Jūs esate
Pagrindinis > Interviu

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Europos Bendrijos įkūrimo sutarčiai kovo 25-ąją bus 60 metų. Ją tuomet pasirašė šešios valstybės. Šiandien Bendrija vienija 27 šalis, apie 500 milijonų gyventojų. Tačiau 60-metis nėra vien džiugus, vieninga Europa gyvuoja su ne viena problema: daugėja euroskeptiškų nuotaikų ir politinių jėgų, nesuvaldyta migracijos krizė, ekonominės problemos, padidėjusi terorizmo grėsmė, ir, žinoma, svarbiausia – D. Britanijos pasitraukimas. Apie Europos Sąjungos ateitį laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Lietuvos ambasadore Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgiryte, Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi. – Taip jau sutapo, kad prieš pat britams pradedant pasitraukimo procesą, trečiadienį Londone įvykdytas teroro išpuolis. Kokia naujausia informacija? A. Skaisgirytė: Lietuva ir Jungtinė Karalystė gyvena ta pačia informacija. Mes girdime apie keturių žmonių žūtį, vienas iš jų yra žudikas [ketvirtadienio vakarą pranešta apie 5 auką – LRT.lt]. 40 žmonių sužeisti, kai kurie jų – sunkiai. Dabar jau yra nustatyta žudiko tapatybė, jis yra Jungtinės Karalystės pilietis, kuris tam tikru metu radikalizavosi. Policija visą rytą teikė informaciją, buvo atliktos kratos Londone ir Birmingame, kur gyvena labai didelė musulmonų bendruomenė. Kol kas yra manoma, kad tai yra pavienis žudikas, tačiau atsakomybę už išpuolį jau prisiėmė „Islamo valstybė“. – Ar yra kokių kitų įrodymų be to, kad „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę? A. Skaisgirytė: Policija nuo pat pradžių darė prielaidą, kad tai yra teroristinis išpuolis. Naudojantis nuomotu automobiliu važiuoti į žmonių minią – tai jau buvo padaryta ir Nicoje, ir Berlyne. Vėliau dar bandyta prasiveržti į parlamentą, žinant, kad parlamentas yra saugomas. Ar tas žmogus tikrai priklauso „Islamo valstybei“, tai, matyt, dar turėsime palaukti to patvirtinimo, tačiau, kad jis buvo radikalizavęsis, tą jau galima teigti dabar. – Ar tie aštuoni žmonės, kurie sulaikyti Birmingame, taip pat priklauso „Islamo valstybei“? A. Skaisgirytė: Policija kol kas neatskleidė jų tiesioginės priklausomybės. Pats žudikas buvo patekęs į kontržvalgybos akiratį, tik, matyt, pritrūko duomenų tam, kad jis būtų iš anksto suimtas. Ne paslaptis, kad Jungtinė Karalystė skaičiuoja apie 500 piliečių, kurie kovoja „Islamo valstybės“ gretose. – Britai garsėja savo antiteroristine strategija nuo 2005 m., kai teroro aktai vyko Londono metro. Rodos, per 14 metų 13 potencialių teroro aktų yra suvaldyti. Ar patys britai kaip nors komentuoja tai, kad jiems nepavyko numatyti šito įvykio? A. Skaisgirytė: Pateikti skaičiai yra visiškai teisingi. Yra nemažai informacijos apie tai, kiek nusikaltimų pavyko užkardyti dar prieš jiems įvykstant. Vis dėlto, matyt, buvo laiko klausimas, kada Britanijoje įvyks panašaus pobūdžio nusikaltimas. Po Briuselio, Paryžiaus, Nicos ir Berlyno Londonas yra pernelyg patrauktus taikinys. Ypač dėl to, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja antiteroristinėje koalicijoje prieš „Islamo valstybę“. Apkritai, britai labai gerai tvarkėsi su šita problema. Kontržvalgybos informacija buvo labai išsami. Kai yra pavieniai radikalizuoti asmenys, juos suvaldyti yra sunkiau. Be to, Jungtinė Karalystė yra teisinė valstybė ir tol, kol nėra pakankamai įrodymų, kad žmogus dalyvauja tokio pobūdžio veikloje, nėra kaip jį sulaikyti. – Ar dabar yra suaktyvėjusios specialiosios pajėgos? Gatvėse daugiau policijos, kariškių? A. Skaisgirytė: Tikrai tas jaučiasi, gatvėse daugiau ginkluotos policijos, teritorija stebima malūnsparniais. Virš Vestminsterio šiandien sraigtasparnis suko ratus visą dieną. – Teroro aktas D. Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos išvakarėse tik dar kartą primena, kad terorizmas yra didelė Europos Sąjungos problema. Teroras, migrantai, ekonomika, būsimi rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje – labai daug įvairių iššūkių ES 60 metų Romos sutarties išvakarėse. Jei palygintume ES dabar ir prieš 10 metų, ar dabar ES tapo pažeidžiamesnė? G. Kirkilas: Tam tikra prasme taip. Pirmiausia, tai prieš 10 metų ES nebuvo ekonominėje krizėje. Viena ir priežasčių, kodėl tiek daug problemų, tiek daug atsiradusių populistų įvairiose šalyse. Iš ekonominės krizės išeinama labai lėtai, na taip, praėjusių metų Vokietijos rezultatai labai geri, bet tikrai ne visų šalių. Ekonominio augimo metais visur buvo labai daug optimizmo. Beje, tada taip pat buvo teroro aktų, tačiau viskas atrodė kitaip. Aš beveik esu tikras, kad Vokietija išsilaikys, net jei Angela Merkel pralaimėtų, tai laimės Martinas Schulzas. Neabejoju jo nuostatomis, jis nespekuliuoja pabėgėlių temomis ir t. t. Marine Le Pen tikrai nelaimės Prancūzijoje, tik ką sėkmingai baigėsi rinkimai Nyderlanduose. „Brexit“ yra didžiausias galvos skausmas. Tačiau, jei kalbame terorizmo kontekste, tik būdamos kartu šalys gali padaryti daugiau. Dabar, net ir atsiskyrus Didžiajai Britanijai, manau, teks labai stipriai bendradarbiauti šitoje srityje. Pats savo akimis pernai mačiau viešą žvalgybos ataskaitą BBC, tai buvo užkardyta dešimtys teroro aktų. Prie viso to profesionalumo pasitaiko klaidų ir teroristai tuo pasinaudoja. Tačiau, manau, kad tokias problemas ES gali spręsti tik kartu, bet dabar jai reikia išspręsti ir savo pačios problemas. – Ar galime kalbėti apie ES ateitį nelaukdami Vokietijos ir Prancūzijos rinkimų? G. Kirkilas: Jau komisija pasiūlė penkis kelius. Visos šalys turės diskutuoti, mes tą jau pradėjome daryti Seime, kur buvo konferencija su Europos Komisijos atstovybe. Buvo labai daug idėjų, manau, kad ir kitose šalyse vyksta panaši diskusija. – Ar gali būti taip, kad iš tų penkių scenarijų, kuriuos siūlo EK, vienas konkretus nebus pasirinktas, o iš jų visų bus padarytas bendras? A. Pranckevičius: Be jokios abejonės, viskas yra įmanoma. Tie scenarijai pasiūlyti ne tam, kad vienas jų būtų pasirinktas, o tam, kad inicijuoti diskusiją visose 27 valstybėse narėse – parlamentuose, vyriausybėse, visuomenėse. Kaip sakė komisijos pirmininkas, šiandien išminčių ieškome visur, išeiname iš tradicinių diskusijų ribų ir bandome kalbėtis su visais žmonėmis. Po 60 metų atėjo laikas pasitikrinti pasitikėjimą ant žemės. Dėl to šis procesas, tikimės, truks iki gruodžio. Per tą laiką vyks Vokietijos ir Prancūzijos rinkimai, tas dar labiau įneš definiciją. Olandijos rinkimai jau suteikė naujo pasitikėjimo gūsį Europos ateitimi. Tačiau tai neturėtų mūsų sustabdyti diskusijose, nes šis laikotarpis apskritai yra definicijos laikotarpis. Negalime ignoruoti problemų, kaip migracijos krizė, „Brexit“ derybos, kaip Rusijos agresija Ukrainoje ar Sirijos konfliktas, teroro aktai. Vis daugėja jėgų, kurios bando užpulti atvirą pasaulį, atviras sienas, atvirą žmonių judėjimą, teisės viršenybę, demokratines vertybes, ir Europos Sąjunga tiesiog privalo reformuotis, keistis ir atsinaujinti. – Jei tikėti tuo, kad nutekėjo būsimos Romos deklaracijos tekstai ir jei ten tikrai bus pasakyta, kad „veikime kartu, kai tai įmanoma ir skirtingais greičiais ir intensyvumu, kai to reikia“, ar tai reiškia, kad ant darbotvarkės stalo yra labai realus punktas – kelių greičių Europa? L. Kojala: Tam pritaria didžiosios valstybės. Bent jau iš tų signalų, kuriuos mes gauname iš Berlyno ir Paryžiaus galime taip spręsti. Yra akivaizdžiai suvokiama, kad baigėsi vienas Europos integracijos etapas, kai buvo sukurta vieninga rinka, kai buvo integruota ekonomika ir dėl to nekilo problemų ir dabar, kai jau kalbame apie kitą etapą, atsiranda vis daugiau skirtumų. De facto kelių greičių Europą mes jau turime kurį laiką. Geriausia to iliustracija yra euro valiuta. Mes vis dar turime 28 valstybes ES, bet tik 19 jų turi eurą. Tikėtinas tas scenarijus, kad dalis šalių nuspręs, kad jie ir toliau gali gilinti integraciją, kad tam yra politinė valia, kad tam pritaria jų visuomenės. O kitos, nepaisant to, kad jos neišstos iš ES, galbūt eis šiek tiek lėčiau. Tai būtų tikėtinas kelias, bent jau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos. – Bet tam labai priešinasi Višegrado šalys. G. Kirkilas: De facto taip yra, juk visos šalys yra skirtingai integruotos. Vienas iš britų nepasitenkinimų buvo tai, kad jie negalėdavo dalyvauti eurozonos valstybių finansų ministrų susitikimuose. Tiksliau, juos ten kviesdavo, nes viskas vyksta pakankamai atvirai, bet jie pagal įstatymus negali turėti balso teisės. Manau, kad su šita dogma, dviejų ar trijų greičių, tikrai kovoti nereikia. Reikia siūlyti tinkamas reformas. Visos šalys niekada nebus vienodos. Kitas klausimas yra tai, kad yra labai aiški nelygybė net tarp eurozonos narių. – Lietuvai šita kelių greičių Europa yra priimtina? A. Pranckevičius: Mūsų konferencijoje krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis išsakė mintį, kad Lietuva labai stipriai yra Europos branduolyje. Lietuva yra eurozonos, Šengeno narė ir tikslas yra tame branduolyje ir išlikti. Tik čia tu gali būti aktyvus ir keisti darbotvarkę, užtikrinti, kad ES išlieka stipri energetikos sąjungoje ar skaitmeninėje rinkoje, ten kur vyksta Lietuvai svarbūs procesai. Saugumo, gynybos srityse, daug geresnėje kibernetinėje apsaugoje, kovoje prieš informacinius karus, hibridines grėsmes ar geriau apsaugant išorės sienas ir geriau kontroliuojant migracijos srautus. Iš tiesų paveikti ES ateitį ir jos diskusiją geriau galima būnant viduje, o ne periferijoje politine prasme. G. Kirkilas: Skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas. Galima palaikyti prezidentės nuostatą, kad nereikėtų keisti sutarčių, nes tai yra labai sunkiai įvykdoma, kai yra tokia įtampa. Be to, Lisabonos sutartis tikrai suteikė plačia veikimo laisvę. Lisabonos sutarčių rėmuose daug ką galima keisti, ji dar visiškai neužpildyta. A. Pranckevičius: Sutarčių keitimas reikalingas tik 2 ir 5 scenarijų rėmuose, t. y. ES apsiribojant ti

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija vienybe netrykšta

Vienybe netrykšta Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Aktyvėja diskusijos dėl valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarkos.Valstiečių ir žaliųjų sajungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis viešojoje erdvėje remia aplinkos ministro Kęstučio Navicko siūlomą miškų urėdijų reformą, tačiau šis rėmimas kol kas įtikina anaiptol ne visus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narius Seime. Žiniasklaida nuolat praneša, kad Aplinkos ministerijos parengtam reformos projektui priešinasi miškininkai, mokslininkai, urėdijos, buldozeriu stumiamą reformą kritikuoja regionų savivaldybių vadovai ir ministrą delegavusios frakcijos (valstiečių ir žaliųjų sąjungos) Seimo nariai. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkos tikrai nėra vieninga. Antai Panevėžyje, kovo pradžioje, miškininkų, Seimo narių iš Valstiečių ir žaliųjų frakcijos susitikime su ministru Kęstučiu Navicku konstatuota: ministerijos parengtas projektas – be stuburo ir visiškai „žalias“, ministras neturi atsakymų į esminius reformos klausimus. Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija pareiškė, kad profesinės sąjungos į derybas neįtrauktos, mokslininkų pasiūlymai nesvarstyti, kaštų ir naudos analizės nėra. Ne vieną Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narį atbaido miškų reforma Latvijoje. ,,Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų... Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams...“ – taip teigia miškininkas, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ (2013) ir „Mano gyvenimo miškas“ (2016) autorius latvis Janis Počs. ,,Jei kritikuosi AB „Latvijos valstybiniai miškai“, tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir rėks, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša. Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna“ - sako J. Počs. Dar didesnis nepasitikėjimo šešėlis krito ant stūmiamos reformos, kai aplinkos ministras Kęstutis Navickas paskelbė, kad jo pusbrolis Mindaugas Kasmauskis yra vienos žinomiausių Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovas. Bendrovės interneto svetainėje skelbiama, kad šiuo metu įmonėje dirba 85 darbuotojai, jos metinė apyvarta viršija 12 mln. eurų. Patyręs miškininkas, Seimo narys, beje, tos pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Kęstutis Bacvinka viešai pareiškė, kad jis nepritaria radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“, - sakė Seimo narys Kęstutis Bacvinka. Jam antrina kolegė Virginija Vingrienė, ji įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos - dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų nei atsakymų. „Miškai – valstybės ištekliai, Seimo nariams labiausiai turi rūpėti, kad šis gamtos turtas tik didėtų. Nesu miškininkystės specialistas, tačiau savo nuomonę išsakiau, todėl kviečiu miškininkų visuomenę, Seimo narius, visus, kuriems rūpi Lietuvos miškų ateitis, pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus šiais mums visiems rūpimais klausimais. Išdavystės už pinigus mums niekas neatleis“, - „Verslui ir politikai“ sakė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Alfredas Stasys Nausėda Jo nuomone, miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Juozas Varžgalys pradėjęs kalbėti apie numatomą valstybinių miškų ūkio pertvarką be didelių užuolankų, nedvejodamas ,,Verslui ir politikai“ griežtai pasakė, kad jis nepritars šiuo metu Vyriausybės siūlomam urėdijų naikinimui. Kodėl? Juk aplinkos ministras yra įsitikinęs, kad ,,ilgalaikėje perspektyvoje struktūriniai pokyčiai duos visokeriopą naudą: miškininkams – padorų atlygį ir geresnes darbo sąlygas, miškui – mūsų visų turtui – tinkamą apsaugą ir didesnę vertę, o valstybei – solidesnę finansinę grąžą“. Man nesuprantama, kodėl ieškoma priežasčių sugriauti gerai veikiančią ir pasiteisinusią sistemą, juk miškų urėdijų pelno rodikliai yra gerokai aukštesni negu kitų ūkio sektorių valstybės įmonių. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog tokią radikalią reformą paskatino stambieji medienos perdirbėjai. Jiems reikia palankesnės medienos kainos. Man keista girdėti, kad dabar miškų valdymas nėra skaidrus. Tai – visiškas absurdas, visi aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai, medienos pardavimo kainos skelbiamos internete, visi pardavimai vyksta viešai, sakykite, ar dar gali būti skaidriau? Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Reformatoriai teigia, kad inicijuojama pertvarka jungia tris svarbius aspektus: ekonominį, socialinį ir gamtosauginį. Negi miškininkai dabar nėra suiteresuoti didinti ekologinę ir socialinę miškų vertę, racionaliai naudoti didžiulį gamtos turtą? Man gėda klausyti tokių šnekų, tie, kurie taip teigia, gal nė karto nebuvo valstybiniame miške, nematė kaip prižiūrimi miško keliai, kaip sutvarkomi gražūs gamtos kampeliai žmonių poilsiui, kiek miško kasmet atsodinama? Kažkaip keista, kad kai kas labai nori pertvarkyti ir sugriauti visų valstybės piliečių labui dirbančias valstybines įmones. Tarkim, puolė į ,,Lietuvos paštą“, tačiau pavyko sustabdyti ,,ateities laiškininką“ ir jo reformas kaime, dabar nusitaikyta į valstybinius miškus. Kodėl niekas nekalba, kaip prižiūrimi privatūs miškai? Aplinkos viceministras Martynas Norbutas suskaičiavo buhalterinės tarnybos darbuotojus urėdijose. Ar nešokiruoja jūsų toks faktas? Kodėl aplinkos ministerijos vadovai tuo užsiima? Juk galima įtarti, kad tokie pavyzdžiai kai ką pasako apie suinteresuotus asmenis dėl siūlomos reformos? Jau ne kartą sakyta, kad reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui - kaip buvo Latvijoje. Jūsų minėtas aplinkos viceministras netgi siūlėsi paaiškinti ministerijos nuomonę mūsų frakcijos nariams, kurie kitaip supranta valstybinių miškų valdymo reformą... Dar keisčiau skamba, kad mes turime vykdyti tarptautinių organizacijų nurodymus. Paklauskime lenkų, kodėl jie nesiremia tokiais argumentais? Kalbate labai drąsiai, nebijote gauti pylos iš frakcijos vadovų? Už tokias šnekas gali ir pašalinti iš frakcijos... Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Miškas man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, nėra tik lenta ar statybinė mediena - jo vertė nepamatuojama, ilgalaikė. Taip, mane į Seimą rinko ir miškininkai, tačiau aš juk atstovauju visus rinkėjus Ukmergės vienmandatėje apygardoje. Gavau beveik 60 procentų jų balsų. Žmonės nori žinoti miškų valdymo pertvarkos priežastis, juk netinkama reforma pakenks daugeliui. Ir ne tik dirbantiems urėdijose. Tūkstančiai žmonių dirba lentpjūvėse. Jie neteks darbų. Argi dėl to gali neskaudėti širdis, gali išlikti abejingu?...

S. Skvernelio populiarumas – ne rekordinis: vienas premjeras buvo populiaresnis už jį

S. Skvernelio populiarumas – ne rekordinis: vienas premjeras buvo populiaresnis už jį Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Nors Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio populiarumas – labai didelis (apie 73 proc.), jis kol kas nėra rekordinis tarp šalies premjerų. 1999-ųjų liepą tuomečio vyriausybės vadovo Rolando Pakso populiarumas siekė beveik 75 proc. Tačiau įvairių viešosios nuomonės tyrimų kompanijų skelbiami reitingai kartais gerokai skiriasi tarpusavyje. Kodėl? Paskutinė dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, jog dabartinį vyriausybės vadovą S. Skvernelį palankiai vertina 72,5 proc. respondentų, nepalankiai – vos 9 proc. Sociologai tokius aukštus reitingus pavadino rekordiniais, tačiau, atrodo, paskubėjo. Nepalankiai vertinančių šį politiką buvo vos 1,9 proc. Aukštas populiarumas laikėsi kelis mėnesius, o vėliau pradėjo kristi. „Kai jis antrą kartą tapo premjeru 2001-ųjų sausį, jo populiarumas siekė 55,4 proc., o 2001-ųjų birželį – tik 44,7 proc.“ – skaičiuoja visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Kitos šios bendrovės atliktos apklausos rodo, jog premjeras Algirdas Butkevičius aukščiausią populiarumą eidamas šias pareigas turėjo 2013-ųjų kovą – tuomet jis siekė 67,3 proc. O praėjusių metų spalį, prieš pat Seimo rinkimus, atliktos apklausos rodė, jog A. Butkevičių palankiai vertina kiek daugiau nei 30 proc. respondentų. Kodėl S. Skvernelis vertinamas taip palankiai Vytauto Didžiojo universiteto politologas Algis Krupavičius įsitikinęs, kad tokie aukšti S. Skvernelio reitingai tikrai neišsilaikys visą kadenciją. „Dabar aukštas reitingas yra grįstas pasitikėjimo kreditu ir lūkesčiais. Neabejotinai tas „medaus mėnuo“ baigsis. Matėme, kad A. Butkevičiaus „medaus mėnuo“ tęsėsi trejus metus, o vėliau įvyko staigus lūžis – reitingai pradėjo mažėti. Priežastys buvo įvairios: skandalai, nevykę pačių socialdemokratų sprendimai. Tikrai neįmanoma, kad visą kadenciją išsilaikytų tokie aukšti reitingai“, – LRT.lt komentavo A. Krupavičius. Pasak politologo, S. Skvernelio reitingai tokie aukšti, nes jis kalba tiesiai ir aiškiai, o tai rinkėjai vertina. „Be to, S. Skvernelis tam tikrą autoritetą įgijo dar dirbdamas A. Butkevičiaus vyriausybėje, Vidaus reikalų ministerijoje. Trečia – jis tikrai nepadarė didelių komunikacijos klaidų“, – dabartinio premjero populiarumo priežastis vardijo A. Krupavičius. Kaip LRT.lt teigė sociologas dr. V. Gaidys, būnant ministru pirmininku sunku išlikti populiariu. „Populiarių žmonių yra ir daugiau, bet ne taip paprasta būti populiaru, dirbant premjero poste. Jei į sąrašą įdėtume Juozą Erlicką, jis pralenktų ir patį S. Skvernelį. Kažin ar J. Erlickas turi kokių nors priešų“, – juokavo V. Gaidys. „Mano darbo praktikoje yra buvę atvejų, kai žmogus turi aukštą reitingą ir nenori būti reitinguojamas. Ryškiausias atvejis susijęs su buvusiu policijos generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi. Jis pasikvietė pasikalbėti. Tuomet V. Grigaravičius buvo pirmas tarp visų reitinguojamų žmonių ir paprašė, kad jį iš ten išbrauktume. Sako: nuo to – tik blogiau, pradeda kalbėti, kad dirbama dėl reitingo. Prezidentas Algirdas Brazauskas taip pat man yra skambinęs ir prašęs, kad jį išbrauktume iš sąrašo“, – prisimena V. Gaidys. Apklausų rezultatai – labai skirtingi Neretai politikai nenori būti reitinguojami ne tik dėl to, kad yra populiariausi, bet ir dėl to, kad reitingai ne visuomet atspindi realybę. Kad reitingai gali būti skirtingi, įrodo ir praėjusią savaitę paskelbtos trijų skirtingų bendrovių apklausos. Pavyzdžiui, BNS užsakymu RAIT atlikta apklausa rodo, jog Liberalų sąjūdžio lyderį Remigijų Šimašių palankiai vertina 33 proc. respondentų, naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad R. Šimašių palankiai vertina 53 proc., o dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa atskleidė, jog R. Šimašių palankiai vertina 42 proc. respondentų. RAIT apklausos duomenimis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį palankiai vertino 51 proc. apklaustųjų, „Baltijos tyrimų“ – 44 proc., „Vilmorus“ – 39 proc. Prezidentę Dalią Grybauskaitę, anot RAIT apklausos, palankiai vertina 67 proc. apklaustųjų, „Baltijos tyrimai“ rodo, kad šalies vadovę palankiai vertina 73 proc. apklaustųjų, o „Vilmorus“ – 64 proc. Rezultatą gali pakeisti ir vienas žodis formuluotėje Sociologas V. Gaidys aiškina, kad tokie skirtumai tarp apklausų gali kilti dėl skirtingų klausimų formuluočių ar kitų priežasčių. „Žinau, kaip mes pateikiame formuluotę, bet nežinau, kaip pateikia kitos bendrovės. Taip pat svarbus apklausos laikas – kartais tai turi nemažai įtakos. Pavyzdžiui, kai buvo nemažai įvykių, susijusių su R. Karbauskiu, dinamika buvo didelė. Labai retai formuluotės būna vienodos ir netgi vienas žodis gali pakeisti rezultatą. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Prieš dešimtmetį turėjome du užsakovus – vyriausybės kanceliariją ir Užsienio reikalų ministeriją. Klausiama buvo to paties dalyko – dėl Lietuvos karių dalyvavimo veiksmuose užsienyje. Vieni klausė, ar respondentai pasisako už tai, kad mūsų savanoriai dalyvautų taikos palaikymo misijose, o kitu atveju buvo klausiama, ar respondentai pritartų, kad mūsų kariai vyktų į karštuosius taškus. Buvo gautas absoliučiai priešingas apklausų rezultatas – vienur pritarta, kad savanoriai vyktų į palaikymo misijas, o dėl siuntimo į karštuosius taškus jokiu būdu nesutiko. Nors buvo tokia pati anketa, rezultatas buvo skirtingas“, – LRT.lt komentavo V. Gaidys. Kaip teigia VDU politologas A. Krupavičius, neretai skirtingos bendrovės pasirenka ir skirtingą respondentų amžiaus cenzą. „Vienos bendrovės pasirenka respondentus nuo 15 metų, kurie neturi net balsavimo teisės, bet dalyvauja apklausose. Tarp jų bus daugiau pasisakančių už liberalus. Kitos bendrovės apklausia tik pilnamečius. Antra priežastis būtų įvykiai – jei apklausa daroma šiek tiek skirtingu laiku ir įvyksta kokie nors rezonansiniai įvykiai, atsiranda paklaidos“, – aiškino A. Krupavičius. Ką tokie skirtumai ir apskritai apklausos sako rinkėjui? „Kai to paklausiame respondentų, jie sako, kad įtakos jų apsisprendimui tai neturi. Bet tam tikras poveikis yra: jei atsiranda vienas ar kitas aiškus lyderis, labiau linkstama rinktis lyderį nei kitą politinę jėgą ar politiką“, – LRT.lt kalbėjo A. Krupavičius.

Trakų urėdo išpažintis arba kodėl kartojasi Gedimino kalno istorija: medžius ėmė ir nupjovė…

Trakų urėdo išpažintis arba kodėl kartojasi Gedimino kalno istorija: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykite idėjas, ką daryti toliau... Trakų miškų urėdas VYGANTAS MIERKIS baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją pradėjo dirbti gimtajame Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos girininku, vėliau perspektyvus miškininkas buvo paskirtas dirbti į Miškų ūkio ministeriją vyr. inžinieriumi, o atkūrus šalies nepriklausomybę darbo keliai vėl atvedė į Miškų ūkio ministeriją. Nuo 2002 m. jis vadovauja VĮ Trakų miškų urėdijai. Anot urėdo, lietuvio sąmonėje miškas, gamta nuo seno užėmė ypatingai svarbią vietą. Svarbiausioji šiandienos miškininkų pareiga yra išsaugoti Lietuvos girias našias ir gražias, ūkininkauti taip, kad miškas netaptų tik resursų šaltiniu, priemone vien materialiniams poreikiams tenkinti, o teiktų šalies žmonėms įvairiapusę naudą, mokytų meile ir pagarba pagrįstų santykių su gamta. To ir siekia Trakų miškų urėdijos miškuose ūkininkaujantys miškininkai. Urėdijos teritorijoje esantys miškai yra penkių savivaldybių teritorijose: Trakų rajono – 56069 ha, Vilniaus rajono – 334 ha, Prienų rajono – 85 ha, Elektrėnų – 5651 ha, Vilniaus miesto – 338 ha, be to, priskirta 10 girininkijų: Aukštadvario, Lentvario, Jagelonių, Onuškio, Paluknio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių, Trakų, Žeronių. Su Trakų miškų urėdu VYGANTU MIERKIU kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Gerbiamas urėde, kam reikia valstybinių miškų valdymo reformos, kas jos iniciatoriai? Nežinau, tikrai nežinau. Ne tik man, bet ir kitiems miškininkams kyla tas pats klausimas, kodėl taip skubiai urėdijoms reikia reformuotis ir kas užsakė šią reformą. Aplinkos ministras neatsako, Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas taip pat neturi atsakymų, bet purvo ir nepagrįstų kaltinimų pylimui lėšų negaili. Labai keista, kad ministras pirmiausia imasi reformos toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia. Apie „reformą“ jokio konkretumo: nei kur tas įmonės centras bus, nei kuriuose rajonuose tuos 25 padalinius įkurs. Pagaliau, kokie kriterijai darbuotojams bus keliami, kokio dydžio atlyginimai bus mokami? Jie kalba apie urėdijas tarsi apie sovietinių laikų palikimą, o tai yra visiška nesąmonė ir labai žeidžia visus šalies ilgaamžius nusipelniusius miškininkus. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos miškų ministras profesorius V. Antanaitis sugriovė buvusius sovietinius „susivienijimus“ ir sukūrė arba atkūrė urėdijas tokias, kokios buvo Antano Smetonos laikais. Prisimenu, tuomet viskas buvo daroma demokratiškai, žmonės balsavo, visi dalyvavę pasisakė dėl urėdijų atkūrimo. O kaip valdžia šneka su mumis šiandien? Taigi mes jau turėjome tarybiniais laikais įmones su savo padaliniais, todėl ši „reforma“ – didelis žingsnis atgal. Vyriausybės programoje nėra nei žodžio, kad miškų ūkis bus centralizuotas, o kalbama tik apie pertvarką ir darbo optimizavimą, pasitariant su vietinėmis bendruomenėmis ir regionais. Norėtųsi, kad reformos būtų daromos estišku pavyzdžiu, t. y. 9 kartus pamatavus, o ne politiniu buldozeriu, šimtus kartų reformuojant pačią reformą. Kartojasi Gedimino kalno algoritmas: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykit idėjas, ką daryti toliau... Kokias Jūs įžvelgiate šios reformos pasekmes, dėl ko labiausiai skauda širdį – žmonės neteks darbo, padidės miško kirtimai, bus apleisti reakreacijos darbai? Istorija kartojasi – naujas Seimas, nauja Vyriausybė ir vėl eilinį kartą imtasi reformuoti valstybinių miškų valdymą. Šį kartą iniciatyvą parodė pats aplinkos ministras, pateikdamas patį radikaliausią valdymo pertvarkos variantą – 42 miškų urėdijas ir valstybinį miškotvarkos institutą sujungti į vieną valstybės įmonę. Idėjos reformuoti valstybinių miškų urėdijas, apeliuojant į jų neefektyvų valdymą, nors ir nepateikiant jokių faktų, sklando jau senokai. Tiesa, 2016 metų rezultatai vėl parodė, kad visos miškų urėdijos metus baigė pelningai. Be bendrųjų visoms įmonėms mokesčių, miškų urėdijos vien tiesioginių atskaitymų į šalies biudžetą nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, sumokėjo 21.6 mln. eurų. Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. nuo visų gautų pajamų. Normalizuoto grynojo pelno marža siekia 17.7 proc. VĮ Trakų miškų urėdija 2016 m. pardavė 115.0 tūkst. ktm apvalios medienos, 9.3 tūkst. ktm kirtimo atliekų ir 3,1 tūkst. ktm nenukirstų miškų. Vidutinė apvalios medienos pardavimo kaina buvo 42.87 euro/m3. Urėdija gavo 5326.5 tūkst. eurų pajamų. Pelnas sudarė 471,6 tūkst. eurų arba 8.8 proc. Mokesčiams atseikėjo 2185 tūkst. eurų. Tai sudaro 41 procentą nuo visų gautų pajamų. Vidutinis darbuotojų atlyginimas 2016 metais buvo 1012 eurų. Trakų miškų urėdija savo jėgomis iškerta apie 40 procentų medienos. Likusi dalis kertama rangovų. Miškų urėdijos tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudaro 10,5 euro/m3. Tuo tarpu įvykus rangos darbų konkursui, 2017 m. tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudarys 13,45 euro/m3. Vykdydama miško kirtimą savo pajėgomis, urėdija sutaupo apie 2 eurus/m3. Trakų miškų urėdijoje šiuo metu dirba apie 100 darbuotojų. Kartu urėdija suteikia darbo vietas dar 8 rangovinėms įmonėms, kuriose dirba apie 50–70 darbuotojų. Numatoma reforma skaudžiai atsilieps Trakų rajonui, nes jame be miškų urėdijos, kuri yra trečia iš didžiausių mokesčių mokėtojų rajone, sumokėjusi daugiau kaip 880 tūkst. eurų mokesčių, yra labai daug su šia ūkio šaka susijusių įmonių ar atskirų žmonių. Centralizavus medienos prekybą, jos ruošą ir vykdant centralizuotus visų šių paslaugų pirkimus, mažesnės medienos perdirbimo, medienos ruošos įmonės bus išstumtos iš rinkos, neteks darbo, o savivaldybė neteks didelės dalies mokesčių. Be to, suvaldyti visą miškų ūkį iš vienos būstinės bus sunku, dėl biurokratinių derinimų gali strigti konkretūs darbai, be to, nuorodos tik iš viršaus ne kiekvienam regioniniam padaliniui gali būti priimtinos. Tad laukiamas ekonominis efektas ir grąža valstybei tik sumažėtų. Valstiečių ir žaliųjų sajungos lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad urėdijos dirba gerai, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos. Kaip jūs vertinate valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą, miško išteklių naudojimą? Pagal miškų našumą pasaulyje esame 14, o Europoje – 10 vietoje. Šiuo metu Lietuvos miškai yra sukaupę 250 m3/ha medienos. Palyginus su kaimynais, našesnius miškus turi tik vokiečiai. Išgirtosios Latvijos miškų našumas nesiekia ir 200 m3/ha. Pagal miškų kirtimų intensyvumą Lietuva miškus naudoja labai saikingai. Lietuvoje kasmet kertama 1,5 proc. nuo medienos išteklių, tai yra dvigubai mažiau nei per metus užauga medienos. Tuo tarpu Švedijos ir Suomijos miškų kirtimai viršija 2 proc., o latvių ir estų artėja prie 2 proc. Dėl gero ūkininkavimo Lietuvos miškininkai keletą dešimtmečių sparčiai didina medienos išteklius. Pokariu šalies miškuose buvo 125 mln. m3 medienos, o šiuo metu – virš 500 mln. m3. Todėl ateities kartoms nėra ko nerimauti. Valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reiktų vertinti pagal bendrąsias pajamas ir grąžą valstybei. Grąža valstybei yra ne tik sumokėti visi mokesčiai bei sukurtos darbo vietos, bet ir investicijos į miškų infrastruktūrą, rekreaciją, gamtosaugines priemones ir kt. Pagal gaunamas pajamas iš vieno hektaro miško ploto, atitinkamai palyginus su miško kirtimo intensyvumu Lietuvoje, yra 25–30 proc. didesnės negu Latvijoje ar Estijoje. Be to, dar reikia įvertinti ir tai, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į valstybinės miškų įmonės gautas pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos iš durpynų, žvyro, smėlio. Gaila, bet šiandieninė reforma pradėta ne miškininkų. Jei kas nepavyks, tai tikrai kaltų nebus ir reformos sumanytojai greit tos reformos išsižadės. Blogina situaciją ir tai, kad miškininkystė – specifinė ir savita šaka, tikrai ne morkų laukas. Žemės ūkyje kasmet nuimame derlių ir matome rezultatą, o miškuose rezultato reikia laukti ir šimtą metų, jį pamatys ne mūsų vaikai, o tik anūkai. Mes visi žinome, kad tikrai ne visos reformos būna sėkmingos. Sėkmingiausios būna tada, kai jos deramai išanalizuojamos, labai kvalifikuotai paruošiamos ir kai jas vykdo tikri specialybės žinovai. Tuo tarpu ši planuojama reforma daroma visiškai priešingai. Kokias didžiausias problemas matote iš Aplinkos ministerijos siūlomos valstybinių miškų valdymo pertvarkos, naikinant esamas miškų urėdijas ir įsteigiant vieną įmonę? Pirmiausia regionų problemos – valstybinių miškų valdymo centralizavimas prieštarauja septynioliktos LR Vyriausybės programoje deklaruojamam regionų plėtros skatinimui. Skaudžiausias pasekmes pajus mažosios savivaldybės, kuriose neišvystyta pramonė, vyrauja tik biudžetinis sektorius. Jose miškų urėdijos yra vienos iš pagrindinių vietos biudžetą papildančių, gyventojų užimtumą užtikrinančių įmonių. Savivaldybėse miškų urėdijos vykdo švietėjiškas funkcijas, bendradarbiaudamos su švietimo įstaigomis, globodamos jaunųjų miško bičiulių būrelius, vykdydamos šviečiamąjį darbą gyventojų tarpe. Miškų urėdijos daug investuoja lėšų į rekreacinių objektų įrengimą, jų priežiūrą, atsižvelgdamos į vietos gyventojų poreikius. Centralizavus miškų valdymą per vieną įmonę, atsiras sąlygos monopolizuoti prekybą mediena, dėl to bus atimta konkurencinė galimybė smulkiesiems pirkėjams. To pasekmė – esančios regionuose smulkiosios medienos perdirbimo įmonės sužlugs, o savivaldybės praras mokesčių mokėtojus. Praras galimybę dalyvauti miško darbų pirkimuose smulkios miško darbų rangos įmonės. Jos taip pat žlugs. Tiek smulkių medienos apdirbimo įmonių, tiek miško darbų rangos įmonių, tiek atleisti miškų urėdijų darbuotojai papildys bedarbių regionuose gretas, tuo pačiu padidės emigracija. Miško ūkio valdymo centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamų socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių ...

R. Karbauskis sako, kad miškų urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos

Nuomonės Ketvirtadienį Seime pritarta Aplinkos ministerijos siūlomomų Miškų įstatymo pataisų pateikimui, kuris atvertų kelią miškų reformai ir išbrauktų iš įstatymo 42-ių urėdijų skaičių. Reformos metus bus atleidžiama iki 400 žmonių. Už balsavo - 72 Seimo nariai, prieš - 8, susilaikė - 30. Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, Seimo LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas KARBAUSKIS Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Miškų ūkio įstatymo pataisas dėl miškų urėdijų skaičiaus, tačiau reformų iniciatoriai netrukus pasiūlė panaikinti Generalinę urėdiją, o jos funkcijas perduoti Aplinkos ministerijos Miškų departamentui ir Valstybinei miškų tarnybai. Kodėl dabartinė valdančioji dauguma vėl atkakliai siekia reformuoti urėdijas, kodėl taip atkakliai užsimota sumažinti jų skaičių arba iš viso jas panaikinti? Pirma, siekį, kad urėdijos dirbtų efektyviau, pavadinti „naikinimu“ yra gerokai netikslu. Atvirkščiai – valstybinių miškų valdymą norima stiprinti sutelkiant visų išskaidytų institucijų išteklius į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę. Diskusijos dėl valstybinių miškų efektyvesnio valdymo Lietuvoje tęsiasi jau daugiau nei penkiolika metų. Šiuo metu ES šalyse daugiau nei vieną valstybinių miškų įmonę turi tik Vengrija (22 įmonės) ir Lietuva (42 įmonės). Mūsų šalyje šį – vienos valstybinių miškų valdymo įmonės – modelį įdiegti per pastaruosius keliolika metų buvo bandoma bene keturis kartus. Atvirai ir nuolat buvo diskutuojama visais įmanomais viešais formatais. Svarus ir mokslininkų indėlis šiose diskusijose. Veikianti sistema didžiąja dalimi paveldėta iš sovietinių laikų. Keičiantis išorės veiksniams ir siekiant išlaikyti miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, labiausiai nukentėjo socialinė darnaus miškų ūkio pusė – nevykdant jokių reformų miškų urėdijose drastiškai mažėja tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius, jų atlyginimai tapo nekonkurencingi, o atlyginimų skirtumai tarp tas pačias funkcijas vykdančių specialistų – neadekvačiai dideli. Be to, dubliuojamos bendrosios funkcijos 42 miškų urėdijų administracijose neleidžia optimizuoti veiklos sąnaudų ir dėl to kenčia ne tik miškų ūkio veiklos efektyvumas, bet ir pačios investicijos į miškus bei jų auginimą. Todėl pertvarkai argumentų daugiau nei pakankamai. Europos Sąjungos šalių patirtis aiškiai rodo, kad racionaliausias valstybinių miškų valdymo modelis – viena įmonė arba jos atitikmuo pagal tų šalių nacionalinę teisę su teritoriniais ir/ar funkciniais padaliniais. Viena iš oficialių versijų dėl urėdijų naikinimo - tai rekomenduoja turtingiausias ir labiausiai pasaulyje išsivysčiusias valstybes vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią įstoti dabar siekia Lietuva. Ar turite savo viziją kuo baigsis urėdijų reorganizavimas? Kaip reaguojate į pareiškimus, kad labiausiai urėdijų reformomis yra suinteresuoti lobistai - prekeiviai mišku ir medienos perdirbėjai? Valstybės kontrolė valstybės valdomų įmonių veiklos ir grąžos valstybei vertinimo audite pabrėžė, kad valstybinis miškų ūkio sektorius Lietuvoje vis dar yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Rekomendaciją dėl 42 miškų urėdijų, vykdančių tas pačias funkcijas, sujungimo Lietuvai yra pateikusi ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios ekspertai, atlikę Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgą, nurodė imtis priemonių užtikrinant, kad mažų valstybės valdomų įmonių grupės su tapačiomis funkcijomis veiksmingiau skirstytų išteklius ir būtų taikomi aukštesni valdymo ir skaidrumo standartai. Pagal siūlomą Miškų įstatymo projektą patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti galės valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. Ši įmonė būtų įsteigta konsoliduojant šiuo metu veikiančių 42 VĮ miškų urėdijų, VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos funkcijas. Įstatymo projekte siūloma, kad VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ būtų suformuota įmonės valdyba iš 7 narių, iš kurių – 4 nepriklausomi, atstovaujantys visuomenės interesams. Naujos įmonės teisinė forma (valstybės įmonė) ir pagrindine funkcija – kompleksinė miškų ūkio veikla valstybiniuose miškuose – užtikrina visišką apsaugą nuo valstybinių miškų ar šios įmonės privatizavimo ateityje, o taip pat sukuria sąlygas vykdyti ir plėtoti visas valstybės deleguotas funkcijas. Kokių tikslų iš tiesų yra siekiama šia reforma, juk bandant gaivinti regionus, urėdijų skaičiaus mažinimas ar jų naikinimas Jūsų vadovaujamai partijai būtų nenaudingas, nes nevykdytumėte savo programos dėl regionų? Neskaidrios ir neefektyvios įmonės niekada nebus regionų gaivinimo varikliais. Atvirkščiai, potencialūs nepotizmo ar net korupcijos židiniai demotyvuoja gyventojus, kuria baimės ir nepasitikėjimo atmosferą. Pažymėtina, kad svarbiausi darbuotojai – miškininkai lieka ir toliau dirbs vietose, regionuose. Tiesiogiai miške, girininkijose dirbantys specialistai kaip dirbo, taip ir dirbs savo prasmingą darbą. Tarp centrinio biuro ir tiesiogiai miške dirbančiųjų neišvengiamai bus reikalinga tarpinė grandis – įmonės padaliniai, kuriuose ras savo vietą dabartinių miškų urėdijų miškininkai ir inžinieriai. Naujosios įmonės sudėtyje išliktų visi tiesiogiai miške dirbantieji specialistai (girininkai, eiguliai, medelynų specialistai ir kiti), atsirastų galimybės jiems žymiai padidinti atlyginimus – iki pusantro karto. Tuo pat metu miškų ūkio paslaugas gyventojai ir miško savininkai gautų kaip ir iki šiol – jiems artimiausioje girininkijoje ar įmonės regioniniame padalinyje. Dėl miškų ūkio pertvarkos nenukentės ir savivaldybių biudžetai: darbuotojų gyventojų pajamų mokestis (GPM) bus mokamas toje savivaldybėje, kurioje dirbama.Pertvarkos eigoje iš viso siūloma atleisti apytiksliai kas dešimtą darbuotoją (viso apie 400), daugelis jų – šiuo metu bendrąsias (ir, dažniausiai, besidubliuojančias) funkcijas vykdantys miškų urėdijų administracijų specialistai. Galima tik įsivaizduoti, kokio didžiulio masto užduotis turėtų spręsti šiuo metu šalies urėdijose dirbanti 156 buhalterių komanda, kai tikrovėje yra tiesiog nereikalingo biurokratizmo pavydys. Planuojama, kad dalis naikinamų pareigybių turės galimybę įsidarbinti Valstybinėje miškų tarnyboje ar aplinkos apsaugos kontrolę vykdančiose institucijose (numatoma stiprinti šių institucijų veiklą), kitiems planuojama pagal galimybes pasiūlyti jiems priimtiną perkvalifikavimą. Kodėl, Jūsų nuomone, visą valstybinių miškų valdymą reikia koncentruoti vienoje įmonėje, neatmetama galimybė, kad ji būtų įkurdinta ir Vilniuje? Planuojamos steigti valstybės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ centras su maždaug 200-ais darbuotojų bus formuojamas viename iš Lietuvos regionų, tikrai ne Vilniuje. Visos reformos turi būti labai gerai apgalvotos ir pasvertos. Urėdijos dirba pelningai, moka didžiulius  mokesčius valstybei, miškai prižiūrimi gerai. Kam reformuoti pelningai dirbančias valstybines įmones, priverstinai atleisti žmones iš darbo? Urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau minėtas Valstybės kontrolės auditas yra negailestingas –Lietuvos valstybiniai miškai valdomi neefektyviai, finansinė grąža valstybei iš miškų ūkio gali ir turi būti didesnė. Skaičiuojama, kad pertvarkius valstybinių miškų ūkio valdymą ir suformavus iki šiol didžiausią valstybinių miškų ūkinį vienetą Lietuvoje, vien finansinė grąža valstybei bus maždaug ketvirtadaliu didesnė. Vienoje įmonėje centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet būtų sutaupyta po 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Tuo pat metu svarbu ir tai, kad įvykdžius pertvarką iš esmės sumažės korupcinių praktikų galimybė,

