Jūs esate
Pagrindinis > Interviu

Vokietijos kanclerę sudomino Lietuvos vyriausybės reformos

LRT.lt Ketvirtadienį lankydamasis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sostinėje Berlyne ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su šios šalies kanclere Angela Merkel ir aptarė Lietuvos vyriausybės planuojamus pokyčius šalyje bei dabartinę situaciją regione, skelbiama Vyriausybės pranešime žiniasklaidai. Vienas iš pirmųjų kanclerės A. Merkel klausimų premjerui buvo apie vyriausybės vykdomas ir būsimas reformas. Ministras pirmininkas akcentavo darbo rinkos modernizavimą, siekį pritraukti investicijas iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas yra sukurti konkurencingiausią ir patraukliausią investicinę aplinką Baltijos valstybių regione. Susitikime aptarta ir Lietuvoje planuojama viešojo sektoriaus pertvarka siekiant kuo didesnio skaidrumo bei aktyvesnės kovos su korupcija. Kanclerė domėjosi vidinėmis Lietuvos problemomis, jų sprendimo būdais ir gyventojų nuotaikomis šalyje prasidėjus šiems pokyčiams. A. Merkel pasidžiaugė, kad Lietuva ir Vokietija neturi rimtos dvišalės problemos, kurią nedelsiant reikėtų spręsti. Susitikime didelis dėmesys buvo skirtas naujai statomos Astravo atominės elektrinės temai. Kanclerė pritarė premjero S. Skvernelio išsakytai pozicijai, kad šios statybos yra ne tik Lietuvai ir Baltarusijai, bet ir visai Europos Sąjungai aktualus klausimas. Taip pat kalbėta apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą dujų rinką, Lietuvos ir Lenkijos santykius bendradarbiaujant dėl pastarosios prisijungimo prie ,,Rail Baltica” projekto, aptarta saugumo situacija regione, būsimos Rusijos karinės pratybos „Zapad“. S. Skvernelis patikino, kad Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos partnerių Europoje. Jis išreiškė viltį, kad tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas visais lygiais tarp abiejų valstybių ir toliau bus tęsiamas. „Tikimės Vokietijos lyderystės Europoje dabartiniu sudėtingu laikotarpiu. Lietuva yra patikima Vokietijos sąjungininkė, todėl esame pasiruošę palaikyti glaudžius ryšius ir diskutuoti svarbiais tarptautiniais klausimais“, – teigė S. Skvernelis.

S. Skvernelis Vokietijoje kritikuoja „Nord Stream 2“

LRT.LT  Vaidotas Beniušis, BNS Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį Berlyne susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel žada daug dėmesio skirti skirti energetikos klausimams – elektros sistemų sinchronizacijai su Vakarų Europa ir Baltarusijos atominės elektrinės saugumui. Anot S. Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos. Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių. – Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit„as kelia ES dezintegracijos pavojų? – Ir taip, ir ne. „Brexit„o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų. Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai. – Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu – eitų link gilesnės integracijos? – Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo. – Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio? – Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją. – Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija? – Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus. – Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą. – Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų. – Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos? – Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit„o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova... – Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras. – Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus. – Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją? – Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas. – Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus? – Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją. Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,. – Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio? – Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų. – Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai? – Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę. – Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas? – Apie detales nekalbėsiu, bet atgrasymo principas yra labai svarbus. Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą. – Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija? – Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas. – Ačiū už interviu. Gintauto Kniukštos nuotrauka...

V. Pranckietis 100 dienų Seimo darbą įvertino aštuonetu

  LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt „Visada Seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs. O kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina.<...> Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo“, – sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie svarbiausius šimtadienio darbus, sėkmes ir nesėkmes pokalbis laidoje „Dėmesio centre“. – Pone Pranckieti, vos pradėjęs eiti pareigas jūs šioje studijoje teigėte, kad svarbiausiais jūsų darbas bus gerinti Seimo įvaizdį. Panašu, kad nelabai pavyko – visuomenės apklausos rodo, kad žmonės kaip nepasitikėjo Seimu, taip juo nepasitiki ir toliau. Kaip manote, kodėl nesiseka? – Pirmiausia, ne 100 dienų darbo, o 100 kalendorinių dienų ten esame. Dirbome 66 dienas. Seimo įvaizdžio gerinimas ir toliau turėtų būti vienas pagrindinių uždavinių, nes tai yra tautos atstovybė. Ji yra tam, kad atstovautų žmonių interesus. Tą darant atsitinka visko. Seimo reputacija pati geriausia buvo tik Nepriklausomybės pradžioje, o po to ji visada buvo labai panašiame lygyje kaip dabar. Pakelti ją iš tokios daubos per trejetą mėnesių nėra taip paprasta. Norėti galima daug daugiau, bet tie posūkiai taip greit nepasidaro. – O jūs pats esate nusivylęs tuo, kaip reikalai pardėjo judėti vos Seimui pradėjus darbą? Turiu omenyje skandalus, kurių neverta detaliai analizuoti. – Nemanau, kad turėtume kuo labai nusivilti. Visada seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs, bet kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina. Mes dažniausiai matome ištransliuotus neigiamus dalykus, todėl norisi galvoti, kad Seimas dirba labai blogai. Tačiau, pažiūrėkime į tai, kas yra padaryta, o padaryta daug gerų darbų. Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo. – Kilus skandalui dėl Gretos Kildišienės automobilio nuomos jūs pareiškėte nepasitikėjimą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovu Romui Valentukevičiumi, paraginote jį trauktis iš pareigų, tačiau jis ir toliau eina savo pareigas, nori tinkamumą užimti pareigas pasitikrinti Seime. Ką tai rodo? – Tai rodo, kad jei jis ir norėtų atsistatydinti priimdamas mano nepasitikėjimą, tai jis to negalėtų padaryti be plenarinio posėdžio. Į neeilinę sesiją neplanavau to įtraukti, svarstėme visai ne tuos klausimus. Kitoje sesijoje, kovo 10 d. aš teiksiu šį klausimą Seimui ir manau, kad jei ponas R. Valentukevičius nepasirenka pats tokio kelio, tai padėsime jam pasirinkti. Labai tikiuosi Seimo pritarimo tokiam sprendimui. – Valdančiojoje koalicijoje atmosfera nėra pati geriausia. Apie tai garsiai kalba socialdemokratai. Visi kandidatai į socialdemokratų pirmininkus sako, kad koalicija nenaudinga, dėl jos reikės derėtis iš naujo, valstiečiai su socialdemokratais beveik nesitaria ir t. t. Kuo tai gali baigtis? Kaip situacija keisis po socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų? – Tikriausiai žinote, kad aš frakcijai nebepriklausau. Koaliciją aš pažįstu, matau koalicijos partnerių posėdžius, žinau kaip yra svarstoma. Jei vienas kuris asmuo (turimas mintyje Algirdas Butkevičius, – LRT.lt), kuris nepatenkintas savo šiandienine būsena pasako tokias emocingas frazes, tai dar nereiškia, kad tai yra visos partijos pozicija. Mes su jais labai normaliai kalbamės, svarstome klausimus, kokių tikėtis sprendimų ir sulaukiame net labai patyrusių žmonių patarimų tam tikrais klausimais. Kai kalbame apie Seimo vienybę, įvaizdį, tai pažiūrėkite, per neeilinę sesiją 116 parlamentarų balsavo už šiuos sprendimus. Tokią vienybę Seimas jau senai buvo parodęs. – Balsavimas dėl vaiko teisių nėra politinė vienybė. Vaiko teisių apsaugos įstatymas buvo atidėtas pavasariui, bet po 4 metų berniuko užmušimo savo paties namuose, dėl visuomenės spaudimo buvo sušaukta neeilinė sesija. Vadinkime daiktus savais vardais. – Tada vadinkime daiktus savais vardais – atidėtas buvo ne įstatymas, o tik pačios smurto sąvokos apibrėžimas. Nieko kito ten nebuvo. Kai buvo surengta neeilinė sesija, manęs taip pat žurnalistai klausė, kaip čia bus, pritars ar nepritars. Tada aš sakiau, kad tikiuosi, jog visi vieningai balsuosime. Taip ir buvo. – Politikui būtų politinė savižudybė balsuoti prieš antismurtinį įstatymą. – Tačiau turime sutikti ir su tuo, kad kritinėse situacijose pasiekiame tos vienybės. Pažiūrėkite į JAV ir Lietuvos sutartį dėl kareivių, dėl kariuomenės buvimo čia. Lygiai taip pat vienbalsiai nubalsavo, kad ją ratifikuoti. – O tame yra kažkoks didelis politinis konfliktas? – Viešojoje erdvėje buvo daug diskusijų apie tai, ar pažeidžiame Konstituciją ar ne. – Tokių panašių sutarčių jau yra ratifikuota ne kartą anksčiau. – Taip, bet vienbalsiai pritarta pirmą kartą. – Jūsų nuomone, tai įrodo, kad įvairiais politiniais klausimais Seimo dauguma ir opozicija yra vieninga? – Mano nuomone, tai rodo, kad kuomet reikia Seimas geba susitelkti. – Seimo opozicija nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio. Ką tai rodo? – Opozicijos nevieningumą. Jei jie susivienytų, tai lyderį išsirinktų. Dabar jiems trūksta vieno balso, to lyderio nėra ir labai gaila. O šiaip opozicija vis tiek dirba, dirba dalykiškai, konstruktyviai. Gal kai kada dėl įvaizdžio, bet dažniausiai – konstruktyviai. Džiaugiuosi, kad ten yra daug patyrusių politikų, iš jų galima daug ko pasimokyti. Jie savo darbą padaro. Kai sprendimai reikalingi, tie, kas yra opozicijoje, balsuoja už pozicijos pasiūlytus sprendimus. Tai lyg ir ne klasikinė politika. – Nors 100 dienų gan trumpas laikotarpis, bet kažkokias išvadas daryti galima. 10-ies balų sistemoje, kaip vertintumėte Seimo darbą, žiūrint į tuos lūkesčius, kuriuos jūs turėjote? – Aštuoni. – Taip aukštai? Kodėl? – Todėl, kad viską, ką reikėjo, mes priėmėme. Visi reikalingi įstatymai buvo priimti. – Jūsų ambicija 100 dienų nebuvo didesnė? – Vyriausybė savo planą pateiks dar tik kitą trečiadienį. Mes negalėjome vykdyti vyriausybės programos. Mes turėjome užbaigti tuos metus, kuriuos mums buvo palikusi kita dauguma. Reikėjo pataisyti ir patvirtinti biudžetą, reikėjo žiūrėti įstatymų įsigaliojimą, visa tai mes padarėme ir suspėjome laiku. – Daug iečių buvo sulaužyta dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris iš esmės nebuvo pakeistas, nors partija ir turėjo tokių tikslų. Tai nebuvo klaida? – Tai nebuvo klaida. Buvo pasiektas kompromisinis sprendimas. Tada palankiai balsavo dauguma ir dalis opozicijos. – Ko jūsų partiečiai išmoko per tą 100 dienų? Iš G. Kildišienės skandalo, tų kompromisinių sprendimų ir t. t.? – Šiuo paminėtu atveju, tai sakyčiau, kad pasimokė atsakomybės. G. Kildišienė pasielgė atsakingai pasitraukdama. Manau, kad per daug Seimo kadencijų nebuvo tokių atvejų, kai Seimo narys taip staigiai priimtų sprendimą ir pasitrauktų. Manau, kad pamokė, jog negali būti vienareikšmiško sprendimo vienam asmeniui, kad sprendimai turi būti kolektyviški, labiau išdiskutuoti. Priėjome prie to, kad frakcijos viduje yra suformuoti lyg ir komitetai, kur yra svarstomi aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, kaip dabar miškų klausimas. Visi, kas supranta apie miškus, kas žino šitą problemą, susirinkę svarsto. Tai nereiškia, kad visi turi svarstyti. Socialius klausimus svarsto socialinis komitetas. Manau, kad kolegos išmoko dirbti labiau kolektyviai. Buvo išrinkta labai daug vienmandatininkų, daug atskirų žmonių, o dabar reikia dirbti komandoje. – Frakcija sumažėjo ne tik dėl G. Kildišienės, bet ir dėl Broniaus Matelio apsisprendimo. Jis kalba apie daugiau žmonių, kurie dreifuoja. – Jis taip kalbėjo prieš mėnesį, bet kaip matote, niekas nedreifuoja, tai manau, kad čia jo nuomonė. – Jūsų nuomone, nėra galimybių, kad frakciją artimiausiu metu paliktų kokie žmonės? Visi vieningi kaip uola? – Tokių galimybių visada yra, nes visi yra laisvi žmonės. Bet žmonės visada turi turėti savo tikslą. Ko žmogus pasieks išėjęs iš tos frakcijos? Tarkime, atsiskirtų 10 B. Matelio minimų asmenų. Kuo jie taptų? Atskira frakcija, kurie remia tą pačią frakciją? Ar bandytų jungtis prie ko kitko? – Jei teisingai supratau B. Matelio mintis, tai jie formuluoja grupę kaip tolesnę Sauliaus Skvernelio vyriausybės paramą atsiribodami nuo Ramūno Karbauskio politinės veiklos ir pareiškimų (tautiniai kostiumai, G. Kildišienės istorija ir pan.). – Jei jie remtų S. Skvernelio vyriausybę, tai mes ir esame tie, kurie ją suformavome. Dabar mūsų tikslas yra remti jų programą. Tai gal tas išsiskyrimas atrodytų formalus, tačiau neformaliai tai čia jokio išsiskyrimo, jei jie remtų tą pačią programą. – Tai tame jūs nieko blogo nematytumėte? – Aš neprognozuoju tokio dalyko. Nei skilimo, tai neturiu tokio matymo. Visąlaik kažkas iš pašalės bando sakyti, kad ten vyksta skilimas, kad koalicijoje skilimas. B. Matelis jau nebekalba iš vidaus, dabar jis išėjęs ir kalba iš pašalės. Jam patogu kalbėti, kad tokių, kaip jis yra daugiau. Turėtų tokie atsiskleisti. Gal jums kas nors atsiskleidė, bet man ne. Aš nežinau, kad kažkas veržtųsi išeiti. Aš tik ką kalbėjau apie motyvus. Ar žmogus turi tikslą? Jei ne, tai nežinau apie ką kalbame.

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi. Nori ištrinti iš žemėlapio Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai. Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas. Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją. Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui. Ministras, bet ne kunigaikštis Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“ K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs. Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis. Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki. Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių. Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje. Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“ Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių. „K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus. „ VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas. Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių. Pelnas – ne rodiklis? Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams. Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų. Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys: "Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų. Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus. Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui. Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos. O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita. Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug. Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją. Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys". Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje? Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas: ,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą. Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų. Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams. Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų. Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama. Reorganizavus urėdijas,

Socialinė įtampa Ukrainoje yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Trečiadienį Donecke per sprogimą žuvo vienas įtakingiausių Rytų Ukrainos prorusiškų separatistų kovotojų, bataliono „Somalis“ vadas Michailas Tolstychas, pravarde „Givis“. Separatistai dėl išpuolio kaltina Kijevą, o pastarasis – Kremlių. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas bet kokius kaltinimus griežtai atmetė. Apie pastaruoju metu smarkiai suintensyvėjusius susirėmimus Ukrainoje laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu. – Dėl „Givio“ mirties visi kaltina vieni kitus, bet atsakomybės, žinoma, niekas neprisiima. Kokia jūsų nuomonė apie šį įvykį? Ar tai gali būti Rusijos provokacija ar ukrainiečių operacija? R. Bogdanas: Manau tas žmogus išėjo ten, kur jo vieta. Viena vertus, tuo galėjo pasirūpinti Rusija. Vyko Adijevkos puolimas, o „Givis“ ten buvo lengvai sužeistas į koją. Nežinia, kaip ten yra, nes šiuo metu Rusija mažina savo karinį kontingentą, po truputį išvedinėja žemesnį sąstatą. Tokie žmonės kaip „Givis“ gali būti nevisiškai valdomi, todėl jį pašalinti galėjo rusai. Tačiau jis yra labai daug baisių dalykų pridaręs patiems ukrainiečiams. Šeštadienį kalbėjau su vienu iš „kyborgų“, kuris buvo Donecko oro uoste sausio mėnesį, kai jo draugai turėjo pasiduoti. Taip su priešu, kaip elgėsi šis žmogus, nesielgė niekas. – Pone Bruveri, kam tai buvo naudinga ir kas galėjo nuspręsti šio veikėjo likimą? V. Bruveris: Aš taip pat būčiau linkęs manyti, kad tai Rusijos specialiosios tarnybos ravi po truputį savo darželį. Reikia suprasti, kad tokie, kaip „Givis“ ar „Motorola“ ir kiti tokie odioziniai kadrai yra daugiau figūros televizijai. Tačiau, žinoma, ideologiškai tai yra stiprus smūgis. Visiškai neatmestina, kad ir Ukrainos specialiosios tarnybos tą galėjo padaryti. Jis buvo nužudytas pačioje bazėje, savo kabinete 6 ryto pro langą įšauto granatsvaidžio-ugniasvaidžio sviediniu, granata. Jei sakytume metaforiškai, tai atėjo, paskambino į duris, jis jas atidarė, jam paleido kulką į galvą, o užpuolikas išėjo nepastebėtas. Man sunku patikėti, kad tiek valios ir pasirengimo turėtų Ukrainos specialiosios tarnybos. Man tai labiau panašu į Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą arba kažką iš separatistų vidaus, iš savų. Vidaus įtakos sferų ir išteklių dalybos eina į pabaigą ir jos tampa vis žiauresnės. – Vėl įsiplieskę kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje dažnai siejami su naujuoju JAV prezidentu ir jo politika Rusijos atžvilgiu. Sutapimas ar ne, tačiau padėtis itin paaštrėjo po Dobaldo Trumpo pokalbio su Vladimiru Putinu. Ką apie tai manote? Kaip jūs vertinate tas versijas? L. Linkevičius: Mes sakėme, kad bus pereinamasis laikotarpis, kol JAV administracija įžengs į aktyviąją fazę, kol vyraus lyderystės stoka Europoje ir neapibrėžtumas, tol bus bandoma, blefuojama, tikrinama, kiek toli galima eiti. Mes ir anksčiau sakėme, kad taip bus, taip tik atsitiko. Dar prieš keletą dienų galėjome teigti, kad karinių veiksmų intensyvumas yra 2014 m. lygyje. Tiesa, Rusijos karių teritorijoje kiek mažiau, tačiau nuo sausio pabaigos jau žuvo 17 Ukrainos karių, iš viso apie 30 žmonių kartu su civiliais. Pagerėjimas Adijevkoje yra sąlyginis, padėtis labai neapibrėžta, sunkioji ginkluotė sukoncentruota tie siena. Padėtis mus verčia labai atidžiai stebėti. Labai svarbu rodyti politinę, moralinę paramą ukrainiečiams. Visai neseniai Briuselyje, susitikę su Ukrainos atstovais, vicepremjere Ivanna Klympush-Tsintsadze kalbėjomės apie visa tai. Aš pats telefonu dažnai pasikalbu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu. Klausiu jų, kuo mes galime padėti, o visi prašo vieno – politinio solidarumo ir paramos. Jie ne iš visur sulaukia tokių signalų, o jiems to labai reikia. Turime daryti tą, ką galime. Šiuo atveju, paramos generavime, buvome lyderiai ir turime išlaikyti visa tai, kad prisijungtų daugiau kolegų. Visuose Europos lyderių kontaktuose, NATO generalinio sekretoriaus, ES vadovų susitikimuose, pokalbiuose su Amerikos administracijos atstovais yra keliamas Ukrainos klausimas, tikrai tą žinau. Tam nemažai laiko skiriama, norima sulaukti labiau apibrėžtų atsakymų, kurių kol kas dar nėra. – Jūs pats, kuo tai aiškinate? L. Linkevičius: Yra parodoma, kas kontroliuoja situaciją, kaip visada, pademonstruojama iš jėgos pozicijų. Kartais ieškoma „išėjimo strategijų <...>. „Givio“ pašalinimas irgi galėtų būti dalis šiokios tokios kosmetikos, nes politinėse darybose reikia turėti argumentų. V. Bruveris: Aš manau, kad čia apskritai Rusija gali mėginti braukti „Minską2“ [Minsko susitarimą – LRT.lt] nuo stalo, vėl kurti naują atvejį Adijevkos pagrindu. Taip kurti naują situaciją, pastatyti ukrainiečius, vis dar juos remiančius Vakarus, tik kur kas labiau susiskaldžiusius ir fragmentuotus prieš naują situaciją, rodančią, kad štai mes bet kada galime padaryti, kad ir lokalinę, bet labai kruviną operaciją, taip demonstruodami, kad jėga ir pranašumas mūsų pusėje. Tačiau jei jie bandė tai daryti, manau, kad jiems nepavyksta, nes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės pasirengimas dabar ne tas. Negalvokime, kad šitos situacijos neišnaudojo Ukraina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu. Nors tragiškai tai skamba, bet šitas karas Ukrainai ir pačiam Kijevui visai į naudą, nes mobilizuoja visuomenę. Taip pat rodo, kas Rusija yra Vakaruose ir pačius Vakarus stato į kampą, jei jie būtų rimtai galvoję apie sankcijų „nuėmimą“. Grynai kariniu požiūriu, ukrainiečiai pasistumia į priekį ir tiems patiems separatistams ir juos kuruojantiems rusams rodo, kad jei jie tikisi kažkokių lengvesnių sprendimų, tai jie labai klysta. R. Bogdanas: Adijevka yra visai šalia Donecko. Kai ukrainiečiai išėjo į pramoninę zoną, tai padarė tam, kad nebūtų bombarduojami gyvenamieji namai. Jie praėjo truputį į priekį, tačiau tai yra dar arčiau centro. Per visą šitą konfliktą jie sugebėjo užimti naują placdarmą, kuris dengia strateginį kelią iš Horlivkos į Donecką, taip pat, jei jie ten stato sunkiąją artileriją, ji ten pasiekia „Donecko liaudies respublikos“ administracijos centrą. Tai toks yra karinis rezultatas. Šitos atakos išvakarėse V. Putinas telefonu kalbėjosi su D. Trumpu ir D. Peskovas pasakė, kad apie Ukrainą buvo nekalbėta. Tarkime, galėtume patikėti, kad bent jau nebuvo kalbėta taip, kaip norėtųsi. Be to, tuo pačiu metu, P. Porošenka buvo Vokietijoje, susitiko su A. Merkel. Kiek girdėjau, tai buvo labai palankus ir šiltas susitikimas, naudingas Ukrainai. – Ministre, pirmadienį Ukrainos klausimas buvo aptartas ir ES Užsienio reikalų taryboje Briuselyje. Kaip tokie kariniai veiksmai keičia politines nuostatas? L. Linkevičius: Man susidarė įspūdis, kad pozicija dar labiau konsolidavosi. Priežasčių yra daug, bet viena jų – tas neapibrėžtumas, užjūrio neaiškumas. Visi kolegos kalbėjo ir vertino labai panašiai. ESBO vardu kalbėjo Austrijos kolega, jo vertinimai buvo vienareikšmiški. Normandijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis kalbėjo daugiau mažiau taip, kaip visi. Mes neturėjome tikslo aptarinėti sankcijų, bet tai įvyko savaime. Tie, kurie kalbėjo, sakė, kad mūsų kriterijai nesikeičia, mes privalome pratęsti sankcijas. – Kaip keičiasi politinė padėtis Ukrainoje? Kurie politikai populiariausi? R. Bogdanas: Dar norisi užbaigti karinę temą. Jei ukrainiečiai anksčiau vis kalbėjo apie sankcijas, tai man dabar pradeda atrodyti, kad Ukrainoje bręsta toks ryžtas, kad tie vyrai, kurie yra fronte yra apšaudyti ir jie nebebijo kariauti, jie jaučia, kad turi pakankamai jėgos. Aš net baiminčiausi, kad sankcijų „nuėmimas“ galėtų sukelti tai, kad ukrainiečiai norėtų „atsiimti“, užbaigti šią istoriją, kad nebekabėtų ore. V. Bruveris: Vadovaujantys „kadrai“ vis dėl to sako, kad kepurėmis neužmėtysime, būtų per daug nuostolio, per daug civilių aukų. R. Bogdanas: O dėl politinės situacijos man susidarė įspūdis, kad pamažu brandinami Ukrainos priešlaikiniai rinkimai. – Julija Tymošenko vėl yra populiariausia politikė? R. Bogdanas: Taip. Sekmadienį dalyvavau Michailo Saakašvilio organizuojamame judėjime. Jau atiduoti dokumentai registruoti naują politinę partiją, kuri vadinsis „Naujų jėgų sąjūdis“. Jie atkuria tą pavadinimą, bet stengiasi konsoliduoti žmones iš įvairiausių sričių, įvairiomis politinėmis pažiūromis, svarbiausia, kad tie žmonės būtų antikorupciniai, kad jie būtų prieš tai, kas labiausiai pūdo Ukrainą. V. Bruveris: Manau svarbesnis politinis frontas Kijeve, nei karinis. Kariniame fronte daugmaž aišku, Ukraina gali ir pajėgi laikyti status quo, gal net pagerindama savo taktinę situaciją kai kuriose fronto zonose. Tačiau šiame kare svarbiausia Vakarų konsolidacija ir aiški sankcijų politika, sankcijų stiprinimas. Labai gaila, kad dabar tas sankcijų stiprinimas yra nerealus. Reikia, kad Rusijai kuo greičiau baigtųsi pinigai. O pačiai Ukrainai svarbiausias politinis frontas, kuriame nematyti atsinaujinimo, nesiformuoja į tikras politines partijas panašios politinės jėgos. Visos tos pačios politinės figūros scenoje – Rusijai į naudą. Jiems naudinga tokia užsistovėjusi pelkė, kuri tik didina nestabilumą ir visuomenės nusivylimą valstybe. L. Linkevičius: Vidinė socialinė įtampa yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame. Jaučiamas toks susierzinimas ir nepakantumas. Klausiau gero pažįstamo, žurnalisto Saviko Shusterio, kaip nuotaikos jo draugų, kurie kariauja fronte. Tai jis gana griežtai pasakė, kad mes parai paliksime savo pozicijas, nuvažiuosime į Kijevą, padarysime tvarką ir grįšime atgal kariauti. Gal jis, kaip žurnalistas kažkiek perdeda, bet yra labai daug įtampos. Šiuo atveju Rusijos pozicija yra protinga – laukti, kol ta įtampa subręs. Dabar kainos yra labai išaugusios, pavyzdžiui, už šildymą žmonės nemoka mokesčių – visiška suirutė ekonomikoje. Negalima sakyti, kad nėra kovos su korupcija, bet tai vis dar netenkina žmonių. Tas sukilimas gali bū

Ilja Laursas: „Sėkmingi startuoliai pasižymi didele tolerancija rizikai“

„Dabartinės kartos laukia dideli pokyčiai: virtuali realybė, daiktų spausdinimas, minčių skaitymas, dirbtinis intelektas. Šiose srityje 5 metų laikotarpiu atsiras labai daug naujų darbo vietų, – sakė vienas garsiausių Lietuvos verslininkų Ilja Laursas. – Šiandien visame pasaulyje su dirbtiniu intelektu susijusių darbo vietų yra labai nedaug, tačiau po 10 metų jų bus milijonas ir daugiau.“ „Renkantis karjerą šiose „karštose“ srityse, aplanko malonus pojūtis viduje, nes jauti, kad gali kažką pakeisti pasaulyje, o ne renkiesi tą kelią, kuriuo žmonės ėjo jau kelis šimtų metų. Taip pat, konkurencingumas yra aukštesnis, nes galima konkuruoti tokiame pačiame arba net aukštesniame lygmenyje su verslo senbuviais“, – KTU vykusioje paskaitoje studentams kalbėjo I. Laursas. Vienas žinomiausių verslininkų Lietuvoje ir pasaulyje, rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas bei vienas iš 25 Europos technologijų lyderių pagal „Wall Street Journal“ Ilja Laursas vasario 2 d. KTU „Santakos“ slėnyje studentams skaitė paskaitą „Kaip studijų projektą paversti startuoliu?“. Patarimas – domėtis viskuo ir daug dirbti Auditoriją iki paskutinės vietos užpildžiusiems studentams I. Laursas sakė: „Proto, disciplinos, informacijos paieškos ir pritaikymo, komunikacijos treniruotė, kuri vyksta Universitete, yra labai reikalinga tolimesniame žmogaus gyvenime ir karjeroje. Žinios bet kokioje veikloje sudaro tik keletą procentų, o visa kita yra motyvacija, komunikacija, įdirbis ir t.t.“ „Neseniai skaičiau labai įdomią knygą, – pradėjo pasakoti verslininkas. – Viena tos knygos tezių teigė, jog žmogus paprastai elgiasi labai neracionaliai, paskirstydamas „svorį“ tarp sprendimo „Ką daryti?“, nesvarbu, kur – gyvenime, karjeroje ar šiais metais, su vykdomuoju režimu, kada tu iš tikrųjų kažko imiesi ir darai.“ Universitete apsilankęs vienas garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų priminė studentams mokslininkų išvadas, kurios sako, jog planavimui to, ką ir kodėl darai, t.y. „investavimui“ į supratimą, optimalu skirti 15 proc. savo laiko, 5 proc. turėtų būti skirti nuolatiniam savęs patikrinimui, ar iš tiesų tai, ką darai, veda prie tikslo, o likusieji 80 proc. yra darbas, darbas, darbas. Paklaustas, ką darytų kitaip, jeigu šiandien tebebūtų studentas, entrepreneris patikino, kad pilną mėnesį, o ne 5 minutes, vieną paskaitą ar vieną mėnesį, skirtų bandymams surasti informacijos apie absoliučiai viską, bendraudamas su žmonėmis, naršydamas internete, įvertindamas vieną kitą karjeros galimybę, asmenines vertybes. „Taigi, jei metuose yra 12 mėnesių, 2 iš jų turi būti skirti veiklos planavimui, įvertinimui ir patikrinimui, o likusieji 10 – darbui“, – teigė I. Laursas. Sėkmė šypsosi nebijantiems rizikuoti Verslininko teigimu, dabartiniai startuoliai „veikia“, esant dvejoms žmogaus savybėms: tolerancijai rizikai ir supratimui. I. Laurso įsitikinimu, pirmoji yra įgimta: „Šiandien jau yra atrastas DRD4-7R genas (angl. Wanderlust gene), sukeliantis norą rizikuoti, ištirti naujas pasaulio vietas, kurti idėjas. Šį geną turintys 20 proc. žmonių populiacijos jaučia vidinį poreikį nuolat ieškoti, daryti, kažką naujo, jų negąsdina rizika.“ Visgi dauguma žmonių šio geno neturi ir jaučiasi komfortabiliau, turėdami prognozuojamą ateitį, o bet kokia rizika, kurią tenka prisiimti, sukelia neigiamas emocijas. Grįždamas prie antrosios savybės – supratimo – I. Laursas sako, jog sugalvoti idėją ir turėti vadovavimo savybių nepakanka geram startuoliui sukurti – reikia kasdienio ir sunkaus darbo. Jo teigimu, norint turėti pradinį atskaitos tašką, reikia įdėti bent tūkstantį darbo valandų. „Apibendrinant, tik tolerancija rizikai ir supratimas, o ne lyderystė, kvalifikacijos, idėjos, turi didžiausią reikšmę šiandienos startuoliams, nes jų veikimas yra paremtas nuolatinių rizikų prisiėmimu: nuo finansinių, iki asmeninių, iki verslo ir t.t.“, – vardijo I. Laursas. Finansinėse technologijose lenkia JAV „Nextury Ventures“ įkūrėjo teigimu, dominuojantis sėkmingų technologinių Lietuvos startuolių modelis šiandien – prototipo sukūrimas, išbandymas ir veiklos vykdymas nacionaliniu mastu, nes taip yra greičiau, ženkliai pigiau ir dėl mažos rinkos – daug lengviau. Verslininko teigimu, finansinių technologijų srityje Lietuva yra ypatingai pažengusi ir JAV lenkia 10-15 metų. „Atsiradus sėkmės „simptomams“, optimaliausias daugumos technologinių startuolių (angl. tech startups) pasirinkimas – plėsti veiklą užsienyje. Pagrindiniai tos plėtros centrai šiandien yra Silicio slėnis JAV, Londonas, Berlynas, Amsterdamas, kai kurie Skandinavijos miestai“, – sakė I. Laursas, pažymėdamas, kad sėkmė yra ekosistemos, o ne vieno žmogaus ar vienos kompanijos produktas. Anot pašnekovo, po 5-10 metų, ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos mastu, bus palankios sąlygos atsirasti startuoliams, veikiantiems finansinių technologijų, sporto technologijų, dirbtinio intelekto, robotikos, virtualios ir išplėstos realybės srityse. Noras kompensuoja žinių trūkumą „Nextury Ventures“ pradėjus bendradarbiauti su KTU, ne viena komanda, su kuria dirba fondas, sėkmingai vysto savo startuolius. I. Laurso teigimu, darbo su pradedančiosiomis įmonėmis spektras – platus: nuo nusistovėjusių ir toli pažengusių startuolių iki darbo su individais. „Beveik trečdalis tų, kurie kreipiasi į „Nextury Ventures“, konkrečių idėjų neturi, tačiau tai neužkerta kelio bendram darbui. Šiuo metu priimame apie 100 paraiškų per savaitę, – sakė I. Laursas. – Visgi, už idėją žmonės yra daug svarbesni. Motyvuotiems asmenims stengiamės padėti visapusiškai: nuo pagalbos, suburiant komandą, strategijos kūrimo, finansinių investicijų.“ I. Laursas pabrėžė, kad vienas atskaitos taškas, formuojant savo startuolį, yra noras sukurti kažką savo. Tačiau tik 20 proc. žmonių yra iš tiesų pasiryžę vardan to sunkiai dirbti: „Didelis noras gali kompensuoti bet kokį žinių trukumą, padėti įveikti problemas, su kuriomis teks susidurti ateityje.“ Verslininko nuomone, jeigu į turimą verslo idėją žmogus nepasiruošęs investuoti bent jau savo pastangų, tada kitos jo savybės ar susidariusios aplinkybės tampa visiškai nebesvarbiomis. Parengta pagal KTU pranešimą, KTU nuotrauka

