Jūs esate
Pagrindinis > Interviu

Permainos Nacionalinėje žemės tarnyboje: griežtinama teritorinių padalinių veiklos priežiūra, stiprinama kova su korupcija

Karolis Didžiulis 2017 m. gegužės 30 d. sukako metai, kaip Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) vadovauja Danielius Kuprys. Pasak tarnybos vadovo, profesine prasme jam tai buvo sunkiausi, bet kartu ir įdomiausi metai. „Prieš metus pasiryžau vadovauti visiškai žmonių pasitikėjimą praradusiai tarnybai. Tai labai didelis iššūkis. Sprendžiant įvairias įsisenėjusias problemas buvo būtina imtis kuo skubesnių veiksmų, užtikrinti, kad tarnyba pilnu pajėgumu galėtų tarnauti visuomenei ir sklandžiai įgyvendintų valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo srityje”, – sako direktorius D. Kuprys. Tolimesnės veiklos perspektyvos Anot NŽT vadovo, vienas iš svarbiausių uždavinių, padedančių pasiekti iškeltus tikslus – racionaliai apgalvota tarnybos struktūrinė pertvarka. Šių metų rugpjūčio 16 d. įsigaliojus naujai struktūrai ir optimizavus NŽT veiklą, siekiama didinti veiklos efektyvumą, orientuotą į rezultatus, gerinti veiklos kokybę, užtikrinant racionalų ir taupų žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimą, atsisakant funkcijų dubliavimo. Taip pat bus vykdoma aktyvesnė ir nuolatinė teikiamų paslaugų kokybės stebėsena, vertinimas ir viešinimas.Siekiant išvengti korupcijos pasireiškimo tikimybės, bus griežtinama teritorinių padalinių veiklos priežiūra. „Neabejoju, kad įvykdžius pertvarką ženkliai pagerės priimamų sprendimų kokybė, stiprės NŽT darbuotojų atsakomybės kontrolė, o stiprinant išorinę ir vidinę komunikaciją didės visuomenės informuotumas apie Nacionalinės žemės tarnybos veiklą“, – tvirtina D. Kuprys. NŽT vadovo teigimu, optimizavus NŽT veiklą bei užtikrinus funkcijų nesidubliavimą padaliniuose, pagerės nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbai; žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo organizavimas ir tvirtinimas; teritorijų planavimo dokumentų, kuriems buvo išduotos planavimo sąlygos, derinimas; paraiškų sąlygoms nacionalinio, regiono, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentams rengimas; žemės sklypo (sklypų) formavimo ir pertvarkymo projektų tvirtinimas; asmenų prašymų nagrinėjimas, informacijos ir dokumentų kopijų teikimas; pažymėjimų išdavimas ir pažymėjimus turinčių asmenų veiklos priežiūra; valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo kontrolės vykdymas; žemės sklypų kadastro duomenų tikrinimas ir patvirtinimas. „Svarbu suvokti, kad žemės reforma yra ilgalaikis procesas, kurio galo dar ilgai nematysime, tačiau kalbant apie nuosavybės atkūrimą – labai norėčiau, kad kaime atkūrimas būtų baigtas dar šiemet, o miestuose per ateinančius dvejus, trejus metus. Tačiau tam, be abejo, reikia politinės valios, mes esame tik įgyvendinanti, o ne formuojanti šiuos procesus institucija. Yra būdų, tačiau labai svarbu principingai ir užsibrėžtai to siekti, galbūt net kai kuriais atvejais grąžinimą vykdyti pinigine išraiška“, – mano NŽT vadovas. Įgyvendinama nemažai antikorupcinių priemonių Pasak D. Kuprio, siekiant efektyvios korupcijos prevencijos ir korupcijos atvejų užkardymo, nuo 2017 m.rugpjūčio 16 d. vietoje naikinamo Rizikų vertinimo departamento, kurio funkcijos iš esmės dubliavo Žemės administravimo departamento, Geodezijos ir kartografijos departamento bei Strateginio valdymo ir veiklos koordinavimo skyriaus funkcijas, stiprinant teritorinių skyrių veiklos priežiūrą ir korupcijos prevenciją, bus įsteigtas Teritorinių skyrių veiklos vertinimo ir korupcijos prevencijos skyrius. „Šiuo metu tarnyboje jau įgyvendinama nemažai antikorupcinių priemonių: atliekami NŽT rengiamų teisės aktų projektų antikorupciniai vertinimai; siekiant užtikrinti skaidrią ir teisėtą NŽT veiklą, skatinti Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojus suvokti skaidrumo principus ir vengti galimos neteisėtos įtakos Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų priimamiems sprendimams, parengtos ir Nacionalinės žemės tarnybos skaidraus elgesio gairės, kuriose darbuotojams išdėstytas rekomenduojamas elgesys, susidūrus su neteisėto atlygio siūlymu“, – pagrindines antikorupcines iniciatyvas įvardijo D. Kuprys. Tarnyboje taip pat rengiamos piliečių anoniminės apklausos, siekiant identifikuoti galimus neskaidraus arba korupcinio elgesio būdus, taip pat siekiant įvertinti asmenų požiūrį į korupciją, nustatyti respondentų korupcinę patirtį, išsiaiškinti asmenų nuomonę dėl korupcijos lygio ir pasireiškimo tikimybės NŽT. Taip pat sudaryta galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims interneto svetainėje anonimiškai informuoti apie tarnybos darbuotojų galimus korupcinio ar kitokio pobūdžio pažeidimus, įdiegta Pasitikėjimo linija. Įsteigus Teritorinių skyrių veiklos vertinimo ir korupcijos prevencijos skyrių – efektyvių antikorupcinių priemonių dar padaugės. Pagrindinis šio skyriaus tikslas – stiprinti teritorinių skyrių veiklos priežiūrą ir Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Šio skyriaus veikla padės nusistatyti Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų (ne)toleranciją korupcijai ir laipsniškai siekti „nulinės“ tolerancijos; šviesti darbuotojus antikorupcinėmis temomis; efektyviau organizuoti asmenų, atsakingų už korupcijos prevenciją, veiklą; rengti, koordinuoti ir įgyvendinti korupcijos prevencijos programas ir planus; tinkamai nustatyti korupcijos pasireiškimo tikimybes; kokybiškai atlikti teisės aktų projektų antikorupcinius vertinimus; maksimaliai užtikrinti pareiškėjų apsaugą, kad būtų galima saugiai pranešti apie korupcijos atvejus ar kitus padarytus ar daromus pažeidimus. Taip pat bus stiprinamas bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, kitomis teisėsaugos institucijomis atskleidžiant ir tiriant korupcinius nusikaltimus bei užtikrinant korupcijos prevenciją (pvz., diegiant Nacionalinėje žemės tarnyboje Antikorupcinės aplinkos viešajame sektoriuje kūrimo ir įgyvendinimo vadovo nuostatas). Idėja dalį NŽT funkcijų perduoti savivaldybėms – žalinga Pastaruoju metu kai kurie politikai, pasinaudodami viešai aptarinėjama NŽT struktūrine pertvarka, vis garsiau siūlo skaidyti NŽT ir nemažą jos svarbiausių funkcijų dalį pavesti savivaldybėms. Tokią idėją D. Kuprys vadina antikorupciniu požiūriu itin rizikingu veiksmu bei džiaugiasi, kad ir aukščiausieji šalies vadovai sutinka, kad tam tikrų tarnybos funkcijų perdavimas savivaldybėms būtų neefektyvus, neišmintingas ir žalingas. Pasak D. Kuprio, tokių siūlymų esmė – silpninti valstybinės žemės naudojimo kontrolę ir priežiūrą. Decentralizavus NŽT administracinių paslaugų teikimą ir šių paslaugų teikimą perdavus įgyvendinti savivaldybės institucijoms būtų sukurtos realios prielaidos savivaldybėms priimti neprognozuojamus ir nevieningus sprendimus dėl valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja. ,,Visa tai neišvengiamai didintų korupcijos pasireiškimo tikimybę. Valstybė, atsisakydama centralizuoto valdymo, naudojimo ir disponavimo valstybine žeme, šias funkcijas perduodama vykdyti vietos savivaldos institucijoms, kurios veikia savaveiksmiškumo pagrindais, kartu prarastų bet kokią realią įtaką ir teisę spręsti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, formuoti ir vykdyti nuoseklią, efektyvią valstybinio turto valdymo politiką, užtikrinti valstybės reikmes, susijusias su valstybine žeme.“, – įsitikinęs D. Kuprys Be to, neužtikrinta centralizuota ir nuolatinė NŽT struktūrinių padalinių ir priimamų sprendimų kontrolė, stebėsena ir vertinimas, lemtų sudėtingesnį ir ilgesnį nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą ne tik miestų, bet ir kaimo teritorijose, o tai padidintų administracinę naštą savivaldybėms. Kartu savivaldybėms būtų suteikta diskrecija priimti sprendimus tiek miesto, tiek kaimo teritorijose dėl žemės sklypų formavimo, nuosavybės teisių atkūrimo, o tai vertintina kaip korupcijos rizikos veiksnys. Funkcijų perdavimas savivaldybėms keltų grėsmę efektyviam žemės sklypų formavimo proceso vykdymui, nes NŽT, kaip valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija ir kaip institucija, atliekanti valstybinės žemės patikėtinio funkcijas ir nagrinėjanti įvairius fizinių ir juridinių asmenų skundus ir paklausimus žemės naudojimo ir pertvarkymo klausimais, susiduria su savivaldybėse priimamais sprendimais, kuomet klaidingai interpretuojamos teisės aktų nuostatos arba įvairūs sprendimai dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ar atsisakymo juos rengti priimami iš viso jų nepagrindus teisės aktų nuostatomis. NŽT vadovas įsitikinęs, kad persitvarkanti tarnyba yra pajėgi efektyviai vykdyti visas funkcijas. Per metus buvo rasta pakankamai daug naujų įrankių, sustiprintos silpnosios grandys. Šiuo metu yra svarbiausia pačių čia dirbančių žmonių motyvacija, bendras institucijos susitelkimas. „Be to, svarbu ir tai, kad Žemės ūkio ministerija atsižvelgia į NŽT siūlymus, jos sprendimai yra vertinami. Neslėpsiu, kartais norėtųsi glaudesnio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, tačiau tai pasiekiama bendromis pastangomis“, – mintimis dalinosi D. Kuprys. Parengta pagal laikraštį ,,ŠIANDIEN".    ...

Apklausa atskleidė nacionalinius eismo kultūros ypatumus

Raimonda Mailaitė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje Komunikacijos projektų vadovė Stereotipiniai streso keliuose faktoriai atrodo labai paprasti: nesidairantys pėstieji erzina vairuotojus, nepraleidžiantys automobilių vairuotojai nervina praeivius, o visur lakstantys dviratininkai – visus. Tačiau visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo ką kita – ne tik pėstiesiems bei dviratininkams, bet ir automobilių vairuotojams daugiausia streso kelia ir saugią kelių atmosferą griauna neatsakingas kitų sutinkamų vairuotojų elgesys. Draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis teigia, jog šie rezultatai puikiai iliustruoja, su kokiomis eismo kultūros problemomis Lietuvoje susiduriama dažniausiai. „Kažkiek nesusikalbėjimo ir streso kelyje bus visada, tačiau tyrimas rodo, kad svarbiausios jo priežastys dažniausiai yra būtent tos, kurias pašalinti lengviausia. Streso lygis keliuose nuslūgtų laikantis korektiško atstumo, laiku perspėjant apie planuojamą manevrą, o jei kyla nesusipratimas – reaguojant draugiškai, o ne, grubiai tariant, pakeltu tonu vertinant kito eismo dalyvio protinius sugebėjimus, rodant įvairius gestus, bandant trukdyti kelyje“, – sako A. Žiukelis. Automobilių vairuotojai pasigenda erdvės Apklausos metu automobilių vairuotojai minėjo, kad juos labiausiai iš vėžių išmuša posūkių nerodantys kiti automobilių vairuotojai, į gatvę netikėtai išbėgantys ar pažymėtas perėjas apskritai ignoruojantys pėstieji. „64,4 proc. automobilių vairuotojų išskyrė, jog jiems daugiausia streso sukelia manevrų metu posūkių nerodantys kiti automobilių vairuotojai. Netikėtai į perėją išeinantys pėstieji bei gatvę neleistinoje vietoje kertantys praeiviai stresą kelia atitinkamai 57 ir 53,8 proc. vairuotojų. Kiek mažesnei vairuotojų daliai nepasitenkinimą kelia staigiai manevruojantys tarp eismo juostų (51,4 proc.), agresyviai iš galo privažiuojantys (50,5 proc.) ir kitų automobilius parkavimo vietose užstatantys (41,4 proc.) vairuotojai“, – apklausos duomenis komentuoja BTA specialistas. Pasak jo, vairuotojų vardinami dirgikliai tiesiogiai susiję su eismo saugumu, nes įvardijamos situacijos iki minimumo sumažina laiką, skirtą sureaguoti, suvaldyti savo automobilį ir išvengti skaudaus eismo įvykio. Pėstieji nori būti matomi Jei automobilių vairuotojams vieną didžiausių stresų kelia pėstieji, tai pastarieji pirmą vietą stresorių sąraše skiria automobilių vairuotojams. „Pėsčiųjų atsakymai sufleruoja, kad ši eismo dalyvių grupė kelyje nori būti geriau matoma. Apskritai pėstieji kalba apie elementarią eismo kultūros stoką, nepagarbos kitiems eismo dalyviams apraiškas, kurių galima išvengti neužmirštant, kad sėdintieji prie automobilio vairo nėra vieninteliai, dalyvaujantys eisme“, – sako A. Žiukelis. Didžiausiai daliai, arba 61,6 proc., pėsčiųjų stresą kelia per perėją nepraleidžiantys vairuotojai. Kiek daugiau nei pusė jų (50,8 proc.) kaip problemą išskiria vandeniu ar purvu aptaškančius automobilius, o žemiau stresorių sąraše rikiuojasi ant šaligatvių pastatyti automobiliai (38,6 proc.) ir pėsčiųjų takais važinėjantys dviratininkai. Savo vietą dviratininkai dar tik bando išsikovoti Tyrimo duomenimis, 56,9 proc. dviratininkų nepatogumų sukelia pavojingai manevruojančios motorinės transporto priemonės. Antrą ir trečią vietas tarp didžiausių dirgiklių dalinasi dviračių takus užimantys pėstieji (52,8 proc.) ir automobiliai (38 proc.). „Dviračių takai dažniausiai įsiterpia arba į pėsčiųjų erdvę, kur užima dalį šaligatvio, arba į automobilių vairuotojų teritoriją, pasiimdami dalį kelkraščio. Akivaizdu, kad kol susiformuos nauji įpročiai ir bus priimtos žaidimo taisyklės, tarp eismo dalyvių gali vykti nesusipratimų. Nors labiausiai dviratininkus gąsdina nepraleidžiantys ar pavojingai priartėjantys automobiliai, ne ką mažiau ir jie patys bijo sužaloti į dviračių taką išėjusį pėsčiąjį“, – teigia BTA ekspertas. Jo žodžiais, nepagarbus, kitus eismo dalyvius ignoruojantis elgesys kelia daugiausiai streso, o tai labai daug pasako apie nemandagaus elgesio paplitimą ir mastą. „Lietuvoje jau ima prigyti nauja kultūra, kuri efektyviai mažina prarają tarp skirtingų eismo dalyvių ir yra puikus draugiško kontakto pavyzdys. Gatvę kertantis pėsčiasis šypsena, linktelėjimu ar rankos mostu padėkoja sustojusiam automobilio vairuotojui, net jei jis ir taip privalo sustoti prieš perėją. Jei panašiai vienas į kitą reaguotume vairuojant automobilį, didelė dalis konfliktinių situacijų net neprasidėtų. Labai svarbu ir patiems sekti savo elgesį: ar visuomet rodome posūkius, ar nepuolame netikėtai persirikiuoti į kitą juostą, trukdydami kitiems, ar vietoje ir saugiai žengiame į gatvę kaip pėstieji“, – tvirtina BTA atstovas. 77,3 proc. respondentų bent dalį laiko teigė laikantys save pėsčiaisiais, 45,1 proc. automobilių vairuotojais ir 21,5 proc. dviratininkais. Tyrimą, kurio metu apklausti 1005 žmonės, birželio 2-10 d. atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“, draudimo bendrovės BTA užsakymu. Draudimo bendrovė BTA yra viena iš didžiausių ne gyvybės draudimo bendrovių Lietuvoje, Baltijos šalių draudimo rinkos lyderės „Vienna Insurance Group AG“ narė. 2016 m. BTA užregistravo beveik 50 000 žalų, klientams atlygino nuostolių už 36,4 mln. eurų. Ilgametę draudimo veiklos patirtį turinti bendrovė savo klientams siūlo vieną plačiausių draudimo produktų pasirinkimą rinkoje. Pernai BTA savo draudimo partneriu pasirinko daugiau nei 500 000 privačių bei verslo klientų, su kuriais pasirašyta apie 1 000 000 draudimo sutarčių už 67,7 milijonus eurų.  ...

Miškininkų piketas prie Lietuvos Respublikos Seimo

Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija (LMPF) pranešė, kad , birželio 21 d., posėdžiaujant LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, miškų urėdijų profesinės sąjungos surengs atskirus piketus. Piketai prieš skubotą ir neskaidrią valstybinių miškų valdymo reformą vyks nuo 10 val. Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo (Gedimino pr. 53). Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija, remdama savo narius, taip pat surengs atskirą piketą. www.verslaspolitika.lt piketo išvakarėse kalbėjosi su federacijos pirmininke Inga Ruginiene.  Kodėl rengiate šiuos piketus? Siekiame atkreipti dėmesį į chaosą ir politikų savivaliavimą, įgyvendinant valstybinių miškų reformą. Pavyzdžiui, ką tik visiškai netikėtai sužinojome, kad  LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl valstybinių miškų reformos. Piketus žadėjome surengti jau birželio 7 d., tačiau tuomet Seimo Etikos ir procedūrų komisija pateikė išvadas, kad Seimo valdyba pažeidė Seimo statutą ir privalo pakartoti ekspertizės viešąjį pirkimą. Po pirmąkart skelbto ir neįvykusio konkurso Seimo vadovybė bandė iš viso jo išvengti – nesiėmė pakartotinų procedūrų. Dabar pagal Seimo valdybos reikalavimus nepriklausomi ekspertai turi motyvuotai atsakyti, ar teikiamas Miškų įstatymo straipsnių pakeitimo projektas atitinka teisėkūros principus, yra tinkamai integruotas į nacionalinę teisės sistemą ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams? Ankstesni klausimai, į kuriuos atsakymus iš nepriklausomų ekspertų tikėjosi gauti skirtingoms Seimo frakcijoms priklausantys parlamentarai, buvo kitokie. Ekspertai turėjo atsakyti, koks valstybinių miškų valdymo modelis taikomas kitose Europos Sąjungos valstybėse, koks valstybinių miškų ūkio valdymo reformos kaštų ir naudos santykis bei ekonominis pagrįstumas, ar siūlomas valstybinės įmonės statusas geriausiai atitinka valstybės strateginius poreikius valdant, tvarkant ir naudojant vieną svarbiausių šalies turtų, ar siūlomas centralizavimas sumažins korupciją ir didins skaidrumą, o medienos pramonei bus sudarytos palankesnės sąlygos apsirūpinti žaliava, kiek miškų ūkio valdymo pertvarka pareikalaus išlaidų iš biudžeto, kokia reformos įtaka bus darbo vietų kūrimui ir išlaikymui? Tuomet, beje, miškininkai sakė, kad ekspertizės techninės sąlygos paruoštos labai kvalifikuotai, tačiau Seimo valdyba su 100 eurų užmokesčiu iš ekspertizės tiesiog pasityčiojo. Kas dabar pasikeitė? Seimo valdyba birželio 13 d. nutarimu pritarė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto siūlymams dėl reikalavimų nepriklausomiems ekspertams, kurie turės įvertinti Miškų įstatymo pakeitimo projektą bei Seimo narių siūlymus dėl urėdijų reformos. Pagal minėtus reikalavimus ekspertais gali būti ir miškininkystės specialistai, turintys aukštąjį žemės ūkio mokslų studijų srities miškotyros mokslo krypties išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį miškų ūkio tvarkymo srityje. Taip pat patvirtinta nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugų viešojo pirkimo techninė specifikacija bei pavesta Seimo kanceliarijai vykdyti nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugų viešąjį pirkimą. Nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugos turi būti suteiktos ir išsami ekspertų išvada pateikta per 7 kalendorines dienas nuo nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugų viešojo pirkimo sutarties sudarymo dienos. Birželio 20 d. buvo  paskutinė diena, kai baigiasi viešasis pirkimas valstybinių miškų reformos ekspertizei atlikti,tačiau LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas jau įtraukia Miškų įstatymo projekto svarstymą į šios dienos darbotvarkę, neabejodamas jog ekspertizę bus spėta atlikti mažiau nei per dieną. Tokie veiksmai sudaro prielaidas manyti, kad ekspertizė galbūt atlikta dar nepasibaigus viešajam pirkimui, o ir jis pats buvo tik formalumas. LMPF stipriai abejoja tokios „ekspertizės“ kokybe. Tenka apgailestauti, kad valdantieji, mūsų tariami socialiniai partneriai, nuolat slapukauja ir neatsakingai skubina procesus, nepaisydami ne tik elementarios etikos, bet ir teisės aktų. Jei viskas daroma skubotai, „po kilimu“, o visuomenė tik pastatoma prieš faktą, kokios reformos kokybės galime tikėtis? Ar su jumis diskutavo Aplinkos ministerija, jos vadovai dėl numatomos reformos, ar radote atsakymus, kodėl ketinama sukurti vieną valstybės įmonę, atleisti 400 administracijos darbuotojų? Ne, tikrai ne. Mums, kaip sakoma, šioje reformoje net kablelio ar dvitaškio neleido padėti. Miškininkus gąsdina tai, kad norima itin sparčiai įgyvendinti reformą, bet realiai niekas beveik nesitaria, nesikonsultuoja, kaip geriausia tai padaryti. Viską išdraskyti lengva, bet ar tikrai pakeisime dabartinę sistemą kažkuo geresniu? Niekas mums nepateikė pakankamai informacijos, daugiau sužinome apie reformą iš žiniasklaidos, o ne iš pačių reformos iniciatorių. Ar taip turi atrodyti dialogas? Jau anksčiau esu sakiusi, kad dėl valstybinių miškų ūkio reformos iki 3000 šioje sistemoje dirbančių žmonių gali netekti darbo. Sunku paaiškinti, kodėl net kojų nespėjęs sušilti naujose pareigose aplinkos ministras Kęstutis Navickas pradėjo projektuoti itin sparčiai norimą įgyvendinti valstybinių miškų reformą. Jos tikslas – sujungti dabar veikiančias 42 urėdijas į vieną valstybės valdomą įmonę. Girdi, reikia optimizuoti procesus, padaryti miškų ūkį pelningesniu ir efektyviau dirbančiu... Ar tikrai, ministre? Nuo 1990 metų, įgyvendinant vidines pertvarkas, miškų sektoriaus darbuotojų sumažėjo daugiau kaip 3,3 karto – nuo 12,5 tūkst. iki 3,8 tūkst. Kuri dar Aplinkos ministerijos valdoma institucija susitraukė daugiau kaip 3 kartus? Ši reforma labai svarbi ir savivaldybėms, nes tai ir darbo vietos, ir mokesčiai į vietos biudžetą. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas taip pat įspėjo Seimą dėl numatomų reformų. Anot jo, dėl valstybinių miškų valdymo ietis sukryžiavome visai be reikalo, rimti politikai rimtų reformų taip nedaro. Norint daryti reformas, privalai žinoti esamas problemas, jas išanalizuoti, žinoti galutinio tikslo siekiamus rezultatus, o tik tada priimti sprendimą. O tam būtinos diskusijos ir įsiklausymas. Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijai didelį nerimą kelia tai, kad darbo neteks net apie 2-3 tūkstančius žmonių. Jei taip iš tiesų nutiks, liūdna pagalvoti, kas laukia šio sektoriaus. Blogiausia tai, kad reforma stipriausiai paveiks ir taip sudėtingoje padėtyje esančius regionus. Šiuo metu 1000 hektarų miško tenka 3,6 darbuotojo. Aplinkos ministras K. Navickas aiškiai pasakė, kad po reformos tokį plotą turėtų aptarnauti tik vienas žmogus. Keistokai nuteikia tai, kad pabrėžiamas efektyvumo, didesnio pelningumo siekis, tačiau nutarta įkurti valstybės valdomą įmonę. Koks tada reformos tikslas? Pakeisti statusą, valdymo modelį ir vadovus ar didinti gaunamą naudą valstybei? Keista logika: dabar regionams smogsime stiprų smūgį, o tada investuosime dar didesnes sumas, dėsime dar daugiau pastangų, kad tik sušvelnintume situaciją? Keistas būdas siekti optimizavimo. Miškininkai neįsivaizduoja savo gyvenimo Lietuvoje, jei bus išvaryti iš miško. Darbuotojai nuliūdę klausia: ar sukauptą ilgametę patirtį ir žinias teks pakeisti pigiai apmokamais darbais užsienio valstybėse? Tikrai ne tokią regionų skatinimo ir emigracijos stabdymo politiką Lietuvos žmonėms žadėjo naujoji valdžia. Jeigu dialogas nevyksta, ar tokiomis reformomis siekiama naudos mūsų miškų sektoriui ir valstybei, jos piliečiams? Tai reiškia ne reformos modelio pristatymą darbuotojams. Ignoruodama kolektyvinę sutartį valstybė savo pavyzdžiu visiems darbdaviams duoda aiškią žinią - susitarimai su profesinėmis sąjungomis yra niekiniai. Ar reformų iniciatoriai susimąstė, kas nutiks su atleistais žmonėmis, su jų šeimomis? Ar ne politikų abejingumas atvėrė kelius milžiniškai emigracijai? Valdžios atstovai privalo pagrįsti pasirinkto reformos varianto visuotinę naudą valstybei ir jos piliečiams, atsakingai įvertinti regionų atskirties mažinimo prioritetą, socialines pasekmes, bedarbių didėjimą, su tuo susijusias socialines išmokas ir emigraciją. P.S. LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas birželio 21 d. iš  darbotvarkės išbraukė  klausimą dėl valstybinių miškų reformos, tačiau piketai buvo surengti, siekiant  atkreipti dėmesį į chaotišką ir neskaidrią reformos įgyvendinimą. *** LMPF jungia 37 baldų, popieriaus bei miško pramonės imonių profesines sąjungas ir vienija apie 1700 narių. Federacijos istorijos ištakos prasideda nuo 1919 metų, kai Kaune buvo įkurtos pirmosios profesinės sąjungos. 1956 m. prie medienos apdirbimo pramonės profesinių sąjungų prisijungė miškininkai ir tapo Miško, popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės profesinė sąjunga. 1990 m. vasario 8 d. kai dar Lietuva nebuvo paskelbusi Nepriklausomybės Akto, Vilniuje įvykusiame šakos suvažiavime atsiskiriama nuo sovietinių profsąjungų ir keičiamas pavadinimas į Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federaciją –LMPF.

ASU ir VDU pasirašė sutartį dėl universitetų integracijos

Aktyvias ir vis dar neaiškias diskusijas apie šalies aukštojo mokslo reformą ir universitetų susijungimą Vytauto Didžiojo (VDU) bei Aleksandro Stulginskio (ASU) universitetai nutarė keisti realiais darbais. Aleksandro Stulginskio universiteto Senato posėdžio metu buvo pasirašytas šių dviejų aukštųjų mokyklų integracijos susitarimas, kuriuo nutarta Kaune plėtoti klasikinį, plačios aprėpties, istorines tradicijas ir tarptautinį pripažinimą turintį Vytauto Didžiojo universitetą kartu su autonomiškomis specializuotomis akademijomis, tarp kurių - ASU pagrindu integruota žemės ūkio, miško ir kaimo plėtros specializuota akademija. Toks modelis laikomas perspektyviausiu Lietuvai ir aiškiausiu visai akademinei bendruomenei. „ASU yra specializuotas sektorinis universitetas, o vedant derybas su kitais universitetais pageidavome sudaryti bendrą junginį kaip savarankiškas autonominis vienetas. Kodėl VDU galėtų būti mūsų partneris? Manome, kad žemės ūkis šiuo metu vis labiau skaitmenizuojamas ir robotizuojamas, o VDU turi stiprias tarpdisciplinines studijų programas, todėl ši partnerystė padėtų sustiprinti žemės ūkio inžineriją, drauge galėtume kurti biotechnologijas. VDU yra vienas iš šios mokslų krypties lyderių šalyje. Be to, VDU stiprioji pusė – tarptautiškumas. Čia dėstoma net 30 užsienio kalbų, o tai padėtų mūsų absolventams būti konkurencingesniems tarptautinėje darbo rinkoje. Daug sąlyčio taškų galėtų rasti ir VDU Gamtos mokslų bei ASU Agronomijos fakultetai. Galime pasiūlyti modernią infrastruktūrą bendrai tiriamajai universitetų mokslininkų veiklai, todėl išaugtų doktorantų, mokslininkų galimybės dalyvauti dideliuose tarptautiniuose projektuose.“ –jungties galimybes su VDU motyvus išryškina ASU rektorius prof. Antanas Maziliauskas. Pasak VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio, itin aktualu, kad šis susitarimas yra organiškas, o ne priverstinis, svarbu, kad jis kyla iš pačių universitetų iniciatyvos. „Tai, kad universitetai turi konsoliduotis, niekas neabejoja ir nesiginčija – VDU pirmasis pasiūlė valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planą dar prieš dvejus metus. Tačiau labai svarbu, kad būtų rasti būdai, leidžiantys kiekvienai aukštajai mokyklai suderinti savo ir valstybės interesus. Tik tuomet, kai visa akademinė bendruomenė pritars vykstantiems pokyčiams, galėsime užtikrinti sėkmingą konsolidacijos procesą, o drauge mokslo ir studijų kokybę. Manau, kad metų pradžioje VDU pasirašyta integracijos sutartis su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) ir susitarimas su ASU yra puikiausias įrodymas, kaip galima suderinti universitetų ir valstybės interesus“, – neabejoja VDU rektorius. Įvykus susijungimui, Vytauto Didžiojo universitete LEU pagrindu būtų įsteigta VDU Edukologijos akademija, o ASU pagrindu – žemės ūkio, miško ir kaimo plėtros srities specializuota autonominė akademija. Parengta pagal nepriklausomą šalies laikraštį ,,Šiandien". ...

Lietuvos žiniasklaidos padėtis nenuteikia pozityviai

Lietuvoje didžiausią žiniasklaidos rinkos dalį dalijasi vos dvi–trys organizacijos ir šie skaičiai tikrai nenuteikia pozityviai, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Žiniasklaidos instituto vadovas Deimantas Jastramskis. Anot jo, tai kelia pavojų žiniasklaidos įvairovei. „Šiuo atveju Lietuvoje skaičiai nenuteikia labai pozityviai, bet, kita vertus, tam tikras išorinis pliuralizmas visada egzistuoja“, – pastebi D. Jastramskis. D. Jastramskio su kolegomis iš Latvijos ir Estijos atliktas tyrimas rodo, kad Baltijos šalių žiniasklaida sutelkta keliose rankose, kitaip sakant, yra labai koncentruota. – Keliems veikėjams, vaizdžiai tariant, priklauso Lietuvos žiniasklaida? – Tai – keturios rinkos, praktiškai dvi–trys organizacijos, kurios ir dalinasi didžiausią tos rinkos dalį. Jeigu kalbėtume apie radijo rinką, tai yra M1 grupė, „Radijo centro“ grupė ir LRT radijas. Jeigu kalbėtume apie televizijos rinką, yra LNK grupė ir TV3 grupė. Dienraščiuose dominuoja tos pačios grupės, kaip ir prieš 10 metų – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Kadangi tai tokia besitraukianti medija, ji lyg mažiau probleminė, bet vis dėlto ta rinka labiausiai koncentruota, nes internetas ją labiausiai veikia ir dėl to ji dar labiau koncentruojasi. Interneto rinka koncentruota vidutiniškai. Tai vienintelė rinka, kuri, pagal mūsų tyrimą, mažiau koncentruota, bet ten yra trys, galima sakyti, pagrindiniai veikėjai. Niekas nežino, kada gali ta koncentracija pasikeisti. Žinoma, ji dažnai keičiasi dėl natūralių priežasčių, kai organizacijoms gerai sekasi, jos plėtoja gerą rinkodarą. Tokiu atveju ta koncentracija – natūralus dalykas. Netgi konkurencijos reglamentavimas to nepriima kaip tam tikro subjekto, kurį reikėtų kažkaip reguliuoti. Problema kyla tada, kai rinka koncentruojama jungiantis organizacijoms, paprastai kalbant, kai viena įmonė perka kitą. – Ar tokioje koncentracijoje matote daugiau pliusų ar minusų? – Jeigu kalbame iš žiniasklaidos įvairovės ir pliuralizmo pusės, žinoma, yra daugiau minusų. Jeigu kalbėtume iš verslo pusės, ekonominės pusės, galingos organizacijos turi daugiau išteklių plėtoti kokybišką turinį, bet ar jos tuo naudojasi? Tai probleminis klausimas. Rečiau atsitinka, kad investuojamas pelnas. Lietuvos rinkoje nėra daug organizacijų, kurios gautų didelį pelną. Yra pavyzdžių, kur būtų galima sakyti – štai, buvo kažkoks žingsnis link žiniasklaidos paįvairinimo. Problema, kad tada reikia vertinti turinį, ar yra kažkokia vidinė įvairovė. Pavyzdžiui, yra organizacijų, kuriose ta vidinė turinio įvairovė palyginti didelė. Kiti gal labiau laikosi kažkokios tendencijos ar turi tam tikro tendencingumo, šališkumo kryptį. – Ar matote būtent dėl tos koncentracijos žiniasklaidoje kylančių problemų? – Prisiminkime nesenus įvykius, kurie turi tęsinį ir šiais metais. Pernai dviejų žiniasklaidos grupių vadovai tapo įtariamaisiais. Jeigu kalbame apie „MG Baltic“, turinčia penkis kanalus ir kitos žiniasklaidos, jie valdo tikrai nemažą dalį rinkos. Valdomose žiniasklaidos priemonėse vien tos bylos ir politinės korupcijos įrėminimas yra vienoks. Kitoje žiniasklaidoje – kitoks. Gerai, kad žiniasklaidoje yra tam tikra įvairovė ir iš kitų žiniasklaidos priemonių galima sužinoti objektyvesnę informaciją. Gerai, kad turime LRT ir LRT RADIJĄ, kurio auditorija gana didelė, beveik 20 proc. Jeigu kalbame apie kitą grupę, „Lietuvos ryto“ grupę, vyksta tęstinė byla. Kaip tik šią savaitę Europos Parlamentas svarstė su tuo susijusius dalykus, panaikino Rolando Pakso neliečiamybę. Tai vėlgi susiję su žiniasklaidos grupe, kuri turi nemenką įtaką trijuose sektoriuose. Ji turi dienraštį, televiziją ir interneto portalą. Kai tos žiniasklaidos priemonių daug, kyla tam tikra problema, nes dalis auditorijos [...] vargu ar gali gauti objektyvią informaciją. – Iš dalies galime apibendrindami pasakyti, kad yra dvi pusės, kaip jūs sakėte, žurnalistika – profesionalioji pusė, ir verslas. Jūs matote, kad Lietuvoje labiau dominuoja verslas, verslininkai bando užsidirbti. Pasigendate investicijų į turinį. Kodėl jos nedaromos? – Taip yra ne tik Lietuvoje, visur. Normalu, kad dalies komercinės žiniasklaidos pagrindinis tikslas – užsidirbti. Priemonė – vykdyti arba nevykdyti tam tikros misijos, susijusios su turiniu. Tai visiškai natūralūs procesai. Kadangi rinka tokių dalykų savaime nesureguliuoja, yra tokia institucija, kaip visuomeninis transliuotojas, kuris turi kompensuoti tai, ko nepadaro likusi rinka. Šioje situacijoje labai svarbi būtent visuomeninio transliuotojo misija. Visuomeninis transliuotojas turi vienaip ar kitaip išsaugoti tą pliuralizmą. Žinoma, priklauso ir nuo to, kiek visuomeninis transliuotojas turi auditorijos. Šiuo atveju radijas ir televizija yra skirtingose pozicijose. LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.ltS  

2050 m. maisto produktų poreikis pasaulyje išaugs beveik dvigubai, tačiau jau dabar dirvožemis dykumėja