Seime stringa miškų reformos pristatymas

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt www.verslaspolitika.lt Seimas, planavęs skubos tvarka svarstyti miškų reformos įstatymą, pagal kurį vietoje 42 urėdijų būtų įsteigta viena įmonė su 25 filialais, nukėlė jį į popietinį posėdį. Piketą surengę Miško pramonės darbuotojai ragina parlamentarus neskubėti svarstyti šio klausimo, nes miškų valdymo pertvarka neparengta. Piketuotojai ketvirtadienį siūlė pirmiausia paskaičiuoti, ar pertvarka nepakenktų valstybei, smulkiajam verslui ir pačiai gamtai. Naujosios valdžios rengiamą valstybinę miškų ūkio sektoriaus pertvarką, pagal kurią ketinama naikinti šiuo metu egzistuojančias 42 urėdijas, kritikuoja net kai kurie valdantieji socialdemokratai ir „valstiečiai“. Kritikų nuomone, reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui, kaip Latvijoje. Tuo metu aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas, kalbėdamas portalui LRT.lt, tokius priekaištus atremia ir žada, kad reforma pasitarnaus gamtos apsaugai. „Labai aiškiai matyti miško pramonės magnatų interesai. Dabartinė aplinkos ministro Kęstučio Navicko retorika primena tą, kurią ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai ir bandydavo juos apdoroti. Pastariesiems būtų labai naudinga, jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, būtų viena medžio kaina ir jie galėtų visą medieną supirkti vieni“, – kalbėjo praėjusios ir šios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, buvęs „žaliųjų“ lyderis Linas Balsys, komentuodamas galimą urėdijų reformą. Praėjusios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas socialdemokratas Algimantas Salamakinas taip pat nevyniojo žodžių į vatą ir neslėpė, kad už tam tikrus jo vadovauto komiteto sprendimus jis net neteko galimybės šios kadencijos Seime dirbti Aplinkos apsaugos komitete. „Užmyniau ant skaudamos vietos medžio apdirbimo pramonės banginiams. Jiems labai neparanku buvo tai, kad mes pasiekėme, jog įstatymais buvo įteisintos 42 Lietuvos urėdijos“, – teigė A. Salamakinas. Paklaustas, kas tie medžio apdirbimo pramonės magnatai, praėjusios kadencijos Seime mynę slenksčius siekdami, kad šalies urėdijas valdytų viena valstybės įmonė su 25 padaliniais, kurie praktiškai neurėtų jokių galių, A. Salamakinas paminėjo įmonės „Grigeo Grigiškės“ vadovą Gintautą Pangonį, bendrovės „Vakarų medienos grupė“ vadovą Sigitą Paulauską, įmonę „Juodeliai“, baldų pramonės banginį „IKEA“, kuri jau yra įsigijusi 10 tūkst. ha Lietuvos miškų. „Jei bus nutarta, kad Lietuvos miškus valdys viena įmonė su 25 padaliniais, kurie patys savarankiškai nieko spręsti negalės, tai sugrįšime prie sovietmečio planinės ekonomikos, kai su dešromis ir sūriais važiuodavome į Maskvą išsimušti pinigų. Tiems 25 urėdijų padaliniams lygiai taip pat tektų keliaklupsčiauti prieš valdytojus, pavyzdžiui, siekiant pasitvirtinti metų biudžetus ir tvarkant kitus reikalus“ – kalbėjo A. Salamakinas. Ir jis, ir L. Balsys teigė įžvelgią didžiųjų medžio apdirbimo pramonės įmonių siekius, kad miškai būtų tvarkomi kaip Latvijoje, kur didelė jų dalis dabar yra užsieniečių rankose. „Maža to, Latvijoje net priimtas įstatymas, kad galima dešimt metų neatsodinti iškirsto miško. Matau, kad ir Lietuvoje bandoma eiti tokiu pačiu keliu – bus įkurta viena miškus valdanti įmonė su 25 skyriais. Po kurio laiko bus apsižiūrėta, kad ji dirba neefektyviai, o štai yra investuotojas, kuris greičiausiai atstovaus tiems medžio apdirbimo pramonės magnatams. Kai yra viena miškus valdanti įmonė, ją kur kas lengviau išnuomoti arba parduoti nei 42 savarankiškas urėdijas“, – svarstė L. Balsys. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad 42 Lietuvos miškų urėdijos buvo sukurtos ne sovietmečiu, kaip daug kas pastaruoju metu aiškina, o jau po nepriklausomybės atkūrimo. Todėl jos tikrai nelaikytinos sovietinių laikų atgyvena. „Tai, kad urėdijose yra problemų ir korupcijos apraiškų – ne paslaptis. Tačiau ta korupcija – dažniausiai girininkų lygmenyje. Tam kelią galima būtų užkirsti sugriežtinant medienos apskaitą. Galima būtų pasimokyti iš Lenkijos, kur irgi yra urėdijų sistema. Ten girininkai specialia mobiliąja įranga suskaičiuoja medieną miškuose, suveda duomenis į kompiuterį, jie atsiranda bendroje informacinėje sistemoje, todėl pavogti medienos praktiškai neįmanoma“, – kalbėjo L. Balsys. „Valstiečiai“ dėl urėdijų reformos – nevieningi.Nors valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis palaiko aplinkos ministro K. Navicko siūlomą urėdijų reformą, „valstiečių“ frakcija Seime šiuo klausimu nėra vieninga. Patyręs miškininkas Kęstutis Bacvinka teigė manąs, kad reikėtų peržiūrėti kai kurių mažesnių urėdijų valdomus miškų plotus, gal reikėtų stambinti urėdijas ar pertvarkyti jų administracijas, tačiau jis nepritaria tokiai radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“. „Valstiečių“ atstovė Virginija Vingrienė įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos. "Todėl aš kovo 20 d. organizuosiu konferenciją, į kurią bus sukviesti miškininkai, mokslininkai, profesinių sąjungų atstovai, visuomenininkai, nes dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų, nei atsakymų“, – tvirtino V. Vingrienė. Pasak jos, prieš apsisprendžiant dėl šiuo metu siūlomos urėdijų reformos, pirmiausia reikėtų įvertinti galimą naudą ir grėsmes. „Valstietė“ įsitikinusi, kad 17 proc. Lietuvos teritorijos užimantys miškai turi būti pertvarkomi atsakingai ir apgalvotai. „Gal iš pradžių vertėtų apjungti neefektyviai dirbančias urėdijas. Tačiau iki šiol neatsakyta, kodėl turi atsirasti viena miškus valdanti įmonė su 25 juridinio asmens statuso neturinčiais padaliniais. Esą tokia pertvarka užtikrintų skaidrumą. Bet, jei yra kokių korupcijos apraiškų, kodėl nesikreipiama į teisėsaugą? Kažin, ar vienos įmonės įsteigimas užkirstų kelią korupcijai. Greičiau toks sprendimas vestų link miškų privatizavimo“, – kalbėjo V. Vingrienė. Ji įsitikinusi, kad, pertvarkant miškų valdymą, būtini saugikliai, kurie apsaugotų mažas miško pramonės įmones. Paklausta, kas labiausiai suinteresuotas kuo greičiau pertvarkyti miškų valdymą, V. Vingrienė prisipažino girdinti kalbas apie stambias medžio apdirbimo įmones, tačiau įrodymų, jog būtent joms būtų naudinga, kad miškus valdytų viena įmonė, neturinti: „Suprantama – verslininkams rūpi patys pelningiausi miškai ir pati geriausia mediena. Bet negalime leisti, kad valstybei liktų tik riestainio skylė.“ Generalinis miškų urėdas – prieš verslininkų diktatą. Kalbėdamas apie aplinkos ministro K. Navicko ir jam pritariančių šalies vadovų bei dalies politikų iniciatyvą įkurti vieną miškus valdančią įmonę, generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis nuogąstavo, kad toks sprendimas miškų sistemą gali įstumti į chaosą. „Juk įkūrus vieną įmonę, reikėtų, kad vieningai veiktų ir apskaita ir kitos programos. Dabar dalis ruošos darbų vienose urėdijose centralizuota, kita dalis – ne. Pagaliau miškus reikėtų perregistruoti. Prasidėjus pertvarkai, darbų lavina mus tiesiog užgriūtų, o jai pasiruošti norima duoti tik pusmetį“, – neslėpė nuostabos R. Prūsaitis. Jis neneigė, kad šalies miškų valdymui reikia reformos, tačiau – ne tokios, kokia dabar siūloma. Generalinis urėdas priminė, kad dar pernai buvo sudaręs komisiją iš įvairių institucijų atstovų. Ta komisija buvo nusprendusi, kad reikėtų konsoliduoti šiuo metu dirbančias urėdijas. „Aš tos urėdijų reformos laukiu dešimt metų ir esu už kalbas apie tai nukentėjęs, bet jai būtina tinkamai pasiruošti. Estai savo miškų reformą vykdė net ketverius metus“, – kalbėjo R. Prūsaitis. Jis įsitikinęs, kad urėdijas būtina stambinti, atsižvelgiant į jų valdomus miškų plotus ir kirtimo fondus. Po metų ar dviejų reikėtų reformą tęsti. Jeigu, pasak R. Prūsaičio, stambiems medienos perdirbėjams reikia naujų medienos pardavimo taisyklių, tai jiems reikėtų kreiptis į vyriausybė, į Aplinkos ministeriją, o ne domėtis, kaip bus vykdoma miškų reforma. „Mes ir dabar galėtume centralizuoti medienos pardavimo aukcionus, bet juk ir šiuo metu aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai. Tai ko dar trūksta? Esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau apdirbama lietuviškos medienos ir to reikėtų siekti. O baimintis, kad bus privatizuoti valstybiniai miškai gal nereikėtų. Kažin, ar kas nors turi tiek pinigų, kiek jie verti“, – svarstė R. Prūsaitis. Jis tvirtino nepritariąs įmonės „Likmerė“ vadovui Mindaugui Kasmauskiui, kuris esą tvirtinęs, kad negali Lietuvoje skaidriai nusipirkti medienos. „Jei jis nori įsigyti beržo medienos 10 eurų pigiau, nei jos vidutinė kaina Lietuvoje, aiškindamas, kad tokia pati mediena Latvijoje 13–17 eurų pigesnė, todėl medžio perdirbėjai turėtų nustatyti pardavimo kainas, tai tokiai tvarkai aš tikrai nepritarsiu“, – tvirtino R. Prūsaitis. Seimo Aplinkos komiteto vadovas Kęstutis Mažeika tvirtino, kad maždaug po savaitės bus apsispręsta dėl urėdijų reformos. Jis pats pritaria, kad atsirastų viena miškus valdanti įmonė su 25 padaliniais. „Mes sieksim miškuose dirbantiems žmonėms išaišk...

S. Skvernelis: paviešinta „Žalgirio“ stadiono žemės nuomos istorija – milžiniškas smūgis investicinei aplinkai

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt „Vyriausybė mąsto, kaip padaryti investicijoms patrauklią aplinką, mažinti biurokratinius terminus, sudaryti galimybę greičiau prisijungti prie infrastruktūros, suteikti visokeriopą pagalbą. O štai pasakoma žinia verslui, kad įpusėjus projektui kažkas kažką ne taip pasirašė, bet visiems gerai, visi tie patys žmonės dirba. <...> Tokiu atveju mes darome net ne šūvį sau į koją, o į galvą“, – sakė premjeras Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie investuotojams išsiųstą signalą, kilus skandalui dėl buvusio „Žalgirio“ stadiono žemės nuomos. Ministras pirmininkas užsiminė, kad ketinama žemės disponavimo teisę perduoti savivaldybėms, o Nacionalinės žemės tarnybos ir kitų „verslą smaugiančių“ institucijų laukia permainos. Apie tai ir kitas politines aktualijas, pokalbis su premjeru laidoje „Dėmesio centre“. – Praėjusį pirmadienį koalicijos partneriams pristatėte vyriausybės veiksmų planą. Tai geriausia, ką sugebate? – Tai nei geriausia, nei blogiausia. Tiesiog yra tokia įstatyminė nuostata, kad be programos dar reikia patvirtinti vyriausybės prioritetinių priemonių įgyvendinimo planą. Jis turi būti patvirtintas, kiekviena vyriausybė tą daro. Mes pabandėme jį padaryti kitokia filosofija, kad būtų labai aiškiai išmatuojami rodikliai. Pirmiausia, apibrėžiantys situaciją, kurioje mes esame ir ką norime pasiekti. Tai nebuvo lengvas procesas, buvo ir aistrų, ir nuomonių išsiskyrimo, ir įvairiausių peripetijų. Bet šiandien mes turime projektą ir jis yra toks, koks yra. Dar iki kovo 13 d. yra galimybė jį patobulinti. Toliau vyksta diskusijos su asocijuotomis struktūromis, vyriausybininkais, suinteresuotomis pusėmis. Pirmą kartą plano projektas buvo padalintas ir paprašyta Seimo narių teikti labai konkrečius, aiškius darbus ką įgyvendinat vyriausybės programą reikėtų padaryti. Kovo 13-ąją mes jį patvirtinsime ir tada beliks tuos įrašytus įgyvendinti. – Net kai kurie jūsų ministrai neoficialiai kalba, kad tai nelabai vykęs dokumentas. Esą jame trūksta strateginio požiūrio ir t. t. Ką jūs į tai? – Aš negaliu atsakyti į pasakymą „kai kurie ministrai“. Tikrai plane matau skirtingus ministerijų indėlius, vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Galbūt tiems, kam prasčiau sekėsi tuos darbus sugalvoti, tai jie ir pasigenda kažkokio kokybiškesnio varianto. – O jums pačiam patinka? – Nėra taip, kad tas projektas man patiktų dėl įvairių priežasčių. Yra tokių darbų, kurių gal ir nevertėjo traukti, nes jie yra tokie rutininiai darbai. Tačiau ministerijoms buvo labai svarbu, kad tie darbai plane atsirastų, nes be to negalės parodyti, kad nori padaryti tam tikrą pokytį. Jau padariau daug pataisymų dėl rodiklių, patiems ministrams pasakiau, kad jie būtų realūs, bet ambicingesni. Tas projektas dar nėra išbaigtas ir aš manau, kad mes jį patobulinsime. Vyriausybės posėdyje dar bus galima pareikšti nuomonę, o tada ministrų kabinetas priims sprendimą ir prisiims visą kolegialią atsakomybę už šito plano įgyvendinimą. – Panašu, kad tas planas gali keistis, bet bent jau pristatytame dabartiniame plane jūs nekalbate apie aukštųjų mokyklų sujungimą konkrečiais skaičiais ar darbais. Tik vyriausybei prisiekus sakėte, kad aukštojo mokslo pertvarka yra vienas esminių jūsų tikslų. – Esate visiškai teisus, dar iki vyriausybės buvo rinkiminė programa. Ten buvo visų grandžių švietimo sistemos pertvarka. Dabar taip pat tai yra įtraukta ir niekur nedingo. Tikrai nemanau, kad šiandien turime pasakyti, jog šalyje bus 2 universitetai. Tą procesą mes esame seniai pradėję dar be plano patvirtinimo. Dabar gavome informaciją iš pačių aukštųjų mokyklų. Nors ir keista, bet darbo grupė yra, ji vertins šiuos pasiūlymus, o tada mes privalėsime atrasti kompromisą su universitetine, akademine bendruomene. Tikrai nenoriu pasakyti, kad liks 2 universitetai ir taškas. – Bet jūs jau pasakėte, kad 2–3. – Pasakėme iki 5 ir tas skaičius nėra galutinis. – Iš pradžių pasakėte 2–3, po to iki 5. – Niekada nepasakiau 2–3. Bet tai nėra svarbus dalykas. Manau, kad ta bendruomenė, kuri šiandien pati teikia siūlymus, tik įrodo, kiek jie yra įgalūs tokius pokyčius daryti. Jei mes matysime, kad visi nori likti prie status quo, arba daryti kosmetinius išlikimo susijungimus, tai vyriausybė tokiems planams niekada nepritars. Mes teiksime tokius įstatymo projektus, kurie atlieps tuos lūkesčius, kokius mes turime. Tam mus konsultuoja tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai ekspertai. Tikslas yra ne sujungti universitetus, o pakelti aukštojo mokslo kokybę, dėstytojų, profesorių savivertę. Galiausiai, kad universitetai taptų tuo, kuo turi būti. Tai nėra vien švietimo įstaiga, tai yra įstaiga, atliekanti mokslinius tiriamuosius darbus, duodančius pridėtinę vertę. Žmonės, baigę universitetus, turi tapti konkurencingais darbo rinkoje. – Ir visai nenorėjote to rašyti į vyriausybės darbų planą, nors tai yra svarbiausias jūsų darbas? – Manau, kad tai yra įrašyta – universitetų aukštojo mokslo struktūros, tinklo pertvarka. Bet, sakau, mechaniškai sujungti universitetus nėra savitikslis dalykas. Tikslas yra pradžioje turėti bent du universitetus, kurie galėtų būti kotiruojami geriausių universitetų 500-uke. – Per rinkimus daug kalbėjote apie žemės ūkio ir aplinkos ministerijų iškėlimą į Kauną. To taip pat nėra. Bet yra idėja visas ministerijas sukelti į vieną pastatą, išskyrus Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijas. Kodėl? – Tų pažadų nėra atsisakyta. Mes tuos sprendimus turime padaryti įvertinę naudos ir kaštų tam tikrus rodiklius. Šiandien negaliu pasakyti, kad štai mes atsisakėme tokios minties ir net nesvarstysime. Taip, svarstome dėl Žemės ūkio ministerijos. Bet turime įvertinti ir tam tikras pasekmes. Pačios ministerijos, ministrai ir ta pati Kauno bendruomenė savivaldybėje mato ir pliusų, ir minusų, alternatyvių dalykų. Mes kalbame apie regioninės politikos pokytį ir galimybę viešajam sektoriui atsidurti regionuose. Bet kuriuo atveju, tie sprendimai bus padaryti. – Ne tik ministerijos darbuotojai nepatenkinti. Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai taip pat nepatenkinti, rašo peticijas. Suprantu, kad nepatenkinti tuo, kad reikia daug dirbti, kai kuriais atvejais valstybės tarnautojams turbūt sunku suvokti tokius reikalavimus. Ar jūs ieškote naujos vyriausybės kanclerės? – Tikrai neieškau. Kanclerė dirba, ji yra įstaigos vadovė. Ji privalo užtikrinti kanceliarijos uždavinių įgyvendinimą ir tam tikrą mikroklimatą, nes tai susiję su kiekvieno vadovo tiesiogine misija. Tačiau supraskime, kad kai žmogui iškyla abejonių ar grėsmė netekti darbo, tai reikia užtikrinti, kad pats procesas būtų aiškus, skaidrus ir nepamiršti, kad už kiekvieno žmogaus yra šeimos, likimai ir t. t. Negalima pasakyti, kad tu esi nevykėlis ir rytoj būsi atleistas. – O taip buvo? – Nežinau, negaliu pasakyti. Bet taip panašiai darbuotojai rašė peticijoje. Aš pats su jais visais buvau susitikęs, dar išvakarėse, prieš atsirandant peticijai. Tikrai paaiškinome, kad nėra jokio išankstinio nusistatymo. Faktas, kad kanceliarijos struktūra nevykusi, tikrai dubliuojamos funkcijos, esame orientuoti ne į rezultatą, o procesą, kai kurių žmonių gebėjimų ir kompetencijų nebeužtenka dirbti toje srityje. Bet taip pat pasakėme, kad jūs turite galimybę atsiskleisti arba ateiti ir pasakyti, kad negaliu darbuotis su strateginiu planu, nes tai yra per sudėtinga. Tačiau būčiau labai puikus darbuotojas darbui su pareiškėjais, su interesantais vyriausybėje. Mes tikrai žiūrime į visumą ir tuos žmones, kurie gali ir nori, mes juos privalome integruoti į darbo rinką. Tiems, kuriems, nebebus galimybės darbuotis vyriausybės kanceliarijoje, tikrai telksime resursus tam, kad žmonės galėtų įgyti žinių ir būti integruoti į tuos darbo pasiūlymus, kurių Vilniuje yra apstu. Taip, aš suprantu, kad darbuotojams galbūt nepriimtina ir sudėtinga, kad reikėjo padirbėti ir savaitgalį, ir po darbo, tačiau mes susidūrėme su tuo pačiu. Kai paprašai, sumotyvuoji, pasakai tikslą ir pabrėži, kad jis yra labai svarbus ir jį reikia padaryti šiandien, o ne po savaitės, tai tikrai dauguma darbuotojų tą supranta. Po to tai yra kompensuojama, kaip numatyta įstatymuose, suteikiant papildomą poilsio dieną. Taip, dabar procesas yra dinamiškas ir sudėtingas, aštrus, bet tai natūralu. Esminis dalykas –žmonės neturi būti žeminami, neturi būti iš jų tyčiojamasi, neturi būti psichologinio smurto ar spaudimo. Turi būti labai aiškiai formuluojamos užduotys ir keliami tikslai. Ne visi gali visus darbus daryti, ką padarysi. – Jūs kalbate užuominomis. Yra neoficialių žinių, kad jūs svarstote galimybę keisti vyriausybės kanclerę. Šiek tiek pajuokausiu, kai tik atsiranda veržlesnė, protingesnė, reiklesnė moteris – ir štai daugumai vyrų tai nepakeliama? – Visada, kur darbavausi ir darbuojuosi, tai visada vertinu protingesnį, veržlesnį, motyvuotą darbuotoją, o ne tą, kuris bando į vieną vietą įlįsti. Aš visada skatinu turėti poziciją, sakyti savo nuomonę. Tačiau negalima perlenkti lazdos. Valstybės tarnyba nėra verslo įmonė. Versle gali pasakyti – laisvas, susirink savo dėžutę ir išeik. Tačiau gali tartis dėl išeitinių sąlygų. Valstybės tarnyboje mes turime labai aišku algoritmą, kokios yra darbuotojų teisės, pareigos. Tie procesai turi būti atlikti laikantis įstatymų. Kitaip mes turėsime kompensacijas ir teismus. – Pone Skverneli, jūs pasitikite vyriausybės kanclere? – Kol kas tikrai nematau jokių problemų, dėl ko ji negalėtų toliau dirbti. – Airinės Palšytės pergalė labai džiuginanti, nepaprastas įvykis. Tačiau jis vėl parodė šalies sporto skurdą, bent jau lengvosios atletikos. Maniežai, kurie paskutinį statybininką matė tik sovietmečiu, kai buvo statomi, akivaizdu, neatrodo nei patrauklūs, nei saugūs. Ką darysite? – Pirmiausia, kalbant apie infrastruktūrinius sporto objektus ir apskritai sporto finansavimą, tai turime visišką chaosą, neskaidrų mechanizmą, nesusikalbėjimą ir nesveiką konkurenciją. Tokiais

Apnuogino planuojamos valstybinių miškų reformos tikslus, užkulisius ir grėsmes

Apnuogino planuojamos valstybinių miškų reformos tikslus, užkulisius ir grėsmes Aldona Minkevičienė, www.grokiskis.lt Kovo 10 d. prasideda Seimo pavasario sesija, kurioje Seimo nariams teks spręsti rebusą dėl valstybinių miškų reformos. Situacija dėl valstybinių miškų sistemos pertvarkos kaista iki raudonumo. Aplinkos ministerijos (AM) parengtam reformos projektui priešinasi miškininkystės mokslininkai, urėdijos, buldozeriu stumiamą reformą kritikuoja regionų savivaldybių vadovai ir ministrą delegavusios „valstiečių“ frakcijos Seimo nariai. Kovo 3 d. Panevėžyje susitikims su ministru Kęstučiu Navicku konstatuota: ministerijos parengtas projektas – be stuburo ir visiškai „žalias“, ministras neturi atsakymų į esminius reformos klausimus. Seimo narys J. Jarutis: – Šis susitikimas su ministru surengtas tam, kad galėtume pasikalbėti akis į akį ir gauti atsakymus, dominančius visuomenę, miškininkus ir savivaldybių vadovus: kaip AM parengtas reformos projektas paveiktų veiklą miške, socialinę ir verslo aplinką regionuose, kaip bus su urėdijų darbuotojais, kokią įtaką pertvarka turės miško pajamoms? K.Navickas: – Nuo praėjusio trečiadienio ši reforma ne vien AM, bet ir Vyriausybės, pritarta įstatymo pataisoms Vyriausybės pasitarime. Taip pat ši reforma rengiama atsižvelgiant į prezidentės išsakytas gaires. Vyko miškininkų suvažiavimas, aistrų buvo daug, nepagarbos ministrui – taip pat. Suprantamas miškininkų nerimas, tačiau nesuprantama, kai sakomos emocijos ar nepagrįsti reikalavimai. Siekėme ir sieksime didesnės naudos ir grąžos valstybei bei visuomenei. Per vieną įmonę net ir regionų plėtroje yra galimybė darbus optimizuoti: kur nedarbas mažas, nenaudoti našios technikos, kad išsaugotume darbo vietas, o prie urbanistinių centrų, kur nedarbas maža, naudoti brangią techniką, kurią miškininkai turi. Tai ne mūsų sugalvotas mechanizmas, puikiai taikomas Suomijoje. Yra kaltinimų, kad nebus atskirta politikų įtaka įmonei (VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ – aut. past.), kad vieną urėdą lengviau papirkti nei 42. Bet daug paprasčiau stebėti vieną nei 42. Dėl politinės įtakos: valdyba keturių nepriklausomų narių, plius trys, nesusiję su medienos verslu, ir eliminuojant politikų kišimąsi į valdybos formavimą. Dėl priekaištų, kad yra atstovaujama didelių medienos įmonių interesams: dabartiniame etape apie prekybą apvaliąja mediena net nekalbame, projekte siūloma, kad prekybą apvaliąja mediena tvirtintų ne aplinkos ministras, o Vyriausybė. Einame socialiai atsakingu keliu, čia ekonominiai rodikliai ne patys svarbiausi. Jeigu mes kasime apkasus taip giliai, neturėsime, su kuo dirbti. Anykščių vyriausiasis inžinierius Giedrius Pipiras: – Kuriama viena įmonė. Urėdijų darbuotojai bus atleisti ir vėl pakviesti. Kaip visa tai vyks? Naujos įmonės valdyba gali juos priimti ir nepriimti. K.Navickas: – Darbuotojų atleidimo lapeliai nenumatomi. Reforma vyks jungimo principu. Kupiškio vicemeras Aurimas Martinka: – Prieš šį posėdį buvau susitikęs su eiliniais miškininkais. Tikėjausi iš Jūsų, bet taip ir neišgirdau, kokiu principu bus atrinkti žmonės, kuriuos atleisti? Girininkijoje dirba 5–6 darbuotojai, jie nežino, koks likimas jų laukia? Jūs televizijos laidoje sakėte, kad visiems bus įteikti atleidimo lapeliai, dabar sakote, kad lapelius gaus iki 400 darbuotojų. Bet neaišku, kokiu principu… Būtų labai gerai išgirsti konkrečiai, nes visuomenėje tvyro įtampa. Man, kaip savivaldybės atstovui, svarbu žinoti: jei mažėja urėdijų ir jų funkcijų, kas bus su darbuotojais ir urėdijų infrastruktūra, ar nereikės ministerijai ieškoti lėšų pastatų priežiūrai, kas rūpinsis miškų keliais, kurie ir šiandien nėra labai geros būklės. Kas laukia mažųjų medienos gamybos ir perdirbimo įmonių, kaip jos įsigys medienos? Jūs kopijuojate Latvijos pavyzdį, kurioje medienos aukcionų dalyvių liko mažai: Lietuvoje dalyvauja apie 600, Latvijoje – apie 40. Kokių sulauksime socialinių padarinių? Kalbate apie socialiai orientuotą ekonomiką. Sakote, reformos projektą patvirtino ministerija, pritarė Vyriausybė. Bet susidaro įspūdis, kad neaišku, kam pritarė ir ar yra koks aiškus reformos griautis, kuriam galima pritarti ir jį išviešinti? K.Navickas: – Jeigu neaišku, kam pritarė Vyriausybė, dar kartą sakau: vienos įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ steigimui jungiant 42 urėdijas, Generalinę urėdiją ir Miškų tarnybą. Tai pirmas žingsnis, nuo kurio prasideda procesas. Jeigu Seimas pritaria, įmonė bus įsteigta 2018 m. sausio 1 d. ar 2017 m. gruodžio 31 d. Nebus atleidžiamas nė darbuotojas vienas, jeigu nebus susikompromitavęs. Rokiškio miškų urėdijos Juodupės girininkas Rytis Andriuškevičius: – Dėl miškininko profesijos perspektyvų. Teigėte, dalis atleidžiamų specialistų gali būti perkvalifikuoti. Ką dabar daryti miškininkystės ketvirto kurso studentui? K.Navickas: – Kada taip sakiau, jūs kalbate, ko nesakiau.. Rokiškio vicemeras Egidijus Vilimas: – Televizijos laidoje sakėte. K.Navickas: – Dėl perkvalifikavimo. Yra vienas dalykas, kuris neapspręstas, nes tai susiję su saugomų teritorijų būsima pertvarka. Nenorime, kad būtų dubliuojama kontrolė miškuose. Miškų tarnyba turi labai nedaug kontroliuojančių žmonių. Bet čia dar nėra sprendimo… Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas: – Regionų pakraščiuose, kur didelis nedarbas, sakote, našią techniką paimsime… Tai teks dirbti rankiniais pjūklais? Vidaus reikalų ministerija irgi vykdė sistemos pertvarką, tačiau pirma įgyvendino pilotinį projektą keliose savivaldybėse. Kodėl su urėdijomis taip negalima? Galvoti reikia ne tik apie miškų ūkio, urėdijų, urėdų reikalaus, juk ekonomika „išeina“ į aplinką. Toje aplinkoje – ir malkaujantis kaimietis, ir šienaujantis darbuotojas, ir mažos įmonės savininkas. Kaip ministerija prognozavo? Kokią naudą iš reformos mato, kiek daugiau pinigėlių bus? K.Navickas: – Reikia nepamiršti, kad už mano nugaros stovi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri mane paskyrė. Jos programoje įrašyta regioninė politika. Jeigu būtų Liberalų sąjunga, tada kalbėtume visai apie kitus skaičius ir kitokią ekonominę naudą. Mes norime ir greičiausia paliksime mažus pardavimus 25 filialuose ar kažkokių kitų veiklų, kurių reikia normaliam darbui. Reikia šnekėtis. J.Jarutis: – Viena pagrindinių miškininkų baimių – centralizavus pardavimus, mažiesiems pirkėjams liks nevertinga mediena. Su miškų urėdija susijusios keliolika įmonių. Su Rokiškio rajono urėdija yra susiję per 150 žmonių: medieną perka, kerta, šienauja… Rajonui generuojamos didelės pajamos. Sakau tai ir kaip buvęs Kupiškio meras. Palikus vieną miškus valdančią įmonę didžiuosiuose pirkimuose stambieji nusigriebs grietinėlę. Kaip ta reforma paveiks kitus? O kur tepalų, kuro pardavimas, technikos remontas ir iš šių veiklų gaunamos pajamos bei užimtumas? Juk visi įsivaizduojame, kad nevažiuojama iš Rokiškio ar Kupiškio technikos remontuoti į Vilnių… Seime registruotas kitas miškų reformos projektas, švelnesnis, pagal kurį reforma būtų vykdoma stambinant urėdijas, paliekant jas savarankiškais juridiniais vienetais. K.Navickas: – Negaliu atsakyti dėl medienos prekybos, kaip tai tiesiogiai paveiks mažas įmones. Turime sulaukti viešųjų pirkimų ir kitų tarnybų įvertinimo, ar neprieštaraus skaidrios prekybos principams. Dėl degalų ar remonto paslaugų negaliu pasakyti, ir dabar urėdijos jas turi pirkti per viešuosius pirkimus. E.Vilimas: – Supraskite Jūs, ne urėdijos, o rangovai perka. Visa sistema veikia: regionų mažos įmonės teikia urėdijoms paslaugas, tose įmonėse dirba technika ir žmonės, jie gauna atlyginimus, mokosi jų vaikai… Panevėžio urėdas Valdas Kaubrė: – Nė viename rajone nėra vienos įmonės, kuri atliktų visas medienos ruošos paslaugas. Kaip Jūs, skaidydami medienos pirkimą į kelias dalis, įsivaizduojate viešą medienos ruošos paslaugų pirkimą per visą Lietuvą? Juk čia pats didžiausias urėdijų pirkimas. K.Navickas: – Mes strategiškai išdėliosime. Bet ranga negali būti apibrėžta savivaldybės ribose: rangovas gali būti iš bet kurios vietos, net kitos valstybės. Yra apie 1,2 tūkst. miško darbuotojų, teikiančių rangos paslaugas. Dabar 60 proc. medienos parduodama pagal ilgalaikes sutartis, 30 proc. – pagal trumpalaikes, 10 proc. lieka vietos prekybai. Šitos proporcijos šiuo etapu nėra svarstomos, šitiems dalykams pasiliekame laiko. Kai kur reikės politinio sprendimo. Pardavimo principai – kitas etapas, tai ir politinis dalykas. Iš esmės urėdijų funkcijos lieka. Kas keičiasi – tik medienos pardavimų koncentravimas per vieną įmonę. E. Vilimas: – Mūsų rajono taryba priėmė kreipimąsi į šalies vadovus dėl ministerijos stumiamos miškų reformos, kuriai nepritaria. Ir šiandien nesupratau, dėl ko tokios reformos reikia: urėdijų veiklos rodikliai geri, ekonominis motyvas, kaip sakėte, ne svarbiausia. 1940 m. buvo fiziškai sunaikinta apie 80 proc. urėdų, tuometinės ir dabartinės reformos tikslas – sunaikinti urėdiją, kaip instituciją, ir urėdą, kaip valstybės pareigūną. Negalima leisti, kad būtų pilama tiek purvo, taip be jokio pagrindo juodinami urėdai. A. Martinka: – Ministre, reforma parengta siekiat efektyvumo, o dabar sakote, kad ekonominiai rodikliai nėra svarbūs. Nebeaišku. Pavyzdžiui, smulkus ir vidutinis medienos apdirbimo verslas, išsilaikantis iš teikiamų paslaugų, yra visiškoj nežinioj. Ar nebūtų tikslinga į darbo grupę, rengiančią reformą, įtraukti smulkaus verslo atstovus? Jie nustumti nuo šios didelės pertvarkos, nors generuoja didesnes lėšas negu šalies energetikos įmonės bendrai sudėjus. Globali Lietuvos problema dabar sprendžiama lokaliai – vienos įmonės rėmuose. Suprantu, atsakymo negausiu… Seimo narys Povilas Urbšys: – Visų tikslas vienas – išsaugoti miškus. Pirma patys turime atsakyti į klausimus, kuriuos keliame. Sakote: urėdijas jungiame, bet neaišku kodėl, nebus darbuotojams atleidimo lapelių, bet jie bus atleidžiami. Kokios funkcijos lieka padaliniams? Urėdijų ūkinė veikla yra pelninga, pripažinta, kad Lietuvos miškai valdomi geriausiai pasaulyje....

J. Kazlauskas: ,,Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui“

LKL.lt Lietuvos krepšinio lyga ir generalinis rėmėjas „Tete-a-Tete“ kazino tęsia socialinį projektą „Aš myliu Lietuvą“, kuriuo siekiama paskatinti patriotiškumą ir pilietiškumą, spręsti emigracijos problemas, ugdyti tautiškumo sampratą. LKL.lt kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu Jonu Kazlausku apie tai, ką jam reiškia Lietuva, koks jausmas apima kovojant tarptautinėje arenoje po Lietuvos trispalve ir ko trūksta Lietuvai, kad galėtume gyventi dar geriau. – Esate ilgametis Lietuvos rinktinės, Lietuvos klubų treneris. Ką jums reiškia galimybė Lietuvoje dirbti mėgstamą darbą? – Man tai labai svarbu. Lietuvoje suradau save ir augau kartu su Lietuvos krepšiniu. Man tai viskas, man tai – gyvenimas. Baigiau matematikos specialybę, pagal diplomą esu pedagogas, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo mano pašaukimas, nes turbūt ten ir būčiau likęs. Tikrasis pašaukimas buvo krepšinis ir kai surandi mėgstamą darbą, kai dirbdamas jauti malonumą, matai rezultatą, randi pasitenkinimą, tai yra labai didelė paskata. Nemanau, kad visi pasaulyje dirba tai, ką norėtų dirbti. – Kokius jausmus sukelia pergalės iškovotos po Lietuvos trispalve? – Didžiulį pasitenkinimą, nes darai darbą, kuris kelia pasitenkinimą ir kitiems. Jauti palaimą. Nežinau, su kuo galėčiau sulyginti tą jausmą, sunku rasti atitikmenį. Esu dirbęs ir užsienyje, bet tokio pasitenkinimo ir pasididžiavimo nejauti niekur kitur. – Esate dirbęs ne viename klube užsienyje, treniravote Graikijos nacionalinę rinktinę. Kuo buvimas ir darbas Lietuvoje skiriasi nuo gyvenimo užsienio šalyse? – Lietuvoje esi savas, šeimininkas, kalbi apie įvairias problemas, politiką, domiesi, dalyvauji, reiški savo nuomonę įvairiais klausimais. Žinoma, dirbdamas užsienyje savo srityje, mano atveju krepšinyje, taip pat sieki maksimalaus rezultato. Bet viskas, kas yra be krepšinio, ten yra laikina. Esi pakankamai svetimas, nori to ar ne. Nesistengi jų mokyti gyventi ar pakeisti. Svetur žmonės kitokie, jų kitokia kultūra. – Ar laikote save Lietuvos patriotu? – Save gali laikyti kuo tik nori, bet svarbu, kaip kiti mato tave. Šiaip galvoju, kad esu patriotas. Man ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, esu aktyvus pilietis, turintis savo nuomonę, dalyvauju rinkimuose. – Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvą, koks tas sakinys būtų? – Apibūdinti vienu sakiniu Lietuvą yra labai sudėtinga. Galvoju, kad tai yra nuostabi ir graži šalis. Esame sudėtingoje geopolitinėje vietoje ir norėčiau, kad Lietuvos žmonės būtų dar aktyvesni, pilietiškesni, reiklesni tiems, kuriuos renka. – Kokia jūsų pati mėgstamiausia vieta Lietuvoje? – Man labiausiai patinka Vilnius. Yra tikrai daug vietų, kurias mėgstu. Pavyzdžiui, patinka vaikščioti po Senamiestį ir matyti, kaip jis keičiasi, tvarkosi. Tačiau nepatinka, jei matau apgriuvusius pastatus ar duobėtas gatves. Turime daug gražios gamtos, gal dėl to kol kas per mažai tai vertiname. Tačiau gamta visur savotiškai graži – vieniems patinka ežerai, miškai, kitiems – kalnai. Tad čia toks sąlyginis dalykas. – Kaip manote, kaip per krepšinį galima skatinti patriotiškumą? – Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui, treneriams ir žaidėjams. Lietuvos krepšinio pasaulio atstovai visada skatina patriotiškumą. Parodykite man trenerį ar žaidėją, kuris būtų nepilietiškas. Jie kalba, drąsiai reiškia savo mintis. Žinoma, tokie pavydžiai yra užkrečiami ir paveikia žmones. Tačiau nereikia galvoti, kad žmonės yra kvaili ir patys nieko nesupranta. Jie supranta, daro savo analizes ir gali atskirti pelus nuo grūdų. Mūsų šalyje sąmoningumo lygis yra aukštas, ypač tarp jaunimo. Interneto eroje žmonės ieško medžiagos, daug skaito. Nebebūna taip, kad vienas kažką pasako ir visą bandą patrauks. – Kaip vertinate tokias LKL ir generalinio rėmėjo iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti patriotiškumą, pilietiškumą, ugdyti vertybes? – Galvoju, kad tokios iniciatyvos visada yra gerai, reikia daugiau aiškinimo. Kitą vertus, vien akcijų neužtenka, reikia, kad taip ir būtų. Kažkada, kai buvome jaunesni turėjome diskusiją – kodėl JAV kiekvienoje įstaigoje kabo prezidento portretas, o pas mus ne? Atsakymą radome vieną: kai visi veršis į Lietuvą, tada ir portretai kabės. Kalbame, kad praėjo nedaug laiko nuo nepriklausomybės atgavimo, užaugs kita karta, po to kalbame, kad reikia dar kitos kartos. Jeigu kelsime tokias užduotis, geresnės situacijos galime niekada ir nesulaukti. Įsivaizduokite, jei krepšinyje tikslai vis būtų atidėliojami. Žmonės nušvilptų ir nebemylėtų. Lietuvos žmonės turi imti ir daryti viską dabar. Visada pasitaiko klaidų, tačiau reikia sprendimų. Iš 10 sprendimų niekada nebus taip, kad visi bus pasisekę. Tačiau vedini gerų norų ir pamatuotų sprendimų, galime tai pasiekti. Nereikia bijoti suklysti.  