S. Tamkevičius: kapitalizmą puoselėjanti politinė kultūra tarnauja Mamonai

Vladimiras Laučius, LRT.lt Jėzus pašaukė savo mokinius būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui jį nebus lengva, todėl klystų tikintieji, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Taip portalui LRT.lt sako buvęs Kauno arkivyskupas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris Sigitas Tamkevičius. „Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų“, – sako LRT.lt pašnekovas. – „Gyvenimo būdo“ rubrikose žiniasklaidoje demonstruojamas hedonistinis gyvenimo būdas atrodo vienintelis vertas dėmesio. O kur šiais laikais askezę pabrėžiančio gyvenimo būdo propaganda? Regis, net Bažnyčia šiais laikais vengia apie tai tvirčiau pakalbėti? – Jūs teisingai pastebėjote, kaip plačiai reklamuojamas hedonistinis gyvenimo būdas. Būtų pakenčiama, jei tai darytų tik geltonoji žiniasklaida. Pagundai rinktis lengvą ir savanaudį gyvenimo stilių pasipriešina tik nedaugelis. Neatsitiktinai ir velnias, kaip rašoma Evangelijoje, alkanam Kristui siūlė akmenis paversti duona. Šiandienėje Bažnyčioje sutinkame didelę įvairovę: nuo radikaliai sekančių Kristų iki balansuojančių tarp krikščionybės ir pasaulio dvasios. Tikrai šiais laikais daugiau kalbame apie mylintį Kristų, bet ne kryžių nešantį. Bažnyčioje aš pastebiu tam tikrą slinktį nuo grynosios askezės – pasninkų, apsimarinimų ir kitokių savęs varginimų praktikos prie tarnavimo ir meilės darbų. Mane ne mažiau už šv. Ignaco ar kurio kito šventojo naudotas askezės priemones žavi šv. Motinos Teresės iš Kalkutos tarnavimas vargšams ir mirštantiesiems. Pasiaukojantis tarnavimas yra pati gražiausia askezės forma, ir Bažnyčia ją ne tik skelbia, bet ir vykdo. Praėjusią vasarą pervažiavau Sibirą ir ten mačiau daugybę pavyzdžių, kaip Bažnyčios žmonės, palikę jaukius namus Europoje ir daug ko atsisakę asmeniniame gyvenime, pasišventę tarnauja vietiniams žmonėms. Esu įsitikinęs, kad šiandieniame pasaulyje apie askezę ne tiek reikia kalbėti, kiek ją vykdyti, gyvu pavyzdžiu liudijant, kad žmogus tampa laimingas ne savo norus tenkindamas, bet mylėdamas ir žmonėms tarnaudamas. – Kaip propaguoti tokią askezę pasaulyje, kuris pastatytas ant vartojimo, „apsišvietusio egoizmo“ ir godumo pamatų? Kaip gali krikščionybė taikiai sugyventi su kapitalizmu ir vartotojiška visuomene? – Taikus sugyvenimas su vartotojiška visuomene nėra Bažnyčios tikslas. Jėzus pašaukė savo mokinius, tai yra mus visus, priėmusius Jo Evangeliją, būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui Jį nebus lengva. Todėl klystų krikščionys, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų. – Kam tarnauja šiuolaikinis kapitalizmas ir jį puoselėjanti politinė kultūra – Mamonai ar Dievui? – Be jokios abejonės, ji tarnauja Mamonai. – Bažnyčia Lietuvoje daug kalba apie šeimos svarbą. Bet juk Kristus sako: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ Ar nėra prieštaravimo tarp šių Dievo Sūnaus žodžių ir nuolatinio dėmesio sutelkimo į vadinamąsias šeimos vertybes? – Prieštaravimo tarp Kristaus žodžių ir Bažnyčios angažavimosi šeimos vertybėms tikrai nėra. Jėzus, teigdamas, jog atėjo „sukiršinti sūnaus prieš tėvą“ etc., tik norėjo pasakyti, kad net artimiausi žmonės dažnai bus pasidaliję: vieni priims Jo Evangeliją, kiti – atmes. Mes, pergyvenę sovietmetį, matėme daugybę pavyzdžių, kaip tikinčių tėvų vaikai tapdavo marksistais ir, priešingai, komunistų vaikai tapdavo nuosekliais krikščionimis. – Viešojoje erdvėje kartojasi sentimentalumo protrūkiai dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų. Sakoma, kad jie daug geresni už žmogų, dėl juos ištinkančių negandų esą reikėtų labiau sielotis. Kaip vertinate šią meilės gyvūnams ir santykinės nemeilės žmonėms raišką? – Normalus žmogus myli ne tik žmones, bet ir jį supantį pasaulį, sykiu ir savo keturkojus draugus. Tačiau kartais žmogui nutinka negerų dalykų, ir jo emocijos susimaišo. Skaičiau vienos moters mintis, kuri teigia padariusi išvadą, jog niekam nereikia daryti gera. Tokią išvadą galima padaryti tik po didelio nusivylimo žmonėmis. O tuomet visą dėmesį lengvai galima perkelti tik į keturkojus draugus. Būtų labai blogai, jei juos mylėdami liktume akli ir kurti, kai šalia mūsų yra tiek daug kenčiančių ir nelaimingų žmonių. – Aldosas Huxley knygoje „Brave New World“ ir George`as Orwellas „1984-uosiuose“ pateikia du žmonijos nuosmukio scenarijus. Pagal Orwellą, barbarybę mums atneš valdžios priespauda ir jos įrankiai: prievarta, cenzūra, nelaisvė ir melas. Pagal Huxley, viso to nereikės: nebebus prasmės drausti knygas, nes nebeliks norinčių jas skaityti; bukins ne informacijos ribojimas, o jos perteklius; tiesa bus ne slepiama, bet paskandinta bereikšmių dalykų jūroje; žmonės bus valdomi ne skausmu ir baime, o malonumais. Panašu, kad teisus buvo Huxley. Štai kad ir krikščionybės likimas: jos įtaka mažėja, nors krikščionių niekas nepersekioja, nevaržo, protestantai ir katalikai nebežudo vieni kitų. Tikėjimą visuotinai žlugdo abejingumas ir pasišventimas malonumų pasauliui. Kokia krikščionybės ateitis Vakaruose, jei Huxley antiutopija išties panaši į mūsų tikrovę? – Negaliu nesutikti su Huxley samprotavimais, nes per savo gyvenimą spėjau pamatyti ir tikėjimo priespaudą, ir visišką laisvę. Priespaudos metais mačiau tikinčius mokinius, sugebėjusius tai priespaudai nenusilenkti. O šiandien matau (ir tiesiog verkti norisi), kaip jaunimas paskęsta visokios rūšies pigiuose gundymuose. Malonumų vaikymasis dažnai yra pavojingesnis už išorinę priespaudą. Apie krikščionybės ateitį nesiruošiu spėlioti, nes esu tikėjimo žmogus ir tikiu, kad niekada nepritruks ištikimų Jėzaus sekėjų. Istorijos tėkmėje aiškiai matomas bangavimas. Didelės medžiaginės gerovės supami žmonės pamažu pradeda nebevertinti tikrų dalykų ir pasineria į hedonizmą, tačiau po kuriuo laiko juo nusivilia, išgyvena savo gyvenimo beprasmiškumą ir vėl grįžta atgal. Toks yra šis Dievo pasaulis, kad klaidingi žingsniai atveda žmogų į aklavietę, kurioje jis gali žūti arba turi pasikeisti. Šis dėsnis veikia ir šiandienėje Europoje. Tik gaila, kad žmonės, nusivylę kairiuoju liberalizmu, kartais pasirenka labai radikalius gelbėtojus. – Jūsų paminėti kairieji liberalai šiandien vadina radikalais kone visus konservatyvesnių pažiūrų politikus ir rinkėjus. Už ką yra „Brexit“ šalininkai Britanijoje, Donaldo Trumpo rinkėjai Amerikoje, „Prawo i Sprawiedlivość“ rinkėjai Lenkijoje – už „radikalius gelbėtojus“ ar tiesiog už konservatyvią dešiniąją politiką? – Nusivylę žmonės dažnai pasisuka 180 laipsnių ir renkasi radikalius gelbėtojus. Tačiau tarp jūsų minimų rinkėjų, manau, yra labai daug palaikančių konservatyvią dešiniąją politiką. – Musulmoniškas pasaulis daugybę amžių kariavo su krikščionišku pasauliu. Šį karą pradėjo ne krikščionys: jų gyvenamas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje užgrobė musulmonai. Gerokai vėliau Osmanų imperijos kariuomenė buvo sustabdyta prie Vienos. Šiandien religinė, demografinė ir kultūrinė musulmonų pasaulio ekspansija tęsiasi, bet Bažnyčios atsakas į ją – susitaikėliškas, lyg krikščionybė labintų ją pamažu išstumiantį islamą. Kodėl? – Neabejoju, jei musulmonų pasaulis su ginklu brautųsi į Europą, jos valstybės atsakytų jėga ir dar kartą juos sustabdytų. Dabar padėtis yra kitokia. Gerovės supami europiečiai nenori savęs apsunkinti gausesnėmis šeimomis, o tuo metu musulmonų šeimos – gausios, ir jie laimi be karo. Prieš keletą metų Astanoje dalyvavau didelėje religinių lyderių konferencijoje, kurioje vienas musulmonų dvasiškis kalbėjo: „Mes Europą užkariausime be ginklų“. Ką gi, mums lieka tik dvi alternatyvos: arba išlaikyti savo krikščioniškas šaknis ir atitinkamai gyventi, arba susitaikyti su mintimi, kad ateinančios kartos bus priverstos priimti islamą. Bažnyčios laikysenos musulmonų atžvilgiu nevadinčiau susitaikėliška. Bažnyčia tikrai prarastų savo tapatybę, jei neištiestų rankos esantiems varge, nes jos misija yra ne tik nešti tikėjimą, bet drauge ir meilę bei gailestingumą. Todėl visai suprantamas popiežiaus Pranciškaus raginimas padėti imigrantams neatsižvelgiant į tai, ar jie yra krikščionys, musulmonai, drūzai, ar budistai. Pats nelemčiausias susitaikėliškumas vyksta politikų galvose, kai jie, atmetę Europos krikščioniškąsias šaknis, aklai gina idėjas, vedančias Europą į labai miglotą ateitį. – Kodėl girdime garsiai skambantį Vatikano balsą, kai reikia užtarti musulmonų pabėgėlius, bet to balso beveik negirdėti, kai Azijoje ir Afrikoje žudomi ir persekiojami krikščionys? – Nenorėčiau sutikti, kad popiežius tyli, kai yra žudomi krikščionys, ir kalba tik apie pagalbą pabėgėliams. Jis kalba apie vienus ir neužmiršta kitų. Tik man atrodo, kad žiniasklaida, medžiojanti sensacijas, greičiau pasigauna intriguojančius faktus, o tai, kas pastoviai vyksta, ją mažiau domina. Bangų ant Lesbo salos kranto išmestas negyvas vaikelis yra sensacija, o kad kažkur bažnyčioje susprogdinami besimeldžiantys krikščionys ar jiems nupjaunamos galvos – jau nebėra sensacija, nes tai vyksta nuolatos. – Bet kažkaip negirdėti Vatikano raginimų Vakarų valstybėms apginti musulmoniškose šalyse persekiojamus ir žudomus krikščionis, įvesti toms šalims kokias nors sankcijas. Kodėl? – Tokie popiežiaus paraginimai neatneštų jokios naudos, o krikščionių padėtį greičiausiai dar pablogintų. – Lietuvos politiniame gyvenime krikščioniškas vertybes daugiausiai mėgina ginti dviejų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių-krikdemų atstovai. Kuriems tai sekasi geriau, Jūsų manymu? – Nuoseklus krikščionis politikas, nesvarbu, kuriai partijai priklausytų, turi ginti krikščioniškąsias ver

TSPMI vadovas R. Vilpišauskas: dabar institutas siekia daug platesnės misijos

 Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Pirmaisiais veiklos metais Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) labiausiai orientavosi į diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymą, o dabar siekia tapti stipriausiu socialinių mokslų centru. Taip interviu LRT.lt teigia 25-metį švenčiančio TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas. „Mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius“, – teigia 1992 metais įkurto TSPMI direktorius. Skaičiuojama, kad institutą sudaro apie 60 tyrėjų, 600 studentų ir apie 3300 studijas baigusių alumnų. – Pone R. Vilpišauskai, TSPMI gyvuoja ketvirtį amžiaus. Koks buvo ir kokiu tapo institutas per 25-erius gyvavimo metus? – Manau, kad pirmaisiais metais labiausiai orientuotasi į diplomatų ugdymą. Būtent užsienio politikos, tarptautinių santykių studijos buvo labiausiai akcentuojamos. Tuo metu studijavo ir dalis jau dirbusiųjų Užsienio reikalų ministerijoje (URM), kiti ten dirbti pradėjo vėliau, baigę studijas. Sakyčiau, tuo metu pagrindinis akcentas buvo diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymas, o per 25 metus ta tikslinė grupė gana smarkiai išsiplėtė. Dabar institutas siekia daug platesnės misijos. Mes ją apibrėžiame kaip norą ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui, o kalbant paprasčiau, būti stipriausiu socialinių mokslų centru, kuris suteikia gerą universitetinį socialinių mokslų išsilavinimą, kurio pagrindas ar jungiančioji ašis – politikos mokslai, tarptautiniai santykiai. Tačiau tuo pačiu suteikiamas ir universitetinis socialinių mokslų išsilavinimas, įskaitant ekonomiką, filosofiją, teisę, sociologiją. Kitaip tariant, mokslas apie visuomenę ir dažnai politikos mokslai yra susiję su kitomis disciplinomis, todėl mūsų akcentas dabar – toks bendresnis ir orientuotas jau ne tiek į žinių perteikimą, kiek į analitinių įgūdžių, kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymą, gebėjimą veikti. Ne tik žinoti, bet ir veikti. – Pirmasis TSPMI vadovas buvo teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Kūris, vėliau institutui vadovavo politologas Raimundas Lopata. Jūs direktoriaus pareigas einate jau antrąją kadenciją. Kokie skirtumai tarp ankstesnių vadovų ir jūsų? – Kiekvienas vadovas dirbo tam tikru metu, kuriuo buvo aktualūs tam tikri dalykai. E. Kūris labai daug padarė kurdamas institutą ir su dideliu entuziazmu žengė pirmuosius žingsnius, suformavo tą branduolį, kurį toliau plėtojo R. Lopata. Vadovaujant R. Lopatai, buvo aktualūs ne tik studijų ar mokslinių tyrimų klausimai, bet ir paties instituto infrastruktūros plėtros klausimai. Buvo persikelta į Vokiečių g. iš Baltupių, nes ten labai trūko patalpų ir tai ribojo instituto veiklą. Manau, kad R. Lopata padarė didelį darbą, sukurdamas infrastruktūrą. Tuomet institute labai daug dėmesio buvo skiriama praktinei politikai stojant į Europos Sąjungą ir NATO, vykstant kitiems svarbiems pokyčiams Lietuvoje. Buvo labai daug dirbama su sprendimų priėmėjais. Kai institutui pradėjau vadovauti aš, buvo kitas raidos etapas. Jau buvo infrastruktūrinis pagrindas ir buvo galima labiau susitelkti į mokslinius tyrimus, dėstymo kokybę, dėstymo ir tyrimų veiklų derinimą, ieškoti kiekvienam instituto darbuotojui tinkamo balanso tarp dėstymo, tyrimų, viešo komentavimo ir dar daugiau dėmesio skirti užsienio partneriams. Manau, kad tai dabar labai svarbi mūsų veiklos dalis – tiek imantis bendrų projektų su kolegomis Vakarų universitetuose, tiek dalyvaujant konferencijose. Gerai išmanydami vykstančias diskusijas geriausiuose socialinių mokslų universitetuose ir centruose mes galime geriau prisidėti prie Lietuvos aktualijų vertinimo ir problemų sprendimo. – Kiek TSPMI svarbus matomumas viešojoje erdvėje? Pastaruoju metu instituto viešieji ryšiai gana aktyvūs, institutas gerai matomas viešumoje. – Jis svarbus, bet svarbus visų pirma kaip atspindys to, ką mes darome. Ką mūsų tyrėjai išanalizuoja, kokias įžvalgas gali pasiūlyti ne šiaip pasakydami savo nuomonę, o pagrįsdami ją savo bei kolegų iš užsienio atliktais tyrimais, galėdami palyginti ir kitaip pažiūrėti į Lietuvoje svarstomus dalykus. Taip pat kaip atspindys to, ką mes apskritai darome ne tik mokslinių tyrimų prasme, bet ir organizuodami diskusijas institute, renginius, kurie atitinka mūsų strateginius prioritetus, kryptis. Šia prasme viešas matomumas neabejotinai svarbus. – Kokie tie prioritetai? – Pirmiausia, žinoma, susiję su studijomis – aukščiausio lygio bakalauro ir magistro studijos. Taip pat – inovatyvūs mokslo tyrimai, mūsų bendruomenės ryšių palaikymas ir stiprinimas. Čia labai svarbus buvo TSPMI alumnų bendruomenės įkūrimas prieš kiek mažiau nei dvejus metus. Tai labai geras būdas palaikyti ryšį su institutą baigusiais asmenimis. Alumnai mums labai padeda ir prisideda prie mūsų studentų ugdymo, jų karjeros galimybių plėtros. Kitas svarbus prioritetas – reagavimas į tai, kas vyksta Lietuvoje, savo ekspertizės išnaudojimas dalyvaujant diskusijose dėl Lietuvos visuomenei ar platesniam regionui svarbių klausimų. Tai – rinkimų kampanijos, programų ir rezultatų analizė. Domina ir saugumo situacijos pokyčiai – tai, kas vyksta ES, kitose šalyse, JAV; kaip apskritai keičiasi bendra pasaulio situacija tiek politiniais, tiek saugumo ir ekonominės politikos klausimais. 2015­-aisiais buvo paskelbtos kelios mūsų tyrėjų studijos apie narystės ES dešimtmetį, kas įvyko svarbaus jo metu. Taip pat – apie XV vyriausybės prioritetų įgyvendinimą. – Praėjusiais metais pasaulio įvykiai – „Brexit“, JAV prezidento rinkimai, karas Ukrainoje – buvo plačiai nušviečiami žiniasklaidoje. Ar studentams įdomi užsienio politika, ar įdomesni Lietuvos politiniai įvykiai? – Praėjusiais metais esame atlikę gana išsamią alumnų apklausą. Klausėme, kas jiems atrodo svarbiausia iš studijų institute, ką vertina labiausiai. Lietuvos aktualijų išmanymą ir tarptautinių santykių išmanymą rinkosi panašus skaičius apklaustųjų. Kaip pagrindinis privalumas, kuris vėliau naudingas dirbant valstybės sektoriuje, diplomatinėje tarnyboje, versle ar nevyriausybinėse organizacijose, nurodomas analitinių įgūdžių ugdymas. – Kuriuose sektoriuose dažniausiai įsidarbina studentai, baigę TSPMI? – Mūsų turimais duomenimis, maždaug pusė baigusiųjų dirba viešajame sektoriuje, tačiau ne tik valstybės tarnyboje, ministerijose, prezidentūroje ar Seime, bet ir švietimo ar kitose organizacijose. Kita pusė baigusiųjų dirba versle, nevyriausybiniame sektoriuje, tarptautinėse organizacijose, ES institucijose. – Kai kurie TSPMI absolventai renkasi ir politiko kelią. Taip, politikais taip pat tampa. Dabartinės kadencijos Seime yra 6–7 parlamentarai, baigę bakalauro ar magistro programas institute. – Kiek absolventų tampa politologais? – Kai kalbama, ar Lietuvoje reikia tiek politologų, manau, dažnai klaidingai vartojama politologo sąvoka. Nes jei politologu laikysime žmogų, kuris gyvena iš to, kad domisi, analizuoja ir komentuoja politinius procesus, atlieka tyrimus, dėsto, – tai tokių yra labai nedaug. Nemažai mūsų instituto dėstytojų ir tyrėjų dažnai dar baigia ir magistro programą Didžiojoje Britanijoje ar kitoje šalyje. Pats esu baigęs tarptautinių santykių magistro studijas Anglijoje. Tačiau labai nedaug baigusiųjų institutą pasirenka toliau dirbti pedagoginę ir mokslinę veiklą. Todėl politologo sąvoka nėra tiksli, nes mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius. – Kokių politinių pažiūrų studentų daugiausia yra TSPMI? – Negaliu pasakyti. Kai jūsų kolegos – Nemira Pumprickaitė ir kiti – iš LRT TELEVIZIJOS rinkimų naktį studentų paklausė, jie pakėlė rankas, kas už ką balsuos. Bet tai nėra reprezentatyvus tyrimas. Neturiu tyrimų rezultatų. – Neretai pasigirsta kalbų, kad TSPMI – dešiniųjų meka. – Žinau, kad taip sako. Bet, mano nuomone, tiek tarp dėstytojų ir tyrėjų, tiek tarp studentų yra visų pagrindinių pažiūrų – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, tiek liberalių nuostatų. Tik tam tikru metu kai kurie iš jų labiau matomi ir aktyviau reiškiasi viešai, todėl turbūt ir formuojama tokia nuomonė. – Kokios tolimesnės instituto perspektyvos? – Manau, labai svarbu išlaikyti tarpdiscipliniškumą bei požiūrių ir tyrimo krypčių įvairovę, kuri dabar būdinga institutui. Tai natūralus mūsų praktikuojamos akademinės laisvės rezultatas. Taip pat svarbu stiprinti mūsų tarptautinį matomumą ir ryšius su kolegomis Vakarų šalyse, geriausiai vertinamuose universitetuose, tiek rengiant bendrus tyrimus ar publikacijas, tiek pasiūlant savo ekspertizę, kuri jiems būtų įdomi ne tik vienos šalies atvejo studijos prasme. Iki šiol dažniausiai mūsų analitikai tiesiog dalyvauja bendruose projektuose kaip Lietuvos ekspertai, kad pristatytų konkrečius Lietuvos politinio gyvenimo elementus ir jų analizę. Tokiuose projektuose Lietuva paprastai lyginama su kitomis šalimis ir ieškoma panašumų ar skirtumų bei mėginama juos paaiškinti. Mano vizija būtų tokia, kad mes ir mūsų tyrėjai būtume įdomūs ne tik kaip Lietuvos atvejo reprezentuotojai, bet galėtume pateikti įdomių, inovatyvių bendresnių įžvalgų apie tai, kas vyksta Europoje, ES, Rytų kaimynystėje. Kai mūsų tyrėjai taps žinomi dėl tokių bendresnių įžvalgų ir naujų idėjų, manau, bus galima ne tik kalbėti, kad esame pirmi Lietuvoje, bet ir įsitvirtinti kaip žinomi bendrai šiame regione kolegoms Vakaruose. *** Ramūnas Vilpišauskas (g. 1972 m. kovo 26 d.) – Lietuvos politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius (nuo 2009 m.), profesorius, social

R. Karbauskis ir S. Skvernelis: kurio politinės perspektyvos šviesesnės

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Premjero Sauliaus Skvernelio nesėkmingas vadovavimas vyriausybei būtų ir jo, kaip politiko apskritai, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Pastarasis, pasak apžvalgininkų, nors ir pasirodė pažeidžiamas, savo įtaką dar pademonstruos. „S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų. Bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – LRT.lt teigė politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė. Iš Seimo pasitraukusios Gretos Kildišienės skandalas atsiliepė tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), tiek jos vedlio R. Karbauskio reitingams. Pastarieji nukrito šešiais procentiniais punktais. Paskutinės „Vilmorus“ apklausos duomenys rodo, kad LVŽS vadovą R. Karbauskį palankiai vertina 46,3 proc. respondentų, o prieš mėnesį tokių buvo 51,7 proc. Tuo metu premjerui S. Skverneliui LVŽS narės skandalas – lyg vanduo nuo žąsies. S. Skvernelį teigiamai vertina 68,3 proc. respondentų – lygiai tiek, kiek ir gruodį. Maža to, kai R. Karbauskis pareiškė, kad dėl G. Kildišienės kilęs ažiotažas buvo „pirmas rimtesnis bandymas griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“, S. Skvernelis į tai sureagavo pasakydamas: „Į tokius kraštutinumus pulti nereikėtų.“ Tai – ne vienintelė prieštara tarp dviejų bendražygių. Kaip klostytis jų santykiai ir kurio iš jų politinės perspektyvos – šviesesnės? S. Skvernelis – premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė pastebi, kad S. Skvernelio reitingai visuomet buvo gerokai aukštesni nei R. Karbauskio ir jis buvo vienas iš pergalės kalvių. „Dvigalvis R. Karbauskio ir S. Skvernelio slibinas visuomet veikė. Tačiau S. Skvernelio populiarumas turėjo didesnį potencialią. Iš kitos pusės, premjerai visuomet rizikuoja išbarstyti pasitikėjimo kreditą. Viskas priklausys nuo to, kaip atrodys vyriausybė bent jau po pusmečio. Tuomet turės ryškėti darbų kontūrai. S. Skvernelio reitingai nėra „tefloniniai“. Algirdo Butkevičiaus reitingai irgi ilgai laikėsi, tačiau rinkimai parodė, kad jie nėra tokie nepajudinami“, – primena R. Urbonaitė. O R. Karbauskio situacija, pasak politologės, yra visai kitokia, nes kol kas Seimo įvaizdis nėra gerinamas ir tai gali atsiliepti jo reitingams. „Situacija su G. Kildišiene – dėmė visai kadencijai. Iš karto kilo problemų, ir jos su kiekvienu R. Karbauskio interviu anaiptol nedingsta. Man kol kas sunku paaiškinti, kas yra, bet kiekvienas interviu toli gražu ne gerina R. Karbauskio įvaizdį, bet jį blogina. Atrodo, kad R. Karbauskis apskritai nesiruošia prieš kalbėdamas su žiniasklaida ir tai gali atsiliepti jo reitingams. Seime – lengvas chaosas ir rinkėjai, matyt, daugiau vilčių deda į vyriausybę“, – LRT.lt sakė R. Urbonaitė. Politikos apžvalgininkė I. Makaraitytė primena, kad visuomenės nuomonės tyrimai ne visada atspindi realybę. „Taip, S. Skvernelis yra premjeras, bet premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose, o ne S. Skvernelio. Kalbama, kad, jei kiltų konfliktas ar ši politinė jėga skiltų į dvi dalis, neva dauguma nueitų paskui S. Skvernelį. Aš tuo labai abejoju, nes visi ištekliai ir pergalė bent jau frakcijos viduje labiau siejama su R. Karbauskiu, o ne S. Skverneliu. Taip, S. Skvernelis buvo didelis „valstiečių“ pergalės faktorius, bet R. Karbauskis turėjo visą įdirbį, Naisius. Galų gale, pinigus. To S. Skvernelis tikrai neturėjo“, – portalui LRT.lt komentavo I. Makaraitytė. Apžvalgininkės teigimu, labiausiai trikdantis veiksnys – tai, kad S. Skvernelis nori atimti įtaką iš R. Karbauskio, o pastarasis stipriai paslydo su G. Kildišienės istorija. Pasak I. Makaraitytės, S. Skvernelis perėmė iniciatyvą ir R. Karbauskis to esą greičiausiai niekada neatleis. „R. Karbauskis labai stiprus. S. Skvernelis kažkaip mano, kad R. Karbauskis gal jau ir „nurašytas“, tačiau S. Skvernelis apsiskaičiuoja. [...] R. Karbauskis neprarado įtakos partijoje, tiesiog morališkai sumenko. Pasirodė, kad jis labai pažeidžiamas. Jis buvo apgaubtas Naisių legendų, bet, iškilus asmeninių santykių istorijai, pasirodė esąs silpnas. S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų, bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – svarsto I. Makaraitytė. G. Dabašinskas: beveik niekas iš „valstiečių“ nepadėjo R. Karbauskiui Apžvalgininkas Ginas Dabašinskas sako, kad LVŽS nėra iki galo susiformavusi. Tai, pasak pašnekovo, neigiamai atsiliepia ir skandalų metu. „Šiuo atveju, esant nestabiliai situacijai, asmeninės politikų savybės, ambicijos, interesai ir kiti emociniai dalykai vaidina kur kas didesnį vaidmenį nei tuomet, kai struktūra jau susidėliojusi. Žinoma, tuomet taip pat šį tą reiškia asmenybės, bet struktūra amortizuoja įvairius judesius. Istorijoje, kurią mes stebėjome, lyderis nuolat kalbėjo už save, kitus ir aiškino situaciją. Bet beveik niekas iš įtakingų partijos žmonių nepadėjo R. Karbauskiui spręsti problemų, – aiškino G. Dabašinskas, pridurdamas, kad svarbų vaidmenį dar atliko Rima Baškienė. – Ji yra iš senosios partijos struktūros, o visi kiti nei kišosi, nei ką.“ Pasak apžvalgininko, S. Skvernelis užėmė pakankamai santūrią poziciją ir visi tai pastebėjo. „Jam jokių priekaištų nebuvo išsakyta. Negali reikalauti, kad jis užimtų kažkokią gynybinę poziciją, bet jo atsiribojimas buvo matomas. Klausimas, ar tai buvo strateginis atsiribojimas“, – svarsto pašnekovas. Kaip teigia G. Dabašinskas, S. Skvernelis yra puikus taktikas ir administratorius. „Tai žmogus, kuris į politiką atėjo ne todėl, kad tam ilgai ruošėsi, – tiesiog susiklostė palanki situacija. Toks taktinio mąstymo žmogus R. Karbauskiui pasirodė labai parankus, nes papildo jo savybes, leidžia padėti išspręsti konkrečius uždavinius. R. Karbauskis keičia nuomonę, stengiasi laviruoti, galbūt mato tikslą, bet jam reikia pagalbos sprendžiant konkretų uždavinį. R. Karbauskis stengiasi tarp įvairių įtakos šaltinių užimti puikią poziciją, bet matyti, kad jam nesiseka. S. Skvernelis jam tai tarsi garantavo, bet ne kaip partinis žmogus, o kaip žmogus, sprendžiantis savo taktinius uždavinius“, – LRT.lt kalbėjo G. Dabašinskas. Žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje, anot G. Dabašinsko, matyti, kad tai du labai skirtingi žmonės su skirtinga patirtimi. Jie esą susipažinę neseniai, jų politiniai tikslai ir ambicijos dar nėra sustyguoti. „Šioje erdvėje jiems reikia gyventi ir dirbti. Dabar kur kas palankesnė S. Skvernelio situacija. Jam reikia dirbti konkrečius darbus ir nesivelti į politinę viešųjų ryšių istoriją. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje jo situacija taps sudėtingesnė. Po pusmečio kils klausimas, ką nuveikė ši vyriausybė. Kol kas S. Skverneliui pavyksta laviruoti neužkliūvant, bet tai tik laiko klausimas. S. Skvernelis stipriai priklausomas nuo šiandienos situacijos. Jei jo, kaip premjero, vaidmuo nebus sėkmingas, tai ir jo, kaip politiko, ateitis bus neaiški. S. Skvernelio fiasko vyriausybės vadovo poste būtų jo, kaip politiko, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis“, – LRT.lt sakė G. Dabašinskas.

Socialdemokratai nerimsta: netenkina koalicija su „valstiečiais“, sieks peržiūrėti sutartį

 Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Esame spąstuose. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina“, – teigia kandidatas į Socialdemokratų partijos pirmininkus Gintautas Paluckas. Kad buvimas koalicijoje dabartinėmis sąlygomis yra klaida, tvirtina ir partijos pirmininko posto siekiantis Andrius Palionis bei Zigmantas Balčytis. Pasak jo, koalicija su valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra popierinė, koalicijos mechanizmai neveikia, o socialdemokratai tėra tik priedėlis prie kažko. Apie visuotinius socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus, krizę partijoje ir valdančiosios koalicijos ateitį – pokalbis su daugiausia palaikymo skyriuose sulaukusiais kandidatais į partijos pirmininkus Mindaugu Sinkevičiumi, Gintautu Palucku, Andriumi Palioniu ir Zigmantu Balčyčiu. – Pone Sinkevičiau, jūsų partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis yra pasakęs, kad partija po rinkimų yra krizėje. Sutinkate su tuo? Jūs, kaip partijos pirmininkas, kokių veiksmų imtumėtės, kad partija išeitų iš krizės? M. Sinkevičius: Sutinku, kad partija išgyvena krizę. Ji nėra pražūtinga, bet jos požymius mes visi matome. Ji akivaizdžiai pagilėjo po rinkimų. Akivaizdu, kad lyderystės ir išvedimo iš krizės trūksta. Tikimės, kad visuotiniuose partijos pirmininko rinkimuose bus rastas teisingiausiais pasirinkimas. Manau, pirmiausia turėtume skirti šiek tiek laiko analizei, galbūt turėtume pasiklausti ir visuomenės nuomonės. Po to turėtume padaryti išvadas. Mano tikslas – ne tik išvesti partiją iš krizės, bet ir laimėti minimum trejus rinkimus – partijos pirmininko, savivaldos ir Europos Parlamento. – Pone Paluckai, ką jūs akcentuojate siekdamas partijos pirmininko posto? G. Paluckas: Akcentuoju atsinaujinimą, mūsų vyresniųjų bičiulių pakeitimą naujais. Rinkėjai mums pasakė, kad nori naujų veidų. Taip pat akcentuočiau mūsų tapatybės reformą. Šiandien visi kalba apie pajamų nelygybę, socialinę atskirtį, tai daro tiek konservatoriai, tiek valstiečiai ir žalieji. Tai reiškia, kad socialdemokratai savo tapatybę turėtų atskleisti kitais būdais. Kalbu apie skandinaviškąją socialdemokratiją. Šiandien daugelis socialdemokratų sako: atimkime iš turtingesnių ir padalinkime mažiau turintiems. O skandinaviškoji socialdemokratija pasižymi solidarumo principu – moka visi, gauna taip pat visi. Manau, šis principas leis nesupriešinti visuomenės. Dabar visuomenė priešinama, tą labai sėkmingai daro valstiečių ir žaliųjų sąjunga. – Pone Palioni, ar jūs tvirtai apsisprendęs eiti iki galo siekiant partijos pirmininko posto? Kokią žinią jūs nešite partiečiams ir socialdemokratus palaikančiai visuomenės daliai? A. Palionis: Esu tvirtai apsisprendęs. Kaip ir visi kandidatai, esu susipažinęs su padėtimi partijoje. Yra krizė, daugelis partiečių laukia naujojo pirmininko rinkimų su nerimu. Susitikimuose su partiečiais skyriuose pabrėžiu, kad turime keistis iš esmės. Turi keistis vadovybė, turime girdėti, ką sako partijų skyriai, ko reikia periferijai. Šiuo metu partijos vadovybė skyrių signalų negirdi. – Pone Balčyti, kokią žinią jūs siunčiate partiečiams ir socialdemokratų rėmėjams? Z. Balčytis: Socialdemokratų partijoje esu jau 17 metų, turiu patirties ir galiu aiškiai pasakyti – jei situacija partijoje nebus pakeista, neatsiras žmogaus ir jo visos komandos, ateitis bus liūdna. Turi atsirasti lyderis, kuris partiją pastatys ant kitų bėgių. Ji turi būti moderni, šiuolaikiška, turėti priemonių tam pasiekti. Turime įsiklausyti ne tik į rinkėjus, bet ir į savo partiečius. 17 metų patirtis Europoje parodė, kad anksčiau buvo sunku rasti vyriausybę, kurioje nebūtų socialdemokratų. O dabar atvirkščiai – beveik neliko vyriausybių, kurią sudarytų vien socialdemokratai. Todėl iš esmės turime peržiūrėti valdymo sistemą. – Visi kalba apie atsinaujinimą, naujų lyderių paiešką. Jūs esate vienas labiausiai patyrusių socialdemokratų. Ar su jumis gali būti siejamas atsinaujinimas, nauja kryptis? Z. Balčytis: Man 63 metai, turiu patirties, tam tikrą politinį svorį. Kartais, priimant sprendimus dėl partijos pertvarkymo, reikia patirties ir išminties. Džiaugiuosi, kad nemažai jaunų partijos kolegų dalyvauja rinkimuose, aš juos matau kaip būsimus savo komandos narius. Manau, mes pajėgūs peržengti šį barjerą, užbraukti brūkšnį dėl praeities nuoskaudų ir turėti Lietuvoje kairiąją partiją, kuri sugrįžtų prie deklaruojamų vertybių. Mes turime gražius šūkius, mes juos teikiame žmonėms, bet atėję į valdžią ar būdami koalicijoje, mes nesugebame to įgyvendinti. – Pone Paluckai, ką jūs manote apie situaciją partijoje? Nesutinkate, kad yra krizė? G. Paluckas: Su Vilija Blinkevičiūte esame sutarę nevartoti žodžio „krizė“. Mes kalbame apie akligatvį, į kurį patekome. Tai neatsitiko staiga. Tai yra sisteminis dalykas, į kurį ėjome pastaruosius dvejus metus. Matėme, kur einame ir jokių išvadų nedarėme. – Jūs jau ilgą laiką kritikavote partijos vadovybę, esate vienas garsiausių kritikų. Jūsų nuomone, kur slypi dabartinės padėties šaknys? G. Paluckas: Manau, kad pagrindinė priežastis – atotrūkis nuo visuomenės. Tai sąlygojo partijos politikos, strategijos, komunikacijos grubias klaidas. 2016 metais mūsų partijos lyderis aiškino, kad kainos nedidėja, nors žmonių piniginės plonėjo. Atotrūkis tapo milžiniškas ir tai lėmė neigiamą rezultatą Seimo rinkimuose. Priežastys buvo akivaizdžios, tačiau vieni apie tai tylėjo per garsiai, kiti kalbėjo per tyliai. Artėjo rinkimai į Seimą ir niekas iš partiečių nenorėjo pyktis su pirmininku. – Pone Sinkevičiau, ką jūs apie tai manote? Kas lėmė dabartinę situaciją partijoje? M. Sinkevičius: Akivaizdu, kad visi darėme klaidų. Visi čia esantys kolegos yra iš įvairių vadovaujančių postų partijoje. Manau, kad negalima nusišalinti ir sakyti, kad klaidas darė kažkas kitas, o mes niekuo dėti. Yra laikas savianalizei, apraudojimui ir atsiprašymui. Klaidų išties padaryta, nušokome nuo bėgių ir praradome socialinį jautrumą, per dažnai mūsų vyriausybė gesindavo gaisrus, užuot bandžiusi konceptualiai įvertinti, kaip tai atrodo per kairiosios partijos prizmę. Dabar laiko kalbėtis apie tai, kaip išeiti iš šios situacijos, tikrai atsiras. Tačiau vienas žmogus nieko nepadarys. Akivaizdu, kad antro Brazausko neužauginome, tai bus komandinė lyderystė. – Pone Palioni, ką manote apie socialdemokratų buvimą koalicijoje su valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu ir tokiomis sąlygomis? Ar tai yra klaida? A. Palionis: Jei pažiūrėsime, kokios sąlygos – taip, tai yra klaida. Tokiomis sąlygomis socialdemokratai neturėtų būti koalicijoje. – Pone Paluckai, kokia jūsų nuomonė? Ar buvimas koalicijoje socialdemokratams naudingas? G. Paluckas: Esame spąstuose, tai jau esu sakęs. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina. Nežinau, kas laimės mūsų partijos pirmininko rinkimus, bet aš dėsiu visas pastangas, kad mes persiderėtumėme su valstiečiais ir žaliaisiais. Tokios sąlygos mūsų tiesiog netenkina. – Jei būsite išrinktas partijos pirmininku, nutrauksite dabartinę koalicijos sutartį ir sieksite ją pakeisti? G. Paluckas: Aš nesiekiu nutraukti, siekiu keisti. Mes norime didesnio vaidmens sprendžiant visuomenės problemas. Šiandieninis vaidmuo mūsų netenkina. Esame socialdemokratai ir labai keista, kad mes nesprendžiame socialinių, sveikatos apsaugos ar švietimo problemų, kurios šiuo metu didžiausios Lietuvoje. – Pone Sinkevičiau, jūsų situacija kebli, jūs tapote ūkio ministru, kai socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo iškeista į ūkio ministeriją. Kokia jūsų pozicija dėl buvimo valdžioje su „valstiečiais“ tokiomis sąlygomis, kokiomis esate dabar? M. Sinkevičius: Manau, reikia galvoti ne tik apie tai, kas naudinga partijai, kiek postų reikia, kad būtume girdimi ir įgyvendintume savo dalinę ar pilną programą. Reikia galvoti, kas naudinga Lietuvai, antraip mes veikiame ne vardan tos Lietuvos, o vardan partijos. Prisimenu, kad partijos taryboje mes visi trys pasakėme, kad norėtume eiti į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, tačiau tada dar nebuvo aiškūs derybiniai rezultatai. Derėjomės, bet susiderėjome nevykusiai, tą pripažįstu. Tačiau aš nesijaučiu šios situacijos įkaitu. Manau, kad galima kalbėtis, persiderėti. Galima trenkti durimis ir išeiti, tačiau kokios alternatyvos bus valstybei? „Valstiečiai“ ir konservatoriai? „Vaivorykštė“ su opozicija? Svarstydamas šias alternatyvas manau, kad dabartinė situacija nėra pati blogiausia. Be to, jei kalbame apie persiderėjimą dėl koalicijos, tai nėra vien partijos pirmininko sprendimas, tam turi pritarti visa partija. – Tačiau naujas, visuotiniuose rinkimuose išrinktas partijos pirmininkas gaus tokį stiprų mandatą, kad tikrai galės nutarti dėl naujų derybų. Pone Balčyti, ką jūs manote apie dabartinę koaliciją ir sąlygas? Z. Balčytis: Manau, kad faktinės koalicijos nėra. Tai popierinė koalicija, neveikia nei vienas koalicinis mechanizmas. Nėra koalicinės tarybos, arba ji nesirenka, koalicijos partneriai visiškai su mumis nesitaria. Esame palikti kaip priedėlis prie kažko, kuris remią jų vyriausybės programą. Jei būsiu išrinktas partijos pirmininku, natūralu, kad privalėsiu inicijuoti diskusijas partijoje dėl tolesnio išlikimo šioje koalicijoje. Sutinku, kad galima derėtis dėl naujų sąlygų, manau, kad gali ir pavykti, bet mes sau turime iškelti uždavinį, kad būtume normalūs koalicijos partneriai. Kad su mumis derėtųsi, kalbėtųsi visais svarbiais klausimais. G. Paluckas: Klausimas dėl koalicijos yra vienas esminių. Mes, socialdemokratai, taip pat norime parodyti, ką galime išspręsti. Mes sieksime persiderėti. Tai kalbu ne tik savo, bet ir partijos skyrių, su kuriais diskutavau, vardu. M. Sinkevičius: Derėtis ir kalbėtis visą laiką galima, tačiau derybinis tonas turi būti su pagarba koalicijos partneriams. Ma