Prognozuojama, kad iki 2050 m. maisto produktų poreikis pasaulyje išaugs beveik dvigubai. Vadinasi, intensyvės ir žemės ūkio sektoriaus veikla. Tačiau jau dabar visuotinai pripažįstamas faktas, kad dirvožemis pasaulyje dykumėja. Kitaip tariant, daugėja plotų, kuriuose be mineralinių trąšų jau neauga niekas. Lietuvos mokslininkai taip pat konstatuoja, kad dėl itin aktyvaus mineralinių trąšų propagavimo bei naudojimo ir pačių ūkininkų kompetencijos stokos dirvožemio kokybės problema mūsų šalyje nuolat aštrėja. Ir situaciją į gerą galėtų pakeisti nebent ateinanti nauja, atitinkamą žinių bagažą įgijusi jaunųjų ūkininkų karta bei valstybės dėmesys dirvožemio kaip nacionalinio turto apsaugai. Geros būklės – tik ketvirtadalis plotų Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto (ASU ADMI) vadovas profesorius Vaclovas Bogužas pastebi, kad šalies žemės ūkyje stebina paradoksas: brangią techniką, technologijų įrenginius žemdirbiai tausoja, o štai pagrindinė jų darbo priemonė - dirvožemis – yra likusi tarsi šio dėmesio lauko užribyje. „Ūkininkai vertina valdomus plotus pagal tai, kiek galima gauti derliaus dabartiniu metu. Tačiau tikroji dirvožemio būklė Lietuvoje gana apgailėtina. Tik apie 25 proc. mūsų dirvų yra tokios būklės, kad pakanka rūpintis, jog degradacija neprasidėtų. Kitų 75 proc. šalies plotų kokybė prasta. O štai pasaulio mastu jau daugiau kaip 50 proc. dirvožemių yra degradavę dėl labai sumažėjusių organinių medžiagų atsargų“, - konstatuoja pašnekovas. Bogužo pastebėjimu, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę savarankiškai ūkininkauti pradėjo žmonės, stokoję žinių apie dirvožemio kokybės svarbą. Be to, dėl žemų gyvulininkystės produkcijos supirkimo kainų šalyje labai sumažėjo gyvulių skaičius, o kartu ir mėšlo kaip vertingiausios organinės trąšos kiekiai. „Netgi neturtingų dirvožemių Lietuvos regionuose šiuo metu auginami javai. Iš tiesų ten turėtų būti daug pievų ir ganoma daug gyvulių“, - neabejoja profesorius, pastebintis, kad dažnu atveju laboratorijoje neištyrę dirvožemio sudėties ūkininkai augina tai, ką esamuoju laikotarpiu galima pelningiau parduoti.“ Dirva - tik vata cheminėms medžiagoms sugerti ASU ADMI docentė Jūratė Aleinikovienė šiandien taip pat su nerimu kalba apie tai, kad dirvožemis tampa tarsi vata, kurią prisotinus cheminėmis mineralinėmis trąšomis „išspaudžiamas“ maksimalus derlius. „Iš tiesų dirvožemis pats iš savęs gali būti derlus. Tačiau retas ūkininkas gilinasi į natūralią savo dirvos kokybę, nes tiesiog nesupranta šio reiškinio aktualumo. Daugelis įsitikinę, kad kiek cheminių trąšų įdėsi, tiek derliaus gausi. Todėl dažniausiai tręšiama tik vandenyje tirpiomis mineralinėmis trąšomis, kurias augalai pasisavina lengviausiai. Bet šios trąšos labiausiai ir nualina natūralų žemės derlingumą“, - neabejoja pašnekovė. Pasak J. Aleinikovienės, ūkininkui paprastai rūpi tik viršutinio ariamojo sluoksnio kokybė. Nesuvokiama, kad didesniame nei 1,5 m gylyje esantis dirvodarinis sluoksnis yra gerokai svarbesnis. Nes būtent tai vieta, iš kurios natūralios medžiagos gali arba išsiplauti, arba per augalų šaknis pakilti į dirvos paviršių ir jį pagerinti. „Mūsų dirvožemyje natūraliai yra mažai organinių medžiagų palyginti netgi su kaimyninėmis Latvija ar Lenkija. Ir, deja, dėl žinių stokos mūsiškiai ūkininkai nededa pastangų humuso kiekiui dirvoje padidinti. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja teorija, kad didžiosios Australijos, Afrikos, Pietų Amerikos dykumos yra susiformavusios kaip neteisingos žemdirbystės pasekmė. Tai skamba išties bauginančiai, tačiau ir Lietuvoje apie 20 proc. dirvodarinių uolienų yra lengvos, todėl dykumėjimo tendencijos ir mums kelia realų pavojų“, - aiškina ASU atstovė. Atsakydami į klausimą, kokią matytų išeitį iš dabartinės situacijos, mokslininkai sutartinai teigia, kad visų pirma reikia objektyvaus, nekomercializuoto žemdirbių švietimo. Pašnekovai pastebi, kad šiuo metu su ūkininkais aktyviausiai bendrauja trąšomis prekiaujančios firmos. Jos atlieka dirvožemio tyrimus, pataria kokių trąšų įsigyti. Bogužo nuomone, kiekvienam būtina galvoti, kaip valdomą žemę praturtinti organinėmis medžiagomis - gyvulių mėšlu, daugiametėmis žolėmis, azotą kaupiančiais įsėliais, šiaudais. „Nuėmę javų derlių kai kurie ūkininkai šiaudus neretai netgi parduoda. Tai didžiulė klaida“, - įspėja pašnekovas, pateikdamas pavyzdį, kad Vokietijoje, Austrijoje žemdirbiai netgi įstatymu yra įpareigoti nuėmę pagrindinį derlių pasėti tarpinius pasėlius, nes jei dirva lieka be augalijos, organinė medžiaga greitai mineralizuojasi ir yra prarandama. Pasak profesoriaus, šiuo atveju reiktų mokytis iš natūralios gamtos, kur dirva be augalijos būna tik labai trumpą laikotarpį, nukritus temperatūrai žemiau nulio. Mokslinėms rekomendacijoms trūksta duomenų Aleinikovienė atkreipia dėmesį į tai, kad kuomet šeimos ūkiai būdavo perduodami iš kartos į kartą, ūkio veikla būdavo planuojama keliems dešimtmečiams. „Šiuo metu ūkininkai taip pat turėtų susiplanuoti veiklą ir vertinti ją ne tik derliaus išraiška, bet ir dirvožemio pokyčiais“, - pataria pašnekovė, pastebinti, kad ūkininkai, mokantys didelius pinigus už chemines trąšas, turėtų rasti resursų ir dirvožemio cheminiams tyrimams. „Būtų dar geriau, jei dirvožemio kokybės stebėsenos veiklą kompensuotų valstybė. Be abejo, mokslininkai yra pasirengę ateiti žemdirbiams į pagalbą. Tačiau realiai padėti galime tik tiems, kurie pateikia kelerių, o dar geriau – keliolikos metų informaciją apie naudotas trąšas, taikytas sėjomainas. Priešingu atveju galime nurodyti tik kryptį. Šalyje būtų tikslinga įkurti nekomercinę viešojo sektoriaus įstaigą, kuri teiktų rekomendacijas, pritaikytas konkretiems šalies regionams, vietovėms bei ūkiams“, - įsitikinusi kalba ASU atstovė, pastebinti, kad šiuo metu problema yra ir tai, jog šalies mastu nekaupiama duomenų bazė apie ūkiuose taikytas (ar netaikytas) dirvožemio gerinimo priemones, todėl Lietuvos mokslininkams sudėtinga vertinti klimato kaitos bei dėl perteklinio mineralinių trąšų naudojimo atsirandančius pokyčius. Sėkmės raktas – išsilavinusių jaunųjų ūkininkų rankose „ES moka žemdirbiams tiesiogines išmokas už nustatytų aplinkosauginių reikalavimų laikymąsi. Vienas jų – taikyti žalinimo priemones, skirtas dirvožemiui gerinti ir klimato atšilimo problemai spręsti. Tačiau kokiais būdais šio tikslo sieks, šalys narės yra pasirinkusios pačios. Lietuvos pasirinkimą įvardyčiau kaip kuriozinį, nes mūsų ūkininkai gauna išmoką už laikomus juodojo pūdymo plotus. Anksčiau juodasis pūdymas būdavo tręšiamas mėšlu. Bet šiuo metu, kai mėšlo neįterpiama, juodasis pūdymas dirvožemį ne gerina, bet blogina! Vaizdžiai tariant, mokėti išmoką už tai yra tolygu, jei valstybė mokėtų pinigus apsivogusiam vagiui“, - ironizuoja V. Bogužas, komentuodamas šalies žemės ūkio politikos realijas. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Seimas artimoje ateityje planuoja koreguoti žemės pardavimo saugiklius reglamentuojantį įstatymą. Vienas siūlymų – atsisakyti reikalavimo žemdirbiams būti įgijus žemės ūkio krypties išsilavinimą. „Mano nuomone, šį reikalavimą būtina palikti. Jeigu kalbame apie žemės ūkio perspektyvą, galime nesunkiai numanyti, kad ateityje išliks tik tie ūkiai, kurie sugebės išsaugoti dirvožemio derlingumą, rūpintis aplinkosauga ir prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Todėl džiugina tendencija, kad vis daugiau mūsų universiteto absolventų grįžta į tėvų ūkius. O šie jaunieji ūkininkai žino, kad perspektyvaus ūkininkavimo raktas yra organinių medžiagų gausinimas dirvožemyje. Tik tada dirvožemis bus gyvybingas ir seikės gerus derlius“, - reziumuoja ASU ADMI vadovas prof. V. Bogužas. www.verslaspolitika.lt

Kauno „Žalgirio“ komanda dar kartą laimėjo Lietuvos krepšinio lygos aukso medalius

Kauno „Žalgirio“ komanda sezoną vainikavo dar kartą laimėdama Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) aukso medalius.Vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius teigė, kad sezonas buvo nuostabus. Strategas kalbėjo apie „Žalgirio“ ateitį ir leido suprasti, jog liks klube, nors tiesioginio atsakymo ir nedavė – jo reikės šiek tiek palaukti. „Nėra malonesnio jausmo nei tapti čempionais. Rungtynės turbūt neįdomios, nes iš mūsų pusės jos buvo labai prastos. Noriu pasveikinti sirgalius su titulu. Šiek tiek gaila, kad Javtokas negavo daugiau žaisti. Ačiū ir Maksvyčiui, jog jis leido paimti paskutinę minutės pertraukėlę ir taip gavosi nors šiek tiek laiko žiūrovams paploti ir padėkoti Robertui už įspūdingą karjerą. Reikia jį pasveikinti su tuo, ką jis pasiekė. Jis didžiulis pavyzdys vaikams, kaip nepalūžti, tęsti toliau ir kabintis. Manau, kad tai visų laikų geriausiai besiginantis „centras“. Jam būnant komandoje jautiesi ramus dėl rūbinės. Sveikiname jį. Galima eiti švęsti labai gerą sezoną“, – kalbėjo specialistas. – Kas lėmė tokias prastas rungtynes? – Šis mačas buvo vienas prasčiausių sezone, jis buvo nerealiai prastas. Atsirado trys žaidėjai, kurie tempė komandą. Labai svarbu, jog komandoje yra tokie stiprūs lietuviai su tokiu stipriu charakteriu ir supranta šio titulo svarbą. Nesakau, kad užsieniečiai to nežino, bet Lukas, Paulius ir Edgaras šiandien traukė komandą. Užbaigėme nuostabų sezoną, kurio metu daugelis žaidėjų dėjo didelius žingsnius į priekį. Nėra lengva, kai ateini žaisti ir turi pasiimti taurę. Galbūt tai pakišo koją. Visko būna. – Ką rinktumėte finalo serijos MVP? – Net neįsivaizduoju. Žinau, kad Lekavičius sužaidė tris gerus mačus. Gerai, kad man nereikia rinkti (šypsosi). Net neįsivaizduočiau, kurį rinkti. – Ką jums davė šis sezonas? – Davė daug ką, nes visada stengiesi tikrinti savo idėjas. Daugiau mažiau likau patenkintas, kaip vyrai progresavo. Man davė labai daug, nes pamatai, jog svarbiausia yra charakteris, žaidėjų užsivedimas, jų atsidavimas komandos labui. Tai visada duoda daugiau rezultatų nei talentas. Tą matėme ir iš „Lietkabelio“ pusės. Sunku greitai apibendrinti, bet, tikiuosi, kad davė patirties. Ateičiai tai buvo fantastiškas dalykas. – Likote patenkintas energija, kurią šiandien parodė tribūnos? – Daugumoje situacijų sirgaliai serga, kaip žaidžia komanda, o ji nežaidė šiandien gerai. Kartais nesuprantu, kodėl taip mažai renkasi, nes sezonas geras buvo, turėtų lyg daugiau ateiti. Ateina birželis, labai daug priklauso nuo oro. Galbūt visi supras, kaip sunku laimėti LKL, kai tu pralaimėsi kartą. – Ką klubui reikėtų padaryti vasarą, jog išlaikytų tokius rezultatus? – Jau darbai komplektacijos kažkokie juda. Stengsimės eiti į priekį, stengsimės būti atletiškesniais, nes turime jauną komandą. Visi žaidėjai gali eiti į priekį. Turime jauną trenerių štabą – jis gali eiti į priekį. Nelabai mes gausime pirmų opcijų turguje. Stengsimės dirbti. Daug kur darbas prasidėjo labai seniai ir bandysime, jog jis toliau vyktų. Dabar atvykti į 10 Eurolygos komandą yra lengviau nei prieš šį sezoną, kai buvo kalbama apie 16-ą vietą. – Jūs prisidėsite prie komandos augimo? – Artimiausiomis dienomis nuspręsime ir viskas bus aiškiau. krepsinis.net, Gintauto Kniukštos nuotrauka...

Pakuojame lagaminą – ko nepamiršti?

Lina Dalmantaitė, Euro RSCG PR Ruošiantis kelionei, daugiausiai galvos skausmo sukelia daiktų pakavimas. Amžini klausimai – ko gali prireikti kelionėje, o ko verčiau neimti? Kelionės metu nesinori apsikrauti nereikalingais daiktais, tačiau yra tokių, be kurių vis sunkiau išsiversti. Ypač kalbant apie elektros prietaisus ir išmaniuosius įrenginius, kurie užima vis daugiau vietos ne tik mūsų kasdieniame gyvenime, bet ir lagamine. Pakuojant daiktus svarbiausia nepamiršti dokumentų, tinkamos aprangos ir... pakrovėjo! Juk visuomet norime būti pasiruošę įamžinti smagiausias kelionės akimirkas, nusiųsti nuotrauką draugui, įsijungti muzikos grotuvą sėdint lėktuve ar paskaityti skaityklę ilsintis prie baseino. Pakuojame lagaminą – ko nepamiršti? Lagamino turinys labiausiai priklauso nuo to, į kokią kelionę ruošiatės – į pažintinę kelionę su kuprinėmis pasiimkite tik pačius svarbiausius daiktus. Anot „Elektromarkt“ komercijos vadovo Vitalijaus Tarasevič iš elektros prietaisų kelionės metu labiausiai prireiks išmaniojo telefono arba fotoaparato, įkroviklio, muzikos grotuvo ir gerų ausinių. „Jei norite sekti kelionės maršrutą, skaičiuoti sudeginamas kalorijas ir įvertinti nueitą atstumą, į kelionę verta pasiimti ir išmanųjį laikrodį“, – teigia jis. Kelionių agentūros „Novaturas“ rinkodaros projektų koordinatorius Aurimas Janušauskas į šį sąrašą įtraukia ir išorinę bateriją: „Keliaujant ji gali tapti tikru išsigelbėjimu!“ Poilsinei kelionei pravers prietaisai, skirti pramogoms – planšetės, skaityklės, selfie lazdos ir elektroniniai žaidimai. „Dar vienas populiarus atributas kelionei – nešiojama kolonėlė muzikai, pavyzdžiui, belaidė, drėgmei atspari JBL kolonėlė su pakraunama baterija, kuri be sustojimo gali veikti iki 10 valandų“, – pasakoja V. Tarasevič. „Kalbant apie tradicinius prietaisus, įprastus kelioninius lygintuvus pastaruoju metu keičia modernūs ir patogūs rankiniai garintuvai. Jie neužima daug vietos ir nereikalauja specialaus paviršiaus (pavyzdžiui, lyginimo lentos) – drabužius lyginti galima tiesiog ant pakabos. Keliaujant tai itin svarbu“, – teigia V. Tarasevič. Jis taip pat pastebi, kad nors plaukų džiovintuvus dažnai galima rasti viešbučiuose, jie vis dar išlieka populiariu vasaros kelionių atributu: „Vasaros metu išties jaučiasi šios kategorijos prekių pardavimo augimas“, – tvirtina „Elektromarkt“ komercijos vadovas. Kuo geresnis viešbutis – tuo daugiau įrenginių jūsų patogumui Rinkdamiesi viešbutį, būtinai išsamiai perskaitykite jo aprašymą – ten rasite daiktų ir prietaisų, kurie bus kambaryje, sąrašą. Virdulys, kavos aparatas ar plokščiaekranis televizorius viešbučio kambaryje nieko nestebina, tačiau geriausi pasaulio viešbučiai savo klientus stengiasi lepinti nedaug kam prieinamomis naujausiomis technologijomis. „Nepralenkiami šioje kategorijoje yra Jungtinių Arabų Emyratų viešbučiai – pavyzdžiui, prabangusis septynių žvaigždučių Dubajaus viešbutis „Burj Al Arab“. Visuose šio viešbučio numeriuose rasite auksu puoštus planšetinius kompiuterius, interaktyvius plačiaekranius raiškiųjų ekranų televizorius, garsiausių prekės ženklų garso sistemų prijungimo stoteles telefonams ir kitas pramogų sistemas“, – pasakoja A. Janušauskas. Paruoškite savo išmaniuosius įrenginius kelionei Anot V. Tarasevič, prieš kelionę svarbu pasitikrinti ar pasiėmėte priedus, kurie prailgins jūsų prietaisų veikimą: „Įsidėkite kroviklius, pakraunamas baterijas, elektros lizdo adapterį ir nešiojamą įkroviklį. Nepamirškite ir atminties kortelės savo fotoaparatui – kad namo parsivežtumėte visus atostogų įspūdžius.“ Ruošiantis kelionei į savo išmaniuosius įrenginius įsirašykite keletą aplikacijų – programėlių keliaujantiems pasirinkimas dabar ypač gausus. „Rekomenduočiau parsisiųsti „Here maps“ žemėlapių programėlę, kuri veikia be interneto prieigos, „Trip Advisor“ rekomendacijų programėlę, lietuvių kuriamą „Trafi“ viešojo transporto maršrutų aplikaciją bei „Glympse“ aplikaciją, padedančią bendrakeleiviams rasti vieniems kitus, jei jų keliai išsiskiria. Taip pat naudinga mobiliajame telefone turėti „Booking.com“ ir „AirBnB“ gyvenamosios vietos nuomos paieškos ir rezervavimo programėles“, – pataria V. Tarasevič.

Kategoriški pareiškimai dėl mokesčių supykdė ir suskaldė kaimo žmones

Atėjus į valdžią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, pasigirdo kategoriškų pareiškimų dėl žemdirbių mokamų mokesčių ir įmokų. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), jungianti apie 40 proc. potencialių žemės ūkio veikla užsiimančių bendrovių, pakankamai atspindi žemės ūkio juridinių asmenų ekonomikos apimtis, pokyčius bei tendencijas, nes LŽŪBA nariai naudoja per 60 proc. juridinių asmenų deklaruoto žemės ploto ir augina apie 2/3 šių ūkių galvijų. LŽŪBA prezidentas, Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis atsakė į žurnalo ww.verslaspolitika.lt klausimus. − Gerbiamas prezidente, kaip trumpai pristatytumėte Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociaciją? − Šių metų birželio 30 dieną asociacija minės veiklos 25-metį, o svarbiausias jos tikslas – siekti, kad žemdirbiams, žemės ūkio įmonėms būtų sudaryta tinkama ekonominė, teisinė, finansinė ir socialinė aplinka, taip pat palankios rinkos ekonominės sąlygos. Suprantama, daugeliu atveju požiūris į žemės ūkį, į jame dirbančius ūkininkus, žemės ūkio bendroves ir įmones priklauso nuo politinių jėgų santykio Seime, Vyriausybėje. Asociacija siekia ir toliau sieks, kad šis požiūris keistųsi gerąja linkme, – kad Lietuvoje, kaip ir visose Europos Sąjungos šalyse, žemdirbiai aktyviai dalyvautų savivaldoje. − Ką atsakytumėte oponentams, kad ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės valstybei per mažai sumoka mokesčių? − Šią paskleistą informaciją vertiname kaip neišsamią ir klaidinančią visuomenę, dirbtinai išpūstą dėl vieno ar kelių ūkininkų elgesio. Visų žemdirbių kaltinimas, nepaskelbiant oficialių duomenų, kiek ir kokių mokesčių sumoka ūkiai pagal jų kategorijas, kelia daug abejonių dėl noro stiprinti valstybę. Labiau priešingai, – kelia sumaištį, susipriešinimą tarp visuomenės grupių, net ir tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų. Žemės ūkio bendrovės ir kiti juridiniai asmenys moka to paties dydžio mokesčius ir įmokas, kaip ir kitų verslo sričių subjektai. Štai 319 žemės ūkio bendrovių ir kitų žemės ūkio įmonių 2015 m. naudojo 277,8 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų (tai sudarė 9,7 proc. visų ūkių ploto) ir jose dirbo 9,8 tūkst. darbuotojų. Pagrindinių mokesčių ir įmokų socialiniam bei sveikatos draudimui sumokėta 40 mln. eurų. 1 ha jų teko po 144 eurus, o 1 darbuotojui – po 4074 eurus (per mėn. – 339 eurus). Didžiąją dalį išlaidų sudaro įmokos socialiniam ir sveikatos draudimui bei gyventojų pajamų mokesčiui. Bendrovės socialiniam ir sveikatos draudimui sumoka 30,98 proc. nuo darbuotojams priskaičiuoto atlyginimo. Be to, 9 proc. privaloma tvarka išskaičiuojami iš darbuotojo atlyginimo pensijai ir sveikatos draudimui. Tai sudaro jau 40 proc. nuo viso darbo užmokesčio fondo. Tokio paties dydžio įmokas moka daugelis kitų verslo įmonių. Taip pat dar prisideda gyventojų pajamų mokestis, t. y. 15 proc. nuo darbuotojams priskaičiuoto atlyginimo – taip pat, kaip ir kitų ūkio šakų įmonėse. Tokiu būdu, bendrovės administracija, norinti darbuotojui į rankas sumokėti bent 450 eurų per mėnesį, patiria per 718 eurų išlaidų. Tai didelė našta, kuri tiesiogiai veikia žmonių suinteresuotumą dirbti kaime ir apskritai Lietuvoje. Bendrovės moka 5 proc. pelno mokestį. Tai vienintelė lengvata, lyginant su kitų ūkio šakų įmonėmis. Tai įtvirtinta įstatymuose, siekiant sušvelninti ES BŽŪP skirtumus naujosioms šalims. Paskutiniaisiais metais dėl kainų ir rinkos bendrovių pelnas sumažėjo iki minimumo, ir , jei nebūtų ES paramos pajamoms palaikyti, daugelis bankrutuotų. − Vadinasi, klaidinami net aukščiausieji šalies vadovai, skelbiantys, kad ūkiai gavo per milijardą pajamų, o mokesčių sumokėjo vos vieną procentą. Nejaugi nebėra šalia jų specialistų, kurie paaiškintų, nuo kokių pajamų ir kokie mokesčiai bei įmokos mokami? − Paaiškinu, kad pajamoms uždirbti žemdirbiai perka ir sunaudoja daug gamybai reikalingų išteklių ir kad jų kainos, neatsižvelgiant į žemdirbiams mokamas kainas už produkciją, auga už jas žymiai sparčiau. Pirkdami reikalingus produktus žemdirbiai už juos moka, kaip ir visi, 21 proc. PVM. Ne vienas žemės ūkio mokesčių sistemos kritikas mokesčių lengvatai priskiria ir tiesioginių bei kompensacinių išmokų neapmokestinimą, neatsižvelgdamas į tai, kad minėtos išmokos žemdirbiams yra pačios mažiausios ES ir kad didžioji jų dalis mokama iš kitų šalių mokesčių mokėtojų sumokėtų lėšų. Vyriausybės programoje numatyta siekti šių išmokų suvienodinimo, t. y. padidinimo bent iki ES vidurkio. Įdomu, kaip galėtume paaiškinti kitoms šalims donorėms, jei jų lėšomis papildytume savo šalies biudžetus? Pritariu ankstesnėms Finansų ministro V. Šapokos nuostatoms, kad peržiūrint mokesčių sistemą tai bus daroma kompleksiškai įvertinus kiekvieną ūkio šaką ir kiekvieną lengvatą. − Ko daugiau Lietuvos kaime – ūkininkų, šeimos ūkių, ar akcinių, kooperatinių bendrovių? − Ūkininkų. 2015 metais 137,8 tūkst. gyventojų deklaravo 2 mln. 473 tūkst. ha žemės ūkių, o 1012 bendrovių – 394 tūkst. ha arba 13,7 proc. viso visų ūkių deklaruoto ploto. Bendrovių, kurių veikla pagrįsta privataus kapitalo koncentracija, pajamos iš žemės ūkio produkcijos ir paslaugų sudaro dominuojančią dalį, t. y. per 300. Tokios vienos bendrovės naudojamos žemės plotas – daugiau kaip 1000 ha. − Ką įvardintumėte žemės ūkio bendrovių ekonomikos varikliu? − Jis buvo ir yra gamyba, naudinga žmonėms, valstybei ir kraštovaizdžiui. Naudodamos per 13 proc. šalies žemės ploto, bendrovės pagamina 27-28 proc. visos šalies ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos. Per paskutiniuosius penkerius metus bendrovės ne mažino, o didino pagrindinių rūšių gamybą: grūdų – 2 kartus, rapsų – 15 proc., mėsos – 35 proc., pieno – 33 proc. Bendrovių deklaruotas naudojamos žemės plotas per penkerius metus padidėjo 10,7 proc., o bendroji žemės ūkio produkcija išaugo 38,4 proc. Už parduotą augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją, skaičiuojant 1 ha, bendrovės gavo 3,4 karto daugiau nei kiti ūkiai. Skaičiai ir faktai: 319 bendrovių, pateikusių ataskaitas, dirbo 9817 žmonių. Už darbą (be socialinio ir sveikatos draudimo įmokų) jiems išmokėta per 71,1 mln. eurų. Vienam darbuotojui per metus teko 7242 eurai, per mėnesį – vidutiniškai po 604 eurus. Valstybės ir savivaldybių funkcijoms vykdyti minėtas skaičius bendrovių į biudžetus pervedė apie 34 mln. eurų mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, žemės) ir įmokų (socialinio ir sveikatos draudimo). 1 ha tokių mokesčių teko po 121 eurą. Bendrovės buvo „įdarbinusios“ 191 mln. eurų komercinių bankų paskolų ir jiems per metus uždirbo per 4,4 mln. eurų.  ...

Žmogus, kuris ,,tapo Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja žmonės, simboliu…“

Valstybė ir piliečiai Karolis DIDŽIULIS Per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį – daugiau kaip 10 svarbių vadovų pasikeitimų, tačiau 62-ejų Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis 15 metų ir dar galintis vadovauti penkerius metus, iš pareigų trauktis atsisakė... Negalėdama teatro vadovo atleisti įstatymų nustatyta tvarka, kultūros ministrė leido sau pasakyti, kad dėl tokių kaip Kėvišas žmonės emigruoja iš Lietuvos... Ar gyvename teisinėje valstybėje? Ar teisinėje valstybėje atleisti iš darbo žmogų užtenka politikų nuomonės? Žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinys „ŠIANDIEN“ į šią istoriją pažvelgė kitu kampu: kada politikai imsis tvarkyti ne personalines, o sistemines problemas? Jau ne pirmą mėnesį tęsiasi kultūros visuomenę suskaldžiusi diskusija dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo atleidimo iš darbo. Prezidentė, premjeras, Kultūros ministrė, Viešųjų pirkimų ir Etikos tarnybos, meno žmonės išsakė viešai (interneto portaluose lrytas.lt, DELFI) savo nuomonę – nuo reikalavimų atsistatydinti iki siūlymų teatro vadovo nekeisti. Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas visada pasigirdavo užsienio miestų kolegoms, kad Vilniuje dažnai svečiuojasi a. a. Mstislavas Rostropovičius (Vilniaus miesto garbės pilietis), Riccardo Muti, Valerijus Gergijevas, Zubin Mehta ir Izraelio filharmonijos orkestras, Londono, Berlyno ir Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrai ir daugelis kitų. ,,G. Kėvišą vertinu kaip profesionalą ir gerą meno vadybininką, savo pasiekimais žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos kultūros pasaulyje. Neabejotinai, jo gebėjimų ir pastangų dėka užaugo klasikinės muzikos ,,Vilniaus festivalis” ir į naujas aukštumas pakilo LNOBT. Mūsų Liberalų sąjunga 2000 m. teikė G. Kėvišo kandidatūrą į Kultūros ministrus, taip pat palaikė jo kandidatūrą siekiant vadovauti LNOBT 2002 m.“, – dar taip neseniai rašė A. Zuokas. Tai, anot buvusio mero, rodė miesto gyvybingumą, išprusimą ir patrauklumą, tačiau, kai naujoji valdžia iš pareigų pradėjo versti valstybinių įmonių vadovus, A. Zuokas nėrė į krūmus ir pareiškė, kad G. Kėvišas turi trauktis. „Situacija skandalinga, vadovas daro meškos paslaugą ir savo vadovaujamai įstaigai, ir visų kultūros įstaigų vadovų įvaizdžiui. Ir aš manau, kad tie sprendimai, kurie bus priimti artimiausiu metu įstatymų pakeitimuose, sutvarkant bendrą sistemą... Manau, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo perspektyvos likti tame poste yra labai mažos“, – sakė R. Karbauskis, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. Tuo tarpu buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus negali suprasti, kodėl ujamas tiek daug kultūrai nusipelnęs žmogus. Anot Prezidento, jam nėra žinomi teatro finansiniai reikalai, o jeigu yra padaryta kokių nors pažeidimų, juos reikia tirti. ,,Bet tai ne politikų, o teisėsaugos reikalas. Ir kaip gali ministrė, nieko neištyrusi ir neišsiaiškinusi, imti ir pasakyti Lietuvą garsinančiam žmogui: ,,Lauk!?“ Teisinėje valstybėje taip tvarkytis tiesiog neleistina. Juolab, kad ministrė pati pripažįsta: teisinių argumentų atleisti jį nėra. Išmokime gerbti ir vertinti žmones, nes kitaip galime tik prarasti Lietuvos kultūrą kuriančias asmenybes“, – sakė V. Adamkus. Prezidentas neabejoja, kad jei Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui nebūtų vadovavęs G. Kėvišas, niekada nebūtų atvykę į Vilnių tiek daug iškiliausių pasaulio muzikantų ir muzikos kolektyvų. ,,Kol taip yra, niekas to nevertina. Kai teatras taps provincialus, tada pamatysime, ko netekome. Šiuo atveju kalbame ne apie kokį vinių įmonės vadovą“, – teigė V. Adamkus. Jam antrina ir Prezidentas Rolandas Paksas. Žinomi menininkai taip pat palaiko G. Kėvišą: ,,Menas yra kuriamas asmenybių. Meno administravimui netinka būdai, kurie tiktų visai kitų sričių vadovavimui. Kultūra reikalauja ypatingo ir subtilaus vadovavimo bei prioritetų išmanymo. O ne galvų kirtimo. O kas toliau? Iškart prasidės visų menų klestėjimas?! Juk toks turėtų būti visos šios inspiruotos istorijos tikslas. Bet – bus pastatytas kitas, labiau palankus žmogus – ir viskas! Niekam nerūpi nei nauji spektakliai, nei nauji koncertai. Nei nauji kūriniai, nei nauji atlikimai ar gastrolės!“ Kreipimąsi į valdžią pasirašė kultūros elitas: Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas – vieni žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai; Zbignevas Ibelhauptas – Lietuvos muzikos akademijos rektorius, žymus pianistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Rūta Richterė – žymi pianistė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė; Robertas Šervenikas – vienas žymiausių Lietuvos dirigentų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikinis vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Martynas Budraitis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. Anot jų, visiškai akivaizdu, kad vyksta planinis susidorojimas su žymiausiais Lietuvos kultūros veikėjais. Ir tai daroma pačiais grubiausiais metodais. Protesto laišką kultūros ministrei atsiuntė Niujorko „Metropolitan Opera“ vadovas Peteris Gelbas, dramos ir operos režisierius Günteris Krämeris (2017 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), kiti žymūs pasaulio kultūros veikėjai. Kodėl iniciatyva atleisti G. Kėvišą gimė politikų galvose, kodėl jie, kaip susitarę, kalba tą patį: ,,Kėvišas turi trauktis“? Ar teisinėje valstybėje užtenka politikų nuomonės? Ar žmogus iš darbo turi būti atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka? Praėjusių metų rugsėjį vykusiuose konkursuose tinkamiausiais vadovauti Nacionaliniam operos ir baleto teatrui bei Nacionalinei filharmonijai pripažinti Gintautas Kėvišas ir Rūta Prusevičienė. Kultūros ministerija su jais sudarė penkerių metų sutartį. Tuomet teatro penkerių metų kūrybinės veiklos programoje konkursą laimėjęs G. Kėvišas akcentavo teatro plėtrą, suplanuotas Lietuvos ir užsienio autorių spektaklių premjeras, 2018 metais švenčiamo Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio bei 2020 metais minimo Lietuvos operos 100-mečio programas. Anot jo, tinkamai formuojant repertuarą, derinant meninius principus su meno rinkos reikalavimais, būtina sekti Europos ir pasaulio operos bei baleto meno tendencijas ir į jas reaguoti. Netrukus į valdžią atėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų paskirta kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas tapo Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja žmonės, simboliu... Ministras Pirmininkas S. Skvernelis taip pat neatsiliko: ,,<…bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Tuo tarpu Seimas ėmėsi taisyti įstatymą, kad lengviau būtų galima iš pareigų atleisti teatrų ir koncertinių įstaigų vadovus, o parlamento Kultūros komiteto vadovas Ramūnas Karbauskis dar kartą pabrėžė, kad jis ne vargšas, bilietą į teatrą nusipirks pats, tą išgali padaryti ir visi Seimo nariai. ,,Nepasitikėjimas – tai nepasitikinčiojo problema. Jis turi ieškoti būdų, kaip pasitikėti ir kaip susikurti tokius santykius, kuriuose to pasitikėjimo atsirastų. Jei darbuotojas nevykdo savo pareigų, pažeidžia darbo sutartį, sutartyje nurodytus darbo etikos reikalavimus, – tada prašom, suformuluokite atitinkamą nutartį ir atleiskite žmogų iš darbo teisėtai. Tad Kėvišas, šiuo atveju, kovoja už mūsų visų saugumą dirbti ir žinoti, kad neužtenka žodžio ,,nepasitikiu“ atleidimui. Nesvarbu, kas ketina tave atleisti – tavo kontoros vadovas, ar pati prezidentė. Žmogų atleisti galima tik vadovaujantis teise. Galbūt, Kėvišas įrodys šią tiesą. Ir nenoriu aš Kėvišo šiuo atveju vadinti didvyriu ar kovotoju. Tiesiog – noriu atkreipti mūsų visų dėmesį, kad negalime toleruoti ir visuotinai pritarti besiformuojančiai praktikai – atleidinėti žmones pagal įgeidžius. Kad ir ką galvotumėme apie poną G. Kėvišą, pirmiausiai turime šiuo atveju vertinti ne jį, o jo atleidimo iš darbo pagrįstumą“, – rašo portalas ,,DELFI“. Anot šio straipsnio autorės Jūratės Litvinaitės, jei darbo sutartyse su G. Kėvišu nėra įrašyta reikalavimų, užtikrinančių skaidrų vadovavimą, tai vėlgi – gal laikas mūsų valstybėje sukurti tokias darbo sutartis vadovams, kad niekam nebūtų gėda dėl jų buvimo pareigose? Kad vadovo kompetencijos ir įgaliojimai būtų taip aiškiai įrėminti, kad neliktų nė mažiausio plyšio savivalei, asmeniniams interesams tenkinti? Kol kas atrodo, kad tokių sutarčių norisi tik tada, kai vadovas ne iš tavo partijos, o ne apskritai kiekvienam vadovui... Bet, tikėkimės, G. Kėvišo atkaklumas, užsispyrimas privers susivokti, kad toks dvejopas požiūris į sutartis veda tik aklavietėn. Anatolijus Šenderovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, LATGA ir WIPO (Šveicarija) aukso žvaigždėmis sako, kad visa ši istorija parodo visišką menininko darbo ir jo specifikos ignoravimą. Anot jo, atsirado daug dalykų, kurie yra nepriimtini meno ir kultūros srityje. Viešieji pirkimai, pavyzdžiui, meninės kūrybos atžvilgiu yra absurdas! Šis terminas yra visai iš kitos srities, bet tik ne iš meno. Juk negalima užsakyti simfonijos ieškant, kas ją parašytų pigiau! Anatolijus Šenderovas kviečia baigti svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų triukšmingą ir tendencingą persekiojimą, nustoti inicijuoti įvairiausius patikrinimus, atnaujinimus ir kitus „teisinių priemonių ieškojimus“, o iš esmės – juos naikinti. ,,Kviečiu išklausyti pačius menininkus, padėti jiems kurti kultūringą Lietuvą. Kviečiu savo darbais ir kompetencija užtarnauti Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Naikinti lengviau, negu sukurti. Užtat – efektinga! Be to, galima surinkti nemažai balsų ateičiai… Aš pasisakau ne tik už G. Kėvišą, bet ir už teisingumą teisinėje valstybėje, teisingumą, kurio nereikia ieškoti! Jis turi tapti mūsų gyvenimo norma“, – sako menininkas. LNOBT vadovas G. Kėvi

Politinis susidorojimas ar tarnystė Maskvai?