Po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų

A. Pranckevičius: valstybės supranta, kad ES subyrėjimo rizika – didelė  Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvai svarbi Europos Sąjungos perspektyva, jos išlikimas ir valstybių vienybė, o iš penkių siūlomų Bendrijos vystymosi scenarijų po Jungtinės Karalystės pasitraukimo nepalankiausi tie, kuriuose numatoma sutarčių peržiūra. Taip LRT RADIJUI sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius. Anot jo, po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti – valstybės supranta, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė. – Pristatyti penki Bendrijos scenarijai, visuose kalbama apie vienybę. Daugiausia klausimų kol kas kelia siūlymas Europos Sąjungos narėms integruotis skirtingais greičiais. Ar dviejų greičių Europa – geriausias variantas? – Jei kalbate apie trečiąjį scenarijų, ten tikrai nėra nurodyta nei kiek turi būti greičių, nei kokių greičių. Jame kalbama apie galimybę glaudesnį bendradarbiavimą naudoti įvairiose srityse, tokiose kaip saugumas, migracija, mokesčių politika, socialiniai reikalai ir pan. Iš tiesų, ES valstybės jau dabar integruotos ne tuo pačiu greičiu. Vienos priklauso euro zonai, kitos Šengeno, trečios abiem zonoms, ketvirtos – nė vienai. Tad de facto, Europa jau dabar nejuda tuo pačiu greičiu. Šis scenarijus, apie kurį kalbate, tiesiog paskatina dar labiau koncentruotis į tam tikras sritis ir netrukdyti valstybėms, norinčioms žengti, judėti pirmyn, niekaip nepažeidžiant kitų valstybių interesų ir paliekant joms galimybę prisijungti. – Kitos valstybės gali apsispręsti prisijungti prie greitesnių narių, bet noro ir resursų gali neužtekti. Gal joms net nebus galimybių pasivyti jau smarkiai pažengusias? Tai užprogramuotų nesėkmę. – Nebūtinai, juk istorija ir geografija – labai nenuspėjamos ir dinamiškos. Valstybė, kuri šiandien nėra pasiruošusi eurui, nebūtinai taip galvos po 10–15 metų. Tačiau mes šnekame apie visus penkis scenarijus. Svarbu tai, kad EK nepriėmė jokio sprendimo ar verdikto, kuris scenarijus Europai geriausias. Galima sakyti, kad ji pirmą kartą istorijoje pateikė galimybių paletę ir prašo valstybių narių apsispręsti, kuris scenarijus ar scenarijų kombinacija yra geriausias atsakas šiandieninėms problemoms ir geriausiai nusako ES ateitį. Nereikėtų į visa tai žiūrėti per daug griežtai. Tai – tik pasiūlymų paketas, galimybių nurodymas, parodymas, kad alternatyvos gali būti labai įvairios, dar kartą patikinant, kad pagrindinis sprendimas priklauso būtent ES akcininkėms, šio projekto kūrėjoms ir savininkėms. Jos – tai valstybės narės, kurios kovo 25 d. rinksis į Viršūnių susitikimą Romoje. – Nėra daug laiko imti ir apsispręsti dėl visos ES ateities per porą mėnesių. Ar tikite, kad per Romos sutarties šešiasdešimties metų jubiliejų įvyks lūžis, bus peržengtas slenkstis? Ar toliau suksimės scenarijų karuselėje ir svarstysime ne vieną mėnesį? – Pirmasis pokalbis turbūt įvyks jau kitą savaitę Viršūnių Taryboje Briuselyje, kovo 9–10 d. Pirmos išsamesnės diskusijos dėl ES ateities įvyks per šešiasdešimtmetį. Mes tikimės, kad sprendimai ar diskusijos pabaiga paaiškės gruodžio mėnesį, Vadovų Taryboje Briuselyje. Turime kiek daugiau laiko, ne porą mėnesių. Per tą pusmetį ar beveik metus EK dar išleis penkis papildomus dokumentus – Penkis papildomus scenarijus? – Scenarijai liks tie patys, bet bus giliau pažvelgta į socialinį Europos metmenį, globalizacijos problemą, ekonominę ir pinigų sąjungą, gynybos sritį ir finansų ateitį. Tad šių penkių scenarijų kontekste EK pateiks gilesnę analizę konkrečiuose sektoriuose. Papildomi dokumentai pasirodys balandžio–birželio mėnesiais. Tikimės padėti valstybėms narėms geriau apsispręsti. – Ar matėte dokumentų gaires? – Šiuo metu jie ruošiami. Dar anksti kalbėti apie detales. – Kuris iš penkių scenarijų priimtiniausias Lietuvai? – Šis klausimas – ne man, o valstybės vadovams. Tačiau iš viešų pareiškimų gana akivaizdu, kad Lietuvai ir Vilniui be galo svarbi ES perspektyva, jos išlikimas, svarbi valstybių vienybė. Užsienio reikalų ministras yra pabrėžęs, kad Lietuva nenorėtų sutarčių peržiūrėjimo. Taigi scenarijai, kurie suponuoja sutarties peržiūrą, nėra priimtini. – Paminėjote vienybę. Šie scenarijai taip pat skirti vienybei tarp ES narių padidinti ar net sugrąžinti. Ar tikite, kad šios diskusijos suvienys, o ne suskaldys ES valstybes? – Nenoriu prognozuoti ateities ir niekam nesiūlyčiau to daryti. Šio dokumento intencija tikrai nėra dar labiau skaldyti. Atvirkščiai – vienyti, parodyti alternatyvas, pliusus ir minusus. Į penketuką įtraukti du kiek radikalūs scenarijai – apsiriboti vien tik bendra rinka arba gilinti Europos projektą federalistine prasme. Tikimės, kad valstybėms bus parodyta, kokios yra įmanomos kraštutinės galimybės, bus padėta susitelkti ieškant kompromiso tarp visų narių interesų. Pagrindinis tikslas juk yra vienybės išlaikymas, projektų išlikimas. Galiausiai – pagrindinių dviejų projektų, euro ir Šengeno, išlikimo užtikrinimas. – Kiek vieninga ES yra dabar? – Turbūt kiekvienas, stebėdamas naujienas, mato, kad tikrai yra daug įtampos dėl įvairių klausimų: ir dėl migracijos, ir dėl „Brexito“ pasekmių ne tik Europos žemynui, bet ir mūsų finansams, būsimam biudžetui, prekybai. Daug įtampos kelia ir nežinomybė dėl transatlantinių santykių. Vis dar didžiulė įtampa dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, dėl konflikto Sirijoje, „Islamo valstybės“ eksportuojamo terorizmo į Europos sostines, dėl neapibrėžtumo kibernetinio ir informacinio saugumo prasme. Turbūt po Antrojo pasaulinio karo Europa niekada nesigalynėjo su tokia gausa problemų, su tiek daug krentančių lėkštučių, kurias reikia visas sugaudyti. Tačiau turbūt niekada nebuvo ir tokio visų valstybių narių supratimo, kad dezintegracijos ir subyrėjimo rizika labai didelė. Tad tikime, kad šis momentas ES padės mobilizuoti valstybes nares, protą, dėmesį ir pastangas išsaugoti per 70 metų juvelyriškai, atsargiai ir labai protingai sukurtą ES pasaulį. – Jei pažiūrėtume į vienybės klausimą, pavyzdžiui, pro ES saugumo prizmę, kalbėtume apie teroristinius išpuolius Europoje. Po Briuselio oro uosto atakų daug kartų buvo kalbėta apie tai, kad buvo galima išvengti tokių išpuolių, jei ES valstybių žvalgybos institucijos būtų keitusios tarpusavyje informacija. Jos to nedarė nei iki atakų ir nedaro to iki šiol. Tai, kai matome tokią vienybę netgi grėsmės akivaizdoje, kokia vienybė gali būti kalbant apie ES ateitį? – Vienybės tikrai daugėja. Prieš Briuselio ir Paryžiaus atakas informacija dalijosi tik 4–5 valstybės. Šiandien tai daro 22 iš 28 ES valstybių. Tad iš tikrųjų informacija keičiamasi daug daugiau, kooperuojamasi žvalgybos prasme. Prieš pusantrų metų, kilus migracijos krizei, mes neturėjome ES pakrančių apsaugos tarnybos, pakankamų lėšų, kad užtikrintume sienų apsaugą, o šiandien turime ir tarnybą, ir daug didesnius pinigus, ir įkurtus pabėgėlių centrus tiek Graikijoje, tiek Italijoje, nors ir lėtai, bet vyksta relokacijos mechanizmai. Čia tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad, jei yra noro, ES gali konsoliduotis. Deja, dažniausiai ji konsoliduojasi krizės ir problemų akivaizdoje, bet turbūt toks europiečių būdas – pirma juos reikia sukrėsti, kad jie pradėtų dirbti kartu. Tai matėme ekonomikos krizės akivaizdoje, migracijos krizės akivaizdoje, tai matome dabar saugumo akivaizdoje. Nauja saugumo dimensija, pasiūlyta Jeano-Claude`o Junckerio, vis labiau palaikoma visose Europos valstybėse, nes kiekviena valstybė jaučia grėsmę savo saugumui. Baltijos šalys ir Rytų Europa jaučia didžiausią grėsmę, kylančią iš kibernetinių hibridinių ir informacinių atakų, o pietinės valstybės nori daug geresnės sienų apsaugos ir daug geresnio ES migracijos valdymo. O Prancūzija, Vokietija, Belgija ir kitos valstybės tikrai norėtų daug geresnio darbo kovojant prieš terorizmą ir koordinuojant kontržvalgybos veiklą. Tad iš esmės beveik visose Europos valstybėse suprantama, kad saugumo klausimas gali būti naujas mobilizuojantis ir telkiantis veiksnys šiuo be galo sudėtingu laikotarpiu. – Ar tinkamas laikas parinktas diskutuoti? – Laikas niekada negali būti nei tinkamas, nei netinkamas. Yra „dabar“. Jei ligonis serga, liga gali vystytis toliau ir galimos kitų organų komplikacijos, nė vienam ligoniui mes nesiūlytume tiesiog nustoti kvėpuoti, gulėti ir laukti, kas bus po pusmečio ar metų. Būtent dabar ES reikia rasti atsakymą dėl ateities, ypač kai mus palieka (ir mums labai skaudu tą matyti) viena svarbiausių ir artimiausių ES valstybių partnerių – Jungtinė Karalystė (greitai prasidės derybos). Tad kada, jei nei dabar, kalbėti apie likusios Europos vienybę, atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms, apie sugebėjimą išlaikyti laisvą prekybą, laisvą žmonių judėjimą, galimybę mūsų žmonėms toliau naudotis bendros ekonomikos vaisiais. – Būtent dabar ES laukia labai svarbių rinkimų Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje pabaigos. Ar šios diskusijos nepakenks ir neturės įtakos šių rinkimų rezultatams? – Aš nežinau, kas gali turėti daugiau įtakos tiems rezultatams nei jau įvykęs „Brexitas“ ar įvykę rinkimai JAV. J.-C. Junckerio penki scenarijai turbūt turės šiek tiek mažesnę įtaką nacionalinėms diskusijoms nei jau įvykę žemės drebėjimai. Iš tikrųjų šie scenarijai gali padėti valstybėms narėms koncentruoti visuomenių, ypač pavargusių ir nusivylusių, dėmesį į konstruktyvius, pozityvius aspektus, ieškoti išeities, užuot baudus sistemą, save pačius ir griovus sukurtą ES projektą. Tad laiką pasirinko ne pirmininkas J.-C. Junckeris, ne EK – laiką pasirinko pati istorija. Ji testuoja Europą būtent šiemet ir dabar. Rinkimai tiek Olandijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje įvyks bet kokiu oru, bet mes tikimės, kad politinis oras bus palankus, kad vis dėlto tuose rinkimuose nugalės sveikas protas, racionalus bei kritinis mąstymas ir tikri faktai, o ne netikra tikrovė, alte

G. Nausėda negailėjo pagyrų V. Šapokos pristatytam mokesčių pertvarkos planui

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda negailėjo pagyrų finansų ministro Viliaus Šapokos pristatytam naujam mokesčių pertvarkos planui. Pasak jo, labai logiška pirmiausia sutvarkyti visa tai, kas yra dabar ir tik tada kelti naujų mokesčių klausimą. Vis dėl to, neatsakyta į vieną labai svarbų klausimą, iš ko bus kompensuojamas neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) kėlimas. „Didinant NPD vienaip ar kitaip vis tiek teks prieiti prie to nemalonaus klausimo, ko sąskaita mes tą darysime ir čia vienaip ar kitaip išlys kontūrai tų mokesčių, apie kuriuos vengiama kalbėti, tačiau, kurie yra kažkur užnugaryje. <...> Pasislėpti už ekonomikos augimo turbūt bus sudėtinga, nes tą ekonomikos augimą dalinasi visi.“ – sako G. Nausėda. Pokalbis apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“. – Kas mokesčių sistemoje šiuo metu veikia ne taip, kaip turėtų veikti? Kas nepasiekia tų tikslų, kuriuos turėtų pasiekti? V. Šapoka: Yra keletas klausimų, kuriuos turėtume išspręsti. Tai, ką galėjome ir turėjome išspręsti vakar, tai skurdas. Tai didžiausia Lietuvos gėda. Ekonomikos augimas leido naudojant tiek mokestines, tiek kitas priemones kovoti su tuo skurdu. Šiandien keliame tikslą, kad žmonės galėtų daugiau dirbti ir užsidirbti. Turime papildomai paskatinti žmones, kad jie galėtų kurti daugiau. Kalbėdami apie ateitį, tai mokesčių sistema taip pat turi skatinti ilgalaikį augimą. Turime investuoti į naujas technologijas, tyrimus, kurti produktus ir juos komercializuoti. Tokie yra pagrindiniai tikslai. Žinoma, visada reikia prisiminti, kad tuos ekonomikos vaisius gan lengvai gali praryti šešėlis. To taip pat negalima paleisti. Naudojant XXI a. technologijas šešėlis negalės taip lengvai pasislėpti. Jau šiemet gausime informaciją iš 40 valstybių, kitąmet iš 100, jei bus bandoma slėptis. Gausime informaciją apie judėjimus banko sąskaitose, PVM sąskaitas-faktūras ir dar bus naudojama aibė kitų priemonių. Jos jau pradeda tiksėti ir tik laiko klausimas, kada tie verslai, kurie neišgali ar tiesiog nori uždirbti daugiau pelno pasislėpdami, turės lįsti į paviršių. – Skurdo mažinimą suprantu, kaip esminį Vyriausybės prioritetą. Dėl to jūs ketinate mažinti gyventojų pajamų mokestį žmonėms, kurie turi pačias mažiausias pajamas. Ar tai tiesa? V. Šapoka: Iš esmės taip. Lietuvoje vidutiniškai darbas yra apmokestinamas daugiau, jei lyginsime su sesėmis Europos sąjungoje. – Pajamos gaunamos pagal klasikinę darbo sutartį Lietuvoje, apmokestintos ženkliai daugiau, nei ES vidurkis? V. Šapoka: Taip ir tai kenkia ekonomikos vystymuisi. Tai stabdo augimą, nes laikui bėgant mūsų pajamų nelygybės lygis išauga iki tokio lygio, kad tame sąraše tapome populiarūs blogąja prasme. Šiuo atveju sprendimo kelias pasirinktas toks, kad dalį Sodros įmokos perkeldami bazinę pensiją į valstybės biudžetą ir konsoliduodami pajamų, Sodros ir sveikatos mokesčius, užkeldami į darbuotojo lygmenį, mes pakeičiame bazę ir atsiranda didelė erdvė toliau nuosekliai didinant neapmokestinamą pajamų dydį (NPD), didinti vidinį progresyvumą nekeičiant realaus tarifo. – Didinti žmonių NETO pajamas išlaikant darbdaviams tą pačią BRUTO savikainą? V. Šapoka: Taip. Labai svarbu, kad su dabartine sistema esame pasiekę praktiškai lubas. Pavyzdžiui šeima, kuri turi bent vieną vaiką ir jų pajamos nedidelės, toliau didindami NPD jau mes jiems to teigiame efekto nebesukurtume. – Pone Nausėda, ar jūs sutinkate su tuo, kad kalbant apie dirbančiųjų apmokestinimą, blogiausiai mokesčių sistema funkcionuoja ten, kur žmonės gauna santykinai mažiausias pajamas? Jei būtų kitaip, mes matytume, kad su socialinės atskirties rodikliais viskas tvarkoje, bet deja taip nėra. Tie rodikliai prastėja. Aš į šitą sprendimą žvelgiu pirmiausia iš tos pusės, ką ministras jau minėjo, t. y. sujungimas tam, kad įgyti didesnį svertą didinant NPD realiai pagerinti mažai uždirbančių žmonių finansinę situaciją. Visiems nepagerinsime, bet kalbama apie tuos, kurie uždirba mažiau. Toks yra tikslas didinti progresyvumą nesigriebiant papildomų tarifų įvedimo arba progresinių tarifų įgyvendinimo. Tai yra teisinga. Tik galbūt kitas lūkestis, kad toks mokesčių sujungimas padės kovoti su šešėline ekonomika, tai šioje vietoje aš nematau kažkokio ypatingo efekto. Manau, kad šešėlinės ekonomikos paskatos pirmiausia atsiranda tada, kai darbuotojas yra nesuinteresuotas susitarti su darbdaviu, kad alga būtų mokama oficialiai, nes nemato sąsajos tarp įmokų ir to, kokią jis gaus pensiją. Tačiau dabar suprantu, kad yra idėja nuimti pensijų išmokų ribas, tada ta sąsaja būtų atkurta. Manau, kad šitas sprendimas mokesčių reformas srityje vienas iš nedaugelio, su kuriuo visi sutinka. Aš nežinau oponentų, kurie pasisakytų prieš mokesčių sujungimą, galbūt skiriasi tik lūkesčiai. Vieni sako, kad čia tik lentynėlių pakeitimas, tik gal šiek tiek daugiau skaidrumo, kiti sako, kad iš čia galima gauti didesnį efektą. Kitų valstybių patirtis šioje srityje tikrai nėra vienareikšmė. Kitose Baltijos valstybėse darbdavio įnašas yra pakankamai didelis. Dažniausiai mes remiamės estais. Tai jie turi šiek tiek kitokią sistemą. Tačiau šioje vietoje kryptis yra teisinga ir ją galima būtų tik sveikinti. – Pats principas didinti NPD užuot bandžius kelti minimalią algą, didinti savikainą, mažinti konkurencingumą ir t.t. Tai yra teisingas kelias? G. Nausėda: Žinoma, kad teisingas. Nenuvertinkime ir tos minimalios mėnesio algos, nepadarykime taip, kad dabar keletą metų iš eilės ją didinę sparčiau nei vidutinis atlyginimas, staiga įšaldyti. Kodėl reikėtų ją įšaldyti, jei auga vidutinis darbo užmokestis. Gerai, šiais metais gal stabtelėjome, bet kitąmet yra visos prielaidos kalbėti ir apie jos didinimą. O dėl NPD kėlimo dar nepasakėme vieno svarbaus dalyko, kieno sąskaita mes tą NPD kelsime. Kaip kompensuosime tas pajamas, kurių negausime padidinę NPD, o jis turės realios ir esminės įtakos žmonių finansinei padėčiai? Didinant NPD vienaip ar kitaip vis tiek teks prieiti prie to nemalonaus klausimo, ko sąskaita mes tą darysime ir čia vienaip ar kitaip išlys kontūrai tų mokesčių, apie kuriuos vengiama kalbėti, tačiau, kurie yra kažkur užnugaryje. Tai yra turto, ekologiniai mokesčiai, automobilio mokestis ir pan. Neišvengiamai reikės kalbėti apie kompensuojančias priemones. Pasislėpti už ekonomikos augimo turbūt bus sudėtinga, nes tą ekonomikos augimą dalinasi visi. Iš jo tikimasi padidinti ir gynybos išlaidas, dar laukia neįgyvendinta darbo kodekso ir socialinio modelio reforma, kuri taip pat kainuoja. Tuo tarpu tas ekonomikos augimas Lietuvoje nėra stebuklingas. Tai viso labo tik šiek tiek daugiau nei 2 proc. – Ministre, mes dar nekalbėjome kiek šiemet ar kitąmet konkrečiai galėtų didėti NPD? Ir kokie būtų tie kompensaciniai mechanizmai? Šiandien jau kalbate apie tai, kad jokių naujų mokesčių, nors prieš kelias dienas išgirdome 3-4 naujų mokesčių pavadinimus. Kaip yra iš tikrųjų? Šiemet NPD padidinimas kainavo apie 150 mln. eurų. Jis padidėjo nuo 200 iki 310 eurų. Tačiau kalbant vidutiniais dydžiais sunku atskleisti esmę, nes tai priklauso ir nuo kitų dalykų. Ar bus tokių finansinių galimybių ir ar tikslinga ir atsakinga didinti tuo pačiu dydžiu, reikės įsivertinti fiskalinės drausmės požiūriu. Nepaisant to, kad prognozuojama, jog šiemet ekonomika auga beveik 3 proc., bet jei pasižiūrėtume ar tai atitinka mūsų produktyvumo augimą ir kiek mes virš savo potencialaus augimo esame atitrūkę į viršų ir nepradedame kaisti, reikia taip pat atsižvelgti. – Tačiau kol kas svarstomas toks pat NPD augimas. V. Šapoka: Tai galėtų būti atspirties tašku, tačiau tai nereiškia, kad jis bus. – Tai reiškia, kad galime turėti panašaus dydžio trūkumą, kurį kažkuo reikės kompensuoti? V. Šapoka: Jei kitais metais nenaudotume kokių nors labai didelių papildomų išlaidų, kai jau nebegalėtume tų pajamų sugeneruoti iš ekonomikos augimo, kartu ir spartėjančios infliacijos, tai svarstyti kokios galimos kitos priemonės yra galima. Tačiau dabar mes kalbėjome tiktai apie vieną pakeitimą, bet yra ir kiti pakeitimai, kurie yra nukreipti tiek socialinės apsaugos, tiek verslo apmokestinimo srityse išgliaudant visus lengvatinius režimus, lengvatas, įvairias formas. Viską sudėjus ten yra minimum 500 mln. eurų tų lengvatų, kur yra naudojamasi oficialiai. – Tai jūs planuojate tiek papildomų pajamų? V. Šapoka: Ne, tai tikrai nerealu. Tas procesas yra inercinis, ypač su šešėliu. Bet dabar mūsų pagrindinis nusiteikimas yra, kad pertvarkant sistemą turime supaprastinti ir sutvarkyti landas. Kol nepertvarkysime sistemos, nepadarysime esminių dalykų, kad NPD būtų pradėtas nuosekliai didinti, jokių diskusijų dėl naujų mokesčių nekelsime. – Kitaip tariant, padidinate NPD, pabandote surinkti daugiau iš dabar egzistuojančių mokesčių ir jei tai nepavyks, svarstysite naujų mokesčių įvedimą. Tokia logika? V. Šapoka: Tai yra pati realiausia logika. – Ministre, o kur yra tie 500 mln. eurų? Ar jie gyvena knygų, kultūros renginių, spaudos ir kitose PVM lengvatose ar jūs turite kažką kita omenyje? Bendrai apie lengvatas kalbant. Mes turime praktiką, kuri yra gan plačiai paplitusi, kai įdarbinami darbuotojai etato dalelytei. Taip jie išvengia praktiškai bet kokių mokesčių. Ten yra sukuriamas didžiulis potencialas. Jei kalbame apie tuos, kurie moka vokelius, bet vis dar sumoka minimalią algą, tai jie bent kažkiek susimoka į biudžetą. – Pone Nausėda, ar sutinkate su tokia logika, kad pirma susitvarkyti su tuo, ką turime ir tik po to kalbėti apie naujų mokesčių įvedimą? Manau, kad tikrai yra tokių galimybių ir tos sumos yra pakankamai įspūdingos. Taip ir reikėtų daryti. Tol, kol mes neturime normalios mokesčių administravimo sistemos, kuri leistų efektyviau kovoti su šešėliu, kol turime įvairiausias lengvatas, visuomenei būtų tiesiog nesuvokiama, kad mes įvedinėjame naujus mokesčius, šitame kieme dar nepasitvarkę ir nepasišlavę. Tai yra švelnia tariant neteis

A. Maldeikienė: ,, Už valstybinių miškų valdymo reformą nebalsuosiu“

Nuomonės Lietuvos Respublikos Seimo narė Aušra Maldeikienė atsako į ,,Verslo ir politikos“ klausimus.  Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Gerbiama Aušra, kalbamės tuo metu, kai premjeras valdančiajai koalicijai pristatinėja Vyriausybės programos įgyvendinimo darbus. Kaip Jūs vertinate  šią  programą?   Apie Vyriausybės programą kalbėjau Seimo plenariniame posėdyje ( 2016 m.  gruodžio mėn.13 d.), visi gali susipažinti su mano kalba, sakiau, kad iki rin­ki­mų vals­tie­čių ir ža­lių­jų pro­gra­mo­se ir kal­bo­se, o tai vis dėl­to yra tie, kas nu­ga­lė­jo rin­ki­muo­se, vy­ra­vo du žo­džiai – „po­ky­čiai“ ir „dar­na“. Da­bar ma­tau vie­ną – „dar­na“. Teks­te įvai­riuo­se kon­teks­tuo­se jis pa­mi­nė­tas 112 kar­tų, tad tam­pa sa­vo­tiš­ku rak­tu, ku­ris pri­va­lė­tų spręs­ti es­mi­nes Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo pro­ble­mas. Vis dėl­to, jei šim­tą­kart pa­kar­to­siu žo­dį „šo­ko­la­das“, ar pa­si­da­rys iš tik­rų­jų sal­du ir gau­siu tą de­ra­mą kie­kį ka­lo­ri­jų? Ir ar kiek­vie­na­me pus­la­py­je mi­nėdami dar­ną šiuo, ma­tyt, gra­žiu žo­džiu iš­sprę­si­me es­mi­nes Lie­tu­vos pro­ble­mas? Ma­žai la­bai at­vi­rai eko­no­mi­kai, ko­kia yra Lie­tu­va, to­kios slė­py­nės ža­da di­de­les bė­das. Ir tik­rai mąs­tan­čios Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je pri­va­lo bū­ti bent po­rą al­ter­na­ty­vių veik­los stra­te­gi­jų, jei­gu po­ky­čiai pa­kryp­tų vie­na ar ki­ta lin­kme. Nu­ty­lė­tos iš­ori­nės ir vi­di­nės grės­mės yra di­džiau­sia pa­tei­kia­mos pro­gra­mos yda. Pro­gra­mo­je kal­ba­ma apie vis­ką, kal­ba­ma ap­ta­kiai, min­čių iš es­mės ne­sie­ja jo­kia vi­di­nė gi­ja, iš­sky­rus tą la­bai ne­kon­kre­tų,au­to­riams lyg ir ne­gin­či­ja­mą dar­nos troš­ki­mą. Paban­džius pa­žiū­rė­ti de­ta­liau, ap­tin­ka­me, kad kul­tū­ra mi­ni­ma 253 kar­tus, svei­ka­ta – 195 kar­tus, ver­slas – 167 kar­tus, eko­no­mi­ka – 152 kar­tus… Ga­liu tęs­ti. Ta­čiau dau­gy­bė ap­klau­sų ir mū­sų kas­die­nis gy­ve­ni­mas ro­do, kad ir svei­ka­tai, ir kul­tū­rai, ir eko­no­mi­kos at­ei­čiai pro­ble­mų ky­la iš ki­to šal­ti­nio. Be­je, tas šal­ti­nis yra ly­giai tas pats, kaip ir Eu­ro­po­je, Ame­ri­ko­je ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­sau­lio vie­tų. Tas šal­ti­nis yra pa­ja­mų ne­ly­gy­bė. Apie ją kas­dien kal­ba pa­sau­lio mąs­ty­to­jai. Jos prie­žas­tis ana­li­zuo­ja vi­si rim­ti po­li­ti­kos cen­trai. Apie ją kas­dien kal­ba ir rim­ti Lie­tu­vos eko­no­mis­tai. Tik­riau­siai skai­to­te ir ži­no­te, ką tu­riu gal­vo­je. Ekonomistas  R. Kuodis teigia, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 procentus. Solidarumo mokestis laikomas priemone, skirta pajamų nelygybei mažinti. Norėčiau suprasti, gal iki solidarumo mokesčio įvedimo reikėtų gyvulių ūkio lygiausias kiaules, kokie šiuo metu pasirodo esantys valstiečiai, paprašyti prisidėti nors tiek mokesčiais, kiek prisideda minimalią algą gaunantis žmogus? Tas tarifas didės dešimt kartų. O tie žmonės uždirba labai nemažas sumas. 2015 metais – per 1,1 mlrd. eurų gautos ūkininkų pajamos, o mokesčių beveik nerasta. Viso labo 60 tūkstančių. Kiek biudžetas gautų papildomų pajamų, jei valstiečiai mokės mokesčius, bent tokius, kokius moka minimalią algą gaunantis žmogus? Iš tikrųjų Vakaruose tokį didelį mokestį moka labai turtingi žmonės, kurie neturi problemų dėl elementarių sąskaitų apmokėjimo. Lietuvoje tokį mokestį moka žmogus, kurio pajamos – 900 eurų, kuris gali net nepragyventi iš tokių pinigų, jei jis turi vaikų ir būsto paskolą. Jam tai gali būti bado dieta. O jie įsivaizduoja jį kaip turtingą. O jei tai samdomi žmonės, tai galėtų būti tik tie žmonės, kurie per metus uždirba 150 tūkst. eurų. Ir tai turėtų galioti visiems, įskaitant kiaules iš gyvulių ūkio. Kiaulės irgi moka mokesčius. Beje, ne­ly­gy­bės klau­si­mas Vyriausybės pro­gra­mo­je pri­si­min­tas po­rą kar­tų – du – ir tai įdo­mia­me kon­teks­te. Dar­nios, taip, tik­rai dar­nios, kad ir ką tai reikš­tų, skur­do įvei­ki­mo po­li­ti­kos kon­teks­te. Trumpai tariant, ši Vyriausybės programa, Jūsų  galva,  – niekinė? Taip, niekinė. Kokia darna, tarkim, su miškų valdymo reforma? Visi susipyko, o  man didžiausią nuostabą kelia itin didelis susidomėjimas valstybiniais miškais, net giminės man skambina, klausia, domisi,  kaip aš balsuosiu. Atsakau:  aš balsavime nedalyvausiu. Nesu miškininkė, aš politikė, man šis klausimas labai sudėtingas. Abi pusės pateikia argumentų, jie gana globalūs ir emociški, daug faktų ir skaičių, tačiau išsamios analizės nėra. Nepasidomėjote, gal šia reforma yra labai suinteresuotos kai kurios  verslo įmonės? Tarkim, „Ikea Group“(Ingka Holding BV ir jos valdomi subjektai) skirs milijardą eurų užsitikrinti ilgalaikį tvarių žaliavų tiekimą, investuodama į miškininkystę, antrinių žaliavų perdirbimo, biožaliavų ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą. Lietuvoje ši bendrovė perka  miškus,  mūsų šalyje jos gaminami baldai parduodami visame pasaulyje.  Pigios darbo jėgos netrūksta, reikia tik pigios žaliavos. Įkūrus vieną įmonę pirkti medieną būtų paprasčiau... Pirmą kartą girdžiu, kad yra tokia situacija. Kas moka ir kas gauna naudą? Reikia pasidomėti. Dabar juk sakoma, kad miškininkai per mažai įneša mokesčių į biudžetą. Remiantis ekonomistų nuomone, pertvarkius urėdijas , teigiamo ekonominio efekto nebūtų, o metinės sąnaudos padidėtų iki 1 mln. eurų, tai neigiamai atsilieptų pelno ir grąžos rodikliams. Kodėl, Jūsų nuomone, taip skubama su miškų reforma, juk valstybės valdomo miškininkystės sektoriaus vertė siekia apie  1,2 mlrd. eurų? Aplinkos ministras ,,plaukioja skaičiuose“, nerado argumentų oponentams, manęs neįtikina kalbėjimas, kad taip yra visoje Europoje. Suprantu, kad  valstybės valdomi ir prižiūrimi miškai yra milžiniškas turtas, jie ir toliau turi būti išsaugoti, aš tikiu, kad taip ir bus. Man kiek keistai atrodo pareiškimai, kad Lietuva - be miškų, reiškia, šalis  -  be ateities.  Aš be žmonių nematau Lietuvos ateities. Prognozuojama, kad po miškų reformos darbo gali netekti 10 -15 tūkstančių žmonių, ypač tai skaudžiai smogs regionams. Ar Jūs pastebėjote ženklų, kad ši valdančioji dauguma rimtai svarsto kaip pažaboti emigraciją? Nepastebėjau, atvirkščiai – galvojama, kaip pritraukti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Tuo tarpu Lietuvoje galima rasti žmonių, kurie turi būtiną kvalifikaciją ir tų, kurie turi potencialias galimybes persikvalifikuoti. Pigesnė darbo jėga iš trečiųjų šalių tampa dirbtiniu darbo užmokesčio stabdymo barjeru ir didina spaudimą viešajam sektoriui - švietimui, sveikatos priežiūrai. Darbdavių lobistams, pigios darbo jėgos verslininkų naudai atveriamos visos durys, kita visuomenės dalis lieka už užtrenktų durų. Imigracija iš trečiųjų šalių gali padidinti įtampą visuomenėje, kaip nutiko Didžiojoje Britanijoje. Ne kas ki­ta, o pa­ja­mų ne­ly­gy­bė ir  yra pa­grin­di­nė Lie­tu­vos emig­ra­ci­jos prie­žas­tis. Moks­lų dak­ta­rai, su ku­riais dir­bau, iš es­mės vi­si emig­ra­vo, nes, ži­no­te, 510 eu­rų to­kia tru­pu­tį juo­kin­ga al­ga už de­šim­ties me­tų sun­kias stu­di­jas ir ly­giai tiek pat, kiek už­dir­ba žmo­nės, ne­tu­rin­tys kva­li­fi­ka­ci­jos. Net Seimo nario padėjėjas negauna normalios algos. Būtina kuo greičiau panaikinti socialinių įmonių statusą, nes pinigus išgrobsto grupuotės, visiškai išnyksta neįgaliųjų integracijos siekis. Jūs  gana dažnai kritikuojate savo kolegas iš valdančiosios daugumos. Kodėl?  Aš kalbu tik apie tuos, kurie netinkamai dirba savo darbą. Tarkim, Seimo pirmininkas, kuris pasijuto genijumi. Jis, girdi, protingas žmogus, bet juk tai  - ne profesija. Aš keturiasdešimt metų mokausi  ekonomikos, o jis tiek pat metų genėjo medžių šakas. Tegul ir toliau jas geni, nes jis neįgalus organizuoti Seimo darbo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sajungos frakcija atstovauja labiausiai priveligijuotai verslo grupei, kuri gyvena labai turtingai, sumoka valstybei labai mažai mokesčių. Žmonės į valdžią išsirenka labai daug tokių, kaip ponas Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai... Verslininkai į Seimą eina, kad susitvarkytų savo verslo reikalus. Juos renkantys žmonės kažkodėl tiki, kad jeigu į valdžią ateis verslininkai, jie būtinai su jais pasidalys. Tačiau jeigu jie būtų tie, kurie dalijasi, būtų tą darę ir ligi tol. Seimas yra ne ta vieta, kurioje atstovaujama verslui. Jame atstovaujama visuomenei. Aš sąžiningai tarnauju savo rinkėjams, visada gyniau ir ginsiu jų interesus. Kodėl jūs pykstate ant Viktoro Pranskiečio? Aš nepykstu, tiesiog jis nėra Seimo vadovas, mes, Seimo nariai, patys sau esame vadovai, atsakome už savo veiksmus, tačiau, pavyzdžiui, jo pareiga yra pasirūpinti, kad Seimo nariui būtų sudaryta galimybė dalyvauti ir kituose parlamento komitetų  posėdžiuose. Pranskietis to neįstengia užtikrinti.  

A. Klerauskas: Verslininkai vis labiau pasitiki Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojas , atliekantis viršininko funkcijas Artūras Klerauskas atsako į „Verslo ir politikos“ klausimus. www.verslaspolitika.lt Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vizija - tapti ne tik kontroliuojančia, bet ir paslaugas mokesčių mokėtojams teikianti institucija. Ar galima šiandien sakyti, kad Jūsų vadovaujama institucija sąžiningai padeda mokesčių mokėtojams teisingai apskaičiuoti ir laiku sumokėti visus privalomus mokesčius, yra atsakinga mokesčių mokėtojų partnerė? Galime pastebėti tendenciją, kad VMI visų pirma yra kokybiškas paslaugas mokesčių mokėtojams teikianti institucija ir tik po to – griežta ir kontroliuojanti tuos, kurie vengia mokėti mokesčius. Dėl visuomenės nuomonių pokyčių, sąmoningumo didinimo atlikta nemažai tyrimų. Pagrindiniai akcentai aiškūs: viešai komunikuoti sumokamų mokesčių naudą, svarbą, teisingą mokesčių paskirstymą, kad visi žinotų, jog mokesčiai sugrįžta kiekvienam. Remiantis 2016 metų pabaigoje atliktu „Pasitikėjimo VMI ir jos reikiamomis paslaugomis“ tyrimu, pastebime, kad bendras vidutinių ir didžiųjų mokesčių mokėtojų pasitikėjimas VMI išaugo – 72,7 proc. Tendencingai pasitikėjimas VMI auga, tai įrodo kiekvienais metais didėjantis VMI rodiklis 2010 m. – 57,0 proc.  iki šių, 2016 m. – 72,7 proc. VMI visuomet siekė būti geru partneriu mokesčių mokėtojams, kurio tikslas padėti laiku ir sąžiningai sumokėti mokesčius. Trečdalis apklaustųjų visiškai sutiko su šiuo teiginiu. Tyrimo metu pačių respondentų buvo prašoma išsakyti savo subjektyvią nuomonę - kaip per paskutinius metus pasikeitė jų pasitikėjimas VMI? Tai, jog per pastaruosius metus jų pasitikėjimas VMI išaugo, nurodė 18,9 proc. respondentų. 98,7 proc. apklaustųjų teigė, kad su korupcijos apraiškomis 2015-2016 metais nesusidūrė VMI (2014 m. - 92 proc.) Vienas iš pagrindinių VMI veiklos principų yra kokybiškų paslaugų teikimas ir mokesčių administravimo aplinkos gerinimas. Atlikus tyrimą pastebėta jog dauguma didžiųjų įmonių atstovų (98,3 proc.) ir kitų įmonių atstovų (97,2 proc.) teigiamai vertina VMI konsultantų mandagumą bei dėmesingumą atsakant į pateiktus klausimus. Gauti rezultatai parodo, kad geriausiai yra vertinamas pasitikėjimas VMI darbuotojais ir tai, kad jie yra laikomi sąžiningais. 84 proc. apklausoje dalyvavusių įmonių atstovų sutiko arba visiškai sutiko su teiginiu, kad jie pasitiki VMI darbuotojais. Mokesčių mokėtojai dažniausiai gauna informaciją paskambinę Mokesčių informacijos centro telefono numeriais. Tie respondentai, kurie informacijos ieško skambindami telefonu pažymi, kad jiems svarbiausia yra greita konsultacija. Nemažai respondentai informacijos ieško VMI tinklalapiuose arba siųsdami užklausas elektroniniu būdu. Didžioji dalis apklaustų įmonių atstovų informacijos apie mokesčius ieško VMI tinklalapyje - taip nurodė 90,0 prpoc. respondentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos naujausi teisės aktai paprastai skelbiami interneto svetainėje, tačiau kokius iš jų norėtume pakomentuoti, kurie iš jų ypač svarbūs būtent verslininkams? Ar yra kokių naujovių šiemet reglamentuojant mokesčių mokėtojų aptarnavimo bei kontrolės procedūras, skatinant savanorišką mokesčių mokėjimą? 1. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai nuo 2017-01-01: 1.1. Padidintas mėnesio NPD. Vietoj 200 eurų padidėja iki 310 eurų, jeigu gyventojo su darbo santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija MMA, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną (MMA nuo 2016-07-01 – 380 eurų). Metinis NPD yra 3720 eurų, jei pajamos neviršija 12 MMA. NPD apskaičiuojama pagal formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD 310 – 0,5 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis). Padidintas mėnesio NPD taikomas riboto darbingumo asmenims. Gyventojams, kuriems nustatytas 0 – 25 proc. darbingumo lygis, ar sunkus neįgalumo lygis, mėnesio NPD yra 380 eurų. Gyventojams, kuriems nustatytas 30 – 55 proc. darbingumo lygis, ar nustatytas vidutinis ar lengvas neįgalumo lygis, mėnesio NPD yra 320 eurų. Padidintas papildomas NPD už vaikus. PNPD didėja nuo 120 eurų iki 200 eurų už kiekvieną vaiką tėvams (įtėviams), auginantiems: vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas ar nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdais. Metinis PNPD už vieną auginamą vaiką (įvaikį) 2017 m. sudarys 2400 eurų. 1.2. Nuo 2017 m. liepos 1 d. nedarbo socialinio draudimo išmokos apmokestinamos pajamų mokesčiu. Nedarbo draudimo išmokos bei dalinio darbo išmokos mokamos pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Šios išmokos priskiriamos su darbo santykiais susijusioms pajamoms ir apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu, taikomas NPD. 1.3. Nustatyti apribojimai įmokoms nuo kurių gyventojas gali susigrąžinti GPM pagal GPMĮ 21 str. Deklaruojant 2017 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas, nuolatinių Lietuvos gyventojų iš metinių pajamų atimamos GPMĮ 21 str. 1 ir 2 punktuose nurodytas gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis ir pensijų įmokos į pensijų fondus negalės viršyti 2000 eurų per mokestinį laikotarpį. Nuo 2017-01-01 nustatytos lengvatos išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartis, kurias gauna GPMĮ17 str. 1 d. 9, 9-1 ir 10 p. nurodyti asmenys (neįgalieji, sulaukę tam tikro pensinio amžiaus ar jaunesni, negu 26 metų) bus taikomos, jeigu draudimo sutartyje numatytas naudos gavėjas nesikeitė nuo draudimo sutarties sudarymo datos, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas buvo pakeistas dėl naudos gavėjo mirties ar dėl santuokos pabaigos, arba jeigu naudos gavėjas keitėsi iki 2016 m. gruodžio 31 d. 1.5. Verslo liudijimai Nuo 2017 m. didėja minimalus fiksuotas pajamų mokesčio dydis iki 684 Eur (12 x 380x15 proc.) už verslo liudijimus. Savivaldybių tarybos nustatydamos 2017 m. fiksuotus pajamų mokesčių dydžius veikloms, vykdomoms „neribojant veiklos teritorijos“, negalės nustatyti mažesnių fiksuotų pajamų mokesčio dydžių nei 684 eurai. Jei iš juridiniams asmenims parduotų prekių, suteiktų paslaugų gautos pajamos yra didesnės kaip 4 500 eurų per metus, tai: pajamų dalis iki 4500 Eur apmokestinama pajamų mokesčiu kaip su verslo liudijimu; pajamų dalis, viršijanti 4500 eurų sumą, apmokestinama kaip įregistruota individuali veikla su pažyma. Šios nuostatos taikomos deklaruojant 2016 ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas. Nuo 2017 m. padidėjo VSD įmokų tarifas. VSD įmokos skaičiuojamas nuo MMA, galiojančios laikotarpiu, už kurį mokamos įmokos. Pagal šiuo metu galiojančią MMA, VSD įmokos dydis – 380*26,3 % = 99,94 Eur, jei senatvės pensijai kaupiate papildomai II pakopos pensijų fonde: 380*28,3% = 107,54 Eur. 2. Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai nuo 2017 m. sausio l dienos Įvedama pelno mokesčio sumokėjimo ir deklaravimo vienos datos (15 diena) taisyklė. Pakeista avansinio pelno mokesčio skaičiavimo pagal praėjusių metų veiklos rezultatus tvarka (2 avansiniai mokėjimai pagal užpraėjusių metų rezultatus ir 2 pagal praėjusių metų rezultatus). 3. Įmokos į Garantinį fondą Nuo 2017 m. sausio 1 d. Garantinį fondą administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Garantinio fondo įmokos apskaičiuojamos ir mokamos, duomenys apie apskaičiuotas įmokas teikiami laikantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. 4. LR labdaros ir paramos įstatymo pakeitimai, taikomi nuo 2017 m. sausio 1 d: 1. Įteisinta galimybė nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams skirti iki 2 procentų pajamų mokesčio meno kūrėjo statusą turintiems fiziniams asmenims, t.y. paramos gavėjais tampa fiziniai asmenys, kuriems yra suteiktas meno kūrėjo statusas ir kurie yra gavę paramos gavėjo statusą. 2. Juridiniams asmenims teikiamos piniginės lėšos, sudarančios pajamų mokesčio dalį iki 2 procentų gyventojo pajamų mokesčio, mokėtino pagal metinę pajamų mokesčio deklaraciją, sumos laikoma parama, teikiama pagal LPĮ. 3. Įtvirtinta taisyklė, neleidžianti valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms, kuriose valstybei ir/ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų, teikti paramos, savo akcininkams ir su jais susijusiems kitiems juridiniams asmenims, išskyrus veikiančius švietimo, kultūros, sporto bei socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros srityse. Nustatytas įpareigojimas šioms įmonėms viešinti informaciją apie suteiktą paramą, t. y. informaciją apie paramos gavėją (gavėjus), paramos tikslą, paramos sumą, paramos teikimo laikotarpį, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo paramos suteikimo privalo paskelbti savo interneto svetainėje. 4. Politinės partijos negali būti paramos gavėjomis. 5. Juridinių asmenų registro tvarkytojas savo iniciatyva panaikina paramos gavėjo statusą, kai juridiniam asmeniui, turinčiam paramos gavėjo statusą, inicijuojamas likvidavimas arba kai toks juridinis asmuo turi likviduojamo, bankrutuojančio ar bankrutavusio juridinio asmens statusą, taip pat, kai pasibaigia juridinio asmens pertvarkymo procedūros. 4.1. Nuo 2017 m. pagal LPĮ pakeitimą (2015-12-17 įstatymą Nr. XII-2202) paramos gavėjais (iki 2 proc. GPM dalies) gali būti ir fiziniai asmenys, turintys meno kūrėjo statusą, suteiktą LR meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo nustatyta tvarka. 2 proc. GPM dalis bus skiriama nuo gyventojų 2016 m. mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų. Atitinkamai pakeistas GPMĮ, nustatyta, kad meno kūrėjų gaunama parama pajamų mokesčiu neapmokestinama. Gyventojai gali skirti iki 2 proc.  pajamų mokesčio meno kūrėjo statusą turintiems fiziniams asmenims, kuri

