliekamų darbų terminus ir kokybę. 12) Vykdo miško bei jo produkcijos apsaugą po darbo, švenčių dienomis ir savaitgaliais. 13) Organizuoja komercines medžiokles, gaisrų gesinimą. 14) Atstovauja valstybės interesus įvairiose bylose. 15) Moko jaunus specialistus, rūpinasi jų pamaina ir išsilavinimu. 16) O kur dar aibė buhalterinių dalykų: atlyginimai, atostoginiai, tabeliai, stažas, atsiskaitymai, skolininkai, pirkimai, pajamavimai ir nurašymai... Jau metai laiko, kai biržes rėžiu ir su išmaniuoju telefonu. Programą įkėlė ir apmokė Šiaulių m. urėdijos miškotvarkos inžinierius Kęstutis Jurgaitis (centro darbuotojas). O ką tuomet veikia girininkas? Iš tiesų jau nėra nei eigulio, nei pono girininko senąją (stereotipine) prasme. Šiandien „stovėdami prie miško darbų konvejerio“ 2 – 3 girininkijos žmonės atlieka tik dalį funkcijų: nebeaugina medelių miško sodinimui, nepriima ir neparduoda pagamintos miško produkcijos... nebėra eiguvų. O kažkada viską daręs girininkas tapo eiliniu biržių rėžėju. Man atrodo, kad žmonės užsimoję daryti revoliuciją, nepastebėjo, jog svarbiausios permainos jau įvyko. Šiandien girininkijos ir centras nėra du atskiri urėdijos padaliniai, dubliuojantys tas pačias funkcijas. Tai per ilgą laiką (pvz., Šiaulių miškų urėdijai 96 metai) suformuotas vientisas ir gerai suderintas mechanizmas. Jeigu laikrodį, esantį Šiauliuose padalinsime į dvi dalis ir vieną jo dalį iškelsime kažkur į Kauną – nesuprantu, kaip laikrodis veiks..? Dažnai eskaluojamas neigiamas urėdų įvaizdis. Šie vyrai ir viena moteris (Aurelija Jočienė, prieš keletą metų laimėjusiai konkursą) užima tikrai atsakingas pareigas, važinėja gerais automobiliais ir gauna nemažus atlyginimus. Bet jeigu mes pasirinkome kapitalizmo kelią, kuriame nėra lygiavos, tai toks vaizdas neturėtų piktinti. Nebent besipiktinantys užmiršo, kad jau nebegyvena socializme. Aukštas pareigas užimantys miškininkai tai pasiekia per mokslą ir atsakingai atliekamą ankstesnį (dažniausiai girininko) darbą. Sako, jog žmogų labiausiai gadina valdžia ir pinigai. Todėl jiems užėmus urėdo pareigas tenka išlaikyti dar ne vieną išbandymą. Galbūt ne visi juos garbingai pakelia... juk iš prigimties žmogus – silpnas ir nuodėmingas. Tačiau siūlau ne pavydėti, o siekti analogiškų tikslų. Galimybė savo protu ir darbu padaryti karjerą – pagrindinė (pamatinė) laisvos šalies ir laisvo piliečio vertybė. Sako, jog blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Pernai daug patyrusių girininkų dalyvavo konkursuose ir berods dešimt jų tapo urėdais (palyginimui pulkininkais). Logiška, kad vienas iš visų urėdų turėtų tapti generolu, kaip vienas iš kardinolų (jų pačių išrinktas) tampa popiežiumi. Kas žiūrėdamas žmonėms tiesai į akis galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvoje miškininkų pareigybinė piramidė jau kuris laikas paliekama be apatinių pakopų renkamos viršūnės? Jeigu Lietuva tikrai demokratinė valstybė, tai demokratinė atranka turi vykti iki galo. Ar yra labiau tikintis už Romos popiežių ir labiau suprantantis miškų problemas už tą, kuris dirbo ir girininku, ir urėdu? Ar gali mūšį laimėti statytinis generolas nepažįstantis savo armijos? Dirbančių miškų ūkyje simbolinė piramidė prasideda nuo darbininkų. Virš jų yra girininkijų specialistų korpusas, dar aukščiau – girininkų ir centro inžinierių pakopos. Netoli viršūnės urėdų laiptinė... Piramidės principu funkcionuoja valstybės (valdomos tiek demokratiškai, tiek autokratiškai) ir visas gyvasis pasaulis. Kuo paprastesnės gyvybės formos tuo jų yra daugiau, o viršūnėje – žmogus. Atėjo žinia, kad visiems miškų darbuotojams, nuo valytojos iki generalinio urėdo, bus įteikti atleidimo lapeliai. Kažkas užsimojo dabartinę miškininkų piramidę išardyti ir statyti naują. „Įdomiausia“, kad pilkieji kardinolai (kitaip jų nepavadinsi) planuoja savo piramidę lipdyti nuo viršaus. Pabandykite pradėti statyti namą nuo stogo? Tai jums niekada nepavyks. Tai prieštarauja gamtos dėsniams, sveikam protui ir demokratijai. Ne mus turi rinktis būsimieji miškų „valdovai“ – o mes juos. Raginu visus Lietuvos miškininkus kelti Miškų ministerijos atstatymo klausymą ir demokratiniais principais išsirikti vadovą, gebantį apginti Lietuvos miškus ir juose dirbančius žmones. Aplinkos ministrai visada turės aibę problemų ir be specifinių miškininkystės reikalų. Žmogus pasodina medį, o Dievas jam moka didelius procentus. Siūlau vyriausybei daugiau investuoti į miškus, nepamatuotomis reformomis neprarasti gerų specialistų, o jų potencialą išnaudoti naudingiems tikslams: didinti miškų plotus, jų produktyvumą ir gamtinę įvairovę. Žmonės – mūsų didžiausias turtas, jų pinigais nepakeisi. Griovimui proto nereikia, atstatyti bus žymiai sunkiau.  

Kuo Frexit skirtųsi nuo Brexit, arba kodėl galime laukti augančio nerimo Europos finansų rinkose.

Povilas Stankevičius, analitikas Prancūzijos prezidento rinkimuose kandidatuojančios Marine Le Pen ekonominė politika gąsdina investuotojus. Politikė teigia, jog jai nugalėjus, Prancūzija paliktų euro zoną, o didžiulė valstybės skola būtų perdenominuota iš eurų į naujuosius frankus. Toks įvykis rinkų požiūriu būtų didžiausio mąsto pasaulyje valstybės skolos įsipareigojimų neįvykdymas, o ECB nuomone, Frexit šalyje sukeltų didelę ekonominę krizę ir skurdą. Analogiškai, prieš Brexit rinkos dalyviai taip pat tikėjosi staigios, iš kart po referendumo prasidėsiančios, krizės Jungtinėje Karalystėje, kuri kol kas neįvyko. Vis dėlto, Le Pen užmojų įvykdymas galėtų sukelti staigų ir skaudų šoką Prancūzijos ekonomikai. Centrinio banko veiksmai ir nuvertėjęs svaras trumpam laikui apsaugojo JK ekonomiką nuo neigiamo Brexit poveikio. Po referendumo rezultatų, Anglijos centrinis bankas nukirto palūkanų normas, taip prilaikydamas šalies ekonomiką nuo staigaus nuosmukio. Taip pat, nukritęs svaro kursas pagerino JK eksportuotojų padėtį: šalies eksportuojamos prekės atpigo ir tapo konkurencingesnės tarptautinėse rinkose. Deja, nors po Brexit prognozuota krizė vis dar neįvyko, o JK ekonomikos augimas antroje metų pusėje net paspartėjo, šalies gyventojai jau pradeda jausti neigiamą referendumo poveikį. Dėl atpigusio svaro šalyje pabrango importuojamos prekės ir ženkliai pakilo infliacija. Taip pat, sunkiojo Brexit atveju, prekyba tarp JK ir ES suprastės ir mažins šalies augimą. Todėl nors JK išvengė staigaus ekonomikos nuosmukio, neigiami Brexit efektai ateityje tik didės. Marine Le Pen žada, jog būdama Prancūzijos prezidente inicijuos šalies išstojimą iš euro zonos. Taip pat Le Pen žada perdenominuoti Prancūzijos valstybinę skolą. Tokiu atveju šaliai būtų lengviau atiduoti skolas, o užsienio investuotojai patirtų didžiulius nuostolius: naujai išleistas Prancūzijos piniginis vienetas greitai nuvertėtų euro atžvilgiu, o investuotojai, šaliai paskolinę eurus, atgautų daug mažiau vertą Prancūzijos nacionalinę valiutą. Todėl rinkų akyse toks žingsnis prilygtų valstybės bankrotui, kai skolos įsipareigojimai nėra pilnai įvykdomi. Išaugus rizikai, jog Le Pen laimės prezidento rinkimus Prancūzijoje, obligacijų rinkos jau dabar nerimauja: investuotojų reikalaujama skolinimo rizikos premija pasiekė keturių metų aukštumas. Tikėtina, kad išstojus iš euro zonos, šalies palūkanų normos tarptautinėse rinkose itin ženkliai išaugtų, todėl pasiskolinti užsienio rinkose būtų itin sunku. Atsiskaityti naująja, rinkos pasitikėjimo neturinčia valiuta, tarptautiniuose sandoriuose taip pat nebūtų lengva. Prancūzijos gyventojai ir verslo įmonės gautų pajamas naujaisiais frankais, tačiau esamas skolas tarptautiniams kreditoriams turėtų atiduoti eurais. Tokiu atveju, Prancūzijos valiutai pingant, realūs šalies gyventojų įsipareigojimai augtų. Tuo labiau, perdenominavus valstybinę skolą, šalies gyventojų santaupos, laikomos vyriausybės obligacijose, prarastų didžiąją dalį savo vertės. DNB analitikų nuomone, pinganti naujoji valiuta taip pat pabrangintų importus ir sukeltų infliacijos šuolį. Pagrindinis skirtumas tarp Brexit ir Marine Le Pen propaguojamo Frexit būtų naujai įvesta valiuta Prancūzijoje. Krentantis svaras pristabdė neigiamą Brexit poveikį. Deja, naujasis frankas galimai turėtų staigų, destabilizuojantį efektą Prancūzijoje. Todėl artėjant rinkimams ir aštrėjant Le Pen retorikai, galima laukti augančio nerimo Europos finansų rinkose.

Stabdo projektą „Ateities laiškininkas“

Seimo valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija kreipėsi į Ministrą Pirmininką ir susisiekimo ministrą prašydama atidėti „Lietuvos pašto“ projekto „Ateities laiškininkas“ įgyvendinimą, kuriuo ketinama panaikinti pašto filialus visoje šalyje. Bandomasis projektas bus išbandomas viename iš šalies miestų ir tik po to priimami galutiniai sprendimai dėl tolesnės jo eigos, patikslina LVŽS frakcija. Valdančiosios frakcijos vertinimu, paštų skyrių panaikinimas būtų dar vienas smūgis šalies regionams. Be to, reforma kelia daug papildomų klausimų, į kuriuos pašto vadovybė atsakymų neturėjo. Praėjusią savaitę vykusiame LVŽS frakcijos posėdyje „Lietuvos pašto“ atstovai pristatė projektą „Ateities laiškininkas“. Reformos esmė – naikinti pašto skyrius, visą krūvį perleidžiant automobiliu po regionus važinėjantiems laiškininkams. „Lietuvos pašto“ atstovai prabilo apie tai, kad šiuo metu yra apie 300 perteklinių etatų ir pateikė rodiklius, parodančius finansinę reformos naudą įmonei. Ekonominis šios pertvarkos pagrįstumas neįtikino LVŽS frakcijos narių – šiai idėjai linkstama nepritarti, kol nebus pateiktos projekto alternatyvos. Anot frakcijos, ši reforma būtų dar vienas smūgis Lietuvos kaimui. Be to, dirbantys žmonės – šalies vertybė, o regionų užimtumo didinimas – LVŽS tikslas. „Pritariame „Lietuvos pašto“ siekiui gerinti veiklos rezultatus, tačiau manome, kad tokia optimizacija nėra tinkamiausias kelias valstybės įmonei. Negalime visko matuoti pinigais, o šia idėja būtent tai ir buvo padaryta. Tokia reforma iš regionų būtų atimtas dar vienas gyvybingas bendruomenės narys, naikinami Lietuvos regionai“, – sako LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis. LVŽS seniūno pavaduotojas Virginijus Sinkevičius, susitikęs su susisiekimo viceministru Pauliumi Martinkumi ir „Lietuvos pašto“ generaline direktore Lina Minderiene, išreiškė frakcijos poziciją projektui nacionaliniu mastu laikinai nepritarti. „Mūsų frakcija šiuo klausimu vieninga: kol kas tokiai idėjai šalies mastu negalime pritarti. Iniciatoriams pasiūlėme paleisti bandomąjį projektą viename iš nedidelių Lietuvos miestų. Tikime, kad toks sprendimas padės atsakyti į visus iškilusius klausimus“, – teigia V. Sinkevičius. verslaspolitika.lt...

V. Keršanskas. Ar ES pasiūlys savo atsinaujinimo viziją 60-mečio proga?

Kovo mėnesį bus minimos Romos sutarties, kuria 1957 m. buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija, 60-osios metinės. Šia sutartimi, kurią anuomet pasirašė šešios Vakarų Europos valstybės, buvo padėti pagrindai Europos šalių integracijai. Europos integracijos lūžiu derėtų laikyti 1992-uosius, kai Mastrichto sutartimi buvo įkurta Europos Sąjunga, grynai ekonominį Bendrijos pobūdį papildžiusi politinės integracijos dėmeniu. Visgi būtent politinė integracija, reiškianti nacionalinių valstybių suverenumo mažinimą, tapo ir didžiausiu iššūkiu, kalbant apie tolimesnę ES raidą. Dar praėjusiais metais šešios ES pradininkės – Prancūzija, Vokietija, Italija bei Beniliukso šalys – išplatino bendrą poziciją, kad turi būti tęsiamas dar glaudesnės Bendrijos kūrimas, nepaisant to, jog kai kurios valstybės gali likti už borto. Beje, šis pareiškimas buvo išplatintas referendumo Jungtinėje Karalystėje dėl narystės ES įkarštyje, bei išstojimo šalininkų vėliau naudotas kaip argumentas, jog į Britanijos poziciją niekas vis tiek nežada įsiklausyti. Romos sutarties 60-mečio proga Europos Sąjungos vadovai ruošia naują deklaraciją, kuri būtų priimta minėjimo metu ir įvardintų ateinančių dešimties metų Bendrijos raidos viziją. Gairės aptartos praėjusią savaitę vykusiame ES narių vadovų susitikime Maltoje, kur Europos Tarybos prezidento Donaldo Tusko pateiktame dokumente valstybių vadovai kviečiami įsipareigoti „ambicingos vizijos“ ir „politinės konsolidacijos“ įgyvendinimui. Dokumente taip pat siūloma siekti didesnio vieningumo užsienio politikoje ir didinti finansavimą gynybai, tęsti ekonominės ir monetarinės sąjungos darbus. Taip pat užsimenama, kad būtent šioje deklaracijoje gali būti pirmą kartą pristatyta išsami, o ne abstrakti „dviejų greičių“ Europos Sąjungos koncepcija. Tai patvirtino ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, po susitikimo pasisakydama, jog „pastarųjų metų istorija parodė, kad Europos Sąjunga bus skirtingų greičių, nes ne visos valstybės nori dalyvauti atskiruose integracijos etapuose“. „Dviejų greičių“ Europos Sąjungos idėja politiniame ir akademiniame lauke sklando jau kurį laiką, o tam tikra prasme euro zonos ir jai nepriklausančių Bendrijos valstybių perskyra jau yra praktinė to išraiška. Tačiau 2017-ųjų parlamento rinkimai Nyderlanduose ir Vokietijoje bei prezidento – Prancūzijoje, apsunkina aiškios naujos ES institucinės sąrangos modelio svarstymus. Nes nepaisant visko, „dviejų greičių“ Europa reiškia integracijos gilinimą, kuris susilaukia vis daugiau priešpriešos atskirų valstybių visuomenėse ir politiniuose sluoksniuose. Todėl netipinis antradienį įvykęs A. Merkel vizitas į Lenkiją, kur ji be oficialių susitikimų su valstybės vadovais turėjo valandos pokalbį ir su valdančiosios „Teisė ir teisingumas“ partijos lyderiu Jaroslawu Kazcynskiu, yra vertas dėmesio. Būtent Lenkija šiuo metu užima pagrindinį konstruktyvaus alternatyvios Europos Sąjungos, grįstos galios grąžinimu nacionalinėms valstybėms, vizijos atstovavimo vaidmenį. Lenkijos valdantieji siekia ne tik kosmetinių pataisymų, bet ir pagrindinių ES sutarčių peržiūrėjimo, siūlant sumažinti Briuselio vaidmenį ir didinti nacionalinių parlamentų galias daugelio Bendrijos klausimų atžvilgiu. Po vizito tiek pats Jaroslawas Kaczynskis, tiek ir kiti valdančiųjų, kurie šiaip jau iki šiol rodė gana kritines nuostatas Vokietijos atžvilgiu, atstovai pozityviai atsiliepė apie įvykusius nuomonių su A. Merkel apsikeitimus. Europarlamentaras, įtakingas „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas Ryszardas Legutko komentuodamas Lenkijos spaudai pasakė, kad nors A. Merkel nepritaria sutarčių peržiūrėjimui, ji užsiminė apie galimybę pradėti diskusijas ir konkrečių projektų rengimą, kuriuos sulaukus tinkamo laiko galima įgyvendinti. Tai jis pavadino išeities tašku, siekiant rasti konsensusą tarp itin skirtingų Bendrijos vizijų. Skuboti bandymai pasinaudojant svarbios sukakties proga pasiūlyti iki galo neišdiskutuotą ir bendro visų pritarimo neturinčią ES viziją bus tik tolimesnės institucinės krizės tąsa. Tačiau A. Merkel, kurios vaidmuo ir svoris šiandieninėje europinėje politikoje yra neabejotinai didžiausias, vizitas į Varšuvą galimai parodo, kad to sutarimo bus siekiama. Ir čia tiek Lenkijos, tiek kitų alternatyvią integracijos gilinimui Bendrijos viziją atstovaujančių valstybių įtaka galutiniam siūlomam modeliui gali sustiprėti. Todėl kovą vyksiantis minėjimas Romoje išties gali būti žymeniu, kur link galimai juda Europos integracijos projektas. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

„Brexit“ referendumas supurtė visą Europą, išgąsdino investuotojus, tačiau Didžioji Britanija nesitraukia

LRT RADIJAS, LRT.lt „Brexit“ referendumas supurtė visą Europą, išgąsdino investuotojus ir padidino nuogąstavimus dėl visos Europos Sąjungos ateities. Didžiosios Britanijos parlamento žemieji rūmai trečiadienį triuškinama balsų persvara priėmė teisės aktą, įgalinantį ministrę pirmininkę Theresą May pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, todėl šalis dar vienu reikšmingu žingsniu priartėjo prie vadinamojo „Brexit“. Parlamentarai antradienį išsikovojo teisę atmesti Th. May ir Briuselio išstojimo sąlygas. Tačiau politologai teigia, kad iš parlamento buvo atimta bet kokia svarbaus sprendimo teisė, nes atmetę naujas mainų su Europos Sąjunga sutartis, parlamentarai panardintų šalies ekonomiką į chaosą. Britanija, nesugebėjusi per du metus išsiderėti išstojimo sąlygų, automatiškai būtų išstumta iš Bendrijos ir turėtų vadovautis Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis ir mokėti muitus. Bendruomenių Rūmų nariai 494 balsais prieš 122 pritarė įstatymui, leidžiančiam Th. May inicijuoti ES sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėti iki dvejų metų galintį trukti derybų laikotarpį, šaliai ruošiantis išstoti iš 28 nares turinčios Bendrijos. Šis dviejų punktų įstatymas be pataisų dabar bus perduotas tvirtinti Lordų Rūmams, kurių nerinkti nariai gali būti mažiau linkę jam pritarti. Trečiadienį parlamentas taip pat balsavo  dėl Europos Sąjungos piliečių ateities šalyje. Vyriausybė yra pažadėjusi užtikrinti prieš išstojimą atvažiavusių europiečių teisę ir toliau gyventi Britanijoje, tačiau parlamentarai gali atmesti šį pažadą. Vyriausybė yra pažadėjusi oficialias derybas pradėti prieš kovo 31 d., tačiau manoma, kad Th. May bandys apie išstojimą paskelbti Briuselyje vyksiančiame viršūnių susitikime kovo 7 d....