Mėnesio tema Politinis susidorojimas ar tarnystė Maskvai? Kalbėjosi Gintautas Kniukšta Atsakymo kol kas nėra. Viešai skelbtame Valstybės saugumo departamento rašte pažymima, kad parlamentaras Mindaugas Bastys turėjo ryšių su atominės energetikos korporacijos "Rosatom" atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, taip pat - buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. Speciali apkaltos komisija savo išvadą turi parengti iki birželio 1 –osios, o Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl M. Basčio padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą. Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys atsakė į žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinio ,, Šiandien“ klausimus. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas teigia, kad jūs veikėte prieš Lietuvos valstybę. Kaip vertinate šias išvadas ir kodėl nusprendėte kreiptis į Generalinę prokuratūrą? Ką reiškia veikti prieš Lietuvos valstybę? Kaip neseniai apie mano atvejį viename iš savo interviu sakė buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, NSGK išvadose kalbama apie mano kontaktus, ryšius, bendravimą su žmonėmis, kurie atstovauja Rusijos bendrovėms ar saugumo struktūroms, tačiau pats bendravimas ar domėjimasis automatiškai nėra nusikaltimas ar Lietuvos išdavystė. Jis neįžvelgia mano kaltės, o įžvelgia VSD neprofesionalumą. Juo labiau, kad mano bendravimas su VSD pažymoje minimais asmenimis buvo sporadinis ir paviršutiniškas, o ne sisteminis ar nuolatinis. Gyvename demokratinėje ES valstybėje, o ne autoritarinėje šalyje, kur kaskart reikia žvalgytis per petį ir kažko bijoti. Toks radikalus NSGK sprendimas, kad neva veikiau prieš Lietuvos valstybę, yra grįstas grynai politiniais motyvais, o ne aiškiais, objektyviais ir konkrečiais įrodymais ar argumentais. Esmė yra tame, kad šiuo metu Lietuvoje įsivyravo tokia absoliuti antirusiška konjunktūra bei atmosfera ir valdžios sluoksniuose, ir visuomenėje, ir net mūsų žiniasklaidoje, kuomet visur ieškoma vidaus ir išorės priešų, dairomasi, kurie čia Lietuvos piliečiai yra už Rusiją ar prieš Lietuvą, kurie čia iš jų yra „vatnikai“. Atidžiai analizavau, kaip mūsų žiniasklaida vertina mano atvejį, ir pasigedau kritinio vertinimo, net elementaraus įsigilinimo į situaciją, – visi rašo vienodai, žodis žodin. Tai – 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos efektas, suveikęs, deja, vis dar buvusios sovietinės respublikos komplekso neatsikračiusioje Lietuvoje, kai į viską būtų galima pažvelgti racionaliau. Iš dalies šį efektą galima sulyginti su ekstremalaus islamo terorizmo efektu po 2001 m. rugsėjo 11 d. Niujorke, kai JAV ir D. Britanijos vyriausybės ir žvalgybos, deja, ėmėsi beveik beprecedentinių žmogaus teisių apribojimų ir pažeidimų vardan kovos su terorizmu, kuriuos vėliau turėjo pripažinti. Galime prisiminti ir senatoriaus Makarčio erą pačioje Šaltojo karo pradžioje (1950–1954), kai negailestingai buvo griaunami JAV politikų, intelektualų gyvenimai dėl neva jų palankumo SSRS ir sąmokslavimo prieš JAV. Įžvelgiu ir bendrą konservatorių kerštą prieš socialdemokratus bei senų sąskaitų suvedinėjimą dėl jų pačių nesėkmių rinkimuose ir beveik nuolatinį lindėjimą opozicijoje. Mūsų konservatoriai vis dar mąsto senomis dichotominėmis „juoda – balta“, „geras – blogas“, „išdavikas – patriotas“ sąvokomis, kurios veidmainiškai atsispindėjo R. Juknevičienės, A. Anušausko ir kt. kalbose parlamente. Tiesa ta, kad tie, kurie su aistra tarnavo okupaciniam režimui, dabar mėgina pasirodyti itin uoliais Lietuvos patriotais. Deja, mūsų konservatoriai iki šiol nesugeba pažvelgti į 27 metų Nepriklausomybės laikotarpį kritiškai, moksliškai. Jie vis dar dedasi šventaisiais patriotais, nors ne kartą dėl jų kaltės Lietuvos demokratijai buvo iškilusi grėsmė, kai jie prastūminėjo autoritarinę Konstituciją ar buvo siejami su teroristine veikla. Visi pamiršo 1992 m. birželio 2 dieną gerbiamo mūsų valstybės vadovo Vytauto Lansbergio pasirašytą Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas“. Pagrindinė mūsų patriarcho mintis šiame akte yra puoselėti abipusiai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSSR sudėtyje. A. Kubilius net prisiminė R. Pakso apkaltą, kurios vienu iš iniciatorių buvo socialdemokratas A. Sakalas. Tarsi, žiūrėkite, jūs taip darėte, mes irgi taip dabar padarysime, nes tai tiesiog yra politinio žaidimo, neskrupulingos politinės kovos dalis, „nieko asmeniško“, tiesiog mums reikia suduoti kuo daugiau smūgių socialdemokratams, o žmogiškasis faktorius čia nesvarbus. Kreipiausi į prokuratūrą ir į teismą, nes esu kaltinamas siaubingu nusikaltimu – veikimu prieš savo valstybę, savo valstybės išdavimą. Pažeista mano nekaltumo prezumpcija, todėl tiesiog privalau apginti savo teises. Dabar vienintelė galimybė man tai padaryti yra teisme, kaip demokratinės valstybės piliečiui. Man nesuprantama, kaip galima veikti prieš valstybę, jeigu kalbama apie elektrinės uždarymą geriausiomis Lietuvai sąlygomis. Ar įsivaizduojate, kokias žmogiškas pasekmes turi visas šitas šmeižtas man ir mano šeimai? Nesvarbu dabar postai ar kėdė Seime – kalbama apie elementarų piliečio teisių gynimą. Deja, atsidūriau šitoje rusofobiškos konjunktūros mėsmalėje, o tai, kad esu ilgametis Seimo narys, dar nereiškia, kad man nereikia ginti savo teisių, kad viskas su mano teisėmis savaime yra gerai. Nuogąstauju, kad didėjant įtampai santykiuose su Rusija bei apskritai pasaulio ir mūsų regiono politikoje, ir daugiau mūsų piliečių gali atsidurti panašioje situacijoje ir būti apkaltinti veikimu prieš savo valstybę. Todėl savo teises ginu ne tik dėl savęs, bet ir dėl potencialių precedentų ateityje. Premjeras S. Skvernelis suskubo pranešti, kad balsuotų už jūsų apkaltą, tuo tarpu jūs pats prašote atlikti ikiteisminį tyrimą dėl padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką. Kodėl reikalingas šis tyrimas? Ko jūs dar nepasakėte Seimo komitetui, kokia tiesa dar gali paaiškėti? Keista, kad taip kalba diplomuotas teisininkas, buvęs policininkas, vienas iš trijų valstybės vadovų, tvirtinantis, kad subūrė profesionalų vyriausybę. Norėčiau jo paklausti, kur jo profesionalumas, ar jis vadovaujasi tik emocijomis? Seimo komitetui pasakiau viską. Kaip jau minėjau, kreipiausi į teismą ir prašau ikiteisminio tyrimo, nes esu kaltinamas nusikaltimu, pažeista mano nekaltumo prezumpcija, esu apšmeižtas, pažeistos mano teisės. Privalau apginti save, savo vardą, savo teises. Tik tada paaiškėtų paprasta tiesa – buvo pažeistos mano teisės ir jos turi būti atstatytos, o VSD neprofesionalumas atskleistas ir atitinkamai įvertintas. Ir vėlgi, reikia užkirsti kelią panašiems precedentams ateityje. Lietuva nėra valstybė, neturinti jokių žmogaus teisių problemų. Privalome gerinti žmogaus teisių situaciją mūsų šalyje, o ne bloginti, aklai kovodami su Rusija. Jūs Seimo nario pareigas ėjote ne vieną kadenciją ir staiga ši žinia - kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ar anksčiau iš Saugumo departamento buvote sulaukęs įspėjimų nebendrauti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis? Pacituosiu tą patį J. Jurgelį: tai, kad VSD nesuteikė man teisės dirbti su slapta informacija, neįrodo, kad padariau nusikaltimą. Akivaizdu, kad grėsmės nemato ir pats saugumas, prieš savo pažymoje minimus asmenis VSD nesiimdami jokių veiksmų. O jei, pagal VSD, aš dariau blogus darbus, kad Lietuva dėl mano kaltės beveik atsidūrė Rytuose, saugumas privalėjo tam seniai užkirsti kelią. Įspėjimų iš VSD nesu gavęs – nebent jie man buvo perduoti taip subtiliai, kad to nesupratau. VSD dirba daug jaunų ir nepatyrusių pareigūnų, kuriems patikimos daugiau gyvenimo patirties ir išminties reikalaujančios užduotys. Situacija sudėtinga - Lietuvoje viešai niekur neparašyta, kas dirba užsienio žvalgybai,- ant kaktos juk žmogui neparašysi. Jeigu būtų nustatyti tokie laisvėje vaikščiojantys asmenys, kurie dirba užsienio žvalgyboje ar veikia prieš Lietuvos valstybę, tai tokiems asmenims nedelsiant turėtų būti uždėti antrankiai. Vienas iš jūsų artimų bičiulių – buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Prezidentė jam sukliudė tapti ministru, motyvuodama, jog turi specialią pažymą apie jo netinkamą veiklą. Gal tuomet D. Grybauskaitė siuntė signalą ir Jums? Nesiuntė. Su tokiomis specialiosiomis pažymomis Lietuvoje jau seniai turime daug problemų, ir tai pripažįsta ekspertai, teisininkai, patys žvalgybininkai. Jos per dažnai paviešinamos, nors jose paprastai yra operatyvinė medžiaga, kuri nėra iki galo įrodyta. O tada kažkas apie jas užsimena viešai, nutekina žiniasklaidai, ir žmogus jau apšmeižtas, o visuomenė vėliau nesigilins, ar išteisino jį teismas, ar ne, tik prisimins viešoje erdvėje paskleistą skandalingą informaciją, jog jis kažką kažkur padarė blogai. Reikia stiprinti specialiųjų, žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę. O pačiame Seime laikinųjų komisijų veiklos reglamentavimas turėtų būti patobulintas, panaudojant tos pačios JAV patirtį, kai pasitelkiama profesionalaus prokuroro pagalba, o ne remiamasi vien politiniais argumentais ir partiniais interesais. Tai turi būti ne politikų diletantų, o specialistų darbas. Komitetas teigia, kad palaikėte artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovais, veikėte prieš Lietuvos valstybės interesus. Ar galite plačiau papasakoti apie šiuos ryšius? Kaip jau minėjau, tie keli susitikimai, deja, įvardijami kaip kažkokie išskirtiniai ryšiai, buvo pavieniai, sporadiniai ir paviršutiniški. Kalba eina apie kelis trumpus susitikimus, daugiausia vykusius Seime, o ne kažkokius slaptus, pogrindinius susitikimus ar juo labiau nuolatinius ryšius, apie kuriuos VSD negali pateikti jokios konkrečios informacijos. Pagalvokite logiškai, jei peržvelgtumėte su kuo, kiek kartų ir kaip buvo susitikę kiti Seimo nariai, ...

S.Skvernelis: ,,Esu geras vairuotojas ir kodėl turiu važiuoti taip, kaip nustatyta visiems…“

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Vis dažnesni atvejai, kai verslininkams, turintiems visus reikiamus leidimus, tenka stabdyti pradėtų investicinių projektų statybas, valdininkams persigalvojus dėl anksčiau išduotų leidimų. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad tokių dalykų netoleruos ir atsakomybę skatins finansinėmis priemonėmis: „Jei valstybė dėl tokių institucijų veiksmų patiria žalą, tai tiesiog reikės peržiūrėti tų institucijų biudžetus. <...> Dabar kažkas pažiūrėjo ir nusprendė, kad objektas pusę metro išlenda virš pušies ir nusprendžia, kad čia jo būti nebegali.“ Apie statybas, paskutinius siekius griežtinti alkoholio prieinamumą, aukštojo mokslo pertvarką ir sprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose – pokalbis su premjeru LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“. – Premjere, ar jums neatrodo, kad dėl alkoholio ribojimų yra tiesiog persistengta, o kai kurie siūlymai tiesiog nelogiški? Vieniems renginiams galim, kitiems ne, stacionarioms kavinėms lauke prekiauti leidžiama, nestacionarioms – kita tvarka ir t. t. – Mes vyriausybėje teikėme savo išvadą dėl praeitos kadencijos Seimo narių –Andriaus Kubiliaus ir dar kelių parlamentarų – pasiūlymų Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms. Yra žinomos piliečių iniciatyvos, yra du įstatymo pataisų kompleksai. Manau, kad vyriausybėje iš daug kardinalių ir galbūt net su logika prasilenkiančių draudimų pateikėme subalansuotą. – Bet vartotojui gi jokio skirtumo – kavinė stacionari ar ne? – Vartotojui gal ir nėra didelio skirtumo, bet verslui skirtumas yra. Įmonės, kurios savo verslą vysto ištisus metus, kur išlaiko darbo vietas, moka mokesčius, jos vasarai gali gauti licenciją, kai kuriais atvejais atskiros net nereikia, priklauso nuo atstumo. Ir yra kitos, kurios sugalvoja du mėnesius padaryti prekybos vietą, orientuotą į prekybą silpnu alkoholiu, o po tų dviejų mėnesių iš rinkos vėl pasitraukia. – O kas čia blogo? Tos įmonės įdarbina studentus, jaunus žmones ir t. t. – Aš nematau nieko blogo. Tačiau sutikime, kad visos laikinos kavinės yra neatsiejamos nuo pagrindinės veiklos. Mes kalbame apie tokius paviljonus, kurie nėra būdingi ištisiems metams. Pavyzdžiui, tie patys kurortai – ar tikrai reikalinga Palangos pliaže turėti 7 ar 8 kavines, kurių pagrindinis akcentas yra prekyba alkoholiu. Gal alternatyva būtų ten prekiauti vaisvandeniais, užkandžiais ir kitokiais produktais. O už 50 metrų, kavinėje, kuri taip pat lauke turi terasą, ten vartoti alkoholį. Manau, priėmėme kompromisinį sprendimą, dabar yra svarstymai Seime. Džiaugiuosi, kad tai kelia ne tik aistras, bet ir pakankamai svarius argumentus, o kiekvienas Seimo narys, tarp jų ir aš, galėsime dar savo valią išreikšti plenarinių posėdžių salėje. – Vien Dzūkijoje per šį savaitgalį iš girtaujančių vaikų buvo atimta 14 mažamečių vaikų. Turbūt visi sutiks, kad tai nėra tie žmonės, kurie geria lauko kavinėse ar kurie lankosi kultūriniuose renginiuose. Tai visai kitas kontingentas. O valdžia dabar taikosi į tuos, kurie visai niekuo dėti ir su tomis problemomis nesusiduria. – Galima taip svarstyti, bet nesate visiškai teisus. Apie tą visuomenės dalį, kuri alkoholį vartoja atsakingai, diskusijų turbūt nekyla. Bet nesate teisus, kad smurtas artimoje aplinkoje yra tik tarp asocialių šeimų. Deja, ne. – Turiu omenyje girtaujančius tėvus, iš kurių atimti vaikai. Turbūt nė vienas jų alkoholio nenusipirko iš mugės ir neparsinešė namo. – Taip, jie galbūt mugėje nenusipirko, bet tai asmenys, kurie šiandien perkasi parduotuvėse, kurių laikas galbūt bus apribotas. O tie kurie ten nepirko, tai ir neperka. Jie randa kitų būdų, jei kalbame apie labiausiai paveiktą sluoksnį. Bet nė vienas negimė alkoholiku. Tos priemonės yra nukreiptos į prieinamumo mažinimą, kalbant apie jaunimą. Atrodo – mes kalbame apie visiška draudimą. Tikrai taip nėra. – O jums pačiam patinka tai, ką siūlo vyriausybė? Man atrodo, kai kurie sprendimai tikrai prasilenkia su logika. Pavyzdžiui, kodėl aš negaliu pliaže išgerti alaus? Kodėl turiu eiti kažkur toli, jei galiu nusipirkti arti? Jei tokias problemas sprendžiame kiekvienas, darydamas, ką nori, ir nematome bendros visuomenės problemos, tada galime pasakyti, kad taip, aš turiu saugų ir gerą automobilį, esu geras vairuotojas ir kodėl turiu važiuoti taip, kaip nustatyta visiems. – Bet tai ne tas pats. – Aš tikrai manau, kad vyriausybė priėmė kompromisinį variantą. Buvo daug griežtų ir radikalių pasiūlymų, piliečių iniciatyvų, praėjusios kadencijos Seimo narių siūlymai. Nereikia autorystės priskirti vienai ar kitai politinei jėgai. – Atsako tas, kas priima sprendimą. Be abejo. Seimas priims sprendimą ir atsakys. Aš, kaip Seimo narys, taip pat tame dalyvausiu. O vyriausybė savo poziciją išreiškė. Dar reikia nepamiršti, kad yra numatyti ir tam tikri pereinamieji laikotarpiai. Lygiagrečiai mes taip pat dirbame su Sveikatos apsaugos ministerija, su ilgalaike pasekmių mažinimo programa. \ Tai susiję ir su švietimu, edukacija, kultūra, vartojimo kultūra. Tačiau šiandien į tuos įstatymus, kurie pateikti, išvadą mes privalėjome pateikti ir manau, ji buvo kompromisinė. – Nemažai kalbama, kodėl sumažėjo jūsų reitingas. Nemanote, kad dėl tokių nelogiškų sprendimų? – Čia reikia visuomenės klausti. O aš pats į tuo skaičius žiūriu pakankamai rezervuotai. Jei žiūrėčiau tik į skaičiukus, tai vyriausybė jokio darbo nedirbtų. Bet aš atėjau nusiteikęs padaryti tuos darbus, įgyvendinti pokyčius. – Kol kas tų pokyčių nėra, yra tik pasiūlymai. Tiek dėl urėdijų, tiek dėl švietimo ir t. t. – Pokyčiai per 5 mėnesius nepasidaro, ypač kas susiję su struktūrinėmis reformomis. Tačiau tai, kas susiję su vyriausybės veikla, valstybės įmonėmis, tai, ką galima reguliuoti vyriausybės nutarimais, tai tie visi sprendimai yra padaryti. Kalbu apie valdybų depolitizavimą, formavimo principų pakeitimą ir t. t. – Bet tai nedaro įtakos reitingui neigiama prasme. Dėl tokių dalykų žmonės yra už. – Paimkime tą pačią miškų pertvarką. Pažiūrėkite, kokios aistros virė Seimo ir prie Seimo, dabar yra bandymas blokuoti užsakius ekspertizę. Sakoma, kad regionuose prarandamos darbo vietos, smulkios įmonės negalės nusipirkti medienos ir t. t. Apie efektyvumą niekas nekalba. Sunku tikėti, kad dirbant visada reitingas augs. – Kada apsispręsite, ar dalyvauti prezidento rinkimuose? – Sprendimą jau esu priėmęs, o jį paskelbsiu paskutinę dieną, kai bus galima tą padaryti. – Jei sprendimas būtų teigiamas, tai, matyt, dar būtų buvę ankstoka apsispręsti. Jūs nedalyvausite rinkimuose? – Visaip galime svarstyti. – Esate kažkam apie tai pasakęs? – Nesakysiu. – Kita tema – švietimo pertvarka. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kategoriškai nesutinka su siūloma pertvarka. Universitetas turi aiškų identitetą, save suvokia kaip atskirą instituciją, savo vertybėmis netgi priešingą Kauno technologijos universitetui (KTU), kategoriškai nesutinka su pasiūlytu planu ir darys viską, kad nesijungtų. Ką jūs darysite? – Jau ir daro viską. Vyriausybė priiminėja ir toliau priiminės sprendimus, kurie bus susiję su labai aiškiais kriterijais, susijusiais su mokslo kokybe. Mes tikrai padarysime, kad nuo kitų metų sausio 1 dienos keičiant finansavimą galėtume daryti įtaką ir reguliuoti, kad į universitetus būtų priimami tie abiturientai, kurie yra pasirengę ir turi tam tikrą žinių lygį. Reikalausime labai aiškios kokybės, labai aiškaus programų rentabilumo, nebus palaikoma po 5, 7 ar 12 studentų. Tikrai skatinsime, kad universitetai atitiktų universiteto dvasią, t. y. pirmiausia kalbu apie aukštos kokybės mokslinius tyrimus ir tik po to yra edukacinė, dėstomoji veikla. Lygiai taip pat su profesoriais ir dėstytojais. Mes taip pat skatinsime, kad tie profesoriai, dėstytojai ir docentai dirbtų pilnu etatu ir nelakstytų per visas aukštąsias mokyklas. Tą darysime padidindami jiems atlyginimą. Europos Sąjungos lėšos taip pat pirmiausia skirtos kokybės kėlimui, tyrimams. Tiesiog užsiimsime tuo, kuo ir turime užsiimti – kokybės ir kvalifikacijos kartelės pakėlimu. Tie universitetai, kurie sugebės tokiu būdu atitikti kriterijus, o bendruomenė turi labai kategorišką nuomonę, galės likti. Kaune gal bus ne vienas, o trys universitetai. Gali būti ir taip. – Kitaip tariant, tarkime, Kaune universitetai turi besidubliuojančias programas. Vienas universitetas vienose srityse yra aiškiai stipresnis nei kitas ir tas silpnesnes sutinka uždaryti. Ar jis gali likti? – Taip. Mes prieisime prie tų programų realaus kokybės vertinimo ir tos programos, kurios nesulauks aukšto ar aukščiausio kokybės vertinimo balo, jos tiesiog negalės toliau egzistuoti, mes neteiksime užsakymų į tas programas. Tos programos atsirado irgi dėl objektyvių priežasčių. Universitetų noras išlikti vertė gimdyti kuo daugiau programų nebūdingų tai aukštajai mokyklai. Turime pavyzdžių, kur 23 aukštosios mokyklos konkuruoja su 40 panašių programų. Studentų kiekis tai drastiškai mažėja, o pakėlus kartelę jis dar sumažės. Nebus kitos išeities. Apie procesus, kurie vyksta Kaune, mes kalbėjomės KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Beje, pavyzdys unikalus. Jie susijungė ir šiandien yra vienas labiausiai augančių universitetų, kuris pasakė, kad jei kiti universitetai padarytų tą patį, ką mes, tai būsime pirmieji, kurie ateis į aukštąją mokyklą. – Dar viena tema. Jau esame kalbėję apie „Hanner“ investicijas ir su tuo susijusias problemas. Dabar panašus atvejis Vilniuje – Subačiaus gatvėje – Misionierių sodai. Valstybė išdavė visus reikalingus leidimus, verslininkai su visomis institucijomis suderino visus reikalingus sprendimus. Panaši situacija Trakuose, kur vystomas investicinis projektas, perstatoma autobusų stotis ir t. t. Staiga atsiranda kažkoks viešasis interesas, prasideda skundai ir pan. ir valstybė apsigalvoja. O verslininkai jau pradėję daryti investicijas. Kaip tai suprasti? Čia gal kažkokia reketo forma? Korupcija? – Iš dali

V. Ušackas : ,,Didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra emigracija“

Akvilė Sebežiova, Kauno technologijos universitetas „Iš savo patirties galiu teigti – Europos šalys visada susitaria, kad ir kiek tai užtruktų“, – teigia Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje Vygaudas Ušackas. Pasak jo, grėsmių ES vienybei, tame tarpe ir susijusių su Rusijos veikla, nereikėtų nei pervertinti, nei nuvertinti – svarbu būti tinkamai pasirengusiems jas atremti. „Turime pasikliauti sąjungininkais, būti pasirengę ir turėti valios gintis patys. Be to, būtina atnaujinti gilesnį bendradarbiavimą su Lenkija. Ji yra stipriausia mūsų sąjungininkė gynybine prasme“, – įsitikinęs V. Ušackas. ES pareigūnas teigia Rusijoje bendraujantis su jaunais šios šalies žmonėmis, pastebintis jų norą išgirsti žinių ir naujienų, pateikiančių objektyvią informaciją, alternatyvią gaunamai per propagandinius valstybės kanalus. „Rusijoje televizijos populiarumas krenta – ją žiūri vis mažiau žmonių, ir vis daugiau jų ieško informacijos internete. Publikuodami objektyvias žinias rusiškai internete mes turime galimybę pasiekti pilietiškai nusiteikusią Rusijos visuomenės dalį“, – ragina politikas. Lietuva, ruošdamasi valstybingumo šimtmečiui, šiandien susiduria su kompleksiniais saugumo iššūkiais, susijusiais ir su geopolitine situacija, ir su aplinkosaugos problemomis bei energetiniais resursais. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas (KTU SHMMF) pirmadienį, gegužės 15 dieną organizuoja ekspertinę diskusiją, skirtą ES ir Lietuvos santykių ateičiai. Siūlome  interviu su vienu iš jos dalyviu, Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje V. Ušacku.   Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude‘as Junckeris pristatė penkis galimus Europos Sąjungos ateities scenarijus. Jos variantai – nuo „nedarykime nieko“ iki „kurkime federaciją“. Kuris scenarijus palankiausias Lietuvai?, – paklausėme V. Ušacko. Visų pirma, tie 5 scenarijai nėra à la carte meniu, kokį gaunate restorane – tai ne pagal tikslią receptūrą subalansuoti „patiekalai“. EK pirmininkas J. C. Junckeris pasiūlė juos siekdamas išprovokuoti diskusiją. Jis pats savo nuomonę išsakys rugsėjo mėnesį, o tam tikra Europos raidos kryptis greičiausiai bus numatyta gruodžio mėnesį, po visų 27 valstybių susitikimo. Europos Sąjunga Lietuvai – tai ne tik ekonominės gerovės, bet ir visuomenės modernizavimo pagrindas, o kartu – tiesioginis ir netiesioginis mūsų saugumo garantas. Net jeigu ES nėra karinė galia, buvimas tiek euro, tiek Sąjungos branduolio, tiek Šengeno erdvės dalimi, mums labai naudingas. Lietuvai naudinga likti Europoje, kuri, susivienijusi galėtų nuveikti daug daugiau. Nors nemažai europiečių mano, jog ES institucijos pernelyg reglamentuoja privatų ar korporatyvinį gyvenimą, Lietuvoje šios nuotaikos nėra labai stipriai išreikštos. – Kiek yra realu yra tai, kad Europos šalys narės sutars dėl vieningo ateities scenarijaus? – ES šalys visada susitaria, kad ir kiek laiko tai užimtų. Esu dalyvavęs daugybėje susitikimų, organizuoju ir vadovauju ES šalių ambasadorių susitikimams Maskvoje. Tad neabejoju, kad susitarimas bus pasiektas, ir Europa gyvuos dar ilgai. – Kas kelia didesnę grėsmę Europai – ar vidiniai valstybių nesutarimai ar išorinės jėgos? – Europos Sąjunga susiduria su įvairiomis grėsmėmis – tiek išorinėmis, tiek vidinėmis, tačiau įvertinti, kurios iš jų yra didžiausios, sudėtinga. Ar Rusijos agresyvi politika kelia didžiausią grėsmę ES, ar Europos šalių piliečių nepasitenkinimas ES institucijų veikla, ar atotrūkis tarp politikų Briuselyje ir eilinių piliečių – įvertinti sunku. – Kalbate apie vidines ir išorines grėsmes, tačiau tam tikrų antieuropietiškų partijų veikla neretai siejama su Rusija. Kiek išorinės jėgos turi įtakos procesams šalių viduje? – Mano nuomone, vien tik Rusijai ar kai kuriems jos veikėjams priskirti visus „nuopelnus“ dėl ES destabilizavimo būtų neteisinga. Antra vertus, žinoma, mes – ir aš, ir kiti Europos Sąjungos šalių ambasadoriai, kolegos Briuselyje ir specialiosios tarnybos – akylai stebime, kiek su Rusija siejamais resursais (tiek žmogiškaisiais, tiek finansiniais) yra palaikomi populistiniai, radikalūs nacionalistiniai judėjimai. Akivaizdžiausiai ši įtaka matyti Prancūzijos Nacionalinio fronto, kuriam vadovauja Marine Le Pen, veikloje – pavyzdžiui, prieš trejus metus Pirmasis Čekijos-Rusijos bankas šiai partijai suteikė 9,4 milijonų eurų paskolą. Stebime daugybę nacionalistiškai nusiteikusių populistinių partijų atstovų, kurie, finansuojami Rusijos nevyriausybinių organizacijų, dalyvavo vadinamaisiais „stebėtojais“ vadinamuosiuose „rinkimuose“ Kryme, stebėjo procesus Donetske ir Luhanske. Gerai prisimename, kaip praėjusių metų rugsėjį viename iš prabangių Maskvos viešbučių įvyko pasaulio separatistinių judėjimų suvažiavimas, kuriame dalyvavo tokių judėjimų atstovai iš Teksaso, Kalifornijos, Katalonijos, Puerto Riko, Italijos, Kalnų Karabacho, Padniestrės. Stebime ir antiglobalistinio judėjimo Rusijoje veiklą – šios jėgos skiria resursus įvairioms organizacijoms, renginiams ir iniciatyvoms, kas kelia ES valstybių narių susirūpinimą. – Kaip jūs pats, būdamas Lietuvos, ES pilietis, jaučiatės gyvendamas toje šalyje? – Aš jaučiuosi labai patogiai. Pažįstu tą šalį, jos žmones, kalbą, tradicijas, apkeliavau Rusiją nuo Karaliaučiaus iki Kamčiatkos, nuo Murmansko iki Čiukotkos. Esu labai gerbiamas – lietuviai turi aukštą reputaciją, ypač tarp išsilavinusių, verslo žmonių. Jie su pavydu žiūri į ekonomikos ir visuomenės progresą, kurį mes pasiekėm per 27 nepriklausomybės metus – turime veikiančią demokratiją, egzistuoja įstatymo viršenybė. Rusija sau to vis dar negali leisti. – Savo ankstesnėse publikacijose raginate stengtis bendrauti, pasiekti paprastus Rusijos piliečius – kiek tai yra realu, juk Rusija gyvena iškreiptos informacijos lauke? – Yra įvairių kelių. Pavyzdžiui, aš kaip ambasadorius, keliauju po Rusiją, nepaisydamas kartais pasitaikančių draudimų ar gąsdinimų – ką tik grįžau iš Krasnojarsko, greitai vyksiu į Jakutską ir Voronežą, birželio pradžioje lankysiuos Kaliningrade. Į susitikimus su manimi susirenka pilnos salės žmonių, labai daug studentijos. Būna ir taip, kad jaunimas sėdi ant grindų tam, kad išgirstų alternatyvų žodį, prieštaraujantį propagandai, vienai tiesai, kuri yra brukama per valstybės kontroliuojamus informacinius kanalus. Kita vertus, reikia pastebėti, kad Rusijoje televizijos populiarumas krenta: jeigu dar prieš trejus metus ją žiūrėdavo ir pagrindiniu žinių šaltiniu laikė 70 proc. žmonių, tai dabar jų yra 50 proc. Savo ruožtu, labai populiarėja internetas – jį savo pagrindinių žinių šaltiniu laiko net 32 proc. Rusijos gyventojų (tai – 10 proc. daugiau nei pernai). Komunikuodami rusiškai objektyvias žinias mes turime galimybę pasiekti tą auditoriją. Be to, Europos Sąjungoje turime didelį biudžetą studentų mainams: tam skiriama 26–30 milijonų eurų per metus. Taip sudaromos galimybės tiems universitetams, kurie turi pasirašę bendradarbiavimo sutartis, dalyvauti studentų mainų programose. Tai – puiki proga pasiekti jaunus žmones iš Rusijos, parodant jiems, kas yra tikroji demokratija ir laisvas pasaulis. Deja, Lietuva yra viena iš pasyviausių studentų mainų dalyvių. Galiausiai, ne viena dešimtis Rusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių gynėjų jau persikėlė gyventi į Vilnių, nes Rusijoje nesijaučia saugūs. Lietuva yra tapusi jiems demokratijos prieglobsčiu. Tai – akivaizdūs pavyzdžiai, kaip galėtume palaikyti ryšius su Rusijos pilietine visuomene, ypatingai su jaunimu. – Kas kelia didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui? – Esu minėjęs, jog didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui yra emigracija – kai nebeliks kam mokėti mokesčių, išlaikyti ligoninių, mokyklų ir universitetų, tada ir nebeliks mūsų valstybės. Bet apie tai reikėtų kalbėti atskirai. Žinoma, nelegalūs Rusijos veiksmai, tokie kaip Krymo aneksija, Ukrainos destabilizacija ir karinių pajėgų stiprinimas Lietuvos pasienyje kelia pagrįstą susirūpinimą, ir tai yra viena iš tų rizikų, kurias reikia nuosekliai, profesionaliai, tačiau nepanikuojant, valdyti. Mūsų šalyje yra labai silpnai išvystytas sisteminis krizių valdymas, būtina steigti krizių valdymo simuliacinius centrus, rengti profesionalus, gebančius dirbti komandoje. Atskirų žinybų atstovų gebėjimas bendradarbiauti valdant krizes, treniravimasis per pratybas, mokantis duoti atsaką į konkrečias grėsmes – kibernetines, fizines atakas, tarptautinio terorizmo išpuolius ar atomines, aplinkosaugines katastrofas – yra vienas iš svarbiausių uždavinių, stiprinant saugumą. Turime sukurti sistemą, turėti funkcionuojančias jos grandis, dirbančius profesionalus ir išugdytą patirtį. – Ką galime padaryti, kad jaustumėmės saugesni? – Pirmiausia, turime pasikliauti sąjungininkų parama – esame ES ir NATO nariai; žinoma, labai svarbūs mūsų santykiai su JAV. Antra, turime stiprinti savo pačių gebėjimą apsiginti – tikėti, pasitikėti, turėti valią gintis ir būti pasirengusiems. Džiugina visuomenės palaikymas šauktinių kariuomenei – po pirmųjų metų šauktinių gretoms užpildyti pakako savanorių. Trečiasis svarbus veiksnys yra regioninis bendradarbiavimas. Latvija ir Estija yra ne tik mūsų kaimynės, bet ir NATO sąjungininkės; manau, kad reikalingas gilesnis bendradarbiavimas su Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir ypatingai – su Lenkija. Būtina suderinti koordinacinius veiksmus, jei atsirastų tiesioginė karinė grėsmė. – Manote, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas galėtų būti artimesnis? – Pastarieji metai rodo, kad tiek aukščiausių vadovų, tiek ir žemesniame lygmenyje mums trūksta kontakto su Lenkija. Tikiuosi, kad pavyks susigrąžinti strateginės partnerystės ryšius tiek veiksmais, tiek dvasiniu nusiteikimu. Gynybine prasme Lenkija yra svarbiausia mūsų sąjungininkė. – Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? – O, kad žinočiau – pasakyčiau. Žinoma, sekmadienio rinkimų Prancūzijoje rezultatai nuteikia optimistiškai – Prancūzija, kaip ir Vokietija

Anykštėnas ūkininkas Audrius Juška metė iššūkį ir olandų šiltnamių verslui, ir emigracijai

Pavasarį, kai ant prekystalio pasirodo švieži lietuviški agurkai ar pomidorai, dažnas pirkėjas net nesvarsto, ką rinktis, nes žino – Lietuvoje užaugintos produkcijos kokybė garantuota. Tačiau, kodėl mūsiškiai daržovių augintojai pajėgūs aprūpinti tik 35 procentus visos šalies rinkos?  Kodėl remiame lenkų, ispanų, olandų verslą, užuot iki soties kirtę lietuviškas daržoves ir vaisius?Atsakymo pabandėme ieškoti Anykščių rajono ūkininko Audriaus Juškos šiltnamių versle. Gintaras MINIJA, www.verslaspolitika.lt Pirkėjų stalui – aukštos kokybės produkcija Anykščių pašonėje esantys ūkininko Audriaus Juškos daržovių šiltnamiai jau iš tolo traukia akį. Ūkis per keliolika metų nuo smulkios įmonės išaugo į stambiausią privatų Anykščių verslą. Iš čia, naudojant pažangiausias technologijas, užauginti agurkai ir pomidorai patenka į didžiuosius Lietuvos prekybos tinklus. Anot ūkininko, pavasarį šiltnamiuose išauginti agurkai būna sveikiausi. Prieš kenkėjus čia kovoja kiti natūralūs kenkėjai, kurie minta ,,negeraisiais“. Daržovių kokybe šiltnamiuose itin rūpinamasi, kruopščiai ir laiku atliekami laboratoriniai tyrimai. „Praėjusiais metais valstybei sumokėjome pusę milijono eurų mokesčių, dabar per savaitę užauginame 150 tonų agurkų ir pomidorų“, – sako Anykščių rajono ūkininkas Audrius Juška, kurio verslo sėkmės paslaptis labai paprasta – visada būk savo valios šeimininku, mylėk žemę ir žmones. Galima sakyti, kad pastaraisiais metais ūkininkas A. Juška įdiegė ne tik naujausias šilumą taupančias, bet ir geriausias, pasaulyje žinomas daržovių auginimo technologijas, išplėtė šiltnamių plotą. Ūkininkauja Audrius Juška kartu su šeima. Kokia buvo verslo pradžia? Jo brolis Valdemaras, taip pat neretai naktimis bluosto nesudedantis dėl iškylančių su šiltnamiai susijusių problemų, juokaudamas sakė, kad viskas prasideda nuo smulkmenų, nuo kasdienių rūpesčių kaip išmaitinti ir aprengti šeimą. Šiltnamių ūkis puoselėjamas ir mylimas visos Juškų šeimynos. Netoli Ažuožerių kaimo buvo įkurtas pirmasis 2,5 aro jų šeimos šiltnamis. ,,Vėliau nusipirkau žemę iš giminaičių, šalia kelio Anykščiai–Panevėžys, pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, pastačiau pirmuosius 2 hektarų pločio modernius šiltnamius ir dujomis kūrenamą katilinę“, – pasakoja ūkininkas. Didžiausias rajono privatus darbdavys Audrius Juška sako, kad sustoti niekada negalima, tačiau pastatyti 1 ha šiuolaikinį stiklinį šiltnamį kainuoja 1 milijoną eurų. Šiltnamiai reikalauja solidžių investicijų, iš vieno hektaro reikia gauti bent 1 milijoną. Pavyzdžiui, kad tokią sumą ūkininkas uždirbtų iš lauko kultūrų, jis turi apdirbti bent 300 ha ploto. Būtina įsidėmėti ir šiuos skaičius: vidutiniškai viename šiltnamių ha dirba apie 13 žmonių, o ūkininkas, valdantis 500 ha, įdarbina du, tris žmones. Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad šiltnamių verslas tikrai yra perspektyvus, olandai per metus išaugina tris derlius, o suomiai, stodami į ES, net išsikovojo paramą šiltnamiams. Galime pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje turime tokio paties techninio lygio šiltnamius, kaip Olandijoje, Lenkijoje ar Skandinavijoje, o Audriaus Juškos ūkis yra didžiausias rajone privatus darbdavys, lenkiantis darbuotojų skaičiumi net įmonę „Anykščių vynas“. Šiltnamiams prižiūrėti reikia daug rankų – 1 hektaru šiltnamio rūpinasi apie 14 žmonių, o šiuo metu šiltnamiuose triūsia daugiau kaip 170 žmonių. Penktus metus ūkyje dirbanti Inga Paulavičienė pasakojo, kad darbu itin patenkinta, moterį džiugina, kad vis daugiau anykštėnų sugrįžta į tėviškę iš svečių šalių, o dėl šiltnamių plėtros Anykščiuose daugėja darbo vietų. Ūkininkų šiltnamius šildo biokuro katilinė Prieš keletą metų ūkyje buvo iškilmingai atidarytas pažangių technologijų šiltnamių blokas bei biokuro katilinė, kuri būtų pajėgi apšildyti visą Anykščių miestą. Įdomus faktas: katilinę ir šiltnamius tuomet pašventino Anykščių šv. Mato bažnyčios kunigas. Naują biokuro katilinę pastatė bendrovė „AXIS Texnologies“, o šiltnamius – UAB „Schetelig lit“. Tai buvo pirmoji Lietuvoje biokuro katilinė, skirta būtent žemės ūkio reikmėms, ją „Axis Technologies“ ūkininkui pastatė per šešis mėnesius. 9,335 mln. eurų vertės projektas, pastatant 6 hektarų ploto stiklinius šiltnamius bei modernizuojant 2 hektarus veikiančių šiltnamių, įgyvendintas ES, A. Juškos bei iš Šiaulių banko skolintomis lėšomis. Projektui iš viso buvo skirta daugiau kaip 6,5 mln. eurų ES paramos. Anot Audriaus Juškos, projektas unikalus tuo, jog buvo suprojektuota ir ūkyje įdiegta ne tik biokuro katilinė, bet ir 160 m³ akumuliacinės talpos, kurių paskirtis – akumuliuoti šilumos energiją, kai poreikis šiltnamiuose dienos metu sumažėja iki minimumo ir ją panaudoti tuomet, kai poreikis yra didžiausias. Ūkininkas džiaugėsi, kad apšildyti šiltnamius biokuru, medienos skiedromis, kainuoja apie 30 – 40 proc. pigiau nei gamtinėmis dujomis. Jo nuomone, biokuro katilinė atsipirks per penkerius metus. Kodėl remiame olandų verslą? Šiltnaminių daržovių auginimas labai brangus, tačiau lietuviai suvartoja kelis kartus mažiau daržovių nei kitų Europos šalių gyventojai. Ar galime konkuruoti su lenkais, ispanais, olandais, kai ūkininkai moka daug mažiau už elektros energiją, o jų šalyse kur kas mažesnis pridėtinės vertės mokestis? Tarkime, Olandijoje išauginti pomidorai yra dvigubai brangesni, bet olandai veža perteklinę produkciją ir į Lietuvą. Valgome vaškinius pomidorus, nes užsieniečiai įsigudrino net išvesti specialias daržovių veisles, kurios būtų atsparios transportavimui, bet to, kad daržovės ištvertų netrumpą kelionę, jos yra ,,pamaitinamos“ ir specialiomis cheminėmis priemonėmis. Kodėl mūsiškiai daržovių augintojai pajėgūs aprūpinti tik 35 procentus Lietuvos daržovių rinkos? Kodėl remiame lenkų, ispanų, olandų verslą, užuot iki soties kirtę lietuviškas daržoves? Audrius sako, kad savo rūpesčius ne kartą išsakė Vyriausybės atstovams, Seimo nariams. Neseniai anykštėno ūkininko problemomis domėjosi Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis, pas jį buvo užsukęs ir Europos Parlamento narys Antanas Guoga. Ūkininkui džiugu, kad valdžia supranta gyventojų problemas, bando padėti, nors ir ne visada sėkmingai. Pastangos gauti valstybės dotacijas didėjančioms energijos kainoms padengti, lieka bevaisės. Ne vienas premjeras yra pripažinęs, kad daržoves auginančių verslininkų problemos yra rimtos, tačiau dėl dotacijų ir pridėtinės vertės mokesčio sumažinimo reikalai nepajudėjo. Žemės ūkio ministerija ne kartą ieškojo būdų, kaip padėti šiltnamių verslui, nes ES reglamentai riboja tam skiriamą valstybės pagalbą. Pavyzdžiui, kai ministerijai vadovavo ūkininkas Kazimieras Starkevičius, siūlyta šiltnaminių daržovių auginimą pripažinti viešuoju interesu ir taip skirti dotacijas. Tačiau toks siūlymas nesulaukė Vyriausybės pritarimo. Tuomet nepavyko susitarti ir su „Lietuvos dujomis“, kad bendrovė taikytų specialią dujų vartojimo ir kainų schemą šiltnamiams. Ūkininkai Audrius ir Valdemaras Juškos ir toliau žada plėsti savo verslą. Daržovių augintojai daug tikisi iš Sauliaus Skvernelio Vyriausybės ir ūkininko Broniaus Markausko, kuris dabar vadovauja Žemės ūkio ministerijai. Reikia tik išmintingų sprendimų, svarbu rasti būdų, kaip pigiau panaudoti elektros energiją šiltnamių apšildymui. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, būtent išlaidos energetiniams ištekliams sudaro apie 60 proc. šiltnamių patiriamų sąnaudų. Tuomet laimėtų visi. Ir politikai, ir daržovių augintojai, ir valstybė, kuriai nauda iš šiltnamių sugrįžtų sumokėtais mokesčiais ir darbo vietomis. ,,Vienas hektaras šiltnamių sukuria 100 kartų didesnę vertę negu lauko kultūros“, – pastebėjo Audrius Juška. Beje, kai Lietuvos šiltnamių ūkiui buvo pasiūlyta kurtis Elektrėnuose, prie Lietuvos elektrinės, kur šiltnamiams galėtų būti tiekiama pigesnė šiluma, tuo iš karto susidomėjo olandai. ,,Jeigu įsigytume pigesnės naktinės elektros, lietuviškus agurkus ir pomidorus galėtume į prekybos tinklus tiekti visus metus. Europos valstybėse ūkininkai šiltnamiams gauna energetikos dotacijas, todėl jų produkcijos savikaina yra mažesnė“, – sako A. Juška.