G. Kirkilas: idėjos mažinti Seimo narių skaičių ateina iš Rytų

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“ Valdantieji „valstiečiai“ planuoja keisti konstituciją, kad seimo nariai galėtų būti ministrais, taip pat siekiama sumažinti seimo narių skaičių iki 101, o patį Seimą rinkti ne rudenį, o pavasarį. Apie šiuos siūlymus pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariu Povilu Urbšiu, Seimo vicepirmininku, socialdemokratu Gediminu Kirkilu ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Andriumi Kubiliumi. – Pone Kirkilai, ar jūsų nuomone reikia keisti Konstituciją tam, kad Seimai kas ketverius metus būtų renkami ne rudenį, o pavasarį? Ar tam užtenka argumento, kad tokiu būdu nauja vyriausybė turėtų daugiau laiko ruošti biudžetą ir parengti mokesčių įstatymo keitimus? G. Kirkilas: Manau, kad šiam klausimui Konstitucinės daugumos nebus. Šiuo atveju, jeigu rinkimai pavasarį, vadinasi, nauja vyriausybė tikrai dirbs su jau iš anksto suformuotu biudžetu. Tai dar blogesnė situacija. Šiuo atveju aš siūlyčiau paankstinti nebent mėnesiu. Pavyzdžiui, rinkimai rugsėjį. Tokiu būdu nauja valdžia turėtų daugiau laiko įsigilinti į turimus priimti įstatymus. A. Kubilius: Aš iš dalies turėčiau pritarti, nes tas pasakymas, kad rinkime pavasarį ir tada bus daug geriau rengti naują biudžeto projektą – tai savaime implikuoja, kad nauja vyriausybė visus metu gyvens su senos vyriausybės parengtu ir seno Seimo patvirtintu biudžetu. Vadinasi, nauja valdžia visus metus turės gyventi taip, kaip nutarė sena valdžia. Kitas dalykas, kad pas mus labai ilgai yra formuojama vyriausybė. Čia galbūt vyriausybės įstatymo reikalai. Pažiūrėkime į seną demokratinę tradiciją turinčią Didžiąją Britaniją, ten, žinoma, rečiau būna koalicijos, bet Britanijoje po rinkimų laimėjusios partijos lyderis nueina pas karalienę ir kitą dieną jis jau yra premjeras. O pas mus viskas užsitęsia. Po rinkimų maždaug tik pirmą gruodžio dešimtadienį gimsta vyriausybė su visais įgaliojimais. – Pone Urbšy, tai yra principinis valstiečių ir žaliųjų siekis – perkelti rinkimus į pavasarį? P. Urbšys: Taip, tai yra ta nuostata, kurią mes deklaravome rinkimų kampanijos metu. Kolegos sako, kad tokiu atveju nauja valdžia metus laiko gyvens pagal ankstesnės kadencijos suformuotą biudžetą. Bet yra juk ne visai taip. Biudžetą tvirtina jau naujas Seimas, kuris per dvi savaites tikrai nespėja įsigilinti, ką tvirtina. Ir tada su juo gyvenama visus metus. Siūlydami šias pataisas mes kaip ik norime, kad Seimas spėtų įsigilinti į biudžeto projektą. Antra vertus, atsiranda galimybė kai kuriuos dalykus pakoreguoti. Sutikite, valstybės biudžetas negali būti suformuojamas per dvi savaites. A. Kubilius: Tai priklauso dar nuo to, kaip pasirengusi partija ateina į valdžią. Mes, pavyzdžiui, 2008 m. atėjom, pasitvirtinom programą, kurioje jau jautėm, kad ateina pasaulinė krizė, ir sudėliojom visus taškus. Gedimino Kirkilo paliktą biudžetą gana radikaliai peržiūrėjom iki Kalėdų. Žinoma, po to kai kurie pyko, kad buvo „naktinės reformos“, bet nebuvo laiko. Tai buvo kritinė situacija. Kitomis aplinkybėmis, jeigu partija ateina į valdžią pasiruošusi, susitvarkyti su biudžetu nėra jokių problemų. Kita vertus, ką mes dabar matome su vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planu: praėjo beveik 100 dienų, tačiau vyriausybės veiksmų planas yra iš esmės visiškai neaiškus ir neapibrėžtas, tai ką tuomet kalbėti apie pasiruošimą biudžeto svarstymui. – Pone Urbšy, ar rugsėjo mėnuo spręstų problemą? P. Urbšys: Galbūt. Bet jeigu kalbame apie pasiruošimą, tai A. Kubilius kalba apie tai, kad valstiečių ir žaliųjų sąjunga nebuvo pasiruošusi, bet svarstant biudžetą, kuris buvo paruoštas ankstesnės daugumos, tikrai neteko matyti esminių siūlymų, kurie rodytų, kad tikrai konservatoriai būtų pasiruošę ateiti. Po pirmo turo jie juk aiškiai jautė, kad gali būti ta ašis, kuri formuotų daugumą. Tačiau svarstant biudžeto projektą tų dalykų nesimatė. O dėl rugsėjo... Matote, tam, kad įstatymas būtų pakeistas, turės balsuoti konstitucinė dauguma, t. y. 94 Seimo nariai. Mes ieškosime to politinio kompromiso. Tai jei matysime, kad kita dalis Seimo narių pritartų paankstinimui, tuomet mes bandytume rasti protingą sprendimą. – Pone Kubiliau, ar jums rugsėjo mėnuo skambėtų kaip kompromisas? A. Kubilius: Galbūt. Tik nežinau, kiek dėl to reikia keisti Konstituciją. Galbūt Seimas pats galėtų keliomis savaitėmis anksčiau pasileisti. Toks mechanizmas irgi yra. Tokiu atveju pasislenka kalendorius ir pasikeičia rinkimų data. Juk spalio mėnuo irgi ne kažkieno sugalvotas, o tą mėnesį vyksta rinkimai dėl to, kad 1992 m. jau tuometinė Sąjūdžio politinė dauguma negalėjo toliau valdyti ir buvo surengti priešlaikiniai rinkimai, kurie kaip tik pasitaikė spalio mėnesį. Ir dabar taip – jau dvidešimt penkerius metus spalio mėnesį ir renkam. Tai jeigu visi susitarę nuspręstume dėl rugsėjo mėnesio, tuomet nereikės nė keisti Konstitucijos. – Kitas klausimas, kuris yra labiau kontraversiškas, tai Seimo narių mažinimas iki 101. Vidaus reikalų ministerija siūlė tuos Konstitucijos pakeitimus teikti vienu metu, bet suprantu, kad valdantieji nusprendė kiekvieną siūlymą teikti atskiru teikimu. Ar manote, kad tai gali būti pats sudėtingiausias klausimas, pone Urbšy? P. Urbšys: Man atrodo, kad tai tikrai yra pats sudėtingiausias klausimas. Dabar mes deklaruojame tai, kad reikia efektyvinti viešojo sektoriaus administravimą, kalbame apie optimizavimą, apie darbuotojų skaičiaus mažinimą atskirose ministerijose. Tuo pačiu reaguojame į tai, kad yra sumažėjęs gyventojų skaičius. Taigi turėtume apsispręsti dėl Seimo narių mažinimo. Mūsų frakcija šiuo klausimu yra vieninga. – Pone Kubiliau, vietoj 141 – 101? A. Kubilius: Tiek, kiek esu Seime, tai turbūt 10 ar 15 kartą tokios iniciatyvos kyla. Dažniausiai kyla iš tų politikų, kurie neturi rimtesnių idėjų, kaip tvarkyti valstybės gyvenimą, tai tada bando pelnytis balų siūlydami mažinti Seimą. Dažniausiai tas entuziazmas mažinti Seimo narių skaičių kildavo prieš rinkimus. Dabar čia naujiena, kad tokią iniciatyvą pradėjo iš karto po rinkimų. Aš tikrai į tai nežiūriu rimtai. Parlamentarų skaičius yra labiau tradicijos klausimas negu matematinis skaičiavimas. Kiek aš pamenu, kodėl buvo įrašytas 141 Seimo narys į Konstituciją 1992 m., tai dėl to, kad salės architektai, broliai Nasvyčiai, paskaičiavo kiek telpa kėdžių patogiai atsisėsti didžiojoje salėje. Žinoma, galima sakyti, kad reikėtų rimčiau žiūrėti, ne pagal kėdžių skaičių matuoti. Tuomet galiu pasakyti paskutinį argumentą – esame didžiausia Baltijos valstybė. Broliai latviai ir estai turi po 101 Seimo narį, tai mes ką dabar? Norime save sumažinti? – O jeigu kalbėtume rimtai, pone Kirkilai, įmanoma tai priimti Seime? G. Kirkilas: Aš apskritai esu skeptiškas dėl Konstitucijos keitimo. Manau, kad kuo stabilesnis šis dokumentas, tuo mums geriau. Kitas dalykas, jeigu mums ką nors reikia keisti Konstitucijoje, tai pirmiausiai reikia keisti dėl dvigubos pilietybės. Tai yra esminis klausimas. Tai problema, kurią reikia realiai spręsti – ji gyvybiška. Ar 141, ar 101 Seimo narys – tai antraeilis dalykas. Apskritai visas šitas idėjas į mūsų gyvenimą atnešė Viktoras Uspaskichas su „Darbo partija“, kurias greičiausiai atsivežė iš Rusijos. P. Urbšys: Norėčiau sureaguoti į tas iniciatyvas, kurios kyla dėl Seimo narių mažinimo. Praeitoje kadencijoje aš pats pasirašiau Antano Matulo inicijuotą Konstitucijos pataisą dėl 101 Seimo nario. Tai neišėjo nei iš „Darbo partijos“, nei iš kitos – būtent iš konservatorių. – Pone Urbšy, ar verta tai „stumti“ per parlamentą, jeigu akivaizdu, kad nebus tam konsoliduota pakankamai politinių partijų? Gal iš tiesų tai palikti kažkuriai partijai, kurie norėtų tai palikti visuotiniame referendume? P. Urbšys: Matote, mes rinkimų kampanijos metu tą skaičių esame minėję, mes neturime kur trauktis. – Na bet ir ministerijas Kaune žadėjote, o panašu, kad ten jų nebebus. P. Urbšys: Taip, bet dėl šios pataisos mes jau esame parengę projektus. Žinoma, matome iš kitų politinių jėgų, kad jos nėra pasiruošusios šiai diskusijai. Jeigu padarytume gyventojų apklausą, daugelis pasisakytų, kad Seimo narių skaičių galima mažinti. Bet A. Kubilius pasakys, kad žmonės daug ką gali pasakyti, gali pasakyti, kad Seimui reikia pasileisti. A. Kubilius: Taip, čia dar populiariau būtų. Iš viso nereikia parlamento. P. Urbšys: Bet man atrodo, kad mums tikrai nereikia bijoti savo piliečių ir bent kartą pabandyti įsiklausyti į jų norus. – Paskutinis klausimas – tai draudimas Seimo nariams tapti ministrais. Tam irgi reikėtų Konstitucijos keitimo. Pone Urbšy, ar tikrai reikia taip keisti Konstituciją? Juk politinės partijos, kurios deleguoja asmenis į vyriausybę, gali patys laikytis šio principo ir ministrais skirti tik ne Seimo narius? Pavyzdžiui, kažkada „Darbo partija“ liepė savo Seimo nariams atsisakyti mandato, jie tai padarė ir tik tada tapo ministrais. Ar reikia keisti Konstituciją ir įvesti tokią privalomą normą? P. Urbšys: Sutinku, kad gali būti tas modelis. Bet yra ir kiti modeliai, kaip, pavyzdžiui, Austrijoje, Estijoje, kur politikai yra apriboti darbo Seime, jeigu yra ministrai. G. Kirkilas: Neklaidinkime žmonių. Visiškai parlamentarai nuo vyriausybės atriboti yra tik nedemokratinėse šalyse. Pasakykim tiesiai šviesiai. Dar Amerikoje, kurioje yra absoliučiai kitokie vyriausybės formavimo principai. Atvirkščiai, daugelyje ES šalių ministrai privalo būti parlamento nariais. P. Urbšys: Bet jeigu mes kalbame realiai. Dabar kai tu stebi Seimo narį, kuris yra ministras, tu jo nematai Seime, jis nebūna komitetų posėdžiuose. Ministrai būna iškviečiami į komitetų posėdžius ir būna ten, kai tuo tarpu tikrai turi darbų ministerijose. Mūsų principas buvo pasirinkti nepartinius profesionalus. Bet ar nesusiduria partijos dabar su tam tikra problema, kad viduje neaugina naujų žmonių. Mes matome tuos pačius veidus tiek Seime, tiek vyriausybėje jau ne vienus metus.

R. Karbauskis: klausiau S. Skvernelio, kodėl neįrašė to, ką aptarėme

Vladimiras Laučius, LRT.lt Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis neigia, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė šiek tiek atsitraukia nuo rinkiminių pažadų. „Netiesa, kad mes atsitraukiame. Sprendimo atsitraukti nėra, o tai, kad neįrašyta į vyriausybės veiksmų planą, nereiškia, kad tų klausimų nebus”, – portalui LRT.lt sako R. Karbauskis. Kartu jis pripažįsta teiravęsis premjero, kodėl kai kurie sutarti dalykai neįrašyti į vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. LVŽS pirmininko teigimu, S. Skvernelis šitai paaiškinęs, o tokių į ateitį nukeltų dalykų, kaip alkoholio kontrolės griežtinimas, pereinant prie specializuotų parduotuvių, vyriausybė esą techniškai nespėtų įgyvendinti šiemet. „Tad su gražia šypsena veide jis (S. Skvernelis – LRT.lt) pasakė, kad šiais metais nebus”, – vaizdingai aprašė R. Karbauskis. – Ką išskirtumėte kaip pagrindinius Seimo pavasario sesijos darbus? Kaip jie atspindės šiomis dienomis aktyviai linksniuojamą vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą? – Tai ir švietimo reformos klausimai, vaiko teisės, alkoholio kontrolė, valstybės valdymo sistemos reforma, Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymas, kiti klausimai. Daug darbų ir įstatymų, pateiktų prezidentūros, vyriausybės, Seimo narių. Kaip tik dabar prasideda tikras darbas: šis Seimas pradės priiminėti savo – ir šios vyriausybės – rengtus įstatymus. Nebeturėsime rudens sesijos situacijos, kai tiesiog bandėme taisyti ar priiminėti praėjusios kadencijos Seimo rengtus įstatymus. – Kritikai sako, kad jūs atsitraukiate nuo kai kurių savo garsių pažadų, kaip antai labai griežta alkoholio kontrolė, ministerijų perkėlimas į Kauną ir kt. – Netiesa, kad mes atsitraukiame. Sprendimo atsitraukti nėra, o tai, kad neįrašyta į vyriausybės veiksmų planą, nereiškia, kad tų klausimų nebus. Veiksmų plane daugelis dalykų neįrašyti – reikia žiūrėti į vyriausybės programą ir mūsų rinkimų programą. Galbūt kas nors norėtų, kad mes to nepadarytume. Kalbėjausi apie tai su premjeru – kodėl neįrašyta tai, ką mes esame aptarę? Buvo pasakyta (ir tai tiesa), kad valstybės valdymo struktūros reforma – labai platus dalykas, kurio neįmanoma surašyti tokiame dokumente. Tai turėtų būti atskiras didelis dokumentas. Buvo šnekama ir apie vienos ministerijos galimą naikinimą, ministerijų perkėlimą į vieną pastatą. Premjeras tą sakė, tik nežinau, ar jį norėta girdėti. O dėl alkoholio kontrolės – nežinau, kas kur atsitraukė. Galbūt kas nors labai norėtų, kad atsitrauktų. Bet aš negirdėjau ketinimų atsitraukti, Seime jų nėra. – Specializuotos parduotuvės tarsi atidėtos neribotam laikui… – Na, žinote, jei pasakymas, kad šiais metais nebus specializuotų parduotuvių, yra atidėjimas neribotam laikui, tai čia tik toks traktavimas. Premjeras pasakė, kad specializuotų parduotuvių nebus šiais metais. Ar tai reiškia, kad [atidėjo] neribotam laikui? Techniškai neįmanoma padaryti taip, kad šis sprendimas įsigaliotų tais pačiais metais, kai priimamas. Tad su gražia šypsena veide jis pasakė, kad šiais metais nebus. Aš tikiuosi, kad sprendimas bus, bet tai nereikš, kad šiais metais bus padaryta: reikalingas pereinamasis laikotarpis, konkursai, investicijos, dideli pokyčiai. – Ką darysite su kaimo parduotuvėmis, prekiaujančiomis alkoholiu? Naikinsite ar paliksite? – Ką reiškia – naikinsim? Tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra daug, bet ten, kur alkoholio mažiau vartojama, parduotuvėse didėja apyvarta. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta – jei jis mažiau vartoja alkoholio, vadinasi, turi daugiau pajamų. Jis gali daugiau laiko skirti darbui (nebūtinai visais atvejais). Vartojimo krepšelis yra toks, koks yra, ir jei net ne visais atvejais to mažiau alkoholio vartojančio žmogaus pajamos išauga, vis tiek jis tą krepšelį naudoja vartojimui, vis tiek perka. Mano turimais duomenimis, ten, kur alkoholio vartojimas smarkiai mažėjo, kur jo pardavimai smarkiai krito, augo saldainių ir kitų dalykų pardavimai. Vadinasi, tas žmogus, kuris anksčiau daugiau išgerdavo alaus ar degtinės, savo vartojimą nukreipia į dalykus, susijusius su vaikais ar anūkais. Ten, kur įvyko tokie radikalūs alkoholio vartojimo pokyčiai (man žinomais atvejais), apyvarta augo. – Ar žmonės nepuola ieškoti naminukės, kai alkoholio nelieka parduotuvėje? – Ten, kur žinau, neieško. Kaimo vietovėse neįmanoma nežinoti, kas parduoda naminukę. Kiekvienas žmogus, net vaikas gali pasakyti, kur parduodama nelegali degtinė. Reikia labai didelių pastangų, kad nesužinotų policija. Arba policijos nenoro atlikti savo pareigą. Šnekėti apie kaimo vietoves, apie kurias jūs klausiate, ir nelegalią alkoholio prekybą jose galima tik tose vietose, kur visa bendruomenė, įskaitant policiją ir seniūniją, yra visiškai apakusi. Nes ten neįmanoma taip pasislėpti, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Kad policininkai gerai atliktų savo pareigas ir jiems net nekiltų kitokių minčių, galime imti pavyzdį iš estų. Ten policininko vidutinis atlyginimas, atrodo, yra 1 tūkst. eurų. Jie eina ta kryptimi, kad noras šnekėti apie kyšius ir nenoras policijai atlikti savo pareigas nė nekiltų, nes policininkai brangintų savo darbą. Ir tada nelegali prekyba alkoholiu jau būtų organizuota nusikalstama veika, o ne Marytės ir Onutės naminukė. – Tai vis dėlto tvirtai laikysitės savo nuostatos drausti prekybą alkoholiu kaimo parduotuvėse? – Kaimo parduotuvės niekaip neatitiks specializuotoms parduotuvėms keliamų reikalavimų. Bet šnekėjimas apie tai, kad tos parduotuvės neišsilaikys, neparduodamos alkoholio, yra lazda su dviem galais. Žmonės, kurie taip šneka, puikiai suvokia, kad dalis jų klientų po kelių mėnesių ar kelerių metų tiesiog pragers savo kepenis ir numirs. Negalime nesuprasti, kad visuomenė turi keistis. Dabar jau užaugo vaikų, nemačiusi blaivių tėvų, karta. Kai kurie jų neturi net tiek intelekto, kad galėtų emigruoti: nemoka kalbų, nesugeba dirbti. Tai – labai žiauri situacija. Reikia suvokti, kad, jei kaimas nustos gerti… Na, „nustos” – ne tas žodis: sakykime, jei mažiau gers. Jei mažiau gers ir pradės daugiau dirbti, visiems bus tik geriau. Tie pavyzdžiai, kuriuos žinau, įrodo, kad nauda kaimo parduotuvėms yra daug didesnė, kai alkoholio dalis vartojimo krepšelyje mažėja. – Žmonės balsavo už LVŽS, tikėdamiesi didesnės paramos regionams. Kaip parama regionams bus matyti jūsų artimiausiuose politiniuose sprendimuose? – Nenoriu dabar gilintis į vyriausybės veiksmų planą. Jis nėra baigtinis ir jame daug dalykų, kurių tiesiogiai nesimatys. Kalbant apie mokesčius, regionai turėtų turėti naudą iš to, kad pritraukia darbo vietų, verslą. Po Andriaus Kubiliaus reformų visą savivaldybių surinktą perviršį pasiimdavo į biudžetą. Tai panaikino savivaldybių finansinę motyvaciją pritraukti naujų darbo vietų, verslą. Dabar visa tai norima atkurti. Tai – vienas sprendimas. Antras sprendimas – susijęs su sveikatos apsauga, švietimu, kultūra. Norime keisti mokyklų finansavimo sistemą tam, kad atsirastų daugiau lankstumo ir būtų galima išsaugoti kaime išlikusias mažesnes mokyklas. – Išsaugoti, net kai tuose kaimuose beveik nelieka žmonių? Kaip ir paštą? – Nesakau, kad reikia išsaugoti mokyklą, kai nebėra mokinių. Bet šiandien uždaromos mokyklos, kuriose yra, pavyzdžiui, 100 vaikų. Galiu paminėti ne vieną tokį faktą. Kai kuriose savivaldybėse bandoma išsaugoti mokyklas su trisdešimčia vaikų. Bandoma daryti viską, kad vaikas toje bendruomenėje liktų kuo ilgiau – šalia savo šeimos. Skandinavų principas – kad ne mokinys eitų „pas mokyklą”, o mokykla eitų pas mokinį. Žinoma, kol valstybė gali sau tai leisti, o mes juk nesame turtinga valstybė, kuri gali elgtis taip, kaip suomiai (skiriasi ir gimstamumo skaičiai). Bet šiuo atveju yra infrastruktūra, į ją investuota. Po demografinės duobės juk būna pakilimas. Tarybos žiūrėdavo mokinių krepšelių skaičių ir turėdavo dengti skirtumą iš biudžeto. Iš biudžeto paimti tiesiog nėra variantų, kaip ir uždirbti papildomų lėšų. Ir jie priima sprendimus, nebandydami galvoti apie tai, kas bus po trejų ar ketverių metų. Šiandien, jei yra 30 tūkst. eurų duobė, mokykla uždaroma, nes nėra iš kur paimti pinigų. Taip mes naikiname kaimus – paliekame be mokyklos, pašto, kultūros namų, ambulatorijos. Kas tame kaime gali gyventi? – Bet juk pagrindinė priežastis – demografinė: žmonės tiesiog išvažiuoja ir išmiršta. – Suprantu, bet šnekame apie tai, kad turime priimti sprendimus, kurie padidintų gimstamumą. Apie tai kalbame nuolat. Kokie turėtų būti kardinalūs sprendimai, kad šeimos turėtų daugiau vaikų ir galėtume jas paremti? Bet jei ir vykdytume tai, kaip to pasiekti, jei nėra infrastruktūros? Jei nėra motyvacijos žmogui gyventi kaimo vietovėje, nes nėra jį aptarnaujančios infrastruktūros? Pagrindinis tikslas – kredituoti regionuose būstą įsigyjančius jaunus žmones. Šiandien, vertinant pajamas ir išlaidas Vilniuje ir Jurbarke, matyti didelis skirtumas. Bet, pakeitus pajamų palaikymo ir investicijų pritraukimo sistemą, regionai gali tapti patrauklūs. Jei nesugebėsime to įgyvendinti, turėsime tuščius regionus. Ir Raimondo Kuodžio žodžiai apie du miestus ir pensionatą taps kūnu. Esame labai netoli to. Dar turime savivaldybių, kuriose beveik visa infrastruktūra yra išsaugota. Bet nebėra žmonių tiek, kiek buvo. – Bėga pirmiausia ne dėl nykstančios kaimų infrastruktūros, o todėl, kad nepatenkinti gyvenimu regionuose, uždarbiu, galimybėmis. – Taip, dėl to nesiginčysiu. Bet turėjau omenyje, kad ten, kur nebėra infrastruktūros, tiesiog nebeįmanoma gyventi. Gerai, jei tai kurortinė zona, kur gera praleisti savaitgalį dėl gražios gamtos. Bet kalbame apie daugumą regionų ir darbo vietas juose – tas vietas, kur anksčiau gyvendavo, tarkime, 2 tūkst. žmonių ir kur nelieka absoliučiai jokios infrastruktūros. Tos bendruomenės nebegali pasipildyti. – Kokia prasmė išlaikyti infrastruktūrą, investuoti, jei vis tiek nėra darbo vietų ir padorių algų? – Tai susiję dalykai. Jei nesaugome infrastruktūros, tai visos mūsų pastangos remti socialiai

Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho įkurtos partijos – prie išnykimo ribos?

Kas laukia Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ Vytenis Radžiūnas,www.lrt.lt Norėdamos visiškai neišnykti iš Lietuvos politinio gyvenimo Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ turi užimti aiškią vertybinę poziciją, be to, reikėtų pagalvoti apie stipresnius vadovus. Tokius patarimus šioms dviem politinėms jėgoms, kurios yra nukritusios į reitingų dugną, duoda LRT.lt kalbinti pašnekovai – politologas Mažvydas Jastramskis ir ryšių su visuomene specialistas Arijus Katauskas. Paskutinė „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta bendrovės „Vilmorus“ apklausa rodo, kad Seimo rinkimuose trys partijos neperžengtų 5 proc. barjero – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, Darbo partijos (DP) bei „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) reitingas siekia tik apie 2 proc. Gausiausia Lietuvos politine jėga įvardijama Darbo partija, kuri vienija daugiau kaip 20 tūkst. narių, praėjusių metų rudenį neįveikė 5 proc. barjero daugiamandatėje apygardoje ir nepateko į Seimą. Maža to, jos lyderiai ir vienmandatėse apygardose patyrė fiasko. Po nesėkmingai susiklosčiusių rinkimų partijos vadovo postą paliko Valentinas Mazuronis, o naująja Darbo partijos pirmininke gruodį išrinkta Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė. Tačiau net keli DP lyderiai nusprendė, kad jiems su naująja vadove ne pakeliui, ir paliko partiją. „Nauja partijos pirmininkė išdėstė savo požiūrį į partijos perspektyvą, veiklą ir panašiai. Aš manau, kad mūsų bioritmai nesutampa (...) Man su Ž. Pinskuviene nepakeliui“, – BNS teigė V. Mazuronis. Netrukus apie pasitraukimą iš šios partijos pranešė ir jai laikinai vadovavęs Vytautas Gapšys. Tuo metu partija „Tvarka ir teisingumas“, kuriai kai kurie politologai pranašavo nepatekimą į Seimą, peržengė reikiamą 5 proc. barjerą ir iškovojo 8 mandatus. Nepaisant to, kad partija rinkimų rezultatais buvo patenkinta, šią partiją paliko jos pirmininkas Rolandas Paksas. Partijos vairas perduotas Remigijui Žemaitaičiui. „Darbiečiai“ taps „zombių“ partija? Ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas LRT.lt sako, kad, vertinant šias dvi partijas, matomas vienas aiškus dalykas – jos nebeturi jokio visuomenės dėmesio. „Tikrieji šių partijų lyderiai pasitraukę, o naujieji lyderiai, nors ir žinomi, toli gražu negali lygiuotis į prieš tai buvusius. Viešojoje erdvėje šių partijų faktiškai nematome. Visos jos išgyvena laikotarpį, kai neturi nei metodų, nei įrankių gauti kokio nors visuomenės dėmesio“, – apibendrino A. Katauskas. Visa ši situacija, pasak ryšių su visuomene specialisto, neleidžia tikėtis, kad kažkuri iš šių partijų gali užsidirbti didelių pliusų ar pasikelti reitingus, nes tam esą reikia stiprių politikų ir stiprios komunikacijos. „Šios partijos jau turėjo savo galimybių, o dabar rinkėjai visas viltis sudėję į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS). Ar gali atsirasti naujas stiprus lyderis DP, ar TT lyderis R. Žemaitaitis gali sėkmingai komunikuoti ir rinkti reitingo balus artimiausiu metu? Kol kas tuo abejoju. Visą iniciatyvą yra perėmusios kitos parlamentinės partijos – liberalai, konservatoriai, socialdemokratai“, – dėstė A. Katauskas. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas M. Jastramskis sako, kad Ž. Pinskuvienės išrinkimas „darbiečių“ pirmininke buvo didelis minusas. „Ji yra reitingų apačioje pagal palankių ir nepalankių vertinimų santykį. Galbūt kažkas Širvintose ar aplinkiniuose rajonuose ją vertina gerai, bet visoje Lietuvoje vertinimas labai neigiamas. Stipresnis žmogus, lyderis galėtų pakelti krizės ištiktą partiją, bet panašu, kad ta struktūra iš inercijos nyksta ir labai sunku kalbėti apie DP ateitį“, – LRT.lt komentavo M. Jastramskis. Pasak TSPMI politologo, partijoms, kurios nepatenka į parlamentą, yra keli galimi veiksmų scenarijai. Pirmas scenarijus – prie kažko prisijungti. „Logiškai žiūrint, DP šiuo metu realiausia būtų prie kažko prisijungti, jei kas nors norėtų su jais jungtis. Antras scenarijus galėtų būti sėkmingas grįžimas, tačiau, esant tokiai „darbiečių“ situacijai, tai padaryti būtų sudėtinga. Manau, kad DP lieka variantas kelerius metus būti „zombių“ partija, kurioje narių stipriai sumažėja, bet kažkas palaiko tą gyvybę ir partija turi narių savivaldybėse“, – kalbėjo M. Jastramskis. Ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas abejoja, ar DP susijungus su kita politine jėga iš to būtų galima gauti naudos. „Nepamenu atvejo, kada jungimasis įvyktų sėkmingai ir kažką duotų. Turbūt tai buvo į naudą tik jungiantis Lietuvos demokratinei darbo (LDDP) ir Lietuvos socialdemokratų (LSDP) partijoms“, – primena A. Katauskas. TT turi stipresnes pozicijas? „Tvarkiečiai“, M. Jastramskio teigimu, skirtingai nuo DP, gali užimti kažkokį vertybinį vektorių. Pasak politologo, jie gali bandyti būti radikaliais dešiniaisiais. „Aišku, jiems tas dalykas gali būti kiek sudėtingas, nes to turi ir LVŽS bei konservatoriai. Bet jie galėtų užimti euroskepticizmo nišą. Svarbus ir lyderio klausimas, nes R. Žemaitaitis nėra ta figūra, [kuri ištemptų partiją]. Duomenys apie žmonių populiarumą rodo, kad daugelis netgi nežino R. Žemaitaičio. Kita vertus, Lietuvos rinkėjai balsuoja labai nestabiliai, o naują partiją įkurti sudėtinga, todėl nereikia atmesti galimybės, kad TT ir DP struktūromis gali kas nors pasinaudoti. Galbūt į šias partijas gali ateiti naujas ar populiaresnis politikas arba šios partijos gali susijungti“, – svarsto M. Jastramskis. Lyginant R. Žemaitaitį ir Ž. Pinskuvienę, daugiau potencialo, pasak M. Jastramskio, turi TT vedlys. „Manau, kad R. Žemaitaitis turi daugiau erdvės kurti, keisti partijos įvaizdį nacionaliniame lygmenyje. Ž. Pinskuvienė po to, kai žiniasklaidoje buvo nemažai kalbėta ir rašyta apie jos valdymo metodus Širvintose, nemanau, kad turi tokių galimybių“, – LRT.lt sakė TSPMI politologas. Savo ruožtu ryšių su visuomene specialistas A. Katauskas teigia, kad krypti į euroskepticizmą ir gauti iš to naudos „tvarkiečiams“ gali būti sudėtinga, nes daugelis lietuvių teigiamai nusiteikę Europos Sąjungos (ES) atžvilgiu. „Nebent įvyktų netikėtų pokyčių. Tačiau pripažinkime, kad, įvertinus viską, šioje partijoje nėra charizmatiškų žmonių, kurie galėtų didinti partijos matomumą. Jiems reikia rasti būdų išeiti į plačiąją žiniasklaidą, socialinius tinklus. Tik taip gali pasiekti rinkėją. Eteris dabar uzurpuotas ir šioms dviem partijoms jame vietos nėra. TT turi net savo frakciją Seime ir jie turi galimybę pasirodyti viešojoje erdvėje. Rinkimai baigėsi, prasideda nauji rinkimai – netrukus įvyks prezidento, savivaldybių tarybų rinkimai, kurie bus taip pat labai svarbūs. Abi šios partijos turi stiprias struktūras. Kol kas matau stipresnes TT pozicijas. DP pasiekė dugną ir ji turėtų daryti agresyvius ir stiprius žingsnius, kad atgautų bent dalį savo turėtų pozicijų“, – LRT.lt komentavo A. Katauskas....

Vyriausybė pristatys, kaip žada įgyvendinti savo programą. Opozicija ją kritikuoja dėl nekonkretumo

www.verslaspolitika.lt; LRT.lt Vyriausybė Seimo valdančiajai koalicijai pristatys, kaip žada įgyvendinti savo programą. Gruodį patvirtintai programai pritarė dauguma parlamentarų, tačiau opozicija ją kritikavo dėl nekonkretumo. Parengti vyriausybės programos įgyvendinimo planą per tris mėnesius nuo jos patvirtinimo įpareigoja įstatymai. Plane, kurį paviešinti žadama po pristatymo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų frakcijoms, turėtų būti aiškiai sudėliota, ką ir kada nauja vyriausybė atliks. Gruodį patvirtintoje programoje, pasak premjero Sauliaus Skvernelio, didžiausias dėmesys skiriamas socialiniams klausimams, žadama mažinti alkoholio ir tabako prieinamumą, įgyvendinti švietimo reformą, pertvarkyti valstybės įstaigas. Opozicijos atstovai yra sakę, jog programoje trūksta aiškumo, kaip nurodyti tikslai bus pasiekti, be to, nemaža dalis prieš rinkimus duotų pažadų ir programos punktų skiriasi. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis  Seime vykusioje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“. sakė, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 proc. Mokytojai, policininkai, medikai, dėstytojai gauna itin mažus atlyginimus, todėl ištisi sektoriai išsigimsta: plinta korupcija arba krinta kokybės lygis. Viską vainikuoja bendras neteisingumo jausmas ir milžiniškas emigracijos lygis. Ekonomistas teigia, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe. „Darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas. Galiu pailiustruoti, kad darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas“, – sako R. Kuodis. Lietuvos politikai, pasak ekonomisto, orientuojasi į jiems patogesnius skaičius – tai yra noriai diskutuoja apie BVP augimą vienam gyventojui, bet užmiršta neigiamus veiksnius, kurie jiems nepatinka: pavyzdžiui, emigraciją, neteisingumą, korupciją, skurdą, pajamų nelygybę ir panašiai. Remiantis R. Kuodžio pranešimu, Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos: Vilniaus ir likusioji. Vilniaus ir regiono ekonomika apima daugiau nei 40 proc. visos šalies ekonomikos (artėja prie 50 proc.), sostinėje pajamų vidurkis pusantro karto viršija šalies vidurkį. „Tai tikrai yra atskira ekonomika. Kodėl jai taip gerai santykinai sekasi? Todėl, kad turi labai neblogą demografinį ciklą, kuris labai svarbus. Politikai ignoruoja tuos dalykus tiek svarstydami apie vieną didžiausių tragedijų, emigraciją, tiek net ir kalbėdami apie Darbo kodeksą. Paklausos – svarbiausio veiksnio verslui vystyti – klausimas iš esmės yra ignoruojamas“, – sako R. Kuodis. Pasak ekonomisto, Vilnius yra gero paklausos ciklo pavyzdys: žmonių sostinėje ne mažėja, o netgi daugėja palyginus su tuo,kas buvo prieš 20 metų....

Vokietijos kanclerę sudomino Lietuvos vyriausybės reformos

LRT.lt Ketvirtadienį lankydamasis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sostinėje Berlyne ministras pirmininkas Saulius Skvernelis susitiko su šios šalies kanclere Angela Merkel ir aptarė Lietuvos vyriausybės planuojamus pokyčius šalyje bei dabartinę situaciją regione, skelbiama Vyriausybės pranešime žiniasklaidai. Vienas iš pirmųjų kanclerės A. Merkel klausimų premjerui buvo apie vyriausybės vykdomas ir būsimas reformas. Ministras pirmininkas akcentavo darbo rinkos modernizavimą, siekį pritraukti investicijas iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas yra sukurti konkurencingiausią ir patraukliausią investicinę aplinką Baltijos valstybių regione. Susitikime aptarta ir Lietuvoje planuojama viešojo sektoriaus pertvarka siekiant kuo didesnio skaidrumo bei aktyvesnės kovos su korupcija. Kanclerė domėjosi vidinėmis Lietuvos problemomis, jų sprendimo būdais ir gyventojų nuotaikomis šalyje prasidėjus šiems pokyčiams. A. Merkel pasidžiaugė, kad Lietuva ir Vokietija neturi rimtos dvišalės problemos, kurią nedelsiant reikėtų spręsti. Susitikime didelis dėmesys buvo skirtas naujai statomos Astravo atominės elektrinės temai. Kanclerė pritarė premjero S. Skvernelio išsakytai pozicijai, kad šios statybos yra ne tik Lietuvai ir Baltarusijai, bet ir visai Europos Sąjungai aktualus klausimas. Taip pat kalbėta apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą dujų rinką, Lietuvos ir Lenkijos santykius bendradarbiaujant dėl pastarosios prisijungimo prie ,,Rail Baltica” projekto, aptarta saugumo situacija regione, būsimos Rusijos karinės pratybos „Zapad“. S. Skvernelis patikino, kad Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos partnerių Europoje. Jis išreiškė viltį, kad tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas visais lygiais tarp abiejų valstybių ir toliau bus tęsiamas. „Tikimės Vokietijos lyderystės Europoje dabartiniu sudėtingu laikotarpiu. Lietuva yra patikima Vokietijos sąjungininkė, todėl esame pasiruošę palaikyti glaudžius ryšius ir diskutuoti svarbiais tarptautiniais klausimais“, – teigė S. Skvernelis.

S. Skvernelis Vokietijoje kritikuoja „Nord Stream 2“

LRT.LT  Vaidotas Beniušis, BNS Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį Berlyne susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel žada daug dėmesio skirti skirti energetikos klausimams – elektros sistemų sinchronizacijai su Vakarų Europa ir Baltarusijos atominės elektrinės saugumui. Anot S. Skvernelio, Vokietija gali padėti Astravo jėgainės problemą paversti svarbia ES darbotvarkės dalimi. Pasak ministro pirmininko, Berlynas taip pat gali daryti įtaką Lenkijai, kad ši prisidėtų prie Baltijos šalių siekio atsijungti nuo Rusijos energetikos sistemos. Lietuvos Vyriausybės vadovas teigia išsakysiąs susirūpinimą dėl planų Baltijos jūroje išplėsti Vokietiją ir Rusiją jungiantį „Nord Stream“ dujotiekį, kuris, anot kritikų, bus žalingas Ukrainai kaip tranzito šaliai ir padidins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių vadovai taip pat turėtų aptarti britų pasitraukimą iš ES ir migracijos klausimus. Lietuvos premjero teigimu, spręsdama iššūkius ES turėtų aiškiai parodyti, kad ji neina link federalizmo, o sprendimai priimami valstybių narių konsensusu, užuot naudojant spaudimą. Kaip blogą pavyzdį jis pateikė bandymą šalims primesti privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą, pagal kurį valstybė būtų įpareigota priimti dalį atvykėlių. – Su Vokietijos kanclere kalbėsite apie iššūkius ES. Ar Rusijos, radikalių islamistų keliama grėsmė, ekonomikos problemos, „Brexit„as kelia ES dezintegracijos pavojų? – Ir taip, ir ne. „Brexit„o mažai kas tikėjosi, bet, deja, procesas įsivažiuoja ir angliškos skyrybos įvyks. Tai turėtų suvienyti valstybes, kurios mato prasmę ir tikslą būti ES. Lietuva yra viena iš jų. Reikia taisyti klaidas, kurios paskatino euroskepticizmą. Nenoriu to vadinti Briuselio diktatu, bet atskiri reguliaciniai dalykai, taip pat populizmas, migracijos krizė ir prarastas saugumo jausmas kelia euroskeptiškas nuotaikas. Dabar yra galimybė įvertinti kelią, kurį nuėjo ES. Racionaliai mąstant, alternatyvų neturime, tai ir ekonominio, ir nacionalinio saugumo klausimai. – Jūs kalbate apie prasmę matančių valstybių vienijimąsi. Ar pritartumėt „dviejų greičių“ Europai, kad tik dalis šalių – galbūt euro zonos pagrindu – eitų link gilesnės integracijos? – Naudodami terminą „dviejų greičių Europa“ matome tam tikrą atskirtį. O ypač šiuo metu turėtume kalbėti apie vienybę, kad kiekvienas žmogus pajustų buvimo ES naudą ir kad nekiltų abejonių, kad tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga, o ne federacija, kad neinama link federalizavimo. – Ar norite pasakyti, kad valstybėms reikėtų pasiimti dalį galių iš Briuselio? – Neskubėkime kalbėti apie galių paėmimą ar atidavimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami konsensuso būdu, yra atsparūs. Jeigu bandoma daryti automatiniu prievartiniu būdu, tai iššaukia kitokias reakcijas. Kaip pavyzdį galime paminėti migracijos krizę. Laikantis solidarumo, atsakingumo principų ją pavyko daugiau mažiau suvaldyti. Matėme bandymus valstybėms narėms primesti, laužyti rankas, kalbėti apie automatinio mechanizmo sukūrimą – tai atstumia ir skatina dezintegraciją. – Tuo rankų laužymu užsiėmė ir šalis, kurioje esame – Vokietija? – Negalima taip įvardyti. Įvertinant naštą, kurią prisiėmė Vokietija, natūralu, kad ši valstybė turėjo teisę tikėtis tokio pat solidarumo. Tas mechanizmas, kuris buvo pasirinktas, yra perspektyvus. – Bet juk Vokietija neatsisako idėjos įvesti ir privalomą pabėgėlių kvotų mechanizmą. – Šiuo metu visiškai kitaip turime žiūrėti į šį procesą. Tokio mechanizmo atsiradimui priešinasi ne tik Vyšegrado valstybės ir Baltijos šalys. Perspektyvos tam tikrai nematau, o tai įneštų dar daugiau dezintegracinių procesų. – Vokietijoje žadate kelti klausimą dėl Baltarusijos atominės elektrinės saugumo. Ar iš Vokietijos galima tikėtis ko nors daugiau nei moralinės paramos? – Privalome paramos tikėtis ne tik iš Vokietijos. O Vokietija šiuo metu yra viena iš lyderių Europos bendrijoje, ypač po „Brexit„o lyderystės centras turėtų atsirasti čia. Tai nėra vien Lietuvos ir Baltarusijos problema. Tai yra ES ir Baltarusijos problema. Žinant Vokietijos galimybes ir įtaką Europos Komisijoje, Parlamente, tai ne vien moralinis palaikymas. Aiški žinia, kad turime spręsti ekonominius ir politinius santykius tarp ES valstybių ir Baltarusijos per Astravo prizmę būtų kitas atspirties taškas. Šitą problemą privalome padaryti regionine problema, kad ji neliktų vien Lietuvos problema. Kai bandoma įvardyti ir mūsų neprietelių, kad Astravo problema yra kažkokia Lietuvos vidaus politikos kova... – Būtent taip sakė ir Latvijos užsienio reikalų ministras. – Taip yra dėl to, kad mes čia Lietuvoje iš pradžių pabandome pigiai papolitikuoti, o paskui galvoti, kaip šitą klausimą kelti kitame lygmenyje. Lietuvoje padaryti žingsniai, kurie rodo, kad tai nėra jokia politinė kova, nebent kovoti visiems kartu dėl grėsmės, kuri yra 50 kilometrų nuo Vilniaus. – Kokią perspektyvą turės tie žingsniai – susitarimas nepirkti elektros iš Astravo AE, jei elektra atitekės per Latviją? – Yra perspektyvos. Tol, kol mes esame Rytų ar Rusijos sinchronizavimo tinkle, tai ta elektra tikrai tekės per kur nori ir iš kur nori. Jei norime kalbėti apie realų neįsileidimą elektros energijos iš trečiosiose šalyse pagamintų nesaugių jėgainių, turime spręsti sinchronizacijos klausimą. Tada galėtume kontroliuoti ir stebėti, iš kur į Baltijos šalių rinką ar Europos rinką patenka elektros energija. Įstatymas yra reikalingas, tai mūsų pozicijos aiškus pareiškimas ir techniškai tai padaromas klausimas. – Bet turbūt bus mažiausiai penkerių metų tarpas, kai Astravas veiks, o sinchronizacijos nebus? – Mes nežinome, kada jis pradės veikti. Klausimas, ar tie įvardijami 2019-ieji metai yra visiškai realūs. Bet mes turime daryti viską, kad jis nepradėtų veikti. Taip pat turime daryti lygiagrečiai viską, kad turėtume sinchronizaciją. Nėra ką slėpti, kad šiandien turime daug problemų. Baltijos šalių ketinimai kaip ir aiškūs, kryptys irgi nustatytos, per kur turi eiti, galimybių studija jau baigta ir atsakymai bus techniškai pateikti, bet reikia politinių sprendimų Lenkijos pusės. Vokietija galėtų paremti šitą projektą. Lenkija kaip argumentą pateikia infrastruktūros į Vokietijos pusę atnaujinimą. Manau, kad šitas projektas, kuris remiamas Europos Komisijos, turi būti įgyvendinimas. Sprendimo nepriėmimas dėl sinchronizacijos jį nutolina. Dabar kalbame apie 2025 metus. Jei įžiūrėsime alternatyvą per Taliną ar Helsinkį, tai dar penkeri metai. O jungiklį mums gali bet kada išjungti,. – Ar priekaištausite vokiečiams dėl „NordStream 2“ dujotiekio? – Mes šitą klausimą paminėsime, kad kalbant apie dujų rinką tai yra projektas, kuris kenkia vieningai dujų rinkai. Šitas klausimas bus keliamas, kad tai perteklinis projektas ir jis nenaudingas ES. Kalbėdami apie solidarumą, turime žiūrėti ne vienos valstybės ekonominių interesų, bet visos bendrijos ir nepamiršti, kad labai dažnai energetikos klausimai naudojami sprendžiant geopolitinius interesus. Tai vienas iš įrankių, kurį galima naudoti kalbant apie grėsmes, kurios kyla iš Rytų. – Norėčiau pereiti prie gynybos. Vokietija stumia bendros ES gynybos idėją. Kiek galima eiti toli, o kur yra riba, kuri gali sumažinti amerikiečių angažąvimasi Europai? – Visi pamatėme ir gavome aiškius signalus, ypač po rinkimų JAV, kad turime adekvačiai prisidėti. Turime investuoti į savo saugumą ir kalbėti apie kitas proporcijas. Tai negali būti alternatyva NATO ar dubliuoti NATO struktūrą, bet gynybos srityje bendradarbiavimas ES rėmuose kalbant apie resursų panaudojimą, pirkimus turi prasmę. – Ar batalioną karių Lietuvoje dislokuojantys vokiečiai gali padėti užpildyti ir oro gynybos spragas, pavyzdžiui, atsiveždami „Patriot“ raketas? – Apie detales nekalbėsiu, bet atgrasymo principas yra labai svarbus. Priešakinių dalinių buvimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra labai aiškus ženklas Rytų kaimynui. Tai ne tik simbolinis dalykas, bet ir reali karinė paspirtis ir tai tik stiprina mūsų saugumą. – Vokietijos žiniasklaidoje ypač plačiai nuskambėjo istorija, kai Lietuvoje buvo melagingai pranešta apie tariamai vokiečių karių išprievartautą mergaitę. Ar šiandien jau galite besti pirštu į šalį, iš kur kilo ši istorija? – Šiandien pirštu negalime besti į šalį, galime daryti prielaidas, kam tai naudinga ir kas tuo suinteresuotas. Tokių pavyzdžių matėme, kai Vokietijoje buvo iškeltos istorijos su pabėgėliais, kai tariamai irgi buvo seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tada paaiškėjo, iš kur. Yra bandymas diskredituoti sąjungininkų buvimo mūsų šalyse idėjas. – Ačiū už interviu. Gintauto Kniukštos nuotrauka...