Anglijos lietuvių bendruomenės vadovė: politikų kalbų girdėjome, laukiame darbų

  Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt Lietuvos politikai kartais aplanko lietuvių bendruomenę Jungtinėje Karalystėje (JK), tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o norėtųsi proaktyvumo. Taip LRT.lt sako Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. „Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos yra, tad laukiame konkrečių darbų“, – paklausta, ko emigrantai labiausiai pasigenda ir kas skatintų juos grįžti, sako D. Asanavičiūtė. – Neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad, jei ES nenusileis Britanijai derybose dėl „Brexit“, šalis tiesiog iš jų pasitrauks. Kaip lietuvių bendruomenė JK reaguoja į tokias žinias ir kietą premjerės Theresos May poziciją „Brexit“ klausimais? – Mums premjerės pozicija yra visiškai ne naujiena. Ji yra kritikuojama ir opozicinės partijos, ir parlamento narių dėl tos savo griežtos politikos. Parlamente vyksta debatai ir turėtų vykti balsavimas, kurio metu vyriausybė ir premjerė būtų įgaliota aktyvuoti 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį. Kai Th. May paskelbė savo 12 išstojimo iš ES žingsnių, ji labai aiškiai pasakė, kad, nepaisant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, 50-aisis straipsnis bus aktyvuotas. Taigi mes tai žinome, mes to laukėme. Klausimas – ką ES piliečiai darys toliau, kokios likimo, gyvenimo ir darbo sąlygos bus po išėjimo. Tai labai aktualūs niuansai, tačiau tai, kad jos požiūris bus labai griežtas, buvo aišku. O kokios bus mūsų gyvenimo sąlygos, ar jos bus apsunkintos, ar ne, matysime. – Kokios nuotaikos dėl „Brexit“ neapibrėžtumo vyrauja Britanijos lietuvių bendruomenėje? – Nerimo yra labai daug. Jau po britų pasitraukimo iš ES referendumo žmonės suskubo pateikti paraiškas JK rezidento statusui gauti. Tačiau tos procedūros ilgai užtrunka, statusą pageidaujantiems gauti asmenims keliamos įvairios sąlygos. Žmonės išsigando. Tačiau ir tokią tendenciją, kad žmonės, Britanijoje gyvenantys jau ilgą laiką, šią temą ignoruoja. Jie galvoja, kad pokyčiai jų tikrai nepalies, nes šalyje jie gyvena daug metų, turi nekilnojamo turto, kai kurie jų greičiausiai ir rezidento statusą, dirba legaliai, yra sukūrę šeimas. Kitaip tariant, nelogiška būtų „išmesti“ žmones, kurie moka mokesčius. Nesinorėtų tikėti, kad Europoje galėtų vykti tokie dalykai – žmonės būtų tiesiog deportuojami. Tačiau sąlygos laikinai arba nuolatos gyventi tikriausiai bus apribotos. – Lietuvių bendruomenę šie įvykiai labiau suartino? – Lietuvių bendruomenė JK yra gana didelė – [lieutvių] yra daugiau kaip 200 tūkst., ir yra bendruomenė kaip organizacija, kurios narystė yra daug mažesnė. Pastaruoju metu stebiu organizacijų veiklos pagyvėjimą, mūsų visų lietuvių organizacijų būrimąsi, bendrus jų vykdomus projektus. Vienas tokių bendrų projektų, inicijuotų JK lietuvių bendruomenės, – vasario 11 d. vyksiantys debatai „Sugrįžtanti Lietuva – utopija ar realybė?“ – Kuo šia iniciatyva siekiama? Mėginama atkreipti Lietuvos politikų dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria užsienio lietuviai, migracijos problemas apskritai? – Turime du tikslus. Vienas jų – atkreipti Lietuvos politikų dėmesį, politikus artinti prie žmonių, migrantų, kad politikai išgirstų, kas iš tiesų yra aktualu. Svarbu, kad politikai ne tik viešai deklaruotų, kad stengsis, darys kažką, o iš tiesų tai darytų. Bandysime aiškintis, kokie bus konkretūs žingsniai ir, aišku, reikalausime atskaitomybės, stebėsime pamatuojamus rezultatus. Kitas debatų tikslas – šviesti emigrantus. Per visus metus yra numatyta surengti ne vienerius debatus, siekiant diskutuoti, kad galbūt yra galimybė grįžti, kokios egzistuoja problemos, kas stabdo, kas skatina. Pasirodė informacija, kad „Investuok Lietuvoje“ per metus pernai pritraukė 36 užsienio investuotojus ir sukurs apie 3 tūkst. darbo vietų. Tokios informacijos sklaida, manau, turės nemažai įtakos. – Grįžtant prie „Brexit“ ir visų problemų, su kuriomis susiduria JK lietuvių bendruomenė: kokios Lietuvos politikų reakcijos tikimasi? – Lietuva yra ES dalis, ji neturi didelės derybinės galios šiuo klausimu. Derybose svarbiausią vaidmenį vaidins ES institucijos, pagrindiniai jų žaidėjai. Tačiau visų ES šalių gyventojų problematika yra vienoda – galimybės dirbti, judėjimo laisvė, kapitalo judėjimas. Šiuo atveju nelabai yra ko reikalauti iš Lietuvos politikų, tačiau norėtųsi, kad Lietuvos politikai matytų emigrantus kaip bendrą visumą. – Tačiau užsienio lietuvių bendruomenėms trūksta Lietuvos valdžios, politikų dėmesio? – Vien tai, kad patys inicijuojame debatus ir mes juos kviečiame, matyt, kažką reiškia? Atskiri politikai karts nuo karto pasidomi lietuvių bendruomenės aktualijomis, tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o mums priimtinesnis būtų proaktyvus veikimas. – Ko labiausiai pasigendama iš Lietuvos politikų pusės? – Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos, tad laukiame konkrečių darbų. Buvau nustebinta, kad vyriausybės programoje užsienio lietuvių diasporai skirti trys punktai apie tai, kad bus stengiamasi grąžinti užsienio lietuvius. Tiesiog laukiame konkrečių žingsnių. – Kurie žingsniai būtų svarbiausi? Kokios aplinkybės leistų žmonėms grįžti arba, mažų mažiausiai, leistų jaustis neapleistiems emigracijoje? – Aplinkybės yra ekonominės, susijusios pirmiausia su darbo užmokesčiu, ir neekonominės – socialinės, vaikų integracijos ugdymo įstaigose, patyčių prevencijos. Labai svarbus yra ir politinis stabilumas – žmogaus ir jo šeimos ateities vizija yra be galo svarbi. Stabilumo dabar pasigendame, lietuviai neretai išvyksta į kitas šalis, kad galėtų sukurti savo vaikams ateitį. Jei Lietuvoje žmonės jausis stabiliau, manau, tai bus vienas esminių pagrindų grįžti. – Pastebite kažkokią sistemingą Lietuvos migracijos politiką ar viskas vykdoma fragmentuotai? O gal visai nieko nedaroma? – Yra įsikūrusių atskirų institucijų – Migracijos informacijos centras, „Globali Lietuva“, Užsienio lietuvių departamentas. Yra institucijų, tačiau klausimas, kiek jos dirba savo darbą, nes matome rezultatą – 2016-aisiais Lietuvą paliko 30 tūkst. žmonių, 2014-aisiais – mažiau  nei 13 tūkst. Taigi emigracija padvigubėjo. Ko gero, kažkas galbūt savo darbo ir nedirba....

Miške kirvis – ne pagrindinė priemonė

„Lietuvos žinios“, Kazimieras Šliužas Valdymo koordinavimo centro duomenimis, miškininkystės sektoriaus normalizuoto grynojo pelno marža 2016 metais siekė 17,7 proc., 2015-aisiais - 16,7 procento. Energetikos sektoriuje šis rodiklis 2015 metais buvo 11,1 proc., susisiekimo - 4,6 procento. Generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis „Lietuvos žinioms“ pasakojo, jog pelno pavyko uždirbti, nors mediena ir toliau pigo. Vidutinė kubinio metro kaina smuktelėjo iki 38,1 euro nuo 2015 metais buvusių 38,6 euro ir 2014-aisiais - 43,8 euro. Urėdijos kasmet parduoda apie 3,7 mln. kubų medienos, tad pernai vien dėl nedidelio kainos smuktelėjimo urėdijos gavo 2 mln. eurų mažiau negu 2015-aisiais ir 21 mln. eurų mažiau, negu būtų medieną pardavusios 2014 metų kainomis. Pernai didėjo išlaidos rangos paslaugoms ir beveik 7 proc. padidėjusioms algoms. Dabar vidutinis miškininkų specialistų bruto darbo užmokestis urėdijose siekia 950 eurų. Urėdijoms skausmingas buvo vienos stambiausių medienos perdirbėjų, Giedriaus Kaminsko firmos UAB GKF, bankrotas. Ji po 100-150 tūkst. eurų liko skolinga Trakų, Druskininkų ir Varėnos urėdijoms, o iš viso 21 urėdijai už patiektą žaliavą nesumokėjo 1,05 mln. eurų. Tai sumažino pasiektą pelningumą 0,5 procento. Nors ir pasitaikė nesėkmių, GMU vykdė 2016-iesiems užsibrėžtą valstybės įmonių miškų urėdijų ekonominio subalansavimo ir turto efektyvumo didinimo užduotį. Pasak dr. R. Prūsaičio, kainos smuktelėjimą pavyko kompensuoti 0,5 euro už kubinį metrą sumažinus medienos ruošimo savikainą - nuo 14,5 iki 14 eurų, o pelno iki apmokestinimo maržos ūgtelėjimas nuo 4,6 iki 5,6 proc. lėmė geresnį nei 2015-aisiais grynojo pelno rezultatą. Svarbu kiekvienas darbas Generalinis miškų urėdas tvirtino, jog sėkmingos veiklos pagrindas yra visų sektorių našumo gerinimas, racionalus darbų organizavimas, veiklos skaidrinimas, viešinimas ir panašūs dalykai. Finansinė nauda sunešama po kruopelytę. Antai 2015 – 2016 metais buvo 15 proc. sumažintas pagalbinis ūkis - atsisakyta dalies technikos kiemų, kontorų, nereikalingų patalpų, pastatų, inventoriaus, optimizuoti šildymo kaštai ir kt.. Dalis šio turto perduota Turto bankui, o paslaugos perkamos, užuot išlaikius savus miškininkystės ūkiui nebūdingus padalinius. 2017-aisiais siekiama kuo daugiau brangaus rankų darbo perkelti modernioms technologijoms. Kaip antai, įdiegtas fotogrametrinis apvaliosios medienos matavimo metodas. 2015 metais pirmą kartą pavyko pagerinti svarbų miškotvarkos rodiklį – likvidinės medienos tūrio išeigą per 251 kietmetrių iš hektaro. Pasak generalinio urėdo, kirtimų prekinės medienos dalis pernai sudarė 75,3 proc. ir priartėjo prie 2016 m. miškininkų siektino normatyvinio 83,5 proc. rodiklio. Tai yra per 2 proc. daugiau nei 2015 metais. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo mažesnė medienos dalis lieka miške po kirtimų. „Turint galvoje gamtos sąlygas, mūsiškis rodiklis yra išties aukštas“, - teigia dr. R. Prūsaitis. Šiemet planuojama jį padidinti iki 77-78 procentų. Nors rodikliai ir gerėja, kuomet kalbama apie valstybės turtą, valstybinius miškus, Generalinė miškų urėdija jų netraktuoja kaip baigtinio pasiekimo. Svarbiausiu šių metų prioritetu išlieka miškų urėdijų veiklos efektyvumo ir grąžos valstybei didinimas. 2015 metais pirmą kartą atlikta valstybinių miškų medelynų peržiūra, nustatytos medelynų raidos perspektyvos - anot generalinio urėdo, medelynų pertvarką numatoma atlikti dviem etapais per aštuonerius metus - iki 2023 metų. Kad ir koks būtų geras prekinės medienos gavimo rodiklis, tačiau padarinės medienos išeiga visada yra aukštesnė nei 82-85 procentai. Kertant medžius laksto skiedros, lieka viršūnių, šakų ir šaknų. Visa tai susmulkinama ir parduodama „Baltpool“ biržoje biokuro pirkėjams. Tai pigi žaliava, tačiau urėdijų sąskaitas papildo. Pasak dr. R. Prūsaičio, pernai GMU biokuro pardavė 63 proc. daugiau, o šiemet yra užsibrėžusi parduoti 20 tonų naftos ekvivalento (tne) biokuro. „Baltpool“ Prekybos skyriaus vadovas Vaidotas Jonutis „Lietuvos žinioms“ teigė, jog pernai biržoje buvo parduota apie 400 tūkst. tne biokuro. Taigi, rinkos kainų amortizatoriumi laikomai GMU tektų apie 5 proc. pardavimo. „Tai nebūtų didžiausia tiekėja, bet tikrai bus pirmame dešimtuke ir darys didelę įtaką rinkai“, - teigė jis. Praėjusių metų orai miškininkams nebuvo palankūs, bet, kaip sako dr. R. Prūsaitis, idealaus oro nebūna, todėl palankias dienas reikia gaudyti ir tuo naudotis. Kirsti mišką galima bet kokiu oru, bet kai jis nepalankus, tikra bėda yra medžius ištraukti iš kirtaviečių - ir technika kenčia, ir miško danga gadinama. Todėl į drėgną mišką ištraukimo technika ir nelenda. Pasak jo, urėdijos, skirtingai nei privatūs savininkai, turi mažai galimybių kirsti tada, kai mediena brangesnė, nes reikia vykdyti skirtas kirtimo užduotis. „Pramonei medienos reikia nuolat, - aiškino GMU vadovas. - Kai užsakymų nėra, galime šiek tiek atsikvėpti, kad pelningiau galėtume parduoti vėliau.“ Per pirmąjį šių metų ketvirtį neparduoti tik 7 proc. medienos. Tai - apie 30 tūkst. kubinių metrų. Vadinasi, pramonei žaliavos užteko. Miškų urėdijos yra valstybės įmonės, todėl turi pildyti biudžetą, ne tik siekti pelno. Įvairiems mokesčiams atitenka 43 proc. miškų urėdijų pajamų, arba 60-65 mln. eurų per metus. Kainos nustatomos aukcionuose Visa urėdijų paruošta mediena parduodama elektroniniuose aukcionuose. Juos organizuoja miškų urėdijos. „Lietuva yra pasirinkusi patį skaidriausią būdą prekiauti valstybinio miško mediena. Visa urėdijų žaliavinė mediena, išskyrus nedaug malkinės medienos, yra parduodama aukcionuose“, - užtikrino generalinio miškų urėdo pavaduotojas dr. Valdas Vaičiūnas. Aukcione susiformavusios urėdijų parduodamos medienos kainos tampa kainų Lietuvos rinkoje dominante artimiausią pusmetį. Tiesioginių kontaktų tarp pirkėjų ir pardavėjų nėra. „Tai būtų sunkiai įmanoma, nes rinkoje yra apie 800 dalyvių, kurie prekiauja anonimiškai per apvaliosios medienos elektroninę pardavimo sistemą. Laimi tas, kuris pasiūlo didžiausią pirkimo kainą, - aiškino jis ir neabejodamas tvirtino: - Palyginti su kaimynų valstybėmis, mūsų sistema yra skaidriausia.“ Urėdijos sudaro iki 10 metų trunkančias sutartis su pirkėjais. Tai medienos perdirbimo įmonėms padeda užsitikrinti nepertraukiamą ir ilgalaikį žaliavos tiekimą. Pasak dr. V. Vaičiūno, pramonei pagal šias sutartis tenka iki 60 proc. urėdijų medienos. Dar trečdalis parduodama pagal pusmetines sutartis, likusi dalis - aukcionuose trumpalaikėms sutartims sudaryti. Mobilieji tvarkdariai Siekiant veiklos skaidrumo ir pasinaudojus Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijomis, 2015 metais GMU buvo įsteigta mobilioji grupė, kurios tikslas - siekti, kad visos urėdijos dirbtų pagal vienodas taisykles, patarti ir kartu kontroliuoti bei imtis griežčiausių priemonių prieš pažeidėjus. Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius pasakojo, kad mobiliąją grupę sudaro 4 asmenys, dirbantys GMU Miško resursų ir prekybos mediena skyriuje. Kiekvienas turi savo darbo barą. Grupė automobiliu su specialiąja matavimo įranga planingai ir kartais netikėtai lankosi urėdijose - tikrina kirtimus, medienos tūrio matavimo tikslumą ir kt., taip pat darbo drausmę. Keturiems žmonėms apvažiuoti dešimtis urėdijų nėra paprasta, bet, kaip rodo rezultatai, pro šalį nešaudoma. Antai pernai per surengtus 30 patikrinimų 9 pareigūnams buvo skirtos baudos, devyniolikai - drausminės nuobaudos. Patikrinus 27 lentpjūves, nustatyta 14 medienos apskaitos pažeidimų. Pasak dr. R. Prūsaičio, pernai keturiolikai vadovų buvo pareikšta pastabų dėl jų veiklos. Per porą pastarųjų metų buvo pakeisti dešimties urėdijų vadovai, iš kurių trys - dėl prastų darbo rezultatų ir darbo drausmės pažeidimų, o kiti išėjo į pensiją. Kasdienės dovanos miškui „Dažnai tenka išgirsti komentarų, kad urėdijos neva daugiau nieko neveikia, tik kerta miškus ir parduoda. Iš tikrųjų pagrindines pajamas urėdijos gauna parduodamos medieną, bet didžiausi kasdieniai darbai yra kitur, - sakė dr. V. Vaičiūnas. - Iš miško nieko negausimam nedavęs.“ Didžioji pajamų už medieną dalis, anot jo, tenka miško atsodinimui ir priežiūrai. Mišką auginti - tai ne kirsti. Juk tai ir jaunuolynų ugdymas, retinimas, sanitarinė miško apsauga nuo kenkėjų ir žvėrių, sėklininkystė, sodinukų auginimas. Visa tai sudėtinga ir brangu. Medis miške auginamas 60-100 metų, o kirtimas - tai momentinis gerą pusšimtį metų auginto derliaus nuėmimas. Dr. V. Vaičiūnas sutiko, jog daugiau miško kertama Švedijoje, Latvijoje, o plotai ten didėja sparčiau, bet tai pripažinti, anot jo, galima su išlyga. GMU su jai patikėtais valdyti valstybiniais miškais elgiasi atsargiai. Per metus nukertama tik vos daugiau kaip pusė prieaugio. Pasak pašnekovo, valstybės miškuose yra susikaupę peraugusių medynų. Ūkiškai tai nėra racionalu, nes medienos kokybė ilgainiui prastėja, tačiau didėja biologinė vertė. Taigi, dabartiniai kirtimų planai yra savotiškas kompromisas derinant visų suinteresuotų šalių siekius. „Mūsų nuomone, peraugantys medynai yra rezervas nuosaikiai didinti kirtimų mastą. Tai būtų papildomos pajamos valstybei, tačiau reikėtų platesnių diskusijų ir pritarimo“, - sakė dr. V. Vaičiūnas. Nacionalinėje miškų ūkio plėtros programoje yra įtvirtinta, kad būtina mažinti plynų kirtimų apimtį, bet ir tai nėra paprasta. Siekiama orientuotis į savaiminį miško atžėlimą, bet taip užsiveisia ir viena su kita nederančių medžių rūšių. Įvairiais būdais atklysta invazinių rūšių - uosialapių klevų, baltažiedžių akacijų ir pan. Visi jie iškertami vos pastebėjus. Tai irgi papildomas darbas. „Neplyni kirtimai dabar sudaro apie 30 proc., bet jie turi būti didinami nuosaikiai ir gerai apsvarsčius, kad nesukeltume neigiamų pasekmių“, - teigė miškotvarkos specialistas. Valstybė GMU yra perdavusi ir kitų nepelningų funkcijų. Viena tokių - priešgaisrinė visų nuosavybės formų miškų apsauga. Prieš porą metų buvo smarkiai kritikuota nepigi stebėjimo su aut

Regionų plėtros tarybose verslas pasigenda objektyvumo

lpk.lt Nors į regionus investuojami valstybės ir ES struktūrinių fondų pinigai, socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų nemažėja, nepavyksta pritraukti investicijų ir susigrąžinti išvykusių gyventojų. Apie tai šiandien Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Regioninės politikos komitete su vidaus reikalų ir ūkio viceministrais kalbėjo įvairiose Lietuvos savivaldybėse įsikūrusio verslo atstovai. „Dabar savivaldybės neturi nei instrumentų, nei finansinės motyvacijos kurti darbo vietas ar pritraukti investicijas. LPK siekia prisidėti prie kryptingo ir aktyvaus regioninės politikos formavimo ir koordinavimo nacionaliniu lygiu, todėl siūlome suteikti daugiau galių ir atsakomybių savivaldybėms, pakeisti savivaldybių biudžeto formavimo principus: savivaldybėms grąžinti pelno mokesčio ir nekilnojamojo turto dalį, kuri buvo surinkta savivaldybės teritorijoje, peržiūrėti akcizų perskirstymą, palikti savivaldybėms jų uždirbtas lėšas“, – sako Alvydas Stulpinas, LPK viceprezidentas. Pasak A. Stulpino, regionų plėtrai lemiamą įtaką turi ekonominis aspektas, todėl į regioninę politiką būtina integruoti regionų ekonomikos augimo skatinimą, inovacijų plėtrą, verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą, ilgalaikių darbo vietų kūrimą ir investicijų pritraukimą. Verslo atstovų teigimu, galiojančios investicijų skatinimo programos bei mokesčiai pagal regioninį principą turėtų būti peržiūrėti. Regionų plėtros tarybos turėtų glaudžiau bendradarbiauti su verslo atstovais, verslo asociacijoms turėtų būti suteiktos didesnės realios galios tarybų veikloje. Dabar regionų plėtros tarybose aptariami klausimai nėra svarstomi miesto tarybose, todėl sprendimų priėmimas yra subjektyvus. Jeigu į regionų plėtros tarybų veiklą būtų įtraukti „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“ atstovai, tikėtina, kad būtų priimami racionalūs sprendimai, atsirastų daugiau motyvacijos investuotojams. Už regioninę politiką šiuo metu atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM). Pasak VRM viceministro Giedriaus Siurplio, regionų tarybos turėtų atstovauti regionų interesus, tarybose turi būti ir socialiniai-ekonominiai partneriai, kurie veiktų ne tik kaip formalūs dalyviai. „Matome ekspertinių kompetencijų delegavimo į regionus poreikį, tam reikia išnaudoti turimas institucijas kaip „Versli Lietuva“, „Investuok Lietuvoje“. Reikia į regionus siųsti analitikų ir ekspertinę pagalbą, suaktyvinti regionų plėtros tarybų veiklą“, – teigia ūkio viceministrė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė. Jos teigimu, Ūkio ministerija turi reikalingas kompetencijas ir ekspertinę patirtį skatinant ekonomiką, todėl galėtų perimti lyderystę regionų politikos srityje. Sustiprinus regionų plėtros tarybas, vis daugiau sprendimų, taip pat ir dėl investicijų, savivaldybės galėtų priimti pačios. Žemės ūkio ministerija jau planuoja žemės perdavimą savivaldybėms. R. Andziukevičiūtės-Buzės teigimu, jeigu žemės disponavimo klausimai bus deleguoti savivaldybėms, tai taps geru instrumentu investicijų plėtrai. „ES investicijų fondų lėšos, sprendžiant regionines problemas, naudojamos neefektyviai. Negalvojama kaip šių lėšų pagalba pritraukti investicijas ir vykdyti jų plėtrą, per daug investuojama į infrastruktūrą, kuri nekuria pridėtinės vertės, o kai kuriais atvejais yra perteklinė ir jos išlaikymas didina savivaldybės išlaidas. Tikėtina, kad ES struktūrinių fondų parama po 2020 metų dar ženkliau sumažės, todėl verslo investicijų klausimas regionams taps dar aktualesnis“, – teigia A. Stulpinas. 2014–2020 m. laikotarpiui regioninei politikai numatyta 16,6 proc. (ankstesniu laikotarpiu buvo apie 10 proc.) ES lėšų, t.y. 1,1 mlrd. eurų, iš jų daugiau kaip 700 mln. eurų atiteks savivaldybėms. VRM viceministro teigimu, viešosios investicijos turi būti planuojamos laikantis regioniškumo principo ir atsižvelgiant į regionų specializaciją. *** 2015 m. didžiausios tiesioginės užsienio investicijos vienam žmogui buvo Vilniaus apskrityje (11830 eurų) ir Klaipėdos apskrityje (3732 eurų). Mažiausiai tiesioginių užsienio investicijų pasiekė Tauragės apskritį – 243 eurų žmogui, Šiaulių apskritį – 641 eurų žmogui, Marijampolės apskritį – 944 eurų žmogui. Atotrūkis tarp Vilniaus ir Tauragės apskričių siekia 49 kartus. •2016 m. didžiausia bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų buvo Lazdijų rajono savivaldybėje – 16,1 proc.; Ignalinos rajone – 15,7 proc., Naujojoje Akmenėje – 15 proc. Mažiausiai bedarbių turėjo Elektrėnų, Kretingos savivaldybės (po 5,3 poc.), Šiaulių – 5,7 proc., Vilniaus – 6,2 proc. •2015 m.BVP vienam gyventojui nuo šalies vidurkio mažiausias buvo Tauragės apskrityje – 55,7 proc., Marijampolėje – 61,3 proc., Alytaus apskrityje – 64,4 proc. Didžiausias BVP gyventojui yra Vilniuje ir siekia 145,5 proc.

M. Majauskas: vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Aiškėjant vis daugiau tragedijos Kėdainių rajone aplinkybių, kai ketverių metų berniuką uždaužė įtariama mamos sugyventinis, matytyti, kad tragediją buvo galima nujausti, bet, ko gero, aplaidžiai dirbo beveik visų valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojai ir pareigūnai. Kaip pakeisti Vaiko teisių apsaugos padėtį Lietuvoje? Kaip pasiekti, kad vaikai šalyje nebūtų mušami? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Mykolu Majausku ir VšĮ „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Didžpetriene. – Ministre, kas nuo šiandien bus kitaip? L. Kukuraitis: Puiku, kad pradedame nuo perspektyvos. Tačiau aš vis tiek žengsiu žingsnį atgal. Šioje situacijoje tragiškiausia, kad vaiko balsas liko neišgirstas. Net ir tų kelių suaugusiųjų balsas buvo neišgirstas. Nuo šiol reikia daryti viską, kad vaiko teisės tikrai būtų vaiko atstovės. – O tai požiūris ar procedūros? L. Kukuraitis: Ir viena, ir kita. Taip pat kompetencija atpažinti, kad ta vaiko žinia yra pakankamai rimta. Požiūris, kad vaiko žinia yra svarbesnė nei visi tyrimai. Žinoma ir procedūros, kad jos padėtų vaiko teisių apsaugos tarnybai. – Komisare, kaip jums atrodo, kas tai buvo? Požiūris ar procedūros? L. Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas. Jau keletą metų kalbame apie tai, kad turi būti sistema pradedant nuo švietimo iki informavimo apie tokias problemas, kokios yra šiandien, iki tinkamo, greito, operatyvaus ir kokybiško tyrimo. Procesas turi trukti maksimaliai trumpą laiką. Mūsų siūlymas, kad didžioji dalis tokių tyrimų vyktų dvi paras, kol kaltininkas yra nepaleistas. Mes tą siūlėme Seimui, bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas. – Kokiam komitetui jūs tą siūlėte? L. Pernavas: Žmogaus ir teisių komitetui, praėjusioje kadencijoje. Tačiau šis siūlymas nebuvo priimtas. Arba, jei negalima atlikti tyrimo per 48 valandas, kad būtų skirta kardomoji priemonė suėmimas, gyvenimas skyriumi, tam, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos aukai. Čia mes turime didelę problemą. Kai auka paveikiama, ar turime teisingus sprendimus? Tikrai ne. – 48 val. ir į teismą? Tokia jūsų mintis? L. Pernavas: Taip. Kuo ilgiau mes voliojame tą bylą, tuo daugiau neaiškumų atsiranda. Tokios bylos tyrimo vidurkis yra maždaug 3 mėnesiai. Man tai nėra normalu. – Šiuo konkrečiu atveju, buvo nueitas ilgas kelias. Auklėtoja, direktorė taip pat išgirdo, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Juk buvo galima nuspėti, kai mama atėjo į darželį pasiimti sudaužyto vaiko? R. Didžpetrienė: Ne nuspėti, o pamatyti faktus. Pagarba darželio auklėtojai, kad ji išdrįso bandyti sakyti. Kaip ministras minėjo, mes nepatikėjome vaiku, nepatikėjome suaugusiaisiais profesionalais. Tai apie ką mes tada kalbame? Vaiko teisių vedėjos pasakymas, kad jau nebe mano reikalas, nes ekspertai pasakė, kad nieko nebuvo, tai tiesiog galvoje netelpa. – Tai yra visiškai formalus pareigų atlikimas. M. Majauskas: Negalėčiau sutikti, kad tai yra formalizmas. Manau, kad tai aplaidus pareigų atlikimas. Mano supratimu, generalinės prokuratūros ir policijos atstovai dirbo aplaidžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas neapklausus vaiko, žinant, kad patėvis teistas, žinant auklėtojos liudijimą, kad vaikas atėjo verkiantis. Auklėtoja iš vaiko išgirdusi, kad jį mušė patėvis, užčiuopė smurto žymes. Tai buvo padaryta prie kelių liudytojų. Tai dabar vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o žudikas paleistas į laisvę ir vaiko šiandien gyvo nebėra. Mano supratimu, pirmiausia yra atsakingos teisėsaugos institucijos turi prisiimti atsakomybę. Seimas taip pat negali kratytis atsakomybės. Mes turėjome priimti ne vieną įstatymą, vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų. Tas įstatymas siųstų labai aiškų signalą visuomenei, kad smurto netoleruojame. Vaiko teisių tarnyboms taip pat būtų siunčiamas labai aiškus signalas, ką reikia daryti ir taisyklės teisėsaugos institucijoms, kaip reikia reaguoti. Deja, to nepadarėme. – Prokurore, kodėl tokiose bylose nėra apklausiami vaikai? Trūksta psichologų? E. Pašilis: Man laba liūdna, kad turime susitikę kalbėti tokios liūdnos bylos kontekste. Kadangi kilo pagrįstų abejonių, prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis turėtų atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo, pagal BK 229 straipsnį. Tai parodys, kiek atskiri pareigūnai, institucijų atstovai neatliko savo pareigų. Dėl psichologo yra problema. Ne kartą prokuratūra kreipėsi į Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo, tai pat Švietimo ministeriją, kad išsakytume tą problemą, jog psichologų trūksta. Šiandien tik 4 savivaldybės turi psichologus. Beje, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Kėdainių savivaldybę metų pradžioje, kad užtikrintų psichologų dalyvavimą bylose. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Ko gero, dėl finansų stokos. – O pati prokuratūra negali susirasti psichologo? Juk galima samdyti, mokėti už valandas? E. Pašilis: Tas biudžetas nėra beribis. Pernai 2700 nepilnamečių vaikų yra nukentėję įvairiose bylose, ne vien smurto. – Tačiau šioje situacijoje norisi paklausti, kiek kainuoja vaiko gyvybė? Ponia Žiobiene, psichologo nebuvo, vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis smurtautojo ir mamos parodymais. Vaikas, šiuo atveju, tapo auka ir iš motinos, ir iš tėvo pusės. Ar po šio įvykio įmanomas kažkoks sisteminis pataisymas? Pareigūnas vaiko be psichologo apklausti negali. E. Žiobienė: Labai daug iečių sulaužyta Seime, kai diskutavome dėl psichologo dalyvavimo baudžiamosiose bylose. Taip atsirado psichologai apygardų teismuose, ko šiaip jau Lietuvai yra maža, t. y. 5 apygardos, vos 5 specialistai visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pažadas, kad matysime, analizuosime, koks bus poreikis. Poreikis yra didžiulis ir psichologai tikrai turi atsirasti. Ministras dabar kaip tik imasi vaiko teisių institucijų pertvarkos. Mano supratimu, jei psichologo nėra, jis turi būti samdomas. – Psichologas turėtų būti privalomas? L. Kukuraitis: Absoliučiai. Labai reikia išgryninti vaiko teisių apsaugos funkcijas. Jų yra 40 formalių ir dar tiek pat neformalių. Kai tiek funkcijų, tai tik apsikrauni popieriais ir nieko nepadarai. Reikia jas išsigryninti. Viena pagrindinių, tai psichologo dalyvavimas vertinant situaciją. Tada įvertinama, ar tas vaiko žodis adekvatus, ar ne. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirba 241 žmogus. Jai pavaldžiose 15-oje institucijų 1609 žmonės. Iš viso beveik 3 tūkstančiai. Dar pridėjus Sodrą ir kelias kitas institucijas, gausime 10 tūkst. žmonių armiją. Ar tą armiją galima kitaip performuoti, kad užtektų darbuotojų dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, kuriose auga bemaž 20 tūkst. vaikų? L. Kukuraitis: Čia dar neįtraukta apie 1000 darbuotojų, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis, nes jie yra pavaldūs savivaldybėms ir 336, kurie yra vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vienas ir probleminių dalykų, kad tie darbuotojai pavaldūs savivaldybei ir dažnai yra priklausomi nuo vietos savivaldos kompetencijos ir galimybės organizuoti. Tai reiškia, kad mes turime 60 skirtingų būdų, kaip užtikrinama vaikų teisių apsauga mūsų šalyje. – Norint centralizuoti, reikia keisti įstatymą? M. Majauskas: Tam, kad būtų centralizuota vaiko teisių apsauga, reikia susigrąžinti vaiko teisių skyrius į vyriausybę. Tam turi būti pakeistas įstatymas. Taip būtų galima užtikrinti operatyvų reagavimą, vieną standartą ir nepriklausomumą nuo vietos interesų. Labai svarbu centralizuotas požiūris iš vyriausybės. Šalyje matome didžiulius kontrastus. Dažnai savivaldybėse žmonės susigyvena su tam tikra nepriežiūra, toleruoja smurtą. Todėl labai svarbu turėti vieną kompetentingą ir stiprią vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri galėtų reaguoti operatyviai ir nepriklausomai. – Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo dar ankstesnio ministro įsakymas, kad socialinis darbuotojas gali prižiūrėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Su tiek susitvarkyti galima? L. Kukuraitis: Galima. Buvo siekiama, kad socialinis darbuotojas turėtų visas galias padėti šeimoms. Tačiau iš kitos pusės mes susiduriame su kompetencijos problema. Ne vien tai, kad socialinis darbuotojas yra nekompetentingas, bet taip pat trūksta sveikatos ugdymo, teisės specialisto, psichologo, kuris padėtų su tomis kompleksinėmis problemomis, kurias šeima turi įveikti. – Jei būtų centralizuota institucija su aiškiomis instrukcijomis, tai, pavyzdžiui, galima daryti taip, kaip policijoje, kad kiekvienas darbuotojas kartą per dvi paras turi patikrinti socialinės rizikos šeimas? L. Kukuraitis: Kai kur reikia lankytis dažniau, kai kur rečiau. Tačiau ne tik patikrinimas yra problema. Problema yra ir paslaugos, pagalba šeima. Vienas iš pakeitimų, kurį mes norime inicijuoti, tai, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų specialistų komanda, kuri teiktų pagalbą konkrečiai šeimai. Ta specialistų komanda suteiktų daug daugiau pagalbos. – Taip suprantu, kad nuo šiandien nei vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką nebus nutrauktas su psichologu neapklausus vaiko? M. Majauskas: Ne tik, kad nuo šiol kiekvienu atveju, bet taip pat turime peržiūrėti ir visus atvejus, kurie vyko iki šiol. Visais atvejais, kai buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje prieš vaikus, turi būti peržiūrėta ir pasakyta, ar nebuvo padaryta tos klaidos, kurią matėme padarytą Kėdainiuose. – Kas keisis nuo šiandien? E. Pašilis: Yra pavedimas patikrinti visus praėjusiais metais nutrauktus tyrimus. Antradienį prasideda Kauno apylinkės Kėdainių skyriaus kompleksinis patikrinimas, taip pat yr...