Seimas turi atmesti skubotai ir nekompetentingai parengtą Miškų įstatymo pakeitimo projektą

Komentaras Seimas turi atmesti skubotai ir nekompetentingai parengtą Miškų įstatymo pakeitimo projektą Į žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinio „ŠIANDIEN“ klausimus atsako Kauno miškų urėdas Saulius LAZAUSKAS Seimo Aplinkos apsaugos komitetas nepritarė siūlymui, kad valstybinių miškų ūkio valdymo reformos nepriklausomą ekspertinį vertinimąatliktų ne tik Aplinkos ministerijos ir komiteto vadovybės siūlomi teisės,verslo ir vadybos srities išsilavinimą turintys specialistai, bet ir miškotyros srities mokslininkai. Kaip vertinate šį komiteto sprendimą, taip pat, kad šią ,,namų užduotį“ turėjo atlikti Vyriausybė? Tai ciniškas pasityčiojimas iš teisingumo ir iš mūsų, miškininkų. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nepriklausomo ekspertinio įvertinimo pirkimo sąlygų reikalavimai buvo paruošti dalyvaujant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui K. Mažeikai ir pritarus šešiems šio komiteto nariams, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017-04-21 sprendimu Nr. SV-S-209. Man regis, kad Seimo nariai, balsavę už tokias įstatymo projekto ekspertinio vertinimo pirkimo sąlygas, mus visus laiko ,,Kvailių šalies“ gyventojais. Esant tokiam sudėtingam ir visuomenei svarbios srities valstybinių miškų valdymo reformos teisės aktų vertinimui, ekspertizei atlikti būtinai reikalingi ne tik teisininkai, ekonomistai, bet ir miško ūkio valdymo specialiųjų žinių turintys miškų valdymo ir politikos formavimo specialistai. Visgi, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika ir kai kurie šio komiteto nariai užkirto tam kelią. Kodėl? Mano nuomone, pirkimo sąlygos yra skirtos konkrečiam tiekėjui ir kelia pagrįstų įtarimų dėl ketinamų pasirinkti ekspertų nepriklausomumo, todėl manau, kad šios pirkimo sąlygos yra neteisėtos ir pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus. Pavyzdžiui, vienas iš kvalifikacinių reikalavimų ekspertui: ,,Ekspertas turi turėti: aukštąjį socialinių mokslų studijų srities verslo ir vadybos (valdymo) krypties išsilavinimą (būtina patvirtinta kvalifikacija verslo valdymo srityje) ir ne mažesnę kaip 10 metų verslo valdymo patirtį einant vadovaujamas pareigas, iš jų ne mažesnę kaip 5 metų patirtį valstybės valdomų įmonių valdymo srityje.“ Šis reikalavimas yra diskriminacinis, nepagrįstai ribojantis konkurenciją, o tokie reikalavimai atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Pažymėtina, kad kvalifikaciniai reikalavimai, nurodyti pirkimo sąlygose, yra užaukštinti ir objektyviai nebūtini, siekiant išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kvalifikuotas ir pajėgus atlikti reikalingas paslaugas. Pirkimo sąlygų reikalavimas dėl išsamios ekspertų išvados suteikimo per 14 kalendorinių dienų nuo pirkimo sutarties dienos yra objektyviai per trumpas tinkamai įvykdyti visas paslaugas, t. y. išsamiai išanalizuoti Europos šalių valstybinių miškų valdymo modelius, siūlomo modelio reformos kaštų ir naudos santykį bei ekonominį pagrįstumą, atlikti siūlomo modelio palyginimą su kitomis juridinių asmenų teisinėmis formomis (akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, biudžetinė įstaiga), išsamiai išanalizuoti įstatymo projekto poveikį korupcijos apraiškoms ir skaidrumui, išnagrinėti ir nustatyti išlaidų poreikį bei įtaką darbo vietų kūrimui ir išlaikymui bei t. t. Itin trumpas paslaugų suteikimo terminas sudaro pagrindą manyti, kad paslaugų techninė specifikacija galimai pritaikyta konkrečiam tiekėjui, jau turinčiam parengtą ekspertizę, kelia pagrįstą nepasitikėjimą išvadų nepriklausomumu ir pažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 2 dalį. Pirkimui numatyta skirti iki 100,00 Eur įskaitant PVM. Tai pasityčiojimas. Ši suma juokinga, tai pusvalandžio užmokestis kvalifikacinių reikalavimų ekspertui. Akivaizdu, kad už tokią sumą nepriklausomam ekspertui neįmanoma įvykdyti Pirkimo apimtį sudarančių paslaugų, todėl manau, kad Pirkimas vykdomas proteguojant konkretų subjektą, kuriam už darbą realią kainą galimai sumokės tikrieji miškų valdymo reformos užsakovai. Kokią žalą padarė Aplinkos ministerija miškininkams, visuomenei ,,buldozeriniu principu“ stumdama valstybinių miškų valdymo reformą, ar tapo aišku, kas šios reformos pagrindinis dirigentas, koks logiškiausiasbūtų Seimo sprendimas po įtemptų diskusijų? Valstybinių miškų žinyboje dirbu 34 metus, tačiau tokio nesiskaitymo, niekinimo, melo ir šmeižto dar neteko matyti. Dauguma mano kolegų didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė Lietuvos miškams, jie sąžiningai dirbo prižiūrėdami, atkurdami, puoselėdami Lietuvos miškus. Ko šiandien sulaukė miškininkai? Aukščiausieji šalies politikai juos visus išvadino sovietinio valdymo reliktais, korupcijos sinonimais, sovietinio nomenklatūrinio valdymo bastionais ir panašiai. Aplinkos ministerijos pareigūnai pareiškė, kad visiems be išimties įteiks atleidimo iš darbo lapelius. Manau, kad padorūs žmonės taip neturėtų elgtis. Nerimtai atrodo šios reformos autoriai, kai tokio masto reformą vykdo neatlikę jokių skaičiavimų ir kalba apie reformos ekonominį efektyvumą. Apskritai reforma pradėta ne nuo to galo. Pirma, viešai paskelbiama, kad bus viena valstybinius miškus valdanti įmonė, o po to, imituojamos diskusijos su visuomene ieškant geriausio miškų valdymo varianto. Miškininkams ir visuomenei viešai nepateikta svarstyti jokių galimų reformos alternatyvų, nėra siūlomų priemonių įgyvendinimo ekonominio pagrindimo, nėra pateikta reformos socialinių pasekmių prognozių ir vertinimo. Neįvertinta miškų išteklių valdymo ir prekybos mediena monopolizavimo įtaka smulkiajam verslui. Manau, kad visa tai turėjo būti padaryta prieš priimant sprendimą dėl valstybinių miškų valdymo reformos. Valstybinio miškų ūkio valdymo reformos užsakovai mums žinomi seniai. Po kiekvienų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir viešoje erdvėje prasideda „diskusijos“ dėl valstybinio miškų ūkio reformos ir urėdijų naikinimo. Stambieji medienos perdirbėjai siekia valdyti medienos žaliavas. Esant 42 atskiroms urėdijoms, užvaldyti miškų išteklius jiems nepavyko. Buvo eilė bandymų Vyriausybėje ir Seime, siekiant dirbtinai apriboti konkurenciją ir sudaryti galimybę grupei asmenų išskirtinėmis sąlygomis, kitų medienos pirkėjų ir valstybės sąskaita, apsirūpinti mediena už jiems, bet ne valstybei ,,priimtiną“ kainą. Tai ir yra tikrasis reformos tikslas. Įsteigus vieną valstybinius miškus valdančią įmonę, atsiranda įvairios galimybės, lemiančios medienos prekybos tvarką apriboti smulkiųjų medienos pirkėjų konkurenciją, o tai paveikia asmenis, priimančius sprendimus dėl prekybos mediena iš valstybinių miškų. Be miškininkų parengtas Miškų įstatymo pakeitimo projektas nieko gero neduos. Siekiant valstybinių miškų sistemos efektyvumo, reikia įgyvendinti strateginius sprendimus, t. y. depolitizuoti valstybinių miškų valdymą, sukuriant skaidrią miškų urėdų ir kitų miškininkystės vadovų skyrimo tvarką, įgyvendinti skaidrią ir objektyvią sistemingą miškų urėdijų veiklos vertinimo ir vadovų atestavimo tvarką, išgryninti pajamų neduodančią socialinę, ekologinę, aplinkosauginę veiklą, sukurti vieningą integruotą miškų ūkio apskaitos informacinę sistemą, sukurti ir įdiegti visoms miškų urėdijoms vieningą buhalterinės apskaitos programą, centralizuoti planavimo ir stebėsenos, teisės, komunikacijos, nekilnojamojo turto valdymo, viešųjų pirkimų, apskaitos ir informacinių sistemų, ekologinio švietimo, bei kitas bendrąsias funkcijas. Mano nuomone, urėdijos turėtų išlikti savarankiški juridiniai asmenys, vykdantys kompleksinę miškų ūkio veiklą, o judėti reikėtų veiklos efektyvinimo ir plėtros kryptimi įgyvendinant strateginius sprendimus ne naikinant, o kuriant papildomas darbo vietas regionuose. P.S. 2017 m. gegužės 12 d. Seimo valdyba nutarė šio įstatymo projekto nepriklausomo ekspertinio įvertinimo paslaugų viešojo pirkimo nevykdyti.   

,,Pareigos mano gyvenimo būdo nepakeitė“

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prof. Viktoro Pranckiečio išskirtinis interviu žurnalo www.verslaspolitika.lt leidiniui ,, Šiandien“. Gerbiamasis Pirmininke, kokius svarbiausius Seimo darbus išskirtumėte pavasario sesijoje? Vieni svarbiausių darbų pavasario sesijoje susiję su vaistų kainų mažinimu, pensijomis, nemokamomis studijomis, Darbo kodeksu, mokestinių lengvatų peržiūra ir mokesčių sistemos optimizavimu. Neatidėliotina viešojo sektoriaus pertvarka, kurioje numatytas įmonių veiklos skaidrinimas, taip pat – švietimo kokybės gerinimas, skatinant universitetų konkurencingumą. Žmonės iš naujų politikų paprastai tikisi apčiuopiamo gyvenimo pagerėjimo, kada, Jūsų nuomone, jo sulauksime? Ką atsakytumėte savo oponentams, kad ir šios kadencijos Seimas bėjėgis sugrąžinti žmonių tikėjimą valdžia? Žmonės pasitikėjimą išreiškė rinkimuose. Nepalaikomas tikėjimas išblėsta, todėl šios kadencijos Seimui suteikta istorinė galimybė kurti pasitikėjimą valdžia ir jos sprendimais. Labai tikiuosi kiekvieno Seimo nario asmeninės atsakomybės siūlant ir priimant sprendimus. Visuomenė pasitikės Seimu tuomet, kai matys, kad dedamos pastangos atvirai ir skaidriai kurti geresnį gyvenimą šalyje. Labai norėčiau, kad toks pasitikėjimas atsirastų būtent šios kadencijos metu, todėl mūsų Seime laukia nelengvi darbai ir sprendimai, užtikrinsiantys skaidrumą, taupumą ir bus grindžiami racionaliais argumentais. Vyriausybė perdavė Seimui svarstyti peržiūrėtą naująjį Darbo kodeksą. Tačiau iš karto pasigirdo nuomonių dėl darbdavių raštiško įsipareigojimo didinti atlyginimus. Keistai skamba šis pareiškimas, o apžvalgininkas V. Laučius prideda: „Kokia prasmė balsuoti už partiją, kuri žada daugiau socialinio teisingumo, o kai gauna valdžią, pareiškia, kad vykdys ne savo rinkėjų, o įtakingos interesų grupės valią? Čia akmenukai ir į Jūsų daržą. Kokio Darbo kodekso iš tikrųjų reikia Lietuvai? Svarbiausia, kad Darbo kodeksas atitiktų darbuotojų ir darbdavių lūkesčius. Šiems lūkesčiams suderinti įkurta Trišalė taryba, kuri susitikinėjo ir derino pozicijas, jas teikė Vyriausybei. Darbo kodeksas išdiskutuotas iki jam patenkant į Seimą, nekyla klausimų dėl bandymų įtakoti pakeitimus, kurie nėra išspręsti darbdavių su profesinėmis sąjungomis ir ministerijomis. Derybose nėra laimėtojų, o tai reiškia pasiekti kompromisai. Mums svarbu, kad Darbo kodeksas būtų priimtas, tačiau jeigu ateityje matysime, kad visuomenė turi pastebėjimų ir pasiūlymų – visada galime grįžti prie diskusijos ir geriausio sprendimo paieškų. Valstybės ekonomikai ir ypač regionams gyvybiškai svarbi moderni verslo aplinka. Ar galime šiandien kalbėti apie konkrečias priemones didinti investicijas ir mažinti biurokratinę naštą? Konkrečios priemonės paaiškės jas apsvarsčius komitetuose. Dabar dar anksti jas pateikti, kaip konkrečius sprendimus, kurie bus įgyvendinti. Mes stengiamės Lietuvoje sudaryti palankias sąlygas verslui, darbo vietų kūrimui. Pavyzdžiui, Lietuvoje esame išvystę interneto prieigas, todėl visiškai nesvarbu, kur dirbti: mieste ar kaime. Informacinės technologijos tampa ateities jungtimis, todėl turime jas tinkamai „įdarbinti“ regionuose. Labai lauksiu Seimo komitetų pasiūlymų. Būtų gerai, kad ilgai nedelstume ir sąlygų gerinimo klausimą laikytume vienu iš prioritetinių. Verslo atstovų manymu, naujasis Seimas kol kas nieko konkretaus nepasiūlė dėl mokesčių politikos, verslo plėtros, trūksta aktualių siūlymų, galinčių užtikrinti nuoseklų ekonomikos augimą? Šios kadencijos Seimas turi priimti tvarius sprendimus. Teikiamas naujas Darbo kodeksas, ruošiamas mokesčių politikos paketas, Vyriausybė visai neseniai pasiūlė priemonių planą. Šiuo metu Seime aktyviai dirbama – tai erdvė, kurioje kviečiu aktyviai reikštis ir verslą jungiančias nevyriausybines organizacijas. Žinią apie pokyčius turime nešti visi kartu. Tarsi ir didelis dėmesys skiriamas jautriems visuomenei klausimams, tačiau numatomos naujosios reformos supriešino, pavyzdžiui, ir pedagogus, ir miškininkus, ir blaivininkus. Gal pirmiausia reikėjo Vyriausybei viską sudėlioti į lentynėles, o tik tada siūlyti Seimui pradėti rimtas reformas, turiu omeny, švietimo, valstybinių miškų valdymo numatomas pertvarkas. Diskusijos padeda „sudėlioti į lentynėles“. Plenarinių posėdžių metu svarstoma daug klausimų, tik ne visi jie susilaukia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Klausimai, kurie liečia daugumą arba aktyvias visuomenės dalis – visada susilaukia didesnio dėmesio, todėl tokio sudėliojimo į lentynėles, apie kurį kalbate, demokratinėje visuomenėje padaryti neįmanoma. Puiku, kad vyksta diskusijos - sveikintina, diskusijose gimsta sprendimai. Tik svarbu nepamiršti, kad svarstant bet kurį klausimą, yra pritariančių ir nepritariančių, tam ir yra Seimas, kad balsavimu priimtų sprendimus. Akis bado tuštėjanti Lietuva, daug iečių sulaužyta dėl emigracijos... Kaip, Jūsų nuomone, sugrąžinti tautiečius į gimtąjį kraštą? Kuriant pasitikėjimą, ne tik visuomenės ir valdžios, bet ir vienas kitu. Emigracijos priežasčių yra labai daug – tai ekonominės, kultūrinės, psichologinės ir kt. Mes kaip valstybė laimėsime tik tuomet, jei sugebėsime spręsti visumą priežasčių. Vieną iš sprendimų būdų jau esu pasiūlęs, kad Lietuvoje atlyginimai būtų ne mažesni nei 1000 eurų. Emigracija kyla iš nevilties, tad ją turime pakeisti viltimi. Prezidentė paragino Seimą prieš apsisprendžiant išplėsti dvigubos pilietybės suteikimą sužinoti Konstitucinio Teismo poziciją. Ar, Jūsų nuomone, ji būtina? Kaip siūlytumėte šią problemą spręsti? Manau, kad klausimai, kurie kyla, turi būti atsakyti ir tai kompetentingai padarys Konstitucinis Teismas. Jeigu yra galimybė padėti žmogui įstatymu, tuomet ir padėkime įstatymu. Nes tai ir kainuotų valstybei mažiau, o ir laiko prasme laimėtume. Esate aktyvus žmogus, turite savo nuomonę įvairiais verslo ir politikos klausimais. Kaip šios pareigos pakeitė Jūsų gyvenimą? Taip, dienos turinys labai pasikeitė, esu aktyvus ir toliau, nes pareigos mano gyvenimo būdo nepakeitė....

Žemės grąžinimas miestuose – savivaldybių rankose

Karolis DIDŽIULIS Pastaruoju metu vis dažniau pasirodantys kai kurių valstybės ir savivaldybių politikų siūlymai naikinti Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT) ir jos funkcijas pavesti savivaldybėms gali būti vertinami tik kaip siekis silpninti valstybinės žemės administravimą, jos naudojimo kontrolę bei priežiūrą ir sukurti palankią terpę galimiems piktnaudžiavimams ir korupcijai. Be to, kai kurie politikai sąmoningai klaidina visuomenę teigdami, kad panaikinus NŽT paspartėtų žemės grąžinimo procesas. Ši problema ypač opi Vilniaus mieste. Kiek žemės jau grąžinta? Lietuvos miestuose iki 2017 m. balandžio 1 d. 51,80 tūkst. piliečių pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į 39,98 tūkst. ha žemės plotą. Nuosavybės teisės atkurtos į 39,36 tūkst. ha žemės, t. y. nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos 87,17 proc. piliečių, į 90, 56 proc. žemės ploto, nurodyto jų prašymuose. Pagal 2017 m. balandžio 1 d. bū klę miestų teritorijose liko atkurti nuosavybės teises 6,65 tūkst. piliečių į 3,724 tūkst. ha žemės plotą. Kauno mieste žemės grąžinimo procesas baigtas 90 proc. Klaipėdos mieste nuosavybės atkūrimo procesas baigtas 100 proc. Panaši padėtis yra daugelyje kitų Lietuvos miestų. Tuo tarpu Vilniuje nuosavybė atkurta tik apie 54 proc. Vilniaus mieste 6,43 tūkst. piliečių pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į 5,24 tūkst. ha žemės plotą. Tačiau dėl savivaldybės neveiklumo, iki 2017 m. balandžio 1 d. Vilniaus mieste nuosavybės teisės atkurtos tik į 2,87 tūkst. ha žemės. Anot NŽT vadovo D. Kuprio, teisinis pagrindas NŽT priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo miestuose yra savivaldybių rengiami miestų žemės sklypų detalieji planai arba žemės valdos projektai ir patvirtintos žemės sklypų kadastro duomenų bylos. Jeigu minėtų dokumentų savivaldybė nepateikia NŽT, ši neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į žemę. ,,Taigi žemės grąžinimas miestų teritorijose priklauso nuo savivaldybių veiksmų – būtent jos yra teritorijų planavimo dokumentų iniciatorės, o savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija“, – pastebėjo NŽT vadovas. Savivaldybės yra vieninteliai miestuose esančių žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo organizatoriai, todėl visais atvejais, kuomet NŽT turi spręsti klausimus dėl valstybinės žemės nuomos, pardavimo ar perdavimo nuosavybėn, pagrindinę įtaką tokiems sprendimams turi savivaldybių atliekami veiksmai bei priimti sprendimai organizuojant ir tvirtinant žemės sklypų suprojektavimo dokumentus. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra sparta priklauso nuo Vilniaus miesto savivaldybės suprojektuotų ir perduotų grąžinimui natūra žemės sklypų skaičiaus. ,,NŽT ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydama nevilkinti nuosavybės grąžinimo proceso, tačiau savivaldybė iki šiol nesiima jokių konkrečių veiksmų šiai problemai spręsti,“- sako Danielius Kuprys. Šiuo metu NŽT Vilniaus miesto skyriuje vyksta naujų žemės sklypų individualiai statybai, Vilniaus mieste, skirstymo komisijos posėdžiai (2017 m. balandžio 24 d – gegužės 5 d.). Pakviesta 500 piliečių, kuriems šiuo metu siūloma rinktis 174 naujus žemės sklypus. Vykdant NŽT direktoriaus pavedimą, kuriuo Vilniaus miesto skyriui pavesta organizuoti laisvos valstybinės žemės, esančios Vilniaus mieste, plotų, didesnių kaip 0,04 ha, kuriuose pagal teisės aktų reikalavimus būtų galima atkurti nuosavybės teises nustatymo darbus, iš viso parengtos 59 schemos, kuriose pažymėti 178 laisvos valstybinės žemės plotai, apimantys 455,0674 ha ploto teritoriją. Pažymėtas laisvų valstybinės žemės plotų schemas Vilniaus miesto skyrius 2017 m. kovo 24 d. perdavė Vilniaus miesto savivaldybei, kad ši įvertintų ar pateiktuose laisvos valstybinės žemės plotuose pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių ir miesto reikmių tenkinimu. Jeigu ne, informuotų, ar šie laisvos valstybinės žemės plotai gali būti suprojektuoti nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Valstybei reikia stiprios ir efektyviai veikiančios institucijos NŽT yra pagrindinė Lietuvos valstybės institucija, kuri įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo srityje. Šiuo metu NŽT patikėjimo teise valdo per 1,05 mln. ha Lietuvos Respublikos valstybinės žemės ir užtikrina visapusišką šios žemės valstybinę kontrolę. Pavyzdžiui, 2016 m. NŽT atliko daugiau nei 10 000 žemės naudojimo valstybinės kontrolės patikrinimų visoje Lietuvoje. Šių patikrinimų metu buvo nustatyta 2 210 žemės naudojimo tvarkos pažeidimų. Šiemet Nacionalinė žemės tarnyba numatė patikrinti 11 310 žemės sklypų, iš jų 7 457 sudarys žemės sklypų planiniai patikrinimai. Siekiant užtikrinti efektyvią žemės naudojimo kontrolę, didžiausią dėmesį 2017 metais numatyta skirti išnuomotos valstybinės žemės sklypų patikroms – 1 240 patikrinimų, ir išnuomotos kitos paskirties (gyvenamųjų namų, pastatų teritorijų, visuomeninės paskirties teritorijų, rekreacinių ir pan. teritorijų) valstybinės žemės patikroms – 1 330 patikrinimų. Didelis dėmesys šiemet skiriamas ir suteiktų laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti valstybinės žemės plotų tikrinimams. Suplanuota patikrinti net 2 037 žemės ūkio veiklai vykdyti skirtų žemės plotų. Taip pat sistemingai tikrinami ir su vandens telkiniais besiribojantys žemės sklypai. Šių metų pirmąjį ketvirtį NŽT aktyviai vykdė žemės naudojimo kontrolę. Sausio–kovo mėnesiais buvo atlikti 1 962 žemės naudojimo patikrinimai. Daugiausiai patikrinimų atlikta Vilniaus rajono (220), Vilniaus miesto (213), Klaipėdos rajono (61), Ignalinos (61), Pasvalio (52), Panevėžio (50), Ukmergės (48), Pakruojo (43), Elektrėnų (42) teritorijose. Atėjus pavasariui, tikrinimai dar labiau suintensyvėjo. Antrąjį šių metų ketvirtį planuojama atlikti 3 337 patikrinimus. Daugiausiai jų planuoja įvykdyti Vilniaus miesto (100), Klaipėdos rajono (93), Alytaus (92), Panevėžio (87), Ignalinos (85), Mažeikių (83), Šilalės (81), Plungės ir Rietavo (80), Tauragės ir Pagėgių (79), Klaipė- dos miesto (78), Vilniaus rajono (77) teritoriniai skyriai. Pagrindinis tokių patikrų tikslas yra užtikrinti, kad žemės savininkai ir kiti žemės naudotojai naudotųsi žeme pagal pagrindinę jos naudojimo paskirtį ir būdą, laikytųsi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei teritorijų planavimo dokumentuose nurodytų reikalavimų. ,,Esant tokiai situacijai yra akivaizdu, kad valstybė turėtų būti suinteresuota turėti stiprią ir efektyviai veikiančią instituciją, kuri, nepaisydama pavienių asmenų ar suinteresuotų grupių savanaudiš kų interesų pelnytis valstybės sąskaita, užtikrintų didžiausio valstybės ir visuomenės turto – žemės – apsaugą“, – sako NŽT vadovas Danielius Kuprys. Siekiant, kad tarnybos darbas visuomenės ir valstybės interesams būtų kuo efektyvesnis, NŽT pradėta struktūrinė institucijos pertvarka. Po šios reformos bus užtikrinta didesnė NŽT teritorinių skyrių veiklos kontrolė, racionaliau išnaudojami turimi žmogiškieji ir finansiniai resursai, pagerės bendradarbiavimas su visomis valstybės, savivaldybių ir teisėsaugos institucijomis. Parengta pagal žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinį ,,Šiandien".

Regionų ateitis yra pačių regiono lyderių rankose

Pramonininkai susitiko su Vyriausybės nariais ir pateikė savo pasiūlymus, kokius sprendimus reikia priimti artimiausiu metu, siekiant užtikrinti valstybės konkurencingumą. Bendrame Vyriausybės kabineto ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumo posėdyje atkreiptas dėmesys į regioninės politikos, verslo aplinkos, aplinkosaugos, energetikos, švietimo, eksporto, valstybės modernizavimo, transporto ir kt. sektoriuose kylančius opiausius klausimus ir pateikė konkrečius pasiūlymus, įgyvendinus kuriuos būtų užtikrinta Lietuvos valstybės tvari ateitis. „Lietuvos pramonininkų konfederacija yra vienas didžiausių socialinių partnerių, kuris jau ne vienerius metus kartu su Vyriausybe siekia spręsti ne tik verslui, bet ir valstybės tvariai ateičiai svarbius klausimus. Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovaujami sektoriai sukuria 64 proc. Lietuvos ekonomikos, o 79 proc. Lietuvos prekių eksporto sudaro LPK atstovaujami sektoriai, todėl LPK keliamų klausimų ir problemų ratas yra labai platus ir orientuotas ne tik į mūsų įmonių, bet ir į visos valstybės ekonomikos stiprinimą bei jos konkurencingumo didinimą. Valstybė yra užsibrėžusi ambicingus tikslus, bet šių tikslų įgyvendinimas ir valstybės tvari ateitis priklauso nuo trijų pagrindinių faktorių – finansų, žmonių ir konkurencinės aplinkos, “ – teigė LPK prezidentas Robertas Dargis. Pasak pramonininkų, aktualiausia sritis, kurioje būtini pokyčiai, yra švietimas. Pramonės 4.0 keliami iššūkiai yra neatsiejami nuo skaitmeninių įgūdžių ugdymo, todėl būtina inicijuoti pokyčius mokykloje ir mokytojų rengime. Reikia spręsti profesinio orientavimo klausimus ir efektyviai įgyvendinti sumanios specializacijos strategiją. Kalbėdamas apie regioninę politiką LPK prezidentas pabrėžė, kad regionų ateitis yra pačių regiono lyderių rankose, tačiau norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų yra būtina užtikrint, kad savivalda būtų stipri, savarankiška ir atsakinga. LPK siūlo parengti motyvacinę savivaldybių biudžeto sudarymo metodiką, suteikti savivaldybėms teisę disponuoti valstybine žeme ir įgyvendinti kitas būtinas priemones. LPK viceprezidentas Daliaus Gedvilas akcentavo mokestinės aplinkos gerinimo svarbą – mažinti darbo jėgos apmokestinimą, didinti motyvaciją dirbti, subalansuojant paramos sistemą ir mokestinę aplinką, užtikrinti mokesčių stabilumą, tobulinti pelno mokesčio sistemą, supaprastinti mokesčių administravimą. Jis pažymėjo, kad politinė situacija akivaizdžiai įtakoja verslo sąlygas, todėl yra būtina dirbti kartu, siekiant Lietuvos kaip prekinio ženklo žinomumo. Kalbėta apie valstybės modernizavimo svarbą ir pristatyti pramonininkų pasiūlymai įkurti IRT koordinacinę tarybą, reformuoti viešąjį administravimą, taikant skaitmenines technologijas, naudoti didelių duomenų (ang. Big data) analitines programas valstybės valdymo srityje ir visomis priemonėmis skatinti Pramonės 4.0 koncepcijos įgyvendinimą. LPK viceprezidentas Erlandas Mikėnas pabrėžė, kad transporto verslo indėlis į šalies ekonomiką yra daugiau nei dvigubai didesnis už ES vidurkį, bet didėjanti konkurencija tarptautinėje erdvėje mažina šalies transporto sektoriaus konkurencingumą. Siūloma skatinti tranzitą, tinkamai ginti Lietuvos vežėjų interesus, atlikti Lietuvos kelių transporto sektoriaus konkurencingumo tyrimą. Dar kartą buvo pabrėžta būtinybė kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti skirti 80 proc. akcizo pajamų, gautų už realizuotus degalus bei kelių fondo lėšų nenaudoti bendroms valstybės reikmėms. Pramonininkai Vyriausybei išsakė pastabų dėl VIAP, pabrėžiant, kad yra būtina užtikrinti VIAP aiškumą ir skaidrumą, VIAP dydžio ir nomenklatūros stabilumą ir lankstumą, aiškiai apibrėžti VIAP nustatymo principus ir netaikyti VIAP už nuosavos gamybos elektros energiją. LPK siūlo sudaryti sąlygas privačių investicijų atėjimui į elektros energijos gamybos sektorių, užtikrinti konkurencingas energijos išteklių kainas (regiono kainų vidurkį) pramonės vartotojams ir verslui, nes tik taip Lietuvos pramonei bus sudarytos galimybės konkuruoti su kitų Europos šalių pramonės bendrovėmis. Diskutuojant apie būtinybę kovoti su šešėliu ir priemones užtikrinant verslo skaidrumą, pramonininkai pabrėžė, kad remia veiksmus, užtinkrinančius šešėlio mažinimą ir skaidrumą, bet yra būtina susitarti dėl kompleksinių priemonių, kurios padėtų surinkti mokesčius ir neįtakotų ekonomikos. Svarbu, kad būtų priimami ne politiniai, o subalansuoti sprendimai. LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS PASIŪLYMAI VYRIAUSYBEI ŠVIETIMAS Švietimo, mokslo ir inovacijų sritis yra labai plati, kurioje  yra daug tobulintinų ar net  apleistų veiklų. Ilgą laiką šioje srityje buvo stokojama sisteminio, situacinio požiūrio ir veikimo dermės. Parengta daug konceptualių dokumentų, tačiau  sprendimai jų įgyvendinimui  nebuvo realizuoti praktikoje. Šiuo metu nėra integralios ugdymo karjerai sistemos, į jos kūrimą turi įsitraukti visos suinteresuotosios pusės, nes yra pasigendama  susikalbėjimo,  bendradarbiavimo bei kryptingo veikimo.  Būtini neatidėliotini pokyčiai mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir atestacijos sistemoje. Į sektorinių praktinių mokymo centrų infrastruktūrą buvo investuotos didelės lėšos, tačiau ji iki šiol yra neveiksni. Atsietai ir neefektyviai veikia universitetų, kolegijų, profesinio mokymo įstaigų, mokslo institutų tinklas. Svarbu užtikrinti, kad būtų įgyvendinta sisteminė švietimo sistemos reforma, kuri atitiktų rinkos poreikius ir ekonomikos realijas, taip pat būtų užtikrinama švietimo ir mokslo bei inovacijų ir technologijų dermė ir plėtra. LPK siūlo: sukurti integralią profesinio orientavimo sistemą; inicijuoti pokyčius mokykloje ir mokytojų rengime; optimizuoti profesinio mokymo įstaigų tinklą: esamų profesinių mokymo įstaigų pagrindu suformuoti sektorinius profesinių kompetencijų centrus; į dalininkus įtraukti šakines verslo asociacijas; gerinti profesinio mokymo įstaigų valdymą ir vadybą; profesines mokyklas - biudžetines įstaigas pertvarkyti į viešąsias įstaigas. konsoliduoti aukštojo mokslo institucijų tinklą; efektyviai įgyvendinti sumanios specializacijos strategiją.  REGIONINĖ POLITIKA IR SOCIALINĖS ATSKIRTIES MAŽINIMAS Regionuose ryški socialinė ir ekonominė atskirtis, todėl didėja vidinė ir išorinė migracija, trūksta kvalifikuotų darbuotojų. 2016 m. Lietuvoje neto migracija toliau didėjo ir sudarė net 30,1 tūkst. žmonių. 2016 m. Europos Komisijos vertinimu, Lietuva kaip regionas pagal konkurencingumo indeksą užima 194 vietą iš 263. Pastaraisiais metais buvo skiriamos didelės investicijos regionų plėtrai, tačiau nemaža dalis jų atiteko pridėtinės vertės ir darbo vietų nekuriančios infrastruktūros vystymui, kurios išlaikymo išlaidos tapo našta savivaldybėms. Lietuvoje sukurta du kartus daugiau infrastruktūros nei ES vidurkis, o jos potencialas yra neišnaudotas. LPK siūlo: parengti atskirties tarp regionų mažinimo programą, užtikrinančią verslo sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą, vietinės darbo jėgos išsaugojimą ir demografinių pokyčių suvaldymą; stiprinti regioninės politikos tarpinstitucinį koordinavimą; užtikrinti, kad infrastruktūros plėtra būtų subalansuota ir paremta kaštų ir naudos analize; parengti motyvacinę savivaldybių biudžeto sudarymo metodiką; suteikti savivaldybėms teisę disponuoti valstybine žeme; įtraukti verslo atstovus į regionų plėtros tarybas, suteikiant jiems balsavimo teisę.   VERSLO APLINKA Mokestinė verslo aplinka. Tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose Lietuva smarkiai atsilieka mokestine aplinka. Pasaulio ekonomikos forumo apklausos duomenimis, daugiausia sunkumų sukeliantys faktoriai užsiimti verslu Lietuvoje yra mokesčių tarifai, nelankstus darbo rinkos reguliavimas, valdžios biurokratija ir mokesčių reguliavimas. Daug metų įvairios tarptautinės organizacijos ir vietos ekspertai teikia išvadas, kuriose konstatuojama, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra per didelis, todėl verslas nėra konkurencingas, o darbuotojai neskatinami dirbti oficialiai. Patiriant tarptautinį konkurencinį spaudimą, įmonės neturi paskatų investuoti į produktyvumo didinimą. Pasaulio konkurencingumo indekse pagal mokestines paskatas investuoti Lietuva užima 68 vietą, o pagal mokesčių poveikį skatinimui dirbti tik 121 vietą. LPK siūlo: mažinti darbo jėgos apmokestinimą; didinti motyvaciją dirbti, subalansuojant paramos sistemą ir mokestinę aplinką; tobulinti pelno mokesčio sistemą, visų pirma, pritaikant 0 proc. pelno mokesčio tarifą reinvestuojamam pelnui; mažinti mokesčių administravimo naštą (tobulinti 0 proc. PVM tarifo taikymą, pagrindžiančių dokumentų reglamentavimą, siekiant įmonėms sumažinti administravimo naštą ir sąnaudas; apsvarstyti galimybes PVM įstatyme įtvirtinti atvirkštinio PVM taikymo nuostatas sandoriams tarp Lietuvos įmonių, kaip tai taikoma prekių išvežimo iš Lietuvos teritorijos atvejais; papildyti Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklies); užtikrinti mokesčių stabilumą; keisti mokesčių administratoriaus veikimo principus ir užtikrinti nekaltumo prezumpcijos taikymą. B) Teisinė verslo aplinka. Teisinės sistemos efektyvumas. Pasaulio konkurencingumo ataskaitos duomenimis, institucinė sritis yra viena prasčiausiai vertinamų Lietuvoje. Du žemiausioje vietoje atsiduriantys viešojo sektoriaus rodikliai: teisinės sistemos efektyvumas (šioje srityje per metus nusileidome 6-iomis pozicijomis, šiuo metu užimdami 99-ą vietą. Tai rodo, kad Lietuvoje privatiems ūkio subjektams yra labai sudėtinga teisiniais būdais užginčyti valdžios veiksmus ar kvestionuoti reguliacinius sprendimus); valdžios reguliavimo našta (užimame 40-ą vietą nuo galo ir, pavyzdžiui, Estijai nusileidžiame 95-iomis pozicijomis). LPK siūlo: mažinti reguliavimo naštą; užtikrinti verslo teisinį saugumą, sprendžiant šias problemas: valstybės piktnaudžiavimą...