V. Pranckietis 100 dienų Seimo darbą įvertino aštuonetu

  LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt „Visada Seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs. O kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina.<...> Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo“, – sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie svarbiausius šimtadienio darbus, sėkmes ir nesėkmes pokalbis laidoje „Dėmesio centre“. – Pone Pranckieti, vos pradėjęs eiti pareigas jūs šioje studijoje teigėte, kad svarbiausiais jūsų darbas bus gerinti Seimo įvaizdį. Panašu, kad nelabai pavyko – visuomenės apklausos rodo, kad žmonės kaip nepasitikėjo Seimu, taip juo nepasitiki ir toliau. Kaip manote, kodėl nesiseka? – Pirmiausia, ne 100 dienų darbo, o 100 kalendorinių dienų ten esame. Dirbome 66 dienas. Seimo įvaizdžio gerinimas ir toliau turėtų būti vienas pagrindinių uždavinių, nes tai yra tautos atstovybė. Ji yra tam, kad atstovautų žmonių interesus. Tą darant atsitinka visko. Seimo reputacija pati geriausia buvo tik Nepriklausomybės pradžioje, o po to ji visada buvo labai panašiame lygyje kaip dabar. Pakelti ją iš tokios daubos per trejetą mėnesių nėra taip paprasta. Norėti galima daug daugiau, bet tie posūkiai taip greit nepasidaro. – O jūs pats esate nusivylęs tuo, kaip reikalai pardėjo judėti vos Seimui pradėjus darbą? Turiu omenyje skandalus, kurių neverta detaliai analizuoti. – Nemanau, kad turėtume kuo labai nusivilti. Visada seimų pradžios būdavo įdomesnės. Nors anksčiau žadėjau, kad mes stengsimės būti tais, kurie nėra labai įdomūs, bet kaip ten mums pavyksta, tegul žmonės vertina. Mes dažniausiai matome ištransliuotus neigiamus dalykus, todėl norisi galvoti, kad Seimas dirba labai blogai. Tačiau, pažiūrėkime į tai, kas yra padaryta, o padaryta daug gerų darbų. Nevertinčiau vienareikšmiškai. Reputacijai nepakenkta taip, kad ji nukristų žemiau, nei kad buvo. – Kilus skandalui dėl Gretos Kildišienės automobilio nuomos jūs pareiškėte nepasitikėjimą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovu Romui Valentukevičiumi, paraginote jį trauktis iš pareigų, tačiau jis ir toliau eina savo pareigas, nori tinkamumą užimti pareigas pasitikrinti Seime. Ką tai rodo? – Tai rodo, kad jei jis ir norėtų atsistatydinti priimdamas mano nepasitikėjimą, tai jis to negalėtų padaryti be plenarinio posėdžio. Į neeilinę sesiją neplanavau to įtraukti, svarstėme visai ne tuos klausimus. Kitoje sesijoje, kovo 10 d. aš teiksiu šį klausimą Seimui ir manau, kad jei ponas R. Valentukevičius nepasirenka pats tokio kelio, tai padėsime jam pasirinkti. Labai tikiuosi Seimo pritarimo tokiam sprendimui. – Valdančiojoje koalicijoje atmosfera nėra pati geriausia. Apie tai garsiai kalba socialdemokratai. Visi kandidatai į socialdemokratų pirmininkus sako, kad koalicija nenaudinga, dėl jos reikės derėtis iš naujo, valstiečiai su socialdemokratais beveik nesitaria ir t. t. Kuo tai gali baigtis? Kaip situacija keisis po socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų? – Tikriausiai žinote, kad aš frakcijai nebepriklausau. Koaliciją aš pažįstu, matau koalicijos partnerių posėdžius, žinau kaip yra svarstoma. Jei vienas kuris asmuo (turimas mintyje Algirdas Butkevičius, – LRT.lt), kuris nepatenkintas savo šiandienine būsena pasako tokias emocingas frazes, tai dar nereiškia, kad tai yra visos partijos pozicija. Mes su jais labai normaliai kalbamės, svarstome klausimus, kokių tikėtis sprendimų ir sulaukiame net labai patyrusių žmonių patarimų tam tikrais klausimais. Kai kalbame apie Seimo vienybę, įvaizdį, tai pažiūrėkite, per neeilinę sesiją 116 parlamentarų balsavo už šiuos sprendimus. Tokią vienybę Seimas jau senai buvo parodęs. – Balsavimas dėl vaiko teisių nėra politinė vienybė. Vaiko teisių apsaugos įstatymas buvo atidėtas pavasariui, bet po 4 metų berniuko užmušimo savo paties namuose, dėl visuomenės spaudimo buvo sušaukta neeilinė sesija. Vadinkime daiktus savais vardais. – Tada vadinkime daiktus savais vardais – atidėtas buvo ne įstatymas, o tik pačios smurto sąvokos apibrėžimas. Nieko kito ten nebuvo. Kai buvo surengta neeilinė sesija, manęs taip pat žurnalistai klausė, kaip čia bus, pritars ar nepritars. Tada aš sakiau, kad tikiuosi, jog visi vieningai balsuosime. Taip ir buvo. – Politikui būtų politinė savižudybė balsuoti prieš antismurtinį įstatymą. – Tačiau turime sutikti ir su tuo, kad kritinėse situacijose pasiekiame tos vienybės. Pažiūrėkite į JAV ir Lietuvos sutartį dėl kareivių, dėl kariuomenės buvimo čia. Lygiai taip pat vienbalsiai nubalsavo, kad ją ratifikuoti. – O tame yra kažkoks didelis politinis konfliktas? – Viešojoje erdvėje buvo daug diskusijų apie tai, ar pažeidžiame Konstituciją ar ne. – Tokių panašių sutarčių jau yra ratifikuota ne kartą anksčiau. – Taip, bet vienbalsiai pritarta pirmą kartą. – Jūsų nuomone, tai įrodo, kad įvairiais politiniais klausimais Seimo dauguma ir opozicija yra vieninga? – Mano nuomone, tai rodo, kad kuomet reikia Seimas geba susitelkti. – Seimo opozicija nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio. Ką tai rodo? – Opozicijos nevieningumą. Jei jie susivienytų, tai lyderį išsirinktų. Dabar jiems trūksta vieno balso, to lyderio nėra ir labai gaila. O šiaip opozicija vis tiek dirba, dirba dalykiškai, konstruktyviai. Gal kai kada dėl įvaizdžio, bet dažniausiai – konstruktyviai. Džiaugiuosi, kad ten yra daug patyrusių politikų, iš jų galima daug ko pasimokyti. Jie savo darbą padaro. Kai sprendimai reikalingi, tie, kas yra opozicijoje, balsuoja už pozicijos pasiūlytus sprendimus. Tai lyg ir ne klasikinė politika. – Nors 100 dienų gan trumpas laikotarpis, bet kažkokias išvadas daryti galima. 10-ies balų sistemoje, kaip vertintumėte Seimo darbą, žiūrint į tuos lūkesčius, kuriuos jūs turėjote? – Aštuoni. – Taip aukštai? Kodėl? – Todėl, kad viską, ką reikėjo, mes priėmėme. Visi reikalingi įstatymai buvo priimti. – Jūsų ambicija 100 dienų nebuvo didesnė? – Vyriausybė savo planą pateiks dar tik kitą trečiadienį. Mes negalėjome vykdyti vyriausybės programos. Mes turėjome užbaigti tuos metus, kuriuos mums buvo palikusi kita dauguma. Reikėjo pataisyti ir patvirtinti biudžetą, reikėjo žiūrėti įstatymų įsigaliojimą, visa tai mes padarėme ir suspėjome laiku. – Daug iečių buvo sulaužyta dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, kuris iš esmės nebuvo pakeistas, nors partija ir turėjo tokių tikslų. Tai nebuvo klaida? – Tai nebuvo klaida. Buvo pasiektas kompromisinis sprendimas. Tada palankiai balsavo dauguma ir dalis opozicijos. – Ko jūsų partiečiai išmoko per tą 100 dienų? Iš G. Kildišienės skandalo, tų kompromisinių sprendimų ir t. t.? – Šiuo paminėtu atveju, tai sakyčiau, kad pasimokė atsakomybės. G. Kildišienė pasielgė atsakingai pasitraukdama. Manau, kad per daug Seimo kadencijų nebuvo tokių atvejų, kai Seimo narys taip staigiai priimtų sprendimą ir pasitrauktų. Manau, kad pamokė, jog negali būti vienareikšmiško sprendimo vienam asmeniui, kad sprendimai turi būti kolektyviški, labiau išdiskutuoti. Priėjome prie to, kad frakcijos viduje yra suformuoti lyg ir komitetai, kur yra svarstomi aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, kaip dabar miškų klausimas. Visi, kas supranta apie miškus, kas žino šitą problemą, susirinkę svarsto. Tai nereiškia, kad visi turi svarstyti. Socialius klausimus svarsto socialinis komitetas. Manau, kad kolegos išmoko dirbti labiau kolektyviai. Buvo išrinkta labai daug vienmandatininkų, daug atskirų žmonių, o dabar reikia dirbti komandoje. – Frakcija sumažėjo ne tik dėl G. Kildišienės, bet ir dėl Broniaus Matelio apsisprendimo. Jis kalba apie daugiau žmonių, kurie dreifuoja. – Jis taip kalbėjo prieš mėnesį, bet kaip matote, niekas nedreifuoja, tai manau, kad čia jo nuomonė. – Jūsų nuomone, nėra galimybių, kad frakciją artimiausiu metu paliktų kokie žmonės? Visi vieningi kaip uola? – Tokių galimybių visada yra, nes visi yra laisvi žmonės. Bet žmonės visada turi turėti savo tikslą. Ko žmogus pasieks išėjęs iš tos frakcijos? Tarkime, atsiskirtų 10 B. Matelio minimų asmenų. Kuo jie taptų? Atskira frakcija, kurie remia tą pačią frakciją? Ar bandytų jungtis prie ko kitko? – Jei teisingai supratau B. Matelio mintis, tai jie formuluoja grupę kaip tolesnę Sauliaus Skvernelio vyriausybės paramą atsiribodami nuo Ramūno Karbauskio politinės veiklos ir pareiškimų (tautiniai kostiumai, G. Kildišienės istorija ir pan.). – Jei jie remtų S. Skvernelio vyriausybę, tai mes ir esame tie, kurie ją suformavome. Dabar mūsų tikslas yra remti jų programą. Tai gal tas išsiskyrimas atrodytų formalus, tačiau neformaliai tai čia jokio išsiskyrimo, jei jie remtų tą pačią programą. – Tai tame jūs nieko blogo nematytumėte? – Aš neprognozuoju tokio dalyko. Nei skilimo, tai neturiu tokio matymo. Visąlaik kažkas iš pašalės bando sakyti, kad ten vyksta skilimas, kad koalicijoje skilimas. B. Matelis jau nebekalba iš vidaus, dabar jis išėjęs ir kalba iš pašalės. Jam patogu kalbėti, kad tokių, kaip jis yra daugiau. Turėtų tokie atsiskleisti. Gal jums kas nors atsiskleidė, bet man ne. Aš nežinau, kad kažkas veržtųsi išeiti. Aš tik ką kalbėjau apie motyvus. Ar žmogus turi tikslą? Jei ne, tai nežinau apie ką kalbame.

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi. Nori ištrinti iš žemėlapio Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai. Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas. Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją. Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui. Ministras, bet ne kunigaikštis Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“ K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs. Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis. Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki. Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių. Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje. Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“ Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių. „K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus. „ VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas. Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių. Pelnas – ne rodiklis? Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams. Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų. Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys: "Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų. Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus. Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui. Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos. O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita. Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug. Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją. Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys". Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje? Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas: ,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą. Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų. Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams. Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų. Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama. Reorganizavus urėdijas,

Socialinė įtampa Ukrainoje yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Trečiadienį Donecke per sprogimą žuvo vienas įtakingiausių Rytų Ukrainos prorusiškų separatistų kovotojų, bataliono „Somalis“ vadas Michailas Tolstychas, pravarde „Givis“. Separatistai dėl išpuolio kaltina Kijevą, o pastarasis – Kremlių. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas bet kokius kaltinimus griežtai atmetė. Apie pastaruoju metu smarkiai suintensyvėjusius susirėmimus Ukrainoje laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu. – Dėl „Givio“ mirties visi kaltina vieni kitus, bet atsakomybės, žinoma, niekas neprisiima. Kokia jūsų nuomonė apie šį įvykį? Ar tai gali būti Rusijos provokacija ar ukrainiečių operacija? R. Bogdanas: Manau tas žmogus išėjo ten, kur jo vieta. Viena vertus, tuo galėjo pasirūpinti Rusija. Vyko Adijevkos puolimas, o „Givis“ ten buvo lengvai sužeistas į koją. Nežinia, kaip ten yra, nes šiuo metu Rusija mažina savo karinį kontingentą, po truputį išvedinėja žemesnį sąstatą. Tokie žmonės kaip „Givis“ gali būti nevisiškai valdomi, todėl jį pašalinti galėjo rusai. Tačiau jis yra labai daug baisių dalykų pridaręs patiems ukrainiečiams. Šeštadienį kalbėjau su vienu iš „kyborgų“, kuris buvo Donecko oro uoste sausio mėnesį, kai jo draugai turėjo pasiduoti. Taip su priešu, kaip elgėsi šis žmogus, nesielgė niekas. – Pone Bruveri, kam tai buvo naudinga ir kas galėjo nuspręsti šio veikėjo likimą? V. Bruveris: Aš taip pat būčiau linkęs manyti, kad tai Rusijos specialiosios tarnybos ravi po truputį savo darželį. Reikia suprasti, kad tokie, kaip „Givis“ ar „Motorola“ ir kiti tokie odioziniai kadrai yra daugiau figūros televizijai. Tačiau, žinoma, ideologiškai tai yra stiprus smūgis. Visiškai neatmestina, kad ir Ukrainos specialiosios tarnybos tą galėjo padaryti. Jis buvo nužudytas pačioje bazėje, savo kabinete 6 ryto pro langą įšauto granatsvaidžio-ugniasvaidžio sviediniu, granata. Jei sakytume metaforiškai, tai atėjo, paskambino į duris, jis jas atidarė, jam paleido kulką į galvą, o užpuolikas išėjo nepastebėtas. Man sunku patikėti, kad tiek valios ir pasirengimo turėtų Ukrainos specialiosios tarnybos. Man tai labiau panašu į Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą arba kažką iš separatistų vidaus, iš savų. Vidaus įtakos sferų ir išteklių dalybos eina į pabaigą ir jos tampa vis žiauresnės. – Vėl įsiplieskę kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje dažnai siejami su naujuoju JAV prezidentu ir jo politika Rusijos atžvilgiu. Sutapimas ar ne, tačiau padėtis itin paaštrėjo po Dobaldo Trumpo pokalbio su Vladimiru Putinu. Ką apie tai manote? Kaip jūs vertinate tas versijas? L. Linkevičius: Mes sakėme, kad bus pereinamasis laikotarpis, kol JAV administracija įžengs į aktyviąją fazę, kol vyraus lyderystės stoka Europoje ir neapibrėžtumas, tol bus bandoma, blefuojama, tikrinama, kiek toli galima eiti. Mes ir anksčiau sakėme, kad taip bus, taip tik atsitiko. Dar prieš keletą dienų galėjome teigti, kad karinių veiksmų intensyvumas yra 2014 m. lygyje. Tiesa, Rusijos karių teritorijoje kiek mažiau, tačiau nuo sausio pabaigos jau žuvo 17 Ukrainos karių, iš viso apie 30 žmonių kartu su civiliais. Pagerėjimas Adijevkoje yra sąlyginis, padėtis labai neapibrėžta, sunkioji ginkluotė sukoncentruota tie siena. Padėtis mus verčia labai atidžiai stebėti. Labai svarbu rodyti politinę, moralinę paramą ukrainiečiams. Visai neseniai Briuselyje, susitikę su Ukrainos atstovais, vicepremjere Ivanna Klympush-Tsintsadze kalbėjomės apie visa tai. Aš pats telefonu dažnai pasikalbu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu. Klausiu jų, kuo mes galime padėti, o visi prašo vieno – politinio solidarumo ir paramos. Jie ne iš visur sulaukia tokių signalų, o jiems to labai reikia. Turime daryti tą, ką galime. Šiuo atveju, paramos generavime, buvome lyderiai ir turime išlaikyti visa tai, kad prisijungtų daugiau kolegų. Visuose Europos lyderių kontaktuose, NATO generalinio sekretoriaus, ES vadovų susitikimuose, pokalbiuose su Amerikos administracijos atstovais yra keliamas Ukrainos klausimas, tikrai tą žinau. Tam nemažai laiko skiriama, norima sulaukti labiau apibrėžtų atsakymų, kurių kol kas dar nėra. – Jūs pats, kuo tai aiškinate? L. Linkevičius: Yra parodoma, kas kontroliuoja situaciją, kaip visada, pademonstruojama iš jėgos pozicijų. Kartais ieškoma „išėjimo strategijų <...>. „Givio“ pašalinimas irgi galėtų būti dalis šiokios tokios kosmetikos, nes politinėse darybose reikia turėti argumentų. V. Bruveris: Aš manau, kad čia apskritai Rusija gali mėginti braukti „Minską2“ [Minsko susitarimą – LRT.lt] nuo stalo, vėl kurti naują atvejį Adijevkos pagrindu. Taip kurti naują situaciją, pastatyti ukrainiečius, vis dar juos remiančius Vakarus, tik kur kas labiau susiskaldžiusius ir fragmentuotus prieš naują situaciją, rodančią, kad štai mes bet kada galime padaryti, kad ir lokalinę, bet labai kruviną operaciją, taip demonstruodami, kad jėga ir pranašumas mūsų pusėje. Tačiau jei jie bandė tai daryti, manau, kad jiems nepavyksta, nes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės pasirengimas dabar ne tas. Negalvokime, kad šitos situacijos neišnaudojo Ukraina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu. Nors tragiškai tai skamba, bet šitas karas Ukrainai ir pačiam Kijevui visai į naudą, nes mobilizuoja visuomenę. Taip pat rodo, kas Rusija yra Vakaruose ir pačius Vakarus stato į kampą, jei jie būtų rimtai galvoję apie sankcijų „nuėmimą“. Grynai kariniu požiūriu, ukrainiečiai pasistumia į priekį ir tiems patiems separatistams ir juos kuruojantiems rusams rodo, kad jei jie tikisi kažkokių lengvesnių sprendimų, tai jie labai klysta. R. Bogdanas: Adijevka yra visai šalia Donecko. Kai ukrainiečiai išėjo į pramoninę zoną, tai padarė tam, kad nebūtų bombarduojami gyvenamieji namai. Jie praėjo truputį į priekį, tačiau tai yra dar arčiau centro. Per visą šitą konfliktą jie sugebėjo užimti naują placdarmą, kuris dengia strateginį kelią iš Horlivkos į Donecką, taip pat, jei jie ten stato sunkiąją artileriją, ji ten pasiekia „Donecko liaudies respublikos“ administracijos centrą. Tai toks yra karinis rezultatas. Šitos atakos išvakarėse V. Putinas telefonu kalbėjosi su D. Trumpu ir D. Peskovas pasakė, kad apie Ukrainą buvo nekalbėta. Tarkime, galėtume patikėti, kad bent jau nebuvo kalbėta taip, kaip norėtųsi. Be to, tuo pačiu metu, P. Porošenka buvo Vokietijoje, susitiko su A. Merkel. Kiek girdėjau, tai buvo labai palankus ir šiltas susitikimas, naudingas Ukrainai. – Ministre, pirmadienį Ukrainos klausimas buvo aptartas ir ES Užsienio reikalų taryboje Briuselyje. Kaip tokie kariniai veiksmai keičia politines nuostatas? L. Linkevičius: Man susidarė įspūdis, kad pozicija dar labiau konsolidavosi. Priežasčių yra daug, bet viena jų – tas neapibrėžtumas, užjūrio neaiškumas. Visi kolegos kalbėjo ir vertino labai panašiai. ESBO vardu kalbėjo Austrijos kolega, jo vertinimai buvo vienareikšmiški. Normandijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis kalbėjo daugiau mažiau taip, kaip visi. Mes neturėjome tikslo aptarinėti sankcijų, bet tai įvyko savaime. Tie, kurie kalbėjo, sakė, kad mūsų kriterijai nesikeičia, mes privalome pratęsti sankcijas. – Kaip keičiasi politinė padėtis Ukrainoje? Kurie politikai populiariausi? R. Bogdanas: Dar norisi užbaigti karinę temą. Jei ukrainiečiai anksčiau vis kalbėjo apie sankcijas, tai man dabar pradeda atrodyti, kad Ukrainoje bręsta toks ryžtas, kad tie vyrai, kurie yra fronte yra apšaudyti ir jie nebebijo kariauti, jie jaučia, kad turi pakankamai jėgos. Aš net baiminčiausi, kad sankcijų „nuėmimas“ galėtų sukelti tai, kad ukrainiečiai norėtų „atsiimti“, užbaigti šią istoriją, kad nebekabėtų ore. V. Bruveris: Vadovaujantys „kadrai“ vis dėl to sako, kad kepurėmis neužmėtysime, būtų per daug nuostolio, per daug civilių aukų. R. Bogdanas: O dėl politinės situacijos man susidarė įspūdis, kad pamažu brandinami Ukrainos priešlaikiniai rinkimai. – Julija Tymošenko vėl yra populiariausia politikė? R. Bogdanas: Taip. Sekmadienį dalyvavau Michailo Saakašvilio organizuojamame judėjime. Jau atiduoti dokumentai registruoti naują politinę partiją, kuri vadinsis „Naujų jėgų sąjūdis“. Jie atkuria tą pavadinimą, bet stengiasi konsoliduoti žmones iš įvairiausių sričių, įvairiomis politinėmis pažiūromis, svarbiausia, kad tie žmonės būtų antikorupciniai, kad jie būtų prieš tai, kas labiausiai pūdo Ukrainą. V. Bruveris: Manau svarbesnis politinis frontas Kijeve, nei karinis. Kariniame fronte daugmaž aišku, Ukraina gali ir pajėgi laikyti status quo, gal net pagerindama savo taktinę situaciją kai kuriose fronto zonose. Tačiau šiame kare svarbiausia Vakarų konsolidacija ir aiški sankcijų politika, sankcijų stiprinimas. Labai gaila, kad dabar tas sankcijų stiprinimas yra nerealus. Reikia, kad Rusijai kuo greičiau baigtųsi pinigai. O pačiai Ukrainai svarbiausias politinis frontas, kuriame nematyti atsinaujinimo, nesiformuoja į tikras politines partijas panašios politinės jėgos. Visos tos pačios politinės figūros scenoje – Rusijai į naudą. Jiems naudinga tokia užsistovėjusi pelkė, kuri tik didina nestabilumą ir visuomenės nusivylimą valstybe. L. Linkevičius: Vidinė socialinė įtampa yra žymiai didesnė, nei įsivaizduojame. Jaučiamas toks susierzinimas ir nepakantumas. Klausiau gero pažįstamo, žurnalisto Saviko Shusterio, kaip nuotaikos jo draugų, kurie kariauja fronte. Tai jis gana griežtai pasakė, kad mes parai paliksime savo pozicijas, nuvažiuosime į Kijevą, padarysime tvarką ir grįšime atgal kariauti. Gal jis, kaip žurnalistas kažkiek perdeda, bet yra labai daug įtampos. Šiuo atveju Rusijos pozicija yra protinga – laukti, kol ta įtampa subręs. Dabar kainos yra labai išaugusios, pavyzdžiui, už šildymą žmonės nemoka mokesčių – visiška suirutė ekonomikoje. Negalima sakyti, kad nėra kovos su korupcija, bet tai vis dar netenkina žmonių. Tas sukilimas gali bū

Ilja Laursas: „Sėkmingi startuoliai pasižymi didele tolerancija rizikai“

„Dabartinės kartos laukia dideli pokyčiai: virtuali realybė, daiktų spausdinimas, minčių skaitymas, dirbtinis intelektas. Šiose srityje 5 metų laikotarpiu atsiras labai daug naujų darbo vietų, – sakė vienas garsiausių Lietuvos verslininkų Ilja Laursas. – Šiandien visame pasaulyje su dirbtiniu intelektu susijusių darbo vietų yra labai nedaug, tačiau po 10 metų jų bus milijonas ir daugiau.“ „Renkantis karjerą šiose „karštose“ srityse, aplanko malonus pojūtis viduje, nes jauti, kad gali kažką pakeisti pasaulyje, o ne renkiesi tą kelią, kuriuo žmonės ėjo jau kelis šimtų metų. Taip pat, konkurencingumas yra aukštesnis, nes galima konkuruoti tokiame pačiame arba net aukštesniame lygmenyje su verslo senbuviais“, – KTU vykusioje paskaitoje studentams kalbėjo I. Laursas. Vienas žinomiausių verslininkų Lietuvoje ir pasaulyje, rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas bei vienas iš 25 Europos technologijų lyderių pagal „Wall Street Journal“ Ilja Laursas vasario 2 d. KTU „Santakos“ slėnyje studentams skaitė paskaitą „Kaip studijų projektą paversti startuoliu?“. Patarimas – domėtis viskuo ir daug dirbti Auditoriją iki paskutinės vietos užpildžiusiems studentams I. Laursas sakė: „Proto, disciplinos, informacijos paieškos ir pritaikymo, komunikacijos treniruotė, kuri vyksta Universitete, yra labai reikalinga tolimesniame žmogaus gyvenime ir karjeroje. Žinios bet kokioje veikloje sudaro tik keletą procentų, o visa kita yra motyvacija, komunikacija, įdirbis ir t.t.“ „Neseniai skaičiau labai įdomią knygą, – pradėjo pasakoti verslininkas. – Viena tos knygos tezių teigė, jog žmogus paprastai elgiasi labai neracionaliai, paskirstydamas „svorį“ tarp sprendimo „Ką daryti?“, nesvarbu, kur – gyvenime, karjeroje ar šiais metais, su vykdomuoju režimu, kada tu iš tikrųjų kažko imiesi ir darai.“ Universitete apsilankęs vienas garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų priminė studentams mokslininkų išvadas, kurios sako, jog planavimui to, ką ir kodėl darai, t.y. „investavimui“ į supratimą, optimalu skirti 15 proc. savo laiko, 5 proc. turėtų būti skirti nuolatiniam savęs patikrinimui, ar iš tiesų tai, ką darai, veda prie tikslo, o likusieji 80 proc. yra darbas, darbas, darbas. Paklaustas, ką darytų kitaip, jeigu šiandien tebebūtų studentas, entrepreneris patikino, kad pilną mėnesį, o ne 5 minutes, vieną paskaitą ar vieną mėnesį, skirtų bandymams surasti informacijos apie absoliučiai viską, bendraudamas su žmonėmis, naršydamas internete, įvertindamas vieną kitą karjeros galimybę, asmenines vertybes. „Taigi, jei metuose yra 12 mėnesių, 2 iš jų turi būti skirti veiklos planavimui, įvertinimui ir patikrinimui, o likusieji 10 – darbui“, – teigė I. Laursas. Sėkmė šypsosi nebijantiems rizikuoti Verslininko teigimu, dabartiniai startuoliai „veikia“, esant dvejoms žmogaus savybėms: tolerancijai rizikai ir supratimui. I. Laurso įsitikinimu, pirmoji yra įgimta: „Šiandien jau yra atrastas DRD4-7R genas (angl. Wanderlust gene), sukeliantis norą rizikuoti, ištirti naujas pasaulio vietas, kurti idėjas. Šį geną turintys 20 proc. žmonių populiacijos jaučia vidinį poreikį nuolat ieškoti, daryti, kažką naujo, jų negąsdina rizika.“ Visgi dauguma žmonių šio geno neturi ir jaučiasi komfortabiliau, turėdami prognozuojamą ateitį, o bet kokia rizika, kurią tenka prisiimti, sukelia neigiamas emocijas. Grįždamas prie antrosios savybės – supratimo – I. Laursas sako, jog sugalvoti idėją ir turėti vadovavimo savybių nepakanka geram startuoliui sukurti – reikia kasdienio ir sunkaus darbo. Jo teigimu, norint turėti pradinį atskaitos tašką, reikia įdėti bent tūkstantį darbo valandų. „Apibendrinant, tik tolerancija rizikai ir supratimas, o ne lyderystė, kvalifikacijos, idėjos, turi didžiausią reikšmę šiandienos startuoliams, nes jų veikimas yra paremtas nuolatinių rizikų prisiėmimu: nuo finansinių, iki asmeninių, iki verslo ir t.t.“, – vardijo I. Laursas. Finansinėse technologijose lenkia JAV „Nextury Ventures“ įkūrėjo teigimu, dominuojantis sėkmingų technologinių Lietuvos startuolių modelis šiandien – prototipo sukūrimas, išbandymas ir veiklos vykdymas nacionaliniu mastu, nes taip yra greičiau, ženkliai pigiau ir dėl mažos rinkos – daug lengviau. Verslininko teigimu, finansinių technologijų srityje Lietuva yra ypatingai pažengusi ir JAV lenkia 10-15 metų. „Atsiradus sėkmės „simptomams“, optimaliausias daugumos technologinių startuolių (angl. tech startups) pasirinkimas – plėsti veiklą užsienyje. Pagrindiniai tos plėtros centrai šiandien yra Silicio slėnis JAV, Londonas, Berlynas, Amsterdamas, kai kurie Skandinavijos miestai“, – sakė I. Laursas, pažymėdamas, kad sėkmė yra ekosistemos, o ne vieno žmogaus ar vienos kompanijos produktas. Anot pašnekovo, po 5-10 metų, ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos mastu, bus palankios sąlygos atsirasti startuoliams, veikiantiems finansinių technologijų, sporto technologijų, dirbtinio intelekto, robotikos, virtualios ir išplėstos realybės srityse. Noras kompensuoja žinių trūkumą „Nextury Ventures“ pradėjus bendradarbiauti su KTU, ne viena komanda, su kuria dirba fondas, sėkmingai vysto savo startuolius. I. Laurso teigimu, darbo su pradedančiosiomis įmonėmis spektras – platus: nuo nusistovėjusių ir toli pažengusių startuolių iki darbo su individais. „Beveik trečdalis tų, kurie kreipiasi į „Nextury Ventures“, konkrečių idėjų neturi, tačiau tai neužkerta kelio bendram darbui. Šiuo metu priimame apie 100 paraiškų per savaitę, – sakė I. Laursas. – Visgi, už idėją žmonės yra daug svarbesni. Motyvuotiems asmenims stengiamės padėti visapusiškai: nuo pagalbos, suburiant komandą, strategijos kūrimo, finansinių investicijų.“ I. Laursas pabrėžė, kad vienas atskaitos taškas, formuojant savo startuolį, yra noras sukurti kažką savo. Tačiau tik 20 proc. žmonių yra iš tiesų pasiryžę vardan to sunkiai dirbti: „Didelis noras gali kompensuoti bet kokį žinių trukumą, padėti įveikti problemas, su kuriomis teks susidurti ateityje.“ Verslininko nuomone, jeigu į turimą verslo idėją žmogus nepasiruošęs investuoti bent jau savo pastangų, tada kitos jo savybės ar susidariusios aplinkybės tampa visiškai nebesvarbiomis. Parengta pagal KTU pranešimą, KTU nuotrauka

S. Tamkevičius: kapitalizmą puoselėjanti politinė kultūra tarnauja Mamonai

Vladimiras Laučius, LRT.lt Jėzus pašaukė savo mokinius būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui jį nebus lengva, todėl klystų tikintieji, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Taip portalui LRT.lt sako buvęs Kauno arkivyskupas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris Sigitas Tamkevičius. „Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų“, – sako LRT.lt pašnekovas. – „Gyvenimo būdo“ rubrikose žiniasklaidoje demonstruojamas hedonistinis gyvenimo būdas atrodo vienintelis vertas dėmesio. O kur šiais laikais askezę pabrėžiančio gyvenimo būdo propaganda? Regis, net Bažnyčia šiais laikais vengia apie tai tvirčiau pakalbėti? – Jūs teisingai pastebėjote, kaip plačiai reklamuojamas hedonistinis gyvenimo būdas. Būtų pakenčiama, jei tai darytų tik geltonoji žiniasklaida. Pagundai rinktis lengvą ir savanaudį gyvenimo stilių pasipriešina tik nedaugelis. Neatsitiktinai ir velnias, kaip rašoma Evangelijoje, alkanam Kristui siūlė akmenis paversti duona. Šiandienėje Bažnyčioje sutinkame didelę įvairovę: nuo radikaliai sekančių Kristų iki balansuojančių tarp krikščionybės ir pasaulio dvasios. Tikrai šiais laikais daugiau kalbame apie mylintį Kristų, bet ne kryžių nešantį. Bažnyčioje aš pastebiu tam tikrą slinktį nuo grynosios askezės – pasninkų, apsimarinimų ir kitokių savęs varginimų praktikos prie tarnavimo ir meilės darbų. Mane ne mažiau už šv. Ignaco ar kurio kito šventojo naudotas askezės priemones žavi šv. Motinos Teresės iš Kalkutos tarnavimas vargšams ir mirštantiesiems. Pasiaukojantis tarnavimas yra pati gražiausia askezės forma, ir Bažnyčia ją ne tik skelbia, bet ir vykdo. Praėjusią vasarą pervažiavau Sibirą ir ten mačiau daugybę pavyzdžių, kaip Bažnyčios žmonės, palikę jaukius namus Europoje ir daug ko atsisakę asmeniniame gyvenime, pasišventę tarnauja vietiniams žmonėms. Esu įsitikinęs, kad šiandieniame pasaulyje apie askezę ne tiek reikia kalbėti, kiek ją vykdyti, gyvu pavyzdžiu liudijant, kad žmogus tampa laimingas ne savo norus tenkindamas, bet mylėdamas ir žmonėms tarnaudamas. – Kaip propaguoti tokią askezę pasaulyje, kuris pastatytas ant vartojimo, „apsišvietusio egoizmo“ ir godumo pamatų? Kaip gali krikščionybė taikiai sugyventi su kapitalizmu ir vartotojiška visuomene? – Taikus sugyvenimas su vartotojiška visuomene nėra Bažnyčios tikslas. Jėzus pašaukė savo mokinius, tai yra mus visus, priėmusius Jo Evangeliją, būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui Jį nebus lengva. Todėl klystų krikščionys, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų. – Kam tarnauja šiuolaikinis kapitalizmas ir jį puoselėjanti politinė kultūra – Mamonai ar Dievui? – Be jokios abejonės, ji tarnauja Mamonai. – Bažnyčia Lietuvoje daug kalba apie šeimos svarbą. Bet juk Kristus sako: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ Ar nėra prieštaravimo tarp šių Dievo Sūnaus žodžių ir nuolatinio dėmesio sutelkimo į vadinamąsias šeimos vertybes? – Prieštaravimo tarp Kristaus žodžių ir Bažnyčios angažavimosi šeimos vertybėms tikrai nėra. Jėzus, teigdamas, jog atėjo „sukiršinti sūnaus prieš tėvą“ etc., tik norėjo pasakyti, kad net artimiausi žmonės dažnai bus pasidaliję: vieni priims Jo Evangeliją, kiti – atmes. Mes, pergyvenę sovietmetį, matėme daugybę pavyzdžių, kaip tikinčių tėvų vaikai tapdavo marksistais ir, priešingai, komunistų vaikai tapdavo nuosekliais krikščionimis. – Viešojoje erdvėje kartojasi sentimentalumo protrūkiai dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų. Sakoma, kad jie daug geresni už žmogų, dėl juos ištinkančių negandų esą reikėtų labiau sielotis. Kaip vertinate šią meilės gyvūnams ir santykinės nemeilės žmonėms raišką? – Normalus žmogus myli ne tik žmones, bet ir jį supantį pasaulį, sykiu ir savo keturkojus draugus. Tačiau kartais žmogui nutinka negerų dalykų, ir jo emocijos susimaišo. Skaičiau vienos moters mintis, kuri teigia padariusi išvadą, jog niekam nereikia daryti gera. Tokią išvadą galima padaryti tik po didelio nusivylimo žmonėmis. O tuomet visą dėmesį lengvai galima perkelti tik į keturkojus draugus. Būtų labai blogai, jei juos mylėdami liktume akli ir kurti, kai šalia mūsų yra tiek daug kenčiančių ir nelaimingų žmonių. – Aldosas Huxley knygoje „Brave New World“ ir George`as Orwellas „1984-uosiuose“ pateikia du žmonijos nuosmukio scenarijus. Pagal Orwellą, barbarybę mums atneš valdžios priespauda ir jos įrankiai: prievarta, cenzūra, nelaisvė ir melas. Pagal Huxley, viso to nereikės: nebebus prasmės drausti knygas, nes nebeliks norinčių jas skaityti; bukins ne informacijos ribojimas, o jos perteklius; tiesa bus ne slepiama, bet paskandinta bereikšmių dalykų jūroje; žmonės bus valdomi ne skausmu ir baime, o malonumais. Panašu, kad teisus buvo Huxley. Štai kad ir krikščionybės likimas: jos įtaka mažėja, nors krikščionių niekas nepersekioja, nevaržo, protestantai ir katalikai nebežudo vieni kitų. Tikėjimą visuotinai žlugdo abejingumas ir pasišventimas malonumų pasauliui. Kokia krikščionybės ateitis Vakaruose, jei Huxley antiutopija išties panaši į mūsų tikrovę? – Negaliu nesutikti su Huxley samprotavimais, nes per savo gyvenimą spėjau pamatyti ir tikėjimo priespaudą, ir visišką laisvę. Priespaudos metais mačiau tikinčius mokinius, sugebėjusius tai priespaudai nenusilenkti. O šiandien matau (ir tiesiog verkti norisi), kaip jaunimas paskęsta visokios rūšies pigiuose gundymuose. Malonumų vaikymasis dažnai yra pavojingesnis už išorinę priespaudą. Apie krikščionybės ateitį nesiruošiu spėlioti, nes esu tikėjimo žmogus ir tikiu, kad niekada nepritruks ištikimų Jėzaus sekėjų. Istorijos tėkmėje aiškiai matomas bangavimas. Didelės medžiaginės gerovės supami žmonės pamažu pradeda nebevertinti tikrų dalykų ir pasineria į hedonizmą, tačiau po kuriuo laiko juo nusivilia, išgyvena savo gyvenimo beprasmiškumą ir vėl grįžta atgal. Toks yra šis Dievo pasaulis, kad klaidingi žingsniai atveda žmogų į aklavietę, kurioje jis gali žūti arba turi pasikeisti. Šis dėsnis veikia ir šiandienėje Europoje. Tik gaila, kad žmonės, nusivylę kairiuoju liberalizmu, kartais pasirenka labai radikalius gelbėtojus. – Jūsų paminėti kairieji liberalai šiandien vadina radikalais kone visus konservatyvesnių pažiūrų politikus ir rinkėjus. Už ką yra „Brexit“ šalininkai Britanijoje, Donaldo Trumpo rinkėjai Amerikoje, „Prawo i Sprawiedlivość“ rinkėjai Lenkijoje – už „radikalius gelbėtojus“ ar tiesiog už konservatyvią dešiniąją politiką? – Nusivylę žmonės dažnai pasisuka 180 laipsnių ir renkasi radikalius gelbėtojus. Tačiau tarp jūsų minimų rinkėjų, manau, yra labai daug palaikančių konservatyvią dešiniąją politiką. – Musulmoniškas pasaulis daugybę amžių kariavo su krikščionišku pasauliu. Šį karą pradėjo ne krikščionys: jų gyvenamas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje užgrobė musulmonai. Gerokai vėliau Osmanų imperijos kariuomenė buvo sustabdyta prie Vienos. Šiandien religinė, demografinė ir kultūrinė musulmonų pasaulio ekspansija tęsiasi, bet Bažnyčios atsakas į ją – susitaikėliškas, lyg krikščionybė labintų ją pamažu išstumiantį islamą. Kodėl? – Neabejoju, jei musulmonų pasaulis su ginklu brautųsi į Europą, jos valstybės atsakytų jėga ir dar kartą juos sustabdytų. Dabar padėtis yra kitokia. Gerovės supami europiečiai nenori savęs apsunkinti gausesnėmis šeimomis, o tuo metu musulmonų šeimos – gausios, ir jie laimi be karo. Prieš keletą metų Astanoje dalyvavau didelėje religinių lyderių konferencijoje, kurioje vienas musulmonų dvasiškis kalbėjo: „Mes Europą užkariausime be ginklų“. Ką gi, mums lieka tik dvi alternatyvos: arba išlaikyti savo krikščioniškas šaknis ir atitinkamai gyventi, arba susitaikyti su mintimi, kad ateinančios kartos bus priverstos priimti islamą. Bažnyčios laikysenos musulmonų atžvilgiu nevadinčiau susitaikėliška. Bažnyčia tikrai prarastų savo tapatybę, jei neištiestų rankos esantiems varge, nes jos misija yra ne tik nešti tikėjimą, bet drauge ir meilę bei gailestingumą. Todėl visai suprantamas popiežiaus Pranciškaus raginimas padėti imigrantams neatsižvelgiant į tai, ar jie yra krikščionys, musulmonai, drūzai, ar budistai. Pats nelemčiausias susitaikėliškumas vyksta politikų galvose, kai jie, atmetę Europos krikščioniškąsias šaknis, aklai gina idėjas, vedančias Europą į labai miglotą ateitį. – Kodėl girdime garsiai skambantį Vatikano balsą, kai reikia užtarti musulmonų pabėgėlius, bet to balso beveik negirdėti, kai Azijoje ir Afrikoje žudomi ir persekiojami krikščionys? – Nenorėčiau sutikti, kad popiežius tyli, kai yra žudomi krikščionys, ir kalba tik apie pagalbą pabėgėliams. Jis kalba apie vienus ir neužmiršta kitų. Tik man atrodo, kad žiniasklaida, medžiojanti sensacijas, greičiau pasigauna intriguojančius faktus, o tai, kas pastoviai vyksta, ją mažiau domina. Bangų ant Lesbo salos kranto išmestas negyvas vaikelis yra sensacija, o kad kažkur bažnyčioje susprogdinami besimeldžiantys krikščionys ar jiems nupjaunamos galvos – jau nebėra sensacija, nes tai vyksta nuolatos. – Bet kažkaip negirdėti Vatikano raginimų Vakarų valstybėms apginti musulmoniškose šalyse persekiojamus ir žudomus krikščionis, įvesti toms šalims kokias nors sankcijas. Kodėl? – Tokie popiežiaus paraginimai neatneštų jokios naudos, o krikščionių padėtį greičiausiai dar pablogintų. – Lietuvos politiniame gyvenime krikščioniškas vertybes daugiausiai mėgina ginti dviejų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių-krikdemų atstovai. Kuriems tai sekasi geriau, Jūsų manymu? – Nuoseklus krikščionis politikas, nesvarbu, kuriai partijai priklausytų, turi ginti krikščioniškąsias ver