A. Abromavičius: politikai su verslininkais nebendrauja dėl nekompetencijos

Mindaugas Aušra, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvos įvaizdis pasaulyje nėra negatyvus, to įvaizdžio nėra, LRT RADIJUI sako buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius. Jo teigimu, norint sukurti teigiamą šalies įvaizdį derėtų išmokti pateikti Lietuvą pozityviai, o politikams reikėtų pradėti bendrauti su verslininkais, kurių, kaip teigia A. Abromavičius, valstybės vadovai paprastai vengia dėl nekompetencijos ir dėl to, kad patys kuria verslą. Reuters/Scanpix nuotr. Mėnesio pradžioje buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius dalyvaudamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pateikė penkis pasiūlymus, kuriuos įgyvendinus Lietuvoje gyventi taptų geriau. Tai verslo sąlygų gerinimas, migracijos politikos keitimas, šalies įvaizdžio sukūrimas, valstybės aparato mažinimas ir viešųjų pirkimų skaidrinimas. – Kodėl jūsų šie penki pasiūlymai yra labiau susiję su valstybės valdymu nei su struktūrinėmis reformomis švietime, sveikatos sistemoje? – Nesu sveikatos apsaugos ar švietimo specialistas. Aš – verslininkas, investuotojas, kuriuo buvau 19 metų, todėl tai [šie pasiūlymai] yra daugiau mano „parapija“, bet visų problemos Lietuvoje ir Ukrainoje prasideda nuo švietimo, nuo mokyklos suolo, nuo darželio ir t. t. Jeigu mes norime sulaikyti mūsų tautiečius nuo išvykimo į užsienį, reikia, žinoma, pradėti nuo švietimo. Neseniai pusryčiavau su buvusia Estijos užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand. Ji pasakė, kad estai labai didžiuojasi savo švietimu. Jie patenka į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Sakydami ir įrodydami visiems piliečiams, kad auginti vaikus jų šalyje, kur graži gamta, kur aukštas išsilavinimo lygis, yra geriausia, jie sulaiko emigraciją iš Estijos. Manau, kad Lietuva būtent nuo to ir turėtų pradėti. – Vienas iš jūsų pirmų pasiūlymų, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, – gerinti verslo sąlygas ir skatinti investicijas. Tarsi potemė – keisti visuomenės požiūrį į verslą, nes esą verslas dabar matomas kaip blogis. Kaip tai reikėtų daryti? – Visų pirma, aš, tapęs Ukrainos ekonomikos ministru, iš savo patirties kaip verslininkas, investuotojas žinojau, kad valdžia labai vengia susitikimo su verslininkais. Valdžia nenori girdėti verslininkų problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, valdžia dažnai yra nekompetentinga, nenori susitikti, kad neišryškėtų jos nekompetencija, nes ji nesigaudo, kai kalbama apie mokesčių surinkimo klausimus. Antra, būna, kad valdžia turi savo kažkokį interesą, todėl nesutinka, nenori padėti, nes patys politikai užsiima kažkokiu verslu. Dėl to iš pat pradžių pasakiau – kad paprastas žmogus pajustų teigiamą poveikį, reikia, kad ekonomika pradėtų judėti teigiama linkme, stiprėti, augti. Tai gali padaryti tik verslininkai, ne valdžios vyrai. Verslininkai kuria darbo vietas, kelia atlyginimus, investuoja, rizikuoja. Dėl to pasakiau, kad mes būsime verslo advokatai, ginsime verslą ir verslininkus prieš valstybės kontroliuojančių įstaigų piktnaudžiavimą, savivaliavimą. Surinkdavome daugybę verslų (prancūziškų, ukrainietiškų, vokiškų, žemdirbių atstovų), mokesčių inspekcijos vadovus, muitines, prokuratūrą, specialiąsias tarnybas ir spręsdavome problemas. Kur išeidavo, tai darydavome kompleksiniu būdu, kur neišeidavo, tekdavo ir rankiniu būdu. Tokios pačios problemos tik mažesniais masteliais, manau, yra Lietuvoje. Verslininko profesija, man kažkokiu nesuprantamu būdu, visuomenės ir valdžios požiūriu nėra prestižinė. Verslas, verslumas yra iniciatyva, tu kažką darai, prisiimi atsakomybę, prisiimi riziką ir t. t. Turėtume tai skatinti, kurti teigiamą ekosistemą, kad verslai kurtųsi, kad būtų rodoma privati iniciatyva. Dėl tos privačios iniciatyvos turėtume klestinčią ekonomiką, mažėjančią migraciją ir t. t. Dabar, manau, verslininkai užguiti. Jie yra tie, kurie neva moka tik minimalų atlyginimą. Reikia kalbėtis, tartis, galbūt pasirašyti kažkokį verslo, valdžios ir visuomenės paktą toje diskusijoje, kas pirmas – ar višta, ar kiaušinis. Manau, kad vis dėlto valdžia turėtų pirma ištiesti ranką. – Jūs sakote, kad būtent valdžios baimė susitikti su verslu arba viešai tai deklaruoti sukėlė tarsi verslininko, kaip nuolatinės malonės prašytojo, įspūdį? – Taip, aš daug bendravau su verslininkai ir visi yra ypač nusiminę. Jie juk neprašo iš valstybės kažkokios ypatingos pagalbos. Jie nenori, kad būtų kažkaip demonizuojami. – Antra jūsų siūloma priemonė – keisti migracijos politiką. Jūs sakėte, kad Lietuva gali išnaudoti gerą savo įvaizdį, tapti vieta regione dirbti ir gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Iš tikrųjų tokia idėja Lietuvoje vyrauja jau gana ilgai, bet kažkaip nepavyksta. Kas trukdo? Kaip tai reikėtų įgyvendinti? – Manau, kad reikia kažkaip plačiau diskutuoti, keisti visuomenės nuomonę. Manau, Lietuvoje yra ir ksenofobijos apraiškų. Su tuo reikia kažkaip kovoti. Jeigu mes esame pasaulietiški, jeigu esame atviri, turėti nebūti pusiau viduramžiškų pažiūrų ir mąstyti, kad bet kuris čia atvažiavęs pagrobs kažkokią darbo vietą. Lietuviai yra išdidi tauta. Tai yra galimybė parodyti visą mūsų atvirumą ir potencialią galybę taip pat ir imigracijos politikoje, esant sunkiai situacijai kai kuriose kaimyninėse šalyse. Jų gyventojai galbūt kultūriškai visiškai artimi mums, kad truputį atsivertume, pasiimtume gerus specialistus. Daugelis iš jų netgi nori atvažiuoti su savo pinigais, įkurti verslus. Turėtume būti vieni atviriausių, vieni pažangiausių, nes kitos kaimyninės šalys jau yra padariusios daug daugiau. Kol mes šnekame, jie jau tai daro. Praktiškai šalis nyksta, ji sunaikinama – 20–30 proc. gyventojų, nesant karo padėčiai emigruoja. Tai yra tragedija. Už tai politikai turėtų atsakyti. – Ar manote, kad ksenofobinės apraiškos, kurios galbūt ir trukdo keisti migracijos politiką, taip pat trukdo ir „pardavinėti“ Lietuvą užsienyje? – Negatyvaus Lietuvos įvaizdžio pasaulyje nematau. Matau jokį įvaizdį, todėl norėtųsi iš nulio sukurti pozityvų įvaizdį. Turime, kuo pasididžiuoti, turime visai neblogų pasiekimų, bet nemokame jų pardavinėti. – Kokią žinutę reikėtų siųsti apie Lietuvą? Koks yra Lietuvos pasiekimas, kuriuo būtų galima sužaisti tarptautinėje rinkoje? – Geriausiai suveikiančios žinutės turi būti susijusios su greitumu, atvirumu, paprastumu, saugumu. Derėtų parodyti, kad Vilnius yra laimingiausias, saugiausias miestas. Kol kas jis dar yra pigiausias, jame yra greičiausias internetas, lengviausiai gaunamos įvairios pažymos, vyriausybė – be popierių, viskas elektroninėje erdvėje ir t. t. Ši niša daugeliui biurokratizuotų šalių (netgi ES, pavyzdžiui, Italijai), tai visiškai nauja, bet turime kelti aukštus standartus visose srityse patys sau. Tu negali būti greičiausiai pasaulyje išduodantis vairuotojo teises, bet lėčiausiai išduodantis pasą. Mes esame ant ribos. Daugelis investuotojų galbūt nenori rimtai diskutuoti apie naujas investicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, nes nežinia, ką rusai darys per kelerius kitus metus. Dėl to mes turime stengtis dvigubai daugiau. Ant rankų sėdėti arba sėdėti ant tvoros, kaip yra tokie išsireiškimai, mes neturime nei laiko, nei galimybių. Paprasčiausiai reikia ryžtingai veikti. – Tai, ką jūs sakote dabar, derinasi su ketvirtu jūsų siūlymu – aparato mažinimas. Jūs sakote, kad tai padarėte Ukrainoje būdamas ministru. Valstybės tarnautojų skaičių sumažinote 50 proc. Kaip tai reikia padaryti? Ateini vieną dieną, pasiimi departamentų sąrašą ir kai kuriuos išbraukti ar išbraukti žmones? – Lietuvoje, ne paslaptis, kai kuriose įmonėse, ministerijose yra visokie giminių, draugų klanai. Tie visi valdininkai atitrūkę nuo paprastų žmonių, nuo verslo, nesprendžia jokių problemų, neatstovauja šaliai. Daugelį žmonių reikia keisti, kelti atlyginimus, pritraukti naujus žmones. Žinoma, yra ir gerų specialistų, negalima sakyti kitaip, bet reikia mažinti funkcijas. Turėtų būti kuo mažiau valstybės kišimosi į kasdienius žmonių, verslo reikalus. Viskas, ką galima išduoti, atsakyti, paaiškinti, turi būti elektroninėje erdvėje, neturėtų būti jokio popierizmo. Nenormalu, kad mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis technologijoms pas mus biurokratų skaičius per paskutinius metus išaugo. Tai nenormalu. Kad gautume aukštos kokybės specialistus, mano manymu, pas mus valdžioje moka per mažus pinigus. Paskutiniu metu pašnekėjus su daugeliu žmonių, nuomonių lyderių, susidaro įspūdis, kad netgi yra intelektualinis skirtumas tarp valdžios ir, tarkime, žmonių iš privataus sektoriaus. Tas skirtumas pastaruoju metu toks didžiulis, kokio galbūt net nebuvo nuo nepriklausomybės laikų. – Kalbėdami apie valstybinį aparatą negalime nepaminėti ir viešųjų pirkimų temos. Jūs tarsi sakote, kad reikia skaidrinti viešųjų pirkimų politiką. Kaip ją reikėtų skaidrinti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri pastaruoju metu gana daug atskleidė prasižengimų, net ketvirtadalio viešųjų pirkimų negali patikrinti per metus? – Yra nedaug sričių, kur Ukraina pasivijo ir aplenkė daugelį. Viena jų – viešųjų pirkimo sistemą, kurią sukūrėme nuo nulio tik per pusantrų metų. Londono pasaulinėje viešųjų pirkimų konferencijoje ją pripažino kaip geriausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Čia galime netgi pasidalinti savo patirtimi. – Tai kokie stebuklai yra toje sistemoje? – Viskas elektroninėje erdvėje. Tai vadinamasis „open source“. Jis [viešųjų pirkimų dalyvis – LRT.lt] gali bet kuriuo metu stebėti pirkimus, prisijungti. Surengėme valstybinį bendrąjį portalą su privačiomis aukcionų aikštelėmis. Taip pat pagerinome prieinamumą prie viešųjų pirkimų, skaidrumą, konkurencingumą ir taupome milijardus grivinų. Nereikia išradinėti dviračio. Paprasčiausiai reikia stebėti, kas pasaulyje labiausiai pažengę technologiniu atžvilgiu ir stengtis pritaikyti.

Arūnas Valinskas: „Laimė į skolą nedalinama“

LRT.LT Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“. „Šį vakarą norėjau matyti žmones, kurie vienu ar kitu tarpsniu buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius, su kuriuo Seime tikrai labai daug dirbome. Jis juk tikrai nėra pats populiariausias Lietuvoje žmogus. Bet man nusispjaut, kas ką galvoja! Tai mano šventė ir ji bus tokia, kokios aš noriu“, – juokėsi A. Valinskas, puotos užkulisius atvėręs tik LRT laidos „Gyvenimas“ žiūrovams. Vakaras išties buvo vertas eterio karaliaus – skanėstais nukrauti stalai, vietoje fotografavimosi sienelės – milžiniškas televizorius, kuriame pozavo sveikintojai, specialiai šiam vakarui perdarytos dainos, scenos žvaigždžių pokštai ir išskirtinės draugysčių istorijos, privertusios iki ašarų kvatotis visus susirinkusius. Štai buvęs premjeras A.Kubilius pasveikinti buvusio Seimo pirmininko atskubėjo su karučiu ir pokštavo, kad po daugelio metų valstybė paskaičiavo, jog paėmė per daug baltųjų centų už Valinsko išdaigą per Žvagulių vestuves ir likutį nusprendė grąžinti. „Mano pirmoji pažintis su Valinsku įvyko tuomet, kai dar mokiausi dešimtoje klasėje. Tuomet dalyvavau jo vedamame televizijos žaidime ir laimėjau baldų komplektą. Bet labiausiai į atmintį įsirėžė jausmas, kai, pabuvęs televizijos studijoje, supratau, jog ateity noriu ir aš čia dirbti“, – pasakojo jubiliejinį vakarą vedęs Andrius Tapinas. „Aš taip pat šios pažinties niekada nepamiršiu, nes sulaukiau Andriaus tėčio, garsaus žurnalisto Laimono Tapino skambučio, kuris buvo tiesiog nevilty, nes nežinojo, kur dėti tą virtuvės komplektą“, – eterio kolegai antrino vakaro kaltininkas. Iš Briuselio specialiai į šventę atskubėjęs europarlamentaras Viktoras Uspaskichas juokavo, kad jo gyvenime Arūnas suvaidino ypatingą vaidmenį, juk būtent jis sugalvojo posakį „Geras vaizdelis“, tapusį kėdainiškio vizitine kortele. „Jau laikas savo sukauptą patirtį perduoti jaunesniems“, – draugui linkėjo V. Uspaskichas, į puotą atvykęs su dabar jau buvusia žmona Jolanta Blažyte, kurią meiliai šokdino grojant legendinės grupės „Vairas“ muzikantams. Ypatingą dovaną Arūnui įteikė žmona. Be galo slidžiu keliu iš filmavimo Kaune tą vakarą į puotą atskubėjusi Inga Valinskienė su vyriausiuoju sūnumi padainavo romansą, sujaudinusį jubiliatą iki ašarų, kurias šis sunkiai slėpė po plačia šypsena. „Valinsko gyvenime visko buvo labai daug. Jis neturėjo tik vienintelio dalyko – paprastos, kasdienės, net pavadinčiau namų sofos ramybės. Tačiau jos Arūnui dar teks išmokti. Galbūt kažkada jis suvoks, ką reiškia laimė ir ramybė tiesiog sėdint ant sofos namų šilumoje, matant savo vaikus, anūkus, nebedirbančią, o tiesiog ramią žmoną. To jam ir linkiu“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams atsivėrė I.Valinskienė. Panašu, kad greitai jos linkėjimams nebus lemta išsipildyti – Arūnas neslėpė, kad būtent dabar jis yra labai laimingas: „Labai dažnai guosdamiesi be reikalo mes tiesiog prisišaukiame bėdą. Nereikia jos laukti – gyvenkime ir džiaukimės dabar. Nes laimė į skolą nedalinama.“  

Kodėl (ne)veikia verslo principai valdant valstybinį NT?

Vaida BURVIENĖ Naujausiais Valstybės turto informacinės paieškos sistemos (VTIPS) duomenimis, valstybė turi daugiau nei 30 000 nekilnojamojo turto objektų, kurių bendras plotas siekia beveik 17 mln. kv. m. Įsibėgėjus valstybinio nekilnojamojo turto (NT) registravimui tapo akivaizdu, kad valstybė patiria nuostolių dėl neefektyvaus jo valdymo. Pasak nekilnojamojo turto ekspertų, sprendžiant šią problemą, pirmiausia reikia inventorizuoti visą turtą, parduoti perteklinį, o likusiam taikyti nuomos principą. Tokiu būdu valstybinės institucijos būtų skatinamos atsakingai naudoti nekilnojamąjį turtą. Atiduoti ar  nuomoti? Tarptautinės nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims Mindaugas Kulbokas pažymi, kad prieš parduodant perteklinį valstybės NT pirmiausia jį būtina tinkamai inventorizuoti. „Šiuo metu pasitelkus Valstybės turto informacinės paieškos sistemą (VTIPS) siekiama inventorizuoti turimą valstybinį nekilnojamąjį turtą. Tačiau pastebima, kad ne visos institucijos noriai teikia duomenis, todėl iki galo nėra aiškus bendras vaizdas. Pirmiausia būtina žinoti, kokio turto turime, tuomet jį reiktų sugrupuoti į perteklinį ir gerąjį – naudojamą – turtą. Perteklinis turtas turėtų būti parduotas, o naudojamas - efektyviai valdomas, pavyzdžiui, ne perleidžiant šį turtą valstybinėms įstaigoms, o nuomojant joms. Institucijos, kas mėnesį mokėdamos už pastatus ir jų išlaikymą, bus suinteresuotos neturėti perteklinio turto, o turimą valdyti efektyviai“, – galimą sprendimą pateikia M. Kulbokas. „Newsec“ atstovo teigimu, rinka ir jos sąlygos nuolat kinta, todėl NT valdymo efektyvinimas turi būti nenutrūkstantis, nuolatinis procesas. Sklandžiam jo užtikrinimui pasitarnautų valstybės turto valdytojo – Turto banko – specialistų kompetencijų didinimas, kompetencijų centro steigimas. „Tokio kompetencijų centro branduoliu turėtų būti paties Turto banko specialistai, ekspertai iš tų valstybės įmonių, kurios jau turi sėkmingos NT valdymo praktikos ir specialistai iš privataus sektoriaus. Į geriausius sprendimus NT valdymo srityje orientuotas kompetencijų centras galėtų veikti panašiu į valdybas, modeliu. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į korupcijos grėsmę bei sukurti įrankius jai užkirsti, kai bus įgyvendinama valstybinio NT valdymo efektyvumo pertvarka“, – priduria M. Kulbokas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius antrina „Newsec“ specialistui, kad valstybės NT efektyviausiai būtų valdomas atsisakant nereikalingo turto ir mokant tik už reikalingą plotą. „Pirmiausia, valstybė turėtų parduoti nereikalingą turtą ir taip atsisakyti išlaidų jo priežiūrai. Likęs turtas turėtų dalyvauti rinkoje, valstybės įmonei jį prižiūrint, valdant ir nuomojant už geriausią rinkoje įmanomą kainą. Pertvarką galima pradėti nuo Turto banko veiklos pertvarkymo, jam deleguojant minėtas funkcijas ir efektyvų viso turto valdymą (šiuo metu Turto bankas valdo tik atliekamą turtą). Turto banke numatomas steigti NT kompetencijų centras galėtų būti skirtas žinių koncentravimui ir valstybės valdomo NT politikos formavimui“, – sako LNTPA direktorius M. Statulevičius. Anot jo, užsienyje nestinga gerų pavyzdžių: Estija iškelia kelias savo ministerijas į vieną pastatą, latviai iš valstybinio turto nuomos uždirba kelis kartus daugiau nei lietuviai, o Vakarų Europoje tokia praktika veikia jau daugiau nei dešimtmetį. Būtinas racionalus požiūris Jau kurį laiką viešojoje erdvėje aktyviai aptarinėjamas valstybės nekilnojamojo turto valdymo efektyvinimo klausimas buvo plačiau nagrinėjamas Vilniuje, verslo centre „Quadrum“ vykusioje III-iojoje konferencijoje „Efektyvus valstybės turto valdymas“. Renginyje savo įžvalgas pateikęs advokatų kontoros „Cobalt“ NT ir infrastruktūros teisininkas Simas Paukštys pastebėjo, kad siekiant parduoti dalį valstybinio NT ir įsigyti ar išsinuomoti naujas patalpas, būtina sukurti platesnes galimybes šiems procesams įgyvendinti, paremtas ne mažiausios kainos, o racionaliausios alternatyvos kriterijais. Anot „Cobalt“ teisininko, ruošiantis valstybinio NT realizavimui jo valdytojas privalo atlikti namų darbus. Kadangi dalis NT (jei kalbame ne tik apie Vilniaus senamiestį) nebūtinai kels didžiulį susidomėjimą tarp potencialių pirkėjų, valdytojas tokį turtą privalo siekti padaryti patraukliu – panaikinti teisinius neatitikimus, inicijuoti reikiamus teritorijų planavimo pakeitimus ar pan. Siekiant sėkmingo valstybinio NT realizavimo, vieninteliu jo privalumu negali likti lokacija – papildomos paskatos įsigyti valstybės NT ne tik paspartins jo pardavimą, bet ir padidins jo kainą. „Siekiant patenkinti valstybės poreikį naujam NT taip pat nereiktų galvoti tik apie turto įsigijimą nuosavybėn. Šiuo metu ypač pasigendame platesnio nuomos instituto taikymo. Pavyzdžiui, remiantis „build-to-suit“ modeliu, valstybė, suteikusi galimybę statyti ar rekonstruoti NT, išsinuomotų visiškai naujas ir jos poreikiams pritaikytas patalpas (taptų pagrindiniu nuomininku), o privatus vystytojas išlaikytų nuosavybės teisę į NT bei užpildytų likusias patalpas privačiais nuomininkais. Ir tai tėra vienas iš galimų pavyzdžių“, – tvirtina S. Paukštys. Apie „Newsec“ „Newsec“ yra tarptautinė nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovė, veikianti Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse bei teikianti plataus spektro paslaugas. Įmonė tarpininkauja investicijų į nekilnojamąjį turtą sandoriuose, teikia nekilnojamojo turto valdymo paslaugas, tarpininkauja nuomojant ir parduodant komercinį turtą, atstovauja klientų interesus vystant naujus ar plėtojant esamus projektus. Bendrovė tai pat atlieka rinkos tyrimus ir analizę, teikia licencijuotas turto ir verslo vertinimo paslaugas. „Newsec“ ekspertai dirba remdamiesi RICS (Royal Institution of Chartered Surveyors) standartais ir laikosi tokių nustatytų darbo principų kaip skaidrumas, atskaitomybė, tęstinumas ir stabilumas. Bendrovė taip pat yra BNP (Paribas Real Estate) aljanso narė. „Newsec“ grupė turi 20 biurų septyniose šalyse, kuriuose dirba daugiau nei 700 darbuotojų, o metinės pajamos siekia 65 mln. eurų....

Seimui pristatyta XVII Vyriausybės programa

Rimas Rudaitis Paskirtasis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis parlamentui pristatė paskirtuosius ministrus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijos parengtą XVII Vyriausybės programą. „Vyriausybės tikslas – pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kai įsisenėję skauduliai nebealina Lietuvos žmonių, mūsų valstybės Nepriklausomybę stiprina ne tik narystė transatlantinėse organizacijose, bet ir visų Lietuvos piliečių meilė Tėvynei, noras dėl jos dirbti, kurti ir aukotis“, – teigiama Vyriausybės programoje. Kaip pabrėžiama šiame dokumente, valstybės raidos vizija ir siūlomi sprendimai paremti penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos bei darnaus valstybės valdymo – principu. Pristatydamas Vyriausybės 2016–2020 m. darbus S. Skvernelis pabrėžė, kad programa yra nuosekli ir pasižyminti tuo, kad esminės problemos ir klausimais sprendžiami horizontaliuoju bendradarbiavimo principu, neišskiriant atskiros vienos ar kitos ministerijos veiklos srities, nes problemos matomos kaip visa visuma ir sritys labai dažnai yra persidengiančios, koreguojančios, pildančios viena kitą. Programos socialinės apsaugos srityje įsipareigojama kurti palankią šeimai aplinką, kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas, remti paslaugas šeimoms teikiančias nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, mažinti smurtą ir kovoti su patyčiomis. Sveikatos apsaugos sistemoje bus siekiama veiksmingos ir skaidrios sveikatos apsaugos sistemos, gerinti darbo sąlygas medikams, užtikrinti efektyvią ligų prevenciją ir ankstyvąją diagnostiką, veiksmingą kovą su žalingais įpročiais, teikti realią pagalbą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, pritaikyti aplinką ir paslaugas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Vyriausybė aktyviai kovos su žalingais įpročiais ir sieks, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais būtų galima tik specializuotose parduotuvėse, leisti stiprų alkoholį įsigyti ir vartoti nuo 20 metų, didinti alkoholinių gėrimų ir tabako akcizus ir kt. Pristatytu dokumentu numatoma skatinti savarankišką ir už savo sprendimus atsakingą vietos savivaldą, įgyvendinti efektyvią regionų politiką, pasirengti regioninio valdymo reformai. „Ateities Lietuvos regioninė politika turi įtraukti ir suteikti galią vietos partneriams, bendruomenėms, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms“, – rašoma programoje. Vyriausybės ilgalaikis tikslas yra suderinti sąlygas ekonomikos vystymuisi, gyventojų gerovei ir aukštiems aplinkos kokybės standartams. Tam pasiekti numatomos keturios veiksmų grupės: darnaus gamtos ir žmogaus sambūvio skatinimas, rūpinimasis biologinės įvairovės išsaugojimu, aplinkosauginis visuomenės sąmoningumo skatinimas, darnios, atsakingos ir konkurencingos ūkio politikos formavimas. Būsimoji Vyriausybė numato užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymą, palankią oro kokybę, darnią vandens politiką, biologinės įvairovės išsaugojimą, žmogui ir gamtai draugišką žaliąją infrastruktūrą, darnią miškų politiką, maisto ir žemės ūkio politiką, aplinkai draugišką išmaniąją energetiką. Programos energetikos srityje pagrindiniai prioritetai skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir elektros tinklų sinchronizavimui su Vakarų Europa. „Lietuvos kaime gyvena beveik trečdalis šalies gyventojų, todėl gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys“, – tvirtinama dokumente. Pagal jos nuostatas numatoma užtikrinti konkurencingą ir pelningą žemės ūkį, ūkininkų rinkos padėties stiprinimą, žemės ūkio sektoriaus valdymo efektyvumo didinimą, konkurencingą kaimiškųjų vietovių ekonomiką, įgyvendinti žuvininkystės sektoriaus pertvarką. Vyriausybės programoje – skurdo ir regioninės atskirties įveikimas: investicijos į darbo vietų kūrimą regionuose, regionų patrauklumas ir verslumas, kompleksinės paslaugos ir užimtumo galimybės pagyvenusiems žmonėms. „Lietuvoje susiklostė padėtis, kai turtingiausios šalies apskrities gyventojo vidutinės pajamos beveik tris kartus viršija atitinkamą skurdžiausios šalies apskrities rodiklį. <...> Skurdas tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas yra sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmones pasirinkti darbą ir gyvenimą Lietuvoje“, – pabrėžiama programoje. Būsimoji Vyriausybės sieks visiems prieinamo kokybiško švietimo, vientisos mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos. Įgyvendinant švietimo finansavimo reformą bendrajame ugdyme numatoma pertvarkyti mokyklų finansavimo metodiką. Vyriausybė planuoja atsisakyti „mokinio krepšelio“ principo ir siekdama efektyvaus lėšų paskirstymo diegs „klasių komplektų“ modelį, nustatys pedagogų etatinio apmokėjimo tvarką. Bus skiriamas dėmesys mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrai. Nemažas dėmesys bus skiriamas kultūros sričiai – Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančio kultūros. Bus siekiama, kad stiprėtų regioniniai švietimo ir kultūros centrai – bibliotekos, jaunimo centrai ir kitos įstaigos, taip pat kaimo bendruomenės. Finansų srityje Vyriausybė sieks užtikrinti skaidrią viešųjų finansų politiką, įtvirtinti paprastesnę ir teisingesnę mokesčių politiką, subalansuotą pensijų sistemą, mažinti šešėlinę ekonomiką. Vyriausybė planuoja nustatyti keturių pakopų pensijų sistemą, nuo 2017 m. liepos 1 d. padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 40 eurų, baigti pensijų kompensavimo procesą, riboti naujų PVM lengvatų atsiradimą, persvarstyti GPM lengvatas, analizuoti galimybę sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius ir kt. Būsimoji Vyriausybė sieks didesnio pasitikėjimo teismais ir prokuratūra, teisinės sistemos atvirumo ir skaidrumo, taip pat ketina užtikrinti aukštą viešųjų paslaugų kokybę ir pasitikėjimą valstybės ir savivaldybių institucijomis, mažinti valstybės įstaigų skaičių, siūlyti Seimo rinkimus organizuoti metų pradžioje, neleisti parlamentarams eiti ministrų pareigų. Stiprinant regioninę politiką bus analizuojamos galimybės perkelti į Kauną dvi ministerijas: Aplinkos ir Žemės ūkio. Vyriausybės programoje įsipareigojama stiprinti efektyvią visuotinę kovą su korupcija – už korupcinius nusikaltimus nuteistiems asmenims siūloma bent dešimt metų drausti eiti bet kokias viešai renkamas pareigas. Vyriausybė sieks užtikrinti veiksmingą užsienio politiką, viešojo saugumo politiką, geopolitinius iššūkius atitinkančią gynybos politiką, taip pat įsipareigoja bendrų saugumo bei ekonominių interesų ir abipusės pagarbos pagrindu siekti atviro dvišalio dialogo ir bendradarbiavimo su Lenkija sprendžiant esamas problemas. Posėdyje taip pat dalyvavo ir į Seimo narių klausimus atsakė paskirtieji ministrai: aplinkos ministras Kęstutis Navickas, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, finansų ministras Vilius Šapoka, krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, susisiekimo ministras Rokas Masiulis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Po pristatymo Vyriausybės programą (projektas Nr. XIIP-174) Seimo statuto nustatyto tvarka svarstys Seimo frakcijos ir komitetai, kurie turi teisę pakviesti Ministrą Pirmininką ar ministrą su jais suderintu laiku atsakyti į klausimus. Vyriausybės programos svarstymas ir tvirtinimas Seimo posėdyje numatomas gruodžio 13 d., antradienį. Iš karto po programos patvirtinimo planuojamas Vyriausybės narių prisaikdinimas. Pagal Seimo statutą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pateikimo Seimas posėdyje turi apsvarstyti Vyriausybės programą. Šiame posėdyje pirmiausia išklausoma Seimo opozicijos lyderio pranešimas, frakcijų, pradedant opozicinėmis, ir komitetų išvados. Po to rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis Ministrui Pirmininkui, taip pat galimybė jam ir ministrams dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Kai Ministras Pirmininkas ir ministrai baigia atsakinėti į Seimo narių klausimus, Seimas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės programos. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei patobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo šio statuto 194–196 straipsniuose nustatyta tvarka. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Vyriausybės nariai prisiekia Seime Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.    

„Kas performuos ES – Briuselis ar valstybės narės“

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas ir Seimo nariai Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Rimas Andrikis 2016 m. lapkričio 29 dieną lankėsi Briuselyje (Belgijos Karalystė), kur dalyvavo Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto (AFCO) organizuotame tarpparlamentiniame susitikime su ES nacionalinių parlamentų komitetų atstovais. Susitikime buvo aptarti Europos Parlamento tyrimo teisės, Europos Sąjungos rinkimų teisės peržiūros bei Europos Sąjungos institucijų raidos ateityje klausimai. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkė Danuta Maria Hubner, pasveikinusi posėdžio dalyvius pažymėjo, kad pasaulyje vyksta didžiulė ekonominė ir socialinė transformacija – sumažėjęs skurdas, gyvenimo sąlygos yra pagerėję ir neturtingose pasaulio šalyse, padidėjęs žmonių judumas. Tačiau deja, yra ir negatyvioji pusė – terorizmas, įvairūs valstybių vidiniai sukrėtimai, pakilusi populizmo banga, tam tikras netikrumo laikotarpis. Tačiau ES turi tapti atspari prasidėjusiems smūgiams ir šis laikotarpis turi tapti ne netikrumo, o drąsos laikotarpiu. Todėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai sprendė, kaip ES galėtų efektyviausiai susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir išspręsti iškilusias problemas. Paminėtina, kad šiame susitikime didžiausias dėmesys buvo skirtas ir daugiausia diskusijų sukėlė ES rinkimų teisės peržiūros ir ES institucijų raidos ateityje klausimai. Posėdžio metu Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai diskutavo dėl Europos Parlamento pateiktos iniciatyvos, kuria siūloma reformuoti Europos Parlamento rinkimų sistemą, keičiant 1976 m. priimtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Vienas iš pagrindinių šios iniciatyvos tikslų – padidinti ES piliečių susidomėjimą rinkimais į Europos Parlamentą ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuose. Pažymėtina, kad ši iniciatyva buvo svarstyta Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetuose, Seimo Europos reikalų komitetas 2016 m. balandžio mėn. buvo priėmęs politinę nuomonę. Nacionalinių parlamentų atstovai, diskutuodami dėl rinkimų teisės peržiūros, kėlė klausimą, ar rinkimų teisės suvienodinimas padės išspręsti pasitikėjimo ES institucijomis klausimą, ar tai turės pridedamąją vertę siekiant sumažinti netikrumą ir legitimumo stoką. Posėdyje dalyvavęs Seimo Europos reikalų komiteto narys Audronius Ažubalis, pristatydamas, kaip jis pažymėjo „ne tik atsargią, bet ir neigiamą Seimo poziciją aptariamu klausimu, posėdžio dalyvius paragino atidžiai įvertinti iniciatyvos turinį. Jis pažymėjo, kad: „ES vienybė yra skirtingume. Rinkimų tvarkos visose ES valstybėse narėse suvienodinimas prieštarautų šiam šūkiui ir valstybių narių kultūrinėms tradicijoms, o svarbiausia, keltų grėsmę mažosioms ES valstybėms narėms“. A. Ažubalis pabrėžė, kad „negalime sumažinti atskirų valstybių narių galių ir negalime diskutuoti apie rinkimų reformą, negirdėdami piliečių“. Aptardami ES institucijų raidos ateityje klausimus posėdžio dalyviai diskutavo apie iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria ES ir, kaip juos efektyviai reikėtų spręsti. Pasisakydamas tarpparlamentiniame posėdyje A. Ažubalis iškėlė retorinį klausimą: „kas performuos ES – Briuselis, ar valstybės narės“? Jis kvietė ES atsikratyti sąstingio, nes valstybėms narėms reikia efektyvios ir veiksmingos Europos Sąjungos. A. Ažubalis pažymėjo, kad: „negalime leisti, kad susidarytų daugiagreitė ES, nes tai ją sugriautų. Valstybės narės yra demokratijos garantas, o piliečiai nori ir turi būti girdimi. Todėl ES integracijos gilinimas gali tik pagreitinti skilimą“.