Suniokojo valstiečių siūlomą susitarimą didinti atlyginimus

Algirdas Igorius, LRT Televizijos laida „Savaitė“, www.lrt.lt Vyriausybės priemonių plane yra punktas, kuriame iki šių metų 3 ketvirčio vyriausybė įsipareigoja pasiekti nacionalinį susitarimą dėl darbo užmokesčio. Į klausimą, kas jį turėtų pasirašyti, prieš porą mėnesių premjeras Saulius Skvernelis mūsų laidai yra sakęs: „Aš manau, tai turėtų apimti verslą, kaip pagrindinį darbdavį, politikus, kaip sprendimo priėmėjus, kurie gali įtakoti verslo sąlygas, investicinę aplinką, darbo jėgos apmokėjimo mažinimą, darbo vietų kūrimą. Ir trečia pusė – svarbiausi socialiniai partneriai – darbuotojų atstovai. Tai yra daugiau socialinis įsipareigojimas. Jis parodytų vien visų mūsų valią – tiek politikų, tiek verslo atstovų, tiek profesinių sąjungų, ar mes mokame tartis, ar mes tikrai matome tą patį strateginį tikslą“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad valdančiųjų pažadai pasirašyti su darbdaviais susitarimą dėl darbo užmokesčio didinimo yra neįgyvendinami, nes tokiam susitarimui įgyvendinti nėra instrumentų, ir pažadas iš esmės tuščias. Tos pačios nuomonės yra ir kitos valdančiosios partijos socialdemokratų, ir opozicijos atstovai, ir darbdavių, nors kai kurie tikino pasirengę pradėti dėl to dialogą, net profsąjungų lyderis susitarimą vadina tik deklaratyviu. Tačiau valstiečiai žalieji laikosi savo, jie net pareiškė, kad susitarimas – būtina sąlyga prieš įsigaliojant naujajam Darbo kodeksui. Tokius užmojus ėmus neigti premjerui, valstiečiai apsigalvojo – už Darbo kodeksą balsuos, bet darbdaviai mainais vis vien turės pasirašyti tokį susitarimą ir esą jie jam pritaria. Valdančiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas pripažinęs, kad Darbo kodeksas parašytas verslo prašymu, sako, jog valdžia laikysis įsipareigojimo verslo atstovams – Darbo kodeksas bus patvirtintas Seime ir įsigalios nuo liepos. Tačiau prieš tai tie patys verslo atstovai privalės pasirašyti trišalę sutartį su Vyriausybe ir profsąjungomis, kuria, esą, įsipareigos darbuotojams didinti atlyginimus. „Verslui reikia liberalesnio Darbo kodekso, visuomenei gi, valstybei reikia didesnių algų. Tai yra normalūs mainai, normalus pokalbis. Tai yra sąžiningi mainai“, – kalbėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas T. Tomilinas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis teigia, kad dabar yra tik pusantro procento įmonių, kuriose darbdaviai su darbuotojais yra sudarę kolektyvines sutartis. Jas esą įmonėse ir skatintų trišalis susitarimas tarp Vyriausybės, darbdavių atstovų ir profsąjungų. Jis sako tikintis, kad trišalė sutartis dėl atlyginimų didinimo bus efektyvi. „Man tai yra tam tikras simbolinis žingsnis, kuris skatintų susitarimą ir šakiniam lygmeny, šakos lygmenį ir įmonių lygmeny ir tą tikrai reikia daryti. Mūsų ministerija atsakinga už socialinį dialogo skatinimą“, – teigė L. Kukuraitis. Valdančiųjų koalicijos partnerių socialdemokratų atstovas, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas mano priešingai – tokiais susitarimais atlyginimų nepadidinsi. Realiai tai pasiekti būtų galima pačiai valdžiai ėmus didinti per sunkmetį nurėžtus ir dešimtmečiui įšaldytus atlyginimus valstybiniame sektoriuje. Tik tada verslas būtų priverstas elgtis taip pat. O dialogas tarp darbdavių ir darbuotojų būtų galimas įteisinus darbuotojų atstovavimą įmonių valdybose. Kad jie disponuotų skaičiais visa situacija ir galėtų normaliai atstovauti savo darbuotojam ir normaliai derėtis dėl atlyginimų, dėl kitokių socialinių garantijų. Bet po tų derybų dar trišalėj taryboj dabar jau atidėjimo aš matau, kad šita nuostata dingsta ir iš valstybinių ir savivaldybinių įstaigų“, – sakė A. Sysas. Taip pat teigia ir opozicinės Tėvynės Sąjungos narė Ingrida Šimonytė, valdžios inicijuojamu tokiu susitarimu darbdavių neįmanoma įpareigoti didinti atlyginimus darbuotojams. Valstiečiams žaliesiems, esą, šis susitarimas reikalingas užmaskuoti nepavykusias derybas tarp darbdavių atstovų ir profsąjungų ir tik kosmetiškai pakeitus Darbo kodeksą. Nors per rinkimus valstiečiai žalieji žadėjo ginti darbuotojus, o vėliau net atidėjo kodekso įsigaliojimą.   „Tokio susitarimo tikslas yra deklaratyvus, nes tai apie ką kalbama tai yra kas ir taip pagal tos pačios Vyriausybės visiškai neseniai paskelbtas makroekonomines prognozes įvyks, tai yra vidutinis darbo užmokesčio augimo tempas. Vadinasi, čia nelabai verslas kuo įsipareigoja, na, o Vyriausybei čia turbūt yra toks būdas išsaugoti veidą“, – teigė I. Šimonytė. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas tokį susitarimą vadina akių muilinimu, neužtikrinančiu atlyginimų didėjimo. „Reikia parodyti, kad kažką daro, tai vietoj to, kad pati valdžia kažką nors padarytų, sako, – mes pasiekėme susitarimą. Natūralu, profsąjungos ir net darbdaviai supranta tą dalyką, – ekonomika augs, algos didės ir suvaidinkime, kad tai, kas natūraliai įvyks mes pavadiname savo geros valios susitarimu ir niekam nieko nereikia daryti. Tai žinot tokia tinginio filosofija, ką aš vadinu akių muilinimu“, – sakė E. Gentvilas. Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas teigia, kad atskiruose sektoriuose susitarimai tarp darbdavių ir darbuotojų gali nulemti atlyginimų didėjimą. Šį inicijuojamą valdžios susitarimą vadina daugiau moraliniu, atlyginimų didėjimo neužtikrinančiu. Jis pripažįsta, kad po Darbo kodekso įsigaliojimo atidėjimo Trišalėje taryboje priimti pakeitimai - kosmetiniai. Esą, per derybas valdžia įspėjo, jei dėl kokių nors nuostatų nebus sutarta Trišalėje taryboje, liks ankstesnės, priimtos buvusio Seimo, todėl darbdavių atstovai nebuvę suinteresuoti iš esmės jų keisti. „Kai mes kalbam apie nacionalinio lygmens susitarimą, kuris yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, tai, ir jis yra neprivalomas, tokių susitarimų mes esam turėję ne vieną. Bet kad jis realios naudos, kad realiai mes susitarėme ir po pusės metų visiems didėja darbo užmokestis ir mes gyvenam laimingi ir džiaugsmingi, tai maža vilties dėl šito“, – abejojo A. Černiauskas. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos vadovas Rimantas Šidlauskas tokį susitarimą vadina populistiniu. Atlyginimai priklauso nuo ekonomikos būklės ir jokios darbdavių asociacijos negali prisiimti įsipareigojimų ir už pačius darbdavius nuspręsti didinti ar nedidinti atlyginimus įmonėse. „Kas gali šiandien priversti aludarius didinti atlyginimus, kai jie priversti mažinti darbuotojus dėl to, kad mes išsišokom regione su akcizais ir vis daugiau žmonių perka šituos produktus užsienyje. Yra daugybė kitų pavyzdžių, pavyzdžiui, valstybė nekontroliuoja baltarusiško cemento įvežimo. Akmenė dirba nuostolingai, virš šešių šimtų žmonių. Kas privers Akmenės cementą didinti atlyginimus? Niekas. Kaip aš galiu priimti įsipareigojimą, kad asociacijos nariai, rūmų nariai, reiškia, didins atlyginimus. Tam turi teisę tik įmonės savininkas ir akcininkai. Mano kolegos, kurie tą daro ir tvirtina, kad jie už tai galėtų atsakyti, padėję parašą, tai yra populizmas ir politika“, – sakė R. Šidlauskas.  ...

Tyrimas: pusė šalies gyventojų norėtų, kad jų vaikai būtų verslininkai

48 procentai šalies gyventojų savo vaikams linki verslininko karjeros. O pačius verslininkus žmonės sieja su rizika, inovacijomis ir sunkiu darbu. Tai parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai” atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. Pats kurti verslą norėtų kas trečias lietuvis – 36 procentai apklaustųjų. Verslininkais būti labiau nori jaunimas iki 25 metų, taip pat turintieji aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas. „Savas verslas daugumai žmonių pirmiausia siejasi su savirealizacija, noru pačiam būti savo gyvenimo kūrėju, ypač tai būdinga jaunesniems žmonėms. Jaunimas nebijo rizikuoti, nebijo „užplaukti ant seklumos“. Vyresniame amžiuje savo verslo mieliau imasi tie, kurie jau „išplaukę į gilius vandenis“ – išsimokslinę, pasistūmėję karjeroje, didesnes pajamas gaunantieji. Pastarieji į verslą žiūri nebe taip romantiškai, tačiau įvertina, kad nerealizuotos idėjos, sukaupta patirtis, santaupos, pažįstamų žmonių bei draugų ratas yra tai, kas leidžia imtis verslo ir pačiam tvirtai stotis ant kapitono tiltelio“, – apklausos rezultatus komentuoja sociologas Ignas Zokas. Paklausti, su kuo jiems asocijuojasi verslininkai, žmonės pirmiausia minėjo riziką (53 proc.), išradingumą ir inovacijas (51 proc.), toliau rikiuojasi sunkus darbas (48 proc.), kūrybingumas (42 proc.). 2012 m. tyrime daugiausia lietuvių verslininkus siejo su visuomenine padėtimi ir sunkiu darbu. „Verslininko įvaizdis evoliucionuoja. Žmonės verslininkus laiko inovatoriais, kurie nebijo prisiimti rizikos. Gyventojai vis dažniau pastebi naujus verslus, startuolius. Tai, kad pusė žmonių savo vaikams linki tokios karjeros, gali būti impulsas Lietuvos ateičiai. Tai leidžia tikėtis, kad ateityje kuriančių, besiimančių iniciatyvos ir nebijančių atsakomybės piliečių daugės. Klausimas, ar valstybė šį potencialą sugebės išnaudoti”, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. Trys iš keturių respondentų teigia, kad būtent verslas yra ekonomikos variklis ir tik 24 proc. mano, kad ekonomikos augimą kuria valdžia ir institucijos. „Tai rodo tam tikrą visuomenės brandą. Žmonės vis labiau suvokia, kaip veikia ekonomika ir koks yra pirminis ir pagrindinis ekonominės gerovės šaltinis. Tai reiškia, kad dauguma žmonių supranta, kad asmeninė gerovė ir geras gyvenimas ateina ne iš valdžios dosnumo, pašalpų, o iš asmeninės iniciatyvos, kūrybos ir ekonominės veiklos. Tad labai svarbu, kad valdžia tokio požiūrio negniuždytų, kad sukurtų sąlygas jam skleistis, užtikrintų palankias sąlygas ekonominei veiklai ir žmonių savarankiškumui“, – teigia Žilvinas Šilėnas. Kaip ir prieš penkerius metus, pagrindine verslininkų funkcija visuomenėje gyventojai laiko darbo vietų kūrimą, taip mano net 55 proc. respondentų. Šiek tiek mažiau – 48 proc. teigia, kad pagrindinė verslininkų funkcija – gaminti prekes ir paslaugas, 42 proc. – uždirbti pelną, net trečdalis kaip vieną pagrindinių funkcijų minėjo mokesčių mokėjimą. Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimą šių metų vasario 17-24 dienomis atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai” . Iš viso tyrimo metu apklausta 1011 respondentų nuo 18 iki 75 metų. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti gyventojų požiūrį į verslininkus. llri.lt

Tautų draugystė užsimezgė ir Vilniaus urėdijos miškuose

www.verslaspolitika.lt, Gintauto Kniukštos nuotraukos Vilniaus miškų urėdijoje, netoli Rukainių, Izraelio  ambasada Lietuvoje bendradarbiaudama su LR Aplinkos ministerija, VĮ Vilniaus miškų urėdija ir Vilniaus rajono savivaldybe kartu su moksleiviais iš visos Lietuvos pasodino ąžuolų giraitę. Lietuva dvišalius santykius su Izraeliu plėtoja nuo 1992-ųjų. Izraelio ambasada Vilniuje buvo atidaryta 2015 metų kovą - iki tol šios šalies ambasadorius Lietuvai rezidavo Rygoje. Per Holokaustą Lietuvoje naciai, dažnai padedami vietinių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos žydų. Pasaulio tautų teisuoliais Izraelis yra pripažinęs beveik 900 Lietuvos gyventojų, gelbėjusių žydus. Sausio pradžioje Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, skirtą Lietuvos ir Izraelio 25-osioms diplomatinių santykių metinėms. Ištisus metus šios metinės minimos tikros draugystės atmosferoje. ,,Ta pačia dvasia pasodinta ir ąžuolų giraitė, liudijanti apie tvirtą ir vis stiprėjantį ryšį tarp valstybių. Giraitė pasodinta 0,9 hektaro teritorijoje. Per 500 renginio dalyvių pasodino 3600 ąžuoliukų“, - žurnalui www.verslaspolitika.lt“, - sakė Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. Giraitei suteiktas "Izraelita" pavadinimas. Ji pasodinta Migūnų girininkijos 110 kvartalo 2b taksaciniame sklype Judaizme tūkstantmečius skaičiuojanti medžio sodinimo tradicija gyva iki šių dienų. Ji simbolizuoja žmogaus ir žemės ryšį, kurių sintezė kuria klestinčią ateitį. Medis yra žmogaus egzistavimo simbolis, pagrindinė individo ir bendruomenės gyvavimo vertybė. Į giratės sodinimo talką atvyko ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jį pasitiko miškų urėdas Artūras Nanartavičius ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon. Trys vyrai tuoj kibo į darbą, o maždaug po dešimties minučių išdygų graži ąžuoliukų  lysvelė. ..Kartu su mūsų draugais iš visos Lietuvos, sodinome ąžuolus - medžius, lietuvių kultūroje simbolizuojančius jėgą ir gerovę", - sakė Izraelio ambasadorius Amir Maimon. Šiai iniciatyvai atminti, organizatoriai kiekvienam dalyviui įteikė po padėkos raštą. Anot aplinkos ministro Kęstučio Navicko, Izraelita – tai simbolinis vardas, ilgaamžės ir įvairialypės žydų ir lietuvių istorijos atspindys, o giraitės sodinimas yra būtent toks žingsnis šia linkme. ,,Ateityje dar laukia nemažai bendrų darbų, įamžinant nužudytų žydų tautybės žmonių vardus, vardus tų, kurie atgulė mūsų miškų gilumoje", - kalbėjo giraitės sodinimo iniciatyvą palaikantis  aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Prie iniciatyvos prisijungė moksleiviai iš Kupiškio, Prienų, Anykščių, Švenčionių, Vilkaviškio, Vilniaus ir Vilniaus rajono savivaldybių, su kuriomis Izraelio ambasada  nuolat bendradarbiauja. Beje, renginio dalyviai buvo apsivilkę šalių valstybinių vėliavų spalvų apranga - balta ir mėlyna bei geltona, žalia ir raudona. Vilniaus miškų urėdijos miškasodžio talkos labai populiarios, neseniai miškininkai pakvietė į Nacionalinę miško sodinimo šventę. Šventė subūrė didžiulį būrį gamtos mylėtojų, norinčių prisidėti prie miško sodinimo. Talka vyko Lavoriškių girininkijoje. Parinktoje miško atkūrimui skirtoje biržėje, apsodintas net 2,7 ha plotas, buvo sodinti beržo bei eglės sodinukai. Šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės darbuotojai, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos darbuotojai, Žolyno vaikų socialinės globos namų auklėtiniai kartu su pedagogais, UAB ,,Baltronic Vilnius‘‘ darbuotojai. Pabaigus darbus, talkos dalyviai buvo vaišinami kareiviška koše bei šilta arbata, kurią pagaminti jau eilinį kartą padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinė. ,,Ši miško sodinimo šventė talkininkams buvo šventė ir atgaiva, paliko gerų įspūdžių ir sukėlė gerų emocijų, netrukus Vilniaus rajone sužaliuos dar daugiau medelių, giratę žada pasodinti ir Baltarusijos ambasados Vilniuje darbuotojai.“, - sakė miškų urėdas Artūras Nanartavičius.    

„Žmogiškai pasakysiu – po E. Masiulio situacijos aš niekuo nebenoriu tikėti“

Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, www.lrt.lt ,,Ateis diena, kai liberalams morališkai bus dar sunkiau",- sako Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.   Taip jis sako komentuodamas partijos nario Šarūno Gustainio, turinčio specialiojo liudytojo statusą, situaciją. „Ten gali būti klampesnė situacija. Š. Gustainis yra registravęs kažkokią pataisą, kuri galėtų būti traktuojama kaip naudinga „MG Baltic“ koncernui“, – sako E. Gentvilas ir priduria tikįs, kad pati partija neturėjo nelegalaus finansavimo. Liberalų sąjūdžio politinės korupcijos istorija, prasidėjusi pernai gegužę, kai su didele pinigų suma įkliuvo tuometis partijos vadovas Eligijus Masiulis, regis, galėjo suduoti partijos prestižui negrįžtamai skaudų smūgį, kuris pirmiausia turėjo pasimatyti rudenį laukusiuose rinkimuose. Bet to neatsitiko, liberalai ne tik atsitiesė, jie iškovojo 14 mandatų – o tai net daugiau nei 2012-ųjų rinkimuose. Tačiau ir tuomet netilo kalbos, kad liberalų istorija su „MG Baltic“ nesibaigė. Šią savaitę teisinę neliečiamybę Seimo sprendimu prarado liberalų frakcijos seniūno pavaduotojas Gintaras Steponavičius, taip pat prokurorų siejamas su neteisėtu „MG Baltic“ finansavimu. Kol kas neaiškus lieka dar vieno liberalo – Š. Gustainio – likimas. Jis turi specialiojo liudytojo statusą, tokį patį, kokį turėjo ir G. Steponavičius. Nemažiau įdomus klausimas, ar visam Liberalų sąjūdžiui bus pateikti įtarimai. E. Gentvilas sako kol kas tam pagrindo nematąs. Nepaisant to, priduria: „Sąžiningai pasakysiu – na, neramu, velnias. Puoselėjome tiek metų visokias liberalias idėjas, liberalius dalykus. Viena partija – susijungėme, [...] išsivalėme, prisisiekėme vieni kitiems... Ir nerimu.“ – Jūsų nerėmė „MG Baltic“ savo pinigais? – Niekada neturėjau jokių finansinių santykių su „MG Baltic“. Galų gale taip pat buvau pakviestas kaip paprastas liudytojas, taip juo ir likau, toje E. Masiulio byloje. Ten pateikiau duomenis, kad aš paskutinį kartą su „MG Baltic“ vadovais Dariumi Mockumi ir Raimondu Kurlianskiu esu susitikęs turbūt 2001 metais. Tai vienintelis toks dalykinis pokalbis, o daugiau – furšetuose kas kelerius metus teko susitikti. – Kažkaip nebuvote įdomus „MG Baltic`ui“? – Nebuvau įdomus. – Bet kažkodėl visi šitie reikalai susiję „MG Baltic“, ne su kažkokiu kitu koncernu, organizacija, įmone ar dar kažkuo, bet būtent su „MG Baltic“. Kaip jūs šitą paaiškintumėte? – Na, aš neatmetu galimybės, kad kai kurie mūsų partijos žmonės, įtakingi žmonės, turėjo labai gerus asmeninius santykius, neformalius, familiarius, galbūt ir per neatsargumą per daug gali būti prisišnekėję, kad galėtų (galėtų! aš nežinau pokalbių turinio) leisti prokurorams daryti štai tokias išvadas. Žiūrint į man ir visuomenei žinomas faktines aplinkybes, aš tokių išvadų apie partijos vaidmenį čia negalėčiau daryti. Ir labai noriu atskirti E. Masiulio situaciją – jis, mano manymu, buvo perkamas, papirkinėjamas. Mano vertinimas G. Steponavičiaus atžvilgiu yra kitas. Ką matau dabar, yra teisėta nevyriausybinių organizacijų veikla. Labai noriu atskirti E. Masiulio situaciją – jis, mano manymu, buvo perkamas, papirkinėjamas. Mano vertinimas G. Steponavičiaus atžvilgiu yra kitas. Ką matau dabar, yra teisėta nevyriausybinių organizacijų veikla. – Bet prokurorai sako, kad gali būti, jog už tuos pinigus, kurie buvo pervesti į tas dvi įstaigas, siejamas su juo, buvo finansuojami partijos įsiskolinimai už kažkokius renginius. – Politinė partija niekada nematė jokių šitų neteisėtų pinigų pervedimo. Iš „MG Baltic“ gautos lėšos iš dalies buvo panaudotos apmokėti įsiskolinimą direktoriui Rimantui Mikaičiui. Tai, anot G. Steponavičiaus, vienintelis žinomas dalykas, kokias skolas padenginėjo. Bet tai ne partijos skolos, o fondo, t. y., darbdavio skola savo darbuotojui. – Kitaip sakant, jūs linkęs tikėti G. Steponavičiumi? – Žinote, aš taip žmogiškai pasakysiu – po E. Masiulio situacijos aš niekuo nebenoriu tikėti. Bet, na, negali gyventi apimtas paranojos ir panašių dalykų. Pagal tai, ką aš matau, aš tikiu G. Steponavičiumi. Ar aš viską matau, ar aš viską žinau, velnias žino... – O jums nekyla įtarimų dėl to, kad G. Steponavičius tik po rinkimų pasisakė, kad jis, ko gero, turėjo specialaus liudytojo statusą ir prieš rinkimus? Partija ir rinkėjas tą turėjo žinoti, jis tą nuslėpė? Dar vienas dalykas – „MG Baltic“ koncerne buvo įdarbinta jo buvusi sutuoktinė. Ne kur kitur, o kažkodėl tame pačiam koncerne. Ar jums nekyla minčių, kad jis vis dėlto gali turėti kažkokių neleistinų, pernelyg artimų santykių su tuo koncernu, kas nedera politikui? – Žinote, kalbant apie tai, kad „gali“, aš turiu pripažinti, kad visada gali būti visko. Aš nežinau jo išsiskyrimo su buvusia sutuoktine aplinkybių, aš čia tikrai negalėčiau komentuoti. Dėl specialaus liudytojo statuso, na, man irgi keistai atrodo, kad žmogus nesuprato, kokiu statusu jis buvo liudytojas. – Ar jūs šiandien galite garantuoti, kad neįklimpsite dar aukščiau kelių, nes dar atviras klausimas dėl Š. Gustainio, kuris dabar nėra Seimo nariu? – Matydamas tą medžiagą, aš galėčiau pasakyti, kad ten gali būti klampesnė situacija. Š. Gustainis yra registravęs kažkokią pataisą, kuri galėtų būti traktuojama kaip naudinga „MG Baltic“ koncernui. Pats mūsų balsavimas už visą įstatymą tikrai negalėtų būti traktuojamas kaip naudingas „MG Baltic“. Bet ten yra tam tikras niuansėlis, aš manau, ateis diena X, kai mums morališkai bus dar sunkiau. Aš tikiu, kad mes, kaip partija, neturėjome nelegalaus finansavimo, galbūt kas nors dėl to tarėsi, tačiau faktas neįvyko. Matydamas tą medžiagą, aš galėčiau pasakyti, kad ten gali būti klampesnė situacija. Š. Gustainis yra registravęs kažkokią pataisą, kuri galėtų būti traktuojama kaip naudinga „MG Baltic“ koncernui. – O ar jūs leidžiate sau galvoti, kad visai partijai (prokurorai apie tai užsiminė puse lūpų, dabar tas klausimas nėra nukeltas iš darbotvarkės) bus pateikti įtarimai? Ar tai gali atsitikti? – Ir vėlgi – į klausimą „ar gali“, aš turiu atsakyti „gali“. Bet aš tikrai nežinau, šiandien aš pagrindo nematau. Prokurorai turi matyti, ar yra pagrindo, ar nėra. Sąžiningai pasakysiu – na, neramu, velnias. Puoselėjome tiek metų visokias liberalias idėjas, liberalius dalykus. Viena partija – susijungėme, [...] išsivalėme, prisisiekėme vieni kitiems... Ir nerimu. – Ar gali taip atsitikti, kad jūsų partija, kaip jau pradėjau skaityti viešoje erdvėje, iš viso gali išsivaikščioti? Bus paleista, kad atsikurtų iš naujo, jau be tų susikompromitavusių žmonių? – Na, mes nesvarstome to varianto. Visų pirma, išsivaikščiojimas juridiškai – tai turėtų būti pateikti įtarimai, paskelbta bankroto procedūra, finansinis nepajėgumas, viskas – juridinis asmuo dingsta. Tai, manau, taip nebus. Yra kitas kelias – supanikuoja žmonės, išsilaksto ir kuria kažką kitą. Aš matau šiuo atveju situaciją kaip tokią, kur partija nėra susijusi, bet kas už mus tariasi ir ką susitaria... Tie dalykai tikrai neramina. Tai aš noriu ir partijos žmonėms arba liberaliems rinkėjams pasakyti – gal galima dar kartą patikėti, kol mes nematome juridinių dalykų? – Prašote dar kartą jumis patikėti... – Kol nėra juridinių faktų ant stalo. – Bet ar galima galvoti apie dar vieną dalyką – kad, tarkime, esant jau visiškai prastai situacijai, visi veidai, t. y., jūs, G. Steponavičius, tie, kurie kūrė tą partiją, pasitrauks? Pasitrauks pirmiausia iš valdančių postų, galbūt ir iš partijos tam, kad partija galėtų gyvuoti ir turėti švaresnį savo vardą? – Jeigu nutarsime reformuotis, matyt, logika tokia – reikia trauktis. Kitas dalykas, mes ką tik pasitikrinome. R. Šimašius ir aš atėjome kaip tandemas po E. Masiulio katastrofos, rinkėjai mumis patikėjo. Tai šiandien aš prašau netikėti antraštėmis, o palaukti teisinio vertinimo, ir tada nusivilti mumis arba pasakyti – ne, šitie vaikinai nieko bloga nėra padarę. Jeigu paaiškės kitaip, žinoma, mes turime dingti į krūmus ir nebesirodyti. – Kaip jūs pavadintumėte dabartinę situaciją – ar tai krizė, ar katastrofa, ar tiesiog prasta situacija? Koks žodis labiausiai tiktų šiandieniniams liberalams? – Viešųjų ryšių požiūriu – katastrofa, mūsų partijos vidinės situacijos požiūriu – krizė. Mes gi buvome tokią viltį, man atrodo, įžiebę – čia yra gerai! Ir dabar per tas viltis, per pakinklius su pjautuvu. – Jūs turėtumėte netgi jaustis šiek tiek visos mūsų politinės sistemos duobkasiais, nes partijų reitingai ir taip žemi, o dabar jūsų tie pinigai ir „MG Baltic“ dar labiau juos sodina. – Aš daug kartų esu tą kalbėjęs viešuose susitikimuose. Man gėda, kad šitaip atsitiko, ir aš bijau ne mūsų pralaimėjimo, kada nors kokie nors liberalai atsigaus, o visiško visuomenės nusivylimo. Tai būtų baisiausia....

Seimo nariai suabejojo sveikatos apsaugos viceministrės galimybėmis toliau užimti pareigas

lrs, verslaspolitika.lt Po viešumoje pasirodžiusios informacijos, kad sveikatos apsaugos viceministrė Kristina Garuolienė, atsakinga už farmacijos politikos formavimą ministerijoje, yra giminaitė su vaistus gaminančios pasaulinės bendrovės „Johnson & Johnson“ vienu iš vadovaujančių darbuotoju ir giminiuojasi su farmacijos bendrovės „Olainfarma“ darbuotoja, Seimo Antikorupcijos komisijos narė Agnė Bilotaitė ir Sveikatos apsaugos komiteto narys Antanas Matulas kelia klausimą dėl viceministrės galimybės toliau užimti šias pareigas. „Informacija apie viceministrės giminystės ryšius su farmacijos kompanijų atstovais iš esmės keičia požiūrį į K. Garuolienės objektyvumo galimybę priimant sprendimus, susijusius su jos kuruojama sritimi, turint omenyje, kad iki tol K. Garuolienė Valstybinėje ligonių kasoje užėmė Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjos, atsakingos už kompensuojamųjų vaistų pirkimą, pareigas, – sako A. Matulas. – Paradoksalu, kad ministerija dabar kalba apie kompensuojamųjų vaistų kainų sumažinimą, nors susiklosčiusią situaciją galėtume įvardyti kaip Valstybinėje ligonių kasoje dirbusios K. Garuolienės darbo broką, galbūt net ne atsitiktinį.“ Kaip skelbiama žiniasklaidoje, pati K. Garuolienė kreipėsi į Valstybinę tarnybinės etikos komisiją, prašydama atsakymo, ar ji privalėjo deklaruoti giminystę su pusbroliu, tačiau Seimo Antikorupcijos komisijos narė A. Bilotaitė siūlo pažvelgti giliau, ne tik į formaliąją istorijos pusę. „Visuomenės dėmesį dabar bandoma nukreipti į tai, ar viceministrė formaliai pažeidė įstatymo reikalavimus, ar ne, nuslėpusi giminystę su pasaulinės farmacijos kompanijos atstovu, giminaičiu, kaip skelbiama, užsiimančiu vaistų patekimu į Baltijos šalių rinką. Tačiau aš labiausiai akcentuočiau jos darbą ankstesnėse pareigose, Valstybinėje ligonių kasoje, kur K. Garuolienė turėjo galimybę tiesiogiai paveikti sprendimus, susijusius su farmacijos įmonėms pelningu kompensuojamųjų vaistų pirkimu, arba netgi tam tikrais atvejais pati tokius sprendimus priiminėjo. Todėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašau atlikti ypač išsamų tyrimą, ar tuo metu nebuvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi priimant galbūt netgi korupcinio pobūdžio sprendimus“, – sakė A. Bilotaitė. A. Bilotaitė Seimo Antikorupcijos komisijos sveikatos grupėje kels klausimą dėl neproporcingai aukštų vaistų kainų Lietuvoje ir galimų korupcinių ryšių tarp valstybės institucijų ir farmacijos kompanijų. Parlamentarai į susidariusį kontekstą atkreipė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos dėmesį, viešai klausdami, ar ministras toliau pasitiki savo politinio pasitikėjimo pavaldine K. Garuoliene ir jos galimybe užimti sveikatos apsaugos viceministrės pareigas.

Seimą siūbuojantys skandalai: savi dangsto savus?

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Partijų atstovai energingai ragina tirti įtarimų keliančią savo oponentų veiklą, bet kai jų pačių bendražygiai klimpsta įtarimuose ir skandaluose, ima svarstyti, kad oponentai galbūt mėgina svetimomis problemomis bei jų tyrimais Seime dangstyti nuosavas problemas ir įtartiną veiklą. „Pastaruoju metu Seime susidaro daugumos tam tikrais klausimais ir juos eskaluoja. Kas galėtų paneigti, kad liberalai nesiekia triukšmų, kuriais būtų pridengtas jų teisinis procesas? Man keistokai atrodo, kai Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas balsuoja dėl Mindaugo Basčio ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais, o tų partijų atstovai, kurių buvusiems vadovams ar frakcijų nariams reiškiami įtarimai, balsuoja drąsiai lyg niekur nieko“, – piktinasi Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas. Tuo metu vienas iš liberalų lyderių – Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Vitalijus Gailius klausia – gal jo kolegai liberalui Gintarui Steponavičiui mestais kaltinimais dėl esą neteisėtai gauto finansavimo su juo susijusioms įstaigoms bandoma pridengti valdančiųjų problemas? J. Olekas taip pat pastebi, kad, inicijuojant apkaltą jo bičiuliui partijoje M. Basčiui, itin aktyviai reiškėsi ne tik liberalų ir konservatorių atstovai, bet ir valdančiosios koalicijos partneriai „valstiečiai“. Maža to, po to, kai Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, turėjęs specialiosios komisijos statusą, pritarė M. Basčiui pateiktiems kaltinimams dėl pavojingų valstybei ryšių su Rusijos energetikos atstovais bei nusikalstamo pasaulio veikėjais, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasiūlė, kad tyrimas būtų tęsiamas ir būtų pasiaiškinta dėl kitų socialdemokratų veiklos. Į tai atsakydami, socialdemokratai pasiūlė tirti ir konservatorių atstovų, bendravusių ar turėjusių ryšių su įtakingais Rusijos energetikos įmonių asmenimis, veiklą. Socialdemokratai sieks tiesos Paklaustas, ar Seimo LSDP frakcija nusiteikusi ginti M. Bastį, J. Olekas tvirtino, kad pirmiausia siekiama teisybės. „Mes jį raginome, kad, jei kaltas, tegul prisiima atsakomybę. Bet iš tų faktų, kurie buvo pateikti komitetui, galima būtų daryti išvadą, kad tam tikri jo ryšiai kelia abejonių, tačiau jie neprilygsta veikimui prieš valstybės interesus“, – teigė J. Olekas. Jis kritikavo V. Pranckiečio iniciatyvą tęsti tyrimą – gal net kuriant dar vieną komisiją – dėl kitų socialdemokratų atstovų veiklos. J. Olekas įsitikinęs, kad panašius tyrimus galima būtų inicijuoti ir kitų parlamentinių partijų atžvilgiu: „Tačiau ar tuo turėtų užsiimti Seimas? Jeigu yra kokių nors įtarimų dėl neleistinų partijų atstovų ryšių ar veikų, tai tokiais dalykais turėtų domėtis teisėsauga, bet ne parlamentarai.“ Skandalais dangstomi kiti skandalai? Parlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, liudijęs Kęstučio Pūko veiklą tiriančioje Seimo komisijoje, stebėjosi, kad privalėjo kalbėti apie tai, ko nėra matęs ar girdėjęs. „Kai kilo triukšmas dėl K. Pūko elgesio su moterimis, jam pasiūliau pasitraukti iš frakcijos ir pagalvoti, ar nevertėtų trauktis ir iš Seimo. Jis man aiškino, esą nepriekabiavęs, o tik moterų akivaizdoje blevyzgojęs. Tai ir galėjau papasakoti komisijai, tik nesuprantu, kodėl buvau klausinėjamas apie tai, kas man nėra žinoma. Kodėl tuomet į apklausą komisija nekviečia Kauno mero Visvaldo Matijošaičio, kuris darė griežtus pareiškimus K. Pūko atžvilgiu ir davė suprasti turįs kažkokios informacijos apie jį? Kodėl nekviečiamos žurnalistės, dariusios tyrimus apie jo elgesį?“ – svarstė R. Žemaitaitis. Jis piktinosi, kad Seimas, užuot sprendęs opias šaliais problemas ir priiminėjęs svarbius teisės aktus, užsiima begaliniais tyrimais, kurie neturi nieko bendro su tuo, ką esančios valdžioje partijos žadėjo prieš rinkimus. „Kodėl niekam nerūpi ugniagesių problemos? Niekas nesiaiškina, kodėl nevykdomas 2013 m. Konstitucinio Teismo sprendimas dėl medikų atlyginimų kėlimo. Niekas nekalba, kad šiandien jau uždaromos rajoninės ligoninės arba kaip bus ateityje skaičiuojamos ir išmokamos pensijos. Susidaro įspūdis, kad M. Basčio ir K. Pūko išpūsti skandalai kažkam labai reikalingi. Jais remiantis, reikėtų inicijuoti apkaltą ir Andriui Kubiliui, ir Ramūnui Karbauskiui už tai, kad neteisingai deklaravo, kokiais automobiliais naudojasi“, – kalbėjo R. Žemaitaitis. Jis taip pat tvirtino turįs įtarimų, esą liberalai siekia įsiūbuoti su M. Basčiu ir K. Pūku susijusius skandalus, kad pridengtų savas problemas, susijusias su įtarimais kyšininkavimu buvusiam jų lyderiui Eligijui Masiuliui ir šiuo metu viešumon iškilusį skandalą dėl G. Steponavičiaus ir su juo susijusių įmonių veiklos. „Man taip pat labai keista, kad komisija išvadas dėl K. Pūko veiklos privalo pateikti Seimui jau iki gegužės 1 d. Juk net prokurorai taip greitai bylų neištiria“, – svarstė R. Žemaitaitis. „Valstiečiai“ – niekuo dėti „Informaciją apie K. Pūko elgesį moterų atžvilgiu paviešino su „MG Baltic“ koncernu susijusi televizija. Tai gal ir galima būtų daryti prielaidą, esą taip bandoma pridengti liberalus? Tačiau prie ko čia „valstiečiai?“ – stebėjosi „valstiečių“ Seime atstovas Povilas Urbšys. Jis sakė linkęs manyti, kad įvairios sąmokslo teorijos kuriamos absoliučiai nelogiškai ir nepagrįstai. Pasak P. Urbšio, išeitų taip, kad Valstybės saugumo departamentas neišdavė M. Basčiui leidimo dirbti su slapta informacija, kad pridengtų krečiamus skandalų liberalus, o koncernas „MG Baltic“ pasiuntė žurnalistus, kurie sukurtų reportažus, naudingus liberalams ir net „valstiečiams“. Liberalai turi savų įtarimų „O mes kaip tik galvojome, kad G. Steponavičiaus skandalas išmestas tam, kad juo būtų pridengti tyrimai M. Basčio ir K. Pūko atžvilgiu. Nebesuprantu aš tų sąmokslo teorijų“, – teigė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovas Eugenijus Gentvilas. Jo kolega V. Gailius priminė, kad tyrimą dėl M. Basčio veiklos inicijavo Seimo vadovas, „valstiečių“ atstovas V. Pranckietis, ir liberalai jokios iniciatyvos šiuo klausimu neturėję. „O gal, vertinant, kada koks skandalas iškilo, viskas – atvirkščiai? Gal G. Steponavičiaus skandalas reikalingas tam, kad M. Basčio ir K. Pūko istorijos būtų nustumtos į užribį? Bet aš su visomis tomis istorijomis neturiu nieko bendro ir tiesiog stengiuosi rimtai atlikti savus darbus“, – patikino V. Gailius.  

Į „Spaudos klubą“ pasikalbėti atvykdavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio politikos grandai

Monika Visockytė, LRT.lt „Savo laidose niekada nesu iškirpęs nė vieno žodžio. Tik su viena olimpine čempione, kuri, kai svečiavosi mano laidoje, dar buvo nepilnametė, kalbėdama susijaudino, ir paklausė: „Ar galima iškirpti?“, sakiau: „Žinoma, kad galime.“ Tai buvo vienintelis kartas“, – patirtimi kuriant laidą „Dėmesio centre“ dalijosi Edmundas Jakilaitis. Jis ir kiti laidos svečiai televizijos 60-mečiui skirtame LRT TELEVIZIJOS projekte „60 akimirkų“ kalbėjo apie visų laikų garsiausias aktualijų laidas. Laidos „Dėmesio centre“ vedėjas E. Jakilaitis sako, kad greita reakcija ir operatyvumas – darbo aktualijų laidose pagrindas. „Šią savaitę pašnekovą keičiau du kartus. Visi pripratę, kad pakvietimas į laidą nebūtinai reiškia, jog mes kalbėsime toje laidoje. Apie 12 val. dienos stengiuosi apsispręsti, kas bus rodoma laidoje, tačiau netikėtai pasikeitus aplinkybėms, sprendimą tenka keisti“, – pasakojo E. Jakilaitis. Jo teigimu, žiūrovai visuomet turi galimybę išgirsti viską, kas buvo pasakyta kiekvienoje laidoje „Dėmesio centre“. „Savo laidose niekada nesu iškirpęs nė vieno žodžio. Tik su viena olimpine čempione, kuri, kai svečiavosi mano laidoje, dar buvo nepilnametė, kalbėdama susijaudino, ir paklausė: „Ar galima iškirpti?“, sakiau: „Žinoma, kad galime.“ Tai buvo vienintelis kartas“, – dalijosi E. Jakilaitis. Žurnalistas sako, kad kurdamas laidas visuomet laikosi praktikos, kuri yra įprasta Vakarų valstybėse. „Laikausi praktikos nerodyti pašnekovui klausimų, tai – tarptautinė praktika, taikoma Didžiojoje Britanijoje, JAV. Priimta atskleisti pašnekovui temą, bet klausimų – niekada. Taip yra todėl, kad pasakydamas temą [žurnalistas] elgiasi sąžiningai, – pašnekovas turi teisę pasiruošti. Jei pasakysi klausimus iš anksto, įsipareigoji [laidoje] būti robotu. Man dažnai nutinka taip, kad būnu pasiruošęs 15 ar 20 klausimų, užduodu pirmą ir daugiau – nei vieno iš pasiruoštų, arba neužduodu nė pirmo“, – tikino E. Jakilaitis. Laidoje viešėjusi garsi žurnalistė, LRT Tarybos narė Dalia Kutraitė prisiminė, kaip gimė legendinė laida „Viltys ir likimai“ , kažkada pritraukdavusi net daugiau žiūrovų, nei „Panorama“. „Dar rengdami „Veidrodžio“ laidą, mes ieškojome tiesos ir pamatėme, kad Lietuva pilna stebuklų. Pavyzdžiui, Kazimieras Kebėra gyveno trobelėje plūktine asla, o joje pilna knygų, jis – intelektualas. Kai jį parodėme „Veidrodžio“ laidoje, o šią laidą žiūrėjo absoliučiai visa Lietuva, įvyko holivudinis stebuklas, tą patį vakarą žmonės pradėjo skambinti, klausti, kas parengė siužetą. Galima sakyti, kad kitą rytą aš pabudau garsi ir tada pradėjau kurti laidą „Viltys ir likimai“, – kalbėjo D. Kutraitė. Žurnalistas, televizijos laidos „Paskutinė kryžkelė“ vedėjas Raigardas Musnickas pasakojo, kodėl jo kurtą laidą vis buvo bandoma uždaryti. „Kartą kūrėme laidą ir klausėme: „Ar yra Lietuvoje asmenybės kultas?“ Tai buvo 1996 metai. Šią laidą taikėme Vytautui Landsbergiui. Tuo metu, kaip Seimo pirmininkas, jis buvo svarbesnis už prezidentą, už premjerą. Matėsi, kiek jis turi įtakos: visi dėkojo jam už Nepriklausomybę. Į šią laidą montuotojas įdėjo Dučę, A. Hitlerį ir paklausė: „O V. Landsbergį klijuojam?“ Mes sutikome. Sekančią dieną tuometinis generalinis direktorius klausė: „Kas čia buvo?“ Galvojome, dabar jau bus blogai. Mūsų paaiškinimas skambėjo taip: „Kadangi pasaulio istorija žino ne tik neigiamus asmenybės kultus, bet ir Mahatma Gandhį, Charle`į de Gaulle`į, V. Landsbergį, norėjome parodyti takoskyrą tarp gero ir blogo asmenybės kulto“, – juokėsi R. Musnickas. LRT generalinis direktorius, 10 metų gyvavusios aktualijų laidos „Spaudos klubas“ kūrėjas Audrius Siaurusevičius paneigė mitą, jog pašnekovams būdavo nepatogu į ją neateiti. „Tai – visiškas mitas, kai kas labai nesutikdavo į ją ateiti. Priklausydavo nuo temos ir nuo situacijos. Vienos partijos vadovas netgi kurį laiką buvo uždraudęs politikams eiti į šią laidą. Kai laida pasidarė žinoma, buvo daug lengviau. Politikai suprato, kad pasirodyti „Spaudos klube“ yra labiau pliusas nei minusas, bet tai užtruko laiko. Niekada nepykdavau, jei pašnekovas atsisakydavo ateiti. Keletą kartų esu naudojęs šantažą, kai pašnekovas apgavo, pasakė, kad ateis ir neatėjo. Buvo atvejis, kai pašnekovė pranešė, kad atvažiuoja į laidą, bet nepasirodė joje, ji buvo iš Darbo partijos. Skambinau Viktorui Uspaskichui paklausti, kur ji yra. Galiausiai eteryje paskelbėme, kad dingo žmogus. Taip pasielgėme dėl parodytos nepagarbos. Galėjo pasakyti, kad į laidą aš neinu“, – teigė A. Siaurusevičius. Į „Spaudos klubą“ pasikalbėti atvykdavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio politikos grandai. „Linksmas atvejis buvo susitikimas su tuometiniu vyr. NATO vadu Wesley Clarku. Tuo metu vyko karas Jugoslavijoje, W. Clarkas atvažiavo į „Spaudos klubą“ tiesiai iš oro uosto, nors jo laukė prezidentas Valdas Adamkus. Buvo ir snaiperių, apsaugos, o mes kalbėjomės. Jis išvažiavo, laida išėjo į eterį, o kitos dienos rytą pasirodė pranešimas, kad W. Clarkas atleidžiamas iš pareigų. Tai, žinoma, nebuvo susiję su „Spaudos klubu“. Einu per Vilnių kitą dieną, o vienas dailininkas man per gatvę šaukia: „Tokį žmogų sudirbai, kaip tu galėjai?“ – šypsojosi A. Siaurusevičius. Laidos „Prieštarauk“ vedėjas, LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas, žurnalistas Rimvydas Paleckis taip pat prisiminė sykį laidoje nutikusį nuotykį. „Laida „Prieštarauk“ išsiskyrė savo laukine dvasia. Beveik muštynių ringo atmosfera. Norėjome parodyti, kad žmonės čia gali laisvai diskutuoti. Daugelį metų jie tai darė tik virtuvėse. Gerai prisimenu, sykį vienoje pusėje sėdėjo reiveriai, kitoje – vaikinai su „Adidas“ treningais. Tai buvo nesutaikomi priešai. Nežinau, kaip, bet mums pavyko juos atvesti į TV studiją. Jie visi vežėsi ginklus: kastetus, lazdas, peilius, bet prieš filmavimą buvo nuginkluoti. Po laidos jie atsiėmė ginklus ir, vieni kitus paveždami, grįžo į Vilnių“, – pasakojo R. Paleckis.  ...