TSPMI vadovas R. Vilpišauskas: dabar institutas siekia daug platesnės misijos

 Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Pirmaisiais veiklos metais Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) labiausiai orientavosi į diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymą, o dabar siekia tapti stipriausiu socialinių mokslų centru. Taip interviu LRT.lt teigia 25-metį švenčiančio TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas. „Mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius“, – teigia 1992 metais įkurto TSPMI direktorius. Skaičiuojama, kad institutą sudaro apie 60 tyrėjų, 600 studentų ir apie 3300 studijas baigusių alumnų. – Pone R. Vilpišauskai, TSPMI gyvuoja ketvirtį amžiaus. Koks buvo ir kokiu tapo institutas per 25-erius gyvavimo metus? – Manau, kad pirmaisiais metais labiausiai orientuotasi į diplomatų ugdymą. Būtent užsienio politikos, tarptautinių santykių studijos buvo labiausiai akcentuojamos. Tuo metu studijavo ir dalis jau dirbusiųjų Užsienio reikalų ministerijoje (URM), kiti ten dirbti pradėjo vėliau, baigę studijas. Sakyčiau, tuo metu pagrindinis akcentas buvo diplomatinės tarnybos darbuotojų ugdymas, o per 25 metus ta tikslinė grupė gana smarkiai išsiplėtė. Dabar institutas siekia daug platesnės misijos. Mes ją apibrėžiame kaip norą ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui, o kalbant paprasčiau, būti stipriausiu socialinių mokslų centru, kuris suteikia gerą universitetinį socialinių mokslų išsilavinimą, kurio pagrindas ar jungiančioji ašis – politikos mokslai, tarptautiniai santykiai. Tačiau tuo pačiu suteikiamas ir universitetinis socialinių mokslų išsilavinimas, įskaitant ekonomiką, filosofiją, teisę, sociologiją. Kitaip tariant, mokslas apie visuomenę ir dažnai politikos mokslai yra susiję su kitomis disciplinomis, todėl mūsų akcentas dabar – toks bendresnis ir orientuotas jau ne tiek į žinių perteikimą, kiek į analitinių įgūdžių, kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymą, gebėjimą veikti. Ne tik žinoti, bet ir veikti. – Pirmasis TSPMI vadovas buvo teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Kūris, vėliau institutui vadovavo politologas Raimundas Lopata. Jūs direktoriaus pareigas einate jau antrąją kadenciją. Kokie skirtumai tarp ankstesnių vadovų ir jūsų? – Kiekvienas vadovas dirbo tam tikru metu, kuriuo buvo aktualūs tam tikri dalykai. E. Kūris labai daug padarė kurdamas institutą ir su dideliu entuziazmu žengė pirmuosius žingsnius, suformavo tą branduolį, kurį toliau plėtojo R. Lopata. Vadovaujant R. Lopatai, buvo aktualūs ne tik studijų ar mokslinių tyrimų klausimai, bet ir paties instituto infrastruktūros plėtros klausimai. Buvo persikelta į Vokiečių g. iš Baltupių, nes ten labai trūko patalpų ir tai ribojo instituto veiklą. Manau, kad R. Lopata padarė didelį darbą, sukurdamas infrastruktūrą. Tuomet institute labai daug dėmesio buvo skiriama praktinei politikai stojant į Europos Sąjungą ir NATO, vykstant kitiems svarbiems pokyčiams Lietuvoje. Buvo labai daug dirbama su sprendimų priėmėjais. Kai institutui pradėjau vadovauti aš, buvo kitas raidos etapas. Jau buvo infrastruktūrinis pagrindas ir buvo galima labiau susitelkti į mokslinius tyrimus, dėstymo kokybę, dėstymo ir tyrimų veiklų derinimą, ieškoti kiekvienam instituto darbuotojui tinkamo balanso tarp dėstymo, tyrimų, viešo komentavimo ir dar daugiau dėmesio skirti užsienio partneriams. Manau, kad tai dabar labai svarbi mūsų veiklos dalis – tiek imantis bendrų projektų su kolegomis Vakarų universitetuose, tiek dalyvaujant konferencijose. Gerai išmanydami vykstančias diskusijas geriausiuose socialinių mokslų universitetuose ir centruose mes galime geriau prisidėti prie Lietuvos aktualijų vertinimo ir problemų sprendimo. – Kiek TSPMI svarbus matomumas viešojoje erdvėje? Pastaruoju metu instituto viešieji ryšiai gana aktyvūs, institutas gerai matomas viešumoje. – Jis svarbus, bet svarbus visų pirma kaip atspindys to, ką mes darome. Ką mūsų tyrėjai išanalizuoja, kokias įžvalgas gali pasiūlyti ne šiaip pasakydami savo nuomonę, o pagrįsdami ją savo bei kolegų iš užsienio atliktais tyrimais, galėdami palyginti ir kitaip pažiūrėti į Lietuvoje svarstomus dalykus. Taip pat kaip atspindys to, ką mes apskritai darome ne tik mokslinių tyrimų prasme, bet ir organizuodami diskusijas institute, renginius, kurie atitinka mūsų strateginius prioritetus, kryptis. Šia prasme viešas matomumas neabejotinai svarbus. – Kokie tie prioritetai? – Pirmiausia, žinoma, susiję su studijomis – aukščiausio lygio bakalauro ir magistro studijos. Taip pat – inovatyvūs mokslo tyrimai, mūsų bendruomenės ryšių palaikymas ir stiprinimas. Čia labai svarbus buvo TSPMI alumnų bendruomenės įkūrimas prieš kiek mažiau nei dvejus metus. Tai labai geras būdas palaikyti ryšį su institutą baigusiais asmenimis. Alumnai mums labai padeda ir prisideda prie mūsų studentų ugdymo, jų karjeros galimybių plėtros. Kitas svarbus prioritetas – reagavimas į tai, kas vyksta Lietuvoje, savo ekspertizės išnaudojimas dalyvaujant diskusijose dėl Lietuvos visuomenei ar platesniam regionui svarbių klausimų. Tai – rinkimų kampanijos, programų ir rezultatų analizė. Domina ir saugumo situacijos pokyčiai – tai, kas vyksta ES, kitose šalyse, JAV; kaip apskritai keičiasi bendra pasaulio situacija tiek politiniais, tiek saugumo ir ekonominės politikos klausimais. 2015­-aisiais buvo paskelbtos kelios mūsų tyrėjų studijos apie narystės ES dešimtmetį, kas įvyko svarbaus jo metu. Taip pat – apie XV vyriausybės prioritetų įgyvendinimą. – Praėjusiais metais pasaulio įvykiai – „Brexit“, JAV prezidento rinkimai, karas Ukrainoje – buvo plačiai nušviečiami žiniasklaidoje. Ar studentams įdomi užsienio politika, ar įdomesni Lietuvos politiniai įvykiai? – Praėjusiais metais esame atlikę gana išsamią alumnų apklausą. Klausėme, kas jiems atrodo svarbiausia iš studijų institute, ką vertina labiausiai. Lietuvos aktualijų išmanymą ir tarptautinių santykių išmanymą rinkosi panašus skaičius apklaustųjų. Kaip pagrindinis privalumas, kuris vėliau naudingas dirbant valstybės sektoriuje, diplomatinėje tarnyboje, versle ar nevyriausybinėse organizacijose, nurodomas analitinių įgūdžių ugdymas. – Kuriuose sektoriuose dažniausiai įsidarbina studentai, baigę TSPMI? – Mūsų turimais duomenimis, maždaug pusė baigusiųjų dirba viešajame sektoriuje, tačiau ne tik valstybės tarnyboje, ministerijose, prezidentūroje ar Seime, bet ir švietimo ar kitose organizacijose. Kita pusė baigusiųjų dirba versle, nevyriausybiniame sektoriuje, tarptautinėse organizacijose, ES institucijose. – Kai kurie TSPMI absolventai renkasi ir politiko kelią. Taip, politikais taip pat tampa. Dabartinės kadencijos Seime yra 6–7 parlamentarai, baigę bakalauro ar magistro programas institute. – Kiek absolventų tampa politologais? – Kai kalbama, ar Lietuvoje reikia tiek politologų, manau, dažnai klaidingai vartojama politologo sąvoka. Nes jei politologu laikysime žmogų, kuris gyvena iš to, kad domisi, analizuoja ir komentuoja politinius procesus, atlieka tyrimus, dėsto, – tai tokių yra labai nedaug. Nemažai mūsų instituto dėstytojų ir tyrėjų dažnai dar baigia ir magistro programą Didžiojoje Britanijoje ar kitoje šalyje. Pats esu baigęs tarptautinių santykių magistro studijas Anglijoje. Tačiau labai nedaug baigusiųjų institutą pasirenka toliau dirbti pedagoginę ir mokslinę veiklą. Todėl politologo sąvoka nėra tiksli, nes mūsų misija ir tikslas – ugdyti žmones, kurie įgyja geriausią socialinių mokslų išsilavinimą Lietuvoje ir analitinius įgūdžius, kurių reikia tam, kad ir ateityje galėtų toliau mokytis, nesvarbu, ką darytų ir kokioje srityje dirbtų. Mano nuomone, toks instituto vaidmuo geriausiai atliepia ir visos visuomenės poreikius. – Kokių politinių pažiūrų studentų daugiausia yra TSPMI? – Negaliu pasakyti. Kai jūsų kolegos – Nemira Pumprickaitė ir kiti – iš LRT TELEVIZIJOS rinkimų naktį studentų paklausė, jie pakėlė rankas, kas už ką balsuos. Bet tai nėra reprezentatyvus tyrimas. Neturiu tyrimų rezultatų. – Neretai pasigirsta kalbų, kad TSPMI – dešiniųjų meka. – Žinau, kad taip sako. Bet, mano nuomone, tiek tarp dėstytojų ir tyrėjų, tiek tarp studentų yra visų pagrindinių pažiūrų – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, tiek liberalių nuostatų. Tik tam tikru metu kai kurie iš jų labiau matomi ir aktyviau reiškiasi viešai, todėl turbūt ir formuojama tokia nuomonė. – Kokios tolimesnės instituto perspektyvos? – Manau, labai svarbu išlaikyti tarpdiscipliniškumą bei požiūrių ir tyrimo krypčių įvairovę, kuri dabar būdinga institutui. Tai natūralus mūsų praktikuojamos akademinės laisvės rezultatas. Taip pat svarbu stiprinti mūsų tarptautinį matomumą ir ryšius su kolegomis Vakarų šalyse, geriausiai vertinamuose universitetuose, tiek rengiant bendrus tyrimus ar publikacijas, tiek pasiūlant savo ekspertizę, kuri jiems būtų įdomi ne tik vienos šalies atvejo studijos prasme. Iki šiol dažniausiai mūsų analitikai tiesiog dalyvauja bendruose projektuose kaip Lietuvos ekspertai, kad pristatytų konkrečius Lietuvos politinio gyvenimo elementus ir jų analizę. Tokiuose projektuose Lietuva paprastai lyginama su kitomis šalimis ir ieškoma panašumų ar skirtumų bei mėginama juos paaiškinti. Mano vizija būtų tokia, kad mes ir mūsų tyrėjai būtume įdomūs ne tik kaip Lietuvos atvejo reprezentuotojai, bet galėtume pateikti įdomių, inovatyvių bendresnių įžvalgų apie tai, kas vyksta Europoje, ES, Rytų kaimynystėje. Kai mūsų tyrėjai taps žinomi dėl tokių bendresnių įžvalgų ir naujų idėjų, manau, bus galima ne tik kalbėti, kad esame pirmi Lietuvoje, bet ir įsitvirtinti kaip žinomi bendrai šiame regione kolegoms Vakaruose. *** Ramūnas Vilpišauskas (g. 1972 m. kovo 26 d.) – Lietuvos politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius (nuo 2009 m.), profesorius, social

R. Karbauskis ir S. Skvernelis: kurio politinės perspektyvos šviesesnės

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Premjero Sauliaus Skvernelio nesėkmingas vadovavimas vyriausybei būtų ir jo, kaip politiko apskritai, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Pastarasis, pasak apžvalgininkų, nors ir pasirodė pažeidžiamas, savo įtaką dar pademonstruos. „S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų. Bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – LRT.lt teigė politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė. Iš Seimo pasitraukusios Gretos Kildišienės skandalas atsiliepė tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), tiek jos vedlio R. Karbauskio reitingams. Pastarieji nukrito šešiais procentiniais punktais. Paskutinės „Vilmorus“ apklausos duomenys rodo, kad LVŽS vadovą R. Karbauskį palankiai vertina 46,3 proc. respondentų, o prieš mėnesį tokių buvo 51,7 proc. Tuo metu premjerui S. Skverneliui LVŽS narės skandalas – lyg vanduo nuo žąsies. S. Skvernelį teigiamai vertina 68,3 proc. respondentų – lygiai tiek, kiek ir gruodį. Maža to, kai R. Karbauskis pareiškė, kad dėl G. Kildišienės kilęs ažiotažas buvo „pirmas rimtesnis bandymas griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“, S. Skvernelis į tai sureagavo pasakydamas: „Į tokius kraštutinumus pulti nereikėtų.“ Tai – ne vienintelė prieštara tarp dviejų bendražygių. Kaip klostytis jų santykiai ir kurio iš jų politinės perspektyvos – šviesesnės? S. Skvernelis – premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė pastebi, kad S. Skvernelio reitingai visuomet buvo gerokai aukštesni nei R. Karbauskio ir jis buvo vienas iš pergalės kalvių. „Dvigalvis R. Karbauskio ir S. Skvernelio slibinas visuomet veikė. Tačiau S. Skvernelio populiarumas turėjo didesnį potencialią. Iš kitos pusės, premjerai visuomet rizikuoja išbarstyti pasitikėjimo kreditą. Viskas priklausys nuo to, kaip atrodys vyriausybė bent jau po pusmečio. Tuomet turės ryškėti darbų kontūrai. S. Skvernelio reitingai nėra „tefloniniai“. Algirdo Butkevičiaus reitingai irgi ilgai laikėsi, tačiau rinkimai parodė, kad jie nėra tokie nepajudinami“, – primena R. Urbonaitė. O R. Karbauskio situacija, pasak politologės, yra visai kitokia, nes kol kas Seimo įvaizdis nėra gerinamas ir tai gali atsiliepti jo reitingams. „Situacija su G. Kildišiene – dėmė visai kadencijai. Iš karto kilo problemų, ir jos su kiekvienu R. Karbauskio interviu anaiptol nedingsta. Man kol kas sunku paaiškinti, kas yra, bet kiekvienas interviu toli gražu ne gerina R. Karbauskio įvaizdį, bet jį blogina. Atrodo, kad R. Karbauskis apskritai nesiruošia prieš kalbėdamas su žiniasklaida ir tai gali atsiliepti jo reitingams. Seime – lengvas chaosas ir rinkėjai, matyt, daugiau vilčių deda į vyriausybę“, – LRT.lt sakė R. Urbonaitė. Politikos apžvalgininkė I. Makaraitytė primena, kad visuomenės nuomonės tyrimai ne visada atspindi realybę. „Taip, S. Skvernelis yra premjeras, bet premjeras daugumos, kuri – R. Karbauskio rankose, o ne S. Skvernelio. Kalbama, kad, jei kiltų konfliktas ar ši politinė jėga skiltų į dvi dalis, neva dauguma nueitų paskui S. Skvernelį. Aš tuo labai abejoju, nes visi ištekliai ir pergalė bent jau frakcijos viduje labiau siejama su R. Karbauskiu, o ne S. Skverneliu. Taip, S. Skvernelis buvo didelis „valstiečių“ pergalės faktorius, bet R. Karbauskis turėjo visą įdirbį, Naisius. Galų gale, pinigus. To S. Skvernelis tikrai neturėjo“, – portalui LRT.lt komentavo I. Makaraitytė. Apžvalgininkės teigimu, labiausiai trikdantis veiksnys – tai, kad S. Skvernelis nori atimti įtaką iš R. Karbauskio, o pastarasis stipriai paslydo su G. Kildišienės istorija. Pasak I. Makaraitytės, S. Skvernelis perėmė iniciatyvą ir R. Karbauskis to esą greičiausiai niekada neatleis. „R. Karbauskis labai stiprus. S. Skvernelis kažkaip mano, kad R. Karbauskis gal jau ir „nurašytas“, tačiau S. Skvernelis apsiskaičiuoja. [...] R. Karbauskis neprarado įtakos partijoje, tiesiog morališkai sumenko. Pasirodė, kad jis labai pažeidžiamas. Jis buvo apgaubtas Naisių legendų, bet, iškilus asmeninių santykių istorijai, pasirodė esąs silpnas. S. Skvernelis kol kas neparodė savo silpnųjų vietų, bet jo silpnoji vieta ta, kad jis neapskaičiavo ir „įkando“ R. Karbauskiui. Manau, tai jį gali sužlugdyti“, – svarsto I. Makaraitytė. G. Dabašinskas: beveik niekas iš „valstiečių“ nepadėjo R. Karbauskiui Apžvalgininkas Ginas Dabašinskas sako, kad LVŽS nėra iki galo susiformavusi. Tai, pasak pašnekovo, neigiamai atsiliepia ir skandalų metu. „Šiuo atveju, esant nestabiliai situacijai, asmeninės politikų savybės, ambicijos, interesai ir kiti emociniai dalykai vaidina kur kas didesnį vaidmenį nei tuomet, kai struktūra jau susidėliojusi. Žinoma, tuomet taip pat šį tą reiškia asmenybės, bet struktūra amortizuoja įvairius judesius. Istorijoje, kurią mes stebėjome, lyderis nuolat kalbėjo už save, kitus ir aiškino situaciją. Bet beveik niekas iš įtakingų partijos žmonių nepadėjo R. Karbauskiui spręsti problemų, – aiškino G. Dabašinskas, pridurdamas, kad svarbų vaidmenį dar atliko Rima Baškienė. – Ji yra iš senosios partijos struktūros, o visi kiti nei kišosi, nei ką.“ Pasak apžvalgininko, S. Skvernelis užėmė pakankamai santūrią poziciją ir visi tai pastebėjo. „Jam jokių priekaištų nebuvo išsakyta. Negali reikalauti, kad jis užimtų kažkokią gynybinę poziciją, bet jo atsiribojimas buvo matomas. Klausimas, ar tai buvo strateginis atsiribojimas“, – svarsto pašnekovas. Kaip teigia G. Dabašinskas, S. Skvernelis yra puikus taktikas ir administratorius. „Tai žmogus, kuris į politiką atėjo ne todėl, kad tam ilgai ruošėsi, – tiesiog susiklostė palanki situacija. Toks taktinio mąstymo žmogus R. Karbauskiui pasirodė labai parankus, nes papildo jo savybes, leidžia padėti išspręsti konkrečius uždavinius. R. Karbauskis keičia nuomonę, stengiasi laviruoti, galbūt mato tikslą, bet jam reikia pagalbos sprendžiant konkretų uždavinį. R. Karbauskis stengiasi tarp įvairių įtakos šaltinių užimti puikią poziciją, bet matyti, kad jam nesiseka. S. Skvernelis jam tai tarsi garantavo, bet ne kaip partinis žmogus, o kaip žmogus, sprendžiantis savo taktinius uždavinius“, – LRT.lt kalbėjo G. Dabašinskas. Žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje, anot G. Dabašinsko, matyti, kad tai du labai skirtingi žmonės su skirtinga patirtimi. Jie esą susipažinę neseniai, jų politiniai tikslai ir ambicijos dar nėra sustyguoti. „Šioje erdvėje jiems reikia gyventi ir dirbti. Dabar kur kas palankesnė S. Skvernelio situacija. Jam reikia dirbti konkrečius darbus ir nesivelti į politinę viešųjų ryšių istoriją. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje jo situacija taps sudėtingesnė. Po pusmečio kils klausimas, ką nuveikė ši vyriausybė. Kol kas S. Skverneliui pavyksta laviruoti neužkliūvant, bet tai tik laiko klausimas. S. Skvernelis stipriai priklausomas nuo šiandienos situacijos. Jei jo, kaip premjero, vaidmuo nebus sėkmingas, tai ir jo, kaip politiko, ateitis bus neaiški. S. Skvernelio fiasko vyriausybės vadovo poste būtų jo, kaip politiko, fiasko, todėl jis rizikuoja kur kas labiau nei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis“, – LRT.lt sakė G. Dabašinskas.

Socialdemokratai nerimsta: netenkina koalicija su „valstiečiais“, sieks peržiūrėti sutartį

 Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Esame spąstuose. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina“, – teigia kandidatas į Socialdemokratų partijos pirmininkus Gintautas Paluckas. Kad buvimas koalicijoje dabartinėmis sąlygomis yra klaida, tvirtina ir partijos pirmininko posto siekiantis Andrius Palionis bei Zigmantas Balčytis. Pasak jo, koalicija su valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra popierinė, koalicijos mechanizmai neveikia, o socialdemokratai tėra tik priedėlis prie kažko. Apie visuotinius socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus, krizę partijoje ir valdančiosios koalicijos ateitį – pokalbis su daugiausia palaikymo skyriuose sulaukusiais kandidatais į partijos pirmininkus Mindaugu Sinkevičiumi, Gintautu Palucku, Andriumi Palioniu ir Zigmantu Balčyčiu. – Pone Sinkevičiau, jūsų partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis yra pasakęs, kad partija po rinkimų yra krizėje. Sutinkate su tuo? Jūs, kaip partijos pirmininkas, kokių veiksmų imtumėtės, kad partija išeitų iš krizės? M. Sinkevičius: Sutinku, kad partija išgyvena krizę. Ji nėra pražūtinga, bet jos požymius mes visi matome. Ji akivaizdžiai pagilėjo po rinkimų. Akivaizdu, kad lyderystės ir išvedimo iš krizės trūksta. Tikimės, kad visuotiniuose partijos pirmininko rinkimuose bus rastas teisingiausiais pasirinkimas. Manau, pirmiausia turėtume skirti šiek tiek laiko analizei, galbūt turėtume pasiklausti ir visuomenės nuomonės. Po to turėtume padaryti išvadas. Mano tikslas – ne tik išvesti partiją iš krizės, bet ir laimėti minimum trejus rinkimus – partijos pirmininko, savivaldos ir Europos Parlamento. – Pone Paluckai, ką jūs akcentuojate siekdamas partijos pirmininko posto? G. Paluckas: Akcentuoju atsinaujinimą, mūsų vyresniųjų bičiulių pakeitimą naujais. Rinkėjai mums pasakė, kad nori naujų veidų. Taip pat akcentuočiau mūsų tapatybės reformą. Šiandien visi kalba apie pajamų nelygybę, socialinę atskirtį, tai daro tiek konservatoriai, tiek valstiečiai ir žalieji. Tai reiškia, kad socialdemokratai savo tapatybę turėtų atskleisti kitais būdais. Kalbu apie skandinaviškąją socialdemokratiją. Šiandien daugelis socialdemokratų sako: atimkime iš turtingesnių ir padalinkime mažiau turintiems. O skandinaviškoji socialdemokratija pasižymi solidarumo principu – moka visi, gauna taip pat visi. Manau, šis principas leis nesupriešinti visuomenės. Dabar visuomenė priešinama, tą labai sėkmingai daro valstiečių ir žaliųjų sąjunga. – Pone Palioni, ar jūs tvirtai apsisprendęs eiti iki galo siekiant partijos pirmininko posto? Kokią žinią jūs nešite partiečiams ir socialdemokratus palaikančiai visuomenės daliai? A. Palionis: Esu tvirtai apsisprendęs. Kaip ir visi kandidatai, esu susipažinęs su padėtimi partijoje. Yra krizė, daugelis partiečių laukia naujojo pirmininko rinkimų su nerimu. Susitikimuose su partiečiais skyriuose pabrėžiu, kad turime keistis iš esmės. Turi keistis vadovybė, turime girdėti, ką sako partijų skyriai, ko reikia periferijai. Šiuo metu partijos vadovybė skyrių signalų negirdi. – Pone Balčyti, kokią žinią jūs siunčiate partiečiams ir socialdemokratų rėmėjams? Z. Balčytis: Socialdemokratų partijoje esu jau 17 metų, turiu patirties ir galiu aiškiai pasakyti – jei situacija partijoje nebus pakeista, neatsiras žmogaus ir jo visos komandos, ateitis bus liūdna. Turi atsirasti lyderis, kuris partiją pastatys ant kitų bėgių. Ji turi būti moderni, šiuolaikiška, turėti priemonių tam pasiekti. Turime įsiklausyti ne tik į rinkėjus, bet ir į savo partiečius. 17 metų patirtis Europoje parodė, kad anksčiau buvo sunku rasti vyriausybę, kurioje nebūtų socialdemokratų. O dabar atvirkščiai – beveik neliko vyriausybių, kurią sudarytų vien socialdemokratai. Todėl iš esmės turime peržiūrėti valdymo sistemą. – Visi kalba apie atsinaujinimą, naujų lyderių paiešką. Jūs esate vienas labiausiai patyrusių socialdemokratų. Ar su jumis gali būti siejamas atsinaujinimas, nauja kryptis? Z. Balčytis: Man 63 metai, turiu patirties, tam tikrą politinį svorį. Kartais, priimant sprendimus dėl partijos pertvarkymo, reikia patirties ir išminties. Džiaugiuosi, kad nemažai jaunų partijos kolegų dalyvauja rinkimuose, aš juos matau kaip būsimus savo komandos narius. Manau, mes pajėgūs peržengti šį barjerą, užbraukti brūkšnį dėl praeities nuoskaudų ir turėti Lietuvoje kairiąją partiją, kuri sugrįžtų prie deklaruojamų vertybių. Mes turime gražius šūkius, mes juos teikiame žmonėms, bet atėję į valdžią ar būdami koalicijoje, mes nesugebame to įgyvendinti. – Pone Paluckai, ką jūs manote apie situaciją partijoje? Nesutinkate, kad yra krizė? G. Paluckas: Su Vilija Blinkevičiūte esame sutarę nevartoti žodžio „krizė“. Mes kalbame apie akligatvį, į kurį patekome. Tai neatsitiko staiga. Tai yra sisteminis dalykas, į kurį ėjome pastaruosius dvejus metus. Matėme, kur einame ir jokių išvadų nedarėme. – Jūs jau ilgą laiką kritikavote partijos vadovybę, esate vienas garsiausių kritikų. Jūsų nuomone, kur slypi dabartinės padėties šaknys? G. Paluckas: Manau, kad pagrindinė priežastis – atotrūkis nuo visuomenės. Tai sąlygojo partijos politikos, strategijos, komunikacijos grubias klaidas. 2016 metais mūsų partijos lyderis aiškino, kad kainos nedidėja, nors žmonių piniginės plonėjo. Atotrūkis tapo milžiniškas ir tai lėmė neigiamą rezultatą Seimo rinkimuose. Priežastys buvo akivaizdžios, tačiau vieni apie tai tylėjo per garsiai, kiti kalbėjo per tyliai. Artėjo rinkimai į Seimą ir niekas iš partiečių nenorėjo pyktis su pirmininku. – Pone Sinkevičiau, ką jūs apie tai manote? Kas lėmė dabartinę situaciją partijoje? M. Sinkevičius: Akivaizdu, kad visi darėme klaidų. Visi čia esantys kolegos yra iš įvairių vadovaujančių postų partijoje. Manau, kad negalima nusišalinti ir sakyti, kad klaidas darė kažkas kitas, o mes niekuo dėti. Yra laikas savianalizei, apraudojimui ir atsiprašymui. Klaidų išties padaryta, nušokome nuo bėgių ir praradome socialinį jautrumą, per dažnai mūsų vyriausybė gesindavo gaisrus, užuot bandžiusi konceptualiai įvertinti, kaip tai atrodo per kairiosios partijos prizmę. Dabar laiko kalbėtis apie tai, kaip išeiti iš šios situacijos, tikrai atsiras. Tačiau vienas žmogus nieko nepadarys. Akivaizdu, kad antro Brazausko neužauginome, tai bus komandinė lyderystė. – Pone Palioni, ką manote apie socialdemokratų buvimą koalicijoje su valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu ir tokiomis sąlygomis? Ar tai yra klaida? A. Palionis: Jei pažiūrėsime, kokios sąlygos – taip, tai yra klaida. Tokiomis sąlygomis socialdemokratai neturėtų būti koalicijoje. – Pone Paluckai, kokia jūsų nuomonė? Ar buvimas koalicijoje socialdemokratams naudingas? G. Paluckas: Esame spąstuose, tai jau esu sakęs. Neabejoju, kad mūsų koalicijos partnerių strategija – mus laikyti tylesnius ir žemiau, be idėjų ir iniciatyvų. Susiklostę santykiai mūsų tikrai netenkina. Nežinau, kas laimės mūsų partijos pirmininko rinkimus, bet aš dėsiu visas pastangas, kad mes persiderėtumėme su valstiečiais ir žaliaisiais. Tokios sąlygos mūsų tiesiog netenkina. – Jei būsite išrinktas partijos pirmininku, nutrauksite dabartinę koalicijos sutartį ir sieksite ją pakeisti? G. Paluckas: Aš nesiekiu nutraukti, siekiu keisti. Mes norime didesnio vaidmens sprendžiant visuomenės problemas. Šiandieninis vaidmuo mūsų netenkina. Esame socialdemokratai ir labai keista, kad mes nesprendžiame socialinių, sveikatos apsaugos ar švietimo problemų, kurios šiuo metu didžiausios Lietuvoje. – Pone Sinkevičiau, jūsų situacija kebli, jūs tapote ūkio ministru, kai socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo iškeista į ūkio ministeriją. Kokia jūsų pozicija dėl buvimo valdžioje su „valstiečiais“ tokiomis sąlygomis, kokiomis esate dabar? M. Sinkevičius: Manau, reikia galvoti ne tik apie tai, kas naudinga partijai, kiek postų reikia, kad būtume girdimi ir įgyvendintume savo dalinę ar pilną programą. Reikia galvoti, kas naudinga Lietuvai, antraip mes veikiame ne vardan tos Lietuvos, o vardan partijos. Prisimenu, kad partijos taryboje mes visi trys pasakėme, kad norėtume eiti į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, tačiau tada dar nebuvo aiškūs derybiniai rezultatai. Derėjomės, bet susiderėjome nevykusiai, tą pripažįstu. Tačiau aš nesijaučiu šios situacijos įkaitu. Manau, kad galima kalbėtis, persiderėti. Galima trenkti durimis ir išeiti, tačiau kokios alternatyvos bus valstybei? „Valstiečiai“ ir konservatoriai? „Vaivorykštė“ su opozicija? Svarstydamas šias alternatyvas manau, kad dabartinė situacija nėra pati blogiausia. Be to, jei kalbame apie persiderėjimą dėl koalicijos, tai nėra vien partijos pirmininko sprendimas, tam turi pritarti visa partija. – Tačiau naujas, visuotiniuose rinkimuose išrinktas partijos pirmininkas gaus tokį stiprų mandatą, kad tikrai galės nutarti dėl naujų derybų. Pone Balčyti, ką jūs manote apie dabartinę koaliciją ir sąlygas? Z. Balčytis: Manau, kad faktinės koalicijos nėra. Tai popierinė koalicija, neveikia nei vienas koalicinis mechanizmas. Nėra koalicinės tarybos, arba ji nesirenka, koalicijos partneriai visiškai su mumis nesitaria. Esame palikti kaip priedėlis prie kažko, kuris remią jų vyriausybės programą. Jei būsiu išrinktas partijos pirmininku, natūralu, kad privalėsiu inicijuoti diskusijas partijoje dėl tolesnio išlikimo šioje koalicijoje. Sutinku, kad galima derėtis dėl naujų sąlygų, manau, kad gali ir pavykti, bet mes sau turime iškelti uždavinį, kad būtume normalūs koalicijos partneriai. Kad su mumis derėtųsi, kalbėtųsi visais svarbiais klausimais. G. Paluckas: Klausimas dėl koalicijos yra vienas esminių. Mes, socialdemokratai, taip pat norime parodyti, ką galime išspręsti. Mes sieksime persiderėti. Tai kalbu ne tik savo, bet ir partijos skyrių, su kuriais diskutavau, vardu. M. Sinkevičius: Derėtis ir kalbėtis visą laiką galima, tačiau derybinis tonas turi būti su pagarba koalicijos partneriams. Ma

Anglijos lietuvių bendruomenės vadovė: politikų kalbų girdėjome, laukiame darbų

  Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt Lietuvos politikai kartais aplanko lietuvių bendruomenę Jungtinėje Karalystėje (JK), tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o norėtųsi proaktyvumo. Taip LRT.lt sako Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. „Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos yra, tad laukiame konkrečių darbų“, – paklausta, ko emigrantai labiausiai pasigenda ir kas skatintų juos grįžti, sako D. Asanavičiūtė. – Neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad, jei ES nenusileis Britanijai derybose dėl „Brexit“, šalis tiesiog iš jų pasitrauks. Kaip lietuvių bendruomenė JK reaguoja į tokias žinias ir kietą premjerės Theresos May poziciją „Brexit“ klausimais? – Mums premjerės pozicija yra visiškai ne naujiena. Ji yra kritikuojama ir opozicinės partijos, ir parlamento narių dėl tos savo griežtos politikos. Parlamente vyksta debatai ir turėtų vykti balsavimas, kurio metu vyriausybė ir premjerė būtų įgaliota aktyvuoti 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį. Kai Th. May paskelbė savo 12 išstojimo iš ES žingsnių, ji labai aiškiai pasakė, kad, nepaisant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, 50-aisis straipsnis bus aktyvuotas. Taigi mes tai žinome, mes to laukėme. Klausimas – ką ES piliečiai darys toliau, kokios likimo, gyvenimo ir darbo sąlygos bus po išėjimo. Tai labai aktualūs niuansai, tačiau tai, kad jos požiūris bus labai griežtas, buvo aišku. O kokios bus mūsų gyvenimo sąlygos, ar jos bus apsunkintos, ar ne, matysime. – Kokios nuotaikos dėl „Brexit“ neapibrėžtumo vyrauja Britanijos lietuvių bendruomenėje? – Nerimo yra labai daug. Jau po britų pasitraukimo iš ES referendumo žmonės suskubo pateikti paraiškas JK rezidento statusui gauti. Tačiau tos procedūros ilgai užtrunka, statusą pageidaujantiems gauti asmenims keliamos įvairios sąlygos. Žmonės išsigando. Tačiau ir tokią tendenciją, kad žmonės, Britanijoje gyvenantys jau ilgą laiką, šią temą ignoruoja. Jie galvoja, kad pokyčiai jų tikrai nepalies, nes šalyje jie gyvena daug metų, turi nekilnojamo turto, kai kurie jų greičiausiai ir rezidento statusą, dirba legaliai, yra sukūrę šeimas. Kitaip tariant, nelogiška būtų „išmesti“ žmones, kurie moka mokesčius. Nesinorėtų tikėti, kad Europoje galėtų vykti tokie dalykai – žmonės būtų tiesiog deportuojami. Tačiau sąlygos laikinai arba nuolatos gyventi tikriausiai bus apribotos. – Lietuvių bendruomenę šie įvykiai labiau suartino? – Lietuvių bendruomenė JK yra gana didelė – [lieutvių] yra daugiau kaip 200 tūkst., ir yra bendruomenė kaip organizacija, kurios narystė yra daug mažesnė. Pastaruoju metu stebiu organizacijų veiklos pagyvėjimą, mūsų visų lietuvių organizacijų būrimąsi, bendrus jų vykdomus projektus. Vienas tokių bendrų projektų, inicijuotų JK lietuvių bendruomenės, – vasario 11 d. vyksiantys debatai „Sugrįžtanti Lietuva – utopija ar realybė?“ – Kuo šia iniciatyva siekiama? Mėginama atkreipti Lietuvos politikų dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria užsienio lietuviai, migracijos problemas apskritai? – Turime du tikslus. Vienas jų – atkreipti Lietuvos politikų dėmesį, politikus artinti prie žmonių, migrantų, kad politikai išgirstų, kas iš tiesų yra aktualu. Svarbu, kad politikai ne tik viešai deklaruotų, kad stengsis, darys kažką, o iš tiesų tai darytų. Bandysime aiškintis, kokie bus konkretūs žingsniai ir, aišku, reikalausime atskaitomybės, stebėsime pamatuojamus rezultatus. Kitas debatų tikslas – šviesti emigrantus. Per visus metus yra numatyta surengti ne vienerius debatus, siekiant diskutuoti, kad galbūt yra galimybė grįžti, kokios egzistuoja problemos, kas stabdo, kas skatina. Pasirodė informacija, kad „Investuok Lietuvoje“ per metus pernai pritraukė 36 užsienio investuotojus ir sukurs apie 3 tūkst. darbo vietų. Tokios informacijos sklaida, manau, turės nemažai įtakos. – Grįžtant prie „Brexit“ ir visų problemų, su kuriomis susiduria JK lietuvių bendruomenė: kokios Lietuvos politikų reakcijos tikimasi? – Lietuva yra ES dalis, ji neturi didelės derybinės galios šiuo klausimu. Derybose svarbiausią vaidmenį vaidins ES institucijos, pagrindiniai jų žaidėjai. Tačiau visų ES šalių gyventojų problematika yra vienoda – galimybės dirbti, judėjimo laisvė, kapitalo judėjimas. Šiuo atveju nelabai yra ko reikalauti iš Lietuvos politikų, tačiau norėtųsi, kad Lietuvos politikai matytų emigrantus kaip bendrą visumą. – Tačiau užsienio lietuvių bendruomenėms trūksta Lietuvos valdžios, politikų dėmesio? – Vien tai, kad patys inicijuojame debatus ir mes juos kviečiame, matyt, kažką reiškia? Atskiri politikai karts nuo karto pasidomi lietuvių bendruomenės aktualijomis, tačiau dažniausiai tai yra reakcija, kai kas nors nutinka, o mums priimtinesnis būtų proaktyvus veikimas. – Ko labiausiai pasigendama iš Lietuvos politikų pusės? – Yra daug kalbų, vyriausybės programa, partijų programos, tad laukiame konkrečių darbų. Buvau nustebinta, kad vyriausybės programoje užsienio lietuvių diasporai skirti trys punktai apie tai, kad bus stengiamasi grąžinti užsienio lietuvius. Tiesiog laukiame konkrečių žingsnių. – Kurie žingsniai būtų svarbiausi? Kokios aplinkybės leistų žmonėms grįžti arba, mažų mažiausiai, leistų jaustis neapleistiems emigracijoje? – Aplinkybės yra ekonominės, susijusios pirmiausia su darbo užmokesčiu, ir neekonominės – socialinės, vaikų integracijos ugdymo įstaigose, patyčių prevencijos. Labai svarbus yra ir politinis stabilumas – žmogaus ir jo šeimos ateities vizija yra be galo svarbi. Stabilumo dabar pasigendame, lietuviai neretai išvyksta į kitas šalis, kad galėtų sukurti savo vaikams ateitį. Jei Lietuvoje žmonės jausis stabiliau, manau, tai bus vienas esminių pagrindų grįžti. – Pastebite kažkokią sistemingą Lietuvos migracijos politiką ar viskas vykdoma fragmentuotai? O gal visai nieko nedaroma? – Yra įsikūrusių atskirų institucijų – Migracijos informacijos centras, „Globali Lietuva“, Užsienio lietuvių departamentas. Yra institucijų, tačiau klausimas, kiek jos dirba savo darbą, nes matome rezultatą – 2016-aisiais Lietuvą paliko 30 tūkst. žmonių, 2014-aisiais – mažiau  nei 13 tūkst. Taigi emigracija padvigubėjo. Ko gero, kažkas galbūt savo darbo ir nedirba....