V. Savukynas. Kaip elitas pakėlė „valstiečių“ reitingus?

V. Savukynas Tie, kas konsultuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, gali kelti šampano taurę. Nors būtų geriau, kad ta taurė būtų pripildyta lietuviškų obuolių sulčių. Tačiau mes kalbame ne apie formą, o esmę. O esmė tokia: jie pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas viešųjų ryšių guru – kad kritika virstų populiarumą garantuojančiu veiksniu. Apie ką aš? Ogi apie tai, kad „valstiečių“ puolimas šiuo metu tėra stipri vandens srovė ant jų populiarumo malūno. Pirmiausia, nėra politiškai apdairu pulti laimėjusius iš karto po rinkimų. Taip puoli ne tik tuos žmones, kurie balsavo, bet ir tuos, kurie norėjo, bet nebalsavo, arba tuos, kurie visada šliejasi prie stipresnių. Šiandien stipriausi yra „valstiečiai“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė puikiai išmoko šią pamoką. Ar prisimenate, ji labai aršiai bandė suardyti susiformavusią koaliciją po 2012 metų rinkimų. Ir koks rezultatas? Jos reitingai smuko. Todėl dabar ji apdairiai tyli. Ir teisingai daro. Reikia palaukti realių šios vyriausybės sprendimų, o tada jau kritikuoti. Tačiau konservatoriai iš tos istorijos nepadarė jokių sprendimų. Kritikuodami pirma laiko, mušdami socialiniuose tinkluose visus, kurie nepritaria jų nuomonei, jie tik patvirtina savo kaip arogantiškų politikų įvaizdį. Apie savo aroganciją prabilo net patys konservatoriai. Tad panašu, kad ir dabar taip su kritikais nutiks. Juk kol kas „valstiečiai“ dar nieko neapdarė, už ką juos būtų galima labai kritikuoti ar girti. Todėl kritika neatrodo įtikinama. Dar daugiau, gąsdinimai, jog „valstiečiai“ yra kaip tie Apokalipsės raiteliai, pranašaujantys pasaulio pabaigą, tik prisideda prie dūmų uždangos, kuri vėliau bus reikalinga valdžiai. Ką aš turiu omenyje? Juk visi žinome, kad nebus taip blogai. Ir pagalvos žmogus, kuris tikėjosi blogiausio: „o gal ir nebloga ta nauja valdžia, jei galėjo padaryti blogai, bet nepadarė.“ Kai nieko nesitiki, tai net menkiausias darbas atrodo kaip žygdarbis. Tad ar verta naujai vyriausybei suteikti tokį žemą vertinimo atskaitos tašką? Manau, kad tiek politiniai oponentai, tiek visuomenės gyvenimo kritikai, tiek ir pati visuomenė turi kelti ambicingus tikslus vyriausybei. Privalu iš jos tikėtis Lietuvai svarbių ir reikalingų darbų. Naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neturi politinės patirties, nežino, kur Seimo posėdžių salė, nėra iš elito? Tai dar geriau – vadinasi, jis yra vienas iš mūsų. O jei elitas šaiposi, tai tuo blogiau elitui. Lietuvoje vėl atgijo elito ir „neelito“ priešstata. Ir tai yra nenaudingiausia tiems, kurie save priskiria elitui. Tai iš anksto pralaimėti užprogramuota pozicija. Demokratinėje sistemoje, kai lemia daugumos balsai, yra neišmintinga erzinti daugumą. Be to, tikrojo elito užduotis yra lavinti visuomenę, kelti jos lygį, o ne ją žeminti ir niekinti. Naujoji koalicija yra nauja tiesiogine šio žodžio prasme. Atėjo daug naujų žmonių. Ir labai svarbu atidžiai žiūrėti, kaip jie dirbs. Ir reikia palaukti labai mažai: bus darbai, tuomet reikia juos ir vertinti. Ir labai griežtai. Tačiau išankstinė kritika jiems tik suteiks papildomų populiarumo balų. O juk rinkimai pasibaigė. Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

M. Drunga. Socializmas arba mirtis

Dažniausiai žmonės turi savyje ir blogo, ir gero. Retas žmogus – kiaurai blogas, be mažiausio dorybės krislelio. Net ir diktatoriai ne visi vienodai šėtoniški. Jeigu tokiais ir buvo Stalinas bei Hitleris, o jų būta išties perdėm nuožmių budelių, to taip tiesmukai nepasakysi apie Fidelį Castro. Kaip sekmadienį rašė „Frankfurter Allgemeine“, šis „vienas iš ilgiausiai tarnavusių valstybės ir vyriausybės vadovų pasaulyje, padėjęs formuoti antrąją XX-ojo amžiaus pusę, buvo ypač giriamas dėl pavyzdingų Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos laimėjimų. Vis dėlto darbštiesiems šios šalies medikams jau seniai pritrūko medikamentų, o gerai išmokytiems abiturientams – darbo vietų. Suvargusiame Kubos ūkyje, kur gabalėlis muilo virto brangia deficitine gėrybe, vešėjo korupcija, ištvirkimas, inercija“. O tas Castro, kuris kelis dešimtmečius iš eilės leisdavo savo priešininkus persekioti, suiminėti, kartais net nuteisti myriop, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais dar pats išraudavo vieną kitą atsargiai auginamą laisvesnio privataus ūkininkavimo gėlelę. „Vis dėlto tą iš vargo gimusį priartėjimą prie Vakarų, kurį jo brolis Raulas pradėjo vykdyti, visa tai įdėmiai stebėjęs Fidelis galų gale, atrodo, priėmė. Nes kraupiu leitomityvu tapusi alternatyva „socializmas arba mirtis“ net ir šioje Karibų jūros saloje nebebuvo vienintelis pasirinkimas“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis. Kad „Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema visada tarnavo kaip argumentas už komunistinę diktatūrą Kuboje“, pripažino ir pietų Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“. „Tačiau, – tęsė jis, – argi šiais laimėjimais iš tiesų buvo galima ilgam pateisinti kasdieninę priespaudą ir masyvius nusižengimus žmogaus teisėms? Juk kitos šalys sugeba žemą kūdikių mirtingumą gražiai sujungti su laisve, demokratija ir gerove – visai kitaip negu socialistiniame elgetyne, kurį paliko F. Castro. Šiandien Kuba pradeda keistis, ir tai suartėjimo tarp Havanos ir Vašingtono dėka. Tačiau iki demokratijos kelias dar ilgas, ir pačiu paskutiniuoju metu padėtis vėl pablogėjo. Kuboje kaip nebuvo, taip vis dar nėra jokios nuomonių laisvės, jokios teisės susirinkti, jokių nepriklausomų teismų“. Savotiškai keista tai, jog daugiau nei 50 metų po revoliucijos Kuba kai kur vis dar tarnauja įkvėpimo šaltiniu ir kad dar ne visi supranta, jog F. Castro tebuvo vienas iš daugelio Lotynų Amerikos diktatorių. „Kai kurios diktatūros baigiasi tik tirono mirtimi, ypač jeigu jis, kaip F. Castro, savo pozicijas ramsto prievartos ir asmenybės kulto mišiniu“, – teigė Malmėje išeinantis pietų Švedijos dienraštis. Vašingtono priemiestyje leidžiamas nacionalinis dienraštis „USA Today“ pažymėjo, kad nors F. Castro, švelniai tariant, nebuvo JAV draugas, jis mirė „ligos ir senatvės palaužtas“ sava mirtimi – „nei CŽV, nei jo priešai, pvz., daugybė pabėgėlių iš Kubos, jo nenužudė“, nors Ekvadoro laikraštis „Telegrafo“ ir tikino, kad mėginimų, laimei, nesėkmingų, buvo labai daug. Kur kas pozityviau jį vertino Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ straipsniu „Ilga patriarcho mirtis“, rašydamas, jog „istorinėje perspektyvoje nebus galima ginčyti, kad šitas F. Castro buvo galutinai tauta virtusios moderniosios Kubos kūrėjas“. Deja, tai pareikalavo sumokėti „gilių susiskaldymų ir sunkių nuostolių kainą. [...] Gal ir turėjo išnirti tokia „stipraus vyro su pautais“ figūra kaip F. Castro, idant postkolonijinėje Kubos visuomenėje išaugtų kažkas panašaus į kad ir hibridinį, bet vis dėlto nacionalinį jausmą“. Jei Ciuricho dienraštis iškėlė F. Castro kaip moderniosios Kubos kūrėją, tai Belgrado laikraštis „Politika“ pabrėžė, kad „Fidelio Castro dėka Kuba tapo svarbiu Neprisijungusių valstybių sąjūdžio nare, o šis sąjūdis Šaltojo karo laikais turėjo didžiulį pripažinimą ypač tarp Trečiojo pasaulio šalių“. Anot Bolivijos dienraščio „Prensa“, „jau pirmosiomis valandomis po jo mirties tapo akivaizdu, kaip labai nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni tiesiog jį dievino, kiti prakeikė žemę, kuri jį nešiojo. Patys kubiečiai turės ištarti jo atžvilgiu nuosprendį, tačiau tam, kad jie galėtų tai padaryti, reikia jiems laisvės pasikeisti nuomonėmis, bet tai jų šalyje dar vis draudžiama“. „Jau vien tai daug ką pasako apie F. Castro ir jo sėdėjimo valdžioje laikus“, – brėžė išvadą La Paso laikraštis. Besąlygiškai jį pasmerkė Floridos dienraščio „Sun Sentinel“ redakcinis straipsnis, džiaugdamasis, jog „pagaliau tirono būsime atsikratę“. Anot laikraščio, „užtenka žvilgtelėti į tūkstančius džiūgaujančių kubiečių pietų Floridos gatvėse. Jų laisvė šitaip švęsti ilgai Kubą engusiojo mirtį pasako begalę apie priežastis, kurios vedė daugelį jų rizikuoti savo gyvybėmis kelyje į Floridos pakrantę–. „O pačioje Kuboje žmonės pastatyti prieš valstybės sureguliuotą gedėjimo fazę“, – rašė Fort Loderdeilo laikraštis. Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nemanė nutylėti, kad „politinių Fidelio Castro ambicijų dėka dešimtys tūkstančių kubiečių politiniais sumetimais nubausti mirtimi arba įkalinti, apie milijoną pasirinko egzilį, ekonomika sužlugdyta, likę žmonės korumpavosi tam, kad įstengtų išgyventi – būtent tokie yra Fidelio ištikimybės revoliucijos idealams rezultatai“. Niujorko dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbio James‘o Taranto žodžiais, „dauguma viešųjų reakcijų į F. Castro mirtį sekė įprastinį pavyzdį. Dešinieji pagrįstai apraudojo jo gyvenimą, ne jo mirtį. Kairieji reiškė jam pagyrimus ar bent laikėsi neutraliai, abiem atvejais numodami ranka į tuos siaubus, kuriuos jis skleidė Kuboje daugiau nei pusšimtį metų“. Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ kitame savo straipsnyje suabejojo, ar greit matysime Kuboje pokyčių. Kodėl? Ogi todėl, kad „Raulas Castro ir kariškiai šalį bei jos vargo ekonomiką tvirtai kontroliuoja, opozicios daigai minimalūs, į juos dėmesį kreipia tik tarptautinė bendrija, o pačioje Kuboje režimas juos neproporcingai šiurkščiai užslopina“. „R. Castro yra pakartotinai pareiškęs, kad jo mažytės reformos taikomos tik antrinėms ūkio sritims ir jokiu būdu nepalies komunistų partijos galios monopolio ar šalį valdančios vyriausybės viršūnių“, – teigė Ciuricho dienraštis. Anot Vienos dienraščio „Standard“, „F. Castro mirtis – pirmasis būsimojo JAV prezidento D. Trumpo išbandymas. Nuo jo priklausys, ar jis diktatūrą Kuboje savo priešiška laikysena sustiprins, ar jis toliau skatins šalį atsiverti, kaip tą pagaliau pradėjo daryti B. Obamos vyriausybė“. Pasak kito jau minėto JAV dienraščio „USA Today“ vedamojo, „aišku, yra dar vietos padidinti spaudimą Kubos valdžiai, kad ji bent kiek gerbtų žmogaus teises. Tačiau būtų klaida manyti, kad sankcijų tęsimas pagreitins sistemos žlugimą ir taip įgalins kubiečius greitai pradėti gyventi geriau“. „Ekonominės sankcijos neprivertė kubiečių sukilti prieš valdžią. O valdžios jos irgi neprivertė toleruoti jai nepatinkančių nuomonių. Išties broliams Castro sankcijos buvo parankus pasiteisinimas jų pačių prastos ūkio politikos pasekmėms maskuoti“, – rašė netoli Amerikos sostinės leidžiamas nacionalinis laikraštis. „Jei D. Trumpas iš tikrųjų nori kelti „Ameriką į pirmąją vietą“, jis su Havana ims bendradarbiauti, o ne nuo jos nusisuks“, – teigė Londono laikraštis „Financial Times“ ir davė tokius argumentus: Pirma, „Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga Karibų jūros areale konkuruoti su Rusija bei Kinija ir duoti amerikiečių bendrovėms laisvą prieigą prie Kubos“. Antra, „Kuba, kuri stipriai priešinasi narkotikų kontrabandai ir suvaidino esminį vaidmenį įtikinant Kolumbijos marksistinius sukilėlius sudėti ginklus, yra natūrali sąjungininkė kovoje su terorizmu“, – rašė Britanijos sostinės verslo dienraštis. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms. Remiantis Konstitucija, premjerą Seimo pritarimu tvirtina prezidentas ir paveda suformuoti jam Vyriausybę. „Tikiuosi Seimo pritarimo S. Skvernelio kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas", - sakė D. Grybauskaitė. Sakydamas sako kalbą S. Skvernelis pabrėžė Lietuvos pasiekimus, bet sakė, kad, nepaisant jų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų savoje šalyje nesijaučia laimingi. Kandidato į Ministrus Pirmininkus Sauliaus Skvernelio kalba Seimo plenariniame posėdyje: ,,Per 26 metus Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų: atkūrėme valstybės Nepriklausomybę; įtvirtinome gyvybiškai svarbią Lietuvos narystę NATO bei Europos Sąjungoje ir Lietuvos, kaip Vakarų demokratinio pasaulio dalies, statusą; įveikėme pereinamojo laikotarpio, o vėliau – netvarios ūkio plėtros ir globalios ekonomikos svyravimų sukeltus išbandymus. Nepaisant pasiekimų nemaža dalis Lietuvos gyventojų savo šalyje nesijaučia laimingi. Tą liudija ir savižudybių, priklausomybių, smurto bei skurdo mastai. Grėsmingiausia nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje išraiška – nedidelis gimstamumas bei masinė emigracija. Ši situacija, šiandienių geopolitinių grėsmių, kylančių iš demokratijos standartų ir tarptautinės teisės principų nesilaikančių kaimynų fone, reikalauja pasvertų ir atsakingų sprendimų mūsų valstybės valdyme. Koalicija yra tvirtai įsitikinusi, kad žmogus jaustųsi laimingas ir orus, kad valstybė būtų stipri, bendro gyvenimo rūmas turi būti renčiamas įtvirtinant pamatinį gėrį: saugant valstybės Nepriklausomybę, individo gyvybę ir sveikatą, puoselėjant darnią šeimą ir bendruomenę, kuriant darnią ekonominę ir politinę aplinką. Šie pamatiniai gėriai neatsiranda savaime: jų nekuria nematoma rinkos ranka nei viską kontroliuojanti valstybė. Juos kuria asmenų ir bendruomenių sąmoningi veiksmai, kylantys iš bendrų vertybių bei valios pastangų. Valstybės vaidmuo – įgalinti asmenis ir bendruomenes spręsti savo ir aplinkos problemas, įstatymais skatinti rinktis tokį elgesį. Atsižvelgdami į kylančius iššūkius, kursime šeimoms palankią aplinką ir sudarysime galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas. Parengsime ir įgyvendinsime kompleksinę demografinę programą, kuri skatintų gimstamumą bei pailgintų žmonių gyvenimo trukmę. Lietuva negali toliau tylomis nykti. Sieksime, kad būtų pradėta vystyti lanksti mokestinė sistema šeimoms, turinčioms vaikų, kai mokamų gyventojo pajamų mokesčio dydis yra susiejamas su šeimoje auginamų vaikų skaičiumi, taip skatinant darbo rinkoje dalyvaujančius žmones susilaukti daugiau vaikų. Savivaldybėse bus išplėsti socialinių paslaugų šeimai centrai, teiksiantys pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Kiekvienoje savivaldybėje bus įsteigti dienos užimtumo centrai socialinės rizikos ir skurstančių šeimų vaikams. Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Siekdami padėti gausioms šeimoms ir paskatinti gimstamumą, nustatysime sulig kiekvienu kitu šeimoje augančiu nepilnamečiu vaiku didėjantį neapmokestinamų pajamų dydį; Skatinsime lanksčių darbo formų prieinamumą, jei norime turėti vakarietišką darbo rinką, turime suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku ar dalį darbo laiko dirbti namuose. Palaikome Prezidentės iniciatyvą kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas. Prioritetą skirsime vaikų įvaikinimui ir vaiko ugdymui šeimoje, supaprastinsime įvaikinimo sąlygas, peržiūrėsime Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei kitų įvaikinimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijas; Atėjo laikas peržiūrėti įvaikinimo procedūras užtikrinant, kad atsirastų aiškūs saugikliai, skirti apsaugoti vaikus nuo netinkamų asmenų, o kandidatų tapti įtėviais įvertinimas ir vaiko patekimas į šeimą būtų tvarkomas ne maksimaliais, o minimaliais laiko terminais. Privalome pirmaisiais mėnesiais po įvaikinimo, šeimai skirti finansinę paramą, tolygią sumai, kuri buvo skiriama vaiko išlaikymui vaikų namuose ar šeimynoje. Jei norime matyti daugiau sėkmės istorijų, įsivaikinus ir vyresnio nei trejų metų amžiaus vaikus, abu tėvai turi gauti teisę į mėnesio trukmės valstybės apmokamas vaiko priežiūros atostogas, o vienas iš tėvų – šešių mėnesių atostogas. Socialiniams darbuotojams turime suteikti papildomų įgaliojimų, didinant jo savarankiškumą, skatinant analizuoti bendruomenės aplinką, ieškoti papildomų pagalbos galimybių telkiant bendruomenę, suteikiant inicijuoti savanorystės principu pagrįstos pagalbos ir palaikymo tinklus. Žengę šiuos žingsnius po ketverių metų net nenorėsime prisiminti šiandieninės vaikų globos ir įsivaikinimo biurokratijos raizgalynių. Šie – 2016 metai prasidėjo siaubinga smurto apraiška. Esame pasirengę spręsti šią problemą iš esmės. Stiprinsime krizių centrų vaidmenį. Vienodai svarbiomis laikysime tiek informacines, tiek ir kompleksinės pagalbos aukoms bei agresorių reabilitacijos ir pagalbos atkuriant santykius funkcijas, pagalbą pozityvios tėvystės įgūdžiams bei pykčio valdymo gebėjimams formuoti. Deramą dėmesį skirsime itin paplitusio reiškinio – patyčių – prevencijai. Tam naudosime gerąją Vakarų Europos patirtį, patyčių prevencijos, socialinių įgūdžių ugdymo programų įgyvendinimą nuo pat ankstyvaus vaiko amžiaus. Šią problemą turime įveikti vardan sveikesnės rytojaus visuomenės. Atėjo laikas suformuoti veiksmingą reagavimo į smurtą prieš vaikus mechanizmą. Šis mechanizmas turi apimti visų suinteresuotų institucijų bei nevalstybinių partnerių bendradarbiavimą užtikrinant veiksmingą smurto atpažinimą, operatyvų reagavimą, aiškias kiekvienos tarnybos funkcijas bei tarpusavio sąveikos taisykles, tęstinio probleminės šeimos stebėjimo priemones. Sukursime „vieno langelio“ principu veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurto prevencijos sistemą. Negalime užsimerkti prieš karą, vykstantį Lietuvos šeimose. Turime ir galime joms pradėti. Kviečiu Jus visus prisijungti. Pagrindiniu savo sveikatos politikos tikslu įvardijame tiek siekį prailginti gyvenimo trukmę, tiek ir gerinti gyvenimo kokybę bei didinti sveikų gyvenimo metų skaičių. To sieksime penkiomis kryptimis: Formuosime efektyvią ir skaidrią sveikatos apsaugos sistemą; Plėtosime efektyvią ligų prevenciją, ankstyvąją diagnostiką ir šeimos mediciną; Įgyvendinsime aktyvią kovos su žalingais įpročiais programą; Stiprinsime psichikos sveikatos paslaugas; Sieksime sveikatos aspekto visose politikose. Požiūris į silpniausius visuomenės narius apibūdina visuomenės brandą. Pasieksime, kad vyresnio amžiaus asmenys bei neįgalieji nesijaustų atskirti dėl savo amžiaus ar negalios. Tuo tikslu sieksime taikyti įtraukias socialines paslaugas, plėtoti universalaus dizaino principų taikymą fizinei aplinkai, prieinamam būstui ir transportui tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tuo numatant prieinamumą visiems neįgaliems asmenims. Šiandienis Seimas rodo istorinį pavyzdį, manau, kad kolega Justas Džiugelis tai patvirtintų. Pastarųjų poros dešimtmečių laikotarpiu vykstantys Lietuvos regionų depopuliacijos ir netolygaus ekonominės gerovės persiskirstymo procesai kelia rimtą grėsmę pakankamai tolygiai Lietuvos demografinei ir ekonominei pusiausvyrai. Atsakydama į šias grėsmes bei iššūkius, Koalicija regioninės politikos srityje kelia tris tikslus: Sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą Užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą (investicijų pritraukimas) Užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose (darbo vietos ir infrastruktūra) Mūsų ilgalaikė vizija – Lietuva, kurios regionuose yra patogios gyvenimo sąlygos, aukštą gyvenimo kokybę užtikrinanti infrastruktūra, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos, veikia gyvybinga, vietines ir tarptautines galimybes išnaudojanti bei orų gyvenimą kurianti ekonomika, o patys regionai yra patrauklūs investuoti vietos ir užsienio verslui, siūlantys kompetentingą darbo jėgą, išplėtotą šiuolaikišką infrastruktūrą, kuriuose veikia kompetentingos vietos, o ilguoju laikotarpiu – ir regionų valdžios institucijos. Šiandieninėje aplinkoje privalome užtikrinti aiškius, suprantamus ir prasmingus aplinkosauginius reikalavimus. Keliame tikslą, kad aplinkos apsaugos politika netaptų biurokratizmo šaltiniu, o taptų darnios aplinkos formavimo priemone, palankia ir darnaus ūkio plėtrai. Tuo tikslu siekiame mažinti perteklinius reikalavimus verslui bei gyventojams.. Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino daugybę stambių strateginių energetikos projektų. Tai Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Už tai turime padėkoti dviem buvusioms Vyriausybėms. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Šiandien atėjo laikas žengti kitus žingsnius – modernizuoti energetines sistemas bei patenkinti vartotojų lūkesčius, suteikiant daugiau sprendimo galių vartotojams, kurie taptų aktyviu sisteminės energetinės pertvarkos dalyviu. Lietuvos energetinio saugumo ir konkurencingumo pagrindas - darnus vystymasis, paremta taupiu energijos išteklių vartojimu, bei vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Tai naujos Energetikos politikos pamatas, siekiant ilgalaikių Europos Sąjungos ir tarptautinių klimato kaitos mažinimo tikslų. Šalia strateginių valstybės projektų įgyvendinimo, negalime pamiršti kaimo gyvybingumo. Tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: Konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, Deramos infrastruktūros, Tinkamų socialinių, sveikatos bei kultūrinių paslaugų. Dažnas įvaizdis, kad išskirtinai kaimas skęsta skurde. Visgi, skurdas egzistoja visoje Lietuvoje ir jis tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmo

P. Auštrevičius: Lietuva į savo saugumą turi investuoti ne mažiau nei 1 mlrd. eurų

Nemira Pumprickaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Išrinktasis JAV prezidentas sako, kad Europa nebegali slėptis po Amerikos saugumo skėčiu – pasak Donaldo Trumpo, JAV į pagalbą ateis tik tuo atveju, jei Europos valstybės užtektinai investuos į savo saugumą. Negana to, D. Trumpas ne kartą giedojo ditirambus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurį jis vadino geresniu lyderiu nei Barackas Obama. Visą tai negali būti neišgirsta Lietuvoje, tačiau, regis, mes neturime nei strategijos, nei vizijos, kaip veikti su išrinktuoju prezidentu ir jo administracija. Pokalbis su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi. – Ar mūsų politikai tinkamai reagavo į D. Trumpą dar rinkimų kampanijos metu? – Mes netikėjome, kad D. Trumpas gali laimėti rinkimus. Mes netikėjome, kad D. Trumpo standartas – jis įtvirtino tam tikrą politinio kalbėjimo standartą Amerikos viešoje erdvėje – gali nusverti. Be to, man atrodo, mes pramiegojome viešosios nuomonės ir tam tikros politinės nuomonės kaitą JAV. Mes pramiegojome kalbas apie Europą, kaip išlaikytinę saugumo prasme, kaip tą, kuri naudojasi ekonominėmis gėrybėmis, bet nepakankamai investuoja į savo saugumą. Mums sugrįžti pas Ameriką ir pasiūlyti jiems, aš pasakyčiau, įdomią ir juos įtraukiančią partnerystę, be jokios abejonės, reikės. Todėl mūsų kalbėjimas su amerikiečiais turi būti toks, kad mes juos suinteresuotume būti pakankamai įsitraukusiems į Europos saugumą, į mūsų bendradarbiavimą, į mūsų bendros ekonominės erdvės kūrimą per laisvą prekybą. Bet tai reikės padaryti iš naujo ir surasti tuos žodžius, tuos pasiūlymus mums reikia jau dabar. – Ir vienas iš tų pasiūlymų, greičiausiai, turėtų būti susijęs su mūsų gynyba, ką išrinktasis prezidentas yra ir kalbėjęs. Bet jis daug kartų keitė savo poziciją, tad ar šiuo klausimu galima tikėtis, kad jis pakeis savo poziciją? Ar mes galime turėti tokių vilčių? – Ne, nebus tokio kardinalaus pasikeitimo. D. Trumpo užsienio doktrina remiasi trimis pagrindiniais dalykais, o vadinamasis „saugumo išlaikytiniai Europos pusėje“ yra kertinis. Neabejoju, kad šiuo keliu ir bus einama. Jau dabar pasigirdo kalbų, kad JAV nori sumažinti savo indėlį NATO biudžete nuo 45 iki 37–38 procentų. 8 procentai yra labai daug, ką mums reikės kompensuoti, jeigu mes norėsime išlaikyti transatlantinę partnerystę tokią, kokios mes tikimės. Bet, žinoma, be didesnio Europos įnašo, be didesnio įsipareigojimo jokių kalbų, matyt, nebus. Kitas dalykas – ką patys europiečiai turi padaryti, kad tai atsirastų ne skatinant JAV, bet patiems suprantant, kad patys europiečiai turi rūpintis daugiau. Mes investuojame į Europos saugumą ir gynybą nepakankamai, mes esame padarę nepakankamai, kad Europos Sąjungoje atsirastų saugumo ir gynybos sąjunga. Tik iniciatyvos į tai veda, bet jos galų gale lieka nesuprastos Lietuvoje. Aš nesuprantu, kodėl Lietuva oponuoja ES gynybos ir saugumo sąjungos kūrimui. Tai galbūt yra viena iš išeičių pasitinkant besikeičiančią Amerikos poziciją. Bet be to tikėtis, kad bus gražus rytojus, aš tikrai neturiu pagrindo. Lietuvai taip pat turi skatinti regioninį bendradarbiavimą. Mums reikia su artimiausiais kaimynais, su tais, su kuriais mes galime ir turime sutarti, vystyti bendrus gynybinius pajėgumus, vystyti daugiau pasitikėjimu pagrįstą darbo pasidalijimą gynybos ir saugumo srityje. Manyti, kad mes viską padarėme, yra iš tikrųjų neteisinga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltijos valstybės taip ir nesudarė gynybinės sąjungos, kas buvo vienas iš pralaimėjimo šaltinių. Nejaugi mes lauksime kitos tokios situacijos? Mes turime žengti žingsnį, mes turime parodyti iniciatyvą. Tada, matydama ES pasikeitusią atsakomybę ir tikrą judėjimą, investicijas, JAV negalės to ignoruoti. – Kai kalbame apie investicijas, tai minimi 2 procentai bendrojo vidaus produkto. Kitų metų biudžete jau yra artėjama prie 1,8 procento BVP. Ar, jūsų manymu, mes turėtume paskubėti ir jau kitais metais bandyti pasiekti 2 procentus? – Dabartinių investicijų nepakanka. Mes matome, kad mums trūksta gynybinės ginkluotės, patirties, profesionalų, tad investicijas reikia tęsti. Manau, 2 procentai nėra riba. Šiuo metu Lenkija investuoja jau daugiau nei 2 procentus. Lenkai elgiasi neatsakingai? Tuo metu 71 procentas Lenkijos piliečių pasiruošę ginti Lietuvą. Tai jie savo lėšomis gins Lietuvą, o mes neginsime savęs? Visiškai būtų pagrįsta, kad Lietuva artimiausiais metais į savo saugumą ir į savo užtikrintą ateitį investuotų ne mažiau nei 1 milijardą eurų. – Dabar yra numatyta virš 700 milijonų? – Gynybai skirti virš 700 milijonų yra planuojama kitąmet. Simboliški skaičiai kitąkart irgi veikia. Izraelis investuoja 10 milijardų, todėl jis yra „atsipūtęs“ ir žino, kad jis turi pakankamai gynybinio potencialo ne tik atbaidyti galimus priešus, bet ir apsiginti, jeigu to reikės. Imkime pavyzdžius. – O kaip jūs visame šitame fone vertinate planus kitais metais biudžete sumažinti pinigus žvalgybai? – Yra labai keista girdėti tokius pasiūlymus. Man atrodo, tai rodo tam tikrą pasimetimą arba bandymą politiškai žongliruoti skaičiais – iš vienų atimti, kitiems pridėti. Valstybės saugumas yra visuma, tad negalima to medžio naikinti dalimis, manant, kad jis išgyvens. – Ačiū jums už pokalbį.  

„Valstiečiai“ dėl savo vertybių socialdemokratams nenusileis

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Valdančiąją koaliciją sudarę „valstiečiai“ ir socialdemokratai ne vienu klausimu bus priversti prašyti opozicijoje nusprendusių dirbti partijų pagalbos. Asmenvardžių rašymas ne lietuviškais rašmenimis, šeimos sąvoka Konstitucijoje, partnerystės įteisinimas, pagalbinis apvaisinimas. Bent jau dėl šių problemų įtvirtinimo teisės aktuose neketina nusileisti nei „valstiečiai“, nei socialdemokratai. Dalis socialdemokratų derybininkų prieš pasirašant koalicijos sutartį išplatino pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pozicija dėl minėtų problemų yra tvirta ir partija jos keisti neketina. „Valstiečiai“ taip pat nežada leistis į diskusijas dėl savo pamatinių vertybių. Jei Seimo opozicijoje apsisprendę dirbti konservatoriai, liberalai ir „tvarkiečiai“ bei kol kas aiškios pozicijos nepareiškę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai neparemtų valdančiųjų, tuomet jau ne vienerius metus sprendžiamos problemos ir vėl nepajudėtų iš vietos. Jau žino, kad nesutars „Su „valstiečiais“ mums susitarti nepavyks. Jie tokiais klausimais, kaip šeimos apibrėžimas ar partnerystės įteisinimas, kurie jiems – šventi, bandys ieškoti susitarimų su konservatoriais ar kitomis opozicijoje esančiomis partijomis. Todėl, išsiskyrus nuomonėms, mes liksime „valstiečių“ opozicijoje“, – teigė vienas iš socialdemokratų derybininkų Algirdas Sysas. Pasak jo, koalicijos sutartyje buvo bandoma įtvirtinti skirtumus tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų programinių nuostatų, tačiau žodis „skirtumai“ kai kuriems derybininkams nepatikęs: „Todėl tos mūsų takoskyros buvo apibūdintos labai grakščiai.“ „Valstiečiai“, kaip teigė A. Sysas, derėdamiesi dėl koalicinės sutarties, piestu stojo prieš partnerystės įteisinimą, dėl „w“ ir kitų nelietuviškų rašmenų atsiradimo asmens dokumentuose bei kitų problemų, susijusių su žmogaus teisėmis. Savo vertybių iš programos nebrauks Kaip teigė „valstiečių“ senbuvė ir derybininkė Rima Baškienė, partijos vertybinės nuostatos yra įtrauktos į jos programą, todėl jų atsisakyti arba leistis į kompromisus su koalicijos partneriais neketinama. „Neatsižadame savo deklaruotų pozicijų prieš rinkimus, nes jos mums – svarbios. Šeimos vertybių puoselėjimas, pagarba gyvybei, lietuvių kalbos išsaugojimas yra mūsų pamatinės vertybės. Gerbdami kolegų socialdemokratų nuomonę, bendraminčių ieškosime tiek Lenkų rinkimų akcijos, tiek konservatorių frakcijose. Manau, kad naujajame Seime galėsime dirbti sutelktai, nepaisant to, ar svarbius sprendimus priims valdančioji dauguma, ar sutartinai visi parlamentarai“, – kalbėjo R. Baškienė. Palaikys naudingus valstybei sprendimus Krikščioniškajam konservatorių sparnui priklausantis Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad tiek jo bendrapartiečiai, tiek kitos opozicinės frakcijos palaikys svarbius valstybei valdančiosios koalicijos sprendimus. „Bet jau šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad aš tikrai nepalaikysiu partnerystės įteisinimo, o pagalbinis apvaisinimas – labai jautrus dalykas, ir reikės atidžiai paanalizuoti, kokie sprendimai bus siūlomi“, – teigė L. Kasčiūnas. Panašiai jis kalbėjo ir apie nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose. Jei būtų siūloma panaši tvarka, kokia galioja Latvijoje, kai kitataučių vardai ir pavardės ne latviškais rašmenimis įrašomi atskirame paso lape, L. Kasčiūnas tokį sprendimą palaikytų. Jei atsirastų kitokių pasiūlymų, pirmiausia kreiptų dėmesį, ar jais nebūtų pakenkiama lietuvių kalbai ir ar lenkų atstovai jų nenaudos politinei nesantaikai kurstyti. „Nebalsuotume „prieš“ vien dėl to, kad esame opozicijoje. Tačiau šeimos modelio, pagalbinio apvaisinimo ar monopolijų kūrimo klausimais tikrai balsuosime prieš“, – teigė kitos opozicinės partijos – Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas. Lenkai mato daug bendra Baigusio kadenciją Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė, dirbsianti ir naujos kadencijos Seime, teigė tarp savo atstovaujamos partijos ir „valstiečių“ programų matanti nemažai bendrumo. „Mes, kaip ir „valstiečiai“, tikrai nepalaikysime pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatų, kad būtų šaldomi embrionai. Taip pat nepritarsime, kad būtų įteisinta partnerystė, nes, atsiradus tokiam įstatymui, būtų atvertos galimybės įteisinti ir tos pačios lyties asmenų santuokas“, – tvirtino R. Tamašunienė. Tačiau ir ji pati, ir jos bendražygiai toliau sieks, kad būtų įteisintas asmenvardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose. „Vardas ir pavardė yra neliečiamos asmeninės kiekvieno žmogaus vertybės, ir turi būti pagaliau įteisinta Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, kad jie būtų rašomi kiekvienos tautos kalbos rašmenimis. Juolab kad Lietuvoje jau ne vienas asmuo teismuose to yra pasiekęs“, – kalbėjo R. Tamašunienė.

Energetikos ministerija: laikas naikinti?

Dainius Kreivys tsajunga.lt Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai. Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai, pavyzdžiui, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Kontinentinės Europos tinklais. O gal persijungimas prie europietiškos sistemos jau nebelaikomas valstybės prioritetu ir naujai valdžiai visiškai priimtina esama padėtis, kai mūsų tinklai vis dar valdomi iš Maskvos? Gal sinchronizavimo klausimui spręsti išties užteks departamento kokioje nors Ūkio ar Susisiekimo ministerijoje, kaip yra tikinama? Esmė ta, kad jokių departamentų sinchronizavimui įgyvendinti apskritai nereikia. Sinchronizavimo planus rengia ir įgyvendina Lietuvos elektros energetikos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Tačiau ši įmonė nelabai ką gali daryti, kol nėra priimti politiniai sprendimai tarpvalstybiniu lygiu. Norint pastūmėti sinchronizavimo klausimą į priekį, reikia kelių dalykų. Pirma – pasiekti politinį susitarimą su Lenkija dėl antros elektros perdavimo linijos su šia šalimi. Analogiškai reikalingas politinis susitarimas su Baltijos valstybėmis dėl bendros visų trijų šalių pozicijos šiuo klausimu. Taip pat būtina užsitikrinti tiek politinę, tiek finansinę Europos Sąjungos institucijų paramą. Negana to, teks spręsti jautrius atsiribojimo nuo Karaliaučius elektros energetikos sistemos bei BRELL žiedo klausimus su Rusija. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu lygiu galėtų ką nors nuveikti kad ir pats talentingiausias departamento direktorius. Neabejotina, kad tam reikia aukščiausio politinio lygio dėmesio. Ūkio ministras bent teoriškai tą vaidmenį gal ir galėtų atlikti, bet tik esant dviem sąlygoms: energetika jam turėtų būti prioritetinė sritis ir jai turėtų skirti išties daug brangaus ministro laiko bei dėmesio. Ar tai ir siūlo besiformuojanti naujoji Vyriausybė? Kokia bus Ūkio ministerija ir ar ji galės skirti užtektinai dėmesio strateginiams energetikos klausimams? Iš pirmo žvilgsnio pačiai Ūkio ministerijai veikiausiai bus keliams uždavinys būti viena ryškiausių permainas įgyvendinančių ministerijų. O ministrui šioje srityje bus keliami ypatingi uždaviniai – jam reikės atgaivinti ūkio plėtrą, užtikrinti investicijas ir darbo vietas regionuose bei pasiekti bendro atlyginimų lygio kilimą. Tai uždaviniai, kurie reikalaus ryškios valstybės lyderystės ir ministro dėmesio. Visiškai sutinku, kad Energetikos ministeriją išties būtų galima naikinti, jei didieji strateginiai energetikos projektai būtų įgyvendinti ar bent jau „užkelti ant bėgių“. Nes būtent tam tikslui ministerija ir buvo atskirta nuo Ūkio ministerijos. Atskira ministerija leido žymiai sparčiau ir kokybiškiau rengti bei patvirtinti visoms pertvarkoms – pradedant „Leo“ likvidavimu ir baigiant Nacionalinės nepriklausomybės energetikos strategijos patvirtinimu – būtinus teisės aktus. Taigi visiškai akivaizdu, kad jei išties norime rimto proveržio siekiant spartesnio mūsų tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europa, Energetikos ministeriją privalome išlaikyti. Bent jau iki to laiko, kol bus pasiekti svarbiausi susitarimai su kaimyninėmis valstybėmis ir Europos Komisija. Yra ir daugiau Lietuvai ypač svarbių dalykų, dėl kurių Energetikos ministeriją naikinti nebūtų išmintinga. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų prasidės naujas Europos sąjungos finansinis laikotarpis ir iš Briuselio jau girdėti signalų, kad ruošiamasi smarkiai apkarpyti Ignalinos uždarymui reikalingų lėšų skyrimą. Mūsų Vyriausybė turės spręsti, kaip reikiamą finansavimą užsitikrinti, nes kitaip mūsų biudžete atsivertų kelių milijardų dydžio skylė. Natūralu, kad šį klausimą taip pat turėtų prisiimti būsimasis Energetikos ministras. Astravo klausimas taip pat gula ant būsimojo energetikos ministro pečių. Iki 2019 metų Lietuva turės užtikrinti technines ir teisines priemones, kurios neleistų Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektrai patekti į mūsų elektros energetinę sistemą bei elektros rinką. Reikės parengti teisinį pagrindimą, kuris leistų kreiptis į tarptautines institucijas dėl šios jėgainės pripažinimo nesaugia. Tokiems projektams vykdyti reikalingi ministro antpečiai. Pavyzdžiui, ministro statusas leido A. Sekmokui palaikyti gerus dalykinius santykius su tuometiniu Europos komisijos energetikos komisaru Giunteriu Otingeriu bei jo pavaduotoju Filipu Lou įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą Lietuvos dujų ūkyje bei „išrūkant“ iš jo „Gazprom“. Geri asmeniniai ryšiai su buvusiu Lenkijos ūkio ministru Valdemaru Pavlaku leido pasirašyti susitarimą dėl pirmosios elektros jungties į Lenkiją nepaisant aršaus užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorskio pasipriešinimo bet kokiam bendradarbiavimui su Lietuva. Tai tik kelios pačios svarbiausios Lietuvai strateginės kryptys ir projektai, už kuriuos atsakinga Energetikos ministerija. Neišspręstų energetinių klausimų gausa tik patvirtina, kad ne tik būtina išlaikyti Energetikos ministeriją, bet ir paskirti jos ministru energetikos reikalus gerai išmanantį politiką, kuris kartu būtų ir viena stipriausių figūrų visame ministrų kabinete....