Pienininkystės sektorių gelbės augantis eksportas

Lietuvoje primelžiama ir perdirbama dukart daugiau pieno, nei šalies gyventojai suvartoja. Likusią pagamintą produkciją, sudarančią iki 60 proc., perdirbimo įmonės turi realizuoti eksporto rinkose. Pieno produktai yra strateginė Lietuvos eksporto prekė, o prognozuojamas pasaulinės pieno gaminių paklausos augimas ilgalaikėje perspektyvoje sudaro palankias sąlygas sektoriaus plėtrai. „Pienininkystė yra viena perspektyviausių ūkinių veiklų, galinčių stipriai prisidėti prie ekonomikos augimo. Dabar Lietuvos pieno produktų vartojimas vidaus rinkoje yra gana pastovus, pieno pramonės augimą užtikrinti gali tik pieno gaminių eksporto didinimas. Valstybės indėlis, stiprinant viso pieno sektoriaus konkurencingumą bei kuriant palankias sąlygas eksporto plėtrai, – kaip niekada svarbus“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vykdomoji direktorė Giedrė Švedienė. Pernai, palyginti su 2015 metais, Lietuvoje perdirbti pieno produkcijos kiekiai šiek tiek mažėjo. Svarbiausia priežastis – 2014–2015 m. smarkiai smukusi pieno gaminių paklausa pagrindinėse eksporto rinkose bei pieno gamybos perprodukcija Europoje, Naujoje Zelandijoje bei JAV. Tai sukėlė daugiau kaip dvejų metų pieno sektoriaus krizę globaliu mastu. „Nuo 2016 metų vidurio padėtis pieno gaminių eksporto rinkose smarkiai pasitaisė – pasiūlos ir paklausos svarstyklės susibalansavo, o pieno kainų indeksai tarptautinėse biržose ryžtingai šovė į viršų. Mes, Lietuvos pieno pramonininkai, kaip ir kiti smarkiai nuo eksporto priklausantys šalių gamintojai, krizės padarinius visu pajėgumu pajutome 2015 metais, kai pajamos iš eksporto smuko beveik trečdaliu“, – teigia Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis. Po didžiausios lietuviškų pieno gaminių eksporto rinkos Rusijoje praradimo 2014 metais mūsų šalies perdirbėjams prireikė laiko perorientuoti užsienio pardavimus. Su šiuo iššūkiu verslas sėkmingai susidorojo – pagrindinės rinkos keitusios Rusiją buvo Europos Sąjungos šalys bei JAV. Pasak E. Simonio, iš potencialių rinkų, į kurias norėtų įeiti mūsų šalies perdirbėjai taip pat minimos Persijos įlankos šalys: Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Omanas. Pienininkai eksportą taip pat norėtų plėsti į Šiaurės Afriką, Pietų Amerikos valstybes bei Azijos šalis. Eksportas atsigauna „Galima konstatuoti, kad pasaulio mastu sąlyginai nedidelės Lietuvos pieno perdirbimo įmonės sugebėjo efektyviai išnaudoti svarbiausią privalumą – pasinaudoti lankstumu ir greita reakcija į besikeičiančius vartojimo poreikius eksporto rinkose. Ši savybė lietuviškam verslui padėjo sėkmingai atlaikyti konkurenciją prieš pasaulinius pieno gamybos milžinus“, – sako G. Švedienė. Apie tai liudija pernai vėl pradėjęs augti lietuviškų pieno gaminių eksportas pinigine verte – produkcijos užsienyje realizuota už 445 mln. eurų, arba 4 proc. daugiau nei 2015 metais. Šių metų kovą visuomenei pristatytoje Lietuvos pieno sektoriaus plėtros galimybių studija, kurią savo iniciatyva atliko konsultacinė bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, parodė, kad perskaičiavus eksportuotos produkcijos kiekį į pieno ekvivalentą (PE) pernai išvežtos produkcijos kiekis sumažėjo 3 proc. nuo 836 tūkst. iki 810 tūkst. tonų PE. Tai susiję su tuo, kad 2016 m. Lietuvoje brandintų sūrių – vienų svarbiausių eksporto prekių – buvo pagaminta 21 proc. mažiau. Iš visų pieno produktų brandintiems sūriams pagaminti sunaudojamas didžiausias žalio pieno kiekis – apie 20 litrų vienam kilogramui sūrio subrandinti. „Pagyvėjimas eksporto rinkose netruko atsiliepti Lietuvos pieno perdirbimo pramonei – pernai gruodį ir šįmet sausį perdirbto pieno kiekiai įmonėse atitinkamai ūgtelėjo 1 bei 3 proc. Tai teikia vilties, kad šįmet pieno pramonė grįš į augimo vėžes“, – kalba E. Simonis. Perdirbama daugiau nei ūkininkai parduoda Lietuvos pieno perdirbimo pramonė kasmet perdirba daugiau pieno, nei šalies ūkininkai jo primelžia ūkiuose pardavimui. Iš Lietuvos pieno ūkių supirktas pienas užtikrina tik 80 proc. viso perdirbimui reikalingo žaliavinio pieno poreikio. Trūkstama dalis yra importuojama iš Latvijos ir Estijos. „Lietuvos ekonomika bei visas šalies pieno sektorius laimėtų, jeigu valstybinės ir privačios investicijos būtų nukreiptos į stiprius, pridėtinę vertę kuriančius ūkius, siekiant juos ne tik kooperuoti, bet ir sustambinti. Tik stiprūs pieno ūkiai gali priartinti lietuviškos žaliavos supirkimo kainą prie ES vidurkio ir taip užtikrinti lygiavertes pieno ūkių pajamas“, – teigia G. Švedienė. Pasak jos, stiprūs lietuviški ūkiai be vargo galėtų užtikrinti perdirbimui trūkstamą kiekį, o valstybė turėtų aktyviai prisidėti prie lietuviškos produkcijos eksporto plėtros: „Tikslingos valstybės investicijos į tvarų ir konkurencingą pieno sektorių su kaupu sugrįžtų per papildomai sukurtą pridėtinę vertę ekonomikai bei naujas geriau apmokamas darbo vietas“, – apibendrina LPK vykdomoji direktorė. lpk, verslaspolitika.lt inf....

Lietuvos televizijai 60. U. Galadauskaitė – žiūrovų mylimiausia žvaigždė

Monika Visockytė, LRT.lt Ne visada pavyksta nujausti tiesioginiame eteryje tykančius netikėtumus, tačiau neretai jie tampa smagiausiais atsiminimais. „Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai“, – atmintin įsirėžusias darbo LRT TELEVIZIJOJE akimirkas prisimena U. Galadauskaitė, kurią žiūrovai išrinko mylimiausia televizijos žvaigžde. „Matydama, kokie žmonės įrašyti, tarp jų Gražina Bigelytė, net minčių neturėjau laimėti. Nominantų sąraše esu jauniausia, jau vien dėl to labai netikėta gauti TV žvaigždės apdovanojimą“, – džiaugėsi žurnalistė, sužinojusi apie portale LRT.lt organizuoto konkurso rezultatus. Žiūrovų simpatijas U. Galadauskaitė pelnė beveik septynerius metus iš peties dirbdama mylimą darbą, netausodama jėgų ir neskaičiuodama laiko. Ji pamena, kad, pildydama stojimo į universitetą dokumentus, baiminosi vieno dalyko – kad gali įstoti į ekonomiką, specialybę, kurią spontaniškai įrašė antru numeriu. Tačiau likimas viską sudėliojo tinkamai ir šiandien U. Galadauskaitė kasdien daro tai, apie ką svajojo, panyra į aktualias istorijas ir apie jas pasakoja visai Lietuvai. Žinių vedėja patvirtina, kad dirbant televizijoje – kiekvienas žodis ir veiksmas tarsi po padidinamuoju stiklu. Darbą stebi didelė dalis Lietuvos. Jeigu iš kolegų niekas nepastebės klaidos, ją gali užfiksuoti žiūrovas kad ir iš tolimo Lietuvos miestelio, paskambinti į televiziją ir pranešti. „Atsakomybė labai didelė. Negaliu būti išsiblaškiusi, turiu susikoncentruoti ir tikrinti faktus. Yra daug nutikimų, kai faktą ar įvykį praneša oficialūs asmenys ir, atrodytų, nekiltų mintis tikrinti informacijos, bet bendra patirtis rodo, kad vistiek reikia patikrinti tris kartus. Klaidų pasitaiko visur, net ir prezidentūroje“, – pasakoja U. Galadauskaitė. – Kokia yra gera žinių laida pagal Jus? – Mes, žurnalistai, į žinias žiūrime per savo prizmę, ji kitokia nei žiūrovo. Gera laikau dinamišką žinių laidą, kai ji gražiai persipina, o temos siejasi. Gerai, kai netrūksta svarbių įvykių, kurių tiesiog negalima neįdėti į žinias, ir kai yra specialistų, ekspertų, kurie istoriją apvelka svariais argumentais. Labai patinka, jeigu žinių pabaigoje būna lengvų ir gražių naujienų. – Kokių jausmų vedama keliaujate į tiesioginį eterį? – Iš pradžių apnikdavo labai didelis jaudulys. Mokiausi pas buvusią radijo diktorę Dalią Stonytę, kuri sakė: „Jaudulys gyvenime nedingsta niekada, o jei jis dingsta, vadinasi, tau neberūpi“. Bijodavau, kad ne ten padėsiu rankas, ne tokį žodį ištarsiu ir, o Dieve, kiek žmonių dabar žiūri. Vadinu tai pradžios jauduliu. Ilgainiui jis pavirsta kūrybiniu, kai esi užsidegęs žinias padaryti kuo įdomesnes ir aktualesnes, kažką pranešti pirmiau, rasti tai, kas dar nėra žinoma. Su tokiu jauduliu dabar einu į eterį kiekvieną vakarą. – Ar pasitaiko momentų, kai pranešti žinias sunku, – kaip pasielgiate tokiomis akimirkomis? – Esu skaičiusi žinių vedėjų interviu, kuriuose jie mini, kad sunku laidose kalbėti apie nelaimes. Manau, kad toks yra darbas: pusė žinių – geros, pusė – blogos. Diena dienai nelygi. Susikaupiu ir skaitau jas. Manau, geriau nesuasmeninti. Tačiau mane, kaip ir visą Lietuvą, sukrėtė Ievos Strazdauskaitės istorija. Kai paaiškėjo dingimo baigtis, generalinis komisaras Linas Pernavas atėjo į studiją ir man buvo tikrai sunku jį kalbinti, galvoti apie šią istoriją, kai viskas ką tik paaiškėję. Tuo metu mąsčiau apie merginos mamą ir ašaros strigo gerklėje. Tai turbūt vienintelis kartas, kai studijoje stengiausi tramdyti ašaras. – Televizijoje pradėjote dirbti maždaug prieš septynerius metus, jei palygintumėte save tada ir dabar – kas pasikeitė? – Atėjau išsigandusi, didelėmis akimis, galvojau, kaip viskas bus, bet labai norėjau, kad būtų gerai. Labai daug ko išmokau. Manau, niekur kitur nebūčiau tiek išmokusi. Tiek dėl žmonių, tiek dėl televizijoje taikomų naujovių. Manau, kad LRT yra ta vieta, kur žmogui svarbiausia motyvacija. Dažnai sako, kad jauni žmonės darbų imasi entuziastingai, bet Lietuvos darbdaviai juos nuleidžia ant žemės ir entuziazmas dingsta: žmonės arba emigruoja, arba tampa galvas nunarinusiais, liūdnais lietuviais. Džiaugiuosi, kad mano darbovietė niekada nenumuša motyvacijos, atvirkščiai – kelia entuziazmą ir visada pasiūlo naujų erdvių, kur galima tobulėti. Tačiau visada ir pati rodžiau iniciatyvą. Galvojau, kad pasiūlius temą reportažui žurnalistas visuomet su dideliu noru jos imasi. Tačiau tikrai mačiau praktikantų, sakiusių: „Savaitgalį aš nevažiuosiu“, „Nenoriu važiuoti vakare, nes tai – ne darbo valandos“. Tai yra žmogaus teisė – nenorėti ir nedaryti. Bet tuomet kyla klausimas, ko iš tiesų jis nori ir kiek pasiruošęs stengtis? Taip pat man atrodo, kad per septynerius metus labai pasikeitė televizija, jau nekalbu apie naujas studijas ir technologijas. Kai tik atėjau dirbti, buvo atnaujinamos montažinės, kameros, studija, netgi drabužiai, padaugėjo naujų jaunų žmonių. Išsiplėtė ir atsinaujino LRT.lt portalas, kuriame pradžioje dirbau. Svarsčiau, ar pataikiau ateiti tokiu metu, kai sparčiai vyko pokyčiai ir buvo diegiamos naujovės, ar LRT visada taip keičiasi. – Esate sakiusi, kad norint pasiekti profesinių tikslų, žinoma, reikėjo sėkmės, tačiau, kad ji ateitų, teko įdėti daug darbo. Kas pareikalauja daugiausiai pastangų siekiant tikslo? – Karjera susideda iš daugybės dalykų, tarp jų – pasiruošimo, žinių, tobulėjimo. Tai nėra tik valanda, kai pasirodau eteryje ir pristatau žinias. Kartais pagalvoju – man pasisekė, nereikėjo emigruoti. Kita vertus, kai kas nors kitas pasako: „Tau pasisekė“, pamąstau – juk niekas parduotuvėje nepriėjo su pasiūlymu tapti žinių vedėja. Dirbau labai daug ir tikrai stengiausi. Kartais paskaitau žmonių komentarų, kad turbūt dėl to, jog graži, jai lengviau, atlaidžiau žiūri. Kitas komentaras – ji turbūt kažkieno dukra. Dėl šio komentaro smaginasi tėvai, sakydami, kad jie gyvendami Marijampolėje visus pareguliuoja. Dažnai sakoma, kad Lietuvoje viskas vyksta per pažįstamus, bet iš tiesų bent jau tarp savo aplinkinių nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam karjeros siekti padeda tėtis ar mama. Visi kabinasi savo jėgomis. – Ne taip seniai LRT „Facebooke“ buvo galima pamatyti nuotraukas, kuriose užfiksuotas Jūsų vizualus panašumas su legendine diktore G. Bigelyte. Ar jį pastebėjote? – Pirmos, kurios tai pastebėjo, buvo grimuotojos, kurios šukavo plaukus į kuodą: „O Dieve, – Gražina.“ Paskui iš šalies pradėjau girdėti tokius pastebėjimus, bet netikėjau, kad tai tiesa. Tuomet buvo sudėtos panašios mūsų nuotraukos ir pasirodė, kad gal išties kažkokių vizualių panašumų yra. Žinoma, malonu, kad palygina su G. Bigelyte. Sunku vertinti, ar ir charakteriu esame panašios, kadangi diktorės nesu sutikusi. Labai norėčiau būti į ją panaši, ji – LRT legenda. – Ar Ugnė Galadauskaitė, kurią žiūrovai mato televizijoje, skiriasi nuo merginos, kokia esate užvėrusi darbo duris? – Mano charakteris toks, kad mėgstu būti tarp žmonių, bendrauti. Tokia esu darbe ir gyvenime. Natūralu, kad per žinias esu rimtesnė, labiau susikaupusi. Tačiau jeigu vyksta tiesioginiai pokalbiai laisva ir linksma tema, esu tokia, kokia esu – sukuosi kaip vijurkas, nebijau pajuokauti. – Balandžio 1-osios proga LRT skelbė linksmus kadrus, nutikusius tiesioginio eterio metu, kuriuose tai žodis užstringa, tai kiti dalykai, kurių žiūrovas neturi pamatyti, nutinka. Kokių nutikimų yra buvę Jums? – Juokingiausias įvykis – pokalbis su kinologu. Žmogus, matyt, neužfiksavo, kad vyksta tiesioginis eteris. Aš užduodu klausimą, operatorius iš pradžių filmuoja mane, paskui pašnekovą, o tada atsuka kamerą į dresuojamą šunį. Pašnekovas tuo metu nutyla ir sako: „Po velniais, rodote mane ar šunį?“ Aš atsakiau: „Oi, žinokite, čia tiesioginis eteris, spėsime parodyti ir jus, ir šunį.“ Tada žmogus pradėjo kalbėti toliau, bet, kaip jutau, jis nesuprato, kas buvo ir kur problema. Dar viena mano baimė būdavo, kad, jei pašnekovą kalbinsiu centre, į kadrą įbėgs amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas. Sykį vaikščiodama mieste per Kaziuko mugę atsitiktinai sutikau kolegą Arną [žurnalistą Arną Mazėtį – aut. past.], kuris rengė tiesioginį reportažą laidai „Laba diena, Lietuva“. Vaikščiodamas su mikrofonu jis ieškojo pašnekovų, kai staiga priėjo kunigaikštis Vildaugas, sakydamas, kad jis gali viską papasakoti. Žinoma, vėliau panaši situacija nutiko ir man. Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai. Svarbiausia nesusinervinti, kad reportažas vyksta ne pagal planą, tuomet ir žiūrovui, ir pačiai linksma. – Kokios darbo minutės Jus iki šiol jaudina? – Tai įvyko 2010-aisiais, tais metais, kai pradėjau dirbti. Darydavau tik reportažus, dar nebuvau susidūrusi su darbu tiesioginiame eteryje. Pamenu, vyko savivaldybių rinkimai ir mano vadovas paprašė nuvažiuoti padaryti tiesioginių „pasijungimų“ į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Užduotį išgirdau likus trims dienoms iki rinkimų ir visą tą laiką man buvo negera ir baisu – nemoku apsakyti, kaip bijojau. Galvojau – čia rinkimų laida, kurią žiūrės visi, ir vis kartojau – tik nesusimauk, tik nesusimauk. Tuo metu buvau trečio kurso studentė. Pamenu, iš Saulėtekio bendrabučio važiuoju troleibusu į LRT, žiūriu į žmones ir galvoju: visiems dabar ramus sekmadienio vakaras, o aš baigiu numirti iš baimės. Per tiesiogines transliacijas turime ausinę. Žinoma, tokią ausinę turėjau ir aš, paklausiau, kaip geriau padaryti – pasigarsinti ją ar patylinti? Ko

R. Karbauskis į  koaliciją konservatorių nekvies…

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Apie tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai anksčiau ar vėliau teks išsiaiškinti ir apsispręsti, kas yra jų tikrasis lyderis - premjeras Saulius Skvernelis ar partijos pirmininkas ir Seimo frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis - kalbos prasidėjo iškart po rinkimų. Pamažu tai tampa tikrove, nes dviejų lyderių nuomonių skirtumai tarsi dalija ir Seimo frakciją į dvi dalis. Negana to, toli gražu ne visiems frakcijos nariams priimtini premjero pokalbiai su konservatorių partijos pirmininku, esą šis tik ir laukia, kad kas nors suskaldys partiją ir sužlugdys koaliciją su socialdemokratais. Apie tai pokalbis laidoje „Savaitė“ su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku Ramūnu Karbauskiu. – Ar sutinkate su savo frakcijos narių, politikos apžvalgininkų, kai kurių politikų, dabar jau ir prezidentės nuomone, kad vis dėlto yra lyderystės problema jūsų frakcijoje? R. Karbauskis: Nesutinku. Tiesiog gal prezidentei reikėtų paaiškinti, komentare ji šneka, kad atsakomybė tenka visiems. Ji šnekėjo apie tris lyderius - Seimo pirmininką, frakcijos vadovą ir vyriausybės vadovą. – Ne, ji sakė, kad jau nemalonu žiūrėti į tai, kokia retorika yra viešoje erdvėje, o rinkėjai tuo metu nori darbų. Be abejonių. Aš manau, kad mes sutarėme dėl to, kad reikia darbus padaryti kuo skubiau. Ir šiuo atveju galiu užtikrinti, kad jie bus padaryti. O dėl vienokių ar kitokių abejonių, manau, kad jas kurstė tie žmonės, kurie visaip ieško būdų mus suskaldyti. – Kas tie „tie“, kurie taip svajoja? Pasak jūsų frakcijos nario P. Urbšio, tai yra konservatoriai? Taip, Gabrielius Landsbergis labai daug stengiasi - ir „Facebook“, ir savo pareiškimais - daryti, sakyčiau, dirbtinę įtampą ir kurti situaciją, kai jis tikisi, jog aš kažkaip reaguosiu į tuos jo pareiškimus. O aš niekaip nereaguosiu. – Premjeras neskelbdamas ima ir priima G. Landsbergį vyriausybėje, ir jie vis pasišneka. Galiu pakomentuoti. Tie susitikimai premjero, nors ir neskelbti, su G. Landsbergiu, jie vis dėlto nėra slapti. Jie vyksta oficialiai, G. Landsbergis eina per pagrindines duris, jis išeina per jas. – Bet oficialiai darbotvarkėse nebūna. Negaliu paaiškinti šito, kodėl nėra darbotvarkėse. Aš žinau apie tuos susitikimus, aš žinau apie klausimus, kuriais šnekama, mes iš tikrųjų bendraujame, nėra taip, kad jie slapti nuo mūsų. – Kažkaip kai klausai jūsų, visada viskas labai gerai būna, bet, kai prabyla jūsų frakcijos nariai, kaip ir ne viskas gerai: ir jau minėtas P. Urbšys, ir premjeras yra užsiminęs, kad jam ne viskas patinka ir kad rinkimų pažadai galbūt nebus įgyvendinti. Žinote, sakoma, galva nežino, kuo gyvena ir minta masės, gal nuo jūsų ką nors slepia? Aš tik pasakysiu, iš kur gimsta interpretacijos. Interpretacijos atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, komentuojamas balsavimas arba parašų rinkimas dėl trijų lotynų alfabeto raidžių pavardėse. Tai klausimas, kur mes iš anksto sutarę, kad jis nebus privalomas visiems, yra laisvas balsavimas, ir, jeigu kažkas pasirašo už vieną sprendimą ar už kitą, tai yra normalus procesas. Bet tie, kas nežino šito fakto, interpretuoja, kad tie parašai reiškia skilimą. Tai yra nesąmonė. – Jūs kaip balsuosite – kaip premjeras nori ar atvirkščiai? Mes rinkome parašus, kad tos trys raidės būtų galimos rašyti antrame puslapyje, kaip yra Latvijoje. Tam yra surinkta beveik 70 tūkst. parašų. – Tai jūs balsuosite ne už tą, kurį teikia premjeras su A. Kubiliumi? Bet čia ir jūs turite suprasti, ir visuomenė turi suprasti, čia nėra ginčas, tai yra skirtingi požiūriai, tai yra vertybinis klausimas, kuris nė kiek neskaldo mūsų frakcijos, nė kiek neskaldo mūsų koalicijos. – Gerai, tai tada dar pakalbėkime apie emigraciją ir demografiją. Jūs norite nacionalinio susitarimo, o premjeras sako, kad nereikia jokio susitarimo, viskas yra vyriausybės programoje, balsavote už vyriausybės programą - viskas ten sudėta. Tai bus tas nacionalinis susitarimas, jūs vis tiek jį inicijuosite? Mes tiesiog kalbame, kad visuomenė mažai žino apie tuos tikslus ir darbus, kuriuos įrašėme vyriausybės priemonių plane. Vienas iš dalykų, kuris galėtų įtraukti visuomenę, yra nacionalinis susitarimas. Ne partijų, noriu pabrėžti, o bendras, kuriame dalyvautų visuomeninės organizacijos. Tie komentarai buvo galbūt premjero dėl to, kad tiesiog viskas vyko labai greitai, čia galima prisiimti atsakomybę, kad labai greitai, ir premjeras iškart nesuprato, kad čia ne partijų susitarimas. – Jis jau dabar sutinka, norite pasakyti, premjeras sutinka? Aš nežinau, su kuo sutinka premjeras, jis atsakys į tą klausimą pats. Aš tik noriu pasakyti, kad mūsų tikslas yra padėti vyriausybei šiuo atveju taip pat. Ir nėra jokio tikslo kažkaip abejoti, nes tai mūsų pačių programa, tai mūsų pačių formuota vyriausybė. – Klausykite, gal jūs nesusitariate tarpusavyje, prastai komunikuojate, jeigu sakote, kad premjeras kažko galėjo nežinoti, dabar jūs sakote, kad nežinote, ar jis jau pritaria? Ne. Manau, kad čia yra smulkmena. Galbūt jūs teisi esate. Jeigu mes būtume turėję šiek tiek daugiau laiko, vieną dieną plius, tai tokio komentaro tiesiog nebūtų buvę, nes tada jis būtų informuotas, ir tada būtų visai kita reakcija. – Labai daug chaoso jūsų toje veikloje. Jūs sakėte: turime daug nuveikti, mūsų laukia dideli darbai. O prasidėjo viskas nuo tautinio kostiumo, bet ta idėja žlugo, nuo jūsų skandalo su jūsų globotine, eikime toliau - ir vėl daug nesusikalbėjimo. Ar ne per daug yra tokio chaoso ir nėra konkrečių darbų? Aš noriu pasakyti viena, jeigu kas nors tikėjosi kompleksinių sprendimų įvairiomis temomis - ir farmacijos, ir alkoholio, ir kitais klausimais, mokesčių reformos per 100 dienų, tai, tikriausiai, būtų naivu manyti. Mes ne konservatoriai, naktimis nedirbame ir nepriiminėjame sprendimų visiškai neskaičiuodami. – Ar jūs turite vis dėlto viziją, kaip jūs norite, kad Lietuva atrodytų artimiausiu metu? Yra pateikiamas paketas įstatymų ir bus artimiausiu metu pateikiama dar papildomai dėl farmacijos. Daromi sprendimai, kurie turėtų gerokai sumažinti vaistų kainas vaistinėse. Šiuo atveju šnekama ir apie tai, kad nereceptinius vaistus bus galima įsigyti ir parduotuvėse bei mažinti jų kainas. Aš tikiuosi efekto - maždaug 30 proc. turėtų mažėti vaistų kainos. – Ir čia kada jūs norite tą pasiekti? Aš manau, kad žmonės tą pajus per artimiausius du mėnesius. Toliau mes galime šnekėti - alkoholio kontrolės klausimai. Paketas yra vyriausybėje, man atrodo, artimiausią trečiadienį tą paketą vyriausybė tvirtins. Ir mes jį gausime po Velykų. – Švietimas toli? Švietimas labai netoli. Šnekant apie aukštojo mokslo reformą, tai mes turėtume gauti vyriausybės planą šio mėnesio pabaigoje. Jokio prieštaravimo nėra niekam, nes nėra plano. – Bet yra Švietimo komiteto sprendimas leisti susijungti LEU ir VDU, jis sustabdytas kol kas? Švietimo komitetas priėmė sprendimą, kuris nieko nereiškia, nes jis nėra Seimo sprendimas. – Premjerą nemenkai suerzino šitas sprendimas ir jis ganėtinai piktai pasisakė, nors jūs sakote, kad viskas čia gerai. Na, galėjo komitetas to sprendimo ir nedaryti bei palaukti, bet aš nematau čia jokios didelės problemos. O kad premjeras taip sureagavo, tai jo teisė taip reaguoti. – Ar jūs įsivaizduojate, kad galėtų koalicijoje atsidurti konservatoriai? Aš tokios minties neleidžiu sau, nes ateinančius 3,5 metų dirbsime su socialdemokratais vienoje koalicijoje. – Ačiū jums, už šitą pokalbį ir už visus jūsų atsakymus.

Liudas Mažylis : atrastas Vasario 16-osios aktas rašytas J. Šaulio ranka

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Didvyriu jis tapo per kelias minutes – kai viešoje erdvėje buvo pranešta, kad būtent šis žmogus Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve atrado Vasario 16-osios aktą. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis bijojo, kad apie radinį nebūtų paskelbta balandžio 1-ąją, nes visiems būtų galėję pasirodyti, jog tai – pokštas. Naujiena paskelbta kovo 29-ąją – dieną, kai Lietuva minėjo 13 įstojimo į NATO metines. Jis taip pat išsiaiškino, kad rastą Aktą rašė signataras Jurgis Šaulys. URM nuotr. – Ar tai reiškia, kad, vykdamas į Berlyną prieš balandžio 1-ąją, jūs buvote įsitikinęs, kad rasite Aktą, kad jus taip gąsdino šita diena? – Žinote, jeigu sąžiningai, niekas nežinojo, jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje, kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos. Laimingu atveju, su visų 20 signatarų parašais. – Bet kažkas vis dėlto nukreipė jus į tą URM archyvą? Kaip viskas prasidėjo? – Nukreipė. Prasidėjo viskas labai paprastai. Sausio 24 dieną pagaliau apsisprendžiau, kad reikia eiti pagal vokiškąją trajektoriją. Paprasčiausiai užsiregistravau sistemoje „Das Bundesarchiv“. Parašiau labai trumpa žinute, koks laikotarpis ir kokie dokumentai mane domintų. Angelas, o vokiškai jo pavardė yra Engel – archyvo darbuotojas (matyt, dabar tokia jau vokiška tvarka yra) ne tik pasakė man, kad registruoja, jis tiesiog nurodė man konkretų kelią. Ir dar įsakmiai nurodė, kad egzistuoja ir URM – politinis – archyvas. Gaila, bet jų, „Das Bundesarchiv“, tam antrajam archyve neregistruoja interesantų, nurodė kontaktą, kuriuo reikėtų kreiptis jau į patį archyvą. Parašiau ir ten. Kadangi mano komandiruotės resursai, kaip suprantate, buvo riboti, aš pirmadieniui užsiregistravau tiesiai iš autobuso į „Das Bundesarchiv“, o trečiadieniui – į tą politinį [archyvą]. Archyvo darbuotoja, pavarde Vilkė – tai reiškia, kad ji gerai saugo, bet kartu su saugojimu ji atsiuntė man 118 puslapių bylų sąrašų, kuriose būtų tikslinga ieškoti. Darbas likęs tikrai nebuvo lengvas, bet jis buvo greitas. Man atnešė krūveles mikrofilmų. Pirmiausia prieš akis iššoko... Žinote, aš ilgus mėnesius akis pratinau prie tų 20 autografų, mano akys mintinai atpažintų kiekvieno parašo konfigūraciją... Emocijų ir adrenalino iš tikrųjų buvo nedaug, nes gana greitai prieš akis iššoko strategiškai svarbus Lietuvai dokumentas – Gruodžio 11-osios aktas su 19 signatarų parašais. Bet viena yra šitas Vasario 16-osios aktas, ką aš sau užsirašiau kaip „bingo“, o kita – visas pilnas kontekstas, kurio, sąžiningai kalbant, mūsų nėra pilnai išnagrinėtas. Tai reikės daryti. – Vos jūs atradote, iškart pasigirdo daug skeptikų balsų, kad jūs atradote tą vokiškąjį variantą, Vokietijai adresuotą, bet... – ... bet buvo du. Vokietijai adresuoti buvo du, jie guli šalia vienas kito. – Vienas – lietuvių kalba, kitas – vokiečių. Bet dar yra kalbama, kad galėjo būti, kad vieną egzempliorių turėjo pats dr. J. Basanavičius, kitą – P. Klimas. Tai jau 4 suskaičiuoju. Yra tokių kurie sako, kad dar galėjo būti išsiųsti, tarkime, Britanijai, Rusijai. Ką jūs manote apie tai? Kiek tų egzempliorių, jūsų manymu, galėtų būti? – Viskas, kas pasakyta, galėjo būti. Tikimybė, kad taip ir buvo. Kas šiandien yra įvykę, tai, manau, du dalykai. Dabar yra aišku, kad tikrai atkrenta nulinė versija. Visam laikui. Ir iš karto visiškai aišku, kad Akto egzempliorių su 20 parašų tikrai yra daugiau negu 1, nes matom 2. O toliau galime vieną po kito nagrinėti tas trajektorijas, kurias jūs čia paminėjote. Mano nuomone, galėjo būti vienas egzempliorius (kodėl apie tai šnekama?) įteiktas dr. J. Basanavičiui, kad jis jį kažkur paslėptų. Ir tada, tas trečiasis, turbūt taip pat yra visų pasirašytas. Jūs kalbate apie P. Klimo variantą. Mano spėjimas, tikrai ne istoriko, bet galėtų taip būti, kad tai yra mašinraštinis lietuviškas variantas, jis galėjo būti skubomis parašytas, ir, taip išeitų, galbūt taip pat pasirašytas. Kas dar tikrai [aišku]: karinei valdžiai Kaune (istorinis faktas) buvo vežamas, Reichstago deputatui M. Erzbergeriui buvo vežamas, tai atsirado vokiečių spaudoje. Angliškoji ir rusiškoji trajektorija. Dėl angliškos trajektorijos, tai buvo laikotarpis per dešimtmečius po II pasaulinio karo, kai šitie archyvai pokariu pateko į Didžiąją Britaniją, jos archyvų žinion. Vėliau atidavė atgal vokiečiams. Taip patyrinėję galime daryti išvadą, kad Vasario 16-osios aktas yra pabuvojęs už Lamanšo. Reikia patyrinėti ir patvirtinti papildomai. Va, jums ir angliškas pėdsakas. Dėl rusiškosios versijos buvo taip, kad Lietuvos Taryba 1918 m. sausį priiminėjo aktą, kuris buvo adresuotas specialiai Rusijos valdžiai. Štai vėlgi, koks jo buvo likimas? Mano supratimu, jis turbūt nebuvo rusų kalba. Apžvelginėdamas lietuviškuosius tyrimus, radau S. Vaitiekūno (deja, prieš kelis mėnesius mirusio buvusio Klaipėdos universiteto rektoriaus) knygą apie S. Narutavičių. Ir ten išsakyta prielaida, kad S. Narutavičius galėjo turėti rusišką mašinėlę Vilniuje. Galbūt persispausdino? Galbūt su parašais, galbūt be parašų? Tyrinėtinas variantas, man pasirodė, kad jis nėra grįstas dokumentais. Gal iš to kyla, kad galėjo egzistuoti rusiškasis variantas. Kodėl dar galėjo prikibti tas terminas „rusiškasis“? Yra labai didelė tikimybė, kai mes šnekam apie tą mašinraštinį variantą, kuris [yra] visuose vadovėliuose, sakykime, P. Klimo, tai jo likimas 1940 metais galėjo būti Rytų kryptimi, ir ten jis galėjo žūti visai, o gal ir išlikti. – Kai pasirodė šitas egzempliorius, kai jūs jį atradote, Lietuvoje atsirado daugybė versijų, kas jį rašė: vieni žinovo žvilgsniu žiūrėjo ir sakė, kad J. Basanavičius rašė, kiti – P. Klimas, dar, atrado, socialdemokratai sakė, kad čia greičiausiai socialdemokratas S. Kairys jį rašė. Ar jūs svarstėte, kieno ranka galėtų būti parašytas? – Jūsų klausimas mane labai nuliūdino, nes jis man priminė, kad ne visada atliekam namų darbus. Tai aš užsirašiau „namų darbas – kieno ranka“. Per kelias valandas išsiaiškinau, kad tai – signataro J. Šaulio ranka rašytas Aktas. – Kaip jūs manote, ar jis turėtų būti Lietuvoje, ar jis galėtų būti, kaip sako kai kurie istorikai, tik eksponuojamas Lietuvoje, o pastoviai būti Vokietijos archyve? – Turėtume vis dėlto pripažinti – tai yra Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentas, kurio adresatas buvo Vokietija. Tai yra Vokietijos nacionalinis turtas. [Atsirasti] bet kokiam palankumui ir suvokimui, kad tai mums svarbu, kaip Lietuvai, turi būti politinė valia. – Ar iš pačių aukščiausių valstybės pareigūnų kas nors asmeniškai paskambino jums, pasakė „ačiū“, pasveikino jus? – Tai... 3 dieną iš ryto. – Po atradimo trečią dieną? – Balandžio 3 dieną. – A, tai čia pirmadienį? Tikitės sulaukti pasveikinimo ir padėkos? Iš ko? – Jeigu prezidentė pasikvietė tai jau yra pripažinimas. – Jūs gavote pakvietimą atvykti į prezidentūrą pirmadienį. Skambino kažkas iš prezidentės aplinkos, bet nei pati prezidentė, nei Seimo pirmininkas, ar premjeras, ar koks nors ministras neskambino, nesveikino? – Tikrai negaliu pasakyti, kad neskambino. Aš galėjau pasiklysti tarp daugelio dešimčių skambučių. – Na, matyt, būtų pakartoję, jei iš tiesų būtų skambinę. Na, ką gi, o kol kas iš to, ką jūs pasakėte, mes turime būti dėkingi jums ir Vilkei su Angelu, kurie Vokietijoje padėjo jums surasti [Aktą]? – Na, žinote, tai yra simbolika, ji nežinia iš kur. Be angelų čia nebuvo galima apsieiti. – Labai ačiū, pone profesoriau, jums....