Miške kirvis – ne pagrindinė priemonė

„Lietuvos žinios“, Kazimieras Šliužas Valdymo koordinavimo centro duomenimis, miškininkystės sektoriaus normalizuoto grynojo pelno marža 2016 metais siekė 17,7 proc., 2015-aisiais - 16,7 procento. Energetikos sektoriuje šis rodiklis 2015 metais buvo 11,1 proc., susisiekimo - 4,6 procento. Generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis „Lietuvos žinioms“ pasakojo, jog pelno pavyko uždirbti, nors mediena ir toliau pigo. Vidutinė kubinio metro kaina smuktelėjo iki 38,1 euro nuo 2015 metais buvusių 38,6 euro ir 2014-aisiais - 43,8 euro. Urėdijos kasmet parduoda apie 3,7 mln. kubų medienos, tad pernai vien dėl nedidelio kainos smuktelėjimo urėdijos gavo 2 mln. eurų mažiau negu 2015-aisiais ir 21 mln. eurų mažiau, negu būtų medieną pardavusios 2014 metų kainomis. Pernai didėjo išlaidos rangos paslaugoms ir beveik 7 proc. padidėjusioms algoms. Dabar vidutinis miškininkų specialistų bruto darbo užmokestis urėdijose siekia 950 eurų. Urėdijoms skausmingas buvo vienos stambiausių medienos perdirbėjų, Giedriaus Kaminsko firmos UAB GKF, bankrotas. Ji po 100-150 tūkst. eurų liko skolinga Trakų, Druskininkų ir Varėnos urėdijoms, o iš viso 21 urėdijai už patiektą žaliavą nesumokėjo 1,05 mln. eurų. Tai sumažino pasiektą pelningumą 0,5 procento. Nors ir pasitaikė nesėkmių, GMU vykdė 2016-iesiems užsibrėžtą valstybės įmonių miškų urėdijų ekonominio subalansavimo ir turto efektyvumo didinimo užduotį. Pasak dr. R. Prūsaičio, kainos smuktelėjimą pavyko kompensuoti 0,5 euro už kubinį metrą sumažinus medienos ruošimo savikainą - nuo 14,5 iki 14 eurų, o pelno iki apmokestinimo maržos ūgtelėjimas nuo 4,6 iki 5,6 proc. lėmė geresnį nei 2015-aisiais grynojo pelno rezultatą. Svarbu kiekvienas darbas Generalinis miškų urėdas tvirtino, jog sėkmingos veiklos pagrindas yra visų sektorių našumo gerinimas, racionalus darbų organizavimas, veiklos skaidrinimas, viešinimas ir panašūs dalykai. Finansinė nauda sunešama po kruopelytę. Antai 2015 – 2016 metais buvo 15 proc. sumažintas pagalbinis ūkis - atsisakyta dalies technikos kiemų, kontorų, nereikalingų patalpų, pastatų, inventoriaus, optimizuoti šildymo kaštai ir kt.. Dalis šio turto perduota Turto bankui, o paslaugos perkamos, užuot išlaikius savus miškininkystės ūkiui nebūdingus padalinius. 2017-aisiais siekiama kuo daugiau brangaus rankų darbo perkelti modernioms technologijoms. Kaip antai, įdiegtas fotogrametrinis apvaliosios medienos matavimo metodas. 2015 metais pirmą kartą pavyko pagerinti svarbų miškotvarkos rodiklį – likvidinės medienos tūrio išeigą per 251 kietmetrių iš hektaro. Pasak generalinio urėdo, kirtimų prekinės medienos dalis pernai sudarė 75,3 proc. ir priartėjo prie 2016 m. miškininkų siektino normatyvinio 83,5 proc. rodiklio. Tai yra per 2 proc. daugiau nei 2015 metais. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo mažesnė medienos dalis lieka miške po kirtimų. „Turint galvoje gamtos sąlygas, mūsiškis rodiklis yra išties aukštas“, - teigia dr. R. Prūsaitis. Šiemet planuojama jį padidinti iki 77-78 procentų. Nors rodikliai ir gerėja, kuomet kalbama apie valstybės turtą, valstybinius miškus, Generalinė miškų urėdija jų netraktuoja kaip baigtinio pasiekimo. Svarbiausiu šių metų prioritetu išlieka miškų urėdijų veiklos efektyvumo ir grąžos valstybei didinimas. 2015 metais pirmą kartą atlikta valstybinių miškų medelynų peržiūra, nustatytos medelynų raidos perspektyvos - anot generalinio urėdo, medelynų pertvarką numatoma atlikti dviem etapais per aštuonerius metus - iki 2023 metų. Kad ir koks būtų geras prekinės medienos gavimo rodiklis, tačiau padarinės medienos išeiga visada yra aukštesnė nei 82-85 procentai. Kertant medžius laksto skiedros, lieka viršūnių, šakų ir šaknų. Visa tai susmulkinama ir parduodama „Baltpool“ biržoje biokuro pirkėjams. Tai pigi žaliava, tačiau urėdijų sąskaitas papildo. Pasak dr. R. Prūsaičio, pernai GMU biokuro pardavė 63 proc. daugiau, o šiemet yra užsibrėžusi parduoti 20 tonų naftos ekvivalento (tne) biokuro. „Baltpool“ Prekybos skyriaus vadovas Vaidotas Jonutis „Lietuvos žinioms“ teigė, jog pernai biržoje buvo parduota apie 400 tūkst. tne biokuro. Taigi, rinkos kainų amortizatoriumi laikomai GMU tektų apie 5 proc. pardavimo. „Tai nebūtų didžiausia tiekėja, bet tikrai bus pirmame dešimtuke ir darys didelę įtaką rinkai“, - teigė jis. Praėjusių metų orai miškininkams nebuvo palankūs, bet, kaip sako dr. R. Prūsaitis, idealaus oro nebūna, todėl palankias dienas reikia gaudyti ir tuo naudotis. Kirsti mišką galima bet kokiu oru, bet kai jis nepalankus, tikra bėda yra medžius ištraukti iš kirtaviečių - ir technika kenčia, ir miško danga gadinama. Todėl į drėgną mišką ištraukimo technika ir nelenda. Pasak jo, urėdijos, skirtingai nei privatūs savininkai, turi mažai galimybių kirsti tada, kai mediena brangesnė, nes reikia vykdyti skirtas kirtimo užduotis. „Pramonei medienos reikia nuolat, - aiškino GMU vadovas. - Kai užsakymų nėra, galime šiek tiek atsikvėpti, kad pelningiau galėtume parduoti vėliau.“ Per pirmąjį šių metų ketvirtį neparduoti tik 7 proc. medienos. Tai - apie 30 tūkst. kubinių metrų. Vadinasi, pramonei žaliavos užteko. Miškų urėdijos yra valstybės įmonės, todėl turi pildyti biudžetą, ne tik siekti pelno. Įvairiems mokesčiams atitenka 43 proc. miškų urėdijų pajamų, arba 60-65 mln. eurų per metus. Kainos nustatomos aukcionuose Visa urėdijų paruošta mediena parduodama elektroniniuose aukcionuose. Juos organizuoja miškų urėdijos. „Lietuva yra pasirinkusi patį skaidriausią būdą prekiauti valstybinio miško mediena. Visa urėdijų žaliavinė mediena, išskyrus nedaug malkinės medienos, yra parduodama aukcionuose“, - užtikrino generalinio miškų urėdo pavaduotojas dr. Valdas Vaičiūnas. Aukcione susiformavusios urėdijų parduodamos medienos kainos tampa kainų Lietuvos rinkoje dominante artimiausią pusmetį. Tiesioginių kontaktų tarp pirkėjų ir pardavėjų nėra. „Tai būtų sunkiai įmanoma, nes rinkoje yra apie 800 dalyvių, kurie prekiauja anonimiškai per apvaliosios medienos elektroninę pardavimo sistemą. Laimi tas, kuris pasiūlo didžiausią pirkimo kainą, - aiškino jis ir neabejodamas tvirtino: - Palyginti su kaimynų valstybėmis, mūsų sistema yra skaidriausia.“ Urėdijos sudaro iki 10 metų trunkančias sutartis su pirkėjais. Tai medienos perdirbimo įmonėms padeda užsitikrinti nepertraukiamą ir ilgalaikį žaliavos tiekimą. Pasak dr. V. Vaičiūno, pramonei pagal šias sutartis tenka iki 60 proc. urėdijų medienos. Dar trečdalis parduodama pagal pusmetines sutartis, likusi dalis - aukcionuose trumpalaikėms sutartims sudaryti. Mobilieji tvarkdariai Siekiant veiklos skaidrumo ir pasinaudojus Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijomis, 2015 metais GMU buvo įsteigta mobilioji grupė, kurios tikslas - siekti, kad visos urėdijos dirbtų pagal vienodas taisykles, patarti ir kartu kontroliuoti bei imtis griežčiausių priemonių prieš pažeidėjus. Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius pasakojo, kad mobiliąją grupę sudaro 4 asmenys, dirbantys GMU Miško resursų ir prekybos mediena skyriuje. Kiekvienas turi savo darbo barą. Grupė automobiliu su specialiąja matavimo įranga planingai ir kartais netikėtai lankosi urėdijose - tikrina kirtimus, medienos tūrio matavimo tikslumą ir kt., taip pat darbo drausmę. Keturiems žmonėms apvažiuoti dešimtis urėdijų nėra paprasta, bet, kaip rodo rezultatai, pro šalį nešaudoma. Antai pernai per surengtus 30 patikrinimų 9 pareigūnams buvo skirtos baudos, devyniolikai - drausminės nuobaudos. Patikrinus 27 lentpjūves, nustatyta 14 medienos apskaitos pažeidimų. Pasak dr. R. Prūsaičio, pernai keturiolikai vadovų buvo pareikšta pastabų dėl jų veiklos. Per porą pastarųjų metų buvo pakeisti dešimties urėdijų vadovai, iš kurių trys - dėl prastų darbo rezultatų ir darbo drausmės pažeidimų, o kiti išėjo į pensiją. Kasdienės dovanos miškui „Dažnai tenka išgirsti komentarų, kad urėdijos neva daugiau nieko neveikia, tik kerta miškus ir parduoda. Iš tikrųjų pagrindines pajamas urėdijos gauna parduodamos medieną, bet didžiausi kasdieniai darbai yra kitur, - sakė dr. V. Vaičiūnas. - Iš miško nieko negausimam nedavęs.“ Didžioji pajamų už medieną dalis, anot jo, tenka miško atsodinimui ir priežiūrai. Mišką auginti - tai ne kirsti. Juk tai ir jaunuolynų ugdymas, retinimas, sanitarinė miško apsauga nuo kenkėjų ir žvėrių, sėklininkystė, sodinukų auginimas. Visa tai sudėtinga ir brangu. Medis miške auginamas 60-100 metų, o kirtimas - tai momentinis gerą pusšimtį metų auginto derliaus nuėmimas. Dr. V. Vaičiūnas sutiko, jog daugiau miško kertama Švedijoje, Latvijoje, o plotai ten didėja sparčiau, bet tai pripažinti, anot jo, galima su išlyga. GMU su jai patikėtais valdyti valstybiniais miškais elgiasi atsargiai. Per metus nukertama tik vos daugiau kaip pusė prieaugio. Pasak pašnekovo, valstybės miškuose yra susikaupę peraugusių medynų. Ūkiškai tai nėra racionalu, nes medienos kokybė ilgainiui prastėja, tačiau didėja biologinė vertė. Taigi, dabartiniai kirtimų planai yra savotiškas kompromisas derinant visų suinteresuotų šalių siekius. „Mūsų nuomone, peraugantys medynai yra rezervas nuosaikiai didinti kirtimų mastą. Tai būtų papildomos pajamos valstybei, tačiau reikėtų platesnių diskusijų ir pritarimo“, - sakė dr. V. Vaičiūnas. Nacionalinėje miškų ūkio plėtros programoje yra įtvirtinta, kad būtina mažinti plynų kirtimų apimtį, bet ir tai nėra paprasta. Siekiama orientuotis į savaiminį miško atžėlimą, bet taip užsiveisia ir viena su kita nederančių medžių rūšių. Įvairiais būdais atklysta invazinių rūšių - uosialapių klevų, baltažiedžių akacijų ir pan. Visi jie iškertami vos pastebėjus. Tai irgi papildomas darbas. „Neplyni kirtimai dabar sudaro apie 30 proc., bet jie turi būti didinami nuosaikiai ir gerai apsvarsčius, kad nesukeltume neigiamų pasekmių“, - teigė miškotvarkos specialistas. Valstybė GMU yra perdavusi ir kitų nepelningų funkcijų. Viena tokių - priešgaisrinė visų nuosavybės formų miškų apsauga. Prieš porą metų buvo smarkiai kritikuota nepigi stebėjimo su aut

Regionų plėtros tarybose verslas pasigenda objektyvumo

lpk.lt Nors į regionus investuojami valstybės ir ES struktūrinių fondų pinigai, socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų nemažėja, nepavyksta pritraukti investicijų ir susigrąžinti išvykusių gyventojų. Apie tai šiandien Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Regioninės politikos komitete su vidaus reikalų ir ūkio viceministrais kalbėjo įvairiose Lietuvos savivaldybėse įsikūrusio verslo atstovai. „Dabar savivaldybės neturi nei instrumentų, nei finansinės motyvacijos kurti darbo vietas ar pritraukti investicijas. LPK siekia prisidėti prie kryptingo ir aktyvaus regioninės politikos formavimo ir koordinavimo nacionaliniu lygiu, todėl siūlome suteikti daugiau galių ir atsakomybių savivaldybėms, pakeisti savivaldybių biudžeto formavimo principus: savivaldybėms grąžinti pelno mokesčio ir nekilnojamojo turto dalį, kuri buvo surinkta savivaldybės teritorijoje, peržiūrėti akcizų perskirstymą, palikti savivaldybėms jų uždirbtas lėšas“, – sako Alvydas Stulpinas, LPK viceprezidentas. Pasak A. Stulpino, regionų plėtrai lemiamą įtaką turi ekonominis aspektas, todėl į regioninę politiką būtina integruoti regionų ekonomikos augimo skatinimą, inovacijų plėtrą, verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą, ilgalaikių darbo vietų kūrimą ir investicijų pritraukimą. Verslo atstovų teigimu, galiojančios investicijų skatinimo programos bei mokesčiai pagal regioninį principą turėtų būti peržiūrėti. Regionų plėtros tarybos turėtų glaudžiau bendradarbiauti su verslo atstovais, verslo asociacijoms turėtų būti suteiktos didesnės realios galios tarybų veikloje. Dabar regionų plėtros tarybose aptariami klausimai nėra svarstomi miesto tarybose, todėl sprendimų priėmimas yra subjektyvus. Jeigu į regionų plėtros tarybų veiklą būtų įtraukti „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“ atstovai, tikėtina, kad būtų priimami racionalūs sprendimai, atsirastų daugiau motyvacijos investuotojams. Už regioninę politiką šiuo metu atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM). Pasak VRM viceministro Giedriaus Siurplio, regionų tarybos turėtų atstovauti regionų interesus, tarybose turi būti ir socialiniai-ekonominiai partneriai, kurie veiktų ne tik kaip formalūs dalyviai. „Matome ekspertinių kompetencijų delegavimo į regionus poreikį, tam reikia išnaudoti turimas institucijas kaip „Versli Lietuva“, „Investuok Lietuvoje“. Reikia į regionus siųsti analitikų ir ekspertinę pagalbą, suaktyvinti regionų plėtros tarybų veiklą“, – teigia ūkio viceministrė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė. Jos teigimu, Ūkio ministerija turi reikalingas kompetencijas ir ekspertinę patirtį skatinant ekonomiką, todėl galėtų perimti lyderystę regionų politikos srityje. Sustiprinus regionų plėtros tarybas, vis daugiau sprendimų, taip pat ir dėl investicijų, savivaldybės galėtų priimti pačios. Žemės ūkio ministerija jau planuoja žemės perdavimą savivaldybėms. R. Andziukevičiūtės-Buzės teigimu, jeigu žemės disponavimo klausimai bus deleguoti savivaldybėms, tai taps geru instrumentu investicijų plėtrai. „ES investicijų fondų lėšos, sprendžiant regionines problemas, naudojamos neefektyviai. Negalvojama kaip šių lėšų pagalba pritraukti investicijas ir vykdyti jų plėtrą, per daug investuojama į infrastruktūrą, kuri nekuria pridėtinės vertės, o kai kuriais atvejais yra perteklinė ir jos išlaikymas didina savivaldybės išlaidas. Tikėtina, kad ES struktūrinių fondų parama po 2020 metų dar ženkliau sumažės, todėl verslo investicijų klausimas regionams taps dar aktualesnis“, – teigia A. Stulpinas. 2014–2020 m. laikotarpiui regioninei politikai numatyta 16,6 proc. (ankstesniu laikotarpiu buvo apie 10 proc.) ES lėšų, t.y. 1,1 mlrd. eurų, iš jų daugiau kaip 700 mln. eurų atiteks savivaldybėms. VRM viceministro teigimu, viešosios investicijos turi būti planuojamos laikantis regioniškumo principo ir atsižvelgiant į regionų specializaciją. *** 2015 m. didžiausios tiesioginės užsienio investicijos vienam žmogui buvo Vilniaus apskrityje (11830 eurų) ir Klaipėdos apskrityje (3732 eurų). Mažiausiai tiesioginių užsienio investicijų pasiekė Tauragės apskritį – 243 eurų žmogui, Šiaulių apskritį – 641 eurų žmogui, Marijampolės apskritį – 944 eurų žmogui. Atotrūkis tarp Vilniaus ir Tauragės apskričių siekia 49 kartus. •2016 m. didžiausia bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų buvo Lazdijų rajono savivaldybėje – 16,1 proc.; Ignalinos rajone – 15,7 proc., Naujojoje Akmenėje – 15 proc. Mažiausiai bedarbių turėjo Elektrėnų, Kretingos savivaldybės (po 5,3 poc.), Šiaulių – 5,7 proc., Vilniaus – 6,2 proc. •2015 m.BVP vienam gyventojui nuo šalies vidurkio mažiausias buvo Tauragės apskrityje – 55,7 proc., Marijampolėje – 61,3 proc., Alytaus apskrityje – 64,4 proc. Didžiausias BVP gyventojui yra Vilniuje ir siekia 145,5 proc.

M. Majauskas: vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Aiškėjant vis daugiau tragedijos Kėdainių rajone aplinkybių, kai ketverių metų berniuką uždaužė įtariama mamos sugyventinis, matytyti, kad tragediją buvo galima nujausti, bet, ko gero, aplaidžiai dirbo beveik visų valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojai ir pareigūnai. Kaip pakeisti Vaiko teisių apsaugos padėtį Lietuvoje? Kaip pasiekti, kad vaikai šalyje nebūtų mušami? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Mykolu Majausku ir VšĮ „Gelbėkit vaikus“ vadove Rasa Didžpetriene. – Ministre, kas nuo šiandien bus kitaip? L. Kukuraitis: Puiku, kad pradedame nuo perspektyvos. Tačiau aš vis tiek žengsiu žingsnį atgal. Šioje situacijoje tragiškiausia, kad vaiko balsas liko neišgirstas. Net ir tų kelių suaugusiųjų balsas buvo neišgirstas. Nuo šiol reikia daryti viską, kad vaiko teisės tikrai būtų vaiko atstovės. – O tai požiūris ar procedūros? L. Kukuraitis: Ir viena, ir kita. Taip pat kompetencija atpažinti, kad ta vaiko žinia yra pakankamai rimta. Požiūris, kad vaiko žinia yra svarbesnė nei visi tyrimai. Žinoma ir procedūros, kad jos padėtų vaiko teisių apsaugos tarnybai. – Komisare, kaip jums atrodo, kas tai buvo? Požiūris ar procedūros? L. Pernavas: Manau, kad viskas susideda į viena, tiek požiūris, tiek procedūros, tiek sistemos nebuvimas. Jau keletą metų kalbame apie tai, kad turi būti sistema pradedant nuo švietimo iki informavimo apie tokias problemas, kokios yra šiandien, iki tinkamo, greito, operatyvaus ir kokybiško tyrimo. Procesas turi trukti maksimaliai trumpą laiką. Mūsų siūlymas, kad didžioji dalis tokių tyrimų vyktų dvi paras, kol kaltininkas yra nepaleistas. Mes tą siūlėme Seimui, bet toks pasiūlymas nebuvo priimtas. – Kokiam komitetui jūs tą siūlėte? L. Pernavas: Žmogaus ir teisių komitetui, praėjusioje kadencijoje. Tačiau šis siūlymas nebuvo priimtas. Arba, jei negalima atlikti tyrimo per 48 valandas, kad būtų skirta kardomoji priemonė suėmimas, gyvenimas skyriumi, tam, kad smurtautojas negalėtų daryti įtakos aukai. Čia mes turime didelę problemą. Kai auka paveikiama, ar turime teisingus sprendimus? Tikrai ne. – 48 val. ir į teismą? Tokia jūsų mintis? L. Pernavas: Taip. Kuo ilgiau mes voliojame tą bylą, tuo daugiau neaiškumų atsiranda. Tokios bylos tyrimo vidurkis yra maždaug 3 mėnesiai. Man tai nėra normalu. – Šiuo konkrečiu atveju, buvo nueitas ilgas kelias. Auklėtoja, direktorė taip pat išgirdo, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Juk buvo galima nuspėti, kai mama atėjo į darželį pasiimti sudaužyto vaiko? R. Didžpetrienė: Ne nuspėti, o pamatyti faktus. Pagarba darželio auklėtojai, kad ji išdrįso bandyti sakyti. Kaip ministras minėjo, mes nepatikėjome vaiku, nepatikėjome suaugusiaisiais profesionalais. Tai apie ką mes tada kalbame? Vaiko teisių vedėjos pasakymas, kad jau nebe mano reikalas, nes ekspertai pasakė, kad nieko nebuvo, tai tiesiog galvoje netelpa. – Tai yra visiškai formalus pareigų atlikimas. M. Majauskas: Negalėčiau sutikti, kad tai yra formalizmas. Manau, kad tai aplaidus pareigų atlikimas. Mano supratimu, generalinės prokuratūros ir policijos atstovai dirbo aplaidžiai. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas neapklausus vaiko, žinant, kad patėvis teistas, žinant auklėtojos liudijimą, kad vaikas atėjo verkiantis. Auklėtoja iš vaiko išgirdusi, kad jį mušė patėvis, užčiuopė smurto žymes. Tai buvo padaryta prie kelių liudytojų. Tai dabar vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o žudikas paleistas į laisvę ir vaiko šiandien gyvo nebėra. Mano supratimu, pirmiausia yra atsakingos teisėsaugos institucijos turi prisiimti atsakomybę. Seimas taip pat negali kratytis atsakomybės. Mes turėjome priimti ne vieną įstatymą, vaikų nemušimo įstatymas nepriimamas jau 20 metų. Tas įstatymas siųstų labai aiškų signalą visuomenei, kad smurto netoleruojame. Vaiko teisių tarnyboms taip pat būtų siunčiamas labai aiškus signalas, ką reikia daryti ir taisyklės teisėsaugos institucijoms, kaip reikia reaguoti. Deja, to nepadarėme. – Prokurore, kodėl tokiose bylose nėra apklausiami vaikai? Trūksta psichologų? E. Pašilis: Man laba liūdna, kad turime susitikę kalbėti tokios liūdnos bylos kontekste. Kadangi kilo pagrįstų abejonių, prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis turėtų atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo, pagal BK 229 straipsnį. Tai parodys, kiek atskiri pareigūnai, institucijų atstovai neatliko savo pareigų. Dėl psichologo yra problema. Ne kartą prokuratūra kreipėsi į Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo, tai pat Švietimo ministeriją, kad išsakytume tą problemą, jog psichologų trūksta. Šiandien tik 4 savivaldybės turi psichologus. Beje, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Kėdainių savivaldybę metų pradžioje, kad užtikrintų psichologų dalyvavimą bylose. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Ko gero, dėl finansų stokos. – O pati prokuratūra negali susirasti psichologo? Juk galima samdyti, mokėti už valandas? E. Pašilis: Tas biudžetas nėra beribis. Pernai 2700 nepilnamečių vaikų yra nukentėję įvairiose bylose, ne vien smurto. – Tačiau šioje situacijoje norisi paklausti, kiek kainuoja vaiko gyvybė? Ponia Žiobiene, psichologo nebuvo, vaikas neapklaustas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas remiantis smurtautojo ir mamos parodymais. Vaikas, šiuo atveju, tapo auka ir iš motinos, ir iš tėvo pusės. Ar po šio įvykio įmanomas kažkoks sisteminis pataisymas? Pareigūnas vaiko be psichologo apklausti negali. E. Žiobienė: Labai daug iečių sulaužyta Seime, kai diskutavome dėl psichologo dalyvavimo baudžiamosiose bylose. Taip atsirado psichologai apygardų teismuose, ko šiaip jau Lietuvai yra maža, t. y. 5 apygardos, vos 5 specialistai visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pažadas, kad matysime, analizuosime, koks bus poreikis. Poreikis yra didžiulis ir psichologai tikrai turi atsirasti. Ministras dabar kaip tik imasi vaiko teisių institucijų pertvarkos. Mano supratimu, jei psichologo nėra, jis turi būti samdomas. – Psichologas turėtų būti privalomas? L. Kukuraitis: Absoliučiai. Labai reikia išgryninti vaiko teisių apsaugos funkcijas. Jų yra 40 formalių ir dar tiek pat neformalių. Kai tiek funkcijų, tai tik apsikrauni popieriais ir nieko nepadarai. Reikia jas išsigryninti. Viena pagrindinių, tai psichologo dalyvavimas vertinant situaciją. Tada įvertinama, ar tas vaiko žodis adekvatus, ar ne. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirba 241 žmogus. Jai pavaldžiose 15-oje institucijų 1609 žmonės. Iš viso beveik 3 tūkstančiai. Dar pridėjus Sodrą ir kelias kitas institucijas, gausime 10 tūkst. žmonių armiją. Ar tą armiją galima kitaip performuoti, kad užtektų darbuotojų dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, kuriose auga bemaž 20 tūkst. vaikų? L. Kukuraitis: Čia dar neįtraukta apie 1000 darbuotojų, kurie dirba su socialinės rizikos šeimomis, nes jie yra pavaldūs savivaldybėms ir 336, kurie yra vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vienas ir probleminių dalykų, kad tie darbuotojai pavaldūs savivaldybei ir dažnai yra priklausomi nuo vietos savivaldos kompetencijos ir galimybės organizuoti. Tai reiškia, kad mes turime 60 skirtingų būdų, kaip užtikrinama vaikų teisių apsauga mūsų šalyje. – Norint centralizuoti, reikia keisti įstatymą? M. Majauskas: Tam, kad būtų centralizuota vaiko teisių apsauga, reikia susigrąžinti vaiko teisių skyrius į vyriausybę. Tam turi būti pakeistas įstatymas. Taip būtų galima užtikrinti operatyvų reagavimą, vieną standartą ir nepriklausomumą nuo vietos interesų. Labai svarbu centralizuotas požiūris iš vyriausybės. Šalyje matome didžiulius kontrastus. Dažnai savivaldybėse žmonės susigyvena su tam tikra nepriežiūra, toleruoja smurtą. Todėl labai svarbu turėti vieną kompetentingą ir stiprią vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri galėtų reaguoti operatyviai ir nepriklausomai. – Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo dar ankstesnio ministro įsakymas, kad socialinis darbuotojas gali prižiūrėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Su tiek susitvarkyti galima? L. Kukuraitis: Galima. Buvo siekiama, kad socialinis darbuotojas turėtų visas galias padėti šeimoms. Tačiau iš kitos pusės mes susiduriame su kompetencijos problema. Ne vien tai, kad socialinis darbuotojas yra nekompetentingas, bet taip pat trūksta sveikatos ugdymo, teisės specialisto, psichologo, kuris padėtų su tomis kompleksinėmis problemomis, kurias šeima turi įveikti. – Jei būtų centralizuota institucija su aiškiomis instrukcijomis, tai, pavyzdžiui, galima daryti taip, kaip policijoje, kad kiekvienas darbuotojas kartą per dvi paras turi patikrinti socialinės rizikos šeimas? L. Kukuraitis: Kai kur reikia lankytis dažniau, kai kur rečiau. Tačiau ne tik patikrinimas yra problema. Problema yra ir paslaugos, pagalba šeima. Vienas iš pakeitimų, kurį mes norime inicijuoti, tai, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų specialistų komanda, kuri teiktų pagalbą konkrečiai šeimai. Ta specialistų komanda suteiktų daug daugiau pagalbos. – Taip suprantu, kad nuo šiandien nei vienas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką nebus nutrauktas su psichologu neapklausus vaiko? M. Majauskas: Ne tik, kad nuo šiol kiekvienu atveju, bet taip pat turime peržiūrėti ir visus atvejus, kurie vyko iki šiol. Visais atvejais, kai buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje prieš vaikus, turi būti peržiūrėta ir pasakyta, ar nebuvo padaryta tos klaidos, kurią matėme padarytą Kėdainiuose. – Kas keisis nuo šiandien? E. Pašilis: Yra pavedimas patikrinti visus praėjusiais metais nutrauktus tyrimus. Antradienį prasideda Kauno apylinkės Kėdainių skyriaus kompleksinis patikrinimas, taip pat yr...

A. Abromavičius: politikai su verslininkais nebendrauja dėl nekompetencijos

Mindaugas Aušra, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvos įvaizdis pasaulyje nėra negatyvus, to įvaizdžio nėra, LRT RADIJUI sako buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius. Jo teigimu, norint sukurti teigiamą šalies įvaizdį derėtų išmokti pateikti Lietuvą pozityviai, o politikams reikėtų pradėti bendrauti su verslininkais, kurių, kaip teigia A. Abromavičius, valstybės vadovai paprastai vengia dėl nekompetencijos ir dėl to, kad patys kuria verslą. Reuters/Scanpix nuotr. Mėnesio pradžioje buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius dalyvaudamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pateikė penkis pasiūlymus, kuriuos įgyvendinus Lietuvoje gyventi taptų geriau. Tai verslo sąlygų gerinimas, migracijos politikos keitimas, šalies įvaizdžio sukūrimas, valstybės aparato mažinimas ir viešųjų pirkimų skaidrinimas. – Kodėl jūsų šie penki pasiūlymai yra labiau susiję su valstybės valdymu nei su struktūrinėmis reformomis švietime, sveikatos sistemoje? – Nesu sveikatos apsaugos ar švietimo specialistas. Aš – verslininkas, investuotojas, kuriuo buvau 19 metų, todėl tai [šie pasiūlymai] yra daugiau mano „parapija“, bet visų problemos Lietuvoje ir Ukrainoje prasideda nuo švietimo, nuo mokyklos suolo, nuo darželio ir t. t. Jeigu mes norime sulaikyti mūsų tautiečius nuo išvykimo į užsienį, reikia, žinoma, pradėti nuo švietimo. Neseniai pusryčiavau su buvusia Estijos užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand. Ji pasakė, kad estai labai didžiuojasi savo švietimu. Jie patenka į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Sakydami ir įrodydami visiems piliečiams, kad auginti vaikus jų šalyje, kur graži gamta, kur aukštas išsilavinimo lygis, yra geriausia, jie sulaiko emigraciją iš Estijos. Manau, kad Lietuva būtent nuo to ir turėtų pradėti. – Vienas iš jūsų pirmų pasiūlymų, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, – gerinti verslo sąlygas ir skatinti investicijas. Tarsi potemė – keisti visuomenės požiūrį į verslą, nes esą verslas dabar matomas kaip blogis. Kaip tai reikėtų daryti? – Visų pirma, aš, tapęs Ukrainos ekonomikos ministru, iš savo patirties kaip verslininkas, investuotojas žinojau, kad valdžia labai vengia susitikimo su verslininkais. Valdžia nenori girdėti verslininkų problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, valdžia dažnai yra nekompetentinga, nenori susitikti, kad neišryškėtų jos nekompetencija, nes ji nesigaudo, kai kalbama apie mokesčių surinkimo klausimus. Antra, būna, kad valdžia turi savo kažkokį interesą, todėl nesutinka, nenori padėti, nes patys politikai užsiima kažkokiu verslu. Dėl to iš pat pradžių pasakiau – kad paprastas žmogus pajustų teigiamą poveikį, reikia, kad ekonomika pradėtų judėti teigiama linkme, stiprėti, augti. Tai gali padaryti tik verslininkai, ne valdžios vyrai. Verslininkai kuria darbo vietas, kelia atlyginimus, investuoja, rizikuoja. Dėl to pasakiau, kad mes būsime verslo advokatai, ginsime verslą ir verslininkus prieš valstybės kontroliuojančių įstaigų piktnaudžiavimą, savivaliavimą. Surinkdavome daugybę verslų (prancūziškų, ukrainietiškų, vokiškų, žemdirbių atstovų), mokesčių inspekcijos vadovus, muitines, prokuratūrą, specialiąsias tarnybas ir spręsdavome problemas. Kur išeidavo, tai darydavome kompleksiniu būdu, kur neišeidavo, tekdavo ir rankiniu būdu. Tokios pačios problemos tik mažesniais masteliais, manau, yra Lietuvoje. Verslininko profesija, man kažkokiu nesuprantamu būdu, visuomenės ir valdžios požiūriu nėra prestižinė. Verslas, verslumas yra iniciatyva, tu kažką darai, prisiimi atsakomybę, prisiimi riziką ir t. t. Turėtume tai skatinti, kurti teigiamą ekosistemą, kad verslai kurtųsi, kad būtų rodoma privati iniciatyva. Dėl tos privačios iniciatyvos turėtume klestinčią ekonomiką, mažėjančią migraciją ir t. t. Dabar, manau, verslininkai užguiti. Jie yra tie, kurie neva moka tik minimalų atlyginimą. Reikia kalbėtis, tartis, galbūt pasirašyti kažkokį verslo, valdžios ir visuomenės paktą toje diskusijoje, kas pirmas – ar višta, ar kiaušinis. Manau, kad vis dėlto valdžia turėtų pirma ištiesti ranką. – Jūs sakote, kad būtent valdžios baimė susitikti su verslu arba viešai tai deklaruoti sukėlė tarsi verslininko, kaip nuolatinės malonės prašytojo, įspūdį? – Taip, aš daug bendravau su verslininkai ir visi yra ypač nusiminę. Jie juk neprašo iš valstybės kažkokios ypatingos pagalbos. Jie nenori, kad būtų kažkaip demonizuojami. – Antra jūsų siūloma priemonė – keisti migracijos politiką. Jūs sakėte, kad Lietuva gali išnaudoti gerą savo įvaizdį, tapti vieta regione dirbti ir gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Iš tikrųjų tokia idėja Lietuvoje vyrauja jau gana ilgai, bet kažkaip nepavyksta. Kas trukdo? Kaip tai reikėtų įgyvendinti? – Manau, kad reikia kažkaip plačiau diskutuoti, keisti visuomenės nuomonę. Manau, Lietuvoje yra ir ksenofobijos apraiškų. Su tuo reikia kažkaip kovoti. Jeigu mes esame pasaulietiški, jeigu esame atviri, turėti nebūti pusiau viduramžiškų pažiūrų ir mąstyti, kad bet kuris čia atvažiavęs pagrobs kažkokią darbo vietą. Lietuviai yra išdidi tauta. Tai yra galimybė parodyti visą mūsų atvirumą ir potencialią galybę taip pat ir imigracijos politikoje, esant sunkiai situacijai kai kuriose kaimyninėse šalyse. Jų gyventojai galbūt kultūriškai visiškai artimi mums, kad truputį atsivertume, pasiimtume gerus specialistus. Daugelis iš jų netgi nori atvažiuoti su savo pinigais, įkurti verslus. Turėtume būti vieni atviriausių, vieni pažangiausių, nes kitos kaimyninės šalys jau yra padariusios daug daugiau. Kol mes šnekame, jie jau tai daro. Praktiškai šalis nyksta, ji sunaikinama – 20–30 proc. gyventojų, nesant karo padėčiai emigruoja. Tai yra tragedija. Už tai politikai turėtų atsakyti. – Ar manote, kad ksenofobinės apraiškos, kurios galbūt ir trukdo keisti migracijos politiką, taip pat trukdo ir „pardavinėti“ Lietuvą užsienyje? – Negatyvaus Lietuvos įvaizdžio pasaulyje nematau. Matau jokį įvaizdį, todėl norėtųsi iš nulio sukurti pozityvų įvaizdį. Turime, kuo pasididžiuoti, turime visai neblogų pasiekimų, bet nemokame jų pardavinėti. – Kokią žinutę reikėtų siųsti apie Lietuvą? Koks yra Lietuvos pasiekimas, kuriuo būtų galima sužaisti tarptautinėje rinkoje? – Geriausiai suveikiančios žinutės turi būti susijusios su greitumu, atvirumu, paprastumu, saugumu. Derėtų parodyti, kad Vilnius yra laimingiausias, saugiausias miestas. Kol kas jis dar yra pigiausias, jame yra greičiausias internetas, lengviausiai gaunamos įvairios pažymos, vyriausybė – be popierių, viskas elektroninėje erdvėje ir t. t. Ši niša daugeliui biurokratizuotų šalių (netgi ES, pavyzdžiui, Italijai), tai visiškai nauja, bet turime kelti aukštus standartus visose srityse patys sau. Tu negali būti greičiausiai pasaulyje išduodantis vairuotojo teises, bet lėčiausiai išduodantis pasą. Mes esame ant ribos. Daugelis investuotojų galbūt nenori rimtai diskutuoti apie naujas investicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, nes nežinia, ką rusai darys per kelerius kitus metus. Dėl to mes turime stengtis dvigubai daugiau. Ant rankų sėdėti arba sėdėti ant tvoros, kaip yra tokie išsireiškimai, mes neturime nei laiko, nei galimybių. Paprasčiausiai reikia ryžtingai veikti. – Tai, ką jūs sakote dabar, derinasi su ketvirtu jūsų siūlymu – aparato mažinimas. Jūs sakote, kad tai padarėte Ukrainoje būdamas ministru. Valstybės tarnautojų skaičių sumažinote 50 proc. Kaip tai reikia padaryti? Ateini vieną dieną, pasiimi departamentų sąrašą ir kai kuriuos išbraukti ar išbraukti žmones? – Lietuvoje, ne paslaptis, kai kuriose įmonėse, ministerijose yra visokie giminių, draugų klanai. Tie visi valdininkai atitrūkę nuo paprastų žmonių, nuo verslo, nesprendžia jokių problemų, neatstovauja šaliai. Daugelį žmonių reikia keisti, kelti atlyginimus, pritraukti naujus žmones. Žinoma, yra ir gerų specialistų, negalima sakyti kitaip, bet reikia mažinti funkcijas. Turėtų būti kuo mažiau valstybės kišimosi į kasdienius žmonių, verslo reikalus. Viskas, ką galima išduoti, atsakyti, paaiškinti, turi būti elektroninėje erdvėje, neturėtų būti jokio popierizmo. Nenormalu, kad mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis technologijoms pas mus biurokratų skaičius per paskutinius metus išaugo. Tai nenormalu. Kad gautume aukštos kokybės specialistus, mano manymu, pas mus valdžioje moka per mažus pinigus. Paskutiniu metu pašnekėjus su daugeliu žmonių, nuomonių lyderių, susidaro įspūdis, kad netgi yra intelektualinis skirtumas tarp valdžios ir, tarkime, žmonių iš privataus sektoriaus. Tas skirtumas pastaruoju metu toks didžiulis, kokio galbūt net nebuvo nuo nepriklausomybės laikų. – Kalbėdami apie valstybinį aparatą negalime nepaminėti ir viešųjų pirkimų temos. Jūs tarsi sakote, kad reikia skaidrinti viešųjų pirkimų politiką. Kaip ją reikėtų skaidrinti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri pastaruoju metu gana daug atskleidė prasižengimų, net ketvirtadalio viešųjų pirkimų negali patikrinti per metus? – Yra nedaug sričių, kur Ukraina pasivijo ir aplenkė daugelį. Viena jų – viešųjų pirkimo sistemą, kurią sukūrėme nuo nulio tik per pusantrų metų. Londono pasaulinėje viešųjų pirkimų konferencijoje ją pripažino kaip geriausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Čia galime netgi pasidalinti savo patirtimi. – Tai kokie stebuklai yra toje sistemoje? – Viskas elektroninėje erdvėje. Tai vadinamasis „open source“. Jis [viešųjų pirkimų dalyvis – LRT.lt] gali bet kuriuo metu stebėti pirkimus, prisijungti. Surengėme valstybinį bendrąjį portalą su privačiomis aukcionų aikštelėmis. Taip pat pagerinome prieinamumą prie viešųjų pirkimų, skaidrumą, konkurencingumą ir taupome milijardus grivinų. Nereikia išradinėti dviračio. Paprasčiausiai reikia stebėti, kas pasaulyje labiausiai pažengę technologiniu atžvilgiu ir stengtis pritaikyti.

Arūnas Valinskas: „Laimė į skolą nedalinama“

LRT.LT Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“. „Šį vakarą norėjau matyti žmones, kurie vienu ar kitu tarpsniu buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius, su kuriuo Seime tikrai labai daug dirbome. Jis juk tikrai nėra pats populiariausias Lietuvoje žmogus. Bet man nusispjaut, kas ką galvoja! Tai mano šventė ir ji bus tokia, kokios aš noriu“, – juokėsi A. Valinskas, puotos užkulisius atvėręs tik LRT laidos „Gyvenimas“ žiūrovams. Vakaras išties buvo vertas eterio karaliaus – skanėstais nukrauti stalai, vietoje fotografavimosi sienelės – milžiniškas televizorius, kuriame pozavo sveikintojai, specialiai šiam vakarui perdarytos dainos, scenos žvaigždžių pokštai ir išskirtinės draugysčių istorijos, privertusios iki ašarų kvatotis visus susirinkusius. Štai buvęs premjeras A.Kubilius pasveikinti buvusio Seimo pirmininko atskubėjo su karučiu ir pokštavo, kad po daugelio metų valstybė paskaičiavo, jog paėmė per daug baltųjų centų už Valinsko išdaigą per Žvagulių vestuves ir likutį nusprendė grąžinti. „Mano pirmoji pažintis su Valinsku įvyko tuomet, kai dar mokiausi dešimtoje klasėje. Tuomet dalyvavau jo vedamame televizijos žaidime ir laimėjau baldų komplektą. Bet labiausiai į atmintį įsirėžė jausmas, kai, pabuvęs televizijos studijoje, supratau, jog ateity noriu ir aš čia dirbti“, – pasakojo jubiliejinį vakarą vedęs Andrius Tapinas. „Aš taip pat šios pažinties niekada nepamiršiu, nes sulaukiau Andriaus tėčio, garsaus žurnalisto Laimono Tapino skambučio, kuris buvo tiesiog nevilty, nes nežinojo, kur dėti tą virtuvės komplektą“, – eterio kolegai antrino vakaro kaltininkas. Iš Briuselio specialiai į šventę atskubėjęs europarlamentaras Viktoras Uspaskichas juokavo, kad jo gyvenime Arūnas suvaidino ypatingą vaidmenį, juk būtent jis sugalvojo posakį „Geras vaizdelis“, tapusį kėdainiškio vizitine kortele. „Jau laikas savo sukauptą patirtį perduoti jaunesniems“, – draugui linkėjo V. Uspaskichas, į puotą atvykęs su dabar jau buvusia žmona Jolanta Blažyte, kurią meiliai šokdino grojant legendinės grupės „Vairas“ muzikantams. Ypatingą dovaną Arūnui įteikė žmona. Be galo slidžiu keliu iš filmavimo Kaune tą vakarą į puotą atskubėjusi Inga Valinskienė su vyriausiuoju sūnumi padainavo romansą, sujaudinusį jubiliatą iki ašarų, kurias šis sunkiai slėpė po plačia šypsena. „Valinsko gyvenime visko buvo labai daug. Jis neturėjo tik vienintelio dalyko – paprastos, kasdienės, net pavadinčiau namų sofos ramybės. Tačiau jos Arūnui dar teks išmokti. Galbūt kažkada jis suvoks, ką reiškia laimė ir ramybė tiesiog sėdint ant sofos namų šilumoje, matant savo vaikus, anūkus, nebedirbančią, o tiesiog ramią žmoną. To jam ir linkiu“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams atsivėrė I.Valinskienė. Panašu, kad greitai jos linkėjimams nebus lemta išsipildyti – Arūnas neslėpė, kad būtent dabar jis yra labai laimingas: „Labai dažnai guosdamiesi be reikalo mes tiesiog prisišaukiame bėdą. Nereikia jos laukti – gyvenkime ir džiaukimės dabar. Nes laimė į skolą nedalinama.“  

Kodėl (ne)veikia verslo principai valdant valstybinį NT?

Vaida BURVIENĖ Naujausiais Valstybės turto informacinės paieškos sistemos (VTIPS) duomenimis, valstybė turi daugiau nei 30 000 nekilnojamojo turto objektų, kurių bendras plotas siekia beveik 17 mln. kv. m. Įsibėgėjus valstybinio nekilnojamojo turto (NT) registravimui tapo akivaizdu, kad valstybė patiria nuostolių dėl neefektyvaus jo valdymo. Pasak nekilnojamojo turto ekspertų, sprendžiant šią problemą, pirmiausia reikia inventorizuoti visą turtą, parduoti perteklinį, o likusiam taikyti nuomos principą. Tokiu būdu valstybinės institucijos būtų skatinamos atsakingai naudoti nekilnojamąjį turtą. Atiduoti ar  nuomoti? Tarptautinės nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims Mindaugas Kulbokas pažymi, kad prieš parduodant perteklinį valstybės NT pirmiausia jį būtina tinkamai inventorizuoti. „Šiuo metu pasitelkus Valstybės turto informacinės paieškos sistemą (VTIPS) siekiama inventorizuoti turimą valstybinį nekilnojamąjį turtą. Tačiau pastebima, kad ne visos institucijos noriai teikia duomenis, todėl iki galo nėra aiškus bendras vaizdas. Pirmiausia būtina žinoti, kokio turto turime, tuomet jį reiktų sugrupuoti į perteklinį ir gerąjį – naudojamą – turtą. Perteklinis turtas turėtų būti parduotas, o naudojamas - efektyviai valdomas, pavyzdžiui, ne perleidžiant šį turtą valstybinėms įstaigoms, o nuomojant joms. Institucijos, kas mėnesį mokėdamos už pastatus ir jų išlaikymą, bus suinteresuotos neturėti perteklinio turto, o turimą valdyti efektyviai“, – galimą sprendimą pateikia M. Kulbokas. „Newsec“ atstovo teigimu, rinka ir jos sąlygos nuolat kinta, todėl NT valdymo efektyvinimas turi būti nenutrūkstantis, nuolatinis procesas. Sklandžiam jo užtikrinimui pasitarnautų valstybės turto valdytojo – Turto banko – specialistų kompetencijų didinimas, kompetencijų centro steigimas. „Tokio kompetencijų centro branduoliu turėtų būti paties Turto banko specialistai, ekspertai iš tų valstybės įmonių, kurios jau turi sėkmingos NT valdymo praktikos ir specialistai iš privataus sektoriaus. Į geriausius sprendimus NT valdymo srityje orientuotas kompetencijų centras galėtų veikti panašiu į valdybas, modeliu. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į korupcijos grėsmę bei sukurti įrankius jai užkirsti, kai bus įgyvendinama valstybinio NT valdymo efektyvumo pertvarka“, – priduria M. Kulbokas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius antrina „Newsec“ specialistui, kad valstybės NT efektyviausiai būtų valdomas atsisakant nereikalingo turto ir mokant tik už reikalingą plotą. „Pirmiausia, valstybė turėtų parduoti nereikalingą turtą ir taip atsisakyti išlaidų jo priežiūrai. Likęs turtas turėtų dalyvauti rinkoje, valstybės įmonei jį prižiūrint, valdant ir nuomojant už geriausią rinkoje įmanomą kainą. Pertvarką galima pradėti nuo Turto banko veiklos pertvarkymo, jam deleguojant minėtas funkcijas ir efektyvų viso turto valdymą (šiuo metu Turto bankas valdo tik atliekamą turtą). Turto banke numatomas steigti NT kompetencijų centras galėtų būti skirtas žinių koncentravimui ir valstybės valdomo NT politikos formavimui“, – sako LNTPA direktorius M. Statulevičius. Anot jo, užsienyje nestinga gerų pavyzdžių: Estija iškelia kelias savo ministerijas į vieną pastatą, latviai iš valstybinio turto nuomos uždirba kelis kartus daugiau nei lietuviai, o Vakarų Europoje tokia praktika veikia jau daugiau nei dešimtmetį. Būtinas racionalus požiūris Jau kurį laiką viešojoje erdvėje aktyviai aptarinėjamas valstybės nekilnojamojo turto valdymo efektyvinimo klausimas buvo plačiau nagrinėjamas Vilniuje, verslo centre „Quadrum“ vykusioje III-iojoje konferencijoje „Efektyvus valstybės turto valdymas“. Renginyje savo įžvalgas pateikęs advokatų kontoros „Cobalt“ NT ir infrastruktūros teisininkas Simas Paukštys pastebėjo, kad siekiant parduoti dalį valstybinio NT ir įsigyti ar išsinuomoti naujas patalpas, būtina sukurti platesnes galimybes šiems procesams įgyvendinti, paremtas ne mažiausios kainos, o racionaliausios alternatyvos kriterijais. Anot „Cobalt“ teisininko, ruošiantis valstybinio NT realizavimui jo valdytojas privalo atlikti namų darbus. Kadangi dalis NT (jei kalbame ne tik apie Vilniaus senamiestį) nebūtinai kels didžiulį susidomėjimą tarp potencialių pirkėjų, valdytojas tokį turtą privalo siekti padaryti patraukliu – panaikinti teisinius neatitikimus, inicijuoti reikiamus teritorijų planavimo pakeitimus ar pan. Siekiant sėkmingo valstybinio NT realizavimo, vieninteliu jo privalumu negali likti lokacija – papildomos paskatos įsigyti valstybės NT ne tik paspartins jo pardavimą, bet ir padidins jo kainą. „Siekiant patenkinti valstybės poreikį naujam NT taip pat nereiktų galvoti tik apie turto įsigijimą nuosavybėn. Šiuo metu ypač pasigendame platesnio nuomos instituto taikymo. Pavyzdžiui, remiantis „build-to-suit“ modeliu, valstybė, suteikusi galimybę statyti ar rekonstruoti NT, išsinuomotų visiškai naujas ir jos poreikiams pritaikytas patalpas (taptų pagrindiniu nuomininku), o privatus vystytojas išlaikytų nuosavybės teisę į NT bei užpildytų likusias patalpas privačiais nuomininkais. Ir tai tėra vienas iš galimų pavyzdžių“, – tvirtina S. Paukštys. Apie „Newsec“ „Newsec“ yra tarptautinė nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovė, veikianti Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse bei teikianti plataus spektro paslaugas. Įmonė tarpininkauja investicijų į nekilnojamąjį turtą sandoriuose, teikia nekilnojamojo turto valdymo paslaugas, tarpininkauja nuomojant ir parduodant komercinį turtą, atstovauja klientų interesus vystant naujus ar plėtojant esamus projektus. Bendrovė tai pat atlieka rinkos tyrimus ir analizę, teikia licencijuotas turto ir verslo vertinimo paslaugas. „Newsec“ ekspertai dirba remdamiesi RICS (Royal Institution of Chartered Surveyors) standartais ir laikosi tokių nustatytų darbo principų kaip skaidrumas, atskaitomybė, tęstinumas ir stabilumas. Bendrovė taip pat yra BNP (Paribas Real Estate) aljanso narė. „Newsec“ grupė turi 20 biurų septyniose šalyse, kuriuose dirba daugiau nei 700 darbuotojų, o metinės pajamos siekia 65 mln. eurų....