Socialinė įtampa Ukrainoje yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Trečiadienį Donecke per sprogimą žuvo vienas įtakingiausių Rytų Ukrainos prorusiškų separatistų kovotojų, bataliono „Somalis“ vadas Michailas Tolstychas, pravarde „Givis“. Separatistai dėl išpuolio kaltina Kijevą, o pastarasis – Kremlių. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas bet kokius kaltinimus griežtai atmetė. Apie pastaruoju metu smarkiai suintensyvėjusius susirėmimus Ukrainoje laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu. – Dėl „Givio“ mirties visi kaltina vieni kitus, bet atsakomybės, žinoma, niekas neprisiima. Kokia jūsų nuomonė apie šį įvykį? Ar tai gali būti Rusijos provokacija ar ukrainiečių operacija? R. Bogdanas: Manau tas žmogus išėjo ten, kur jo vieta. Viena vertus, tuo galėjo pasirūpinti Rusija. Vyko Adijevkos puolimas, o „Givis“ ten buvo lengvai sužeistas į koją. Nežinia, kaip ten yra, nes šiuo metu Rusija mažina savo karinį kontingentą, po truputį išvedinėja žemesnį sąstatą. Tokie žmonės kaip „Givis“ gali būti nevisiškai valdomi, todėl jį pašalinti galėjo rusai. Tačiau jis yra labai daug baisių dalykų pridaręs patiems ukrainiečiams. Šeštadienį kalbėjau su vienu iš „kyborgų“, kuris buvo Donecko oro uoste sausio mėnesį, kai jo draugai turėjo pasiduoti. Taip su priešu, kaip elgėsi šis žmogus, nesielgė niekas. – Pone Bruveri, kam tai buvo naudinga ir kas galėjo nuspręsti šio veikėjo likimą? V. Bruveris: Aš taip pat būčiau linkęs manyti, kad tai Rusijos specialiosios tarnybos ravi po truputį savo darželį. Reikia suprasti, kad tokie, kaip „Givis“ ar „Motorola“ ir kiti tokie odioziniai kadrai yra daugiau figūros televizijai. Tačiau, žinoma, ideologiškai tai yra stiprus smūgis. Visiškai neatmestina, kad ir Ukrainos specialiosios tarnybos tą galėjo padaryti. Jis buvo nužudytas pačioje bazėje, savo kabinete 6 ryto pro langą įšauto granatsvaidžio-ugniasvaidžio sviediniu, granata. Jei sakytume metaforiškai, tai atėjo, paskambino į duris, jis jas atidarė, jam paleido kulką į galvą, o užpuolikas išėjo nepastebėtas. Man sunku patikėti, kad tiek valios ir pasirengimo turėtų Ukrainos specialiosios tarnybos. Man tai labiau panašu į Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą arba kažką iš separatistų vidaus, iš savų. Vidaus įtakos sferų ir išteklių dalybos eina į pabaigą ir jos tampa vis žiauresnės. – Vėl įsiplieskę kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje dažnai siejami su naujuoju JAV prezidentu ir jo politika Rusijos atžvilgiu. Sutapimas ar ne, tačiau padėtis itin paaštrėjo po Dobaldo Trumpo pokalbio su Vladimiru Putinu. Ką apie tai manote? Kaip jūs vertinate tas versijas? L. Linkevičius: Mes sakėme, kad bus pereinamasis laikotarpis, kol JAV administracija įžengs į aktyviąją fazę, kol vyraus lyderystės stoka Europoje ir neapibrėžtumas, tol bus bandoma, blefuojama, tikrinama, kiek toli galima eiti. Mes ir anksčiau sakėme, kad taip bus, taip tik atsitiko. Dar prieš keletą dienų galėjome teigti, kad karinių veiksmų intensyvumas yra 2014 m. lygyje. Tiesa, Rusijos karių teritorijoje kiek mažiau, tačiau nuo sausio pabaigos jau žuvo 17 Ukrainos karių, iš viso apie 30 žmonių kartu su civiliais. Pagerėjimas Adijevkoje yra sąlyginis, padėtis labai neapibrėžta, sunkioji ginkluotė sukoncentruota tie siena. Padėtis mus verčia labai atidžiai stebėti. Labai svarbu rodyti politinę, moralinę paramą ukrainiečiams. Visai neseniai Briuselyje, susitikę su Ukrainos atstovais, vicepremjere Ivanna Klympush-Tsintsadze kalbėjomės apie visa tai. Aš pats telefonu dažnai pasikalbu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu. Klausiu jų, kuo mes galime padėti, o visi prašo vieno – politinio solidarumo ir paramos. Jie ne iš visur sulaukia tokių signalų, o jiems to labai reikia. Turime daryti tą, ką galime. Šiuo atveju, paramos generavime, buvome lyderiai ir turime išlaikyti visa tai, kad prisijungtų daugiau kolegų. Visuose Europos lyderių kontaktuose, NATO generalinio sekretoriaus, ES vadovų susitikimuose, pokalbiuose su Amerikos administracijos atstovais yra keliamas Ukrainos klausimas, tikrai tą žinau. Tam nemažai laiko skiriama, norima sulaukti labiau apibrėžtų atsakymų, kurių kol kas dar nėra. – Jūs pats, kuo tai aiškinate? L. Linkevičius: Yra parodoma, kas kontroliuoja situaciją, kaip visada, pademonstruojama iš jėgos pozicijų. Kartais ieškoma „išėjimo strategijų <...>. „Givio“ pašalinimas irgi galėtų būti dalis šiokios tokios kosmetikos, nes politinėse darybose reikia turėti argumentų. V. Bruveris: Aš manau, kad čia apskritai Rusija gali mėginti braukti „Minską2“ [Minsko susitarimą – LRT.lt] nuo stalo, vėl kurti naują atvejį Adijevkos pagrindu. Taip kurti naują situaciją, pastatyti ukrainiečius, vis dar juos remiančius Vakarus, tik kur kas labiau susiskaldžiusius ir fragmentuotus prieš naują situaciją, rodančią, kad štai mes bet kada galime padaryti, kad ir lokalinę, bet labai kruviną operaciją, taip demonstruodami, kad jėga ir pranašumas mūsų pusėje. Tačiau jei jie bandė tai daryti, manau, kad jiems nepavyksta, nes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės pasirengimas dabar ne tas. Negalvokime, kad šitos situacijos neišnaudojo Ukraina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu. Nors tragiškai tai skamba, bet šitas karas Ukrainai ir pačiam Kijevui visai į naudą, nes mobilizuoja visuomenę. Taip pat rodo, kas Rusija yra Vakaruose ir pačius Vakarus stato į kampą, jei jie būtų rimtai galvoję apie sankcijų „nuėmimą“. Grynai kariniu požiūriu, ukrainiečiai pasistumia į priekį ir tiems patiems separatistams ir juos kuruojantiems rusams rodo, kad jei jie tikisi kažkokių lengvesnių sprendimų, tai jie labai klysta. R. Bogdanas: Adijevka yra visai šalia Donecko. Kai ukrainiečiai išėjo į pramoninę zoną, tai padarė tam, kad nebūtų bombarduojami gyvenamieji namai. Jie praėjo truputį į priekį, tačiau tai yra dar arčiau centro. Per visą šitą konfliktą jie sugebėjo užimti naują placdarmą, kuris dengia strateginį kelią iš Horlivkos į Donecką, taip pat, jei jie ten stato sunkiąją artileriją, ji ten pasiekia „Donecko liaudies respublikos“ administracijos centrą. Tai toks yra karinis rezultatas. Šitos atakos išvakarėse V. Putinas telefonu kalbėjosi su D. Trumpu ir D. Peskovas pasakė, kad apie Ukrainą buvo nekalbėta. Tarkime, galėtume patikėti, kad bent jau nebuvo kalbėta taip, kaip norėtųsi. Be to, tuo pačiu metu, P. Porošenka buvo Vokietijoje, susitiko su A. Merkel. Kiek girdėjau, tai buvo labai palankus ir šiltas susitikimas, naudingas Ukrainai. – Ministre, pirmadienį Ukrainos klausimas buvo aptartas ir ES Užsienio reikalų taryboje Briuselyje. Kaip tokie kariniai veiksmai keičia politines nuostatas? L. Linkevičius: Man susidarė įspūdis, kad pozicija dar labiau konsolidavosi. Priežasčių yra daug, bet viena jų – tas neapibrėžtumas, užjūrio neaiškumas. Visi kolegos kalbėjo ir vertino labai panašiai. ESBO vardu kalbėjo Austrijos kolega, jo vertinimai buvo vienareikšmiški. Normandijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis kalbėjo daugiau mažiau taip, kaip visi. Mes neturėjome tikslo aptarinėti sankcijų, bet tai įvyko savaime. Tie, kurie kalbėjo, sakė, kad mūsų kriterijai nesikeičia, mes privalome pratęsti sankcijas. – Kaip keičiasi politinė padėtis Ukrainoje? Kurie politikai populiariausi? R. Bogdanas: Dar norisi užbaigti karinę temą. Jei ukrainiečiai anksčiau vis kalbėjo apie sankcijas, tai man dabar pradeda atrodyti, kad Ukrainoje bręsta toks ryžtas, kad tie vyrai, kurie yra fronte yra apšaudyti ir jie nebebijo kariauti, jie jaučia, kad turi pakankamai jėgos. Aš net baiminčiausi, kad sankcijų „nuėmimas“ galėtų sukelti tai, kad ukrainiečiai norėtų „atsiimti“, užbaigti šią istoriją, kad nebekabėtų ore. V. Bruveris: Vadovaujantys „kadrai“ vis dėl to sako, kad kepurėmis neužmėtysime, būtų per daug nuostolio, per daug civilių aukų. R. Bogdanas: O dėl politinės situacijos man susidarė įspūdis, kad pamažu brandinami Ukrainos priešlaikiniai rinkimai. – Julija Tymošenko vėl yra populiariausia politikė? R. Bogdanas: Taip. Sekmadienį dalyvavau Michailo Saakašvilio organizuojamame judėjime. Jau atiduoti dokumentai registruoti naują politinę partiją, kuri vadinsis „Naujų jėgų sąjūdis“. Jie atkuria tą pavadinimą, bet stengiasi konsoliduoti žmones iš įvairiausių sričių, įvairiomis politinėmis pažiūromis, svarbiausia, kad tie žmonės būtų antikorupciniai, kad jie būtų prieš tai, kas labiausiai pūdo Ukrainą. V. Bruveris: Manau svarbesnis politinis frontas Kijeve, nei karinis. Kariniame fronte daugmaž aišku, Ukraina gali ir pajėgi laikyti status quo, gal net pagerindama savo taktinę situaciją kai kuriose fronto zonose. Tačiau šiame kare svarbiausia Vakarų konsolidacija ir aiški sankcijų politika, sankcijų stiprinimas. Labai gaila, kad dabar tas sankcijų stiprinimas yra nerealus. Reikia, kad Rusijai kuo greičiau baigtųsi pinigai. O pačiai Ukrainai svarbiausias politinis frontas, kuriame nematyti atsinaujinimo, nesiformuoja į tikras politines partijas panašios politinės jėgos. Visos tos pačios politinės figūros scenoje – Rusijai į naudą. Jiems naudinga tokia užsistovėjusi pelkė, kuri tik didina nestabilumą ir visuomenės nusivylimą valstybe. L. Linkevičius: Vidinė socialinė įtampa yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame. Jaučiamas toks susierzinimas ir nepakantumas. Klausiau gero pažįstamo, žurnalisto Saviko Shusterio, kaip nuotaikos jo draugų, kurie kariauja fronte. Tai jis gana griežtai pasakė, kad mes parai paliksime savo pozicijas, nuvažiuosime į Kijevą, padarysime tvarką ir grįšime atgal kariauti. Gal jis, kaip žurnalistas kažkiek perdeda, bet yra labai daug įtampos. Šiuo atveju Rusijos pozicija yra protinga – laukti, kol ta įtampa subręs. Dabar kainos yra labai išaugusios, pavyzdžiui, už šildymą žmonės nemoka mokesčių – visiška suirutė ekonomikoje. Negalima sakyti, kad nėra kovos su korupcija, bet tai vis dar netenkina žmonių. Tas sukilimas gali bū

Patvirtintas profesijų, kurių darbuotojų trūksta šalyje, sąrašas

 Mindaugas Janulionis  Vyriausybė  patvirtino Ūkio ministerijos parengtą sąrašą profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta šalyje. Šiame sąraše esančių profesijų atstovai iš trečiųjų šalių galės lengviau įsidarbinti Lietuvoje. „Keičiantis darbo rinkai pastebime, kad sparčiai ima trūkti aukštos kvalifikacijos specialistų. Pavyzdžiui, galime prognozuoti, kad 2020 metais šalyje reikės 10 tūkst. informacinių technologijų specialistų, o bendrai visose ES valstybėse IT specialistų poreikis išaugs iki 900 tūkst. Poreikis augs ir kitose srityje, ypač pramonės sektoriuje. Todėl jau dabar imamės priemonių, kaip galėtume paskatinti aukštos kvalifikacijos specialistus įsidarbinti Lietuvoje. Lengvesnės įsidarbinimo procedūros – viena iš priemonių, kaip valstybei padėti kompensuoti reikalingų aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumą ir išvengti darbo našumo stagnacijos. Žinoma, turime peržiūrėti ir savo švietimo sistemą, kad reikiamus specialistus galėtume išugdyti patys“, – sako ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius. Profesijų sąrašas bus taikomas išduodant leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai darbdavys jį ketina įdarbinti ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui. Taip pat darbdavys turės mokėti užsieniečiui ne mažesnį negu 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygį. Jeigu aukštos kvalifikacijos reikalaujančios profesijos nėra profesijų sąraše, tokiam užsieniečiui Lietuvos darbdavys privalės mokėti ne mažesnį nei 3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą. Ūkio ministras pažymi, kad užsieniečiui negalės būti mokamas mažesnis atlyginimas nei tokios pat profesijos atstovui lietuviui. „Nustatant atlyginimus, bus žiūrima į įdarbinančios įmonės ir to sektoriaus, kuriame dirbs užsienietis, vidutinį atlyginimą. Taip suveiks saugikliai, kurie neleis darbdaviui specialiai mažinti atlyginimų užsieniečiams. Kitaip tariant, jeigu lietuvis uždirbs, pavyzdžiui, dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, tai ir užsienietis atitinkamai turės uždirbti dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlygį, nepaisant to, kad įstatyme numatytas minimalus dydis yra 1,5 vidutinio darbo užmokesčio“, – aiškina M. Sinkevičius. Šiuo metu Lietuvoje dirba apie 300 aukštos profesinės kvalifikacijos specialistų iš trečiųjų šalių, atvykusių pagal Mėlynosios kortelės direktyvą. Profesijų sąrašas yra sudarytas pagal profesinių ir verslo asociacijų, tokių kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos darbdavių konfederacija, „Infobalt“, Investuotojų forumas, pateiktus pagrįstus pasiūlymus, atsižvelgiant į nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos vykdytojų – Lietuvos darbo biržos ir Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) – pateiktus duomenis. Profesijų sąrašo sudarymą nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, perkeliantis Europos Sąjungos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (Mėlynosios kortelės direktyva) nuostatas.  

Valstybės vadovė siūlo teisinius įrankius nuo teisingumo užsienyje besislapstantiems asmenims

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis teisėsaugai sudaroma galimybė už akių teisti valstybei ir jos žmonėms didelę žalą padariusius nusikaltėlius. Nuo teisingumo į užsienį sprunkančių įtariamųjų istorijos atskleidė teisines spragas, kurios leidžia net ir milijonų grobstytojams išvengti atsakomybės. Šiuo metu ikiteisminį tyrimą už akių (t. y. įtariamajam nedalyvaujant) galima vykdyti tik prieš teisingumo vengiančius užsieniečius, pabėgusius iš Lietuvos ir tik už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, tokius kaip terorizmas, genocidas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas. Už didelio masto finansinius, mokestinius ir turtinius nusikaltimus vykdyti baudžiamojo persekiojimo prieš iš Lietuvos pabėgusius asmenis išvis nėra galimybės. Todėl Prezidentė siūlo leisti vykdyti ikiteisminį tyrimą už akių dėl visų nusikaltimų, padariusių didelę žalą valstybei ar asmeniui. Tai yra didelės vertės turto iššvaistymas, finansinės machinacijos, sukčiavimas stambiu mastu. Valstybės vadovės siūlomi teisiniai įrankiai užtikrins, kad nuo teisingumo užsienyje besislapstantys asmenys sulauks pelnyto nuosprendžio, o jų turtas bus konfiskuotas ir panaudotas žmonių ir valstybės patirtai žalai atlyginti. Ikiteisminis tyrimas už akių atitinka baudžiamojo proceso principus, užtikrina visas įtariamajam garantuojamas teises ir galimybę jomis pasinaudoti. Jis būtų vykdomas tik išimtiniais atvejais, kai įtariamasis slepiasi užsienio valstybėje, piktybiškai vengia dalyvauti baudžiamajame procese, o užsienio valstybė, kurioje jis yra, nebendradarbiauja su Lietuvos Respublika. Teismo procesas už akių įteisintas Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Tokia praktika, kai įtariamajam besislapstant galima atlikti ikiteisminį tyrimą už akių, galioja, pavyzdžiui, Čekijoje, Vengrijoje. Kad besislapstančio nuo teismo asmens atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas už akių, pernai sutarė ir visos ES šalys. Pagal EŽTT praktiką, kai to reikalauja teisingumo interesai, teisimas už akių taip pat yra pateisinama priemonė. Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo. Prezidentės spaudos tarnyba...

Kaip naudingiausia valdyti valstybinę žemę

Asta Šerėnaitė, Valstybės kontrolė Susitikime su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys  pristatė svarbiausius su ministerijos valdymo sritimi susijusius auditus ir matomas rizikas. Daugiau dėmesio skirta klausimams, susijusiems su valstybinės žemės valdymu ją nuomojant, parduodant išsimokėtinai, atliekant žemės naudojimo pagal paskirtį kontrolę. Praėjusių metų spalį atliktas auditas, kuriuo vertintas valstybinės žemės valdymas įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo programą, parodė, kad ši programa nėra orientuota į efektyvų ir naudingiausią valstybinės žemės valdymą. „Valstybė kaip žemės savininkė šiandien dar neturi aiškios vizijos, kaip naudingiausia tą valstybinę žemę naudoti. Lengvatinėmis sąlygomis išnuomotos valstybinės žemės naudojimas pagal paskirtį nebuvo pakankamai koordinuojamas, o Valstybei svarbiems ekonominiams projektams išnuomotos žemės kontrolė – apskritai nevykdyta“, – sakė valstybės kontrolierius. Susitikime su ministru diskutuota ir kitais aktualiais Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimais, kuriuos aukščiausioji audito institucija analizuos vykdydama žmogiškųjų išteklių valdymo, Valstybės valdomų įmonių grąžos valstybei ir kitus auditus. Valstybės kontrolierius atkreipė ministro dėmesį, kad svarbu siekti ir kuo didesnės ES investicijų ekonominės ir socialinės grąžos, šių investicijų tvarumo. Europos Audito Rūmai kasmet nustato palyginti aukštą klaidų lygį naudojant ES paramą, o tai rodo neatidėliotinų sprendimų poreikį....

Seimo Pirmininkas: Seimo darbas su verslo atstovais turi būti skaidrus

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis teigia, kad verslas Lietuvoje turi būti aktyvus sprendžiant aktualiausius klausimus šalyje, tačiau darbe su politikais turi išlikti skaidrus ir visuomenei deklaruojantis savo interesus. Šią nuomonę parlamento vadovas išreiškė susitikime su Lietuvos verslo konfederacijos atstovais, kuriame aptartas socialinio dialogo vystymo formatas Seime, naujojo Darbo kodekso ir Viešųjų pirkimų įstatymo ateities klausimai. „Esame gavę „Transparency International Lietuvos skyriaus“ pasiūlymus, kaip vykdyti skaidrumo politiką, vertinti lobistinę veiklą ir ją viešinti. Aš pritariu, kad šalyje veiktų elektroninis lobistų registras, kuriame registruotųsi interesų turintys fiziniai ir juridiniai asmenys“, – sako parlamento vadovas ir teigia, kad pavasario sesijai yra aktyviai ruošiamasi Lobistinės veiklos įstatymo priėmimui kaip ir kitiems verslui bei visuomenei svarbiems įstatymams. Pasak V. Pranckiečio, šalyje turi būti veiksmingi darbo su suinteresuotomis grupėmis formatai, kurie užkirstų kelią korupcijai, nepotizmui – veiksmams, darantiems poveikį politikų sprendimams. Pasak Seimo Pirmininko, Seimui atidėjus naujojo Darbo kodekso ir lydimųjų įstatymų projektus, vyksta intensyvus darbas Trišalėje taryboje dėl nuostatų tobulinimo ir socialinio kompromiso. „Siūlau, kad pagal šį formatą dalyvautų daugiau atsakingų institucijų, kurios galėtų susitarti ir iki Seimo ateitų jau suderintos Darbo kodekso nuostatos“, – sako Seimo Pirmininkas. V. Pranckietis tikisi, kad Trišalė taryba artimiausiame posėdyje svarstys komisijos sudėties klausimą ir įtrauks į darbą daugiau darbdavių ir darbuotojų interesus atstovaujančių institucijų, taip pat nevyriausybinių organizacijų. Pasak Pirmininko, toks Trišalės komisijos žingsnis taip pat įvestų daugiau skaidrumo ir aiškumo priimant sprendimus, reguliuosiančius darbdavio ir darbuotojo santykius. Kitas susitikime aptartas klausimas, susijęs su skaidrumu, – Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų priėmimas. V. Pranckiečio nuomone, visa viešųjų pirkimų praktika turi būti atitinkamai įvertinta ir užkirstas kelias neskaidriems pirkimams. Anot Seimo Pirmininko, atsakingi Seimo komitetai intensyviai dirba su Viešųjų pirkimų tarnyba ir Valstybės kontrole. Susitikime su Seimo Pirmininku dalyvavo Lietuvos verslo konfederacijos atstovai: prezidentas Valdas Sutkus, Stasys Kropas, Laura Blaževičiūtė, Marius Dubnikovas, Algimantas Akstinas, Kęstutis Jankauskas, Germanas Kavalskis, Ineta Gedrimaitė. Jame taip pat dalyvavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas, Ekonomikos komiteto pirmininkas Virginijus Sinkevičius, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas. lrs.lt Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr....