,,DOJUS agro“ Lietuvos kaime sukūrė stebuklą

Karolis Didžiulis www.verslaspolitika.lt UAB „DOJUS agro“ – didžiausia vakarietiškos žemės ūkio technikos tiekėja Lietuvoje bei rinkos lyderė daugelyje pagrindinių mašinų kategorijų. Tai lietuviško kapitalo įmonė, jau 25 metus sėkmingai dirbanti žemės ūkio sektoriuje. Pagrindinė veikla – žemės ūkio bei vejų priežiūros technikos, atsarginių dalių prekyba ir techninis aptarnavimas. Stipriai vystomos sritys – naudotos technikos pardavimai bei technikos nuoma. Pagrindiniai atstovaujami prekės ženklai: „John Deere“, „KUHN“, „Koeckerling“ bei „Western Fabrication“. „Plimsoll“ pateiktais duomenimis, įmonė užima 98-ąją vietą pasaulyje iš 322 didžiausių žemės ūkio technikos pardavėjų. Pasak didžiausiam pasaulyje žemės ūkio technikos gamintojui „Deere&Co“ atstovaujančios bendrovės „DOJUS agro“ įkūrėjo Prano Dailidės, stiprus žemės ūkis – išskirtinė Lietuvos savybė. 2017-ieji metai įmonei taip pat išskirtiniai, nes sukanka 20 metų, kai bendrovė atstovauja didžiausiam žemės ūkio technikos gamintojui pasaulyje – „John Deere“. Reikšmingiausi pokyčiai įvyko būtent 1997 metais, kai „DOJUS agro“ tapo didžiausio pasaulyje žemės ūkio technikos gamintojo „John Deere“ atstovu Lietuvoje. Per 20 metų parduota daugiau kaip 4 tūkst. traktorių, virš 1000 kombainų, beveik 200 savaeigių pašarų smulkintuvų, daugybė ki¬tokios savaeigės ar prikabinamos technikos, o per visus veiklos metus parduota apie 6100 įvairių „John Deere“ mašinų. Netrukus atstovaujamų žemės ūkio technikos gamintojų gretas papildė garsi Prancūzijos įmonė „KUHN“, o vėliau ir kiti prekiniai ženklai. 2004 m. Kauno rajone pradėjo veikti naujas bendrovės prekybos ir aptarnavimo centras. Tai vienas didžiausių ir moderniausių tokios paskirties centrų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Pagrindinis tikslas – įsitvirtinti ir sėkmingai dirbti tose rinkose, kurias šiandien turi. Pagal techninės priežiūros tinklo plėtrą „DOJUS agro“ neatsilieka nuo kitų „John Deere“ partnerių Europos šalyse, kai kam jau tapo ir pavyzdžiu. Atsakomybė didelė – jau pats „John Deere“ vardas siejasi su aukšta technikos kokybe, patikimumu, valdymo kokybe. Tačiau parduoti naują traktorių – tik pusė darbo. Kita pusė – garantuoti kliento ramybę ir pasitikėjimą, kad technika nestovės, kai ateis metas jai išvažiuoti į laukus. Pasitelkiant pažangiausias technologijas, kasmet šioje srityje ieškoma naujų sprendimų, kad paslaugos būtų atliekamos dar greičiau ir kokybiškiau. „John Deere“ vadovai Lietuvą apibūdino kaip vieną iš didžiausią pažangą padariusių šalių, o žemės ūkį – kaip vieną iš perspektyviausių verslų. Laikas parodė, kad žemės ūkis sugebėjo atlaikyti krizę. Kas yra moderniausia ir naujausia kitose pasaulio šalyse, visa tai turi ir Lietuvos ūkininkas. 2014 metais „DOJUS agro“ Lietuvos rinkai pristatė išmanaus ūkininkavimo strategiją „John Deere FarmSight“. Ji apima paslaugas, kurios suteikia galimybę į įprastą ūkininkavimo veiklą pažvelgti iš gaminamos produkcijos savikainos mažinimo pusės. Už „John Deere FarmSight“ paslaugas bei jų tiekimą į Lietuvos žemės ūkio sektorių, „DOJUS agro“ 2016 metais gavo Verslo konfederacijos apdovanojimą „Metų prekybos sprendimas 2016“. Tai tik parodo, kokios svarbios yra inovacijos ir kaip sparčiai jos plinta Lietuvos žemės ūkio sektoriuje. ,,DOJUS agro“ rinkai tiekia ne tik kokybiškas žemės ūkio mašinas, tačiau ir investuoja į savo serviso komandos plėtrą bei profesionalumą. Šiuo metu tai bene didžiausią serviso profesionalų komandą visoje Lietuvoje turinti įmonė. Ją sudaro 70 specialistų, kiekvieną dieną aptarnaujančių Lietuvos žemdirbių mašinų parką. Pradėjusi veiklą 1992 m. Lietuvoje, Šakių rajone, įmonė gana sparčiai plėtėsi ir šiuo metu visos Lietuvos ūkius aptarnauja savo prekybos ir techninės priežiūros centruose Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Šakiuose, o artimiausioje ateityje planuojamas nau¬jo filialo atidarymas Klaipėdoje. Plėtra vyko ne tik Lietuvoje – per 25 gyvavimo metus buvo atidarytos dukterinės kompanijos Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, Latvijoje. 1999 metais bendrovė įžengė į Baltarusijos rinką, 2002 metais „DOJUS“ įmonių grupę papildė kaimyninėje šalyje įkurta bendrovė „DOJUS Latvija“. Pastaruosius dešimt metų bendrovė „DOJUS agro“ neužleidžia rinkos lyderių pozicijų, užimdama daugiau kaip pusę traktorių, savaeigių pašarų smulkintuvų rinkos. Dabar ūkininkai domisi ir naudojasi pažangiomis technologijomis, siekdami kiek įmanoma labiau padidinti ūkių produktyvumą. Todėl „DOJUS agro“ bendrovės specialistai visada turi būti pasiruošę jiems padėti siekti tokių tikslų. Sukurti visą tinklą, užtikrinti atsarginių detalių tiekimą, remontą reikalauja ne tik laiko, noro, bet ir materialinės bazės kūrimo, sistemingo darbo. Žemės ūkis labai smarkiai modernėja, anksčiau technologijos keisdavosi kas trejus–ketverius metus, dabar atskiri gamintojai per vienerius metus sugeba įdiegti revoliucinius sprendimus. Pažangus ūkininkas, kuris nori konkuruoti Europoje, negali pirkti atsilikusių ir šiuolaikinės rinkos neatitinkančių produktų. Konkurencija yra labai stipri ir pardavėjas turi įrodyti, kad jo pro¬duktas yra geriausias. Technikos nupirkimas ir jos ,,parvarymas“ į kiemą dar nieko nereiškia, jei neturėsi, kas ją paskui prižiūrės. ,,DOJUS agro“ yra vieni iš rinkos lyderių. Kartu su pardavimu sugebama plėtoti ir materialinę bei žmogiškųjų resursų bazę, investuojama į serviso tinklą. Tapti lyderiu nėra labai sunku, sudėtingiau yra išlaikyti lyderio pozicijas. Technikos patikimumas, komfortas yra labai reikšmingi, lemiantys ūkininkų pasirinkimą. Žemės ūkio technikos gamintojų sprendimai šiuo metu yra kai kuriais atvejais pažangesni už lengvųjų automobilių gamintojų sprendimus. Kelią skinasi tikslioji žemdirbystė, žmogaus poveikis technikai mažėja. ,,John Deere“ pirmoji atvėrė langą į tiksliųjų žemdirbystės technologijų pasaulį, suteikė galimybę kuo efektyviau naudoti techniką ir kontroliuoti sąnaudas. Pagal naują įmonės „John Deere“ strategiją „FarmSight“ tiksliųjų technologijų įranga tampa standartiniu elementu, integruojamu į naujos kar¬tos techniką. „DOJUS agro“ sėkmingą veiklą vykdo kelis dešimtmečius. Įmonės įkūrėjas Pranas Dailidė džiaugiasi, kad ne tik verslas sėkmingai plėtojasi, tačiau ir sūnus Donatas, pabaigęs INSEAD verslo mokyklą Singapūre, o Prancūzijoje - vadovų magistratūros studijas (MBA), grįžo į Lietuvą ir sėkmingai darbuojasi  bendrovėje, vadovauja ,,DOJUS" įmonių grupei.  Tai liudija, kad Lietuvos žemės ūkio verslas yra perspektyvus, nes prie jo kūrimo prisideda iš tikrųjų  išsilavinę žmonės. ...

Kas Seime laimės mūšį dėl miškų valdymo pertvarkos?

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Kas Seime laimės mūšį dėl miškų valdymo pertvarkos? Kaip pastebi Seimo senbuviai, nuo 2004 m. kiekvienos kadencijos Seimas savo darbą pradeda nuo Miškų įstatymo pataisų. Ir kiekvieną kartą dėl jų parlamentarai stoja į mūšį – vieni būna už tai, kad miškų valdymą reikėtų pertvarkyti, kiti – palikti dar nuo nepriklausomybės atkūrimo veikiančias 42 urėdijas. Dabartinėje valdančiojoje daugumoje ir opozicijoje taip pat nėra sutarimo, ar reikia ir kaip pertvarkyti miškų valdymą. Valdantieji „valstiečiai“ laiko kone savo garbės reikalu panaikinti dabartines urėdijas, nors Miškų įstatymo pataisos nenumatytos nei koalicijos su socialdemokratais sutartyje, nei vyriausybės programoje. Balandžio pradžioje Miškų įstatymo pataisos bus svarstomos antrą kartą. Kaip LRT.lt sakė Seimo pirmoji vicepirmininkė „valstiečių“ atstovė Rima Baškienė, valdančiosios koalicijos sutartyje nėra numatyti su miškų pertvarka ar kitomis sritimis susijusių įstatymų projektai. Joje apibrėžti tik bendrieji valdymo principai ir kaip partijos pasidalija valdžios postus. Atskirosios nuomonės, kurių, kaip buvo planuota prieš koalicinės sutarties pasirašymą, galėtų laikytis „valstiečiai“ ir socialdemokratai, numatytos šeimos politikos ir vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis klausimais. Šios atskirosios nuomonės surašytos priede prie koalicinės sutarties. Apie miškų pertvarką, pasak R. Baškienės, tame priede nekalbama. Panašiai, bendraudamas su LRT.lt, kalbėjo ir socialdemokratas Juozas Olekas, pastaruoju metu daug bendraujantis su miškininkų bendruomene ir urėdais: „Nei vyriausybės programoje, nei koalicinėje sutartyje miškų pertvarka nenumatyta“. Vyriausybė planuoja įgyvendinti darnią miškų politiką „Miškai (...) yra valstybės ir tautos turtas su formaliąja nuosavybės įvairove. Dėl šių priežasčių atskiri visuomenės sluoksniai skirtingai mato miškų vertę ir naudojimo tikslingumą. Lietuvos miškų ūkio daugiafunkciškumas istoriškai buvo sėkmingos ir darnios miškininkystės pavyzdys daugeliui šalių. Deja, pastaruoju metu ryškėja tendencija mišką vertinti tik kaip medienos išteklių, pamirštant kitas miško funkcijas: rekreacinę, buveinių, miško gėrybių. Todėl sieksime sprendimo suderinant ekonominius interesus, teisę į nuosavybę ir gamtosauginius, kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus“, – nurodyta Sauliaus Skvernelio vyriausybės programoje. Apie tai, kad miškų valdymą planuojama pertvarkyti taip, kad atsirastų viena valstybinė įmonė su 25 jai pavaldžiais padaliniais.  vietoj dabar Miškų įstatyme numatytų 42 urėdijų, vyriausybės programoje neužsimenama. Joje įsipareigota nuosekliai vykdyti tvarią ir subalansuotą miškų ūkio politiką, vienodą dėmesį, skiriant ekologinių, ekonominių ir socialinių miškų funkcijų užtikrinimui ir suderinamumui, o „miškus vertinti kaip valstybės turtą ir išteklių, kuris privalo būti nuolat gausinamas ir racionaliai naudojamas“. Ministrų kabineto programoje taip pat minima, kad bus tobulinama miškininkystę ir miškotvarką reglamentuojanti teisinė bazė: „Svarbiausiais darbais šioje srityje laikome miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos institucinės struktūros, funkcijų ir apimties, ekonominio bei aplinkosauginio veiklos reguliavimo peržiūrą, administracinės naštos mažinimą, aiškų atskirų įstaigų kompetencijos ribų apibrėžimą, dubliuojančių funkcijų ir veiklų miškų sistemoje panaikinimą, miškų politikos, aplinkosauginių ir gamybinių funkcijų atskyrimą (...). Sieksime išsaugoti ir skatinti kurti darbo vietas miškininkystėje ir medienos pramonėje (...). Sieksime, kad valstybinės reikšmės miškai būtų naudojami tik tiek, kiek yra reikalinga vietinei medienos pramonei. Dėl valstybinių miškų naudojimo būdo ir apimties svarus žodis turi tekti savivaldybėms ir bendruomenėms, kurių gyvenamojoje aplinkoje yra konkretūs miškai (...)“. Apie tai, kad miškų valdymą planuojama pertvarkyti taip, kad atsirastų viena valstybinė įmonė su 25 jai pavaldžiais padaliniais vietoj dabar Miškų įstatyme numatytų 42 urėdijų, vyriausybės programoje neužsimenama. Ministras savo nuomonės nekeičia Kai prieš kelias savaites Seime aplinkos ministras K. Navickas bandė pristatyti Miškų įstatymo pataisas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Remigijus Žemaitaitis ir „žaliųjų“ atstovas Linas Balsys jį nutraukė, reikalaudami padaryti pertrauką. Taip ir atsitiko, tačiau įstatymo pakeitimai Seime buvo užregistruoti. „Per tą laiką niekas nepasikeitė ir tebesilaikau nuostatos, kad turėtų būti įkurta viena valstybės įmonė, kuri valdytų miškus. Kiek ji turės padalinių, nustatys Aplinkos ministerija. Buvo pažadėta, kad bus 25 padaliniai. To pažado ir laikysiuosi“, – sakė LRT.lt K. Navickas. Ministras patikino, kad miškų reformos reikia imtis pirmiausia dėl to, kad būtų užtikrinti Lietuvos visuomenės poreikiai, o ne kad būtų atleidžiami iš darbo miškų ūkyje dirbantys žmonės. Miškininkų ir urėdų priekaištus, esą reforma pareikalaus iš darbo atleisti ne 400, kaip buvo skelbta anksčiau, o galbūt net kelis tūkstančius miškuose ir juos aptarnaujančiose įmonėse dirbančių žmonių, K. Navickas laiko nepagrįstais: „Esame dabartinės miškų valdymo sistemos įkaitai. Jei jie (miškininkai ir urėdai – LRT.lt) žino, kaip galima būtų iš darbo atleisti daugiau žmonių, tai mes jų pasiūlymais mielai pasinaudotume. Kita vertus, reformos reikia ne tam, kad iš darbo būtų atleista 400 žmonių, o tam, kad trys milijonai Lietuvos gyventojų iš miškų gautų didesnę pridėtinę vertę“. Ministras tvirtino, kad, įsteigus valstybinę įmonę, kuri valdytų visą šalies miškų ūkį, pelnas kiekvienais metais būtų 13 mln. eurų didesnis. Socialdemokratai teiks pasiūlymus Valdančiajai daugumai priklausantys socialdemokratai nepalaikė Seime K. Navicko teikiamų Miškų įstatymo pataisų. Jas užregistruoti pavyko dėl opozicijoje esančių konservatorių balsų. J. Olekas planuoja pateikti dar ir savas pataisas, kuriose būtų numatyta, kad 25 atsirasiantys miškus valdančios valstybinės įmonės padaliniai turėtų juridinio asmens statusą, kad bent porą dešimtmečių turėtų apibrėžtus plotus ir medžių kirtimo apimtis ir kad regionuose būtų išlaikytos miškuose dirbančių žmonių darbo vietos. „Medienos tvarkymas ir pardavimas galėtų būti centralizuoti. Ar tokie ir kiti pasiūlymai bus įtraukti į Miškų įstatymo pataisas, dar spręs ir Seimo komitetai, kuriuose diskusijos apie tai šiuo metu ir vyksta“, – kalbėjo J. Olekas. Jis prisiminė, kad ir ankstesnių Seimo kadencijų metu būta siūlymų įsteigti vieną valstybinę įmonę, kuriai būtų patikėtas šalies miškų valdymas. „To siekė kai kurios stambios Lietuvos medžio perdirbimo įmonės. Jas palaikė ir švedų kompanija „Ikea“. Jos aiškindavo, esą, atsiradus vienai valstybės įmonei, galima būtų įsigyti medienos mažesnėmis kainomis. Planus sukurti vieną įmonę palaiko prezidentė Dalia Grybauskaitę. Tokios pozicijos ji laikėsi ir dirbant praėjusios kadencijos Seimui“, – teigė J. Olekas. Įstatymo pataisos – žabangai kvailiams? „Jeigu bus įkurta valstybinė įmonė, valdanti visus miškus, jokių jai pavaldžių 25 padalinių nebus. Toks pažadas – žabangai kvailiams. Juk tie padaliniai pagal dabartinį vyriausybės planą neturės nei teisių, nei galių. Tiesiog bus elementarūs skyreliai“, – įsitikinęs buvęs ilgametis Seimo Aplinkos komiteto vadovas Algimantas Salamakinas. Jis tvirtino turįs žinių, kad vyriausybė, siekdama miškų valdymą patikėti vienai valstybinei įmonei, vadovaujasi kaimynų latvių pavyzdžiu, kur miškus taip pat valdo viena įmonė: „Todėl Latvijoje ir pelnai iš miškų ūkio sumažėjo, ir daugiau nei trys tūkstančiai žmonių neteko darbo. Dabar latvių miškus valdo vadinamasis 20-ies privačių įmonių klubas, kuris kiek nori medienos pasilieka sau, kiek nori – parduoda užsieniečiams. Lietuvoje po pertvarkos, ko gero, miškus valdytų 4-rių klubas, o darbo neteks keli tūkstančiai, bet ne 400 žmonių, kaip dabar žadama.“ A.Salamakinui antrino ir R. Žemaitaitis. Jis įsitikinęs, kad Miškų įstatymo pataisas kai kurie valdantieji „valstiečiai“ ir vyriausybė skuba priimti tam, kad nebūtų didesnio pasipriešinimo Seime: „Viskas daroma be jokių diskusijų, buldozerio principu. Kai Seime buvo suorganizuota speciali konferencija apie Miškų reformą, ministras K. Navickas nesiteikė joje dalyvauti, nors buvo Seime. Esu tikras, kad darbo miškuose, atsiradus vienai juos valdančiai įmonei, netektų apie 1300 žmonių“ Nenormalu, kad veikia 42 urėdijos? Seimo kuluaruose jau seniai kalbama, kad tarp tų verslininkų, kurie pritaria, kad šalies miškus valdytų viena valstybinė įmonė, yra ir įmonės „Grigeo Grigiškės“ vadovas, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ prezidentas Gintautas Pangonis. Jis to ir neslėpė. „Mūsų įmonė medienos naudoja nelabai daug. Tačiau visur kalbu kaip asociacijos vadovas. Mes, kaip pramoninkai, sveikinsime valstybės sprendimus, efektyvinant miškų ūkio valdymą. Nenormalu, kad dabar miškuose veikia 42 urėdijos ir tai net įrašyta įstatyme“, – bendraudamas su LRT.lt, teigė G. Pangonis. Jis pritarė ministro K. Navicko nuomonei, kad miškų valdymas ir medienos įsigijimas turėtų būti efektyvesni. Pasak verslininko, ir jis pats, ir jo kolegos norėtų, kad mediena Lietuvoje visiems būtų parduodama vienodomis sąlygomis: „Jei Latvijoje ir Estijoje mediena parduodama tik toms įmonėms, kurios veikia tose šalyse, tai Lietuvoje yra tokia tvarka, kad medienos gali įsigyti tie, kas per medienos pardavimo aukcionus pasiūlo bent centu didesnę kainą. Tuomet parduota mediena važiuoja per Lietuvos sieną, o vietinės įmonės stovi be darbo“. G. Pangonis tvirtino, kad lietuviai medienos negali įsigyti nei Lenkijoje, nei Latvijoje, nei Estijoje, nes šiose šalyse apie 80 proc. medienos parduodama tik ten savo veiklą vystančioms įmonėms. Baltarusijoje, anot G. Pangonio, medieną pirkti per brangu dėl ten galiojančios muitų sistemos. Pasak verslininko, Lietuvoje mediena, priklausomai nuo rūšies, 5–15 proc. brangesnės, nei kaimyninėse šalyse. „Kaip tvarkyti ir valdyti

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas

G. Kirkilas: skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Europos Bendrijos įkūrimo sutarčiai kovo 25-ąją bus 60 metų. Ją tuomet pasirašė šešios valstybės. Šiandien Bendrija vienija 27 šalis, apie 500 milijonų gyventojų. Tačiau 60-metis nėra vien džiugus, vieninga Europa gyvuoja su ne viena problema: daugėja euroskeptiškų nuotaikų ir politinių jėgų, nesuvaldyta migracijos krizė, ekonominės problemos, padidėjusi terorizmo grėsmė, ir, žinoma, svarbiausia – D. Britanijos pasitraukimas. Apie Europos Sąjungos ateitį laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Lietuvos ambasadore Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgiryte, Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi. – Taip jau sutapo, kad prieš pat britams pradedant pasitraukimo procesą, trečiadienį Londone įvykdytas teroro išpuolis. Kokia naujausia informacija? A. Skaisgirytė: Lietuva ir Jungtinė Karalystė gyvena ta pačia informacija. Mes girdime apie keturių žmonių žūtį, vienas iš jų yra žudikas [ketvirtadienio vakarą pranešta apie 5 auką – LRT.lt]. 40 žmonių sužeisti, kai kurie jų – sunkiai. Dabar jau yra nustatyta žudiko tapatybė, jis yra Jungtinės Karalystės pilietis, kuris tam tikru metu radikalizavosi. Policija visą rytą teikė informaciją, buvo atliktos kratos Londone ir Birmingame, kur gyvena labai didelė musulmonų bendruomenė. Kol kas yra manoma, kad tai yra pavienis žudikas, tačiau atsakomybę už išpuolį jau prisiėmė „Islamo valstybė“. – Ar yra kokių kitų įrodymų be to, kad „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę? A. Skaisgirytė: Policija nuo pat pradžių darė prielaidą, kad tai yra teroristinis išpuolis. Naudojantis nuomotu automobiliu važiuoti į žmonių minią – tai jau buvo padaryta ir Nicoje, ir Berlyne. Vėliau dar bandyta prasiveržti į parlamentą, žinant, kad parlamentas yra saugomas. Ar tas žmogus tikrai priklauso „Islamo valstybei“, tai, matyt, dar turėsime palaukti to patvirtinimo, tačiau, kad jis buvo radikalizavęsis, tą jau galima teigti dabar. – Ar tie aštuoni žmonės, kurie sulaikyti Birmingame, taip pat priklauso „Islamo valstybei“? A. Skaisgirytė: Policija kol kas neatskleidė jų tiesioginės priklausomybės. Pats žudikas buvo patekęs į kontržvalgybos akiratį, tik, matyt, pritrūko duomenų tam, kad jis būtų iš anksto suimtas. Ne paslaptis, kad Jungtinė Karalystė skaičiuoja apie 500 piliečių, kurie kovoja „Islamo valstybės“ gretose. – Britai garsėja savo antiteroristine strategija nuo 2005 m., kai teroro aktai vyko Londono metro. Rodos, per 14 metų 13 potencialių teroro aktų yra suvaldyti. Ar patys britai kaip nors komentuoja tai, kad jiems nepavyko numatyti šito įvykio? A. Skaisgirytė: Pateikti skaičiai yra visiškai teisingi. Yra nemažai informacijos apie tai, kiek nusikaltimų pavyko užkardyti dar prieš jiems įvykstant. Vis dėlto, matyt, buvo laiko klausimas, kada Britanijoje įvyks panašaus pobūdžio nusikaltimas. Po Briuselio, Paryžiaus, Nicos ir Berlyno Londonas yra pernelyg patrauktus taikinys. Ypač dėl to, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja antiteroristinėje koalicijoje prieš „Islamo valstybę“. Apkritai, britai labai gerai tvarkėsi su šita problema. Kontržvalgybos informacija buvo labai išsami. Kai yra pavieniai radikalizuoti asmenys, juos suvaldyti yra sunkiau. Be to, Jungtinė Karalystė yra teisinė valstybė ir tol, kol nėra pakankamai įrodymų, kad žmogus dalyvauja tokio pobūdžio veikloje, nėra kaip jį sulaikyti. – Ar dabar yra suaktyvėjusios specialiosios pajėgos? Gatvėse daugiau policijos, kariškių? A. Skaisgirytė: Tikrai tas jaučiasi, gatvėse daugiau ginkluotos policijos, teritorija stebima malūnsparniais. Virš Vestminsterio šiandien sraigtasparnis suko ratus visą dieną. – Teroro aktas D. Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos išvakarėse tik dar kartą primena, kad terorizmas yra didelė Europos Sąjungos problema. Teroras, migrantai, ekonomika, būsimi rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje – labai daug įvairių iššūkių ES 60 metų Romos sutarties išvakarėse. Jei palygintume ES dabar ir prieš 10 metų, ar dabar ES tapo pažeidžiamesnė? G. Kirkilas: Tam tikra prasme taip. Pirmiausia, tai prieš 10 metų ES nebuvo ekonominėje krizėje. Viena ir priežasčių, kodėl tiek daug problemų, tiek daug atsiradusių populistų įvairiose šalyse. Iš ekonominės krizės išeinama labai lėtai, na taip, praėjusių metų Vokietijos rezultatai labai geri, bet tikrai ne visų šalių. Ekonominio augimo metais visur buvo labai daug optimizmo. Beje, tada taip pat buvo teroro aktų, tačiau viskas atrodė kitaip. Aš beveik esu tikras, kad Vokietija išsilaikys, net jei Angela Merkel pralaimėtų, tai laimės Martinas Schulzas. Neabejoju jo nuostatomis, jis nespekuliuoja pabėgėlių temomis ir t. t. Marine Le Pen tikrai nelaimės Prancūzijoje, tik ką sėkmingai baigėsi rinkimai Nyderlanduose. „Brexit“ yra didžiausias galvos skausmas. Tačiau, jei kalbame terorizmo kontekste, tik būdamos kartu šalys gali padaryti daugiau. Dabar, net ir atsiskyrus Didžiajai Britanijai, manau, teks labai stipriai bendradarbiauti šitoje srityje. Pats savo akimis pernai mačiau viešą žvalgybos ataskaitą BBC, tai buvo užkardyta dešimtys teroro aktų. Prie viso to profesionalumo pasitaiko klaidų ir teroristai tuo pasinaudoja. Tačiau, manau, kad tokias problemas ES gali spręsti tik kartu, bet dabar jai reikia išspręsti ir savo pačios problemas. – Ar galime kalbėti apie ES ateitį nelaukdami Vokietijos ir Prancūzijos rinkimų? G. Kirkilas: Jau komisija pasiūlė penkis kelius. Visos šalys turės diskutuoti, mes tą jau pradėjome daryti Seime, kur buvo konferencija su Europos Komisijos atstovybe. Buvo labai daug idėjų, manau, kad ir kitose šalyse vyksta panaši diskusija. – Ar gali būti taip, kad iš tų penkių scenarijų, kuriuos siūlo EK, vienas konkretus nebus pasirinktas, o iš jų visų bus padarytas bendras? A. Pranckevičius: Be jokios abejonės, viskas yra įmanoma. Tie scenarijai pasiūlyti ne tam, kad vienas jų būtų pasirinktas, o tam, kad inicijuoti diskusiją visose 27 valstybėse narėse – parlamentuose, vyriausybėse, visuomenėse. Kaip sakė komisijos pirmininkas, šiandien išminčių ieškome visur, išeiname iš tradicinių diskusijų ribų ir bandome kalbėtis su visais žmonėmis. Po 60 metų atėjo laikas pasitikrinti pasitikėjimą ant žemės. Dėl to šis procesas, tikimės, truks iki gruodžio. Per tą laiką vyks Vokietijos ir Prancūzijos rinkimai, tas dar labiau įneš definiciją. Olandijos rinkimai jau suteikė naujo pasitikėjimo gūsį Europos ateitimi. Tačiau tai neturėtų mūsų sustabdyti diskusijose, nes šis laikotarpis apskritai yra definicijos laikotarpis. Negalime ignoruoti problemų, kaip migracijos krizė, „Brexit“ derybos, kaip Rusijos agresija Ukrainoje ar Sirijos konfliktas, teroro aktai. Vis daugėja jėgų, kurios bando užpulti atvirą pasaulį, atviras sienas, atvirą žmonių judėjimą, teisės viršenybę, demokratines vertybes, ir Europos Sąjunga tiesiog privalo reformuotis, keistis ir atsinaujinti. – Jei tikėti tuo, kad nutekėjo būsimos Romos deklaracijos tekstai ir jei ten tikrai bus pasakyta, kad „veikime kartu, kai tai įmanoma ir skirtingais greičiais ir intensyvumu, kai to reikia“, ar tai reiškia, kad ant darbotvarkės stalo yra labai realus punktas – kelių greičių Europa? L. Kojala: Tam pritaria didžiosios valstybės. Bent jau iš tų signalų, kuriuos mes gauname iš Berlyno ir Paryžiaus galime taip spręsti. Yra akivaizdžiai suvokiama, kad baigėsi vienas Europos integracijos etapas, kai buvo sukurta vieninga rinka, kai buvo integruota ekonomika ir dėl to nekilo problemų ir dabar, kai jau kalbame apie kitą etapą, atsiranda vis daugiau skirtumų. De facto kelių greičių Europą mes jau turime kurį laiką. Geriausia to iliustracija yra euro valiuta. Mes vis dar turime 28 valstybes ES, bet tik 19 jų turi eurą. Tikėtinas tas scenarijus, kad dalis šalių nuspręs, kad jie ir toliau gali gilinti integraciją, kad tam yra politinė valia, kad tam pritaria jų visuomenės. O kitos, nepaisant to, kad jos neišstos iš ES, galbūt eis šiek tiek lėčiau. Tai būtų tikėtinas kelias, bent jau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos. – Bet tam labai priešinasi Višegrado šalys. G. Kirkilas: De facto taip yra, juk visos šalys yra skirtingai integruotos. Vienas iš britų nepasitenkinimų buvo tai, kad jie negalėdavo dalyvauti eurozonos valstybių finansų ministrų susitikimuose. Tiksliau, juos ten kviesdavo, nes viskas vyksta pakankamai atvirai, bet jie pagal įstatymus negali turėti balso teisės. Manau, kad su šita dogma, dviejų ar trijų greičių, tikrai kovoti nereikia. Reikia siūlyti tinkamas reformas. Visos šalys niekada nebus vienodos. Kitas klausimas yra tai, kad yra labai aiški nelygybė net tarp eurozonos narių. – Lietuvai šita kelių greičių Europa yra priimtina? A. Pranckevičius: Mūsų konferencijoje krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis išsakė mintį, kad Lietuva labai stipriai yra Europos branduolyje. Lietuva yra eurozonos, Šengeno narė ir tikslas yra tame branduolyje ir išlikti. Tik čia tu gali būti aktyvus ir keisti darbotvarkę, užtikrinti, kad ES išlieka stipri energetikos sąjungoje ar skaitmeninėje rinkoje, ten kur vyksta Lietuvai svarbūs procesai. Saugumo, gynybos srityse, daug geresnėje kibernetinėje apsaugoje, kovoje prieš informacinius karus, hibridines grėsmes ar geriau apsaugant išorės sienas ir geriau kontroliuojant migracijos srautus. Iš tiesų paveikti ES ateitį ir jos diskusiją geriau galima būnant viduje, o ne periferijoje politine prasme. G. Kirkilas: Skirtingų greičių Europa Lietuvai – ne baubas. Galima palaikyti prezidentės nuostatą, kad nereikėtų keisti sutarčių, nes tai yra labai sunkiai įvykdoma, kai yra tokia įtampa. Be to, Lisabonos sutartis tikrai suteikė plačia veikimo laisvę. Lisabonos sutarčių rėmuose daug ką galima keisti, ji dar visiškai neužpildyta. A. Pranckevičius: Sutarčių keitimas reikalingas tik 2 ir 5 scenarijų rėmuose, t. y. ES apsiribojant ti

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija vienybe netrykšta

Vienybe netrykšta Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Aktyvėja diskusijos dėl valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarkos.Valstiečių ir žaliųjų sajungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis viešojoje erdvėje remia aplinkos ministro Kęstučio Navicko siūlomą miškų urėdijų reformą, tačiau šis rėmimas kol kas įtikina anaiptol ne visus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narius Seime. Žiniasklaida nuolat praneša, kad Aplinkos ministerijos parengtam reformos projektui priešinasi miškininkai, mokslininkai, urėdijos, buldozeriu stumiamą reformą kritikuoja regionų savivaldybių vadovai ir ministrą delegavusios frakcijos (valstiečių ir žaliųjų sąjungos) Seimo nariai. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkos tikrai nėra vieninga. Antai Panevėžyje, kovo pradžioje, miškininkų, Seimo narių iš Valstiečių ir žaliųjų frakcijos susitikime su ministru Kęstučiu Navicku konstatuota: ministerijos parengtas projektas – be stuburo ir visiškai „žalias“, ministras neturi atsakymų į esminius reformos klausimus. Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija pareiškė, kad profesinės sąjungos į derybas neįtrauktos, mokslininkų pasiūlymai nesvarstyti, kaštų ir naudos analizės nėra. Ne vieną Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narį atbaido miškų reforma Latvijoje. ,,Su dideliu gailesčiu turiu pasakyti, kad po Latvijos valstybingumo atgavimo ir privačios nuosavybės grąžinimo, visas sovietmečiu sutaupytas miškas buvo iškirstas ir išgrobstytas per pirmuosius 20 metų... Miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams...“ – taip teigia miškininkas, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ (2013) ir „Mano gyvenimo miškas“ (2016) autorius latvis Janis Počs. ,,Jei kritikuosi AB „Latvijos valstybiniai miškai“, tai visa miško pramonė susikibs rankomis ir rėks, kad esi prieš valstybę nusiteikęs nemokša. Kiti arba bijo kalbėti, arba jau po velėna“ - sako J. Počs. Dar didesnis nepasitikėjimo šešėlis krito ant stūmiamos reformos, kai aplinkos ministras Kęstutis Navickas paskelbė, kad jo pusbrolis Mindaugas Kasmauskis yra vienos žinomiausių Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovas. Bendrovės interneto svetainėje skelbiama, kad šiuo metu įmonėje dirba 85 darbuotojai, jos metinė apyvarta viršija 12 mln. eurų. Patyręs miškininkas, Seimo narys, beje, tos pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Kęstutis Bacvinka viešai pareiškė, kad jis nepritaria radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“, - sakė Seimo narys Kęstutis Bacvinka. Jam antrina kolegė Virginija Vingrienė, ji įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos - dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų nei atsakymų. „Miškai – valstybės ištekliai, Seimo nariams labiausiai turi rūpėti, kad šis gamtos turtas tik didėtų. Nesu miškininkystės specialistas, tačiau savo nuomonę išsakiau, todėl kviečiu miškininkų visuomenę, Seimo narius, visus, kuriems rūpi Lietuvos miškų ateitis, pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus šiais mums visiems rūpimais klausimais. Išdavystės už pinigus mums niekas neatleis“, - „Verslui ir politikai“ sakė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Alfredas Stasys Nausėda Jo nuomone, miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Juozas Varžgalys pradėjęs kalbėti apie numatomą valstybinių miškų ūkio pertvarką be didelių užuolankų, nedvejodamas ,,Verslui ir politikai“ griežtai pasakė, kad jis nepritars šiuo metu Vyriausybės siūlomam urėdijų naikinimui. Kodėl? Juk aplinkos ministras yra įsitikinęs, kad ,,ilgalaikėje perspektyvoje struktūriniai pokyčiai duos visokeriopą naudą: miškininkams – padorų atlygį ir geresnes darbo sąlygas, miškui – mūsų visų turtui – tinkamą apsaugą ir didesnę vertę, o valstybei – solidesnę finansinę grąžą“. Man nesuprantama, kodėl ieškoma priežasčių sugriauti gerai veikiančią ir pasiteisinusią sistemą, juk miškų urėdijų pelno rodikliai yra gerokai aukštesni negu kitų ūkio sektorių valstybės įmonių. Kita vertus, neatmetu galimybės, jog tokią radikalią reformą paskatino stambieji medienos perdirbėjai. Jiems reikia palankesnės medienos kainos. Man keista girdėti, kad dabar miškų valdymas nėra skaidrus. Tai – visiškas absurdas, visi aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai, medienos pardavimo kainos skelbiamos internete, visi pardavimai vyksta viešai, sakykite, ar dar gali būti skaidriau? Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Reformatoriai teigia, kad inicijuojama pertvarka jungia tris svarbius aspektus: ekonominį, socialinį ir gamtosauginį. Negi miškininkai dabar nėra suiteresuoti didinti ekologinę ir socialinę miškų vertę, racionaliai naudoti didžiulį gamtos turtą? Man gėda klausyti tokių šnekų, tie, kurie taip teigia, gal nė karto nebuvo valstybiniame miške, nematė kaip prižiūrimi miško keliai, kaip sutvarkomi gražūs gamtos kampeliai žmonių poilsiui, kiek miško kasmet atsodinama? Kažkaip keista, kad kai kas labai nori pertvarkyti ir sugriauti visų valstybės piliečių labui dirbančias valstybines įmones. Tarkim, puolė į ,,Lietuvos paštą“, tačiau pavyko sustabdyti ,,ateities laiškininką“ ir jo reformas kaime, dabar nusitaikyta į valstybinius miškus. Kodėl niekas nekalba, kaip prižiūrimi privatūs miškai? Aplinkos viceministras Martynas Norbutas suskaičiavo buhalterinės tarnybos darbuotojus urėdijose. Ar nešokiruoja jūsų toks faktas? Kodėl aplinkos ministerijos vadovai tuo užsiima? Juk galima įtarti, kad tokie pavyzdžiai kai ką pasako apie suinteresuotus asmenis dėl siūlomos reformos? Jau ne kartą sakyta, kad reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui - kaip buvo Latvijoje. Jūsų minėtas aplinkos viceministras netgi siūlėsi paaiškinti ministerijos nuomonę mūsų frakcijos nariams, kurie kitaip supranta valstybinių miškų valdymo reformą... Dar keisčiau skamba, kad mes turime vykdyti tarptautinių organizacijų nurodymus. Paklauskime lenkų, kodėl jie nesiremia tokiais argumentais? Kalbate labai drąsiai, nebijote gauti pylos iš frakcijos vadovų? Už tokias šnekas gali ir pašalinti iš frakcijos... Tokiomis reformomis mes tik naikiname Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų į Seimą programą, argi jos tarnauja regionų politikai, kuria darbo vietas? Miškas man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, nėra tik lenta ar statybinė mediena - jo vertė nepamatuojama, ilgalaikė. Taip, mane į Seimą rinko ir miškininkai, tačiau aš juk atstovauju visus rinkėjus Ukmergės vienmandatėje apygardoje. Gavau beveik 60 procentų jų balsų. Žmonės nori žinoti miškų valdymo pertvarkos priežastis, juk netinkama reforma pakenks daugeliui. Ir ne tik dirbantiems urėdijose. Tūkstančiai žmonių dirba lentpjūvėse. Jie neteks darbų. Argi dėl to gali neskaudėti širdis, gali išlikti abejingu?...