„Prasikaltusi“ socialdemokratams VPT vadovė su viltimi laukia naujo finansų ministro

 Jurgita Lapienytė, 15min.lt Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) prašė Finansų ministerijos beveik 2,8 mln. eurų, tačiau gavo 400 tūkst. eurų mažiau. Lėšų trūkumas gali paralyžiuoti VPT darbą, 15min sakė jos vadovė Diana Vilytė, su dideliais lūkesčiais laukianti naujos valdžios, kurioje prezidentūra dabartinės finansų ministrės Rasos Budbergytės matyti nenori. Kitais metais VPT biudžetas, palyginti su šiais metais, didėja puse milijono eurų, tačiau vis dėlto gerokai mažiau, nei norėtų D. Vilytė. Ji 15min sakė, kad kitiems metams prašė skirti 2,783 mln. eurų, tačiau pavyko susitarti tik dėl 2,424 mln. eurų. Kam VPT reikia tų pinigų? Pasak D. Vilytės, pagrindinis kitąmet laukiantis darbas – su įstatymų pakeitimais susijusi informacinės sistemos pertvarka, kuri atsieis nepigiai. „Kadangi esame prisirišę prie tokio tiekėjo Švedijoje, ilgalaikė sutartis pasirašyta, sistemą administruoja švedų bendrovė ir mes gana brangiai jiems mokam, nes sisteminiai pakeitimai brangiai kainuoja. Išaugimas biudžeto susijęs su tuo“, – 15min pasakojo D. Vilytė. Be to, Vyriausybė netrukus spręs, ar perduoti dalį Koncesijos įstatymo priežiūros funkcijų VPT, dalį paliekant Centrinei projektų valdymo agentūrai. D. Vilytė nežino, ar tokiu atveju gautų papildomų asignavimų iš valstybės biudžeto. „Jeigu pridės koncesijų įstatymą, tai būsime paralyžiuoti. (...) Sudėtinga, mes ir taip mažai patikriname, mažai pažiūrime, mokymų reikia daugiau. Per metus prasisuka 4–5 mlrd. eurų per viešuosius pirkimus“, – sakė D. Vilytė. „Mes tikrai turime atsakingai žiūrėti į išlaidų didinimą, bet reikia savęs paklausti, kiek galima sutaupyti per viešuosius pirkimus. Čia, matyt, skaičiai irgi įspūdingi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad galima sutaupyti procentą nuo viešųjų pirkimų, kurie prasisuka jau truputį tvarkingesni. Šnekėsimės, nauja valdžia, matysime, kaip jie žiūrės“, – kalbėjo VPT vadovė. D. Vilytė socialdemokratams yra „prasikaltusi“ – rugpjūčio pabaigoje ji paskelbė, kad Lietuvos kariuomenė, pirkdama virtuvės įrankius, už juos permokėjo 8 kartus. Kilęs „auksinių šaukštų“ skandalas smarkiai sumažino socialdemokratų ir jų krašto apsaugos ministro Juozo Oleko reitingus. Po pralaimėjimo Seimo rinkimuose socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius viena priežasčių įvardijo agresyvią kitų partijų rinkimų kampaniją ir „dirbtinai eskaluojamus skandalus“. Ne tik VPT, bet ir kitoms institucijoms, tarp jų – Valstybės saugumo departamentui, kuriam finansavimas buvo net sumažintas, taip pat mokytojų algų didinimui, PVM lengvatai ir kitoms reikmėms pinigų nerandanti R. Budbergytė, Finansų ministerijai vadovaujanti nuo birželio, ministrės posto kitoje kadencijoje neturės. Finansų ministerija atiteko valstiečiams ir žaliesiems, kurie į šį postą siūlo Stasį Jakeliūną. Iki antradienio buvo svarstoma, kad R. Budbergytei gali būti siūlomas socialinės apsaugos ir darbo ministrės postas. Tačiau, pasak šaltinių, kai paaiškėjo, kad jos kandidatūra neigiamai vertinama prezidentūroje, socialdemokratai atidavė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją valstiečiams ir žaliesiems, o iš jų išsiderėjo Ūkio ministeriją, kurios vadovu greičiausiai bus siūlomas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.  

R. Vainienė. Pakalbėkime apie kirpėją Liusią

Kol naujai išrinkti politikai buria koalicijas ir derina būsimos vyriausybės programos nuostatas, pakalbėkime apie kirpėją – kirpėją Liusią. Kaip suprantate, kirpėja Liusia nėra kokia verslo magnatė, oligarchinės struktūros savininkė ar vartotojus „drožianti“ monopolininkė. Tačiau nepaisant to, kad atstovauja smulkiajam verslui ir užsiima individualia veikla, kirpėja Liusia tapo kone valstybės biudžeto ir visos Lietuvos griovėja. Kodėl? Nes jai neva taikomas 30 procentų neapmokestinamas pajamų dydis. Visi kiti, dirbantys pagal darbo sutartis, suprask, tokios prabangos neturi. Ir tai nėra sąžininga mokslų daktarų, docentų atžvilgiu. Tokį paveikslą, kaip kirpėja Liusia išnaudoja Lietuvos valstybę, nupiešė ekonomistė, o dabar jau ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl individualia veikla užsiimantys asmenys gali neapmokestinti dalies savo pajamų. Pasirodo, net ir akivaizdūs dalykai ne visada būna tokie akivaizdūs, ir verta juos išsiaiškinti detaliau. Atsakymas dėl dalies pajamų neapmokestinimo glūdi tame, kad individualia veikla užsiimantis asmuo yra toks mažutis verslininkas. Jis net ne verslininkas, o žmogus, pats sau sukūręs darbo vietą. Kaip žinia, susikurti ir išlaikyti darbo vietą kainuoja. Kirpėja Liusia turi nuomotis patalpas, ji turi pati mokėti už tų patalpų apšvietimą ir šildymą. Jai reikia įsigyti kirpėjos kėdę ir žirkles, ir plaukų priežiūros priemones. Sakysite, mokslų daktarai perka knygas? Perka, žinoma, jei nenori naudotis universiteto biblioteka. O štai nemokamos kirpėjų kėdžių ir žirklių bibliotekos, deja, nėra. Docentas nemoka už auditorijos nuomą. Docentui nereikia rūpintis reklama ir pardavimais – studentus į universiteto auditoriją jam atveda tas pats universitetas. Jei studentas nelanko prastų docento paskaitų, docento alga nuo to nemažėja. Kirpėja Liusia gi viskuo rūpinasi pati. Taigi, sau darbo vietą sukūrusi kirpėja Liusia tiesiog minusuoja sąnaudas, kaip tai daro visos verslo bendrovės. Bet kadangi Liusia dirba viena, kad jai būtų paprasčiau, ji gali nevesti sąnaudų apskaitos, o tiesiog atimti 30 procentų hipotetinių sąnaudų iš savo pajamų. Neapmokestinamas pajamų dydis, kaip toks Liusiai visai nėra taikomas, net jei ji uždirba mažai. Tada, kai ji nori mokėti už vaikų mokslą, ar mokėti ilgalaikio draudimo įmokas, jai lengvata nuo šių pajamų taip pat netaikoma. Tuos trisdešimt procentų ji atima ne tik iš savo pajamų, bet ir iš savo valstybinio socialinio draudimo stažo, ir iš visų lengvatų. Beje, visas socialinio draudimo įmokas Liusia irgi susimoka pati. Ji neturi darbdavio, kuris už ją tai padarytų. Visas sveikatos draudimo įmokas, visus 9 procentus, Liusia irgi sumoka pati. Docentas iš savo algos moka šešis. Taip, Liusia moka 5 procentus gyventojų pajamų mokesčio, nes Liusia yra amatininkė. Jei Liusia būtų individualia veikla užsiimanti lektorė, kaip ir universiteto docentė, ji mokėtų 15 procentų GPM. Taigi, suskaičiavus visą mokesčių naštą, Liusia sumoka tokią pat savo pajamų dalį mokesčiais, kaip ir docentei išskaičiuojama iš jos algos. Skirtumas tik tas, kad Liusia pati susikuria sau darbo vietą ir nesėdi valstybei ant sprando. Jau girdžiu pasakymus, kad vis tik docentai Lietuvoje uždirba per mažai. Taip, per mažai. Tik ar dėl to kalta kirpėja Liusia? Ir jei susiruoši iš Liusios paimti ne 24 procentus pajamų, o visus 50, kad galėtum biudžetininkams mokėti didesnes algas, tai žiūrėk, ar iš tokio godumo, kaip ta senė, neliksi prie suskilusios geldos. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

Tautos meilė – geriausias įvertinimas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Prezidentą Valdą Adamkų 90 metų jubiliejaus proga. Pasak Prezidentės, V. Adamkaus, kaip valstybės žmogaus, kaip intelektualo patirtis yra neįkainojama, o vadovavimo Lietuvai metai – svarbi mūsų naujausios istorijos dalis. V. Adamkaus asmenybėje matome ypatingą ryšį tarp šiandieninės Lietuvos ir tos, kuri buvo prarasta 1940-aisiais, kurios nepriklausomybės atgavimo su bendraminčiais buvo siekta daug dešimtmečių. Tautos meilė – geriausias įvertinimas tų pastangų, kurias V. Adamkus įdėjo dirbdamas dėl Lietuvos pažangos ir vienybės Valdas Adamkus stovėjo prie mūsų valstybinės aplinkosaugos sistemos kūrimo ištakų iš karto po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip prisimena Aplinkos ministerijos senbuviai, su juo daug tartasi, kuriant ir pirminę ministerijos ląstelę – Aplinkos apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Seimo, ir visą sistemą. Tuomet itin pravertė Valdo Adamkaus patirtis vadovaujant JAV penktojo regiono Aplinkos apsaugos agentūrai. Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą šioje agentūroje jis pelnė pasaulinį pripažinimą.Intensyviai domėtis Lietuvos aplinkosauga Valdas Adamkus pradėjo dar 1972 metais. Ir ne tik per atstumą. Su JAV delegacijomis jam pavykdavo atvykti ir į Lietuvą. Daugiausia nerimo ir tada, ir vėliau jam kėlė mūsų geriamojo vandens kokybė.Grįžęs į Lietuvą Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Aplinkos ministerijoje. Čia nedideliame kambarėlyje antrame aukšte susirinkdavo jo bendražygiai ir bendraminčiai. Pokalbiai apie politinio gyvenimo verpetus persipindavo su aplinkosaugos realijomis. Viename interviu praėjusį gruodį į klausimą, kokie yra ryškiausi aplinkosauginiai laimėjimai po Nepriklausomybės atkūrimo, Valdas Adamkus atsakė, kad vienas didžiausių pasiekimų yra vandenvalos srityje, sustabdant vandens taršą ir užtikrinant geriamojo vandens kokybę. Išrinktas šalies Prezidentu jis jau mažiau laiko galėjo skirti aplinkosaugai, bet niekada nesiliovė ja domėjęsis. Už viso gyvenimo nuopelnus kuriant aplinkos apsaugos sistemą 2014 m. birželį Valdui Adamkui buvo įteiktas garbingiausias Aplinkos ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Už visuomeninę veiklą" Paulius Kalmantas,Simona Liaudanskytė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus...

Ar konservatoriams gresia skilimas?

Lauras Bielinis

Rasuolė Bauraitė, Lietuvos ryto televizija Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pradėjo derybas su Socialdemokratų partija dėl būsimos koalicijos. Konservatoriai yra pareiškę, kad derybose nedalyvaus, kol „valstiečiai“ derėsis su socialdemokratais. Tokios pozicijos laikosi konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, tačiau ne visi partijos nariai su tuo sutinka. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad jau kreipėsi į kai kuriuos konservatorius, ragindamas juos prisidėti formuojant būsimą valdžią. Apie tai, ar konservatoriams gresia skilimas „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su Daiva Žeimyte kalbėjosi politologas Lauras Bielinis bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai Paulius Saudargas bei Stanislavas Stavickis-Stano, kuris viešai kreipėsi į G. Landsbergį, sakydamas, kad partijos pirmininkas nebegina savo rinkėjų vertybių. – Stanislavai, Jūs socialiniame tinkle parašėte atvirą laišką Tėvynės sąjungos pirmininkui, sakėte, kad susirgote nuo tos politikos, kokią dabar vykdo partija. Kodėl nusprendėte kreiptis? – (S. Stavickis-Stano) Sulaukiau daug klausimų, kodėl viešai, kodėl partijos problemų nesprendžiame partijos viduje. Sako, kam tau reikalinga partija, jei ji negina tavo interesų. Partijoje yra 15 tūkst. žmonių, už ją balsavo virš 200 tūkst. žmonių. Neįsivaizduoju, kaip galima tokius reikalus spręsti partijos viduje. Nėra taip drastiška, kad partija negina interesų. – Kas Jus labiausiai papiktino, dėl ko nusprendėte kreiptis viešai? – (S. Stavickis-Stano) Pasigendu pozicijos. Nesuprantu, kokia mano partijos pirmininko pozicija dėl gyvybės apsaugos ar abortų, ji nėra viešai išsakyta. Taip pat nesuprantu, ką reiškia jo pareiškimai apie partnerystę. Buvau prisėdęs prie interneto, klausiau, ką jis sako, ir nesupratau, kokia jo oficiali pozicija. – Ką manote apie tai, kas vyksta, kai jau formuojama koalicija? G. Landsbergis šiandien socialiniame tinkle pasakė, kad partijoje, galbūt, esama atskalūnų, kuriuos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis vilioja siūlomais ministrų portfeliais ir dėl to, galbūt, atsiranda kritika partijos viduje. Reiktų suprasti, kad ir Jūs esate prie tų atskalūnų, kuris kritikuoja partijos poziciją nesiderėti su valstiečiais ir žaliaisiais. – (S. Stavickis-Stano) Ir dar tikriausiai Rusija įsikišo, papirko ir visaip daro įtaką. Tai yra absoliuti nesąmonė. Niekada gyvenime – nei su „žaliaisiais“ ar kiekvienais metais iškylančiais tautos gelbėtojais, aš esu TS-LKD narys, tikintis krikščionis, demokratas. Būtent šios partijos rėmuose aš kovosiu už savo teises, vertybes. Lygiai taip pat darys daugybė žmonių, kurie yra šioje partijoje. Galbūt yra tokių atskalūnų, apie kuriuos šneka Gabrielius. Būtų labai gaila, bet man kol kas tai panašu į keistą raganų medžioklę. – Pone Saudargai, kaip galėtumėte įvertinti tai, ką G. Landsbergis išdėstė apie galimus atskalūnus partijoje, apie tai, ką viešai pasakė R. Karbauskis, kad konservatoriai galėtų jungtis prie formuojamos koalicijos? – (P. Saudargas) Reiktų pasižiūrėti į šio klausimo genezę, nuo ko prasidėjo. Viešoje erdvėje pirmiausia pasirodė nemažai spekuliacijų, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gali skilti, nes ten yra dvi nuomonės, du stiprūs lyderiai – R. Karbauskis ir S. Skvernelis, o jei jų nuomonės išsiskirtų, partija nebūtų tokia tvari ir vieninga. Galbūt todėl, vedamas tokių emocijų, R. Karbauskis išmeta tam tikras spekuliacijas, kad TS-LKD galimai nevieninga. – Ar čia tikrai spekuliacijos? Jūs gi nesutarėte dėl klausimo ar eiti į koaliciją, ar ne. Dabar net nežinia, ar kas besiderės, kai vysta derybos su socialdemokratais. – (P. Saudargas) Šiuo metu vyksta „valstiečių“ derybos su socialdemokratais. Visiems aišku, kad kol vyksta su socialdemokratais, derybos nevyksta su mumis. Jei ten kas nors atsitiktų tokio, kad jie nesusitartų, išsiskaidytų ir R. Karbauskis su visa partija ištiestų mums ranką, tokį sprendimą turėtų priimti prezidiumas ir taryba – kokiomis sąlygomis, kur galime nusileisti, kur negalime, kokios derybinės pozicijos. Niekas nėra mūsų partijoje pasakęs, kad mes jokiomis sąlygomis nesiderėsime su „valstiečiais“. Nėra susilietimo taško, diskusijų ir išsiskyrimo, dėl ko mes nesutartume. Jei bus tam tikros sąlygos, galime kalbėtis, tą yra visi pasakę – ir Gabrielius, ir A. Kubilius ir dauguma kolegų. Durys kalbėtis yra atviros. Kategoriškai norėčiau pabrėžti, kad bent jau krikščionių demokratų tarpe, mes šiandien išplatinom pareiškimą, kad jokių atskilimų negali būti. Griežtai vertiname ir pavienius, jei kas nors susigundytų postais ir perbėgtų. Politikoje tai trumparegiškas ėjimas. Tiems, pas ką perbėgai, tu būsi tik atėjūnas, o tiems, iš kurių išeisi – išdavikas. Tokių dalykų netoleruojam ir neskatinam taip daryti. -Pone Saudargai, tame pareiškime rašoma ir apie tai, kad krikdemiškasis sparnas sutiktų kalbėtis dėl koalicijos. Kodėl tai nebuvo padaryta penktadienį, kuomet valstiečiai-žalieji laukė atsakymo? – (P. Saudargas) Mūsų prezidiumo posėdis praeitą savaitę neįvyko, nors galėjo įvykti, mes galėjome diskutuoti. Nežinau, kokią poziciją turėjome ar galėtume priimti. Ji galėtų būti vienokia ar kitokia, bet susirinkti ir priimti tam tikrą sprendimą prezidiume, manau, galėjome. Trečiadienį turėsime prezidiumo posėdį, susirinksim, galbūt svarstysim scenarijus, kokie galėtų būti, nes šiuo metu valstiečiai derasi su socialdemokratais. Mes, dabartinėje situacijoje, matyt, ruošiamės opoziciniam būviui. – Pone Bielini, kaip Jums atrodo ši situacija? – (L. Bielinis) Man atrodo normali. Šioje dinamiškoje situacijoje partija, kuri yra paskelbusi apie savo galimus derybinius veiksmus, jei tik su ja būtų deramasi, yra tarsi atstumta. Akivaizdu, kad kaip ir kiekvienoje normalioje, gyvoje partijoje, viduje yra įvairios nuomonės, diskusijos, nesutarimai. Tai matome, kadangi į paviršių išplaukia akcentų skirtumai, kurie atrodo labai įdomiai. Oficialiai krikščionys demokratai paskelbė pareiškimą, kuriame aiškiai sako – jokių skilimų. Čia kaip šeimoje – žmonės riejasi, bet myli vienas kitą. – Klausimas, kiek ta meilė tikra. Turbūt nieko keisto, kad krikdemiškasis sparnas – P. Saudargas, I. Degutienė, A. Ažubalis nėra patenkinti tuo, kas vyksta, nes, turbūt, nebuvo patenkinti ir G. Landsbergio personalija pirmininko poste. – (L. Bielinis) Tai yra pliusas – partijoje yra labai aiškios, gana valingos pozicijos, kurios nesutampa su ta pozicija, kurią turi G. Landsbergis ar jo apsuptis. Labai ryškiai matomi poliai, kurie gana aštriai diskutuoja. Tos kibirkštys į paviršių išėjo, bet, organizaciškai nemanau, kad jie žlugs. – Kokią žinutę ir kam siunčia G. Landsbergis socialiniame tinkle pradėjęs kalbėti, kad partijoje, galbūt, yra atskalūnų, kurie už postus parsiduotų R. Karbauskiui? – (L. Bielinis) Nereikia taip skubėti ir kalbėti. Manyčiau, kad G. Landsbergis nekorektiškai pasakė nepagalvojęs, susinervinęs. Įvardinti atskalūnais tuos, kurie su tavimi nesutinka – taip negalima daryti. Tai ir gali būti ta priežastis, dėl kurios kai kurie gali išeiti. – (P. Saudargas) Nežinau, ką omeny turėjo G. Landsbergis, bet aš galiu skaityti tekstą ir iš jo išskaitau, kad galimais atskalūnais jis vadina tuos, kurie atskils. Jis nevadina konkrečių žmonių. Jei esi tikras politikas, postą pasiimi. Jei postą tau kas nors duoda – esi ne politikas, o prekė. – (S. Stavickis-Stano) Lauras gerai pasakė, kad Gabrielius labai emocionaliai, jautriai ir gal per daug reaguoja į situacijas. Aš esu ne politikas, o rinkėjas ir jo partijos narys. Aš jį gerbiu, myliu ir vertinu, tiesiog noriu atkreipti jo dėmesį, kad jis nėra 100 proc. teisus, jei ir kiti pastebi. Siūlyčiau jam ramiai pasėdėti savaitgalį, apsiraminti ir kibti su nauja jėga. Kai bus pirmininko rinkimai, savo balsą ir atiduosiu kažkam, kas bus geriausias pretendentas. Gabrielius yra ištikimas TS-LKD, stengiasi, dirba, tiesiog, yra bėda su tuo, kad jis nepastebi kitų nuomonių partijoje. Gal jis turi savo partijos viziją, tik spėju, kad ta vizija nelabai teisinga, jeigu joje nėra pamatinių vertybių ir krikščioniškosios pasaulėžiūros. – Pone Saudargai, R. Karbauskis šiandien minėjo, kad norėtų dalį konservatorių matyti koalicijoje. Šiandien po derybų su socialdemokratais viešoje erdvėje atsirado žinia, kad jis buria dvi koalicijas – formalią, kad turėtų daugumą ir galėtų dirbti, o kitą, prie kurios tam tikrais klausimais galėtų jungtis įvairių partijų atstovais. Jis sako, kad jau kvietė kai kuriuos konservatorius. Ar jūs žinote, kas jie tokie? – (P. Saudargas) Tikrai nežinau, manęs niekur nekvietė. Manau, kad tai yra butaforija, kabliukas, lygiai taip pat, kaip ir profesionalų vyriausybė – derybinė pozicija. Derybinė pozicija buvo skirta mums, o plačioji, vertybinė koalicija – socialdemokratams, parodyti, kad jūsų tik formali, o mes turėsime dar platesnę. Čia nėra nieko naujo, tai panašu į nacionalinį susitarimą, kai labai svarbiais klausimais partijos randa savyje jėgų susitarti ir pasirašyti bendrą sutarimą. Jei bus tokių klausimų, kur akivaizdu, kad to reikia Lietuvai, o sprendimai, kuriuos siūlys formalioji koalicija tenkins visą Seimą, kodėl ne? Šioje kadencijoje man teko būti opozicijoje, daugeliu klausimu balsavome taip, kaip balsavo valdantieji. Jei jie siūlo normalius projektus, jei tai naudinga Lietuvai, aišku, kad frakcija paremia. Opozicijoje nebūni vien tam, kad visada oponuotum, labai dažnai rasdavome bendrą sutarimą. – Pone Bielini, pradžioje buvo kalba apie skirtingų vertybių koaliciją, dabar kalbama apie formaliąją koaliciją ir neformaliąją. Kaip Jums tai atrodo? – (L. Bielinis) Sutikčiau su tuo, ką pasakė ponas Saudargas. Neformalioji koalicija – labai gražūs žodžiai. Galbūt, jais galima prisidengti ir kalbėti apie tarnavimą Lietuvai. Tačiau geras buvimas opozicijoje yra labai stiprus darbas valstybėje, tai privalu. Ir koalicijos formavime eina labai daug neaiškių žodžių iš R. Karbauskio lūpų, ir profesionalų vyriausybė – gal jis

Konservatorių maištininkai partijos palikti neplanuoja

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Konservatorių vadinamojo krikščioniškojo sparno atstovai toliau nerimsta – LRT.lt žiniomis, praėjusį savaitgalį jie važinėjo po partijos skyrius ir ragino, kad būtų palaikoma jų idėja kuo skubiau sušaukti prezidiumo posėdį, kuriame būtų oficialiai pareikšta partijos pozicija – ar derybos su „valstiečiais“ jau prarastos, ar vis dėlto jas būtų galima atnaujinti. O „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, pasinaudodamas tokia situacija, pasiūlė konservatorių maištininkams jungtis į jo partijos gretas. Tačiau pastarieji tvirtina, kad niekur bėgti neketina. R. Karbauskis viešai pareiškė, kad pasiuntė žinią konservatoriams, nesutinkantiems su partijos vadovybės pozicija dėl derybų su „valstiečiais“. Jis teigė, esą jie gali prisijungti prie jo partijos, gali sudaryti atskirą frakciją arba priklausyti „valstiečių“ frakcijai Seime. Praėjusią savaitę kreipimąsi partijos sekretoriate, kad būtų kuo greičiau sušauktas prezidiumo posėdis, užregistravo krikščioniškojo konservatorių sparno atstovai – Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Vytautas Juozapaitis, Kazys Starkevičius, Valentinas Stundys, Žygimantas Pavilionis, Laurynas Kasčiūnas ir Agnė Bilotaitė. Žalingas kišimasis į partijos reikalus „Tai – klaida ir iš principo neigiamas, žalingas bei nekorektiškas kišimasis į kitos partijos reikalus“, – atkirto L. Kasčiūnas, vertindamas R. Karbauskio siūlymą perbėgti į jo partijos gretas. Tačiau L. Kasčiūnas teigė manąs, jog būtina sušaukti prezidiumo posėdį, kuriame būtų oficialiai pareikšta partijos pozicija dėl derybų su „valstiečiais“. „Derybos su „valstiečiais“ būtų įmanomos, jei jos nepavyktų su socialdemokratais. Tačiau mūsų partijai tuomet būtina laikytis konceptualios, aktyvios pozicijos nacionalinio saugumo ir geopolitiniais klausimais“, – teigė L. Kasčiūnas. Jis taip pat neslėpė, kad partijos viduje šiuo metu diskutuojama, kad vis dėlto galima buvo pabandyti derėtis su „valstiečiais“, bet neperžengiant raudonųjų savo vertybių linijų. Lagaminų krautis neketina Buvęs Andriaus Kubiliaus vyriausybės žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius teigė, kad kreipimasis į partijos vadovybę, reikalaujant sušaukti prezidiumo posėdį, buvo pasirašytas tada, kai derybos su „valstiečiais“ dar buvo įmanomos. Šiuo metu, pasak K. Starkevičiaus, vykstant vis didesniam apsišaudymui nuomonėmis tarp konservatorių ir „valstiečių“, galimybės derėtis blanksta, atsiranda vis daugiau takoskyrų: „Rinkėjai, ko gero, mūsų nesuprastų, jei po tokių apsižodžiavimų pradėtume derybas su „valstiečiais“, nors per pirmąjį rinkimų turą mes su jais bendravome kaip su būsimais koalicijos partneriais.“ Vertindamas „valstiečių“ lyderio kvietimą jungtis į jo partijos gretas ar frakciją Seime, K. Starkevičius šyptelėjo ir prisipažino, kad ir anksčiau, ir dabar yra sulaukęs ne vieno kvietimo prisijungti prie kitų partijų ar frakcijų, bet juos vertina kaip oponentų planus „paskaldyti konservatorius“. V. Stundys teigė pasirašęs kreipimąsi dėl prezidiumo posėdžio sušaukimo, nes laikosi nuomonės, kad klausimas dėl galimų arba jau nebegalimų derybų su „valstiečiais“ turėtų būti aptartas partijoje atvirai, turėtų vykti diskusija. „Valstiečių“ noras mus suskaldyti jaučiasi, tačiau tai – nerealu. Minties krautis lagaminus tikrai nėra, bet raginame, kad dėl derybų ir kitais su jomis susijusiais klausimais būtų partijos, o ne vien partijos pirmininko pozicija“, – kalbėjo V. Stundys. Posėdis gali įvykti šią savaitę Vienas iš kreipimosi į partijos vadovybę iniciatorių P. Saudargas teigė kol kas neturįs informacijos, ar jau nutarta ir kada sušaukti prezidiumo posėdį. Tačiau tikėtina, kad jis galėtų įvykti šią savaitę. Paklaustas, kaip vertina derybų su „valstiečiais“ galimybes, jis sakė, kad jos galėtų atsinaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei nepavyktų susiderėti su socialdemokratais ir jei deryboms pritartų konservatorių taryba. Kad partijos prezidiumo posėdį būtina kuo skubiau organizuoti, įsitikinęs ir V. Juozapaitis: „Mūsų partija yra juridinis asmuo, vienijantis 16 tūkst. žmonių. Tai, ką pastaruoju metu kalba partijos pirmininkas, nėra partijos pozicija. Aš esu kalbėjimosi šalininkas, o vengimas kalbėtis su bendražygiais sudaro sąlygas įvairioms spekuliacijoms ir insinuacijoms.“ V. Juozapaitis patikino, kad apie galimybę trauktis iš partijos dėl kokių nors valdžios postų net minčių neturįs. Ir tokios kalbos jį mažų mažiausiai stebina: „Savo karjerą aš jau padariau, o dalyvavimas politikoje yra tik įrankis dirbti valstybei. Tuo tikslu aš prisijungiau prie konservatorių partijos.“...

Kunigas A. Narbekovas: „Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams“

Gintautas KNIUKŠTA www.verslaspolitika.lt Apie Bažnyčios priedermes, jos santykį su valstybe ir politikais kalbamės su Andriumi Narbekovu – kunigu, gydytoju chirurgu, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru. Gerbiamas kunige, ar Bažnyčia šiandien nėra per daug atitolusi nuo valstybės reikalų? Ir atvirkščiai – kai kas teigia, kad Bažnyčia per daug kišasi į valstybės gyvenimą, o gal mes ne visi vienodai suvokiame Bažnyčios misiją? Išsamų ir aiškų apibrėžimą mums pateikia Kirilas Jeruzalietis, vienas pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų, sakydamas: „Bažnyčią vadiname katalikiška, tai yra visuotine, pirmiausiai dėl to, kad ji, būdama paplitusi nuo vieno žemės pakraščio iki kito, visuotinai ir be klaidų skelbia visiems žmonės skirtas tiesas apie dangiškus ir žemiškus dalykus“. Bažnyčia negali būti abejinga tam, kas vyksta valstybėje. Bažnyčios priedermė yra pasisakyti apie tai, kas susiję su žmogaus orumu. Sutikime, kad pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą, tačiau bažnyčia negali būti abejinga politikų veiksmams, kurie gresia bendrajam visuomenės gėriui. O emigracija, nedarbas? Ar gali Bažnyčia dar labiau skatinti emigrantus sugrįžti į tėviškę, gimtąją šalį, priminti politikams apie išsivaikščiojusius Lietuvos kaimus? Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams. Emigracija juk nėra vien ekonominiai dalykai. Išyra ištisos šeimos, kenčia vaikai. Lietuvos rinkėjai keiksnoja valdžią, bet retai pripažįsta, kad iš dalies ir jie yra atsakingi už nebeapgalvotą pasirinkimą, nes būtent jie patys išrinko jiems blogai atstovaujančius politikus. Sako – jie yra blogi, mus apgavo, anksčiau to nematėme. Tačiau kituose rinkimuose dažnas vėl užlipa ant to paties grėblio, renkamos populistinės grupuotės, kurios neturi aiškios vizijos, neturi politinių idėjų ir stokoja elementarios politinės kultūros, atsakomybės. Politinė retorika dažniau vertinama per emocijų, o ne per racionalaus proto prizmę. Kaip vertintumėte Bažnyčios draugystę su politikais? Bažnyčia visada pasisakė už dorybes. O politikai neretai tiesiog manipuliuoja – kalba vienaip, o gyvena kitaip – tada jie nėra tikintys. Bažnyčios pareiga rūpintis visuomenės morale, sielovada, tačiau tie, kurie kaltina Bažnyčią spaudimu, turėtų žinoti, kad Bažnyčios priedermė yra ginti gyvybę, o jos pasisakymai įvairiais socialinio gyvenimo klausimais skamba kasdien. Liūdna, labai liūdna, kai politikai meluoja patys sau. Netgi patys aukščiausi. Deklaruoja, kad yra tikintys, o daro tai, kas visiškai nesiderina su krikščionybe... Tai paprasčiausia žmonių apgavystė. Valstybė ir bažnyčia turėtų glaudžiau bendradarbiauti, ypač kai kalbama apie paprastą pilietį, apie jo orumą, valią, dalyvavimą priimant įstatymus. Ypač susijusius su gyvybe, šeima, alkoholio vartojimu. Skambių pasisakymų dėl alkoholio vartojimo netrūko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Matyt, tai susiję su rinkimais į Seimą, kurie vyksta šį rudenį. Suprantu, pagaliau tai ir akivaizdu, kad tokiems politikų sprendimams atsirasti leidžia alkoholio pramonės lobistai, jo gamintojai, kurių siekis tik vienas – uždirbti daugiau ir daugiau. Politikai, sutikite, taip pat neužmiršta Bažnyčios, ypač prieš rinkimus, net ir kalbas rėžia per šventas mišias. Čia gerai ar blogai? Bažnyčią mes pirmiausia suprantame kaip bendruomenę. Politikai taip pat yra tos bendruomenės nariai. Tik gaila, kad kartais tenka matyti ir girdėti visiškai nesuderinamus dalykus: viena, kai žmonėms peršama kardinaliai skirtinga nuomonė prieš rinkimus, o kita – kas kalbama po jų, kaip tie politikai elgiasi išrinkti į Seimą, kai išsidalijami postai, kai Vyriausybė priima sprendimus. Pasakysiu atvirai – politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Jei deklaruojamos vienos vertybės, o per balsavimą Seime pasisakoma už visiškai priešingus dalykus, vadinasi, rinkėjai yra sąmoningai apgauti. Dviveidiškumo pasekmės paprastai būna sunkios. Pakalbėkime apie politikų reputaciją. Įsiminė kunigo Ričardo Doveikos žodžiai: „Iš nepriekaištingos žmonių reputacijos sąrašo aš išsibraukiu pirmas. O Jūs kaip norite – galite ir pasilikti“. Ar kartais mes nesureikšminame šių dalykų? Kodėl, tarkime, vienodai smerkiame žmogų, kuris vaikystėje valgė kaimyno braškes ir tą, kuris iššvaistė valstybės milijonus? Politikų reputacijos klausimas yra labai svarbus. Ypač jei jis susijęs su sukčiavimu, apgavystėmis. Kitas dalykas, kad atsiranda tokių, kurie kažką padaro ne iš blogos valios, o iš savo silpnumo, negebėjimo įveikti vieną ar kitą problemą. Tokiam žmogui turime suteikti šansą atsitiesti, išpirkti savo elgesį gerais darbais. Kartais visų politikų nuodėmės yra suplakamos į vieną krūvą: žmogus yra šmeižiamas, jam klijuojamos įvairios etiketės – vagis, tautos engėjas ir pan. Kol teisme neįrodyta, kad žmogus yra vagis ar ką nors grobstė neteisėtai, turime ir privalome būti tolerantiški, iš karto jo nepasmerkti. Beje, pastebėjau, kad dažniausiai puola tie, kurie patys dar blogesni už tuos pasmerktuosius. Čia juk paprasčiausias padorumas – nekaltinkime kito, nelinkėkime jam blogo, jis irgi tau nenorės tuo pačiu atsilyginti. Jeigu mes laikytumėmės tokios taisyklės, mums nereikėtų kalbėti apie nepriekaištingą reputaciją, blogus ar gerus žmones. Nė vienas žmogus nėra tobulas, nė vienas neturi teisės kalti kitą prie kryžiaus arba jį teisti. Jūs kilęs iš Gargždų. Ar grįžęs į tėviškę domitės vietos politikų darbais? Žinoma, domiuosi gimtojo krašto reikalais, o politikai yra labai skirtingi žmonės. Kiekvienas politikas savaip išreiškia savo nuomonę, poziciją. Jūsų brolis Arminas praeityje garsus futbolininkas, apie legendinį Lietuvos futbolininką, olimpinį čempioną sukurtas filmas, skirtas priminti apie primirštą futbolo legendą ir jo įspūdingą žygį nuo mažųjų Gargždų iki olimpinio aukso Seule. Jūs taip pat neabejingas sportui? Nesu toks futbolo aistruolis kaip mano brolis, tačiau neseniai vykusį Europos futbolo čempionato finalą žiūrėjome kartu su 92 metų mama. Žinoma, su broliu apie sportą, futbolą dažnai pasišnekame. Ne už kalnų Seimo rinkimai. Gal patartumėte už kurią partiją balsuoti? Visada sakiau ir sakysiu: rinkime ne partijas. Balsuokime už žmogų, kuris pateisintų jūsų lūkesčius, už orią ir savarankišką savo tautos ateitį.Tuomet mums visiems valstybėje gyventi bus geriau. Žmogus turi jausti atsakomybę. Ir tas kuris balsuoja, ir tas, kuris bus išrinktas.  ...