Seimui pristatyta XVII Vyriausybės programa

Rimas Rudaitis Paskirtasis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis parlamentui pristatė paskirtuosius ministrus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijos parengtą XVII Vyriausybės programą. „Vyriausybės tikslas – pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kai įsisenėję skauduliai nebealina Lietuvos žmonių, mūsų valstybės Nepriklausomybę stiprina ne tik narystė transatlantinėse organizacijose, bet ir visų Lietuvos piliečių meilė Tėvynei, noras dėl jos dirbti, kurti ir aukotis“, – teigiama Vyriausybės programoje. Kaip pabrėžiama šiame dokumente, valstybės raidos vizija ir siūlomi sprendimai paremti penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos bei darnaus valstybės valdymo – principu. Pristatydamas Vyriausybės 2016–2020 m. darbus S. Skvernelis pabrėžė, kad programa yra nuosekli ir pasižyminti tuo, kad esminės problemos ir klausimais sprendžiami horizontaliuoju bendradarbiavimo principu, neišskiriant atskiros vienos ar kitos ministerijos veiklos srities, nes problemos matomos kaip visa visuma ir sritys labai dažnai yra persidengiančios, koreguojančios, pildančios viena kitą. Programos socialinės apsaugos srityje įsipareigojama kurti palankią šeimai aplinką, kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas, remti paslaugas šeimoms teikiančias nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, mažinti smurtą ir kovoti su patyčiomis. Sveikatos apsaugos sistemoje bus siekiama veiksmingos ir skaidrios sveikatos apsaugos sistemos, gerinti darbo sąlygas medikams, užtikrinti efektyvią ligų prevenciją ir ankstyvąją diagnostiką, veiksmingą kovą su žalingais įpročiais, teikti realią pagalbą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, pritaikyti aplinką ir paslaugas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Vyriausybė aktyviai kovos su žalingais įpročiais ir sieks, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais būtų galima tik specializuotose parduotuvėse, leisti stiprų alkoholį įsigyti ir vartoti nuo 20 metų, didinti alkoholinių gėrimų ir tabako akcizus ir kt. Pristatytu dokumentu numatoma skatinti savarankišką ir už savo sprendimus atsakingą vietos savivaldą, įgyvendinti efektyvią regionų politiką, pasirengti regioninio valdymo reformai. „Ateities Lietuvos regioninė politika turi įtraukti ir suteikti galią vietos partneriams, bendruomenėms, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms“, – rašoma programoje. Vyriausybės ilgalaikis tikslas yra suderinti sąlygas ekonomikos vystymuisi, gyventojų gerovei ir aukštiems aplinkos kokybės standartams. Tam pasiekti numatomos keturios veiksmų grupės: darnaus gamtos ir žmogaus sambūvio skatinimas, rūpinimasis biologinės įvairovės išsaugojimu, aplinkosauginis visuomenės sąmoningumo skatinimas, darnios, atsakingos ir konkurencingos ūkio politikos formavimas. Būsimoji Vyriausybė numato užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymą, palankią oro kokybę, darnią vandens politiką, biologinės įvairovės išsaugojimą, žmogui ir gamtai draugišką žaliąją infrastruktūrą, darnią miškų politiką, maisto ir žemės ūkio politiką, aplinkai draugišką išmaniąją energetiką. Programos energetikos srityje pagrindiniai prioritetai skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir elektros tinklų sinchronizavimui su Vakarų Europa. „Lietuvos kaime gyvena beveik trečdalis šalies gyventojų, todėl gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys“, – tvirtinama dokumente. Pagal jos nuostatas numatoma užtikrinti konkurencingą ir pelningą žemės ūkį, ūkininkų rinkos padėties stiprinimą, žemės ūkio sektoriaus valdymo efektyvumo didinimą, konkurencingą kaimiškųjų vietovių ekonomiką, įgyvendinti žuvininkystės sektoriaus pertvarką. Vyriausybės programoje – skurdo ir regioninės atskirties įveikimas: investicijos į darbo vietų kūrimą regionuose, regionų patrauklumas ir verslumas, kompleksinės paslaugos ir užimtumo galimybės pagyvenusiems žmonėms. „Lietuvoje susiklostė padėtis, kai turtingiausios šalies apskrities gyventojo vidutinės pajamos beveik tris kartus viršija atitinkamą skurdžiausios šalies apskrities rodiklį. <...> Skurdas tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas yra sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmones pasirinkti darbą ir gyvenimą Lietuvoje“, – pabrėžiama programoje. Būsimoji Vyriausybės sieks visiems prieinamo kokybiško švietimo, vientisos mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos. Įgyvendinant švietimo finansavimo reformą bendrajame ugdyme numatoma pertvarkyti mokyklų finansavimo metodiką. Vyriausybė planuoja atsisakyti „mokinio krepšelio“ principo ir siekdama efektyvaus lėšų paskirstymo diegs „klasių komplektų“ modelį, nustatys pedagogų etatinio apmokėjimo tvarką. Bus skiriamas dėmesys mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrai. Nemažas dėmesys bus skiriamas kultūros sričiai – Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančio kultūros. Bus siekiama, kad stiprėtų regioniniai švietimo ir kultūros centrai – bibliotekos, jaunimo centrai ir kitos įstaigos, taip pat kaimo bendruomenės. Finansų srityje Vyriausybė sieks užtikrinti skaidrią viešųjų finansų politiką, įtvirtinti paprastesnę ir teisingesnę mokesčių politiką, subalansuotą pensijų sistemą, mažinti šešėlinę ekonomiką. Vyriausybė planuoja nustatyti keturių pakopų pensijų sistemą, nuo 2017 m. liepos 1 d. padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 40 eurų, baigti pensijų kompensavimo procesą, riboti naujų PVM lengvatų atsiradimą, persvarstyti GPM lengvatas, analizuoti galimybę sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius ir kt. Būsimoji Vyriausybė sieks didesnio pasitikėjimo teismais ir prokuratūra, teisinės sistemos atvirumo ir skaidrumo, taip pat ketina užtikrinti aukštą viešųjų paslaugų kokybę ir pasitikėjimą valstybės ir savivaldybių institucijomis, mažinti valstybės įstaigų skaičių, siūlyti Seimo rinkimus organizuoti metų pradžioje, neleisti parlamentarams eiti ministrų pareigų. Stiprinant regioninę politiką bus analizuojamos galimybės perkelti į Kauną dvi ministerijas: Aplinkos ir Žemės ūkio. Vyriausybės programoje įsipareigojama stiprinti efektyvią visuotinę kovą su korupcija – už korupcinius nusikaltimus nuteistiems asmenims siūloma bent dešimt metų drausti eiti bet kokias viešai renkamas pareigas. Vyriausybė sieks užtikrinti veiksmingą užsienio politiką, viešojo saugumo politiką, geopolitinius iššūkius atitinkančią gynybos politiką, taip pat įsipareigoja bendrų saugumo bei ekonominių interesų ir abipusės pagarbos pagrindu siekti atviro dvišalio dialogo ir bendradarbiavimo su Lenkija sprendžiant esamas problemas. Posėdyje taip pat dalyvavo ir į Seimo narių klausimus atsakė paskirtieji ministrai: aplinkos ministras Kęstutis Navickas, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, finansų ministras Vilius Šapoka, krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, susisiekimo ministras Rokas Masiulis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Po pristatymo Vyriausybės programą (projektas Nr. XIIP-174) Seimo statuto nustatyto tvarka svarstys Seimo frakcijos ir komitetai, kurie turi teisę pakviesti Ministrą Pirmininką ar ministrą su jais suderintu laiku atsakyti į klausimus. Vyriausybės programos svarstymas ir tvirtinimas Seimo posėdyje numatomas gruodžio 13 d., antradienį. Iš karto po programos patvirtinimo planuojamas Vyriausybės narių prisaikdinimas. Pagal Seimo statutą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pateikimo Seimas posėdyje turi apsvarstyti Vyriausybės programą. Šiame posėdyje pirmiausia išklausoma Seimo opozicijos lyderio pranešimas, frakcijų, pradedant opozicinėmis, ir komitetų išvados. Po to rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis Ministrui Pirmininkui, taip pat galimybė jam ir ministrams dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Kai Ministras Pirmininkas ir ministrai baigia atsakinėti į Seimo narių klausimus, Seimas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės programos. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei patobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo šio statuto 194–196 straipsniuose nustatyta tvarka. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Vyriausybės nariai prisiekia Seime Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.    

„Kas performuos ES – Briuselis ar valstybės narės“

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas ir Seimo nariai Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Rimas Andrikis 2016 m. lapkričio 29 dieną lankėsi Briuselyje (Belgijos Karalystė), kur dalyvavo Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto (AFCO) organizuotame tarpparlamentiniame susitikime su ES nacionalinių parlamentų komitetų atstovais. Susitikime buvo aptarti Europos Parlamento tyrimo teisės, Europos Sąjungos rinkimų teisės peržiūros bei Europos Sąjungos institucijų raidos ateityje klausimai. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkė Danuta Maria Hubner, pasveikinusi posėdžio dalyvius pažymėjo, kad pasaulyje vyksta didžiulė ekonominė ir socialinė transformacija – sumažėjęs skurdas, gyvenimo sąlygos yra pagerėję ir neturtingose pasaulio šalyse, padidėjęs žmonių judumas. Tačiau deja, yra ir negatyvioji pusė – terorizmas, įvairūs valstybių vidiniai sukrėtimai, pakilusi populizmo banga, tam tikras netikrumo laikotarpis. Tačiau ES turi tapti atspari prasidėjusiems smūgiams ir šis laikotarpis turi tapti ne netikrumo, o drąsos laikotarpiu. Todėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai sprendė, kaip ES galėtų efektyviausiai susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir išspręsti iškilusias problemas. Paminėtina, kad šiame susitikime didžiausias dėmesys buvo skirtas ir daugiausia diskusijų sukėlė ES rinkimų teisės peržiūros ir ES institucijų raidos ateityje klausimai. Posėdžio metu Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai diskutavo dėl Europos Parlamento pateiktos iniciatyvos, kuria siūloma reformuoti Europos Parlamento rinkimų sistemą, keičiant 1976 m. priimtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Vienas iš pagrindinių šios iniciatyvos tikslų – padidinti ES piliečių susidomėjimą rinkimais į Europos Parlamentą ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuose. Pažymėtina, kad ši iniciatyva buvo svarstyta Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetuose, Seimo Europos reikalų komitetas 2016 m. balandžio mėn. buvo priėmęs politinę nuomonę. Nacionalinių parlamentų atstovai, diskutuodami dėl rinkimų teisės peržiūros, kėlė klausimą, ar rinkimų teisės suvienodinimas padės išspręsti pasitikėjimo ES institucijomis klausimą, ar tai turės pridedamąją vertę siekiant sumažinti netikrumą ir legitimumo stoką. Posėdyje dalyvavęs Seimo Europos reikalų komiteto narys Audronius Ažubalis, pristatydamas, kaip jis pažymėjo „ne tik atsargią, bet ir neigiamą Seimo poziciją aptariamu klausimu, posėdžio dalyvius paragino atidžiai įvertinti iniciatyvos turinį. Jis pažymėjo, kad: „ES vienybė yra skirtingume. Rinkimų tvarkos visose ES valstybėse narėse suvienodinimas prieštarautų šiam šūkiui ir valstybių narių kultūrinėms tradicijoms, o svarbiausia, keltų grėsmę mažosioms ES valstybėms narėms“. A. Ažubalis pabrėžė, kad „negalime sumažinti atskirų valstybių narių galių ir negalime diskutuoti apie rinkimų reformą, negirdėdami piliečių“. Aptardami ES institucijų raidos ateityje klausimus posėdžio dalyviai diskutavo apie iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria ES ir, kaip juos efektyviai reikėtų spręsti. Pasisakydamas tarpparlamentiniame posėdyje A. Ažubalis iškėlė retorinį klausimą: „kas performuos ES – Briuselis, ar valstybės narės“? Jis kvietė ES atsikratyti sąstingio, nes valstybėms narėms reikia efektyvios ir veiksmingos Europos Sąjungos. A. Ažubalis pažymėjo, kad: „negalime leisti, kad susidarytų daugiagreitė ES, nes tai ją sugriautų. Valstybės narės yra demokratijos garantas, o piliečiai nori ir turi būti girdimi. Todėl ES integracijos gilinimas gali tik pagreitinti skilimą“.

V. Savukynas. Kaip elitas pakėlė „valstiečių“ reitingus?

V. Savukynas Tie, kas konsultuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, gali kelti šampano taurę. Nors būtų geriau, kad ta taurė būtų pripildyta lietuviškų obuolių sulčių. Tačiau mes kalbame ne apie formą, o esmę. O esmė tokia: jie pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas viešųjų ryšių guru – kad kritika virstų populiarumą garantuojančiu veiksniu. Apie ką aš? Ogi apie tai, kad „valstiečių“ puolimas šiuo metu tėra stipri vandens srovė ant jų populiarumo malūno. Pirmiausia, nėra politiškai apdairu pulti laimėjusius iš karto po rinkimų. Taip puoli ne tik tuos žmones, kurie balsavo, bet ir tuos, kurie norėjo, bet nebalsavo, arba tuos, kurie visada šliejasi prie stipresnių. Šiandien stipriausi yra „valstiečiai“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė puikiai išmoko šią pamoką. Ar prisimenate, ji labai aršiai bandė suardyti susiformavusią koaliciją po 2012 metų rinkimų. Ir koks rezultatas? Jos reitingai smuko. Todėl dabar ji apdairiai tyli. Ir teisingai daro. Reikia palaukti realių šios vyriausybės sprendimų, o tada jau kritikuoti. Tačiau konservatoriai iš tos istorijos nepadarė jokių sprendimų. Kritikuodami pirma laiko, mušdami socialiniuose tinkluose visus, kurie nepritaria jų nuomonei, jie tik patvirtina savo kaip arogantiškų politikų įvaizdį. Apie savo aroganciją prabilo net patys konservatoriai. Tad panašu, kad ir dabar taip su kritikais nutiks. Juk kol kas „valstiečiai“ dar nieko neapdarė, už ką juos būtų galima labai kritikuoti ar girti. Todėl kritika neatrodo įtikinama. Dar daugiau, gąsdinimai, jog „valstiečiai“ yra kaip tie Apokalipsės raiteliai, pranašaujantys pasaulio pabaigą, tik prisideda prie dūmų uždangos, kuri vėliau bus reikalinga valdžiai. Ką aš turiu omenyje? Juk visi žinome, kad nebus taip blogai. Ir pagalvos žmogus, kuris tikėjosi blogiausio: „o gal ir nebloga ta nauja valdžia, jei galėjo padaryti blogai, bet nepadarė.“ Kai nieko nesitiki, tai net menkiausias darbas atrodo kaip žygdarbis. Tad ar verta naujai vyriausybei suteikti tokį žemą vertinimo atskaitos tašką? Manau, kad tiek politiniai oponentai, tiek visuomenės gyvenimo kritikai, tiek ir pati visuomenė turi kelti ambicingus tikslus vyriausybei. Privalu iš jos tikėtis Lietuvai svarbių ir reikalingų darbų. Naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neturi politinės patirties, nežino, kur Seimo posėdžių salė, nėra iš elito? Tai dar geriau – vadinasi, jis yra vienas iš mūsų. O jei elitas šaiposi, tai tuo blogiau elitui. Lietuvoje vėl atgijo elito ir „neelito“ priešstata. Ir tai yra nenaudingiausia tiems, kurie save priskiria elitui. Tai iš anksto pralaimėti užprogramuota pozicija. Demokratinėje sistemoje, kai lemia daugumos balsai, yra neišmintinga erzinti daugumą. Be to, tikrojo elito užduotis yra lavinti visuomenę, kelti jos lygį, o ne ją žeminti ir niekinti. Naujoji koalicija yra nauja tiesiogine šio žodžio prasme. Atėjo daug naujų žmonių. Ir labai svarbu atidžiai žiūrėti, kaip jie dirbs. Ir reikia palaukti labai mažai: bus darbai, tuomet reikia juos ir vertinti. Ir labai griežtai. Tačiau išankstinė kritika jiems tik suteiks papildomų populiarumo balų. O juk rinkimai pasibaigė. Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

M. Drunga. Socializmas arba mirtis

Dažniausiai žmonės turi savyje ir blogo, ir gero. Retas žmogus – kiaurai blogas, be mažiausio dorybės krislelio. Net ir diktatoriai ne visi vienodai šėtoniški. Jeigu tokiais ir buvo Stalinas bei Hitleris, o jų būta išties perdėm nuožmių budelių, to taip tiesmukai nepasakysi apie Fidelį Castro. Kaip sekmadienį rašė „Frankfurter Allgemeine“, šis „vienas iš ilgiausiai tarnavusių valstybės ir vyriausybės vadovų pasaulyje, padėjęs formuoti antrąją XX-ojo amžiaus pusę, buvo ypač giriamas dėl pavyzdingų Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos laimėjimų. Vis dėlto darbštiesiems šios šalies medikams jau seniai pritrūko medikamentų, o gerai išmokytiems abiturientams – darbo vietų. Suvargusiame Kubos ūkyje, kur gabalėlis muilo virto brangia deficitine gėrybe, vešėjo korupcija, ištvirkimas, inercija“. O tas Castro, kuris kelis dešimtmečius iš eilės leisdavo savo priešininkus persekioti, suiminėti, kartais net nuteisti myriop, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais dar pats išraudavo vieną kitą atsargiai auginamą laisvesnio privataus ūkininkavimo gėlelę. „Vis dėlto tą iš vargo gimusį priartėjimą prie Vakarų, kurį jo brolis Raulas pradėjo vykdyti, visa tai įdėmiai stebėjęs Fidelis galų gale, atrodo, priėmė. Nes kraupiu leitomityvu tapusi alternatyva „socializmas arba mirtis“ net ir šioje Karibų jūros saloje nebebuvo vienintelis pasirinkimas“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis. Kad „Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema visada tarnavo kaip argumentas už komunistinę diktatūrą Kuboje“, pripažino ir pietų Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“. „Tačiau, – tęsė jis, – argi šiais laimėjimais iš tiesų buvo galima ilgam pateisinti kasdieninę priespaudą ir masyvius nusižengimus žmogaus teisėms? Juk kitos šalys sugeba žemą kūdikių mirtingumą gražiai sujungti su laisve, demokratija ir gerove – visai kitaip negu socialistiniame elgetyne, kurį paliko F. Castro. Šiandien Kuba pradeda keistis, ir tai suartėjimo tarp Havanos ir Vašingtono dėka. Tačiau iki demokratijos kelias dar ilgas, ir pačiu paskutiniuoju metu padėtis vėl pablogėjo. Kuboje kaip nebuvo, taip vis dar nėra jokios nuomonių laisvės, jokios teisės susirinkti, jokių nepriklausomų teismų“. Savotiškai keista tai, jog daugiau nei 50 metų po revoliucijos Kuba kai kur vis dar tarnauja įkvėpimo šaltiniu ir kad dar ne visi supranta, jog F. Castro tebuvo vienas iš daugelio Lotynų Amerikos diktatorių. „Kai kurios diktatūros baigiasi tik tirono mirtimi, ypač jeigu jis, kaip F. Castro, savo pozicijas ramsto prievartos ir asmenybės kulto mišiniu“, – teigė Malmėje išeinantis pietų Švedijos dienraštis. Vašingtono priemiestyje leidžiamas nacionalinis dienraštis „USA Today“ pažymėjo, kad nors F. Castro, švelniai tariant, nebuvo JAV draugas, jis mirė „ligos ir senatvės palaužtas“ sava mirtimi – „nei CŽV, nei jo priešai, pvz., daugybė pabėgėlių iš Kubos, jo nenužudė“, nors Ekvadoro laikraštis „Telegrafo“ ir tikino, kad mėginimų, laimei, nesėkmingų, buvo labai daug. Kur kas pozityviau jį vertino Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ straipsniu „Ilga patriarcho mirtis“, rašydamas, jog „istorinėje perspektyvoje nebus galima ginčyti, kad šitas F. Castro buvo galutinai tauta virtusios moderniosios Kubos kūrėjas“. Deja, tai pareikalavo sumokėti „gilių susiskaldymų ir sunkių nuostolių kainą. [...] Gal ir turėjo išnirti tokia „stipraus vyro su pautais“ figūra kaip F. Castro, idant postkolonijinėje Kubos visuomenėje išaugtų kažkas panašaus į kad ir hibridinį, bet vis dėlto nacionalinį jausmą“. Jei Ciuricho dienraštis iškėlė F. Castro kaip moderniosios Kubos kūrėją, tai Belgrado laikraštis „Politika“ pabrėžė, kad „Fidelio Castro dėka Kuba tapo svarbiu Neprisijungusių valstybių sąjūdžio nare, o šis sąjūdis Šaltojo karo laikais turėjo didžiulį pripažinimą ypač tarp Trečiojo pasaulio šalių“. Anot Bolivijos dienraščio „Prensa“, „jau pirmosiomis valandomis po jo mirties tapo akivaizdu, kaip labai nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni tiesiog jį dievino, kiti prakeikė žemę, kuri jį nešiojo. Patys kubiečiai turės ištarti jo atžvilgiu nuosprendį, tačiau tam, kad jie galėtų tai padaryti, reikia jiems laisvės pasikeisti nuomonėmis, bet tai jų šalyje dar vis draudžiama“. „Jau vien tai daug ką pasako apie F. Castro ir jo sėdėjimo valdžioje laikus“, – brėžė išvadą La Paso laikraštis. Besąlygiškai jį pasmerkė Floridos dienraščio „Sun Sentinel“ redakcinis straipsnis, džiaugdamasis, jog „pagaliau tirono būsime atsikratę“. Anot laikraščio, „užtenka žvilgtelėti į tūkstančius džiūgaujančių kubiečių pietų Floridos gatvėse. Jų laisvė šitaip švęsti ilgai Kubą engusiojo mirtį pasako begalę apie priežastis, kurios vedė daugelį jų rizikuoti savo gyvybėmis kelyje į Floridos pakrantę–. „O pačioje Kuboje žmonės pastatyti prieš valstybės sureguliuotą gedėjimo fazę“, – rašė Fort Loderdeilo laikraštis. Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nemanė nutylėti, kad „politinių Fidelio Castro ambicijų dėka dešimtys tūkstančių kubiečių politiniais sumetimais nubausti mirtimi arba įkalinti, apie milijoną pasirinko egzilį, ekonomika sužlugdyta, likę žmonės korumpavosi tam, kad įstengtų išgyventi – būtent tokie yra Fidelio ištikimybės revoliucijos idealams rezultatai“. Niujorko dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbio James‘o Taranto žodžiais, „dauguma viešųjų reakcijų į F. Castro mirtį sekė įprastinį pavyzdį. Dešinieji pagrįstai apraudojo jo gyvenimą, ne jo mirtį. Kairieji reiškė jam pagyrimus ar bent laikėsi neutraliai, abiem atvejais numodami ranka į tuos siaubus, kuriuos jis skleidė Kuboje daugiau nei pusšimtį metų“. Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ kitame savo straipsnyje suabejojo, ar greit matysime Kuboje pokyčių. Kodėl? Ogi todėl, kad „Raulas Castro ir kariškiai šalį bei jos vargo ekonomiką tvirtai kontroliuoja, opozicios daigai minimalūs, į juos dėmesį kreipia tik tarptautinė bendrija, o pačioje Kuboje režimas juos neproporcingai šiurkščiai užslopina“. „R. Castro yra pakartotinai pareiškęs, kad jo mažytės reformos taikomos tik antrinėms ūkio sritims ir jokiu būdu nepalies komunistų partijos galios monopolio ar šalį valdančios vyriausybės viršūnių“, – teigė Ciuricho dienraštis. Anot Vienos dienraščio „Standard“, „F. Castro mirtis – pirmasis būsimojo JAV prezidento D. Trumpo išbandymas. Nuo jo priklausys, ar jis diktatūrą Kuboje savo priešiška laikysena sustiprins, ar jis toliau skatins šalį atsiverti, kaip tą pagaliau pradėjo daryti B. Obamos vyriausybė“. Pasak kito jau minėto JAV dienraščio „USA Today“ vedamojo, „aišku, yra dar vietos padidinti spaudimą Kubos valdžiai, kad ji bent kiek gerbtų žmogaus teises. Tačiau būtų klaida manyti, kad sankcijų tęsimas pagreitins sistemos žlugimą ir taip įgalins kubiečius greitai pradėti gyventi geriau“. „Ekonominės sankcijos neprivertė kubiečių sukilti prieš valdžią. O valdžios jos irgi neprivertė toleruoti jai nepatinkančių nuomonių. Išties broliams Castro sankcijos buvo parankus pasiteisinimas jų pačių prastos ūkio politikos pasekmėms maskuoti“, – rašė netoli Amerikos sostinės leidžiamas nacionalinis laikraštis. „Jei D. Trumpas iš tikrųjų nori kelti „Ameriką į pirmąją vietą“, jis su Havana ims bendradarbiauti, o ne nuo jos nusisuks“, – teigė Londono laikraštis „Financial Times“ ir davė tokius argumentus: Pirma, „Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga Karibų jūros areale konkuruoti su Rusija bei Kinija ir duoti amerikiečių bendrovėms laisvą prieigą prie Kubos“. Antra, „Kuba, kuri stipriai priešinasi narkotikų kontrabandai ir suvaidino esminį vaidmenį įtikinant Kolumbijos marksistinius sukilėlius sudėti ginklus, yra natūrali sąjungininkė kovoje su terorizmu“, – rašė Britanijos sostinės verslo dienraštis. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms. Remiantis Konstitucija, premjerą Seimo pritarimu tvirtina prezidentas ir paveda suformuoti jam Vyriausybę. „Tikiuosi Seimo pritarimo S. Skvernelio kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas", - sakė D. Grybauskaitė. Sakydamas sako kalbą S. Skvernelis pabrėžė Lietuvos pasiekimus, bet sakė, kad, nepaisant jų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų savoje šalyje nesijaučia laimingi. Kandidato į Ministrus Pirmininkus Sauliaus Skvernelio kalba Seimo plenariniame posėdyje: ,,Per 26 metus Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų: atkūrėme valstybės Nepriklausomybę; įtvirtinome gyvybiškai svarbią Lietuvos narystę NATO bei Europos Sąjungoje ir Lietuvos, kaip Vakarų demokratinio pasaulio dalies, statusą; įveikėme pereinamojo laikotarpio, o vėliau – netvarios ūkio plėtros ir globalios ekonomikos svyravimų sukeltus išbandymus. Nepaisant pasiekimų nemaža dalis Lietuvos gyventojų savo šalyje nesijaučia laimingi. Tą liudija ir savižudybių, priklausomybių, smurto bei skurdo mastai. Grėsmingiausia nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje išraiška – nedidelis gimstamumas bei masinė emigracija. Ši situacija, šiandienių geopolitinių grėsmių, kylančių iš demokratijos standartų ir tarptautinės teisės principų nesilaikančių kaimynų fone, reikalauja pasvertų ir atsakingų sprendimų mūsų valstybės valdyme. Koalicija yra tvirtai įsitikinusi, kad žmogus jaustųsi laimingas ir orus, kad valstybė būtų stipri, bendro gyvenimo rūmas turi būti renčiamas įtvirtinant pamatinį gėrį: saugant valstybės Nepriklausomybę, individo gyvybę ir sveikatą, puoselėjant darnią šeimą ir bendruomenę, kuriant darnią ekonominę ir politinę aplinką. Šie pamatiniai gėriai neatsiranda savaime: jų nekuria nematoma rinkos ranka nei viską kontroliuojanti valstybė. Juos kuria asmenų ir bendruomenių sąmoningi veiksmai, kylantys iš bendrų vertybių bei valios pastangų. Valstybės vaidmuo – įgalinti asmenis ir bendruomenes spręsti savo ir aplinkos problemas, įstatymais skatinti rinktis tokį elgesį. Atsižvelgdami į kylančius iššūkius, kursime šeimoms palankią aplinką ir sudarysime galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas. Parengsime ir įgyvendinsime kompleksinę demografinę programą, kuri skatintų gimstamumą bei pailgintų žmonių gyvenimo trukmę. Lietuva negali toliau tylomis nykti. Sieksime, kad būtų pradėta vystyti lanksti mokestinė sistema šeimoms, turinčioms vaikų, kai mokamų gyventojo pajamų mokesčio dydis yra susiejamas su šeimoje auginamų vaikų skaičiumi, taip skatinant darbo rinkoje dalyvaujančius žmones susilaukti daugiau vaikų. Savivaldybėse bus išplėsti socialinių paslaugų šeimai centrai, teiksiantys pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Kiekvienoje savivaldybėje bus įsteigti dienos užimtumo centrai socialinės rizikos ir skurstančių šeimų vaikams. Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Siekdami padėti gausioms šeimoms ir paskatinti gimstamumą, nustatysime sulig kiekvienu kitu šeimoje augančiu nepilnamečiu vaiku didėjantį neapmokestinamų pajamų dydį; Skatinsime lanksčių darbo formų prieinamumą, jei norime turėti vakarietišką darbo rinką, turime suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku ar dalį darbo laiko dirbti namuose. Palaikome Prezidentės iniciatyvą kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas. Prioritetą skirsime vaikų įvaikinimui ir vaiko ugdymui šeimoje, supaprastinsime įvaikinimo sąlygas, peržiūrėsime Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei kitų įvaikinimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijas; Atėjo laikas peržiūrėti įvaikinimo procedūras užtikrinant, kad atsirastų aiškūs saugikliai, skirti apsaugoti vaikus nuo netinkamų asmenų, o kandidatų tapti įtėviais įvertinimas ir vaiko patekimas į šeimą būtų tvarkomas ne maksimaliais, o minimaliais laiko terminais. Privalome pirmaisiais mėnesiais po įvaikinimo, šeimai skirti finansinę paramą, tolygią sumai, kuri buvo skiriama vaiko išlaikymui vaikų namuose ar šeimynoje. Jei norime matyti daugiau sėkmės istorijų, įsivaikinus ir vyresnio nei trejų metų amžiaus vaikus, abu tėvai turi gauti teisę į mėnesio trukmės valstybės apmokamas vaiko priežiūros atostogas, o vienas iš tėvų – šešių mėnesių atostogas. Socialiniams darbuotojams turime suteikti papildomų įgaliojimų, didinant jo savarankiškumą, skatinant analizuoti bendruomenės aplinką, ieškoti papildomų pagalbos galimybių telkiant bendruomenę, suteikiant inicijuoti savanorystės principu pagrįstos pagalbos ir palaikymo tinklus. Žengę šiuos žingsnius po ketverių metų net nenorėsime prisiminti šiandieninės vaikų globos ir įsivaikinimo biurokratijos raizgalynių. Šie – 2016 metai prasidėjo siaubinga smurto apraiška. Esame pasirengę spręsti šią problemą iš esmės. Stiprinsime krizių centrų vaidmenį. Vienodai svarbiomis laikysime tiek informacines, tiek ir kompleksinės pagalbos aukoms bei agresorių reabilitacijos ir pagalbos atkuriant santykius funkcijas, pagalbą pozityvios tėvystės įgūdžiams bei pykčio valdymo gebėjimams formuoti. Deramą dėmesį skirsime itin paplitusio reiškinio – patyčių – prevencijai. Tam naudosime gerąją Vakarų Europos patirtį, patyčių prevencijos, socialinių įgūdžių ugdymo programų įgyvendinimą nuo pat ankstyvaus vaiko amžiaus. Šią problemą turime įveikti vardan sveikesnės rytojaus visuomenės. Atėjo laikas suformuoti veiksmingą reagavimo į smurtą prieš vaikus mechanizmą. Šis mechanizmas turi apimti visų suinteresuotų institucijų bei nevalstybinių partnerių bendradarbiavimą užtikrinant veiksmingą smurto atpažinimą, operatyvų reagavimą, aiškias kiekvienos tarnybos funkcijas bei tarpusavio sąveikos taisykles, tęstinio probleminės šeimos stebėjimo priemones. Sukursime „vieno langelio“ principu veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurto prevencijos sistemą. Negalime užsimerkti prieš karą, vykstantį Lietuvos šeimose. Turime ir galime joms pradėti. Kviečiu Jus visus prisijungti. Pagrindiniu savo sveikatos politikos tikslu įvardijame tiek siekį prailginti gyvenimo trukmę, tiek ir gerinti gyvenimo kokybę bei didinti sveikų gyvenimo metų skaičių. To sieksime penkiomis kryptimis: Formuosime efektyvią ir skaidrią sveikatos apsaugos sistemą; Plėtosime efektyvią ligų prevenciją, ankstyvąją diagnostiką ir šeimos mediciną; Įgyvendinsime aktyvią kovos su žalingais įpročiais programą; Stiprinsime psichikos sveikatos paslaugas; Sieksime sveikatos aspekto visose politikose. Požiūris į silpniausius visuomenės narius apibūdina visuomenės brandą. Pasieksime, kad vyresnio amžiaus asmenys bei neįgalieji nesijaustų atskirti dėl savo amžiaus ar negalios. Tuo tikslu sieksime taikyti įtraukias socialines paslaugas, plėtoti universalaus dizaino principų taikymą fizinei aplinkai, prieinamam būstui ir transportui tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tuo numatant prieinamumą visiems neįgaliems asmenims. Šiandienis Seimas rodo istorinį pavyzdį, manau, kad kolega Justas Džiugelis tai patvirtintų. Pastarųjų poros dešimtmečių laikotarpiu vykstantys Lietuvos regionų depopuliacijos ir netolygaus ekonominės gerovės persiskirstymo procesai kelia rimtą grėsmę pakankamai tolygiai Lietuvos demografinei ir ekonominei pusiausvyrai. Atsakydama į šias grėsmes bei iššūkius, Koalicija regioninės politikos srityje kelia tris tikslus: Sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą Užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą (investicijų pritraukimas) Užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose (darbo vietos ir infrastruktūra) Mūsų ilgalaikė vizija – Lietuva, kurios regionuose yra patogios gyvenimo sąlygos, aukštą gyvenimo kokybę užtikrinanti infrastruktūra, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos, veikia gyvybinga, vietines ir tarptautines galimybes išnaudojanti bei orų gyvenimą kurianti ekonomika, o patys regionai yra patrauklūs investuoti vietos ir užsienio verslui, siūlantys kompetentingą darbo jėgą, išplėtotą šiuolaikišką infrastruktūrą, kuriuose veikia kompetentingos vietos, o ilguoju laikotarpiu – ir regionų valdžios institucijos. Šiandieninėje aplinkoje privalome užtikrinti aiškius, suprantamus ir prasmingus aplinkosauginius reikalavimus. Keliame tikslą, kad aplinkos apsaugos politika netaptų biurokratizmo šaltiniu, o taptų darnios aplinkos formavimo priemone, palankia ir darnaus ūkio plėtrai. Tuo tikslu siekiame mažinti perteklinius reikalavimus verslui bei gyventojams.. Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino daugybę stambių strateginių energetikos projektų. Tai Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Už tai turime padėkoti dviem buvusioms Vyriausybėms. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Šiandien atėjo laikas žengti kitus žingsnius – modernizuoti energetines sistemas bei patenkinti vartotojų lūkesčius, suteikiant daugiau sprendimo galių vartotojams, kurie taptų aktyviu sisteminės energetinės pertvarkos dalyviu. Lietuvos energetinio saugumo ir konkurencingumo pagrindas - darnus vystymasis, paremta taupiu energijos išteklių vartojimu, bei vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Tai naujos Energetikos politikos pamatas, siekiant ilgalaikių Europos Sąjungos ir tarptautinių klimato kaitos mažinimo tikslų. Šalia strateginių valstybės projektų įgyvendinimo, negalime pamiršti kaimo gyvybingumo. Tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: Konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, Deramos infrastruktūros, Tinkamų socialinių, sveikatos bei kultūrinių paslaugų. Dažnas įvaizdis, kad išskirtinai kaimas skęsta skurde. Visgi, skurdas egzistoja visoje Lietuvoje ir jis tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmo

P. Auštrevičius: Lietuva į savo saugumą turi investuoti ne mažiau nei 1 mlrd. eurų

Nemira Pumprickaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Išrinktasis JAV prezidentas sako, kad Europa nebegali slėptis po Amerikos saugumo skėčiu – pasak Donaldo Trumpo, JAV į pagalbą ateis tik tuo atveju, jei Europos valstybės užtektinai investuos į savo saugumą. Negana to, D. Trumpas ne kartą giedojo ditirambus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurį jis vadino geresniu lyderiu nei Barackas Obama. Visą tai negali būti neišgirsta Lietuvoje, tačiau, regis, mes neturime nei strategijos, nei vizijos, kaip veikti su išrinktuoju prezidentu ir jo administracija. Pokalbis su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi. – Ar mūsų politikai tinkamai reagavo į D. Trumpą dar rinkimų kampanijos metu? – Mes netikėjome, kad D. Trumpas gali laimėti rinkimus. Mes netikėjome, kad D. Trumpo standartas – jis įtvirtino tam tikrą politinio kalbėjimo standartą Amerikos viešoje erdvėje – gali nusverti. Be to, man atrodo, mes pramiegojome viešosios nuomonės ir tam tikros politinės nuomonės kaitą JAV. Mes pramiegojome kalbas apie Europą, kaip išlaikytinę saugumo prasme, kaip tą, kuri naudojasi ekonominėmis gėrybėmis, bet nepakankamai investuoja į savo saugumą. Mums sugrįžti pas Ameriką ir pasiūlyti jiems, aš pasakyčiau, įdomią ir juos įtraukiančią partnerystę, be jokios abejonės, reikės. Todėl mūsų kalbėjimas su amerikiečiais turi būti toks, kad mes juos suinteresuotume būti pakankamai įsitraukusiems į Europos saugumą, į mūsų bendradarbiavimą, į mūsų bendros ekonominės erdvės kūrimą per laisvą prekybą. Bet tai reikės padaryti iš naujo ir surasti tuos žodžius, tuos pasiūlymus mums reikia jau dabar. – Ir vienas iš tų pasiūlymų, greičiausiai, turėtų būti susijęs su mūsų gynyba, ką išrinktasis prezidentas yra ir kalbėjęs. Bet jis daug kartų keitė savo poziciją, tad ar šiuo klausimu galima tikėtis, kad jis pakeis savo poziciją? Ar mes galime turėti tokių vilčių? – Ne, nebus tokio kardinalaus pasikeitimo. D. Trumpo užsienio doktrina remiasi trimis pagrindiniais dalykais, o vadinamasis „saugumo išlaikytiniai Europos pusėje“ yra kertinis. Neabejoju, kad šiuo keliu ir bus einama. Jau dabar pasigirdo kalbų, kad JAV nori sumažinti savo indėlį NATO biudžete nuo 45 iki 37–38 procentų. 8 procentai yra labai daug, ką mums reikės kompensuoti, jeigu mes norėsime išlaikyti transatlantinę partnerystę tokią, kokios mes tikimės. Bet, žinoma, be didesnio Europos įnašo, be didesnio įsipareigojimo jokių kalbų, matyt, nebus. Kitas dalykas – ką patys europiečiai turi padaryti, kad tai atsirastų ne skatinant JAV, bet patiems suprantant, kad patys europiečiai turi rūpintis daugiau. Mes investuojame į Europos saugumą ir gynybą nepakankamai, mes esame padarę nepakankamai, kad Europos Sąjungoje atsirastų saugumo ir gynybos sąjunga. Tik iniciatyvos į tai veda, bet jos galų gale lieka nesuprastos Lietuvoje. Aš nesuprantu, kodėl Lietuva oponuoja ES gynybos ir saugumo sąjungos kūrimui. Tai galbūt yra viena iš išeičių pasitinkant besikeičiančią Amerikos poziciją. Bet be to tikėtis, kad bus gražus rytojus, aš tikrai neturiu pagrindo. Lietuvai taip pat turi skatinti regioninį bendradarbiavimą. Mums reikia su artimiausiais kaimynais, su tais, su kuriais mes galime ir turime sutarti, vystyti bendrus gynybinius pajėgumus, vystyti daugiau pasitikėjimu pagrįstą darbo pasidalijimą gynybos ir saugumo srityje. Manyti, kad mes viską padarėme, yra iš tikrųjų neteisinga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltijos valstybės taip ir nesudarė gynybinės sąjungos, kas buvo vienas iš pralaimėjimo šaltinių. Nejaugi mes lauksime kitos tokios situacijos? Mes turime žengti žingsnį, mes turime parodyti iniciatyvą. Tada, matydama ES pasikeitusią atsakomybę ir tikrą judėjimą, investicijas, JAV negalės to ignoruoti. – Kai kalbame apie investicijas, tai minimi 2 procentai bendrojo vidaus produkto. Kitų metų biudžete jau yra artėjama prie 1,8 procento BVP. Ar, jūsų manymu, mes turėtume paskubėti ir jau kitais metais bandyti pasiekti 2 procentus? – Dabartinių investicijų nepakanka. Mes matome, kad mums trūksta gynybinės ginkluotės, patirties, profesionalų, tad investicijas reikia tęsti. Manau, 2 procentai nėra riba. Šiuo metu Lenkija investuoja jau daugiau nei 2 procentus. Lenkai elgiasi neatsakingai? Tuo metu 71 procentas Lenkijos piliečių pasiruošę ginti Lietuvą. Tai jie savo lėšomis gins Lietuvą, o mes neginsime savęs? Visiškai būtų pagrįsta, kad Lietuva artimiausiais metais į savo saugumą ir į savo užtikrintą ateitį investuotų ne mažiau nei 1 milijardą eurų. – Dabar yra numatyta virš 700 milijonų? – Gynybai skirti virš 700 milijonų yra planuojama kitąmet. Simboliški skaičiai kitąkart irgi veikia. Izraelis investuoja 10 milijardų, todėl jis yra „atsipūtęs“ ir žino, kad jis turi pakankamai gynybinio potencialo ne tik atbaidyti galimus priešus, bet ir apsiginti, jeigu to reikės. Imkime pavyzdžius. – O kaip jūs visame šitame fone vertinate planus kitais metais biudžete sumažinti pinigus žvalgybai? – Yra labai keista girdėti tokius pasiūlymus. Man atrodo, tai rodo tam tikrą pasimetimą arba bandymą politiškai žongliruoti skaičiais – iš vienų atimti, kitiems pridėti. Valstybės saugumas yra visuma, tad negalima to medžio naikinti dalimis, manant, kad jis išgyvens. – Ačiū jums už pokalbį.  

Top