TSPMI vadovas R. Vilpišauskas: dabar institutas siekia daug platesnės misijos

 Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Pirmaisiais veiklos metais Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) labiausiai orientavosi į diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymą, o dabar siekia tapti stipriausiu socialinių mokslų centru. Taip interviu LRT.lt teigia 25-metį švenčiančio TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas. „Mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius“, – teigia 1992 metais įkurto TSPMI direktorius. Skaičiuojama, kad institutą sudaro apie 60 tyrėjų, 600 studentų ir apie 3300 studijas baigusių alumnų. – Pone R. Vilpišauskai, TSPMI gyvuoja ketvirtį amžiaus. Koks buvo ir kokiu tapo institutas per 25-erius gyvavimo metus? – Manau, kad pirmaisiais metais labiausiai orientuotasi į diplomatų ugdymą. Būtent užsienio politikos, tarptautinių santykių studijos buvo labiausiai akcentuojamos. Tuo metu studijavo ir dalis jau dirbusiųjų Užsienio reikalų ministerijoje (URM), kiti ten dirbti pradėjo vėliau, baigę studijas. Sakyčiau, tuo metu pagrindinis akcentas buvo diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymas, o per 25 metus ta tikslinė grupė gana smarkiai išsiplėtė. Dabar institutas siekia daug platesnės misijos. Mes ją apibrėžiame kaip norą ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui, o kalbant paprasčiau, būti stipriausiu socialinių mokslų centru, kuris suteikia gerą universitetinį socialinių mokslų išsilavinimą, kurio pagrindas ar jungiančioji ašis – politikos mokslai, tarptautiniai santykiai. Tačiau tuo pačiu suteikiamas ir universitetinis socialinių mokslų išsilavinimas, įskaitant ekonomiką, filosofiją, teisę, sociologiją. Kitaip tariant, mokslas apie visuomenę ir dažnai politikos mokslai yra susiję su kitomis disciplinomis, todėl mūsų akcentas dabar – toks bendresnis ir orientuotas jau ne tiek į žinių perteikimą, kiek į analitinių įgūdžių, kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymą, gebėjimą veikti. Ne tik žinoti, bet ir veikti. – Pirmasis TSPMI vadovas buvo teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Kūris, vėliau institutui vadovavo politologas Raimundas Lopata. Jūs direktoriaus pareigas einate jau antrąją kadenciją. Kokie skirtumai tarp ankstesnių vadovų ir jūsų? – Kiekvienas vadovas dirbo tam tikru metu, kuriuo buvo aktualūs tam tikri dalykai. E. Kūris labai daug padarė kurdamas institutą ir su dideliu entuziazmu žengė pirmuosius žingsnius, suformavo tą branduolį, kurį toliau plėtojo R. Lopata. Vadovaujant R. Lopatai, buvo aktualūs ne tik studijų ar mokslinių tyrimų klausimai, bet ir paties instituto infrastruktūros plėtros klausimai. Buvo persikelta į Vokiečių g. iš Baltupių, nes ten labai trūko patalpų ir tai ribojo instituto veiklą. Manau, kad R. Lopata padarė didelį darbą, sukurdamas infrastruktūrą. Tuomet institute labai daug dėmesio buvo skiriama praktinei politikai stojant į Europos Sąjungą ir NATO, vykstant kitiems svarbiems pokyčiams Lietuvoje. Buvo labai daug dirbama su sprendimų priėmėjais. Kai institutui pradėjau vadovauti aš, buvo kitas raidos etapas. Jau buvo infrastruktūrinis pagrindas ir buvo galima labiau susitelkti į mokslinius tyrimus, dėstymo kokybę, dėstymo ir tyrimų veiklų derinimą, ieškoti kiekvienam instituto darbuotojui tinkamo balanso tarp dėstymo, tyrimų, viešo komentavimo ir dar daugiau dėmesio skirti užsienio partneriams. Manau, kad tai dabar labai svarbi mūsų veiklos dalis – tiek imantis bendrų projektų su kolegomis Vakarų universitetuose, tiek dalyvaujant konferencijose. Gerai išmanydami vykstančias diskusijas geriausiuose socialinių mokslų universitetuose ir centruose mes galime geriau prisidėti prie Lietuvos aktualijų vertinimo ir problemų sprendimo. – Kiek TSPMI svarbus matomumas viešojoje erdvėje? Pastaruoju metu instituto viešieji ryšiai gana aktyvūs, institutas gerai matomas viešumoje. – Jis svarbus, bet svarbus visų pirma kaip atspindys to, ką mes darome. Ką mūsų tyrėjai išanalizuoja, kokias įžvalgas gali pasiūlyti ne šiaip pasakydami savo nuomonę, o pagrįsdami ją savo bei kolegų iš užsienio atliktais tyrimais, galėdami palyginti ir kitaip pažiūrėti į Lietuvoje svarstomus dalykus. Taip pat kaip atspindys to, ką mes apskritai darome ne tik mokslinių tyrimų prasme, bet ir organizuodami diskusijas institute, renginius, kurie atitinka mūsų strateginius prioritetus, kryptis. Šia prasme viešas matomumas neabejotinai svarbus. – Kokie tie prioritetai? – Pirmiausia, žinoma, susiję su studijomis – aukščiausio lygio bakalauro ir magistro studijos. Taip pat – inovatyvūs mokslo tyrimai, mūsų bendruomenės ryšių palaikymas ir stiprinimas. Čia labai svarbus buvo TSPMI alumnų bendruomenės įkūrimas prieš kiek mažiau nei dvejus metus. Tai labai geras būdas palaikyti ryšį su institutą baigusiais asmenimis. Alumnai mums labai padeda ir prisideda prie mūsų studentų ugdymo, jų karjeros galimybių plėtros. Kitas svarbus prioritetas – reagavimas į tai, kas vyksta Lietuvoje, savo ekspertizės išnaudojimas dalyvaujant diskusijose dėl Lietuvos visuomenei ar platesniam regionui svarbių klausimų. Tai – rinkimų kampanijos, programų ir rezultatų analizė. Domina ir saugumo situacijos pokyčiai – tai, kas vyksta ES, kitose šalyse, JAV; kaip apskritai keičiasi bendra pasaulio situacija tiek politiniais, tiek saugumo ir ekonominės politikos klausimais. 2015­-aisiais buvo paskelbtos kelios mūsų tyrėjų studijos apie narystės ES dešimtmetį, kas įvyko svarbaus jo metu. Taip pat – apie XV vyriausybės prioritetų įgyvendinimą. – Praėjusiais metais pasaulio įvykiai – „Brexit“, JAV prezidento rinkimai, karas Ukrainoje – buvo plačiai nušviečiami žiniasklaidoje. Ar studentams įdomi užsienio politika, ar įdomesni Lietuvos politiniai įvykiai? – Praėjusiais metais esame atlikę gana išsamią alumnų apklausą. Klausėme, kas jiems atrodo svarbiausia iš studijų institute, ką vertina labiausiai. Lietuvos aktualijų išmanymą ir tarptautinių santykių išmanymą rinkosi panašus skaičius apklaustųjų. Kaip pagrindinis privalumas, kuris vėliau naudingas dirbant valstybės sektoriuje, diplomatinėje tarnyboje, versle ar nevyriausybinėse organizacijose, nurodomas analitinių įgūdžių ugdymas. – Kuriuose sektoriuose dažniausiai įsidarbina studentai, baigę TSPMI? – Mūsų turimais duomenimis, maždaug pusė baigusiųjų dirba viešajame sektoriuje, tačiau ne tik valstybės tarnyboje, ministerijose, prezidentūroje ar Seime, bet ir švietimo ar kitose organizacijose. Kita pusė baigusiųjų dirba versle, nevyriausybiniame sektoriuje, tarptautinėse organizacijose, ES institucijose. – Kai kurie TSPMI absolventai renkasi ir politiko kelią. Taip, politikais taip pat tampa. Dabartinės kadencijos Seime yra 6–7 parlamentarai, baigę bakalauro ar magistro programas institute. – Kiek absolventų tampa politologais? – Kai kalbama, ar Lietuvoje reikia tiek politologų, manau, dažnai klaidingai vartojama politologo sąvoka. Nes jei politologu laikysime žmogų, kuris gyvena iš to, kad domisi, analizuoja ir komentuoja politinius procesus, atlieka tyrimus, dėsto, – tai tokių yra labai nedaug. Nemažai mūsų instituto dėstytojų ir tyrėjų dažnai dar baigia ir magistro programą Didžiojoje Britanijoje ar kitoje šalyje. Pats esu baigęs tarptautinių santykių magistro studijas Anglijoje. Tačiau labai nedaug baigusiųjų institutą pasirenka toliau dirbti pedagoginę ir mokslinę veiklą. Todėl politologo sąvoka nėra tiksli, nes mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius. – Kokių politinių pažiūrų studentų daugiausia yra TSPMI? – Negaliu pasakyti. Kai jūsų kolegos – Nemira Pumprickaitė ir kiti – iš LRT TELEVIZIJOS rinkimų naktį studentų paklausė, jie pakėlė rankas, kas už ką balsuos. Bet tai nėra reprezentatyvus tyrimas. Neturiu tyrimų rezultatų. – Neretai pasigirsta kalbų, kad TSPMI – dešiniųjų meka. – Žinau, kad taip sako. Bet, mano nuomone, tiek tarp dėstytojų ir tyrėjų, tiek tarp studentų yra visų pagrindinių pažiūrų – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, tiek liberalių nuostatų. Tik tam tikru metu kai kurie iš jų labiau matomi ir aktyviau reiškiasi viešai, todėl turbūt ir formuojama tokia nuomonė. – Kokios tolimesnės instituto perspektyvos? – Manau, labai svarbu išlaikyti tarpdiscipliniškumą bei požiūrių ir tyrimo krypčių įvairovę, kuri dabar būdinga institutui. Tai natūralus mūsų praktikuojamos akademinės laisvės rezultatas. Taip pat svarbu stiprinti mūsų tarptautinį matomumą ir ryšius su kolegomis Vakarų šalyse, geriausiai vertinamuose universitetuose, tiek rengiant bendrus tyrimus ar publikacijas, tiek pasiūlant savo ekspertizę, kuri jiems būtų įdomi ne tik vienos šalies atvejo studijos prasme. Iki šiol dažniausiai mūsų analitikai tiesiog dalyvauja bendruose projektuose kaip Lietuvos ekspertai, kad pristatytų konkrečius Lietuvos politinio gyvenimo elementus ir jų analizę. Tokiuose projektuose Lietuva paprastai lyginama su kitomis šalimis ir ieškoma panašumų ar skirtumų bei mėginama juos paaiškinti. Mano vizija būtų tokia, kad mes ir mūsų tyrėjai būtume įdomūs ne tik kaip Lietuvos atvejo reprezentuotojai, bet galėtume pateikti įdomių, inovatyvių bendresnių įžvalgų apie tai, kas vyksta Europoje, ES, Rytų kaimynystėje. Kai mūsų tyrėjai taps žinomi dėl tokių bendresnių įžvalgų ir naujų idėjų, manau, bus galima ne tik kalbėti, kad esame pirmi Lietuvoje, bet ir įsitvirtinti kaip žinomi bendrai šiame regione kolegoms Vakaruose. *** Ramūnas Vilpišauskas (g. 1972 m. kovo 26 d.) – Lietuvos politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius (nuo 2009 m.), profesorius, social

Viduržemio jūra neturi tapti nevilties jūra

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime, kuriame aptariama, kaip užkirsti kelią nelegaliai migracijai, taip pat ir iš Afrikos šalių. Artėjant Europos Sąjungos 60-mečiui šalių lyderiai taip pat tarėsi, kaip sutvirtinti ES, kad ji efektyviai atsakytų ir į šiandienos, ir ateities iššūkius. Europos Sąjungos ir Turkijos susitarimas parodė, jog migracijos srautus pažaboti įmanoma – per Balkanų šalis Europą pasiekiančių atvykėlių skaičius jau sumažėjo 95 procentais. Tačiau daugelyje Afrikos šalių tęsiantis politinei suirutei, didėjant skurdui, auga ir naujų migracijos srautų rizika. Praėjusiais metais Viduržemio jūra į Italiją atvyko daugiau nei 180 tūkst. žmonių, o dingusiųjų jūroje skaičius kasmet pasiekia naują rekordą. Prezidentės teigimu, Viduržemio jūra neturi tapti nevilties jūra. Tam, kad užkirstų kelią naujoms migracijos kryptims ir žmonių žūtims, ES privalo kovoti su žmonių gabentojais, stiprinti savo išorės sienų apsaugą ir bendradarbiauti su Afrikos valstybėmis, šalindama pamatines migracijos priežastis. Maltoje ES vadovai tariasi, kaip padėti Libijai, kuri jau tapo pagrindiniais nelegalių migrantų vartais į Europą. Tam būtina stiprinti trapias šios šalies institucijas ir ugdyti Libijos pajėgumus saugoti savo valstybės sienas bei kovoti su žmonių kontrabandininkais. Reikia ir aktyviai dirbti su Libijos kaimynais, kad migrantų srautai nepasiektų šios šalies. Libijoje glaudžiantis beveik milijonui migrantų, taip pat svarbu gerinti sudėtingas jų gyvenimo sąlygas. Šioms priemonėms įgyvendinti ES vadovai numato skirti daugiau nei 200 mln. eurų iš ES lėšų. Prisidėdama prie migracijos srautų iš Libijos suvaldymo, Lietuva taip pat siųs savo karius į ES misiją Viduržemio jūroje, kuri padeda saugoti ES jūrų sieną, stabdyti nelegalius žmonių gabentojus ir gelbėja skęstančius žmones. Šiuo metu daugiau nei pusė Europą pasiekiančių migrantų bėga ne nuo karo, o nuo ekonominio nepritekliaus. Todėl ES lyderiai tariasi, kaip sustiprinti bendradarbiavimą su pagrindinėmis migrantų kilmės šalimis Afrikoje ir padėti joms įveikti skurdą bei ekonominę nelygybę. Šalies vadovė pabrėžė, jog kovojant su nelegalia migracija, ES būtina veiksminga gerovės ieškančių migrantų grąžinimo politika. Todėl finansinė parama Afrikos šalimis turi būti siejama su jų pasiryžimu priimti atgal nelegaliai į Europą atvykusius savo piliečius. Artėjant ES jubiliejui, Maltos viršūnių susitikime taip pat diskutuojama, kaip sutvirtinti Europos Bendriją. Prezidentės teigimu, visus 6 dešimtmečius ES užtikrino taiką ir leido kurti saugią ateitį milijonams žmonių. Lietuva puikiai supranta ES svarbą ir jaučia narystės naudą. Tam, kad pasitikėjimas ES augtų visose šalyse, būtina užtikrinti žmonių saugumą, stiprinant ES išorės sienų apsaugą, kovą su propaganda ir hibridinėmis grėsmėmis. Taip pat svarbu užtikrinti žmonių ekonominę gerovę – ne tik skatinti ekonomikos augimą, bet ir mažinti skurdą, socialinę atskirtį, nedarbą, investuoti į švietimą ir naujas technologijas. Europos Parlamento duomenimis, narystę ES naudinga laiko 86 proc. Lietuvos gyventojų. Prezidentės spaudos tarnyba, lrp.lt nuotr....

R. Karbauskis ir S. Skvernelis: kurio politinės perspektyvos šviesesnės

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Premjero Sauliaus Skvernelio nesėkmingas vadovavimas vyriausybei būtų ir jo, kaip politiko apskritai, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Pastarasis, pasak apžvalgininkų, nors ir pasirodė pažeidžiamas, savo įtaką dar pademonstruos. „S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų. Bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – LRT.lt teigė politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė. Iš Seimo pasitraukusios Gretos Kildišienės skandalas atsiliepė tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), tiek jos vedlio R. Karbauskio reitingams. Pastarieji nukrito šešiais procentiniais punktais. Paskutinės „Vilmorus“ apklausos duomenys rodo, kad LVŽS vadovą R. Karbauskį palankiai vertina 46,3 proc. respondentų, o prieš mėnesį tokių buvo 51,7 proc. Tuo metu premjerui S. Skverneliui LVŽS narės skandalas – lyg vanduo nuo žąsies. S. Skvernelį teigiamai vertina 68,3 proc. respondentų – lygiai tiek, kiek ir gruodį. Maža to, kai R. Karbauskis pareiškė, kad dėl G. Kildišienės kilęs ažiotažas buvo „pirmas rimtesnis bandymas griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“, S. Skvernelis į tai sureagavo pasakydamas: „Į tokius kraštutinumus pulti nereikėtų.“ Tai – ne vienintelė prieštara tarp dviejų bendražygių. Kaip klostytis jų santykiai ir kurio iš jų politinės perspektyvos – šviesesnės? S. Skvernelis – premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė pastebi, kad S. Skvernelio reitingai visuomet buvo gerokai aukštesni nei R. Karbauskio ir jis buvo vienas iš pergalės kalvių. „Dvigalvis R. Karbauskio ir S. Skvernelio slibinas visuomet veikė. Tačiau S. Skvernelio populiarumas turėjo didesnį potencialią. Iš kitos pusės, premjerai visuomet rizikuoja išbarstyti pasitikėjimo kreditą. Viskas priklausys nuo to, kaip atrodys vyriausybė bent jau po pusmečio. Tuomet turės ryškėti darbų kontūrai. S. Skvernelio reitingai nėra „tefloniniai“. Algirdo Butkevičiaus reitingai irgi ilgai laikėsi, tačiau rinkimai parodė, kad jie nėra tokie nepajudinami“, – primena R. Urbonaitė. O R. Karbauskio situacija, pasak politologės, yra visai kitokia, nes kol kas Seimo įvaizdis nėra gerinamas ir tai gali atsiliepti jo reitingams. „Situacija su G. Kildišiene – dėmė visai kadencijai. Iš karto kilo problemų, ir jos su kiekvienu R. Karbauskio interviu anaiptol nedingsta. Man kol kas sunku paaiškinti, kas yra, bet kiekvienas interviu toli gražu ne gerina R. Karbauskio įvaizdį, bet jį blogina. Atrodo, kad R. Karbauskis apskritai nesiruošia prieš kalbėdamas su žiniasklaida ir tai gali atsiliepti jo reitingams. Seime – lengvas chaosas ir rinkėjai, matyt, daugiau vilčių deda į vyriausybę“, – LRT.lt sakė R. Urbonaitė. Politikos apžvalgininkė I. Makaraitytė primena, kad visuomenės nuomonės tyrimai ne visada atspindi realybę. „Taip, S. Skvernelis yra premjeras, bet premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose, o ne S. Skvernelio. Kalbama, kad, jei kiltų konfliktas ar ši politinė jėga skiltų į dvi dalis, neva dauguma nueitų paskui S. Skvernelį. Aš tuo labai abejoju, nes visi ištekliai ir pergalė bent jau frakcijos viduje labiau siejama su R. Karbauskiu, o ne S. Skverneliu. Taip, S. Skvernelis buvo didelis „valstiečių“ pergalės faktorius, bet R. Karbauskis turėjo visą įdirbį, Naisius. Galų gale, pinigus. To S. Skvernelis tikrai neturėjo“, – portalui LRT.lt komentavo I. Makaraitytė. Apžvalgininkės teigimu, labiausiai trikdantis veiksnys – tai, kad S. Skvernelis nori atimti įtaką iš R. Karbauskio, o pastarasis stipriai paslydo su G. Kildišienės istorija. Pasak I. Makaraitytės, S. Skvernelis perėmė iniciatyvą ir R. Karbauskis to esą greičiausiai niekada neatleis. „R. Karbauskis labai stiprus. S. Skvernelis kažkaip mano, kad R. Karbauskis gal jau ir „nurašytas“, tačiau S. Skvernelis apsiskaičiuoja. [...] R. Karbauskis neprarado įtakos partijoje, tiesiog morališkai sumenko. Pasirodė, kad jis labai pažeidžiamas. Jis buvo apgaubtas Naisių legendų, bet, iškilus asmeninių santykių istorijai, pasirodė esąs silpnas. S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų, bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – svarsto I. Makaraitytė. G. Dabašinskas: beveik niekas iš „valstiečių“ nepadėjo R. Karbauskiui Apžvalgininkas Ginas Dabašinskas sako, kad LVŽS nėra iki galo susiformavusi. Tai, pasak pašnekovo, neigiamai atsiliepia ir skandalų metu. „Šiuo atveju, esant nestabiliai situacijai, asmeninės politikų savybės, ambicijos, interesai ir kiti emociniai dalykai vaidina kur kas didesnį vaidmenį nei tuomet, kai struktūra jau susidėliojusi. Žinoma, tuomet taip pat šį tą reiškia asmenybės, bet struktūra amortizuoja įvairius judesius. Istorijoje, kurią mes stebėjome, lyderis nuolat kalbėjo už save, kitus ir aiškino situaciją. Bet beveik niekas iš įtakingų partijos žmonių nepadėjo R. Karbauskiui spręsti problemų, – aiškino G. Dabašinskas, pridurdamas, kad svarbų vaidmenį dar atliko Rima Baškienė. – Ji yra iš senosios partijos struktūros, o visi kiti nei kišosi, nei ką.“ Pasak apžvalgininko, S. Skvernelis užėmė pakankamai santūrią poziciją ir visi tai pastebėjo. „Jam jokių priekaištų nebuvo išsakyta. Negali reikalauti, kad jis užimtų kažkokią gynybinę poziciją, bet jo atsiribojimas buvo matomas. Klausimas, ar tai buvo strateginis atsiribojimas“, – svarsto pašnekovas. Kaip teigia G. Dabašinskas, S. Skvernelis yra puikus taktikas ir administratorius. „Tai žmogus, kuris į politiką atėjo ne todėl, kad tam ilgai ruošėsi, – tiesiog susiklostė palanki situacija. Toks taktinio mąstymo žmogus R. Karbauskiui pasirodė labai parankus, nes papildo jo savybes, leidžia padėti išspręsti konkrečius uždavinius. R. Karbauskis keičia nuomonę, stengiasi laviruoti, galbūt mato tikslą, bet jam reikia pagalbos sprendžiant konkretų uždavinį. R. Karbauskis stengiasi tarp įvairių įtakos šaltinių užimti puikią poziciją, bet matyti, kad jam nesiseka. S. Skvernelis jam tai tarsi garantavo, bet ne kaip partinis žmogus, o kaip žmogus, sprendžiantis savo taktinius uždavinius“, – LRT.lt kalbėjo G. Dabašinskas. Žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje, anot G. Dabašinsko, matyti, kad tai du labai skirtingi žmonės su skirtinga patirtimi. Jie esą susipažinę neseniai, jų politiniai tikslai ir ambicijos dar nėra sustyguoti. „Šioje erdvėje jiems reikia gyventi ir dirbti. Dabar kur kas palankesnė S. Skvernelio situacija. Jam reikia dirbti konkrečius darbus ir nesivelti į politinę viešųjų ryšių istoriją. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje jo situacija taps sudėtingesnė. Po pusmečio kils klausimas, ką nuveikė ši vyriausybė. Kol kas S. Skverneliui pavyksta laviruoti neužkliūvant, bet tai tik laiko klausimas. S. Skvernelis stipriai priklausomas nuo šiandienos situacijos. Jei jo, kaip premjero, vaidmuo nebus sėkmingas, tai ir jo, kaip politiko, ateitis bus neaiški. S. Skvernelio fiasko vyriausybės vadovo poste būtų jo, kaip politiko, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis“, – LRT.lt sakė G. Dabašinskas.