R. Shilleris: Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai

  Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Lietuvių kilmės ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris penktadienį pristato savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Kartu su kolega, taip pat Nobelio premijos laureatu George`u A. Akerlofu knygoje analizuoja ne tik laisvosios rinkos suteikiamą naudą, bet ir tam tikrą žalą. Knygoje paaiškinamas paradoksas: kodėl šiais laikais, kai gyvename kaip niekad gerai, labai didelė dalis žmonių gyvena tylioje neviltyje. Apie įvairiausių manipuliacijų ir apgaulių svarbą ekonomikoje, politikoje ir kitose gyvenimo srityse, laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su knygos autoriumi. – Trečiadienį jūs pristatysite savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Sunku suprasti pavadinimą, praktiškai neįmanoma jo išversti į lietuvių kalbą. Ką jūs turite omenyje sakydamas „Phishing for phools“? – Mes su G. A. Akerlofu tikrai tikime, kad yra labai daug apgavystės ir manipuliavimo mūsų gyvenime. „Phishing“ yra visiškai naujas žodis. Mes jį naudojame platesne prasme daugelyje sričių. Žodžiu „phool“ mes vadiname žmogų, kuris nesupranta. Esmė yra išvengti, kad nebūtum pagautas. – Jūs Lietuvoje lankotės pačiu intensyviausiu „kvailių žvejonės“ metu. Kaip tik šiomis savaitėmis vyksta Seimo rinkimų kampanija. Ar galėtumėte paaiškinti, kokia yra „kvailių žvejonės“ strategija? – Pirmiausia reikia sukurti pasakojimą. Nežinau, kaip daroma čia, bet žinau, kaip tai daroma JAV. Nesvarbu, ar pasakojama istorija yra teisinga – kartais ji gali būti puikiai sufalsifikuota. Svarbu, kad kitas nepasiūlytų geresnės istorijos. Labai svarbu paliesti žmones, jų istorijas, sužadinti jų jausmus. – Savo knygoje rinkėjus skirstote į dvi grupes – informuotus ir neinformuotus rinkėjus. Kokie yra skirtumai „žvejojant“ skirtingus rinkėjus? – Jei žmonės nežino faktų, tai galima žaisti žaidimą tiesiog pasinaudojant savo pasakojimais. Galima gana agresyviai tą daryti. Pasitelkiant jausmus, tas pasakojamas istorijas galima paversti realybe. Todėl yra labai svarbu šviesti žmones, svarbu, kad žmonės išgirstų visas istorijos puses. Tai labai sunku rinkėjus „žvejoti“, jei žmonės yra informuoti. – Kas yra geresnis žvejys – Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas? – Visų laikų geriausio žvejo apdovanojimą įteikčiau D. Trumpui. Jis labai gerai žino, kaip sukurti istorijas. Net nesvarbu, kokia tai yra istorija, apie ką ji, svarbu būti išgirstam. Mes matome, kas vyksta Amerikoje. Jis yra puikus atlikėjas – jo šou galima žiūrėti su malonumu. Visa strategija yra skirta pritraukti dėmesį, kalbėti apie tai, kas bus nuolat kartojama. – Jo istorijos išgalvotos? – Taip, yra svetainė, kurioje labai daug D. Trumpo išgalvotų istorijų. Kai žmonės nustoja viena istorija tikėti, jis paskelbia kitą. – Jūsų knygoje rašoma, kad laisvos rinkos ekonomika yra tik manipuliavimas, tiesiog stengiamasi pasinaudoti žmonių silpnybėmis. Ar tai reiškia, kad reikėtų daugiau reguliavimo iš valstybės? Sutiktumėte su tokia interpretacija? – Mes savo knygoje rašome apie tai, kad reguliavimas yra reikalingas, kuris vyksta nuo Antikinės Romos laikų. Verslas be reguliavimo atsiduria tokiose varžybose, kuriose nieko nepaisoma, kur žaidžiami labai nešvarūs žaidimai. Reguliavimas nebūtinai turi būti tik valstybinis. Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai. – Savo knygoje daug dėmesio skiriate lobizmui. Lietuvoje lobizmas, žinoma, gerokai mažesnis. – Tikiuosi, kad ne. Kita vertus, yra ir geroji lobizmo pusė. Nereikia verslininkų laikyti blogiečiais, jie turi būti gerbiami, jie daro savo indėlį. – Visgi jūs tikite laisvos rinkos ekonomika? – Aš nežinau geresnės alternatyvos. Mūsų siunčiama žinutė yra ta, kad laisva rinka yra geras dalykas. Ekonomikos sistema turi būti tokia, kuri skatintų žmones būti kūrybingais, kai nereikia prašyti leidimų ir t.t. Žinoma, jei elgsiesi nesąžiningai ir nesilaikysi reglamento, tai jau visai kas kita. Svarbu būti sąžiningu, dirbti, prisiimti atsakomybę už pasekmes. Aš esu laisvos rinkos ekonomikos entuziastas. – Kokia pagrindinė knygos mintis? – Tai yra subtili mintis. Laisva rinka mums patinka, tačiau nereguliuojama laisva rinka nėra sėkminga. Mes turime herojus, kurie tiek versle, tiek ne pelno siekiančiose organizacijose, tiek vyriausybinėse institucijose pasisako prieš blogą verslo praktiką. Jie yra didvyriai, tik nepakankamai pagerbiami, negauna prizų ar apdovanojimų. Jie tik jaučia pasitenkinimą savimi, jie dirba sąžiningai, bet jiems nėra niekaip atlyginama. – Jūs turite lietuviško kraujo, ir ne šiaip bet kokio, o didikų Radvilų? – Visi keturi mano seneliai išvyko iš Lietuvos prieš 110 metų. Amerikoje yra lietuvių bendruomenė, gyvenu ten bendraudamas su jais. Mes su lietuviais turime daug ryšių su Lietuva. – Ar jau turėjote galimybių šiek tiek pasivažinėti po Lietuvą, pasižvalgyti, pamatyti tas vietas, kurios šiek tiek susijusios su Radvilomis? – Aš čia turiu daug giminių, nors praėjo 110 metų. Nuostabu, kad išliko ryšiai, mes turime vieni kitų adresus, bendraujame. Prieš 30 metų man parašė tolimas pusbrolis, tad mes vėl susitiksime. Kalbu apie šeimos jausmą, kuris yra labai stiprus mumyse, net praėjus tokiai daugybei metų. – Ar suprantate kažkiek lietuviškų žodžių? Girdžiu, kad sakote „ačiū“. Ar dar ką atsimenate? – Truputį atsimenu lietuviškai. „Virė, virė košę, vaikai atsilošę...“ – Tai vienas populiariausių vaikiškų žaidimų Lietuvoje. – Taip, aš ir buvau vaikas, kai lietuvių kalbos mokiausi ir ja kalbėjau. – Ačiū už pokalbį....

M. Molleris: Lietuvą ryškiai mato tarptautinėje arenoje

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius  Vyriausybės rūmuose priėmė Jungtinių Tautų (JT) biuro Ženevoje generalinį direktorių Michaelį Mollerį, atvykusį į mūsų šalį Lietuvos narystės Jungtinėse Tautose 25-mečio proga. „1991 metų rugsėjo 17 dieną tapdama Jungtinių Tautų nare, Lietuva sugrįžo į nepriklausomų valstybių tarptautinę bendruomenę. Per tuos 25-erius metus, sėkmingai užbaigusi valstybės kūrimo procesą ir vykdydama reformas, Lietuva tapo stipresnė ir ryžtingesnė“, – sakė Ministras Pirmininkas. M. Molleris pažymėjo, kad Lietuva yra ryškiai matoma tarptautinėje arenoje – kaip NATO, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų narė, veikianti pagal teisingumo, demokratijos ir pagarbos pagrindinėms žmogaus teisėms principus. Vyriausybės vadovas patikino, kad Lietuva visada liks ištikima JT chartijos principams tarptautinės taikos ir saugumo, nusiginklavimo, žmogaus teisių apsaugos, skurdo mažinimo, darnios plėtros ir skubios humanitarinės pagalbos teikimo krizių atvejais srityse. Susitikime premjeras taip pat trumpai pristatė Darnaus vystymosi tikslų iki 2030 metų įgyvendinimą Lietuvoje, nacionalinį koordinavimo mechanizmą, taip pat Lietuvos veiklą vystomojo bendradarbiavimo, akcentuojant Rytų partnerystę, ir humanitarinės pagalbos teikimo srityse. „Siekiame būti atsakingi donorai ir turimą humanitarinį biudžetą naudoti pagal humanitarinės pagalbos principus. 2015 metais Lietuva humanitarinei pagalbai skyrė 611 tūkst. eurų, o šiemet jau yra skyrusi 711,5 tūkst. eurų, žymiąją dalį iš jų Ukrainai“, – teigė Vyriausybės vadovas.¬ Jungtinių Tautų biuras Ženevoje yra JT Generaliniam sekretoriui atstovaujantis, antras pagal dydį JT biuras pasaulyje (po JT būstinės Niujorke). Biuras yra pagrindinis JT daugiašalės diplomatijos taškas, informacijos apsikeitimo centras, kuriame dirba apie 1 600 darbuotojų, kasmet įvyksta apie 10 000 dvišalių ir tarpvyriausybinių susitikimų, konferencijų ir kitų renginių. Biuras teikia finansinės ir administracinės paramos paslaugas apie 20 Ženevoje esančių JT organizacijų ir agentūrų. Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ sveikino Mindaugą Bilių, Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse iškovojusį aukso medalį rutulio stūmimo rungtyje, atsakė į klausimus apie savaitės aktualijas. Premjeras pažymi, kad vakar Seimo priimtas sprendimas dėl Darbo kodekso yra investicija į našesnį ir geriau atlyginamą darbą, į naujas darbo vietas, tarptautinį pripažinimą, siekiant išvengti atsilikimo šioje srityje. Ministras Pirmininkas pabrėžia, kad kai kurios naujojo Darbo kodekso nuostatos bus taisomos, kad atitiktų visų suinteresuotų šalių lūkesčius, pavyzdžiui, vadinamosios nulinės darbo sutartys bus paliktos tik socialiai apdraustiesiems. Atsakydamas į klausimą dėl KAM vykdytų viešųjų pirkimų, premjeras teigia, kad ministro klaida buvo ta, kad jis viešai neinformavo apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Ministras Pirmininkas, komentuodamas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neleisti dalyvauti LRT laidoje, sako, kad jis jam nesuprantamas ir tikrai nustebino. „Man tai buvo, jei galima pavadinti, staigmena. (...) Net nebuvo tokių minčių, kad galėčiau politikuoti ir kalbėti apie Seimo rinkimus“, – sako Vyriausybės vadovas, pridurdamas, kad taip ribojama ir žurnalistų teisė gauti informaciją. Ministro Pirmininko kanceliarijos nuotrauka, www.verslaspolitika.lt...

Nutyli mokesčių politiką, bet žada gyvenimą kaip Airijoje

LRT RADIJO laida „LRT aktualijų studija“, LRT.lt Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos planas, nors parašytas romanų mėgėjams, yra pats ambicingiausias ir skatina kalbėti, kaip siekti valstybės gerovės tikslų, LRT RADIJUI sako politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka mano, kad plane remiamasi kai kuriais senais ir nevykusiais konservatorių „arkliukais“, o pažadą gyventi kaip Airijoje reikia keisti lygiavimusi į artimesnes, pavyzdžiui, Skandinavijos, šalis. Siūlo vytis ne Airiją, o Suomiją Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) planas, nors parašytas romanų mėgėjams, yra pats ambicingiausias, sako politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Konservatorių programa, anot jo, išsiskiria tuo, kad pasako ne tik tai, ką norima pasiekti, bet ir tai, ko trūksta daugelyje kitų, – kaip galima tai pasiekti. Tai, pasak apžvalgininko, labai svarbu, nes tuomet galima ginčytis: „Kai kas gali sakyti, kad toks būdas nerealus, kitiems atrodys, kad bus per dideli socialiniai nuostoliai, kiti manys, kad tai ekonomiškai nepagrįsta. Atsiranda kalbėjimo tema, kaip galima pasiekti valstybės gerovės tikslų.“ Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka mano, kad TS-LKD pažadas 2021 m. gyventi kaip Airijoje – senas, nelabai vykęs konservatorių „arkliukas“. „Mažai informuotiems pasakysiu, kad Airijos BVP vienam gyventojui sudaro 140 proc. ES vidurkio, o tai beveik du kartus daugiau nei Lietuvos“, – aiškina Vilniaus universiteto profesorius. Jo teigimu, į Airiją atėjo daug investuotojų, kurie organizuoja gamybą, paslaugas, tad ir didelę pelno dalį išsiveža, todėl šis modelis nėra toks geras, kuriuo būtinai reikia sekti. Kitas svarbus dalykas, kaip teigia R. Lazutka, Airijos modelio sekimas: „Tai buvusi britų kolonijos dalis, ten išsivystę ryšiai su anglų kalba, britiška mokymo sistema, paveldėta daug kitų dalykų. Siūlau pažvelgti arčiau – į šalis, kurios tarpukariu buvo panašaus lygio kaip Lietuva, bet padarė itin didelį šuolį, pavyzdžiui, Suomija.“ R. Lazutka pabrėžia, kad Airijos situacija visiškai kitokia nei Lietuvos. „Ten proveržis įvyko maždaug 1990-aisiais, kai buvo pasiektas nacionalinis susitarimas tarp darbdavių organizacijų ir profsąjungų, dėl darbo užmokesčio, ekonominės politikos. Tai yra gerai. Bet negerai į planą įrašyti skaičius, kad mes vejamės Airiją“, – įsitikinęs profesorius. Jis priduria, kad tai nėra stipriausia konservatorių plano dalis. Investuotojų forumo mokesčių grupės vadovas ir profesinių paslaugų bendrovės „Ernst & Young“ partneris Kęstutis Lisauskas tvirtina, kad šis, nepaprastai didelės apimties, programinis dokumentas išsiskiria tuo, kad jame aiškiai nurodyti svarbūs dalykai: „Įvardyta centrinė tema ir kryptis, nustatyti prioritetai, kaip link jos eiti. Toji centrinė tema – didinti darbo našumą Lietuvoje. Įvardytos prioritetinės sritys, kur turime investuoti, kokie užsienio investuotojai turi būti pritraukti, kokiomis priemonėmis tai padaryti.“ Be to, K. Lisauskas pabrėžia, kad TS-LKD plane nurodyta, kuriuose miestuose ir kodėl reikia investuoti, apibūdinta reikalinga papildoma infrastruktūra. „Tai susieta su švietimo reforma, taip pat pasakyta, ko reikia šioje srityje. Prisiminkime, kada pas mus atėjo pirmieji paslaugų centrai ir kas dėjo didžiausias pastangas jiems pritraukti – tai konservatoriai“, – aiškina ekspertas. Anot K. Lisausko, dabar konservatoriai ketina toliau eiti tuo pačiu keliu, o tai tikrai gerai. Jo manymu, papildomos darbo vietos gali padidinti ir vidutinį darbo užmokestį. Visgi, per kiek laiko tai bus padaryta, svarsto jis, yra kitas klausimas. Partijos lenktyniauja pažadais R. Lazutka įsitikinęs, kad metodai, kuriais planuojama paskatinti ekonomikos augimą ir darbo našumą, yra gerai, tačiau šiuose rinkimuose partijos pasileido į lenktynes skaičiais: „Tos lenktynės dėl užmokesčio, darbo vietų skaičiaus ir pan. gali būti reakcija į žmonių kritiką. Anksčiau buvo sakoma, kad partijų programos – abstrakčios. Dabar vien skaičiai, o tai kitas kraštutinumas.“ Specialisto nuomone, partijos negali sakyti, kad atlyginimas bus vienoks ar kitoks, verčiau yra įsipareigoti ir paskelbti, koks darbo užmokestis bus skirtas mokytojams, koks gydytojams, policininkams ir t. t. „Vidutinis darbo užmokestis dažniausiai susiklosto privačiame sektoriuje keičiantis atlyginimams. Politikai to užtikrinti negali. O jeigu jie tokie įsitikinę, tegul pažada tai ne po ketverių, o po metų. Jei tai bus neįgyvendinta – tegul atsistatydina. Deja, tai populizmas, ir ne vien šios partijos“, – aiškina R. Lazutka. R. Bogdanas tvirtina, kad rinkiminiai pažadai yra nulemti iš anksto šiais laikais egzistuojančios rinkimų sistemos: „Mes turime visuotinę rinkimų teisę, balsuoja absoliučiai visi ir didžiajai daliai žmonių reikia duoti saldainį, kad jie nubalsuotų.“ Kalbėdamas apie partijų programose išdėstytus skaičius, R. Bogdanas teigia, kad šį pavyzdį davė Darbo partija, o kitos pamatė to rezultatą. „Partijos tikslas – kuo didesnės gyventojų pajamos, nors iš tikrųjų valstybė nėra kažkokia firma, siekianti vien tik pelno. Yra daug kitų dalykų, valstybė – sudėtingesnis mechanizmas nei UAB, matuojama ne vien tik pelnu“, – pasakoja apžvalgininkas. R. Bogdanas aiškina, kad visi politikai pamatė, kokį puikų rezultatą žada tai, kad paskelbiamas tam tikras skaičius, tad dabar tuo susigundė visi. Specialisto teigimu, gerai tai, kad konservatoriai, taip pat tai darydami, nepamiršta, kad yra kita pusė: „Rimtoji dalis yra tai, kad laimėjus rinkimus reikia valdyti ir būti atsakingiems už valstybę.“ Politikos apžvalgininkas sako, kad įspūdį sukelia ir konservatorių plane pažymėti ir išskirti du aspektai – ekonominis ir švietimo. „Švietimo blokas TS-LKD plane man padarė didelį įspūdį. Labiau tai, kad jis yra prioritetas. Tai reiškia, kad ir ateitis, jaunoji karta ir jos švietimas – prioritetas. Tai labai svarbu, nes be švietimo valstybė ateities neturės.“ K. Lisauskas tiki, kad konservatoriams vykdant plane siūlomus veiksmus, galima pritraukti tikrai dideles investicijas. Jo nuomone, sunku pasakyti, ar tam užteks ketverių metų, ar reikės daugiau, bet kryptis – teisinga: „Tam, kad greičiau padidintume darbo našumą Lietuvoje, privalome iš užsienio pritraukti investicijų, kapitalo, žinių. Taip sukurti tokias darbo vietas, kurių mūsų verslas dar nėra pajėgus sukurti.“ Kaip pastebi K. Lisauskas, gerai tai, kad ekonominio proveržio planas susietas su pokyčiais švietimo sistemoje. „Tai būtina. Puiku, kad įvardyta, kokių specialistų reikia, kokios kryptys yra prioritetinės, o tai – bioinžinerija, informacinės technologijos, užsienio, ypač skandinavų, kalbų mokymas.“ Visgi, specialisto nuomone, nors konservatoriai, palyginti su kitų partijų programomis, užkėlė nemažą kartelę, tobulėti taip pat yra kur. R. Lazutka teigia, kad TS-LKD pareiškimas, jog per 10 metų turime priartėti prie turtingiausių ES valstybių, yra gana reikšmingas. Visgi jis tikina, kad neįvertinama, kokia turtinga Lietuva: „Pagal BVP, o ypač nesumuojamas pajamas, Lietuva lenkia Lenkiją, Vengriją, Latviją, jau nekalbant apie Bulgariją ar Rumuniją. Esame priartėję prie Estijos ir Slovakijos, tačiau nėra tokios emigracijos iš tų šalių. Todėl svarbu ne tik ekonominiai pasiekimai, bet ir tai, kaip žmonės gali jais naudotis.“ R. Lazutkos manymu, pagrindinė Lietuvos problema – emigracija tokia didelė, kad daliai žmonių ekonominis augimas nieko neduoda. „Žmonėms lieka trupiniai, todėl jie išvažiuoja. Svarbu kalbėti ne tik apie augimą, bet ir tai, ką galima žmonėms dalinti. Tačiau prisiminkime tai, kad Lietuvos ekonomika dabar sudaro 75 proc. ES BVP vidurkio, o prieš dešimt metų jis siekė vos 50 proc.“, – pasakoja ekspertas. Verta paminėti, anot R. Lazutkos, ir tai, ko nėra programose: „Lietuvoje nekalbama apie tai, apie ką kalba šiuolaikinis pasaulis, – pajamų ir turtinę nelygybę. Tai pagrindinės ekonomistų, sociologų ir kt. temos. Šnekama, kad pasaulis kenčia dėl didelės ir vis augančios nelygybės, o Lietuvoje tai pasakyti bijoma.“ Klausimų kelia mokesčių sistemos ignoravimas K. Lisausko teigimu, konservatorių plane apie mokesčių politiką neužsimenama dėl dviejų dalykų. Vienas jų – labai geras: „Tai gali reikšti, kad neplanuojami jokie drastiški pakeitimai mokesčių sistemoje, o tai, be abejonės, palanku verslui. Juk verslas mėgsta stabilumą ir galimybę, stengiasi išvengti staigmenų. Taip pat tai geras būdas pritraukti investicijų – tiek vidaus, tiek užsienio.“ Kitas dalykas, anot K. Lisausko, kurį gali reikšti mokesčių politikos nepaminėjimas, – tai, kad norint įsukti tokią mašiną, kokia yra numatyta ekonomikos proveržiui pasiekti, pradžioje reikės investicijų. „Jie kalba ir apie tam tikrų naujų agentūrų kūrimą, mokesčių lengvatas pradedantiesiems. Visa tai – papildomos išlaidos, iš kažkur tie pinigai turi ateiti“, – aiškina specialistas. Galbūt konservatoriai svarsto papildomai pasiskolinti, mano K. Lisauskas. Jo nuomone, skolintis ir investuoti yra protinga, bet tik kol investicijos atsiperka: „Visgi programoje tai nėra aiškiai aptarta ir aš pasigedau analizės ir argumentų, kaip jie tvarkytųsi su valstybės biudžeto pajamomis.“ R. Lazutka tvirtina, kad nutylėti pokyčiai plane išties galėtų reikšti tai, kad jokia kaita nenumatyta. „Tačiau dalyje apie socialinę apsaugą rašoma, kad bus keičiama socialinio draudimo sistema, pensijos bus finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tam reikia pinigų valstybės biudžete. Tikint, kad tai bus pasiekta tik iš augimo, galima daryti išvadą, jog pertvarka vyks labai lėtai, dešimtmetį, o gal daugiau“, – svarsto specialistas.

D. Budrys :„Rail Baltica“ projektas pajudėjo – sutarta dėl konkursų skelbimo tvarkos

Smagi žinia atskriejo iš Briuselio – Baltijos šalių atstovai po metus trukusių derybų Belgijos sostinėje susitarė dėl daug ginčų kėlusio europinio geležinkelių projekto „Rail Baltica“ konkursų skelbimo tvarkos.

Projektą kuruojančios bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės „RB Rail“ stebėtojų tarybos pirmininkas Dainius Budrys „Verslui ir politikai“ pranešė, kad pasiektas principinis susitarimas, o sutartį galbūt pavyks pasirašyti rugsėjo 30 dieną.

„Turėtume pasirašyti dar šį mėnesį“, – sakė stebėtojų tarybos pirmininkas. Anot D.Budrio, pagrindiniai pirkimai, kuriuos Lietuva skelbs per bendrą įmonę, yra konkursai dėl 85 mln. eurų vertės geležinkelio ruožo Lenkijos siena – Kaunas signalizacijos įrengimo bei 14,5 mln. eurų vertės geležinkelio ruožo Kaunas – Latvijos siena projektavimo.

M. Katkus: E. Masiulis neturi jokių šansų atsigauti

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Kaip vertinti Eligijaus Masiulio pasirinktą gynybos taktiką? Kaip vieši jo pasisakymai paveiks Liberalų sąjūdžio galimybes Seimo rinkimuose patekti į parlamentą? Apie visa tai – laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su komunikacijos konsultantu Mykolu Katkumi, „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu ir VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu Remigijumi Merkevičiumi. -Pone Merkevičiau, jūs esate baudžiamosios teisės specialistas. Kaip jūs vertintumėte tokią gynybinę taktiką, kai įtariamas kyšis aiškinamas kaip paskola? Tai tipinė gynybinė taktika, kuri yra įprasta tokio pobūdžio bylose. – Visada taip daroma? R. Merkevičius: Ne visada, tačiau dažniausiai. Ir, beje, dažniausiai nesėkmingai. – Kodėl nesėkmingai? R. Merkevičius: Greičiausiai specialiosioms tarnyboms ir teismams jau atsibodo toks paaiškinimas ir jais jau nelabai kas tiki. Juolab pasirinktas atsakymas po keturių ar daugiau mėnesių, taip pat neprideda patikimumo. – Jūs sakote, jei tai iš tiesų būtų paskola ir dokumentas būtų egzistavęs jau realiai kratų dieną, apie tai neabejotinai jau būtų pasisakiusi viena ar kita šalis? R. Merkevičius: Jei konstruoti gynybos taktiką šituo argumentu, tai greičiausiai taip, tuo metu būtų reikėję pilna burna šaukti, kad aš turiu paskolą. – Ką jūs pats manote, ar gali atsitikti taip, kad E. Masiuliui bus pareikštas ir ketvirtas įtarimas, pavyzdžiui, dokumentų klastojimu? R. Merkevičius: Teoriškai toks sprendimas gal būtų nuoseklus, bet įrodymumo prasme greičiausiai nelabai racionalus, nes, matyt, ir laikas išlauktas tam, kad tas įrodymumas susilpnėtų dokumento autentiškumu ir panašiais dalykais. – Jūs sakote, kad tas susitarimas buvo pasirašytas vėliau ir sąmoningai pateiktas vėliau, apklausų metu, tik tam, kad teismo ekspertai negalėtų nustatyti, ar jis pasirašytas gegužės 8 d., ar gegužės 15 d.? R. Merkevičius: Hipotetiškai galime kelti tokį klausimą. – Pone Bruveri, kaip E. Masiulio pasakojimas atsilieps Liberalų sąjūdžiui? Jau dabar akivaizdu, kad atsilieps negerai. Įdomiausia bus pamatyti sociologines apklausas, kurios kaip tik daromos šiomis dienomis. Bet tokiame buitiniame, mikrosociologiniame lygmenyje, socialiniuose tinkluose, kur gyvena liberalioji elektorato dalis, ten niekas netiki, visi juokiasi. Aš abejoju, kad tai bus naujas triuškinantis smūgis reitingams, bet kad situacijos nepagerins ir gali tik dar šiek tiek pasmukdyti, ar dar tiksliau suvesti į nulį visas ligšiolines pastangas įgauti kažkokį naują pagreitį, atsigauti, tai labai tikėtina. Kiek teko girdėti, aukščiausia liberalų vadovybė, suprasdama, kad apskritai E. Masiulio rodymasis televizijos ekrane, vėl grįžimas tarsi iš užmaršties yra savaime kenksmingas partijai, net nesvarbu, ką jis bekalbėtų. – Partijos kolegų buvo bandoma atkalbėti, kad jis neitų viešai kalbėti? V. Bruveris: Aš tokias kalbas girdėjau, politikos kuluaruose yra šnekama. Bet šita versija yra labai tikėtina. Mano nuomone, E. Masiulio grįžimas į dėmesio centrą ir dar būtent toks grįžimas yra juokinantis, net ir liberaliąją elektorato dalį. – Remigijus Šimašius pareiškė viešai atsiribojęs nuo E. Masiulio, pasakė, kad taip besielgiantys žmonės neturėtų būti politikoje ir t.t. Tai kažkiek gelbėja liberalus, pone Katkau? Anksčiau visas pasipiktinimas buvo nukreiptas į partiją, o dabar jis labai aiškiai nusikreipė į E. Masiulio asmenį. Liberalai dėjo visas pastangas, ir Vitalijus Gailius, kuris staiga atsirado eteryje, tiek R. Šimašius dėjo visas pastangas, kad atsiribotų nuo E. Masiulio. Mano asmeniniu vertinimu, tas smūgis, kurį E. Masiulis sudavė liberalų reitingams, yra jau padarytas ir dabar už liberalus balsuoja tik tie, kurie tikrai negali balsuoti už ką nors kita. Ir tie, kuriems patinka R. Šimašius, kurio reitingas ne taip stipriai nukentėjo. Aš sakyčiau, kad tas liberalų atsiribojimas buvo pakankamai sėkmingas. Be to, E. Masiulis nesakė, kad tuos pinigus ėmė partijos finansavimui, jis nesakė, kad jam talkino dar 4–5 asmenys, jis sugebėjo visa tai izoliuoti. Manau, kad liberalioji auditorija, kuri nelabai turi pasirinkimo už ką kitą balsuoti, nesusies E. Masiulio su partija, bet sies su pačiu E. Masiuliu. Ir dar norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo grįžimas į dėmesio centrą, tai buvo pasirodymų dėmesio centre finalas. Pagrindinėje politikos arenoje mes matėme paskutinį politiko pasirodymą, bent jau kokiems 3–4 metams, kol nepasibaigs teisminiai procesai. – Nedaugelis turbūt atsimena R. Šimašiaus, tik išrinkto Vilniaus mero, kreipimąsi į Centrinį banką dėl raginimo sušvelninti kredito institucijų vartotojams teikiamų paskolų sąlygas. Labai keistas kreipimasis iš Vilniaus mero, kuris dar nebuvo partijos pirmininku. Ir staiga sužinome, kad įtarimuose yra minimos įstatymo pataisos, susijusios su greitųjų kreditų išdavimu. Tai tas atsiribojimas nėra visiškai nuoširdus, kaip manote? V. Bruveris: Gal čia viskas ir tvarkoje, bet kyla įvairių minčių. Tos mintys nėra labai geros ir teigiamos. Bet reikia grįžti prie reikalo esmės, jei mes kartu su liberaliąja inteligentija ar didžiąja dalimi dešiniojo „Facebook‘o“ taip pat netikime, kad visi pinigai, ir tie, kurie buvo rasti automobilyje, ir tie, kurie buvo rasti namuose, buvo paskola, dovana, rasti pinigai ant troleibuso galinės sėdynės, tai natūraliai kyla klausimas, kas tai buvo? Teisėsauga bando įrodyti, kad tai buvo kyšis ir ne šiaip kyšis, o partijos juodoji kasa, skirta rinkimų reikalams ir pan. Šitie abu klausimai labai susiję ir partijai dar ilgai nepavyks atsikabinti nuo šito reikalo. – Pone Merkevičiau, kas iš tų faktų, ką mes žinome, viešai rodytų, kad tai yra kyšis? Gryni pinigai? Jų perdavimas automobilyje? Prie viso to galime pridėti nevisiškai logišką paaiškinimą, pateisinimą tų pinigų ir panašius dalykus. Jie leidžia kelti versiją, kad tai yra kyšis. Kitokio įtikinamo, pagrįsto, žmogiškai suvokiamo šitos istorijos vingio niekas nepasako. – Net ir logiškai galvojant, jei vykdomi aiškiai skaidrūs veiksmai, juk nereikia, pavyzdžiui, susitikinėti automobiliuose. Juk viskas vyktų kažkaip kitaip, čia net nereikia būti teisininku, pone Katkau? Manau, kad visuomenės nuomonės akyse E. Masiulis yra nuteistas. Jis neturi absoliučiai jokių šansų atsigauti. Ar jis nusitemps kartu partiją? Aš būčiau šiek tiek skeptiškas. Nesu girdėjęs apie tai, kad yra juodoji kasa. Partija yra pakankamai didelė struktūra, turinti ne vieną lyderį. Taip pat noriu pastebėti, kad liberalų tolimesnis skandinimas, kuris priklausys nuo politikų, šiuo metu yra niekam nenaudingas. Konservatoriai, kiek balsų buvo praradę iš liberalų, atsiėmė, socialdemokratai tų balsų nepaims, valstiečiams taip pat spėju, kad nėra didžiulio noro skandinti. Tai manau, kad kur kas įdomiau dabar yra skandinti socialdemokratus, konservatorius arba valstiečius, nes tai yra tos vietos, iš kur galima pasiimti balsų. Nepamirškime, kad E. Masiulis išėjo tuo laiku, kai mes apie jį kalbėsime iki sekmadienio. Po sekmadienio jau neišvengiamai kalbėsime ne apie jį. Dabar yra politinis rinkiminis sezonas. Politikai iš paskutiniųjų stengiasi rasti tą naują temą, kuri jiems leistų išvengti politinės užmaršties ir ateiti į Seimą. V. Bruveris: Aš irgi nebandau pasakyti, kad čia bus naujas mirtinas smūgis liberalams. Noriu akcentuoti, kad jei pastaruoju metu liberalų atsigavimas rodė kažkokius ženklus, kad jie rimtai gali kovoti dėl 5 proc. barjero ir net daugiau mažiau užsitikrinti pergalę. Tai manau, kad naujas šitos istorijos posūkis tuos šansus gerokai mažina. Kad liberalų nenaudinga skandinti, tai nežinau, nes, pavyzdžiui, socialdemokratams tai naudinga jau vien tuo, kad nukreipia dėmesį nuo jų problemų. Stebint Gabrieliaus Landsbergio entuziazmą, tai jis viską komentuoja ne ką švelniau nei valdančiųjų partijų atstovai. Tai, matyt, konservatoriai, ar bent jų dalis, labiau seka ta pačia logika, jog liberalus kuo labiau apkapojus, tuo labiau įtvirtinamas G. Landsbergio, kaip viso dešiniojo flango kandidato į premjerus, vaidmuo. Neteisinga, primityvi logika, bet, mano nuomone, ji akivaizdi. Šiais visuotino rinkėjų balso deficito laikais ką nors paskandinamo, prieš tai iškrausčius daiktus ir rinkėjų balsus iš kišenių, visiems yra naudinga turėti. – Žinoma, tam tikri dalykai dar galėtų paaiškėti paviešinus pokalbius. Bet be teismo proceso pradžios tai neturėtų būti paviešinta. Ten gi gali būti pokalbių ir apie partijos sprendimus, gal net ir tą patį R. Šimašiaus laišką Centriniam bankui ir kt. Tačiau turbūt naivu tikėtis, kad tokia byla pasieks teismą iki Seimo rinkimų? R. Merkevičius: Ir iki Seimo rinkimų neįmanoma, ir žiūrint buvusias partijas liečiančias baudžiamąsias bylas tikėtis bent jau tiek, kiek mes dabar žinome, tokioje fabuloje, manau, kad nerealu tikėtis, kad partija bus patraukta atsakomybėn. – Rinkimai rinkimais, bet, aišku, daugiau patikimo turinio turėtų atsirasti bylai pasiekus teismą? V. Bruveris: Ne vienos mūsų teisėsaugos institucijos sienos yra skylėtos, pro jas dažnai daug ko prateka, ypač tokiais neramiais laikais, kaip prieš rinkimus. Aš neatmenu tikimybės, kad gali atsirasti tų visų detalių iš tos įrodomosios bazės, kuri turėtų būti prokurorų rankose. Dabar kamuoliukas yra jų pusėje. Viskas priklauso nuo labai paprasto dalyko, ką rankose turi prokurorai ir STT. Nemanau, kad tą žino E. Masiulis. Kai matome tiek daug viešųjų ryšių kovų, kuriose dalyvauja ir ta pati teisėsauga dėl savo politinių ir viešųjų ryšių interesų, tai neatmetu tikimybės, kad tos faktinės medžiagos pasirodys dar daugiau. – Kiek viešasis laukas yra svarbus teismo procesui? Pone Merkevičiau? Taip, tikrai svarbu. Visi kriminaliniai procesai yra iš dviejų dalių. T. y. tas, kas tikrai vyksta kriminalinėje erdvėje, baudžiamajame procese, ir tai, kas persikelia į viešą erdvę. Toje viešoje erdvėje kariauja abi pusės, ir prokurorai su specialiosiomis tarnybomis, teikdami informaciją, dozuodam

Kodėl užsienio investuotojai bėga iš Lietuvos?