M. Drunga. Vokiečių ir prancūzų nuosaikūs kairieji ir dešinieji – už Europą

M. DRUNGA Vokietijos politikoje nuo praėjusios savaitės pradžios ryškėja principiniai pokyčiai, turėsiantys įtakos ne tik rudenį vyksiantiems Bundestago ir tuo pačiu kanclerio rinkimams, bet sykiu paveiksiantys ir visos Europos likimą. Viskas prasidėjo nuo dabartinėje Vokietijos koalicinėje vyriausybėje antruoju smuiku grojančios socialdemokratų partijos pirmininko Sigmaro Gabrielio pareiškimo sausio 24-ąją, kad jis atsisako ne tik šio posto, bet ir savo kandidatūros į kanclerius, perleisdamas ją Martinui Schulzui, kurį partija išsyk patvirtino savo kandidatu. Tuo džiaugėsi laikinai Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkės pareigas einanti Manuela Schwesig. Ji buvusio Europos Parlamento pirmininko M. Schulzo asmenyje mato „geriausią kandidatą, kuris žengia kartu su žmonėmis ir suteikia jiems orientacijos.“ Be to, pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ ji dabartinei kanclerei Angelai Merkel prikišo, kad pabėgėlių klausimu šioji veikia be jokio aiškaus plano. Kad iš S.Gabrielio pusės buvo protinga baigti su pirmininkavimu ir kandidatavimu į kanclerius, sutiko ir rašytojas bei politologas Johanas Strasseris, Vokietijos socialdemokratų partijos pamatinių vertybių komisijos narys. Anot jo, M. Schulzas „atstovauja geresnei Europos pusei“ ir kaip kandidatas į kanclerius turi daugiau galimybių mobilizuoti Vokietijos socialdemokratus ir vesti juos į kovą su į kraštutinę dešinę krypstančiais populistais. Atsisakęs vadovaujančių vaidmenų Vokietijos socialdemokratų partijoje, S. Gabrielis vis dėlto neliko be darbo koalicinėje vyriausybėje – tapo užsienio reikalų ministru vietoj kito ištikimo socialdemokrato, Frank-Walterio Steinmeierio, anksčiau irgi linksniuoto kaip galimo kandidato į kanclerius. Tapęs užsienio reikalų ministru, S. Gabrielis tučtuoj susitiko su savo senu bičiuliu, Prancūzijos užsienio reikalų ministru Jean-Marcu Ayrault, kuris čia pat tarė, kad „Europa žengia pirmyn, kai tik Prancūzija ir Vokietija žvelgia išvien į priekį ta pačia kryptimi.“ Šiai minčiai pritaręs S. Gabrielis savo ruožtu prasitarė, jog „Europa vis dar yra saugiausia ir laisviausia ekonomikos ir kultūros erdvė pasaulyje, tik reikia kažką daryti, kad piliečiai šitai vėl stipriau įsisąmonintų.“ Abu politikai augančiame populizme ir pabėgėlių krizėje įžiūri pagrindinius iššūkius, kuriems pasitikti Europa turi daug ryškiau susiglausti ir rasti kelią į naują bendrumo pojūtį. Prie pagrindinių temų ir užduočių priklauso ir vidaus saugumas, Europos išorinioų sienų apsauga, kova su terorizmu. Vieniningai laikomasi ir dėl sankcijų Rusijai: kol taikos procesas Ukrainoje nežengia į priekį, tol ir sankcijų negalima atšaukti. „Ir žinoma, – sakė S. Gabrielis, – mes, lygiai kaip ir Prancūzija, nenorime atsisakyti transatlantinių santykių. Greičiau priešingai, norime išnaudoti bendradarbiavimo galimybes, mums reikia naujo proveržio ypač taikos procesams daugelyje pasaulio dalių išjudinti, šiuos procesus mieliausiai stumiame į priekį su Amerikos ir kitų šalių pagalba. Tačiau galų gale labai svarbu tai, kad Europa turėtų savo poziciją, todėl vokiečių ir prancūzų bendradarbiavimas ir praeityje buvo, ir ateityje bus absoliučiai centrinės reikšmės.“ O naujausias Amerikos prezidento D. Trumpo dekretas, pagal kurį Jungtinės Amerikos Valstijos kol kas nepriims jokių pabėgėlių, „kelia susirūpinimo“, sakė ir J.-M. Ayrault, pridūręs, jog egzistuoja „prievolė“ karo pabėgėliams padėti, užtat „mūsų abiejų šalių diplomatinėje veikloje negali būti ir negalime sau leisti jokios pertraukos.“ S. Gabrielio sukeltas sujudimas vokiečių socialdemokratų gretose su M. Schulzo prasiveržimu į kanclerio kandidatūrą sutampa ir su panašiais poslinkiais Prancūzijoje. Ten socialistas prezidentas Francois Hollande`as atsisakė kandidatuoti antrajai kadencijai, nes drauge su dauguma kitų politinio gyvenimo stebėtojų nujautė, kad tikriausiai nebūtų perrinktas. Todėl po dviejų pirminių turų Prancūzijos socialistai savo kandidatu į šalies prezidentus (kurio įgaliojimai panašūs į Vokietijos kanclerio) pasirinko Benoit Hamoną. Žinoma, tai socialistams pergalės toli gražu negarantuoja, nes B. Hamonui reikės įveikti dar keturis kitus kandidatus – nuosaikiųjų dešiniųjų Francois Filloną, kraštutinių dešiniųjų Marine Le Pen, nuo socialistų atskilusį socialliberalą centristą Emmanuelį Macroną ir kraštutinių kairiųjų Jean-Lucą Melenchoną. Ir nors pastarajam duodama nedaug galimybių, kiti trys nuomonių apklausose varžosi maždaug po lygiai. Todėl šiuo metu visiškai neaišku, kas nuo gegužės pradžios vadovaus Prancūzijai. Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ žurnalistas Andresas Wyslingas nesidžiaugia, kad būtent „Benoit Hamonas prasiskverbė tarp socialistų. Tai kairiojo populizmo pergalė. Jis mėgaujasi utopijomis ir svajoja apie naują gražų pasaulį, kuriame žmonės dėl automatizacijos vis mažiau dirba ir gyvena iš valstybės teikiamų bazinių pajamų. O į kairę nuo jo Jean-Lucas Mélenchonas šaukia „piliečius į revoliuciją“, kad šie įsteigtų „šeštąją Prancūzijos respubliką“. Su tokiu iliuzijų paistymu jiedu labiau tinka į televizijos debatų laidas negu į šalies valdžios viršūnę. Nė vienas iš šių dviejų kandidatų neturėtų pakliūti į antrąjį turą.“ Tik truputį mažiau, bet irgi miglota padėtis tvyro Vokietijoje. Visi stebėtojai sutinka, kad krikščionei demokratei A. Merkel bus sunku ketvirtą kartą laimėti kanclerio postą, tačiau niekas nedrįsta teigti, jog tai neįmanoma. Klausimas tik tas, ar M. Schulzo įstojimas į ringą pagerina socialdemokratų šansus laimėti daugiau nei prieš ketverius metus. Savaitraštyje „Spiegel“ išspausdintame straipsnyje „Martinas Schulzas – džiuginanti alternatyva“ žurnalistas Markusas Feldenkirchas rašo, jog „ši kandidatūra galėtų Vokietijos socialdemokratams atnešti seniai trokštą stimulą pagaliau pakilti. Tai gera žinia ne tik jiems, bet ir pačiai demokratijai. Kiekvienu atveju Martinas Schulzas spinduliuoja tuo pasitikėjimu savimi ir noru valdyti, kurio jo partijai seniai jau trūko. Bent jau nuo legendinio nenuoramos Gerhardo Schröderio laikų nė vienas socialdemokratų kandidatas neįžengė į rinkimų kovą su didesniu laimėti siekiančios savimonės kiekiu.“ „Spiegel“ žurnalistas neneigia, kad uždavinys „grąžinti socdemų partijai gyvybę“ M. Schulzui bus sunkus, juk „paskutiniu metu ji buvo tokia letargiška, be aistros, paskendusi neviltyje.“ Tačiau pasak kito svetainės „Deutschlandfunk“ žurnalisto, uždavinys ne tiek sunkus, kiek stačiai „neįmanomas“, nes Vokietijos socialdemokratų partija – „demoralizuota“, „silpna“, „tragiškos būklės“, „kovojanti už savo išlikimą“, dviejose vakarų Vokietijos žemėse (Bavarijoje ir Baden-Viurtemberge) „susitraukusi iki nykštuko dydžio, o Rytų Vokietijoje ją lenkia jei ne kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“, tai buvusių komunistų „Kairiųjų partija“. Bet kaip tik pastariesiems ekstremistams, – rašo M. Feldenkirchas, – efektyviausiai ir gali pasipriešinti M. Schulzas, „aistringai ginantis Europos Sąjungą, šį soldarumu pagrįstą taikos ir gerovės projektą. Nieko nebūtų svarbesnio, kaip išmąstytas proeuropietiškas požiūris tokiais laikais, kuomet dešiniojo ir kairiojo pakraščio populistai žmonėms nori įteigti, jog jų laimė glūdi nacionalizmo atgaivinime.“ Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Socialdemokratai nerimsta: netenkina koalicija su „valstiečiais“, sieks peržiūrėti sutartį

 Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Esame spąstuose. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina“, – teigia kandidatas į Socialdemokratų partijos pirmininkus Gintautas Paluckas. Kad buvimas koalicijoje dabartinėmis sąlygomis yra klaida, tvirtina ir partijos pirmininko posto siekiantis Andrius Palionis bei Zigmantas Balčytis. Pasak jo, koalicija su valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra popierinė, koalicijos mechanizmai neveikia, o socialdemokratai tėra tik priedėlis prie kažko. Apie visuotinius socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus, krizę partijoje ir valdančiosios koalicijos ateitį – pokalbis su daugiausia palaikymo skyriuose sulaukusiais kandidatais į partijos pirmininkus Mindaugu Sinkevičiumi, Gintautu Palucku, Andriumi Palioniu ir Zigmantu Balčyčiu. – Pone Sinkevičiau, jūsų partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis yra pasakęs, kad partija po rinkimų yra krizėje. Sutinkate su tuo? Jūs, kaip partijos pirmininkas, kokių veiksmų imtumėtės, kad partija išeitų iš krizės? M. Sinkevičius: Sutinku, kad partija išgyvena krizę. Ji nėra pražūtinga, bet jos požymius mes visi matome. Ji akivaizdžiai pagilėjo po rinkimų. Akivaizdu, kad lyderystės ir išvedimo iš krizės trūksta. Tikimės, kad visuotiniuose partijos pirmininko rinkimuose bus rastas teisingiausiais pasirinkimas. Manau, pirmiausia turėtume skirti šiek tiek laiko analizei, galbūt turėtume pasiklausti ir visuomenės nuomonės. Po to turėtume padaryti išvadas. Mano tikslas – ne tik išvesti partiją iš krizės, bet ir laimėti minimum trejus rinkimus – partijos pirmininko, savivaldos ir Europos Parlamento. – Pone Paluckai, ką jūs akcentuojate siekdamas partijos pirmininko posto? G. Paluckas: Akcentuoju atsinaujinimą, mūsų vyresniųjų bičiulių pakeitimą naujais. Rinkėjai mums pasakė, kad nori naujų veidų. Taip pat akcentuočiau mūsų tapatybės reformą. Šiandien visi kalba apie pajamų nelygybę, socialinę atskirtį, tai daro tiek konservatoriai, tiek valstiečiai ir žalieji. Tai reiškia, kad socialdemokratai savo tapatybę turėtų atskleisti kitais būdais. Kalbu apie skandinaviškąją socialdemokratiją. Šiandien daugelis socialdemokratų sako: atimkime iš turtingesnių ir padalinkime mažiau turintiems. O skandinaviškoji socialdemokratija pasižymi solidarumo principu – moka visi, gauna taip pat visi. Manau, šis principas leis nesupriešinti visuomenės. Dabar visuomenė priešinama, tą labai sėkmingai daro valstiečių ir žaliųjų sąjunga. – Pone Palioni, ar jūs tvirtai apsisprendęs eiti iki galo siekiant partijos pirmininko posto? Kokią žinią jūs nešite partiečiams ir socialdemokratus palaikančiai visuomenės daliai? A. Palionis: Esu tvirtai apsisprendęs. Kaip ir visi kandidatai, esu susipažinęs su padėtimi partijoje. Yra krizė, daugelis partiečių laukia naujojo pirmininko rinkimų su nerimu. Susitikimuose su partiečiais skyriuose pabrėžiu, kad turime keistis iš esmės. Turi keistis vadovybė, turime girdėti, ką sako partijų skyriai, ko reikia periferijai. Šiuo metu partijos vadovybė skyrių signalų negirdi. – Pone Balčyti, kokią žinią jūs siunčiate partiečiams ir socialdemokratų rėmėjams? Z. Balčytis: Socialdemokratų partijoje esu jau 17 metų, turiu patirties ir galiu aiškiai pasakyti – jei situacija partijoje nebus pakeista, neatsiras žmogaus ir jo visos komandos, ateitis bus liūdna. Turi atsirasti lyderis, kuris partiją pastatys ant kitų bėgių. Ji turi būti moderni, šiuolaikiška, turėti priemonių tam pasiekti. Turime įsiklausyti ne tik į rinkėjus, bet ir į savo partiečius. 17 metų patirtis Europoje parodė, kad anksčiau buvo sunku rasti vyriausybę, kurioje nebūtų socialdemokratų. O dabar atvirkščiai – beveik neliko vyriausybių, kurią sudarytų vien socialdemokratai. Todėl iš esmės turime peržiūrėti valdymo sistemą. – Visi kalba apie atsinaujinimą, naujų lyderių paiešką. Jūs esate vienas labiausiai patyrusių socialdemokratų. Ar su jumis gali būti siejamas atsinaujinimas, nauja kryptis? Z. Balčytis: Man 63 metai, turiu patirties, tam tikrą politinį svorį. Kartais, priimant sprendimus dėl partijos pertvarkymo, reikia patirties ir išminties. Džiaugiuosi, kad nemažai jaunų partijos kolegų dalyvauja rinkimuose, aš juos matau kaip būsimus savo komandos narius. Manau, mes pajėgūs peržengti šį barjerą, užbraukti brūkšnį dėl praeities nuoskaudų ir turėti Lietuvoje kairiąją partiją, kuri sugrįžtų prie deklaruojamų vertybių. Mes turime gražius šūkius, mes juos teikiame žmonėms, bet atėję į valdžią ar būdami koalicijoje, mes nesugebame to įgyvendinti. – Pone Paluckai, ką jūs manote apie situaciją partijoje? Nesutinkate, kad yra krizė? G. Paluckas: Su Vilija Blinkevičiūte esame sutarę nevartoti žodžio „krizė“. Mes kalbame apie akligatvį, į kurį patekome. Tai neatsitiko staiga. Tai yra sisteminis dalykas, į kurį ėjome pastaruosius dvejus metus. Matėme, kur einame ir jokių išvadų nedarėme. – Jūs jau ilgą laiką kritikavote partijos vadovybę, esate vienas garsiausių kritikų. Jūsų nuomone, kur slypi dabartinės padėties šaknys? G. Paluckas: Manau, kad pagrindinė priežastis – atotrūkis nuo visuomenės. Tai sąlygojo partijos politikos, strategijos, komunikacijos grubias klaidas. 2016 metais mūsų partijos lyderis aiškino, kad kainos nedidėja, nors žmonių piniginės plonėjo. Atotrūkis tapo milžiniškas ir tai lėmė neigiamą rezultatą Seimo rinkimuose. Priežastys buvo akivaizdžios, tačiau vieni apie tai tylėjo per garsiai, kiti kalbėjo per tyliai. Artėjo rinkimai į Seimą ir niekas iš partiečių nenorėjo pyktis su pirmininku. – Pone Sinkevičiau, ką jūs apie tai manote? Kas lėmė dabartinę situaciją partijoje? M. Sinkevičius: Akivaizdu, kad visi darėme klaidų. Visi čia esantys kolegos yra iš įvairių vadovaujančių postų partijoje. Manau, kad negalima nusišalinti ir sakyti, kad klaidas darė kažkas kitas, o mes niekuo dėti. Yra laikas savianalizei, apraudojimui ir atsiprašymui. Klaidų išties padaryta, nušokome nuo bėgių ir praradome socialinį jautrumą, per dažnai mūsų vyriausybė gesindavo gaisrus, užuot bandžiusi konceptualiai įvertinti, kaip tai atrodo per kairiosios partijos prizmę. Dabar laiko kalbėtis apie tai, kaip išeiti iš šios situacijos, tikrai atsiras. Tačiau vienas žmogus nieko nepadarys. Akivaizdu, kad antro Brazausko neužauginome, tai bus komandinė lyderystė. – Pone Palioni, ką manote apie socialdemokratų buvimą koalicijoje su valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu ir tokiomis sąlygomis? Ar tai yra klaida? A. Palionis: Jei pažiūrėsime, kokios sąlygos – taip, tai yra klaida. Tokiomis sąlygomis socialdemokratai neturėtų būti koalicijoje. – Pone Paluckai, kokia jūsų nuomonė? Ar buvimas koalicijoje socialdemokratams naudingas? G. Paluckas: Esame spąstuose, tai jau esu sakęs. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina. Nežinau, kas laimės mūsų partijos pirmininko rinkimus, bet aš dėsiu visas pastangas, kad mes persiderėtumėme su valstiečiais ir žaliaisiais. Tokios sąlygos mūsų tiesiog netenkina. – Jei būsite išrinktas partijos pirmininku, nutrauksite dabartinę koalicijos sutartį ir sieksite ją pakeisti? G. Paluckas: Aš nesiekiu nutraukti, siekiu keisti. Mes norime didesnio vaidmens sprendžiant visuomenės problemas. Šiandieninis vaidmuo mūsų netenkina. Esame socialdemokratai ir labai keista, kad mes nesprendžiame socialinių, sveikatos apsaugos ar švietimo problemų, kurios šiuo metu didžiausios Lietuvoje. – Pone Sinkevičiau, jūsų situacija kebli, jūs tapote ūkio ministru, kai socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo iškeista į ūkio ministeriją. Kokia jūsų pozicija dėl buvimo valdžioje su „valstiečiais“ tokiomis sąlygomis, kokiomis esate dabar? M. Sinkevičius: Manau, reikia galvoti ne tik apie tai, kas naudinga partijai, kiek postų reikia, kad būtume girdimi ir įgyvendintume savo dalinę ar pilną programą. Reikia galvoti, kas naudinga Lietuvai, antraip mes veikiame ne vardan tos Lietuvos, o vardan partijos. Prisimenu, kad partijos taryboje mes visi trys pasakėme, kad norėtume eiti į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, tačiau tada dar nebuvo aiškūs derybiniai rezultatai. Derėjomės, bet susiderėjome nevykusiai, tą pripažįstu. Tačiau aš nesijaučiu šios situacijos įkaitu. Manau, kad galima kalbėtis, persiderėti. Galima trenkti durimis ir išeiti, tačiau kokios alternatyvos bus valstybei? „Valstiečiai“ ir konservatoriai? „Vaivorykštė“ su opozicija? Svarstydamas šias alternatyvas manau, kad dabartinė situacija nėra pati blogiausia. Be to, jei kalbame apie persiderėjimą dėl koalicijos, tai nėra vien partijos pirmininko sprendimas, tam turi pritarti visa partija. – Tačiau naujas, visuotiniuose rinkimuose išrinktas partijos pirmininkas gaus tokį stiprų mandatą, kad tikrai galės nutarti dėl naujų derybų. Pone Balčyti, ką jūs manote apie dabartinę koaliciją ir sąlygas? Z. Balčytis: Manau, kad faktinės koalicijos nėra. Tai popierinė koalicija, neveikia nei vienas koalicinis mechanizmas. Nėra koalicinės tarybos, arba ji nesirenka, koalicijos partneriai visiškai su mumis nesitaria. Esame palikti kaip priedėlis prie kažko, kuris remią jų vyriausybės programą. Jei būsiu išrinktas partijos pirmininku, natūralu, kad privalėsiu inicijuoti diskusijas partijoje dėl tolesnio išlikimo šioje koalicijoje. Sutinku, kad galima derėtis dėl naujų sąlygų, manau, kad gali ir pavykti, bet mes sau turime iškelti uždavinį, kad būtume normalūs koalicijos partneriai. Kad su mumis derėtųsi, kalbėtųsi visais svarbiais klausimais. G. Paluckas: Klausimas dėl koalicijos yra vienas esminių. Mes, socialdemokratai, taip pat norime parodyti, ką galime išspręsti. Mes sieksime persiderėti. Tai kalbu ne tik savo, bet ir partijos skyrių, su kuriais diskutavau, vardu. M. Sinkevičius: Derėtis ir kalbėtis visą laiką galima, tačiau derybinis tonas turi būti su pagarba koalicijos partneriams. Ma

„Būtina atnaujinti humanitarinės pagalbos skyrimą Ukrainai ir įvertinti Rusijos veiksmus“

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas, TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl skubios humanitarinės pagalbos Avdijivkos miesto gyventojams skyrimo. „Kreipiuosi į Jus su raginimu skubos tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybei apsvarstyti šį klausimą ir nedelsiant skirti lėšų humanitarinės pagalbos Avdijivkos gyventojams suteikimui – vandens bei elektros tiekimo atnaujinimui, generatorių, vandens ir maisto, vaistų, šiltų drabužių ir bet kurios kitos būtinos pagalbos“, – rašoma G. Landsbergio kreipimesi. TS-LKD frakcijos seniūnas atkreipė dėmesį į Rusijos veiksmus šio karinio konflikto metu: „Taip pat noriu pažymėti, kad tuo pačiu būtina sustiprinti politinį spaudimą Rusijos Federacijai dėl piktavalio Minsko susitarimų pažeidinėjimo. Beatodairiškas ir tyčinis civilių rajonų apšaudymas yra karo nusikaltimas. ES ir NATO partneriai turėtų nusiųsti aiškų signalą, kad toks kelias gali nuvesti tik prie dar griežtesnio sankcijų režimo Rusijai, apšaudymai turi būti nedelsiant nutraukti, ir padėtį turi stebėti nuolatinė tarptautinių stebėtojų misija – tokia pozicija turėtų būti pateikta artimiausioje ES Taryboje bei kituose tarptautiniuose formatuose svarstant padėties Ukrainoje klausimą“. Dėl prieš kelias dienas atnaujinto puolimo iš Rusijos pusės Donetske, intensyviai apšaudant iš raketinės artilerijos pabūklų Avdijivkos civilius rajonus, be šilumos, vandens ir elektros žiemos šaltyje liko nuo 16 iki 22 tūkstančių gyventojų, įskaitant vaikus, neįgaliuosius ir senolius. Ukrainos vadovai jau kreipėsi į pasaulio valstybes, prašydami padėti sustabdyti ataką ir suteikti humanitarinę pagalbą. Padėtis tokia rimta, kad artimiausiu metu nepavykus stabilizuoti saugumo situacijos, gyventojus gali tekti evakuoti. lrs.lt...

Anglijos lietuvių bendruomenės vadovė: politikų kalbų girdėjome, laukiame darbų

  Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt Lietuvos politikai kartais aplanko lietuvių bendruomenę Jungtinėje Karalystėje (JK), tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o norėtųsi proaktyvumo. Taip LRT.lt sako Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. „Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos yra, tad laukiame konkrečių darbų“, – paklausta, ko emigrantai labiausiai pasigenda ir kas skatintų juos grįžti, sako D. Asanavičiūtė. – Neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad, jei ES nenusileis Britanijai derybose dėl „Brexit“, šalis tiesiog iš jų pasitrauks. Kaip lietuvių bendruomenė JK reaguoja į tokias žinias ir kietą premjerės Theresos May poziciją „Brexit“ klausimais? – Mums premjerės pozicija yra visiškai ne naujiena. Ji yra kritikuojama ir opozicinės partijos, ir parlamento narių dėl tos savo griežtos politikos. Parlamente vyksta debatai ir turėtų vykti balsavimas, kurio metu vyriausybė ir premjerė būtų įgaliota aktyvuoti 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį. Kai Th. May paskelbė savo 12 išstojimo iš ES žingsnių, ji labai aiškiai pasakė, kad, nepaisant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, 50-aisis straipsnis bus aktyvuotas. Taigi mes tai žinome, mes to laukėme. Klausimas – ką ES piliečiai darys toliau, kokios likimo, gyvenimo ir darbo sąlygos bus po išėjimo. Tai labai aktualūs niuansai, tačiau tai, kad jos požiūris bus labai griežtas, buvo aišku. O kokios bus mūsų gyvenimo sąlygos, ar jos bus apsunkintos, ar ne, matysime. – Kokios nuotaikos dėl „Brexit“ neapibrėžtumo vyrauja Britanijos lietuvių bendruomenėje? – Nerimo yra labai daug. Jau po britų pasitraukimo iš ES referendumo žmonės suskubo pateikti paraiškas JK rezidento statusui gauti. Tačiau tos procedūros ilgai užtrunka, statusą pageidaujantiems gauti asmenims keliamos įvairios sąlygos. Žmonės išsigando. Tačiau ir tokią tendenciją, kad žmonės, Britanijoje gyvenantys jau ilgą laiką, šią temą ignoruoja. Jie galvoja, kad pokyčiai jų tikrai nepalies, nes šalyje jie gyvena daug metų, turi nekilnojamo turto, kai kurie jų greičiausiai ir rezidento statusą, dirba legaliai, yra sukūrę šeimas. Kitaip tariant, nelogiška būtų „išmesti“ žmones, kurie moka mokesčius. Nesinorėtų tikėti, kad Europoje galėtų vykti tokie dalykai – žmonės būtų tiesiog deportuojami. Tačiau sąlygos laikinai arba nuolatos gyventi tikriausiai bus apribotos. – Lietuvių bendruomenę šie įvykiai labiau suartino? – Lietuvių bendruomenė JK yra gana didelė – [lieutvių] yra daugiau kaip 200 tūkst., ir yra bendruomenė kaip organizacija, kurios narystė yra daug mažesnė. Pastaruoju metu stebiu organizacijų veiklos pagyvėjimą, mūsų visų lietuvių organizacijų būrimąsi, bendrus jų vykdomus projektus. Vienas tokių bendrų projektų, inicijuotų JK lietuvių bendruomenės, – vasario 11 d. vyksiantys debatai „Sugrįžtanti Lietuva – utopija ar realybė?“ – Kuo šia iniciatyva siekiama? Mėginama atkreipti Lietuvos politikų dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria užsienio lietuviai, migracijos problemas apskritai? – Turime du tikslus. Vienas jų – atkreipti Lietuvos politikų dėmesį, politikus artinti prie žmonių, migrantų, kad politikai išgirstų, kas iš tiesų yra aktualu. Svarbu, kad politikai ne tik viešai deklaruotų, kad stengsis, darys kažką, o iš tiesų tai darytų. Bandysime aiškintis, kokie bus konkretūs žingsniai ir, aišku, reikalausime atskaitomybės, stebėsime pamatuojamus rezultatus. Kitas debatų tikslas – šviesti emigrantus. Per visus metus yra numatyta surengti ne vienerius debatus, siekiant diskutuoti, kad galbūt yra galimybė grįžti, kokios egzistuoja problemos, kas stabdo, kas skatina. Pasirodė informacija, kad „Investuok Lietuvoje“ per metus pernai pritraukė 36 užsienio investuotojus ir sukurs apie 3 tūkst. darbo vietų. Tokios informacijos sklaida, manau, turės nemažai įtakos. – Grįžtant prie „Brexit“ ir visų problemų, su kuriomis susiduria JK lietuvių bendruomenė: kokios Lietuvos politikų reakcijos tikimasi? – Lietuva yra ES dalis, ji neturi didelės derybinės galios šiuo klausimu. Derybose svarbiausią vaidmenį vaidins ES institucijos, pagrindiniai jų žaidėjai. Tačiau visų ES šalių gyventojų problematika yra vienoda – galimybės dirbti, judėjimo laisvė, kapitalo judėjimas. Šiuo atveju nelabai yra ko reikalauti iš Lietuvos politikų, tačiau norėtųsi, kad Lietuvos politikai matytų emigrantus kaip bendrą visumą. – Tačiau užsienio lietuvių bendruomenėms trūksta Lietuvos valdžios, politikų dėmesio? – Vien tai, kad patys inicijuojame debatus ir mes juos kviečiame, matyt, kažką reiškia? Atskiri politikai karts nuo karto pasidomi lietuvių bendruomenės aktualijomis, tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o mums priimtinesnis būtų proaktyvus veikimas. – Ko labiausiai pasigendama iš Lietuvos politikų pusės? – Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos, tad laukiame konkrečių darbų. Buvau nustebinta, kad vyriausybės programoje užsienio lietuvių diasporai skirti trys punktai apie tai, kad bus stengiamasi grąžinti užsienio lietuvius. Tiesiog laukiame konkrečių žingsnių. – Kurie žingsniai būtų svarbiausi? Kokios aplinkybės leistų žmonėms grįžti arba, mažų mažiausiai, leistų jaustis neapleistiems emigracijoje? – Aplinkybės yra ekonominės, susijusios pirmiausia su darbo užmokesčiu, ir neekonominės – socialinės, vaikų integracijos ugdymo įstaigose, patyčių prevencijos. Labai svarbus yra ir politinis stabilumas – žmogaus ir jo šeimos ateities vizija yra be galo svarbi. Stabilumo dabar pasigendame, lietuviai neretai išvyksta į kitas šalis, kad galėtų sukurti savo vaikams ateitį. Jei Lietuvoje žmonės jausis stabiliau, manau, tai bus vienas esminių pagrindų grįžti. – Pastebite kažkokią sistemingą Lietuvos migracijos politiką ar viskas vykdoma fragmentuotai? O gal visai nieko nedaroma? – Yra įsikūrusių atskirų institucijų – Migracijos informacijos centras, „Globali Lietuva“, Užsienio lietuvių departamentas. Yra institucijų, tačiau klausimas, kiek jos dirba savo darbą, nes matome rezultatą – 2016-aisiais Lietuvą paliko 30 tūkst. žmonių, 2014-aisiais – mažiau  nei 13 tūkst. Taigi emigracija padvigubėjo. Ko gero, kažkas galbūt savo darbo ir nedirba....

R. Vainienė. Brango, brangsta ir brangs. Kiek?

Rūta Vainienė Statistikos departamentas pranešė: po dvejų metų kainų kritimo pernai kainos pakilo 1,7 procento. Žmonėms tai nėra jokia naujiena. Kainų augimą jie stebėjo ir tais metais, kai statistika atkakliai teigė, kad infliacija – vidutinis kainų lygis – mažėja. Ir šiandien dažnas pasiginčytų dėl užfiksuoto dydžio – koks 1,7 procento? Žmonės vardija prekes, paslaugas, kurios brango net ne procentais, o kartais – dienos pietūs, vizitas į kino teatrą, gėlės, batai ir net dėvėti rūbai. Prognozės kitiems metams visai neguodžiančios, kainos kils ir toliau. Vardijamos štai tokios kainų kilimo priežastys: prastas derlius, brangstanti nafta, augančios žaliavų kainos, auganti paklausa Kinijoje. Kai išsakomos tokios kainų kilimo priežastys, sudaromas įspūdis, kad nieko neįmanoma pakeisti, kad visos priežastys – objektyvios ir nuo politikų – nepriklausančios. Nuo politikų nepriklauso tik derlius, o kainų kilimo šaknys kaip tik slypi valdžioje – jos vykdomoje pinigų politikoje. Dar daugiau, kainų kilimo pastaruoju metu buvo siekiama sąmoningai ir tikslingai. Štai Europos Centrinis Bankas (ECB) nuolat mažino bazines palūkanų normas, kol jos tapo nulinės. Už ECB laikomus indėlius komerciniai bankai net primoka. Visa tai buvo daroma dėl to, kad tik į rinką pakliūtų kuo daugiau pinigų, kad tik būtų užkurta infliacija, kuri, valdžios manymu, turėtų užvesti visos ekonomikos variklį. Tačiau net ir to nepakako. Prieš dvejus metus pirmą kartą ECB istorijoje buvo pradėta turto pirkimo programa. Kad į rinką pakliūtų dar daugiau pinigų, ECB pradėjo pats, ne per komercinius bankus, o tiesiogiai, pirkti valstybių ir įmonių obligacijas. Kas mėnesį į rinką taip įmetama po 80 milijardų eurų, iš viso į rinką šiuo būdu ketinama paleisti apie 1,7 trilijono eurų. Tai yra pusantro karto daugiau nei praėjusių metų pabaigoje cirkuliacijoje buvę visi, visi eurai (jie sudarė kiek daugiau nei vieną trilijoną eurų)! Kai pinigai dauginami tokiais kiekiais ir tempais, ir kai jie yra multiplikuojami per komercinius bankus, kainos neišvengiamai turi kilti. Čia ne brangstančios žaliavos pabrangina visas kitas prekes, o vis didėjantis pinigų kiekis pabrangino žaliavas. Piniginis vienetas nuolat ir sistemingai yra piginamas, kad infliacija pasiektų 2 procentus. Bet mes jau žinome, kad statistikos matuojama infliacija ir mūsų matomos kainos – kaip tos sesės per kalnelį nesusieina. Statistikos skaičiuojamo prekių krepšelio pokyčiai linkę nuslėpti tikrąjį piniginio vieneto nuvertėjimą. Jį žymiai geriau atspindi pinigų masės augimas. Ir štai, per praėjusius metus skirtingais pinigų agregatais matuojamų eurų kiekis padidėjo 5–8 procentais. Su tokia statistika ginčytųsi jau žymiai mažiau žmonių, nes būtent tokį kainų augimą apytiksliai jaučiame ir savo pinigine. Lyginant valstybinius pinigus su privačiais, padėtis apskritai tragiška – Europos Teisingumo Teismo privačia valiuta pripažintas bitkoinas per metus kitų valiutų atžvilgiu pabrango kone tris kartus! ECB balandžio mėnesį svarstys, ar truputį sumažinti turto pirkimo programos apimtis. Tačiau pinigų vektoriaus tai iš esmės nepakeis: kol pinigų masė augs, augs ir kainos. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

Po 2020 metų šalies ekonomika susidurs su rimtomis problemomis

Šiuo metu stiprų Lietuvos ekonomikos pulsą padeda palaikyti Europos Sąjungos (ES) investicinių fondų parama, tačiau po 2020 metų ji ženkliai sumažės. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Roberto Dargio teigimu, pasiruošti savarankiškai auginti savo ekonomiką galime tik susidoroję su šiuo metu opiausiomis valstybės problemomis demografijos ir švietimo srityse. Vasario 2 d. vykusioje konferencijoje jis atkreipė dėmesį į blogėjančią Lietuvos demografijos situaciją: „Lietuva dar prieš atgaunant Nepriklausomybę per metus turėdavo apie 59 tūkst. gimimų, o dabar per metus gimsta vos 31 tūkst. vaikų. Ką tai rodo? Kad mes traukiamės ir kad mūsų gyventojų mažės daug sparčiau nei manome. Turime situaciją, kai Lietuva sparčiai sensta: jei 2006 metais vidutinis lietuvio amžius buvo 38 metus, tai šiandien – jau 43. 2030 metais Lietuva pasieks 49 arba 50 metų vidutinį amžių. Darbo jėgai tai didžiausi netekimai. Tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą“, – sakė pramonininkų vadovas. Jo teigimu, lengvų vaistų ir vieno recepto, kaip padidinti gyventojų skaičių, nėra. Ateinantys ketveri metai bus labai svarbūs Lietuvai, todėl dabartinei valdžiai reikalingas aiškus planas kaip užtikrinti tvarų šalies ekonomikos augimą. Vienas iš būdų – pritraukti žmones iš kitų šalių. Norint iki 2025 metų išlaikyti balansą, reiktų įsileisti apie 20 tūkst. žmonių kasmet. „Dabar vienas didžiausių iššūkių yra tai, kaip mes leisime struktūrinių fondų lėšas – ar mes jas leisime, ar investuosime. Daug įdėjome į perteklinę infrastruktūrą, kurios nebegalime išlaikyti. Nesugebėjome susitarti ir pažiūrėti šiek tiek plačiau – ne tik iš savo kiemo ar varpines“, – sakė konferencijoje dalyvavęs Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pasak SEB grupės vyriausiojo stratego Marius Daheim, Europoje neigiama rizika yra daugiausia susijusi su augančiu populistų populiarumu, plintančiomis antieuropietiškomis idėjomis, todėl labai svarbu, kad Europos politikai atgautų savo rinkėjų pasitikėjimą, jei norima išvengti tolesnės dezintegracijos Europoje. Jam antrino ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius: „Globalių ir vidaus įtampų kontekste, Europos Sąjungai gyvybiškai svarbu atgauti žmonių pasitikėjimą, sustiprinti savo pamatus ir atsparumą ir koncentruotis į konkrečius darbus piliečiams. Lietuvai tuo tarpu narystė šiame klube, euro ir Šengeno erdvės išlikimas tampa ne tik ekonominės gerovės, bet ir nacionalinio saugumo pagrindas“. M. Daheim teigė, kad iš Baltijos regiono tikimasi daugiau nei vidutinio augimo per ateinančius metus dėl palankių ekonominių pagrindų ir augimą skatinančios ekonominės politikos, o santykinai žemas valstybės skolos lygis suteikia Baltijos vyriausybėms laisvės didinti savo išlaidas, pvz. švietimui ir sveikatai. „Ženkliai sumažėjus nedarbui, išliekant darbo pasiūlos trūkumui ir sparčiai augant darbo užmokesčiui, ekonomikos augimas Baltijos šalyse gali susidurti su rizikomis. Kitas svarbus iššūkis – aukšto lygio pajamų nelygybė. Tačiau galima prognozuoti, kad 2018 metais Lietuvos realiojo BVP augimas turėtų paspartėti iki 3 proc. bei išlaikyti šį tempą per ateinančius 2–3 metus“, – teigia M. Daheim. Konferencijos pabaigoje interaktyvioje diskusijoje dalyvavo ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė, LPK prezidentas R. Dargis, SEB grupės vyriausiasis strategas M. Daheim, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas A. Pranckevičius. Diskusiją moderavo prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas. lpk.lt ir verslaspolitika inf. lpk nuotr....