„Estrella Baltics“ traškučių gamybą perkėlė į Lenkiją. „Coca-cola“ iš Alytaus gamybą taip pat kelia į kaimyninę šalį. Kodėl? Kodėl užsienio investuotojai bėga iš Lietuvos? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu. – Anksčiau buvo pranešta, kad pasitraukia „Estrella“ traškučius gaminanti įmonė, o šiandien – „Coca-cola“. Kaip tai aiškinti? – Viena vertus, tai normalus procesas. Lygiai taip pat į Lietuvą atsikelia įmonės iš Švedijos, Jungtinės Karalystės – tai normalu, mes jas prisiviliojame ir tuo labai džiaugiamės. Kitos šalys daro lygiai tą patį – vilioja vieni iš kitų įmones, kad įsikurtų pas jas. Matyt, visų tų veiksnių pasekoje šios įmonės, ypatingai „Coca-cola“, nusprendė, kad jiems gaminti, pilstyti savo gėrimą žymiai patogiau yra Lenkijoje. – Yra posakis „Bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo“. Neįmanoma jo taikyti šiuo atveju? – Yra pasakymas „Viena kregždė – ne pavasaris“. Dėl vienos kregždės ar kito gyvūno nerimauti nereikėtų. Klausimas, ar tai didesnės tendencijos atspindys, ar galima sakyti, kad įmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Nesakyčiau, kad čia žiurkių bėgimas iš laivo, bet tai yra dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Daug kas sako, kad Lenkija tiesiog didesnė ir su ja nepakonkuruosi. Konkuruoti reikia, nes Lenkija niekur nedings, visada bus šalia mūsų. Suveikia panašus principas, kaip krepšinyje – arba esi labai aukštas ir didelis, arba mažiukas ir turi būti greitas, šoklus, taiklus. Lietuva yra mažojo žaidėjo vaidmenyje. Įmanoma, kad pas mus gamintų, čia stovėtų gamyklos, bet viską reikia daryti labai greitai, tiksliai, efektyviai ir žinoti, kad didžiosios šalys irgi užsiima investicijų perviliojimu. Per pastarąją savaitę nuskambėjo ši žinia – tai, kad susijungia du bankai, o centrinę būstinę įsteigs Estijoje. Būstinės steigimas Estijoje rodo vieną iš sisteminių problemų – finansinių paslaugų apmokestinimas kai kuriose vietose Estijoje yra palankesnis. Bankų, finansiniame sektoriuje mes Estijai pralaimime. Čia yra tendencija, dėl kurios reiktų sunerimti. - Ką investuotojas gauna Estijoje, bet negauna Lietuvoje? Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ užsiregistravusi Olandijoje. Ko bandoma išvengti? – Estai turi palankesnį pelno apmokestinimą nei Lietuva. Jei pinigai paliekami įmonėje ar investuojami, Estijoje jie neapmokestinami, o pas mus neapmokestinamas tik gabaliukas. Yra kelios šalys, kuriose Lietuvos įmonės daro specifines investicijas – „būstinės perkėlimą“. Tos šalys nėra natūralios mūsų prekybos partnerės – Estija dar yra netoli, su ja daug prekiaujam, toliau Olandija ir Kipras. Kipras nėra šalis, su kuria Lietuvą sietų glaudūs ekonominiai ryšiai, bet pažiūrėjus į tam tikras finansines investicijas, jų į Kiprą iš Lietuvos yra išėję nemažai. Pralošėme mokestinėje ar kitoje teisinėje bazėje. – Kiek tokių tarptautinių kompanijų, kaip „Estrella“ ir „Coca-cola“ pasitraukimas gali pridaryti žalos? Kiek tokios įmonės Lietuvoje sumoka mokesčių? – „Coca-cola“ šnekėjo, kad apie 80 žmonių neteks darbo. Jeigu jie uždirbo daugiau nei vidurkį, 80 žmonių vien per darbo mokesčius per metus sumokėdavo apie 0,5 mln. eurų. Tai suma, už kurią galima išlaikyti vieną nedidelę mokyklą. Antra – tų žmonių emocinis gerbūvis, nes dažnai nuo vieno iš dirbančiųjų priklauso ir visos šeimos gerovė, kiek jie gali leisti išleisti. Vienintelė Saulė pro debesis šioje situacijoje yra tai, kad kai bankrutavo Panevėžio „Ekranas“, buvo atleista žymiai daugiau žmonių ir dalis jų susirado darbus. Tai aukštos kvalifikacijos darbuotojai, gali būti, kad kitos įmonės juos persamdys, juolab, kad yra pasiruošimo laikas, žmonės gaus išeitines išmokas, viskas labai gražiai tvarkoma. Galbūt tie žmonės įsidarbins kitur ir ekonominę gerovę kurs kitose vietose. – Alytaus regionui tokio darbdavio netekimas – labai didelis smūgis. – Alytaus regione dirba apie 26 tūkst. žmonių. Viena vertus galima sakyti, kad 100 žmonių nėra didelis kiekis, kita vertus, pasitikėjimui, tradicijai tai yra psichologinis smūgis. Kai kalbame apie pasitikėjimą, kokioje šalyje ar mieste jie nori gyventi, tai yra svarbu. – O netiesioginė žala? Tai gali būti žinutė kitiems investuotojams, kad kažkas Lietuvoje yra negerai. – Netiesioginių žinučių ir be „Coca-cola“ Lietuva daug išsiuntinėjo. Man labiausiai įsiminė „Chevron“ pavyzdys, kai turtinga įmonė dėjo apie 160 mln. litų ant stalo vien už galimybę ten ieškoti, o už kiekvieną barelį būtų mokėjusi papildomai. Visi sutarė, kad tai yra geras dalykas tiek nacionalinio saugumo požiūriu – tai amerikiečiai, tiek energetinio saugumo – mūsų pačių dujos ar nafta, bet užteko parėkauti ir kompanija pasitraukė užtrenkusi duris. Kitos šio sektoriaus įmonės irgi traukiasi ir tai sukelia grandininę reakciją. Investuotojų akyse „Chevron“ istorija nenuskambėjo gražiai. Šis įvykis šiek tiek kitoks, pati įmonė sako, kad tai tik komercija, verslas, niekam priekaištų neturi. Gal tos žalos tiek daug nebus. – Ko nepadaro Lietuvos valdžia? Lenkija sugebėjo prisivilioti, o ko mes nepadarom, kur pagrindinės kliūtys, kodėl pas mus nelieka įmonės? – Yra dvi Lietuvos. Viena vertus, valdžioje yra žmonių, kurie puikiai supranta, ką reikia daryti, net ir daro, turim ir sėkmės istorijų, esame prisitraukę paslaugų centrus, kitas įmones. Nepieškime visko juodomis kreidelėmis. Kita vertus, žinau kuriozinių situacijų. Įsivaizduokite: stovi įmonė, jei neklystu, Panevėžio rajone, gerai veikia, gamina gerą produkciją, tiesiog jai reikia prasiplėsti ir šalia pastatyti sandėlį. Šalia yra gabaliukas nenaudojamos, brūzgynais apaugusios žemės, sako, išnuomoti ar parduoti, nes apsimoka sandėlį statyti prie fabriko. Valdiškos institucijos nesusišnekėjo, jie to gabaliuko negavo iki šiol ir, jei neklystu, statyti nusprendė Lenkijoje. Kartais suveikia elementarus nesusišnekėjimas ar kompetencijos trūkumas – tas įmones reikia ne tik prisitraukti, bet ir išlaikyti. Geriausia žinutė, kurią iš šios situacijos politikai galėtų pasiimti yra tai, kad įmonės atėjo, įmonės gali ir išeiti. Paslaugų centrai, kuriais džiaugiamės, kur žmonės daug uždirba, kas 5 metus peržiūri savo veiklos strategiją – ar laikyti 1000 žmonių, atsakinėjančius į skambučius Lietuvoje, ar persikelti kitur. Įmonė atėjo ir amžiams čia pasiliks, galima versti didesnius atlyginimus mokėti ir daugiau reikalavimų kelti – žinutė ta, kad jos gali ir išeiti. Reikia siekti to, kad daryti verslą Lietuvoje būtų taip pat paprasta, kaip nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bandelę. – Turbūt reikia ir stabilios mokestinės aplinkos? Investuotojas turėtų žinoti, kad įstatymai nepasikeis per vieną naktį. – Verslininkai tai vadina „reguliaciniu stabilumu“. Sako: gerai, pakelkit mokesčius, bet prižadėkit, kad artimiausius 5 metus nekelsit, mes prisitaikysim. Verslas bijo nežinomybės, mūsų politikai mėgsta pažadėti dalykų, pagrasinti, pasakyti, kad įves mokesčius, išvarys įmones. – Ar prezidentės vetuotas Darbo kodeksas galėjo atitolinti tokius pasitraukimus? – Sunku pasakyti. Darbo kodekso vetavimas turi didesnės žalos. Jis buvo kurtas 1,5 metų, tada metus aptarinėjamas, galų gale visi sutarė, kad tai dalykas, kurio reikia, nors neidealus, netobulas, nėra labai laisvas ar liberalizuojantis, bet bent jau Lietuvą pastumiantis į XXI amžių. Nutiko tai, kas Lietuvoje nutinka labai retai – netgi partijos susitarė, kad to reikia. Buvo vilties kibirkštėlė, bet staigia užgeso. Į vetuotą variantą su visomis pataisomis dar vis žiūrime, koks būtų poveikis, bet girdėjau ne vieną verslininką sakantį, kad geriau palikti seną, blogą dabartinį, negu naują. Manau, yra nemažas nusivylimas Lietuvoje veikiančių žmonių, tų, kurie tikėjo geresne ateitimi. – Reikėtų sugrįžti į racionalią diskusiją, atsiversti ir paskaityti, kas buvo vetuota, ką jis leidžia ar draudžia. Per pastaruosius kelis mėnesius diskusija buvo paversta isterija, piketais, streikais, svaičiojimais apie vergovę 21 amžiuje, dabar, kai iki rinkimų liko labai mažai laiko, labai abejoju, kad galime sugrįžti į racionalią diskusiją. Ar Seimas vetuos, ar ne, bus politinės valios dalykas. Yra variantas palikti kitam Seimui. – Lietuvoje buvo vilionių užsienio investuotojams – garsaus banko atveju pasiūlytos mokestinės lengvatos. Atrodytų, kad yra galimybių. Nežinau, ar čia patys teisingiausi įrankiai prisivilioti investuotojus ir juos bandyti išlaikyti. – Čia yra didysis klausimas, kuris yra labai smagus. Sakoma kurti prie miestų laisvąsias ekonomikos zonas ir ten pritrauksime daug investicijų. Jeigu sutinkame, kad mažesni mokesčiai yra geras dalykas, tai kodėl juos taikome tik vienoje mažoje teritorijoje, kodėl negali visa Lietuva būti kaip laisvoji ekonomikos zona? Jeigu pripažįstame, kad mažesni mokesčiai padeda pritraukti įmonių, sukurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, kodėl politikai nori pasirinkti ir sakyti, kad šitam duosiu, šitam ne? – Nes tas, kuriam duoda – labai garsus. Politikas užsideda pliusą, kad pritraukė tokio lygio kompaniją. – Čia yra didysis paradoksas. Pritraukti kompaniją yra gerai, dėl to dalis verslininkų sąžiningai pyko, nes lengvatos buvo dalinamos po krizės, kai visiems vietiniams verslininkams buvo pakelti mokesčiai, buvo sakoma, kad reikia susiveržti diržus ir gelbėti valstybę, o kai kam buvo padalinta lengvatų. Manau, jei lengvatų, mažesnių mokesčių būtų davę visiems, niekas nebūtų per daug pykę. Lygiai taip pat, kai kalbam apie mažesnį PVM mėsai, pienui ar kėdėms – taip, tai būtų naudinga ir įmonėms, ir vartotojams. Tas argumentas yra teisingas, bet kodėl apibrėžti, kad tik mėsai, pienui ar kėdėms? Kodėl negalima mažesnio PVM taikyti visoms prekėms?

J. Milius: ,,Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto“

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir  Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“. – Pone Miliau, tiek prezidentė, tiek premjeras senokai ragino jus atsistatydinti, bet jūs delsiate. Kodėl? – Kai buvo mano kadencijos pratęsimas, buvau pasakęs tiek premjerui, tiek ministrei, jeigu netenkina mano darbo rezultatai, pats darbas, tikrai parašau prašymą tą pačią dieną. Turiu pripažinimą tarptautiniu mastu, esu tarptautinis ekspertas, virš 15 valstybių mokėme apie Maisto ir veterinarijos tarnybą, jos kontrolę. Šiandien visi tai sužino, aš noriu išeiti pasibaigus tam procesui. Tikiu, kad justitia est fundamentum regnorum ir to laukiu. – Sakėte, kad nesitraukiate dėl to, kad neva tuomet pripažintumėte, kad esate kaltas. Nemanote, kad būtų garbinga pasitraukti? Atstovaujate ne tik save, bet ir valstybę. Tokios institucijos vadovas, turintis įtarimus piktnaudžiavimu tarnyba, turbūt garbės nedaro. – Aš labai stengiausi netrukdyti tam procesui. Atidaviau viską darbui, beveik 35 metus, Maisto ir veterinarijos tarnyboje. Manau, kad kolektyvas, kurį turiu, manimi pasitiki. Visgi, su institutu yra 1700 žmonių, tai yra didelė įstaiga. – Bet aukščiausi vadovai nepasitiki. O tai nesvarbu? –Įsivaizduokite, man šiandien pasitraukti ir pripažinti savo kaltę. – Nebūtinai, pasielgti garbingai, kol baigsis procesas nusišalinti laikinai. – Nėra galimo nusišalinimo. Aš stengiausi, turiu atostogų beveik 200 dienų, beveik 100 išnaudojau, dar liko 90. Tačiau jūs man neleidžiat nusišalinti, kviečia mane ataskaitą rašyti. Norėjau netrukdyti, tokiu būdu nusišalinau – išėjau atostogų. – Išėjimas atostogauti nėra tas pats, kas nusišalinimas. – O koks skirtumas? Aš nedalyvauju darbe, nepriimu sprendimų, nesikišu į tyrimus. Galvoju, kad tai yra nusišalinimas. Greitai bus 5 savaitės, nebuvo tokios dienos, kai nebūtų mano nuotraukos, nebūčiau ištisai puolamas. Yra labai daug neteisybės. – Pone Miliau, jums pareikšti rimti įtarimai. Sakote, kad tai juokai, bet man visai nejuokinga, kai paskaitau, kuo jūs įtariamas. – Jūs gi nežinote. Aš pasirašiau, apie įtarimus kalbėti negaliu. Jei tokie dalykai, tada aš tokių nusikaltimų į dieną padarydavau apie 200. – Turite omenyje bendravimą su politikais? – Ir su politikais, ir su verslu, padėjimu išvežti produkciją į kitas šalis. Kaip žinote, atidaryta 170 valstybių. – Esate sakęs, kad bendravote su P. Gražuliu, jis klausdavo kažkokių patarimų. Pažiūrėjau, kaip P. Gražulis, kaip parlamentaras, yra susijęs su maistu ar veterinarija. Niekaip. Tai kokių jis patarimų klausdavo? – P. Gražulis visose įstaigose dažnai būna, tarp jų ir mūsų tarnyboje. Man teko daug bendrauti ne vien dėl koldūnų. Kai buvo priimta dėl šunų ženklinimo, jis kelis kartus važiavo pas mus, dėl įvairių savo darbuotojų, kodėl mes skriaudžiame. Jis buvo įvairiais klausimais, tarp jų ir eksporto. Kai vyko pokalbiai, niekada vienas nekalbėjau, visada mano kabinete būdavo atsakingi žmonės – pavaduotojas, skyrių vedėjai. Kartais juos net palikdavau vienus. Nėra taip buvę, kad būčiau vienas su juo. – Tai, kad šalia buvo žmonės, esmės nekeičia, jei jūsų darbuotojai buvo jums lojalūs asmenys. – Mano darbuotojai lojalūs, jei tai yra įstatymų ribose. Jei pasakyčiau savo darbuotojui elgtis ne įstatymo ribose, jis tikrai to nedarytų, kadangi yra atsakomybė. Bendrai niekam dideliame kolektyve nesu sakęs nusižengti Lietuvos, Europos įstatymams ar taisyti dokumentus. Nesu gyvenime to pasakęs. Mes įstaiga, kuri atrodė daugiausia kovojanti su korupcija, mūsų įstaigoje nuolat darome apie 170 tarnybinių tyrimų, darbuotojai gauna 50-70 nuobaudų, darome kryžminius patikrinimus, vienas rajonas tikrina kitą, turime sudarę grupę, panašiai, kaip policijoje Imuniteto. Mus per 10 minučių turi informuoti, kad patikrino, tada važiuojame pertikrinti. Nežinau, ar yra tokia įstaiga, kuri tiek padariusi dėl antikorupcinių dalykų. – Ar jūs sutiktumėte pasitikrinti melo detektoriumi? – Laisvai. Sutinku pasitikrinti. Nežinau, ką galiu meluoti. – Jūs nesikreipėte ir neprašėte, kad jus patikrintų? – Ne, kol kas nesikreipiau, bet galėsiu kreiptis, jei kas pareikalaus. – Žemės ūkio ministrės palaikymą turite? –Žemės ūkio ministrė viešai yra išsakiusi, kad jokių priekaištų mūsų tarnybai neturi. Kai būname Europos Komisijoje, tarptautiniuose lygiuose, apie tą tarnybą gerai atsiliepiama, tačiau ji pasakė: dėl širdies ramumos, Jonai, gal turėtum atsistatydinti. – O kodėl jos nepaklausėte? – Aš turiu daug pasiūlymų dirbti tarptautinėse organizacijose. Kaip dabar išeisiu su tokiu statusu? Kaip jums atrodo, ar galiu išeiti dirbti į tarptautinę organizaciją, turėdamas įtariamojo statusą? Aš tikrai nuo naujų metų jau buvau netgi susitaręs. – O valstybės tarnyboje su įtariamojo statusu dirbti galite? – Aš bandau nusišalinti, kiek galima. Nežinau, kaip baigsis ataskaitos gynimas ir vėl bandysiu nusišalinti, kol vyksta tyrimas. – Papasakokite apie medžioklę su vakariene. Panevėžio Veterinarijos tarnybos vadovas sakė, kad jūs viską organizavote. Dabar ir ministrė turi aiškintis, kokia proga ji buvo surengta. – Sėdint konferencijoje prisiminiau J. Marcinkevičiaus eilėraštį: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ Man teko dalyvauti labai daug tarptautinių medžioklių Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse. – Kas už tai mokėjo? – Komercinėje medžioklėje kiekvienas mokėjo už save. – Latvijos ministras turbūt už save nemokėjo? – Jis nemedžiojo, buvo su mumis kartu, mes kalbėjomės, jie neturėjo šautuvų, valgė. Mano kolega dar buvo suorganizavęs prieš tai vakarienę, kurios atsisakė, matyt, nujausdami tokią mūsų svetingą šalį, kurioje dabar puolami už mus, jis pavalgė kažkur Latvijos pasienyje. Buvau suorganizavęs viešbutyje prie autostrados pietus, ministrei pasakiau, kad moku už tą vakarienę, kadangi ten mano kolega buvo, ministras, o ministrė žadėjo mokėti už vakarienę. Tačiau tai yra medžioklė, kiekvienas medžiotojas turi kuprinę ir į medžioklę niekada neina į ją neįsidėjęs kažko valgyti, atsigerti. – Ministrė atsivežė savo sumuštinius ir jūs taip pat? – Aš žinojau, kad bus svečių, kurie neatsiveš ir atsivežiau tiek, kad septyniems žmonėms užteko. Buvo vėlyvas vakaras, aš asmeniškai nuo 18 val. nevalgau. Tas valgymas padaryta didžiausia problema. – Aš irgi nesuprantu, ar gamino vakarienę ar sudėtinis balius buvo, prieš tai sakėte, kad viešbutyje užsakėte vakarienę. – Aš ilgai buvau medžioklėje, kai kurie žmonės ten liko, nemedžiojo, sėdėjo. Kažkur pasirodė cepelinai, kurių tikrai nevalgiau. Tada atsikeldama ministrė pasakė, kad būtinai už tą dalyką, cepelinus, būtų sąskaita. Žinot – išėjau priverstinų atostogų. Pasakėm jiems, jie visi irgi atostogose, bet galvoju, kad ministrė dar kreipėsi raštu ir ta sąskaita tikrai bus. – Latvijos ministro ir Lietuvos ministrės nuomonės dėl šios medžioklės ir vakarienės išsiskiria. Gal galite paaiškinti, kodėl? – Mes patys padarome skandalus. Padarėme dėl mūsų maisto, dėl kurio tiek kovota, tiek atidaryta rinkų. Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto – menkindami, neatskirdami, kur yra gatavas maistas, kur paruoštas. Jau mano močiutė žinojo, kad žalios vištos negalima dėti prie paruošto produkto. Skaitau straipsnius ir matau, kad aš ir gimtadienyje buvęs, kuriame nebuvęs. Ministras atsakė labai protingai: „Į kvailus klausimus neatsakinėju“. Susitikome, neformalus susitikimas gamtoje, pažiūrėjome stumbryną, suvalgėme sumuštinius, kavą išgėrėme ir kai ką daugiau ir išsiskirstėme. – Jūs dažnai tokius neformalius susitikimus inicijuojate? – Man įstaigoje tenka dirbti labai daug. Atvažiuosiu į medžioklę, ten yra benzino kolonėlės savininkas, tada aš per laukus turiu bėgti nuo to savininko, kadangi jis turi maitinimą kolonėlėje? Medžioklėje yra ūkininkas, nuo jo turiu bėgti, nes jis augina produkciją, gali ją per daug tręšti, naudoti antibiotikų? Pagal kokius mes standartus dirbam? – Aišku, kad neturite bėgti nuo kiekvieno, kuris bent kiek susijęs su tarnybą.Tai, kad dalyvauja įmonės, kurias tarnyba po to tikrina, natūralu, kad sukelia abejonių. Kartu medžiojate, vakarieniaujate, dar kažką veikiate, o po to tikrinate tas įmones. – Kalbėkime apie „Žaliąją savaitę“ Vokietijoje, į kurią apie 15 metų važiuoju. Ten sėdi verslo atstovai, kartu cepelinus valgo su kitų šalių ministrais. Tai čia baisu? Nueinam į kitą stendą, ten sėdi verslo atstovai, jų ministrai, mūsų ministrai. – Pone Miliau, prezidentė labai norėtų, kad jūs pasitrauktumėte. Ar iš Prezidentūros esate sulaukęs paraginimų? – Per spaudą – taip, skaičiau, tačiau savo nuomonę pasakiau. Man išeiti, turint tokį tarptautinį pripažinimą, yra labai sudėtinga. Mes paskutiniu metu esame sulaikę labai daug kontrabandos, ypatingai mėsos, daržovių, aliejaus – labai dideli kiekiai, nesumokėti mokesčiai. Tos pačios pavardės, už jų dar kai kas slypi. Turiu tas pavardes, bet už jų slypi dar didesni magnatai. Šis dalykas irgi turi labai daug įtakos. – Kodėl jūs, žinodamas tokius dalykus, nesikreipėte į teisėsaugos institucijas? – Mes esame parašę, kol kas atsakymo nesulaukėme. Dabar negaliu įvardinti, bet su tų didelių kontrabandų sulaikymais labai sutapo mano puolimas. – Įtarimus neigiate, kodėl tuomet įkliuvote į šią istoriją? – Tai yra gyvenimas. Netikėjau, iki šiol netikiu. Atsibundu ryte ir galvoju: aš, apkaltintas tuo ir tuo? Netikiu. Lietuva, pagal Europos Komisiją, praktiškai 2 proc. lenkia Europos Sąjungos vidurkį pagal maisto saugą. Norint tai pasiekti, reikia užgniaužti ir nelegalius prekiautojus, ir tuos, kurie prekiauja be mokesčių, kontrabanda. Iki šiol buvome reikli įstaiga. – Ir jūsų reiklumas prieš jus atsisuko? – Manau.  

Institucijų nepasirengimas ekstremalioms situacijoms – ekstremalus

Jevgenijus Bardauskas, Akvilė Naginionytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Kilus grėsmei, valstybė nesugebėtų pakankamai apsaugoti gyventojų nuo pavojaus – per trečdalį valstybės institucijų net trejus metus nėra organizavusios jokių pratybų. Be to, kaip teigia valstybės kontrolės atlikto audito išvados, ketvirtadalyje jų nevyko civilinės saugos mokymai, darbuotojams nesuteiktos net minimalios žinios, ką daryti ir kaip elgtis pavojaus atveju, į pasirengimą ekstremalioms situacijoms žiūrima formaliai, dalis institucijų net nėra parengusios tokių situacijų valdymo planų, nors tai turėjo būti padaryta dar prieš penkerius metus. Negana to, atsargos, tokios kaip maistas, vaistai, yra minimalios. Pasak vidaus reikalų ministro, tam dažniausiai neskiriama tiek lėšų, kiek reikia, todėl viso labo tepalaikomas minimalus rezervas. Na, o ir pats ministras, kuris yra Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, mūsų laidai prisipažino, kad neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso. Tad Lietuva snaudžia, o gyventojai net nežino, ką jiems reikėtų daryti įvykus nelaimei. „Na, jei tu kasdien bėgioji, tai ar nubėgsi maratoną, turbūt nelabai? Ekstremalios situacijos likvidavimas greičiausiai užtruktų ir dėl to būtų neišvengta didelės žalos, o gal net ir žmonių aukų“, – laidai „SAVAITĖ“ sakė Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila. Tuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas teigė, kad jam dažnai susidaro įspūdis, jog daugelis mano Lietuva esant oaze, kurią aplenks grėsmės, pavojai, incidentai, todėl į visus tuos raginimus turėti planus, daryti pratybas, ruoštis ekstremalioms situacijoms, švelniai tariant, žiūrima pro pirštus. Be to, net 90 proc. vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos su pirmininku priešakyje narių, kuriems pavesta priimti sprendimus ekstremaliosioms situacijoms valdyti, neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso. „Tenka pripažinti ir tikrai neslėpsiu, kad pats nesu tų kursų išklausęs ir tikrai 90 proc. [kursų neišklausiusių žmonių – LRT.lt] nėra gerai, tad bandysime tą situaciją keisti“, – aiškino vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas Tomas Žilinskas. Valstybės kontrolės auditoriaus G. Sungailos įsitikinimu, trūkumai yra sisteminiai, mat jeigu kelis metus iš eilės nedaroma, tai kas privalu daryti, tai jau nėra atsitiktinumas, tai jau yra sistema. Tačiau vidaus reikalų ministras nesutinka su Valstybės kontrolės kritika: trūkumų yra, tačiau institucijos pasiruošusios, o valstybė sugeba suvaldyti ekstremalias situacijas. Tiesa, jis, atsižvelgdamas į audito išvadas, įpareigojo iki spalio institucijas pašalinti įvardytus trūkumus, o jei tai nebus padaryta, žadamos piniginės baudos. Pasak vidaus reikalų ministro, gyventojų evakavimo mechanizmas aiškus, todėl nei problemų, nei chaoso neturėtų kilti. „Gyventojų evakavimo tvarka praėjusiais metais buvo atnaujinta, patikslinta, yra aiškiai sudėliota, kas ir kada priima sprendimus, kaip organizuojamas gyventojų evakavimas šalyje. Pavyzdžiui, jei savivaldybės teritorijoje tas įvyksta arba iš savivaldybės į savivaldybę yra atsakingi administracijos direktoriai, jei iš apskrities į apskritį arba gyventojų evakavimas į užsienį, tai tada atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas“, – teigė T. Žilinskas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nuomonė kitokia. Esą žmonės atsakingi už saugą turi daug kitų funkcijų ir dažniausiai jiems šios pareigos tik trečiaeilės. A.Paulausko manymu, kai šalia Lietuvos sienos statoma Baltarusijos atominė elektrinė, kurios saugumu jau dabar abejojama, kai Europoje daugėja teroristinių išpuolių, o Europos Sąjunga nesuvaldo pabėgėlių srautų, neleistina taip atsipalaidavus gyventi. Pirmininkas neabejoja, jei rytoj Lietuvoje kiltų epidemija, užkluptų gamtos stichija – gaisrai, liūtys – ar įvyktų teroristinis išpuolis, Lietuva nesusitvarkytų. „Nesinori gąsdinti žmonių, bet, aš manau, būtų visiškas chaosas, nes neveikia sistema, planų nėra, pratybų nėra, saugyklų nėra, perspėjimo sirenų yra ne visur, žmonės, na, tiesiog nepraktikuoja, nebando, neatlieka pratybų, o kaip galima be pratybų gerai reaguoti ir tinkamai apsaugoti žmones?“, – retoriškai klausė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Dar viena problema, kurią auditoriai mato, tai – perspėjimo sirenos. Teigiama, kad šia sistema galima įspėti tik kiek daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų, o, pavyzdžiui, Vilniuje garsinis pavojus nepasiektų nė 8 proc. gyventojų. Tik dalis žmonių gautų ir perspėjimo pranešimus į mobiliuosius telefonus. Vidaus reikalų ministras sutinka, kad ši sistema turi trūkumų, tačiau esą už sirenų įrengimą atsakingos savivaldybės, o Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pradės projektą, pagal kurį bus pereinama į ketvirtosios kartos tinklą ir jau kitais metais perspėjimo pranešimai pasieks didžiąją dalį gyventojų, tiesa, ne šimtą procentų. Jau metų pabaigoje taip pat turėtų įsikurti valstybės ekstremalių situacijų operacijų centras. Į jį ir suplauks duomenys iš kitų operacijų centrų. Čia esantys žmonės kilus grėsmei planuos tolimesnius veiksmus. Po žeme įsikūrusi slėptuvė yra apsaugota ir nuo radiacijos, ir nuo cheminio pavojaus. O štai, pavyzdžiui, atsarginė slėptuvė, kaip skelbia išvados, neatitinka net įrenginio reikalavimų – įranga pasenusi, reikia keisti filtrus, atlikti kitus darbus. Tačiau tokių slėptuvių šalyje vienetai ir jos dažniausiai skirtos apsaugoti valstybėms pareigūnams, atsakingiems už valstybės valdymą, kariuomenės atstovams. Tiesa, daugiau kaip du trečdaliai už reagavimą ekstremaliu atveju atsakingų valstybės institucijų slėptuvių neturi. Gyventojams taip pat tektų glaustis mokyklose, darželiuose, nes per 26-erius metus slėptuvėms įrengti, tvarkyti neskirta nė cento. Todėl dalis sunyko, dalis – neįrengta, dalis – išparduotos. Taip atsitiko todėl, kad, pasak pareigūnų, nėra ir tikslo visus gyventojus paslėpti. „Jie turi būti laikinai apsaugoti kolektyvinės apsaugos statiniuose. Tokių statinių mes jau turime 1820 Lietuvoje, tai mes galėtumėme priglausti laikinai 41 proc. visų Lietuvos gyventojų. Kodėl laikinai? Kadangi tikslas yra, matyt, juos evakuoti į saugias zonas, neslėpti, bet evakuoti į saugias zonas“, – aiškino T. Žilinskas. A. Paulauskas įsitikinęs, kad po tokių valstybės kontrolės išvadų, vyriausybė turi rimtai peržiūrėti visą sistemą ir ją ne kosmetiškai remontuoti, bet keisti strategiškai ir radikaliai. Nes žmonės nežino, kaip elgtis, todėl reikia literatūros, mokymų, informavimo: „Vyriausybė, premjeras yra krizių komiteto pirmininkas turėtų aiškiai pasiųsti signalą, kad tai rimtas darbas, kad atsakingi žmonės turi turėti ne kokį penktadalį savo etato civilinei saugai, bet galbūt, visą etatą.“ Taip pat, anot A. Paulausko, būtinas ir krizių valdymo įstatymas, kurio projektas derinamas jau keletą metų, tačiau niekaip nepriimamas, būtinas ir krizių valdymo centras, kurį turi daugelis pasaulio valstybių.

A. Vinokuras: V. Mazuronis ir V. Tomaševskis nusispjovė į savo partijas ir rinkėjus

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Lietuva – ne Jungtinės Valstijos, kurių prezidento rinkimų kampanija ryški, spalvinga ir matoma ne vien pačioje Amerikoje, ją stebi visas pasaulis. Lietuvoje lygiai po dviejų mėnesių įvyksiantys Seimo rinkimai, atrodo, neįdomūs ne tik rinkėjams, bet ir patiems politikams. Visi vasaroja. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimas dėl „Judex“ produkcijos, ir prekybos poveikiu, kuriame figūruoja Seimo narys Petras Gražulis, o įtarimai jau pareikšti Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Jonui Miliui, taip pat neprivertė politikų parodyti dėmesio. Tiesa, premjeras su žemės ūkio ministre apsižodžiavo, kuriam labiau rūpi, ką daryti su J. Miliumi, o sveikatos apsaugos ministras „Facebook“ paskyroje piktinosi tarnybos vadovu. Apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras „Savaitėje“. – Jūs esate suskaičiavęs, kad socialdemokratai nuo 2014 m. balandžio iki 2016 m. liepos prarado nuo 27,5 proc. rinkėjų iki 14,2 proc. Bet panašu, kad jiems tai visiškai nerūpi? – Iš tiesų keistas štilis. Partija, kuri nukrito taip ženkliai, turėtų dėti visas pastangas, vos ne kiekvieną minutę, kiekvieną dieną skirti, kad būtų atkurtas pasitikėjimas partija. Akivaizdu, ką partija bedarė, [...] vis dėlto žmonės sukasi nuo partijos. Tai turėjo kelti nepaprastą susirūpinimą. – Socialdemokratai nėra vieninteliai, kurie per daug nereaguoja... – Žinote, peršasi tokia mintis, kad verkiančių po šių rinkimų nebus. Pagrindinės partijos - socialdemokratai, Tėvynės sąjunga, valstiečiai ir žalieji, liberalai ir net „Tvarka ir teisingumas“ ir Darbo partija - žino, kad į Seimą jie pateks. Vadinasi, pragyvenimo šaltinis neprarastas. Kaip atrodys ten viduje, nebeturi reikšmės, nes esminė varomoji jėga, pagrindiniai žmonės lieka tie patys. – Išeitų, kad tie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimai ir tie trys asmenys, kurie dabar yra patekę į STT rankas, - Eligijus Masiulis, Petras Gražulis ir Vytautas Gapšys - neveikia žmonių, jiems tas pats? – Esminis dalykas su kuo žmonės Lietuvoje susitaikė - nieko nepakeisi. Jie patys neprisideda prie to pakeitimo. Kad kažką rinktum, reikia turėti bent kažkokį suvokimą, elementarų valstybės sandaros suvokimą ir partijų pažinimą. Lietuvoje dar to nėra. Buvo didžiulė viltis dedama į liberalų sąjūdį, deja, tai buvo miražas. Ir vėl žmonės pasakė: „o ką aš sakiau, švogerizmas išplitęs, politinė korupcija egzistuoja“. Tas pasimetimas rodomas ne tik nežinojimu, už ką balsuoti, bet ir emigracija, kuri niekaip nesustoja. Emigrantą, žmogų, kuris mąsto palikti Lietuvą, jaudina du dalykai - gerovė ir pasitikėjimas. Pasitikėjimas tais, kurie tą gerovę siūlo. Abiem atvejais, matyt, to nėra, todėl turime nesustabdomą emigraciją. Tas pats „Judex“... Viskas užpildyta giminėmis, tetomis, broliais, seserimis, buvusiomis ir esamomis žmonomis. Emigruoja ypač jaunimas, kuris bėga iš kaimo, nes žino, kad jis negalės ten gauti darbo, nes ten jau sėdi teta, kuri apskritai neturi jokios kompetencijos. – Kalbate apie emigraciją, bedarbystę, kitaip sakant, apie darbo rinką, apie darbo rinkos priartinimą prie europietiškų standartų, darbo vietų kūrimą. Turėtume kalbėti apie švietimo ir mokesčių sistemą. Daugybė yra Lietuvoje problemų, bet, kai iki rinkimų liko du mėnesiai, negirdime partijų apie tai kalbant. Girdime apie kažkokius skandalus, susijusius su konkrečiais asmenimis tose partijose. Dar girdėjome, kad išeidami atostogauti jie garsiai kalbėjo apie minimalios mėnesinės algos (MMA) ir neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) kėlimą, tuo atveju, jeigu juos išrinksi, suprask. Bet apie jų programas mes kaip tik ir nekalbame, jų nėra. – Čia reikalinga be galo aktyvi rinkimų kampanija, kur pateikiamos tai partijai svarbiausios užduotys. Jos turi matytis ant kiekvieno stulpo, televizijose. Aš nežinau, gal jie pinigų neturi? Ar čia tokia politinė kultūra - dabar vasara, tai mes nusispjaunam į valstybę, į savo partiją, mums nesvarbu, mes pagulėsime pliaže. Paskui grįšime, likus vienam mėnesiui ir pradėsime vienas per kitą šaukti. – Ar per tą likusį laiką jie suspės ką nors rinkėjui pasakyti, kas ateitų iki rinkėjo? – Turėtų įvykti stebuklas. Kiekvienoje partijoje turėtų įvykti stebuklas, nes įdirbis per mažas. – O kaip vertinate tą faktą, kad dviejų partijų pirmininkai apskritai nedalyvaus rinkimuose į Seimą, vienos - negali dalyvauti, nes jam tas uždrausta, kitas - rado labiau blizgantį už save? Tik dviejų partijų pirmininkai patys ves savo partijas į rinkimus. – Manau, kad tai peiktinas, neatleistinas dalykas. Manau, kad tai afera. Tiesiai šviesiai, du žmonės – Valentinas Mazuronis ir Valdemaras Tomaševskis - paprasčiausiai nusispjovė į savo partiją ir savo rinkėjus. Šiuo atveju garbingai atrodo Tėvynės Sąjungos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Taip turėtų būti, bet matome, ką reiškia partijos, kurios neturi jokios ideologijos, kur svarbiausia yra vieta, pragyvenimo šaltinis, visa kita yra butaforija. Tai yra neatleistini dalykai. Tai menka.

Top