Siūlo progresiniais mokesčiais apmokestinti ne tik darbo užmokestį

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas socialdemokratas Andrius Palionis užregistravo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma progresiniu tarifu apmokestinti ne tik darbo užmokestį, bet ir kapitalo, investicijų, su turto pardavimu susijusias pajams. A. Palionis pateikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo  straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama vietoje vienodo gyventojų pajamų mokesčio tarifo skirtingas pajamas gaunantiems asmenims taikyti progresinius mokesčius. „Projektas gimė iš socialdemokratinių ištakų, jo tikslas – sumažinti socialinę atskirtį ir įvesti teisingą bei proporcingą gyventojų apmokestinimą“, – sako Seimo narys, į LSDP pirmininkus kandidatu iškeltas A. Palionis. „Kuo didesnes metines pajamas asmuo gautų, tuo didesnis mokesčių tarifas būtų taikomas, o dabar didžiausią GPM dalį sumoka vidutines pajamas uždirbantys gyventojai ir tai yra neteisinga“, – teigia socialdemokratas. Beje, jo siūlymu progresinių mokesčių neketinama taikyti su verslo liudijimu uždirbamoms pajamoms. Pagal A. Palionio siūlomą projektą iki 20 tūkst. eurų per metus gaunantys būtų apmokestinami tokiu tarifu kaip dabar – 15 proc. Jeigu asmuo gauna daugiau metinių pajamų, tai dalis viršijanti 20 tūkst. eurų iki 30 tūkst. eurų būtų apmokestinama 16 proc., o dalis pajamų didesnė nei 30 tūkst. iki 40 tūkst. eurų – 17 proc. Jeigu asmuo gauna per 40 tūkst. metinių pajamų, viršijančios šią ribą pajamos apmokestinamos 18 proc. tarifu. „Gyventojų pajamų mokestis padidinamas labai nedaug. Tai būtų pirmas žingsnis link progresijos ir socialinio teisingumo. Panašiai buvo įvedinėjamas prabangaus nekilnojamojo turto mokestis, kai iš pradžių buvo nežymiai apmokestinti tik brangiausi būstai, vėliau ta kartelė buvo nuleista ir gyventojams šoko nesukėlė,“ – teigia Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas. Siūloma pataisa, jeigu jai pritartų Seimas, įsigaliotų nuo 2018 m. sausio 1 d., o papildomos pajamos būtų surinktos 2019 m., kai bus deklaruotos ir susumuotos visos gyventojų pajamos. Pasak A. Palionio, gautos papildomos pajamos leistų kompensuoti dalį bazinės pensijos perkėlimo į nacionalinio biudžeto išlaidas ir taip sumažintų „Sodros“ įmokas bei darbo jėgos apmokestinimą, todėl mažėtų išsikerojęs šešėlis. www.verslaspolitika.lt Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

M. Majauskas: vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Aiškėjant vis daugiau tragedijos Kėdainių rajone aplinkybių, kai ketverių metų berniuką uždaužė įtariama mamos sugyventinis, matytyti, kad tragediją buvo galima nujausti, bet, ko gero, aplaidžiai dirbo beveik visų valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojai ir pareigūnai. Kaip pakeisti Vaiko teisių apsaugos padėtį Lietuvoje? Kaip pasiekti, kad vaikai šalyje nebūtų mušami? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Mykolu Majausku ir VšĮ „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Didžpetriene. – Ministre, kas nuo šiandien bus kitaip? L. Kukuraitis: Puiku, kad pradedame nuo perspektyvos. Tačiau aš vis tiek žengsiu žingsnį atgal. Šioje situacijoje tragiškiausia, kad vaiko balsas liko neišgirstas. Net ir tų kelių suaugusiųjų balsas buvo neišgirstas. Nuo šiol reikia daryti viską, kad vaiko teisės tikrai būtų vaiko atstovės. – O tai požiūris ar procedūros? L. Kukuraitis: Ir viena, ir kita. Taip pat kompetencija atpažinti, kad ta vaiko žinia yra pakankamai rimta. Požiūris, kad vaiko žinia yra svarbesnė nei visi tyrimai. Žinoma ir procedūros, kad jos padėtų vaiko teisių apsaugos tarnybai. – Komisare, kaip jums atrodo, kas tai buvo? Požiūris ar procedūros? L. Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas. Jau keletą metų kalbame apie tai, kad turi būti sistema pradedant nuo švietimo iki informavimo apie tokias problemas, kokios yra šiandien, iki tinkamo, greito, operatyvaus ir kokybiško tyrimo. Procesas turi trukti maksimaliai trumpą laiką. Mūsų siūlymas, kad didžioji dalis tokių tyrimų vyktų dvi paras, kol kaltininkas yra nepaleistas. Mes tą siūlėme Seimui, bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas. – Kokiam komitetui jūs tą siūlėte? L. Pernavas: Žmogaus ir teisių komitetui, praėjusioje kadencijoje. Tačiau šis siūlymas nebuvo priimtas. Arba, jei negalima atlikti tyrimo per 48 valandas, kad būtų skirta kardomoji priemonė suėmimas, gyvenimas skyriumi, tam, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos aukai. Čia mes turime didelę problemą. Kai auka paveikiama, ar turime teisingus sprendimus? Tikrai ne. – 48 val. ir į teismą? Tokia jūsų mintis? L. Pernavas: Taip. Kuo ilgiau mes voliojame tą bylą, tuo daugiau neaiškumų atsiranda. Tokios bylos tyrimo vidurkis yra maždaug 3 mėnesiai. Man tai nėra normalu. – Šiuo konkrečiu atveju, buvo nueitas ilgas kelias. Auklėtoja, direktorė taip pat išgirdo, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Juk buvo galima nuspėti, kai mama atėjo į darželį pasiimti sudaužyto vaiko? R. Didžpetrienė: Ne nuspėti, o pamatyti faktus. Pagarba darželio auklėtojai, kad ji išdrįso bandyti sakyti. Kaip ministras minėjo, mes nepatikėjome vaiku, nepatikėjome suaugusiaisiais profesionalais. Tai apie ką mes tada kalbame? Vaiko teisių vedėjos pasakymas, kad jau nebe mano reikalas, nes ekspertai pasakė, kad nieko nebuvo, tai tiesiog galvoje netelpa. – Tai yra visiškai formalus pareigų atlikimas. M. Majauskas: Negalėčiau sutikti, kad tai yra formalizmas. Manau, kad tai aplaidus pareigų atlikimas. Mano supratimu, generalinės prokuratūros ir policijos atstovai dirbo aplaidžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas neapklausus vaiko, žinant, kad patėvis teistas, žinant auklėtojos liudijimą, kad vaikas atėjo verkiantis. Auklėtoja iš vaiko išgirdusi, kad jį mušė patėvis, užčiuopė smurto žymes. Tai buvo padaryta prie kelių liudytojų. Tai dabar vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o žudikas paleistas į laisvę ir vaiko šiandien gyvo nebėra. Mano supratimu, pirmiausia yra atsakingos teisėsaugos institucijos turi prisiimti atsakomybę. Seimas taip pat negali kratytis atsakomybės. Mes turėjome priimti ne vieną įstatymą, vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų. Tas įstatymas siųstų labai aiškų signalą visuomenei, kad smurto netoleruojame. Vaiko teisių tarnyboms taip pat būtų siunčiamas labai aiškus signalas, ką reikia daryti ir taisyklės teisėsaugos institucijoms, kaip reikia reaguoti. Deja, to nepadarėme. – Prokurore, kodėl tokiose bylose nėra apklausiami vaikai? Trūksta psichologų? E. Pašilis: Man laba liūdna, kad turime susitikę kalbėti tokios liūdnos bylos kontekste. Kadangi kilo pagrįstų abejonių, prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis turėtų atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo, pagal BK 229 straipsnį. Tai parodys, kiek atskiri pareigūnai, institucijų atstovai neatliko savo pareigų. Dėl psichologo yra problema. Ne kartą prokuratūra kreipėsi į Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo, tai pat Švietimo ministeriją, kad išsakytume tą problemą, jog psichologų trūksta. Šiandien tik 4 savivaldybės turi psichologus. Beje, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Kėdainių savivaldybę metų pradžioje, kad užtikrintų psichologų dalyvavimą bylose. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Ko gero, dėl finansų stokos. – O pati prokuratūra negali susirasti psichologo? Juk galima samdyti, mokėti už valandas? E. Pašilis: Tas biudžetas nėra beribis. Pernai 2700 nepilnamečių vaikų yra nukentėję įvairiose bylose, ne vien smurto. – Tačiau šioje situacijoje norisi paklausti, kiek kainuoja vaiko gyvybė? Ponia Žiobiene, psichologo nebuvo, vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis smurtautojo ir mamos parodymais. Vaikas, šiuo atveju, tapo auka ir iš motinos, ir iš tėvo pusės. Ar po šio įvykio įmanomas kažkoks sisteminis pataisymas? Pareigūnas vaiko be psichologo apklausti negali. E. Žiobienė: Labai daug iečių sulaužyta Seime, kai diskutavome dėl psichologo dalyvavimo baudžiamosiose bylose. Taip atsirado psichologai apygardų teismuose, ko šiaip jau Lietuvai yra maža, t. y. 5 apygardos, vos 5 specialistai visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pažadas, kad matysime, analizuosime, koks bus poreikis. Poreikis yra didžiulis ir psichologai tikrai turi atsirasti. Ministras dabar kaip tik imasi vaiko teisių institucijų pertvarkos. Mano supratimu, jei psichologo nėra, jis turi būti samdomas. – Psichologas turėtų būti privalomas? L. Kukuraitis: Absoliučiai. Labai reikia išgryninti vaiko teisių apsaugos funkcijas. Jų yra 40 formalių ir dar tiek pat neformalių. Kai tiek funkcijų, tai tik apsikrauni popieriais ir nieko nepadarai. Reikia jas išsigryninti. Viena pagrindinių, tai psichologo dalyvavimas vertinant situaciją. Tada įvertinama, ar tas vaiko žodis adekvatus, ar ne. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirba 241 žmogus. Jai pavaldžiose 15-oje institucijų 1609 žmonės. Iš viso beveik 3 tūkstančiai. Dar pridėjus Sodrą ir kelias kitas institucijas, gausime 10 tūkst. žmonių armiją. Ar tą armiją galima kitaip performuoti, kad užtektų darbuotojų dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, kuriose auga bemaž 20 tūkst. vaikų? L. Kukuraitis: Čia dar neįtraukta apie 1000 darbuotojų, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis, nes jie yra pavaldūs savivaldybėms ir 336, kurie yra vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vienas ir probleminių dalykų, kad tie darbuotojai pavaldūs savivaldybei ir dažnai yra priklausomi nuo vietos savivaldos kompetencijos ir galimybės organizuoti. Tai reiškia, kad mes turime 60 skirtingų būdų, kaip užtikrinama vaikų teisių apsauga mūsų šalyje. – Norint centralizuoti, reikia keisti įstatymą? M. Majauskas: Tam, kad būtų centralizuota vaiko teisių apsauga, reikia susigrąžinti vaiko teisių skyrius į vyriausybę. Tam turi būti pakeistas įstatymas. Taip būtų galima užtikrinti operatyvų reagavimą, vieną standartą ir nepriklausomumą nuo vietos interesų. Labai svarbu centralizuotas požiūris iš vyriausybės. Šalyje matome didžiulius kontrastus. Dažnai savivaldybėse žmonės susigyvena su tam tikra nepriežiūra, toleruoja smurtą. Todėl labai svarbu turėti vieną kompetentingą ir stiprią vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri galėtų reaguoti operatyviai ir nepriklausomai. – Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo dar ankstesnio ministro įsakymas, kad socialinis darbuotojas gali prižiūrėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Su tiek susitvarkyti galima? L. Kukuraitis: Galima. Buvo siekiama, kad socialinis darbuotojas turėtų visas galias padėti šeimoms. Tačiau iš kitos pusės mes susiduriame su kompetencijos problema. Ne vien tai, kad socialinis darbuotojas yra nekompetentingas, bet taip pat trūksta sveikatos ugdymo, teisės specialisto, psichologo, kuris padėtų su tomis kompleksinėmis problemomis, kurias šeima turi įveikti. – Jei būtų centralizuota institucija su aiškiomis instrukcijomis, tai, pavyzdžiui, galima daryti taip, kaip policijoje, kad kiekvienas darbuotojas kartą per dvi paras turi patikrinti socialinės rizikos šeimas? L. Kukuraitis: Kai kur reikia lankytis dažniau, kai kur rečiau. Tačiau ne tik patikrinimas yra problema. Problema yra ir paslaugos, pagalba šeima. Vienas iš pakeitimų, kurį mes norime inicijuoti, tai, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų specialistų komanda, kuri teiktų pagalbą konkrečiai šeimai. Ta specialistų komanda suteiktų daug daugiau pagalbos. – Taip suprantu, kad nuo šiandien nei vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką nebus nutrauktas su psichologu neapklausus vaiko? M. Majauskas: Ne tik, kad nuo šiol kiekvienu atveju, bet taip pat turime peržiūrėti ir visus atvejus, kurie vyko iki šiol. Visais atvejais, kai buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje prieš vaikus, turi būti peržiūrėta ir pasakyta, ar nebuvo padaryta tos klaidos, kurią matėme padarytą Kėdainiuose. – Kas keisis nuo šiandien? E. Pašilis: Yra pavedimas patikrinti visus praėjusiais metais nutrauktus tyrimus. Antradienį prasideda Kauno apylinkės Kėdainių skyriaus kompleksinis patikrinimas, taip pat yr...

Z. Vaigauskas apie siūlymą toliau vadovauti VRK: būtų malonu

Vytenis Radžiūnas, LRT.ltSpausdinti Dar viena Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko Zenono Vaigausko kadencija skaičiuoja paskutines dienas. Valdantieji LRT.lt teigia norintys matyti naują VRK vadovą, tačiau pats Z. Vaigauskas užsimena apie intrigą. 22 metai – tiek Z. Vaigauskas vadovauja VRK. Ilgametis vadovas ne sykį kalbėjo apie planus trauktis iš šių pareigų, tačiau jis ir toliau tvirtai stovi prie VRK vairo. Seimas naują VRK komisiją turėtų paskirti anksčiausiai kovo viduryje, vėliausiai – gegužės viduryje. Z. Vaigauskas LRT.lt teigė besiviliantis, kad naujoje komisijoje jo tikrai nebus. „Aš jau 2012 m. gailėjausi, kad sutikau. Niekas man nesiūlo [toliau vadovauti VRK], aš tikiuosi, kad tikrai nesiūlys. O jei siūlys? Tai klauskit to, kas siūlys. Malonu būtų, jei pasiūlytų, aišku. Bet, atvirai pasakius, aš manau, kad turėtų ateiti naujas ir jaunas žmogus. Turintis patirties. Čia reikia ir nemažos sveikatos“, – kalbėjo Z. Vaigauskas. LRT.lt perklausus, ar jis sutiktų toliau vadovauti VRK, jei vis tik sulauktų tokio pasiūlymo, Z. Vaigauskas kalbėjo: „Niekas man to nesiūlo. Tegul lieka intriga. Jei kam tai ateis į galvą, tai tegul pasitikrina. Aš duodu pakankamai aiškų atsakymą“. Dabartinis VRK vadovas taip pat atsisakė komentuoti galimas kandidatūras į šį postą. „To aš visiškai nenusiteikęs komentuoti. Mano praktika tokia, kad, kai kažką pakomentuoji, baigiasi tuo, kad kažkam patinka ar nepatinka. Ne aš renku savo įpėdinį“, – sakė Z. Vaigauskas. Jo žodžiais, VRK darbą turėtų įvertinti patys rinkėjai. „Žiūrėkit patys į tuos rinkimus. Ar patenkinti rinkėjai, o ne vienas kitam pliusiukus dedam. Ar tikime mes rinkimų rezultatais, ar netikime? Ar galvojame, kad kažkas mus per rinkimus apgavo, jie buvo nesąžiningi? Ar vis dėlto rinkimai buvo tokie, kokių nusipelnėm? Gal ne tuos išrinkom, gal apsirikom... Žiūrint, iš kieno pusės vertiname – kad rinkėjai išsirinko tokią valdžią, kokios norėjo, ar vis dėlto mes žiūrime į nuskriaustos partijos pusę?“ – klausimų pažėrė Z. Vaigauskas. J. Sabatauskas: pusiaukelėje arkliai nekeičiami Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius LRT.lt teigė, kad jau laikas ieškoti naujo kandidato. „Praėjusį kartą, kai buvo pateikta ir tvirtinama jo kandidatūra, buvo kalbama, kad tai – jau paskutinė jo kadencija. Manau, kad reikia garbingai laikytis žodžio. Reikalingas tam tikras atsinaujinimas“, – sakė A. Butkevičius. Tačiau LSDP pirmininkas teigė neturintis informacijos, kas galėtų pakeisti Z. Vaigauską. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socdemas Julius Sabatauskas svarsto, kad VRK pirmininką greičiausiai reikėtų keisti po pavasarį vyksiančių naujų Seimo rinkimų Anykščių-Panevėžio apygardoje bei merų rinkimų Jonavoje ir Šakiuose balandžio 23 dieną. „Kadencija baigiasi, bet būtų gerai, kad šiuos darbus VRK pabaigtų. Turbūt pats suprantate, kad pusiaukelėje arkliai nekeičiami. Dabar jie pradeda rinkimų organizavimą, procesą, ir jei mes pakeisime VRK, gali gautis visokių dalykų“, – LRT.lt kalbėjo J. Sabatauskas. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko teigimu, VRK sudarymas yra reglamentuotas įstatymu, tačiau jis esą girdėjęs kalbų tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narių, kad pastarieji esą ketina keisti šią tvarką. „Keitimo esmė būtų, kad nebūtų partijų atstovų, nes jie kalba apie profesionalumo kriterijų“, – pridūrė J. Sabatauskas. J. Sabatauskas teigė manantis, kad Z. Vaigauskas nebenorės dirbti VRK pirmininku. „Kartu su komisija reikės ir naujo pirmininko. Jis nebūtinai turi būti visai naujas, neragavęs tokio darbo. Dėl VRK sudėties bus didelis mūšis – reikės partijų atstovų ar ne“, – komentavo J. Sabatauskas. VRK pirmininką skiria Seimas Seimo pirmininko teikimu. Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atstovė spaudai Dalia Vencevičienė LRT.lt teigė, kad kol kas nebuvo kalbėta apie kandidatūras į VRK pirmininko postą. R. Karbauskis: pokyčiai VRK turi įvykti Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė sako, kad, jei kalbama apie rotacijas tarp mokyklų vadovų, tai turėtų vykti ir kitose institucijose. „Patirtis yra svarbu, tačiau reikia nepadaryti dar blogiau, renkant naują pirmininką. Rotacija turėtų vykti visur. Kai dėl to pradės vykti susitikimai, ryškės pozicijos. Laiko liko nedaug, todėl apsispręsti – privalu“, – atsakė R. Baškienė. Savo ruožtu LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis taip pat teigė besitikintis, kad VRK turės naują pirmininką. „Pokyčiai ten būtų labai reikalingi. Daug dalykų Lietuvoje mes darome rankiniu būdu. Turime investuoti į tas priemones, kurios leistų 21 val. 05 minutės turėti duomenis, kaip yra daugelyje šalių, kur viskas kompiuterizuota. Dabar visą laiką girdime, kas ir kaip skaičiuoja, kokius pieštukus turi rankose. Viso to XXI a. tikrai nereikėtų. Jei reikia, galima ir pasiskolinti pinigų, palyginti su tuo, kokia žala gali būti padaryta ir visuomenės pasitikėjimui, ir pačiai valstybei, jei nesugebame po 6–8 val. gauti duomenų ir abejojame jų tikslumu“, – kalbėjo R. Karbauskis. R. Karbauskį nustebino ir pavasarį įvyksiančių rinkimų organizavimo kaina. „Man buvo pateikti skaičiai iš 2012 m. kelių apylinkių. Tai rinkimai pabrango aštuonis kartus! Aš to logiškai nelabai suprantu. Visaip stengiuosi galvoti, kodėl taip pabrango. Kažkas yra negerai su mūsų rinkimų organizavimu. Net teisme dabar bandome aiškintis dėl išmokų skyrimo tvarkos, nes, remiantis sveiku protu, vienos išmokos būtų skaičiuojamos iki rinkimų datos, o po rinkimų viskas turėtų būti perskaičiuojama. Tai per 25 minutes suskaičiuotų bet kuris buhalteris. Dabar yra taip, kad partijai, kuri iš viso negauna jokių balsų per rinkimus, palieka finansavimą pusei metų, o partijai, kuri gavo didžiulį palaikymą, pritaiko pusmečiui finansavimą pagal ankstesnių rinkimų rezultatą. Čia yra VRK politinis sprendimas, tai norisi, kad ji būtų depolitizuota ir niekam nekiltų abejonių, kad sprendimas nebuvo motyvuotas kažkokių partijų, kurios dabar net nėra Seime, jų atstovų balsais“, – piktinosi R. Karbauskis. Jo teigimu, VRK turi įvykti pokyčiai: „Kiek suprantu, Z. Vaigauskas tai suvokia. Nes netikiu, kad būtų bandymas kovoti už dar vieną kadenciją. Tai būtų šiek tiek keista“. I. Makaraitytė: Z. Vaigauskas – labai patogus žmogus Politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė mano, kad partijoms trūko politinės valios pakeisti VRK pirmininką Z. Vaigauską. „Jis pats sakė, kad norės pasitraukti. Bet tas ir yra niuansas, kad jis pasako, o po to lieka. Aš tiesiog manau, kad nėra politinės valios jį keisti. Jis labai patogus žmogus. Krapštukas, kažką ten daro, bet politinės valios jį keisti nėra. Jis visada buvo tinkamas visoms partijoms. Dabar aiškinama, kad neva liberalai vienu metu turėjo kitų kandidatų ir esą konservatoriai nepasirašė, bet tai – vėlgi atsimušinėjimai“, – LRT.lt kalbėjo I. Makaraitytė. Pasak apžvalgininkės, jau visi pamiršo rinkimų nesklandumus, todėl esą dar iki galo neaišku, ar kils didelis karas, kad reikia keisti Z. Vaigauską. „Iki šiol nėra ištirta, kaip ten buvo dėl informacinių sistemų įsigijimo, visa tai užgožė kiti skandalai. Viskas nutilo, niekam neįdomu. Daug yra tokių institucijų, kurios tyliai ramiai tarpsta, tyliai gyvena iki kitų rinkimų. Čia tiesiog yra politinė valia. Jis – labai „teisingas“ žmogus, visų draugas, ir tokių nomenklatūrinių veikėjų yra labai daug Lietuvoje“, – LRT.lt komentavo I. Makaraitytė. LRT.lt primena, kad VRK įsigyta kompiuterinė rinkimų sistema, kurios kaina siekė 5 mln. eurų, neišlaikė svarbiausio egzamino. Dėl to visuomenė rinkimų rezultatus sekmadienio naktį sužinojo kur kas vėliau nei įprasta. Sistema veikė ne tik nesklandžiai, bet dar ir nesaugiai. Iš pradžių kurį laiką galėjo nutekėti rinkėjų asmens duomenys, vėliau paaiškėjo, kad prie „Rinkėjo puslapio“ nesunkiai galėjo prisijungti bet kas, nors šiek tiek išmanantis informacinių technologijų sritį. Gintauto Kniukštos nuotrauka

URM susirūpinusi dėl Rusijos sprendimo suteikti prieglobstį R. Baranauskui

LRT.lt Užsienio reikalų ministerija yra susirūpinusi dėl Rusijos Federacijos institucijų sprendimo suteikti politinį prieglobstį buvusiam banko „Snoras“ prezidentui Raimondui Baranauskui, rašoma ministerijos pranešime. Šio asmens atžvilgiu Lietuvos Respublika nuo 2011 metų vykdo baudžiamąjį persekiojimą dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. „Užsienio reikalų ministerija pabrėžia apgailestaujanti, kad Rusijos Federacijos institucijos eilinį kartą atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis tiriant šią ir kitas rezonansines baudžiamąsias bylas, nepaisant Lietuvos institucijų pateiktų teisinės pagalbos prašymų“, – rašoma pranešime.

L. Galdikienė. Protekcionizmo šmėkla vėl laisvėje

Laura Galdikienė, „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Kilus Didžiajai depresijai, šalys, norėdamos apsaugoti savo gamintojus nuo konkurencijos, ėmėsi protekcionistinių veiksmų. Pasaulyje įsiplieskė prekybos karų virtinė – vis daugiau šalių buvo priverstos atsakyti į prekybą ribojančius partnerių veiksmus taikydamos vis didesnius muitų tarifus. 1933 metais, lyginant su Didžiosios depresijos pradžia, pasaulinė prekyba jau buvo sumažėjusi beveik tris kartus. Dėl to ekonominė krizė tapo dar gilesnė, o atsigavimas vyko lėčiau. Protekcionizmas tarsi inkaras tempė pasaulio ekonomiką žemyn. Panašu, jog žmonija mėgsta kartoti klaidas. Po daugiau nei du dešimtmečius trukusio spartaus prekybos liberalizavimo protekcionizmo šmėkla vėl sklando laisvėje. Ji užvaldo politikų protus ir grasina pažeisti nusistovėjusią prekybos tvarką pasaulyje, įžiebti destruktyvius prekybinius karus ir sutrikdyti vis dar gležną pasaulio ekonomikos atsigavimą. Dėl egzistuojančių laisvos prekybos susitarimų ir dėl Pasaulio prekybos organizacijos nustatytų prekybos taisyklių prieš beveik dešimtmetį pasaulį sukrėtusi Didžioji recesija išvengė protekcionistinių veiksmų bangos – trumpam dėl krizės smukusios prekybos apimtys netrukus vėl atsitiesė. Visgi pastaruosius penkerius metus vėl stebimas sulėtėjęs prekybos apimčių augimas. Tai lemia daugybė veiksnių, įskaitant ir lėtą investicijų augimą pasaulyje, didėjančią besivystančių ekonomikų reikšmę pasaulio ekonomikos augimui, besikeičiančioje ekonomikos struktūroje vis didesnę reikšmę įgyjantį paslaugų sektorių, technologinę kaitą bei menkstančią įmonių motyvaciją iškelti gamybą į besivystančias šalis. Tačiau ypač svarbią vietą šioje kaitoje užima ir kylanti nauja protekcionizmo banga. Nevyriausybinė organizacija „Global Trade Alert“ fiksuoja, kad nuo 2012 metų prekybą ribojančių veiksmų skaičius pasaulyje išaugo net 2,8 karto. Stebint dabartinių pasaulio lyderių, ypač naujojo JAV prezidento, retoriką ir veiksmus, panašu, kad netolimoje ateityje protekcionistiniai veiksmai tik intensyvės. Donaldas Trumpas grasina JAV veikiančioms įmonėms, kad norėdamos toliau vykdyti prekybą JAV, jos prekes gaminti taip pat turės šioje šalyje, priešingu atveju joms tektų susimokėti didžiulį „sienos mokestį“. Rinkiminės kampanijos metu jis taip pat išreiškė ketinimus įvesti 35–45 proc. siekiančius muitų tarifus prekėms iš Meksikos bei Kinijos. Beje, pastaroji pareiškė, kad, tokiu atveju, atsakytų tokiais pat veiksmais. Rimtus naujojo prezidento ketinimus nebetęsti JAV vykdytos prekybos liberalizavimo politikos patvirtino ir pirmąją darbo dieną pasirašytas įsakymas nutraukti Ramiojo vandenyno laisvąją prekybos sutartį (TPP). Laisvos prekybos sutartis tarp JAV ir ES (TTIP) nebeturi palaikymo ne tik JAV, bet ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėjantys protekcionistiniai veiksmai greičiausiai imtų tempti žemyn pasaulio ekonomikos augimą ir turėtų ypač neigiamą poveikį mažoms atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Lietuva. Lietuva yra laikoma viena atviriausių ekonomikų pasaulyje – šalies eksportas sudaro apie 80 proc. Lietuvos BVP. Be to, mūsų šalyje sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui ateityje vidaus augimo varikliai bus ypač riboti, tad šalies ūkio augimas taps vis labiau priklausomas nuo užsienio paklausos. Protekcionizmas ir prekybiniai karai apribotų ir Lietuvos ūkio, ir atlyginimų augimo perspektyvas. Būtina paminėti ir tai, kad prekybos ribojimas labiausiai pažeistų skurdžiausiai gyvenančius gyventojus, nes prekės, kurių kaina neišvengiamai kiltų, sudaro didžiausią dalį jų pirkinių krepšelyje. Daug priešnuodžių protekcionizmui Lietuva, deja, neturi. Vienas iš galimų sprendimų yra Lietuvos eksportuotojams dar labiau diversifikuoti prekybą, daugiau eksporto srautų nukreipiant liberalesnę prekybą propaguojančios Azijos link, taip pat neužmiršti ir NVS rinkos. Gali būti, kad ateityje Kinija, į kurią Lietuva eksportuoja mažiau nei 1 proc. lietuviškos kilmės prekių eksporto, perims iš JAV prekybos liberalizavimo lyderystę pasaulyje, o augant Azijos regiono šalių gyventojų pragyvenimo lygiui, eksportuotojams šis regionas taps vis patrauklesnis. Lietuva daugiausia prekių eksportuoja į ES šalis bei JAV, tačiau tiek „Brexit“, tiek augančio JAV protekcionizmo kontekstuose šių rinkų patrauklumas gali sumenkti. Lietuvos eksportuotojams taip pat svarbu kopti vertės grandine į viršų ir orientuotis į aukštesnės pridėtinės vertės prekes bei paslaugas, kurias užsienio šalims būtų sunkiau pakeisti vietinėmis. Panašu, kad pokyčiai vyksta teigiama linkme, tačiau esminio proveržio pasiekti dar nepavyksta – aukštųjų technologijų eksportas 2015 m. vis dar sudarė tik 7,5 proc. viso eksporto ir tai yra perpus mažiau nei Estijoje. Būtina paminėti ir tai, kad politinės simpatijos greičiausiai ims vaidinti vis svarbesnį vaidmenį didžiųjų valstybių prekybos politikoje. Glaudžių diplomatinių ryšių palaikymas tiek Rytuose, tiek Vakaruose gali tapti esmine Lietuvos eksportuotojų klestėjimo sąlyga. Galbūt jau laikas ir Lietuvos vyriausybei ruoštis į keliones?  

V. Savukynas. Biurokratija žudo vaikus

Jei tik susiklostytų sąlygos, ar atsirastų tų, kurie vežtų savo kaimynus už poliarinio rato? Ar būtų tokių, kurie kankintų? Ar būtų tokių, kokių atsirado 1941 metais ir kurie šaudė žydus? Su kaupu. Tai liudija nukankinto berniuko Kėdainiuose istorija. O užmuštų vaikų yra ne vienas. Deja. Mes pasiekėme dugną. Ne, mes nesame žudikų tauta. Ir tikrai nesame nejautrūs žmonės. Mes tik leidome žmogiškumą praradusiems asmenims elgtis nežmoniškai – užmušti vaiką. Kaip gali nutikti, kad tikrai geri žmonės leidžia nutikti tikrai blogiems dalykams? Beje, ar atkreipėte dėmesį, – po tokių baisių įvykių paaiškėja, kad apie problemines šeimas ar asmenį, kuris ryžtasi žiauriam nusikaltimui, aplinkiniai žinojo. Žinojo ir savivaldybės darbuotojai, ir atsakingos institucijos, tačiau jos nesiėmė reikiamo darbo. Kodėl? Kas slypi už viso to? Negi tų žmonių žiaurumas ir abejingumas? Garsus sociologas Zygmuntas Baumanas paaiškino, kodėl Antrojo pasaulinio karo metu padorūs ir dievobaimingi inžinieriai atiduodavo visas jėgas ir patys ieškodavo geriausio sprendimo, kaip per trumpą laiką dujomis nužudyti kuo daugiau žydų. Ne, jie nebuvo kraugeriai, gal net ne visai nacizmo idėjoms pritarė. Tačiau kodėl tai jie darė? Todėl, kad jie buvo perėmę specialisto etiką. Kas yra geras specialistas? Tas, kuris gerai atlieka savo darbą. O koks galutinis tikslas – jis nesuka galvos. Jam nerūpi, kam bus panaudoti jo patobulinimai. Tegu kiti suka galvą. Jam svarbu pateisinti savo kaip gero specialisto vardą. Todėl jis pareigingai atliko darbą. Net jei tas darbas yra tiesiogiai skirtas žudyti žmones. Antrasis pasaulinis karas baigėsi, nacizmas pasmerktas, tačiau specialisto etika išliko ir subujojo biurokratijos vijokliuose. Tikram biurokratui nesvarbu tikslas, jam svarbu viską atlikti pagal instrukcijas ir turėti reikiamus popierius. Jam realybė nesvarbi, jam svarbios taisyklės, popieriai, lentelės. Jis tiesiog geras biurokratas. Tikras specialistas. Jeigu vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojams būtų rūpėjęs vaikas, o ne biurokratinės instrukcijos, tai po to, kai buvo gautas pranešimas apie vaiko sumušimą, jie būtų aplankę kartas nuo karto šeimą, pažiūrėję, kaip jie gyvena, paklausinėję kaimynų. Jie galėjo paskambinti darželio auklėtojai ir paprašyti, kad, jei vaikas nepasirodys kelias dienas, juos informuotų. O nepasirodžius vaikui darželyje aplankyti tą šeimą ir paklausti, kodėl vaikas neina į darželį, gal serga, gal kas nors kita nutiko. Jei tai būtų padaryta, labai tikėtina, kad šiandien tas vaikutis būtų gyvas. To nebuvo padaryta, nes to nereikalauja jokios pareiginės instrukcijos. Visi labai teisingai atliko savo darbą, tačiau vaikas buvo nužudytas. Tas vaikas gyveno savame Aušvice, – buvo kankinamas tų, kurie buvo arčiausiai jo. O aplink jį buvo specialistai, kurie rūpinosi savo darbu. Tik niekam nebuvo svarbus pats vaikas. Jie tik kaip specialistai atliko savo darbą. Bet to neužteko ir neužtenka. Niekada nebus tokių instrukcijų, ką reikia daryti kiekvienu atveju. O jei atsiduodama instrukcijoms, tai biurokratija tampa žudanti jėga. Biurokratija baigia pasiglemžti Lietuvą. Apie tai jau daug kas išdrįsta prabilti,– ji ne tik stabdo Lietuvos ekonominį gyvenimą, bet jos neveiklumas baigiasi tragedijomis. Akivaizdu, kad vaikų teisės apsaugos skyriai savivaldybėse turi būti labai rimtai reformuojami. Tačiau svarbiausia – dirbantys žmonės patys savęs turėtų paklausti: kodėl jie ten dirba? Koks jų darbo tikslas? Šiltai pasėdėti ar apsaugoti vaikus? Jei patys biurokratai neatsakys į šį klausimą, tai mūsų niekas neišgelbės. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

R. Sotvarė-Šemetienė. R. Karbauskis bando brėžti naujas politikų atsakomybės ribas

Silpnesnių nervų stebėtojai įtaria, jog didelis dėmesys vieno džipo arba mezgėjos iš Panevėžio istorijai liudija mūsų skonio lėkštumą ir provincialumą. Dar daugiau. Tai būtų ir žiniasklaidos moralinio nuopuolio dar viena apraiška, mat į tolimą planą nustumti Europos Parlamento vadovo rinkimai, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento inauguracijos reikalai, paaiškėję „Brexit“ kontūrai, ką jau bekalbėti apie nesibaigiančius vietinius vargus. Rimtiems reikalams dėmesio niekada nebuvo per daug. Bet manyti, jog septinta diena su įkvėpimu narpliojama istorija, turinti visus politinės muilo operos požymius, yra tik apie kailinius ir džipą, būtų iš tiesų seklu. Nes ji – ne apie tai. Ji apie tai, kaip nepastebimai atsiranda korupcija. O dar labiau – apie politikų atsakomybę ir nuožmias pastangas pakeisti jos ribas. Per ketvirtį amžiaus politikai patyrė įvairių nutikimų. Kiekvieną kartą būdavo bandoma kaip nors išsisukti. Tačiau visą šį laiką po truputį, kartais žengiant žingsnį kitą atgal, buvo judama aiškia kryptimi. Tiek politikai, tiek visuomenė atsikratė nuostatos, jog pirmieji yra nebaudžiami vien todėl, kad yra valdžioje. Šį sovietmečio paveldą palaipsniui keitė supratimas, jog politikui taikomi kitokie vertinimo standartai. Kad net ir tuomet, kai teisiškai jo kaltė nėra įrodyta, jam tenka politinė atsakomybė. Vienu svarbiausių pokyčių reikėtų laikyti sunkiai kelią prasiskynusį supratimą, jog išrinktas arba į politines pareigas paskirtas asmuo praranda didelę dalį savo privatumo. Ir jis, ir jo artimieji turi su tuo susitaikyti, o jeigu negali to padaryti, tai politikoje jiems nėra ką veikti. Ramūnas Karbauskis bando įrodyti priešingai. Tai, ką stebime dabar, yra jo karas dėl politikų teisės lindėti šešėlyje, sekti žmonėms pasakas ir gyventi dvigubą gyvenimą. Pagal ketvirtį amžiaus Vakarų pavyzdžiu formuotą tradiciją, įtarimais apmėtytas Jonas, Petras ar Martynas, jeigu jis yra politikoje, skubiai išsklaido abejones, o jeigu negali, tai traukiasi. R. Karbauskis tarp politiko ir galimo nusikaltimo stato giminaitį. Viena vertus, jis parankus, kai reikia pridengti keistus sandorius. O kai šie paaiškėja, giminaitis tampa gynybos siena, mat yra privatus ir nieko apie jį sakyti negalima. Taikant tokį modelį, politinė atsakomybė visiškai išnyktų, tik reikėtų visada turėti po ranka nebylų giminaitį, paslaugų bičiulį ar šiaip gerą žmogų. Jeigu to dar būtų negana, yra valstybės įstaigos, inspekcijos, tarnybos. Gudriai veikiant, jų tyrimas gali būti gera užsklanda, pridengianti tą dalį tikrovės, kuri nepatenka į tyrėjų akiratį. Svarbiausia, leidžia laimėti laiko. Polinkis formalizuoti politinę atsakomybę, viešus asmenis persekioja nuolat. Tačiau dabar galima matyti ne chaotišką, o sistemišką pastangą. Buvome įpratę, jog daugiausia galių turintys, aukščiausius postus užimantys prisistato kartu su savo sutuoktiniais, partneriais ir net vaikais. Ir niekas jų nepersekiodavo, kol kuris iš jų neperžengdavo įstatymo ar etikos ribų. Vienas įtakingiausių šalyje šiandien R.Karbauskis slepia savo šeimą ir rekomenduoja taip daryti visiems. Tokių papročių laikosi kai kurių Rytų valstybių diktatoriai, o dabar, atrodo, jų pėdomis atgal į praeitį suksime ir mes. Na, tikrai, kaip gi čia atrodytų, jeigu niekur nesislapstantis, apie save pasakojantis sutuoktinis, prasidėjus kokiai kito džipo istorijai, staiga prisimintų privačių asmens duomenų apsaugą. Šeimos įslaptinimas nuo visuomenės lyg nuo kokio priešo, yra stipru. Bet kodėl tuomet reikėtų tikėti pažadais keisti mūsų šalies žmonių gyvenimą į gera, jeigu paties artimiausi gyvena svetur, kur saulė karščiau šviečia ir vaisiai saldesni dera? Apie emigracijos stabdymą toks asmuo iš viso neturi teisės prasižioti, nes pirmas logiškas jo žingsnis būtų – parsivežti iš emigracijos bent jau savo sutuoktinį. Buvo jau įprasta, jog politikai atsisako sąsajų su verslu. Tai niekada nebuvo išspęsta visiškai, tačiau vienaip ar kitaip buvo bent jau bandoma parodyti pastangas. R. Karbauskis nemato jokio reikalo perduoti akcijas kokiam fondui ar patikėtiniui. Buvo verslininkas ir toliau bus, kaip norės, taip ir darys. Tik informacijos apie abejotinus jo įmonių sandorius nesitikėkite. Kai reikalas pasisuka šiuo kampu, tada jau riba yra – savininkas viešas asmuo, bet jo verslas privatus, saugomas įstatymų. Galime eiti dar toliau. Atsakomybės išplovimo, dūmų pūtimo modelis jau taikomas ir įstatymų leidyboje. Per pirmąją sesiją turėjome seriją pasiūlymų, balsavimų, atsiprašymų, taisymų. Galiausiai niekas tiksliai nepasakys, kas buvo už ką, kas prieš ką, o kas atsakingas už rezultatą. Kol kas dar neaišku, koks bus Seimo ir vyriausybės santykis vykdant sumanymus ir dalijantis atsakomybę, bet atrodo, kad bus maždaug toks kaip R. Karbauskio ir jo žmonos. Lyg ir viena politinė šeima, bet lyg ir atsiskyrę. Visiems aišku – muziką užsako ir politikos orkestrui diriguoja Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. Kažkaip neįprastai, lyg iš šalies, truputį pasislėpęs. Manot, bus kaltas, jeigu kas nusigros? O kam tuomet reikalingi į postus deleguoti profesionalai ir visi vasalai. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

M. Drunga. JAV demokratijos išbandymas

M. DRUNGA LRT.LT „Mane, kaip ir daugelį kitų Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių, nemaloniai nustebino Donaldo Trumpo iškilimas, – rašė Stanfordo universiteto mokslo bendradarbis Francis Fukuyama svetainėje „Politico“. – Juk sunku įsivaizduoti asmenybę, kuri savo charakteriu ir pasirengimu mažiau tiktų būti pasaulio pirmaujančios demokratijos vadovu nei D. Trumpas.“ Antra vertus, kaip politologas labai laukiu to, kaip praktiškai pasireikš jo prezidentavimas, nes bus tai kvapą gniaužiantis amerikietiškųjų institucijų stiprybės iš Juk amerikiečiai giliai įsitikinę savo konstitucinės sistemos legitimumu, daugiausia dėl to, kad joje įmontuotas įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų savitarpio priklausomybės principas suteikia saugiklius prieš tironiją ir prieš per didelį vykdomosios galios sutelkimą vienose rankose. Tačiau ši sistema dar niekada nepatyrė panašaus iššūkio iš lyderio, kuris taip, kaip D. Trumpas, užsimojęs pakirsti egzistuojančias normas ir taisykles. Todėl mes ir leidžiamės į didžiulį eksperimentą, kuris parodys, ar Jungtinės Amerikos Valstijos yra valstybė, kuri valdoma pagal įstatymus ar pagal kai kurių žmonių užgaidas. Prezidentas D. Trumpas skiriasi beveik nuo visų savo pirmtakų keliais svarbiais atžvilgiais. Jo kaip verslininko karjera parodė vienakryptį užsispyrimą maksimizuoti tai, kas naudinga jam pačiam, ir apeiti nepatogias taisykles, kai tik jos jam trukdo. Pvz., jis sumokėdavo savo rangovams tik tais atvejais, jeigu to iš jo pareikalaudavo teismas. Ir išrinktas jis buvo po klasikinės populistinės kampanijos, kurioje jis mobilizavo daugiausia iš darbininkų klasės rinkėjų sudarytą savo karštų šalininkų armiją, dažnai pagrįstai įsitikinusių, jog sistema dirba ne jiems. Jis užsipuolė visą Vašingtono elitą, įskaitant ir savo paties partiją, kaip dalį korumpuotos klikos, kurią jis siekia išversti iš valdžios. Atvirai ir besaikiai meluodamas, jis jau pažeidė daugybę deramą prezidento elgesį nustatančių neformalių normų, ir mėgino pakirsti kai kurių seniai įsitvirtinusių institucijų legitimumą. Pvz., D. Trumpas prilygino Amerikos žvalgybininkus naciams, pripaišė Federaliniam rezerviniam bankui kėslą paveikti rinkimus Hillary Clinton naudai, o Amerikos netiesioginę rinkimų sistemą pavadino neteisinga, bet tik tol, kol pats tų rinkimų nelaimėjo“, – rašė Francis Fukuyama svetainėje „Politico“, bet savo ilgą komentarą baigė palyginti optimistiškai: „Nors respublikonai ir džiaugiasi tuo, kad išlaikė abiejų Kongreso rūmų kontrolę ir dar laimėjo Baltuosius Rūmus, jų partijos gretose veriasi didžiuliai ideologiniai skirtumai. D. Trumpas yra stiprios valdžios būtinumą skelbiantis populistinis nacionalistas, bet ne mažos, ribotos valdžios konservatorius. Šis skilimas ypač išryškės, naujajai vyriausybei pradėjus spręsti tokius klausimus, kaip B. Obamos įvestų visuotinio sveikatos draudimo potvarkių panaikinimas ar infrastruktūros projektų finansavimas. D. Trumpui bus nepaprastai sunku suvaldyti Amerikos vykdomąją valdžią, kaip bet kas Amerikoje jos lygiu dirbęs galėtų paliudyti. Daugelis jo numatytų ministrų ar kitų pareigūnų, kaip antai Jamesas Mattisas, Rexas Tillersonas ar Nikki Haley, jau išsakė pažiūras, ryškiai besiskiriančias nuo D. Trumpo. Ir jis neateina į valdžią su dideliais kadrais lojalių šalininkų, kuriuos galėtų įsodinti į milžinišką Vašingtono biurokratiją. D. Trumpas niekada nevadovavo kažkam daugiau, nei, tiesa, didokam, bet vis tiek šeimos verslui, ir jis neturi keturių tūkstančių vaikų ar giminaičių kad ir per vedybas, galinčių užimti vyriausybės darbuotojų etatus. Daugelis naujųjų valstybės tarnautojų bus respublikonų partijos karjeristai be jokio asmeniško ryšio su Tautos vadu. Galop, reikia nepamiršti Jungtinių Amerikos Valstijų federalizmo, t.y. jų buvimo federacine valstybe. Kai kuriais klausimais Vašingtono balsas nėra lemiamas. Visuotinio sveikatos draudimo susilpninimas federacijos lygiu didelę naštos dalį perkels ant ją sudarančių valstijų pečių, įskaitant tas, kurių gubernatoriai – respublikonai. Tai reiškia, kad šie turės užlopyti savo biudžetų skyles, atsiradusias dėl Vašingtono nemokumo. O Kalifornija, kurioje aš gyvenu, – teigia F. Fukuyama, – yra beveik kita nei „Trumplendas“ šalis: ji vadovausis savo pačios aplinkosaugos taisyklėmis, visai nepriklausomai nuo to, ką prezidentas pasakys ar padarys“. Politologo F. Fukuyamos išvada tokia: „Esu pasirengęs leisti D. Trumpui prezidentauti ir nebandyti priešintis kiekvienai iš jo ateinančiai iniciatyvai. Nemanau, kad jo siūloma politika pasiteisins, ir manau, kad amerikiečių tauta tai labai greitai pamatys“.

„Laisvės premija – naujojo Seimo politinės valios įrodymas“

Seimo Laisvės premijos komisija, vadovaujama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, priėmė sprendimą siūlyti Seimui įteikti premijas: už 2015 metus – pirmajam nepriklausomos Lietuvos vadovui profesoriui Vytautui Landsbergiui ir 2016 metų Laisvės premiją – Prezidentui Valdui Adamkui. Abi premijas numatyta įteikti 2017 metų sausio 13-ąją dieną. Bendru sutarimu buvo pritarta ir sprendimui pakartotinai Seimui teikti nutarimo projektą dėl pernykštės premijos V. Landsbergiui. „Komisijos manymu, Laisvės premija, kaip ir nurodyta įstatyme, turi būti skiriama kasmet, todėl, nors ir pavėluotai, įstatymas turi būti įgyvendintas. Šiuo savo sprendimu komisija suteikia galimybę naujajam Seimui parodyti savo politinę valią ir apsisprendimą“, – pabrėžė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Kaip teigia komisijos pirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, kandidatus 2016 m. Laisvės premijai komisija rinko iš septynių nominuotų kandidatų ir pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas, tik po diskusijų slaptu balsavimu buvo nuspręsta dėl premijos teikimo Prezidentui V. Adamkui. Dėl premijų teikimo klausimo turi būti balsuojama artimiausiuose Seimo posėdžiuose. Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. lrs.lt

Vytautas Landsbergis:.„Aš pasitikiu islandais“

„Aš pasitikiu islandais" - ištarė Vytautas Landsbergis jų pagrindiniam dienraščiui netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. Neprabėgus metams, islandai šį pasitikėjimą pateisino su kaupu. Dar už kelių savaičių jais pasekė danai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su Norvegijos ambasada Lietuvoje ir Šiaurės ministrų tarybos biuru diplomatinių santykių užmezgimo tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių 25-ečiui paminėti rengia akademinę diskusiją „25 metai pasitikėjimo kūrimo globalių iššūkių akivaizdoje“. „25-osios diplomatinių santykių metinės yra neeilinė proga apmąstyti iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos demokratija ir mūsų visuomenės. Bendra diskusijos tema - pasitikėjimas. Stiprėjant nepasitenkinimui demokratija ir jos institucijomis, izoliacionistinėms jėgoms įgaunant vis daugiau įtakos tiek Europoje, tiek pasaulyje, išaugo poreikis permąstyti, ką reikia daryti kitaip, siekiant išsaugoti ir sustiprinti piliečių pasitikėjimą Vakarų demokratija“ – teigia vienas konferencijos organizatorių, Šiaurės šalių ekspertas, VU TSPMI docentas Liutauras Gudžinskas. Prieš 25 metus besikuriančiai Lietuvai Šiaurės šalys buvo tos, kurios ištiesė pirmosios ranką ir suteikė visokeriopą paramą valstybės nepriklausomybei įtvirtinti. Per visą šį laiką jos taip pat buvo Baltijos šalių didžiausios rėmėjos integruojantis į Vakarus, buvo ir išliko esminiu demokratijos ir politinės kultūros pavyzdžiu. Kaip tada, taip ir dabar Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas stiprina pagrindines demokratines vertybes, žmogaus teises ir įtvirtina teisės viršenybę. Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg teigia, kad bendradarbiavimo su Lietuva ir visomis Baltijos šalimis metai yra išskirtinės sėkmės pavyzdys. „Šiandien mes skaičiuojame tūkstančius įgyvendintų veiklų socialinės gerovės, lyčių lygybės, kovos su prekyba žmonėmis, aplinkos, kultūros, medijų ir kitose srityse. Ateityje glaudų Šiaurės ir Baltijos šalių ryšį galime išnaudoti stiprinant bendras pozicijas ir įtaką platesniame Europos ir globaliame kontekste“ – teigia organizacijos vadovas. Akademinėje diskusijoje dalyvaus visų Šiaurės valstybių ir Lietuvos aukšto lygio ekspertai, pavyzdžiui, Erik Albæk, Pietų Danijos universiteto politikos mokslų profesorius, 2005-2008 m. Šiaurės politikos mokslų asociacijos prezidentas, 2010 m. apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde. Taip pat Stig-Björn Ljunggren, žinomas švedų politikos analitikas, Sigridur Thorgeirsdottir, pirmoji Islandijos universiteto politikos filosofijos profesorė. Ir, žinoma, Lietuvos mokslininkai: VDU profesorius Mindaugas Jurkynas, ISM profesorė Irmina Matonytė, gausus būrys VU TSPMI ekspertų. Sveikinimo žodį tars Islandijos ir Lietuvos prezidentai, siųsdami virtualius linkėjimus renginio dalyviams. Akademinė diskusija vyks penktadienį, gruodžio 16 d. 9 val., Vilniuje, VU TSPMI. Renginys finansuojamas „EEA Grants", „Norway Grants" fondų ir Šiaurės ministrų tarybos biuro lėšomis. Renginys yra atviras ir vyks anglų kalba. "Verslo ir politikos" inf. ---

M. Drunga. A. Merkel stiprybė ir D. Trumpo geniali klaida

Šioje užsienio spaudos apžvalgoje vyrauja trys klausimai. Ar Angela Merkel liks Vokietijos kanclere ir po kitų metų rinkimų? Ar Italija galutinai sužlugs finansiškai? Ar ir kaip pasikeis Jungtinių Amerikos Valstijų politika Kinijos atžvilgiu? Angela Merkel, norinti ketvirtą kartą tapti kanclere, perrinkta Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininke. Tačiau, nors ji ir sulaukė „pakankamai plojimų, – rašė Amsterdamo dienraštis „Volkskrant“, – jos praėjusių metų politika bėglių atžvilgiu jai kainavo nemažai populiarumo.“ „Per rinkimus į partijos pirmininkes ji gavo „tik 89“ procentus balsų. Žinoma, tai vis dar Šiaurės Korėją primenantis skaičius. Bet iš tikrųjų Angela Merkel ir buvo pripratusi prie to, kad už ją balsuotų mažiausiai 95 procentai visų delegatų“, – priminė ne per seniausią praeitį Nyderlandų laikraštis. Slovėnijos sostinės dienraštis „Delo“ pažymėjo, kad „kanclerė A. Merkel per krikščionių demokratų partijos kongresą turėjo aiškiai pasistumti dešinėn, idant užsitikrintų savo bendrapartiečių paramą. Kaina už jos perrinkimą – ligi šiol laisvos politikos dėl pabėgėlių sugriežtinimas ir stipresnis orientavimasis į tradicines konservatyvias krikščionių demokratų vertybes“. „Ponia A. Merkel turėjo pažadėti, kad nebevykdys tokios atvirų sienų politikos kaip 2015-ųjų pavasarį, ir ji nepaliko jokių abejonių, kad musulmonių apsidengimas visu kūnu Vokietijoje turi būti draudžiamas. Savo kalba ji aiškiai signalizavo, kad krikščionys demokratai politiškai privalo užimti poziciją į dešinę nuo centro. Tuo Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), lygiai kaip ir jos seseriškoji Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), įgyvendino pasislinkimą dešinėn“, – teigė Liublianos laikraštis. Pasak Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, tikrai „A. Merkel tikrove paverčia postūmį dešinėn: ji Vokietijoje nori uždrausti viso kūno apdangalus, užsieniečius stipriau integruoti, o prieglobsčio ieškančiuosius, kurių prašymai nepatenkinti, ryžtingai išsiųsti iš Vokietijos“. „Už tai ji sulaukė paramos balsų, nors ir nevisai tiek, kiek prieš dvejus metus, tačiau priešininkų savo partijoje ji labai daug neturi. Vis dėlto lieka mįslė, ar A. Merkel kiek konservatyvesnio kurso, kartu su puikiais šalies ūkio rodikliais, galų gale pakaks, kad krikščionių demokratų partijos vadovei atsivertų kelias į ketvirtąją kanclerystės kadenciją“, – spėliojo Varšuvos kairiųjų liberalų dienraštis. Dar labiau tuo suabejojo Austrijos sostinės dienraštis „Standard“. Anot jo, „praeityje krikščionių demokratų partijos aktyvistams ir rinkėjams būdavo lengva. Savo rinkimų apylinkėse jie galėdavo patogiai nurodyti į Berlyną ir į mėgstamą bei populiarią kanclerę. Bet dabar šio ilgai tarnavusio rinkimų kovos „hito“ jau nebepakaks. Kitąmet atmosfera bus gerokai mažiau jauki. Pati A. Merkel išpranašavo puolimus iš dešinės ir iš kairės. Kai kam iš krikščionių demokratų tai gali kelti šiurpulį, tačiau šitokia rinkimų kova gerovės fone gali turėti ir pliusų“. „Partijas, visų pirma krikščionis demokratus, kurie, be abejo, savo pozicijas gins, tai gali priversti tikslinti ir tvirtinti savo nuostatas. Minties, kad „aš jau seniai vadovauju, o Jums einasi gerai“ – šitos žinios 2017 m. Bundestago rinkimuose jau nebeužteks“, – pranašavo Vienos laikraštis. Italijoje, žlugus konstituciniam referendumui, padėtis kur kas prastesnė. Vengrijos sostinės dienraščio „Nepszava“ žodžiais, „referendumo rezultatai nebūtų turėję didelio poveikio, jeigu premjeras Matteo Renzi su referendumo išdava nebūtų susiejęs savo likimo. Jam pasitraukus iš posto Italiją iš naujo sukrėtė nestabilumas. Tiesa, italai prie vyriausybės krizių pripratę, tačiau šįkart pasekmės gali būti dramatiškos“. „Valstybė prisiskolinusi ir persiskolinusi, bankams dėl gausybės prašvinkusių kreditų gresia nemokumas. Ūkio padėtis tokia iš visų galų braškanti, jog Italijai ilgainiui gresia net valstybės bankrotas“, – būgštavo Budapešto laikraštis. Kad „blogiausias scenarijus būtų Italijos bankų krizė, kuri išsiplėstų ir į kitas valstybes“, – prisibijojo ir Oulu miesto Suomijoje dienraštis „Kaleva“. Ispanijos regioninio dienraščio „Voz de Galicia“ požiūriu, „jaunasis italų premjeras tapo savo paties arogancijos auka. M. Renziui truko būtino politinio sugebėjimo jautriai įvertinti situaciją ir tinkamai elgtis, kad tokia svarbi reforma būtų įgivendinta, visai nekalbant apie tai, kokia ji Italiai reikalinga“. „Kaip jau pats žodis sako, tautos referendumui būtina tautos parama, o ne pramonės konfereracijų, Tarptautinio valiutos fondo, Angelos Merkel ar Jean-Claude‘o Juncker‘io pritarimas“, – rašė La Korunjos miesto Ispanijos Galisijoje laikraštis. Daug dėmesio pasaulio spaudoje sukėlė ir būsimo JAV Donaldo Trumpo telefoninis pokalbis su Taivano (oficialiai, Kinijos Respublikos) prezidente Tsai Ing-wen, po to sekęs Kinijos Liaudies Respublikos protestas ir ypač D. Trumpo „nediplomatiškas“ atsakas į tai. Taivano laikraštis „Lianehe Bao“ baiminosi, kad „po pokalbio telefonu“, kurį, beje, inicijavo Taivano prezidentė, kad pasveikintų D. Trumpą jo išrinkimo proga, „Taivanas išniro į pasaulio dėmesio centrą, o tai nebūtinai išeis jam į naudą. Pirmiausia, dėl paties D. Trumpo – „tai, kad jis pažeidė amerikietiškąją „vienos Kinijos“ politikos tradiciją, teikia dar vieną įrodymą, koks neprognozuojamas jis yra. Gal jam dar stinga reikiamo diplomatinio jautrumo. O gal jis veikė greičiau kaip verslininkas – juk Taivanas ruošiasi iš Amerikos pirkti brangius ginklus“. „Kiekvienu atveju Taivanui reikia būti atsargiam, kad netaptų žaidimo tarp Pekino ir Vašingtiono kamuoliu. Amerika skambina tik iš anapus Ramiojo vandenyno, o Kinija stovi jau prie durų“, – rašė Taivano sostinės Taipėjaus dienraštis. Tačiau Slovakijos sostinės dienraštis „Sme“ įsitikinęs, kad D. Trumpas sąmoningai raudonąją Kiniją erzino, „pirmiausia priėmęs Taivano prezidentės skambutį ir paskui dar per „tviterį“ iš Kinijos išsišaipęs po to, kai toji užprotestavo. Tuo jis pirmiausia norėjo patikti savo rinkėjams. Tačiau lygia greta akivaizdu, jog šitaip jis visam pasauliui davė ženklą, kad nuo šiol amerikiečių diplomatijoje įsivyraus naujas stilius. Amerika nuo dabar sieks savų interesų, nekreipdama dėmesio į senus susitarimus ar tradicinius diplomatinius įpročius“, - rašė Bratislavos laikraštis. Pasak dienraščio „Washington Post“, „D. Trumpas sukėlė chaosą. Kinai priskyė telefono skambutį D. Trumpo nepatyrimui ir visų pirma kaltino Taipėjų. Pekinas laikėsi nuomonės, jog būtų neprotinga pradėti ginčą su būsimu JAV prezidentu. Lygiai taip pat turėjo pasielgti ir D. Trumpas. Bet ne – jis griebėsi „Tviterio“ ir per jį užsipuolė Kiniją. Šitaip į nepatogią padėtį pastatyta ji suras deramą atsakymą -- Jungtinių Valstijų nenaudai“. „Šis epizodas rodo du dalyku. Pirma, D. Trumpui patinka, kai jam skambina užsienio vadovai, net jei jų valstybių Amerika oficialiai nepripažįsta. O antra, jeigu jis kritikuojamas, tai jis įsiunta, tarsi kokia amerikietiška Kim Džonguno versija“, – teigė pagrindinis Vašingtono laikraštis. Tačiau Norvegijos dienraščio „Aftenposten“ nuomone, nors „D. Trumpo pasikalbėjimas telefonu zu Taivano prezidente ir gali pabloginti JAV ir Kinijos santykius, viena to pasekmė gali būti, kad kinai ateityje elgsis atsargiau, nes žinos, kad iš šio Amerikos prezidento galima laukti netikėtų ėjimų“. „O tai apie D. Trumpą kalba gerai. Kodėl JAV reakcijos visada turi būti prognozuojamos? Truputis netikrumo gali suveikti teigiamai“, – svarstė Oslo laikraštis. Su tuo sutiko ir amerikiečių dienraštis „Chicago Tribune“. Anot jo, „D. Trumpo skambutis nebuvo klaida – tai buvo genialu“. Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Top