S. Skvernelio populiarumas – ne rekordinis: vienas premjeras buvo populiaresnis už jį

S. Skvernelio populiarumas – ne rekordinis: vienas premjeras buvo populiaresnis už jį Vytenis Radžiūnas, LRT.lt Nors Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio populiarumas – labai didelis (apie 73 proc.), jis kol kas nėra rekordinis tarp šalies premjerų. 1999-ųjų liepą tuomečio vyriausybės vadovo Rolando Pakso populiarumas siekė beveik 75 proc. Tačiau įvairių viešosios nuomonės tyrimų kompanijų skelbiami reitingai kartais gerokai skiriasi tarpusavyje. Kodėl? Paskutinė dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, jog dabartinį vyriausybės vadovą S. Skvernelį palankiai vertina 72,5 proc. respondentų, nepalankiai – vos 9 proc. Sociologai tokius aukštus reitingus pavadino rekordiniais, tačiau, atrodo, paskubėjo. Nepalankiai vertinančių šį politiką buvo vos 1,9 proc. Aukštas populiarumas laikėsi kelis mėnesius, o vėliau pradėjo kristi. „Kai jis antrą kartą tapo premjeru 2001-ųjų sausį, jo populiarumas siekė 55,4 proc., o 2001-ųjų birželį – tik 44,7 proc.“ – skaičiuoja visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Kitos šios bendrovės atliktos apklausos rodo, jog premjeras Algirdas Butkevičius aukščiausią populiarumą eidamas šias pareigas turėjo 2013-ųjų kovą – tuomet jis siekė 67,3 proc. O praėjusių metų spalį, prieš pat Seimo rinkimus, atliktos apklausos rodė, jog A. Butkevičių palankiai vertina kiek daugiau nei 30 proc. respondentų. Kodėl S. Skvernelis vertinamas taip palankiai Vytauto Didžiojo universiteto politologas Algis Krupavičius įsitikinęs, kad tokie aukšti S. Skvernelio reitingai tikrai neišsilaikys visą kadenciją. „Dabar aukštas reitingas yra grįstas pasitikėjimo kreditu ir lūkesčiais. Neabejotinai tas „medaus mėnuo“ baigsis. Matėme, kad A. Butkevičiaus „medaus mėnuo“ tęsėsi trejus metus, o vėliau įvyko staigus lūžis – reitingai pradėjo mažėti. Priežastys buvo įvairios: skandalai, nevykę pačių socialdemokratų sprendimai. Tikrai neįmanoma, kad visą kadenciją išsilaikytų tokie aukšti reitingai“, – LRT.lt komentavo A. Krupavičius. Pasak politologo, S. Skvernelio reitingai tokie aukšti, nes jis kalba tiesiai ir aiškiai, o tai rinkėjai vertina. „Be to, S. Skvernelis tam tikrą autoritetą įgijo dar dirbdamas A. Butkevičiaus vyriausybėje, Vidaus reikalų ministerijoje. Trečia – jis tikrai nepadarė didelių komunikacijos klaidų“, – dabartinio premjero populiarumo priežastis vardijo A. Krupavičius. Kaip LRT.lt teigė sociologas dr. V. Gaidys, būnant ministru pirmininku sunku išlikti populiariu. „Populiarių žmonių yra ir daugiau, bet ne taip paprasta būti populiaru, dirbant premjero poste. Jei į sąrašą įdėtume Juozą Erlicką, jis pralenktų ir patį S. Skvernelį. Kažin ar J. Erlickas turi kokių nors priešų“, – juokavo V. Gaidys. „Mano darbo praktikoje yra buvę atvejų, kai žmogus turi aukštą reitingą ir nenori būti reitinguojamas. Ryškiausias atvejis susijęs su buvusiu policijos generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi. Jis pasikvietė pasikalbėti. Tuomet V. Grigaravičius buvo pirmas tarp visų reitinguojamų žmonių ir paprašė, kad jį iš ten išbrauktume. Sako: nuo to – tik blogiau, pradeda kalbėti, kad dirbama dėl reitingo. Prezidentas Algirdas Brazauskas taip pat man yra skambinęs ir prašęs, kad jį išbrauktume iš sąrašo“, – prisimena V. Gaidys. Apklausų rezultatai – labai skirtingi Neretai politikai nenori būti reitinguojami ne tik dėl to, kad yra populiariausi, bet ir dėl to, kad reitingai ne visuomet atspindi realybę. Kad reitingai gali būti skirtingi, įrodo ir praėjusią savaitę paskelbtos trijų skirtingų bendrovių apklausos. Pavyzdžiui, BNS užsakymu RAIT atlikta apklausa rodo, jog Liberalų sąjūdžio lyderį Remigijų Šimašių palankiai vertina 33 proc. respondentų, naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, kad R. Šimašių palankiai vertina 53 proc., o dienraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa atskleidė, jog R. Šimašių palankiai vertina 42 proc. respondentų. RAIT apklausos duomenimis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį palankiai vertino 51 proc. apklaustųjų, „Baltijos tyrimų“ – 44 proc., „Vilmorus“ – 39 proc. Prezidentę Dalią Grybauskaitę, anot RAIT apklausos, palankiai vertina 67 proc. apklaustųjų, „Baltijos tyrimai“ rodo, kad šalies vadovę palankiai vertina 73 proc. apklaustųjų, o „Vilmorus“ – 64 proc. Rezultatą gali pakeisti ir vienas žodis formuluotėje Sociologas V. Gaidys aiškina, kad tokie skirtumai tarp apklausų gali kilti dėl skirtingų klausimų formuluočių ar kitų priežasčių. „Žinau, kaip mes pateikiame formuluotę, bet nežinau, kaip pateikia kitos bendrovės. Taip pat svarbus apklausos laikas – kartais tai turi nemažai įtakos. Pavyzdžiui, kai buvo nemažai įvykių, susijusių su R. Karbauskiu, dinamika buvo didelė. Labai retai formuluotės būna vienodos ir netgi vienas žodis gali pakeisti rezultatą. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Prieš dešimtmetį turėjome du užsakovus – vyriausybės kanceliariją ir Užsienio reikalų ministeriją. Klausiama buvo to paties dalyko – dėl Lietuvos karių dalyvavimo veiksmuose užsienyje. Vieni klausė, ar respondentai pasisako už tai, kad mūsų savanoriai dalyvautų taikos palaikymo misijose, o kitu atveju buvo klausiama, ar respondentai pritartų, kad mūsų kariai vyktų į karštuosius taškus. Buvo gautas absoliučiai priešingas apklausų rezultatas – vienur pritarta, kad savanoriai vyktų į palaikymo misijas, o dėl siuntimo į karštuosius taškus jokiu būdu nesutiko. Nors buvo tokia pati anketa, rezultatas buvo skirtingas“, – LRT.lt komentavo V. Gaidys. Kaip teigia VDU politologas A. Krupavičius, neretai skirtingos bendrovės pasirenka ir skirtingą respondentų amžiaus cenzą. „Vienos bendrovės pasirenka respondentus nuo 15 metų, kurie neturi net balsavimo teisės, bet dalyvauja apklausose. Tarp jų bus daugiau pasisakančių už liberalus. Kitos bendrovės apklausia tik pilnamečius. Antra priežastis būtų įvykiai – jei apklausa daroma šiek tiek skirtingu laiku ir įvyksta kokie nors rezonansiniai įvykiai, atsiranda paklaidos“, – aiškino A. Krupavičius. Ką tokie skirtumai ir apskritai apklausos sako rinkėjui? „Kai to paklausiame respondentų, jie sako, kad įtakos jų apsisprendimui tai neturi. Bet tam tikras poveikis yra: jei atsiranda vienas ar kitas aiškus lyderis, labiau linkstama rinktis lyderį nei kitą politinę jėgą ar politiką“, – LRT.lt kalbėjo A. Krupavičius.

Trakų urėdo išpažintis arba kodėl kartojasi Gedimino kalno istorija: medžius ėmė ir nupjovė…

Trakų urėdo išpažintis arba kodėl kartojasi Gedimino kalno istorija: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykite idėjas, ką daryti toliau... Trakų miškų urėdas VYGANTAS MIERKIS baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją pradėjo dirbti gimtajame Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos girininku, vėliau perspektyvus miškininkas buvo paskirtas dirbti į Miškų ūkio ministeriją vyr. inžinieriumi, o atkūrus šalies nepriklausomybę darbo keliai vėl atvedė į Miškų ūkio ministeriją. Nuo 2002 m. jis vadovauja VĮ Trakų miškų urėdijai. Anot urėdo, lietuvio sąmonėje miškas, gamta nuo seno užėmė ypatingai svarbią vietą. Svarbiausioji šiandienos miškininkų pareiga yra išsaugoti Lietuvos girias našias ir gražias, ūkininkauti taip, kad miškas netaptų tik resursų šaltiniu, priemone vien materialiniams poreikiams tenkinti, o teiktų šalies žmonėms įvairiapusę naudą, mokytų meile ir pagarba pagrįstų santykių su gamta. To ir siekia Trakų miškų urėdijos miškuose ūkininkaujantys miškininkai. Urėdijos teritorijoje esantys miškai yra penkių savivaldybių teritorijose: Trakų rajono – 56069 ha, Vilniaus rajono – 334 ha, Prienų rajono – 85 ha, Elektrėnų – 5651 ha, Vilniaus miesto – 338 ha, be to, priskirta 10 girininkijų: Aukštadvario, Lentvario, Jagelonių, Onuškio, Paluknio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių, Trakų, Žeronių. Su Trakų miškų urėdu VYGANTU MIERKIU kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Gerbiamas urėde, kam reikia valstybinių miškų valdymo reformos, kas jos iniciatoriai? Nežinau, tikrai nežinau. Ne tik man, bet ir kitiems miškininkams kyla tas pats klausimas, kodėl taip skubiai urėdijoms reikia reformuotis ir kas užsakė šią reformą. Aplinkos ministras neatsako, Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas taip pat neturi atsakymų, bet purvo ir nepagrįstų kaltinimų pylimui lėšų negaili. Labai keista, kad ministras pirmiausia imasi reformos toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia. Apie „reformą“ jokio konkretumo: nei kur tas įmonės centras bus, nei kuriuose rajonuose tuos 25 padalinius įkurs. Pagaliau, kokie kriterijai darbuotojams bus keliami, kokio dydžio atlyginimai bus mokami? Jie kalba apie urėdijas tarsi apie sovietinių laikų palikimą, o tai yra visiška nesąmonė ir labai žeidžia visus šalies ilgaamžius nusipelniusius miškininkus. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos miškų ministras profesorius V. Antanaitis sugriovė buvusius sovietinius „susivienijimus“ ir sukūrė arba atkūrė urėdijas tokias, kokios buvo Antano Smetonos laikais. Prisimenu, tuomet viskas buvo daroma demokratiškai, žmonės balsavo, visi dalyvavę pasisakė dėl urėdijų atkūrimo. O kaip valdžia šneka su mumis šiandien? Taigi mes jau turėjome tarybiniais laikais įmones su savo padaliniais, todėl ši „reforma“ – didelis žingsnis atgal. Vyriausybės programoje nėra nei žodžio, kad miškų ūkis bus centralizuotas, o kalbama tik apie pertvarką ir darbo optimizavimą, pasitariant su vietinėmis bendruomenėmis ir regionais. Norėtųsi, kad reformos būtų daromos estišku pavyzdžiu, t. y. 9 kartus pamatavus, o ne politiniu buldozeriu, šimtus kartų reformuojant pačią reformą. Kartojasi Gedimino kalno algoritmas: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykit idėjas, ką daryti toliau... Kokias Jūs įžvelgiate šios reformos pasekmes, dėl ko labiausiai skauda širdį – žmonės neteks darbo, padidės miško kirtimai, bus apleisti reakreacijos darbai? Istorija kartojasi – naujas Seimas, nauja Vyriausybė ir vėl eilinį kartą imtasi reformuoti valstybinių miškų valdymą. Šį kartą iniciatyvą parodė pats aplinkos ministras, pateikdamas patį radikaliausią valdymo pertvarkos variantą – 42 miškų urėdijas ir valstybinį miškotvarkos institutą sujungti į vieną valstybės įmonę. Idėjos reformuoti valstybinių miškų urėdijas, apeliuojant į jų neefektyvų valdymą, nors ir nepateikiant jokių faktų, sklando jau senokai. Tiesa, 2016 metų rezultatai vėl parodė, kad visos miškų urėdijos metus baigė pelningai. Be bendrųjų visoms įmonėms mokesčių, miškų urėdijos vien tiesioginių atskaitymų į šalies biudžetą nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, sumokėjo 21.6 mln. eurų. Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. nuo visų gautų pajamų. Normalizuoto grynojo pelno marža siekia 17.7 proc. VĮ Trakų miškų urėdija 2016 m. pardavė 115.0 tūkst. ktm apvalios medienos, 9.3 tūkst. ktm kirtimo atliekų ir 3,1 tūkst. ktm nenukirstų miškų. Vidutinė apvalios medienos pardavimo kaina buvo 42.87 euro/m3. Urėdija gavo 5326.5 tūkst. eurų pajamų. Pelnas sudarė 471,6 tūkst. eurų arba 8.8 proc. Mokesčiams atseikėjo 2185 tūkst. eurų. Tai sudaro 41 procentą nuo visų gautų pajamų. Vidutinis darbuotojų atlyginimas 2016 metais buvo 1012 eurų. Trakų miškų urėdija savo jėgomis iškerta apie 40 procentų medienos. Likusi dalis kertama rangovų. Miškų urėdijos tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudaro 10,5 euro/m3. Tuo tarpu įvykus rangos darbų konkursui, 2017 m. tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudarys 13,45 euro/m3. Vykdydama miško kirtimą savo pajėgomis, urėdija sutaupo apie 2 eurus/m3. Trakų miškų urėdijoje šiuo metu dirba apie 100 darbuotojų. Kartu urėdija suteikia darbo vietas dar 8 rangovinėms įmonėms, kuriose dirba apie 50–70 darbuotojų. Numatoma reforma skaudžiai atsilieps Trakų rajonui, nes jame be miškų urėdijos, kuri yra trečia iš didžiausių mokesčių mokėtojų rajone, sumokėjusi daugiau kaip 880 tūkst. eurų mokesčių, yra labai daug su šia ūkio šaka susijusių įmonių ar atskirų žmonių. Centralizavus medienos prekybą, jos ruošą ir vykdant centralizuotus visų šių paslaugų pirkimus, mažesnės medienos perdirbimo, medienos ruošos įmonės bus išstumtos iš rinkos, neteks darbo, o savivaldybė neteks didelės dalies mokesčių. Be to, suvaldyti visą miškų ūkį iš vienos būstinės bus sunku, dėl biurokratinių derinimų gali strigti konkretūs darbai, be to, nuorodos tik iš viršaus ne kiekvienam regioniniam padaliniui gali būti priimtinos. Tad laukiamas ekonominis efektas ir grąža valstybei tik sumažėtų. Valstiečių ir žaliųjų sajungos lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad urėdijos dirba gerai, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos. Kaip jūs vertinate valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą, miško išteklių naudojimą? Pagal miškų našumą pasaulyje esame 14, o Europoje – 10 vietoje. Šiuo metu Lietuvos miškai yra sukaupę 250 m3/ha medienos. Palyginus su kaimynais, našesnius miškus turi tik vokiečiai. Išgirtosios Latvijos miškų našumas nesiekia ir 200 m3/ha. Pagal miškų kirtimų intensyvumą Lietuva miškus naudoja labai saikingai. Lietuvoje kasmet kertama 1,5 proc. nuo medienos išteklių, tai yra dvigubai mažiau nei per metus užauga medienos. Tuo tarpu Švedijos ir Suomijos miškų kirtimai viršija 2 proc., o latvių ir estų artėja prie 2 proc. Dėl gero ūkininkavimo Lietuvos miškininkai keletą dešimtmečių sparčiai didina medienos išteklius. Pokariu šalies miškuose buvo 125 mln. m3 medienos, o šiuo metu – virš 500 mln. m3. Todėl ateities kartoms nėra ko nerimauti. Valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reiktų vertinti pagal bendrąsias pajamas ir grąžą valstybei. Grąža valstybei yra ne tik sumokėti visi mokesčiai bei sukurtos darbo vietos, bet ir investicijos į miškų infrastruktūrą, rekreaciją, gamtosaugines priemones ir kt. Pagal gaunamas pajamas iš vieno hektaro miško ploto, atitinkamai palyginus su miško kirtimo intensyvumu Lietuvoje, yra 25–30 proc. didesnės negu Latvijoje ar Estijoje. Be to, dar reikia įvertinti ir tai, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į valstybinės miškų įmonės gautas pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos iš durpynų, žvyro, smėlio. Gaila, bet šiandieninė reforma pradėta ne miškininkų. Jei kas nepavyks, tai tikrai kaltų nebus ir reformos sumanytojai greit tos reformos išsižadės. Blogina situaciją ir tai, kad miškininkystė – specifinė ir savita šaka, tikrai ne morkų laukas. Žemės ūkyje kasmet nuimame derlių ir matome rezultatą, o miškuose rezultato reikia laukti ir šimtą metų, jį pamatys ne mūsų vaikai, o tik anūkai. Mes visi žinome, kad tikrai ne visos reformos būna sėkmingos. Sėkmingiausios būna tada, kai jos deramai išanalizuojamos, labai kvalifikuotai paruošiamos ir kai jas vykdo tikri specialybės žinovai. Tuo tarpu ši planuojama reforma daroma visiškai priešingai. Kokias didžiausias problemas matote iš Aplinkos ministerijos siūlomos valstybinių miškų valdymo pertvarkos, naikinant esamas miškų urėdijas ir įsteigiant vieną įmonę? Pirmiausia regionų problemos – valstybinių miškų valdymo centralizavimas prieštarauja septynioliktos LR Vyriausybės programoje deklaruojamam regionų plėtros skatinimui. Skaudžiausias pasekmes pajus mažosios savivaldybės, kuriose neišvystyta pramonė, vyrauja tik biudžetinis sektorius. Jose miškų urėdijos yra vienos iš pagrindinių vietos biudžetą papildančių, gyventojų užimtumą užtikrinančių įmonių. Savivaldybėse miškų urėdijos vykdo švietėjiškas funkcijas, bendradarbiaudamos su švietimo įstaigomis, globodamos jaunųjų miško bičiulių būrelius, vykdydamos šviečiamąjį darbą gyventojų tarpe. Miškų urėdijos daug investuoja lėšų į rekreacinių objektų įrengimą, jų priežiūrą, atsižvelgdamos į vietos gyventojų poreikius. Centralizavus miškų valdymą per vieną įmonę, atsiras sąlygos monopolizuoti prekybą mediena, dėl to bus atimta konkurencinė galimybė smulkiesiems pirkėjams. To pasekmė – esančios regionuose smulkiosios medienos perdirbimo įmonės sužlugs, o savivaldybės praras mokesčių mokėtojus. Praras galimybę dalyvauti miško darbų pirkimuose smulkios miško darbų rangos įmonės. Jos taip pat žlugs. Tiek smulkių medienos apdirbimo įmonių, tiek miško darbų rangos įmonių, tiek atleisti miškų urėdijų darbuotojai papildys bedarbių regionuose gretas, tuo pačiu padidės emigracija. Miško ūkio valdymo centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamų socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių ...

R. Karbauskis sako, kad miškų urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos

Nuomonės Ketvirtadienį Seime pritarta Aplinkos ministerijos siūlomomų Miškų įstatymo pataisų pateikimui, kuris atvertų kelią miškų reformai ir išbrauktų iš įstatymo 42-ių urėdijų skaičių. Reformos metus bus atleidžiama iki 400 žmonių. Už balsavo - 72 Seimo nariai, prieš - 8, susilaikė - 30. Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, Seimo LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas KARBAUSKIS Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Miškų ūkio įstatymo pataisas dėl miškų urėdijų skaičiaus, tačiau reformų iniciatoriai netrukus pasiūlė panaikinti Generalinę urėdiją, o jos funkcijas perduoti Aplinkos ministerijos Miškų departamentui ir Valstybinei miškų tarnybai. Kodėl dabartinė valdančioji dauguma vėl atkakliai siekia reformuoti urėdijas, kodėl taip atkakliai užsimota sumažinti jų skaičių arba iš viso jas panaikinti? Pirma, siekį, kad urėdijos dirbtų efektyviau, pavadinti „naikinimu“ yra gerokai netikslu. Atvirkščiai – valstybinių miškų valdymą norima stiprinti sutelkiant visų išskaidytų institucijų išteklius į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę. Diskusijos dėl valstybinių miškų efektyvesnio valdymo Lietuvoje tęsiasi jau daugiau nei penkiolika metų. Šiuo metu ES šalyse daugiau nei vieną valstybinių miškų įmonę turi tik Vengrija (22 įmonės) ir Lietuva (42 įmonės). Mūsų šalyje šį – vienos valstybinių miškų valdymo įmonės – modelį įdiegti per pastaruosius keliolika metų buvo bandoma bene keturis kartus. Atvirai ir nuolat buvo diskutuojama visais įmanomais viešais formatais. Svarus ir mokslininkų indėlis šiose diskusijose. Veikianti sistema didžiąja dalimi paveldėta iš sovietinių laikų. Keičiantis išorės veiksniams ir siekiant išlaikyti miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, labiausiai nukentėjo socialinė darnaus miškų ūkio pusė – nevykdant jokių reformų miškų urėdijose drastiškai mažėja tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų skaičius, jų atlyginimai tapo nekonkurencingi, o atlyginimų skirtumai tarp tas pačias funkcijas vykdančių specialistų – neadekvačiai dideli. Be to, dubliuojamos bendrosios funkcijos 42 miškų urėdijų administracijose neleidžia optimizuoti veiklos sąnaudų ir dėl to kenčia ne tik miškų ūkio veiklos efektyvumas, bet ir pačios investicijos į miškus bei jų auginimą. Todėl pertvarkai argumentų daugiau nei pakankamai. Europos Sąjungos šalių patirtis aiškiai rodo, kad racionaliausias valstybinių miškų valdymo modelis – viena įmonė arba jos atitikmuo pagal tų šalių nacionalinę teisę su teritoriniais ir/ar funkciniais padaliniais. Viena iš oficialių versijų dėl urėdijų naikinimo - tai rekomenduoja turtingiausias ir labiausiai pasaulyje išsivysčiusias valstybes vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią įstoti dabar siekia Lietuva. Ar turite savo viziją kuo baigsis urėdijų reorganizavimas? Kaip reaguojate į pareiškimus, kad labiausiai urėdijų reformomis yra suinteresuoti lobistai - prekeiviai mišku ir medienos perdirbėjai? Valstybės kontrolė valstybės valdomų įmonių veiklos ir grąžos valstybei vertinimo audite pabrėžė, kad valstybinis miškų ūkio sektorius Lietuvoje vis dar yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Rekomendaciją dėl 42 miškų urėdijų, vykdančių tas pačias funkcijas, sujungimo Lietuvai yra pateikusi ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios ekspertai, atlikę Lietuvos valstybės valdomų įmonių valdymo apžvalgą, nurodė imtis priemonių užtikrinant, kad mažų valstybės valdomų įmonių grupės su tapačiomis funkcijomis veiksmingiau skirstytų išteklius ir būtų taikomi aukštesni valdymo ir skaidrumo standartai. Pagal siūlomą Miškų įstatymo projektą patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti galės valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. Ši įmonė būtų įsteigta konsoliduojant šiuo metu veikiančių 42 VĮ miškų urėdijų, VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos funkcijas. Įstatymo projekte siūloma, kad VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ būtų suformuota įmonės valdyba iš 7 narių, iš kurių – 4 nepriklausomi, atstovaujantys visuomenės interesams. Naujos įmonės teisinė forma (valstybės įmonė) ir pagrindine funkcija – kompleksinė miškų ūkio veikla valstybiniuose miškuose – užtikrina visišką apsaugą nuo valstybinių miškų ar šios įmonės privatizavimo ateityje, o taip pat sukuria sąlygas vykdyti ir plėtoti visas valstybės deleguotas funkcijas. Kokių tikslų iš tiesų yra siekiama šia reforma, juk bandant gaivinti regionus, urėdijų skaičiaus mažinimas ar jų naikinimas Jūsų vadovaujamai partijai būtų nenaudingas, nes nevykdytumėte savo programos dėl regionų? Neskaidrios ir neefektyvios įmonės niekada nebus regionų gaivinimo varikliais. Atvirkščiai, potencialūs nepotizmo ar net korupcijos židiniai demotyvuoja gyventojus, kuria baimės ir nepasitikėjimo atmosferą. Pažymėtina, kad svarbiausi darbuotojai – miškininkai lieka ir toliau dirbs vietose, regionuose. Tiesiogiai miške, girininkijose dirbantys specialistai kaip dirbo, taip ir dirbs savo prasmingą darbą. Tarp centrinio biuro ir tiesiogiai miške dirbančiųjų neišvengiamai bus reikalinga tarpinė grandis – įmonės padaliniai, kuriuose ras savo vietą dabartinių miškų urėdijų miškininkai ir inžinieriai. Naujosios įmonės sudėtyje išliktų visi tiesiogiai miške dirbantieji specialistai (girininkai, eiguliai, medelynų specialistai ir kiti), atsirastų galimybės jiems žymiai padidinti atlyginimus – iki pusantro karto. Tuo pat metu miškų ūkio paslaugas gyventojai ir miško savininkai gautų kaip ir iki šiol – jiems artimiausioje girininkijoje ar įmonės regioniniame padalinyje. Dėl miškų ūkio pertvarkos nenukentės ir savivaldybių biudžetai: darbuotojų gyventojų pajamų mokestis (GPM) bus mokamas toje savivaldybėje, kurioje dirbama.Pertvarkos eigoje iš viso siūloma atleisti apytiksliai kas dešimtą darbuotoją (viso apie 400), daugelis jų – šiuo metu bendrąsias (ir, dažniausiai, besidubliuojančias) funkcijas vykdantys miškų urėdijų administracijų specialistai. Galima tik įsivaizduoti, kokio didžiulio masto užduotis turėtų spręsti šiuo metu šalies urėdijose dirbanti 156 buhalterių komanda, kai tikrovėje yra tiesiog nereikalingo biurokratizmo pavydys. Planuojama, kad dalis naikinamų pareigybių turės galimybę įsidarbinti Valstybinėje miškų tarnyboje ar aplinkos apsaugos kontrolę vykdančiose institucijose (numatoma stiprinti šių institucijų veiklą), kitiems planuojama pagal galimybes pasiūlyti jiems priimtiną perkvalifikavimą. Kodėl, Jūsų nuomone, visą valstybinių miškų valdymą reikia koncentruoti vienoje įmonėje, neatmetama galimybė, kad ji būtų įkurdinta ir Vilniuje? Planuojamos steigti valstybės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ centras su maždaug 200-ais darbuotojų bus formuojamas viename iš Lietuvos regionų, tikrai ne Vilniuje. Visos reformos turi būti labai gerai apgalvotos ir pasvertos. Urėdijos dirba pelningai, moka didžiulius  mokesčius valstybei, miškai prižiūrimi gerai. Kam reformuoti pelningai dirbančias valstybines įmones, priverstinai atleisti žmones iš darbo? Urėdijos daro daug gerų darbų, tačiau minėtas Valstybės kontrolės auditas yra negailestingas –Lietuvos valstybiniai miškai valdomi neefektyviai, finansinė grąža valstybei iš miškų ūkio gali ir turi būti didesnė. Skaičiuojama, kad pertvarkius valstybinių miškų ūkio valdymą ir suformavus iki šiol didžiausią valstybinių miškų ūkinį vienetą Lietuvoje, vien finansinė grąža valstybei bus maždaug ketvirtadaliu didesnė. Vienoje įmonėje centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet būtų sutaupyta po 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Tuo pat metu svarbu ir tai, kad įvykdžius pertvarką iš esmės sumažės korupcinių praktikų galimybė,

Seime stringa miškų reformos pristatymas

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt www.verslaspolitika.lt Seimas, planavęs skubos tvarka svarstyti miškų reformos įstatymą, pagal kurį vietoje 42 urėdijų būtų įsteigta viena įmonė su 25 filialais, nukėlė jį į popietinį posėdį. Piketą surengę Miško pramonės darbuotojai ragina parlamentarus neskubėti svarstyti šio klausimo, nes miškų valdymo pertvarka neparengta. Piketuotojai ketvirtadienį siūlė pirmiausia paskaičiuoti, ar pertvarka nepakenktų valstybei, smulkiajam verslui ir pačiai gamtai. Naujosios valdžios rengiamą valstybinę miškų ūkio sektoriaus pertvarką, pagal kurią ketinama naikinti šiuo metu egzistuojančias 42 urėdijas, kritikuoja net kai kurie valdantieji socialdemokratai ir „valstiečiai“. Kritikų nuomone, reformos šalininkai galimai atstovauja stambiosios medžio apdirbimo pramonės interesams ir atveria kelią nežabotam miškų kirtimui, kaip Latvijoje. Tuo metu aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas, kalbėdamas portalui LRT.lt, tokius priekaištus atremia ir žada, kad reforma pasitarnaus gamtos apsaugai. „Labai aiškiai matyti miško pramonės magnatų interesai. Dabartinė aplinkos ministro Kęstučio Navicko retorika primena tą, kurią ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai ir bandydavo juos apdoroti. Pastariesiems būtų labai naudinga, jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, būtų viena medžio kaina ir jie galėtų visą medieną supirkti vieni“, – kalbėjo praėjusios ir šios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, buvęs „žaliųjų“ lyderis Linas Balsys, komentuodamas galimą urėdijų reformą. Praėjusios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas socialdemokratas Algimantas Salamakinas taip pat nevyniojo žodžių į vatą ir neslėpė, kad už tam tikrus jo vadovauto komiteto sprendimus jis net neteko galimybės šios kadencijos Seime dirbti Aplinkos apsaugos komitete. „Užmyniau ant skaudamos vietos medžio apdirbimo pramonės banginiams. Jiems labai neparanku buvo tai, kad mes pasiekėme, jog įstatymais buvo įteisintos 42 Lietuvos urėdijos“, – teigė A. Salamakinas. Paklaustas, kas tie medžio apdirbimo pramonės magnatai, praėjusios kadencijos Seime mynę slenksčius siekdami, kad šalies urėdijas valdytų viena valstybės įmonė su 25 padaliniais, kurie praktiškai neurėtų jokių galių, A. Salamakinas paminėjo įmonės „Grigeo Grigiškės“ vadovą Gintautą Pangonį, bendrovės „Vakarų medienos grupė“ vadovą Sigitą Paulauską, įmonę „Juodeliai“, baldų pramonės banginį „IKEA“, kuri jau yra įsigijusi 10 tūkst. ha Lietuvos miškų. „Jei bus nutarta, kad Lietuvos miškus valdys viena įmonė su 25 padaliniais, kurie patys savarankiškai nieko spręsti negalės, tai sugrįšime prie sovietmečio planinės ekonomikos, kai su dešromis ir sūriais važiuodavome į Maskvą išsimušti pinigų. Tiems 25 urėdijų padaliniams lygiai taip pat tektų keliaklupsčiauti prieš valdytojus, pavyzdžiui, siekiant pasitvirtinti metų biudžetus ir tvarkant kitus reikalus“ – kalbėjo A. Salamakinas. Ir jis, ir L. Balsys teigė įžvelgią didžiųjų medžio apdirbimo pramonės įmonių siekius, kad miškai būtų tvarkomi kaip Latvijoje, kur didelė jų dalis dabar yra užsieniečių rankose. „Maža to, Latvijoje net priimtas įstatymas, kad galima dešimt metų neatsodinti iškirsto miško. Matau, kad ir Lietuvoje bandoma eiti tokiu pačiu keliu – bus įkurta viena miškus valdanti įmonė su 25 skyriais. Po kurio laiko bus apsižiūrėta, kad ji dirba neefektyviai, o štai yra investuotojas, kuris greičiausiai atstovaus tiems medžio apdirbimo pramonės magnatams. Kai yra viena miškus valdanti įmonė, ją kur kas lengviau išnuomoti arba parduoti nei 42 savarankiškas urėdijas“, – svarstė L. Balsys. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad 42 Lietuvos miškų urėdijos buvo sukurtos ne sovietmečiu, kaip daug kas pastaruoju metu aiškina, o jau po nepriklausomybės atkūrimo. Todėl jos tikrai nelaikytinos sovietinių laikų atgyvena. „Tai, kad urėdijose yra problemų ir korupcijos apraiškų – ne paslaptis. Tačiau ta korupcija – dažniausiai girininkų lygmenyje. Tam kelią galima būtų užkirsti sugriežtinant medienos apskaitą. Galima būtų pasimokyti iš Lenkijos, kur irgi yra urėdijų sistema. Ten girininkai specialia mobiliąja įranga suskaičiuoja medieną miškuose, suveda duomenis į kompiuterį, jie atsiranda bendroje informacinėje sistemoje, todėl pavogti medienos praktiškai neįmanoma“, – kalbėjo L. Balsys. „Valstiečiai“ dėl urėdijų reformos – nevieningi.Nors valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis palaiko aplinkos ministro K. Navicko siūlomą urėdijų reformą, „valstiečių“ frakcija Seime šiuo klausimu nėra vieninga. Patyręs miškininkas Kęstutis Bacvinka teigė manąs, kad reikėtų peržiūrėti kai kurių mažesnių urėdijų valdomus miškų plotus, gal reikėtų stambinti urėdijas ar pertvarkyti jų administracijas, tačiau jis nepritaria tokiai radikaliai reformai, kokia šiuo metu siūloma: „Yra ženklų, kad būtent tokia reforma paranki stambiosioms medžio apdirbimo įmonėms. Labai nesinorėtų, kad mūsų miškus ištiktų Latvijos miškų likimas. Miškus iškirsti galima greitai, bet juos atsodinti ir užauginti juk reikia daugybės metų“. Paklaustas, kokiose miškų valdymo grandyse galima korupcija, K. Bacvinka, daugybę metų dirbęs girininkijoje, teigė manąs, kad tokios kalbos iš „įvairiausių bokštų“ yra nepagrįstos: „Visi rėkia – korupcija miškuose, bet nepateikia jokių įrodymų. Kertant mišką, dirba rangovinė įmonė. Jos vadybininkai suskaičiuoja, kiek iškirsta miško. Skaičiuoja ir kirtėjai, ir tie, kas medieną priima į sandėlius. Parduodant mediena, ji dar kartą perskaičiuojama, ir visi tie skaičiavimai turi sutapti“. „Valstiečių“ atstovė Virginija Vingrienė įsitikinusi, kad dabartiniai pasiūlymai reformuoti urėdijas ir miškų valdymą – skuboti, apie juos per mažai diskutuota ir jiems būtinos alternatyvos. "Todėl aš kovo 20 d. organizuosiu konferenciją, į kurią bus sukviesti miškininkai, mokslininkai, profesinių sąjungų atstovai, visuomenininkai, nes dabar pasiūlytos įstatymų pataisos kelia daugiau klausimų, nei atsakymų“, – tvirtino V. Vingrienė. Pasak jos, prieš apsisprendžiant dėl šiuo metu siūlomos urėdijų reformos, pirmiausia reikėtų įvertinti galimą naudą ir grėsmes. „Valstietė“ įsitikinusi, kad 17 proc. Lietuvos teritorijos užimantys miškai turi būti pertvarkomi atsakingai ir apgalvotai. „Gal iš pradžių vertėtų apjungti neefektyviai dirbančias urėdijas. Tačiau iki šiol neatsakyta, kodėl turi atsirasti viena miškus valdanti įmonė su 25 juridinio asmens statuso neturinčiais padaliniais. Esą tokia pertvarka užtikrintų skaidrumą. Bet, jei yra kokių korupcijos apraiškų, kodėl nesikreipiama į teisėsaugą? Kažin, ar vienos įmonės įsteigimas užkirstų kelią korupcijai. Greičiau toks sprendimas vestų link miškų privatizavimo“, – kalbėjo V. Vingrienė. Ji įsitikinusi, kad, pertvarkant miškų valdymą, būtini saugikliai, kurie apsaugotų mažas miško pramonės įmones. Paklausta, kas labiausiai suinteresuotas kuo greičiau pertvarkyti miškų valdymą, V. Vingrienė prisipažino girdinti kalbas apie stambias medžio apdirbimo įmones, tačiau įrodymų, jog būtent joms būtų naudinga, kad miškus valdytų viena įmonė, neturinti: „Suprantama – verslininkams rūpi patys pelningiausi miškai ir pati geriausia mediena. Bet negalime leisti, kad valstybei liktų tik riestainio skylė.“ Generalinis miškų urėdas – prieš verslininkų diktatą. Kalbėdamas apie aplinkos ministro K. Navicko ir jam pritariančių šalies vadovų bei dalies politikų iniciatyvą įkurti vieną miškus valdančią įmonę, generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis nuogąstavo, kad toks sprendimas miškų sistemą gali įstumti į chaosą. „Juk įkūrus vieną įmonę, reikėtų, kad vieningai veiktų ir apskaita ir kitos programos. Dabar dalis ruošos darbų vienose urėdijose centralizuota, kita dalis – ne. Pagaliau miškus reikėtų perregistruoti. Prasidėjus pertvarkai, darbų lavina mus tiesiog užgriūtų, o jai pasiruošti norima duoti tik pusmetį“, – neslėpė nuostabos R. Prūsaitis. Jis neneigė, kad šalies miškų valdymui reikia reformos, tačiau – ne tokios, kokia dabar siūloma. Generalinis urėdas priminė, kad dar pernai buvo sudaręs komisiją iš įvairių institucijų atstovų. Ta komisija buvo nusprendusi, kad reikėtų konsoliduoti šiuo metu dirbančias urėdijas. „Aš tos urėdijų reformos laukiu dešimt metų ir esu už kalbas apie tai nukentėjęs, bet jai būtina tinkamai pasiruošti. Estai savo miškų reformą vykdė net ketverius metus“, – kalbėjo R. Prūsaitis. Jis įsitikinęs, kad urėdijas būtina stambinti, atsižvelgiant į jų valdomus miškų plotus ir kirtimo fondus. Po metų ar dviejų reikėtų reformą tęsti. Jeigu, pasak R. Prūsaičio, stambiems medienos perdirbėjams reikia naujų medienos pardavimo taisyklių, tai jiems reikėtų kreiptis į vyriausybė, į Aplinkos ministeriją, o ne domėtis, kaip bus vykdoma miškų reforma. „Mes ir dabar galėtume centralizuoti medienos pardavimo aukcionus, bet juk ir šiuo metu aukcionai vyksta tik elektroninėje erdvėje – ir ilgalaikiai, ir pusmetiniai. Tai ko dar trūksta? Esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau apdirbama lietuviškos medienos ir to reikėtų siekti. O baimintis, kad bus privatizuoti valstybiniai miškai gal nereikėtų. Kažin, ar kas nors turi tiek pinigų, kiek jie verti“, – svarstė R. Prūsaitis. Jis tvirtino nepritariąs įmonės „Likmerė“ vadovui Mindaugui Kasmauskiui, kuris esą tvirtinęs, kad negali Lietuvoje skaidriai nusipirkti medienos. „Jei jis nori įsigyti beržo medienos 10 eurų pigiau, nei jos vidutinė kaina Lietuvoje, aiškindamas, kad tokia pati mediena Latvijoje 13–17 eurų pigesnė, todėl medžio perdirbėjai turėtų nustatyti pardavimo kainas, tai tokiai tvarkai aš tikrai nepritarsiu“, – tvirtino R. Prūsaitis. Seimo Aplinkos komiteto vadovas Kęstutis Mažeika tvirtino, kad maždaug po savaitės bus apsispręsta dėl urėdijų reformos. Jis pats pritaria, kad atsirastų viena miškus valdanti įmonė su 25 padaliniais. „Mes sieksim miškuose dirbantiems žmonėms išaišk...

S. Skvernelis: paviešinta „Žalgirio“ stadiono žemės nuomos istorija – milžiniškas smūgis investicinei aplinkai

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt „Vyriausybė mąsto, kaip padaryti investicijoms patrauklią aplinką, mažinti biurokratinius terminus, sudaryti galimybę greičiau prisijungti prie infrastruktūros, suteikti visokeriopą pagalbą. O štai pasakoma žinia verslui, kad įpusėjus projektui kažkas kažką ne taip pasirašė, bet visiems gerai, visi tie patys žmonės dirba. <...> Tokiu atveju mes darome net ne šūvį sau į koją, o į galvą“, – sakė premjeras Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie investuotojams išsiųstą signalą, kilus skandalui dėl buvusio „Žalgirio“ stadiono žemės nuomos. Ministras pirmininkas užsiminė, kad ketinama žemės disponavimo teisę perduoti savivaldybėms, o Nacionalinės žemės tarnybos ir kitų „verslą smaugiančių“ institucijų laukia permainos. Apie tai ir kitas politines aktualijas, pokalbis su premjeru laidoje „Dėmesio centre“. – Praėjusį pirmadienį koalicijos partneriams pristatėte vyriausybės veiksmų planą. Tai geriausia, ką sugebate? – Tai nei geriausia, nei blogiausia. Tiesiog yra tokia įstatyminė nuostata, kad be programos dar reikia patvirtinti vyriausybės prioritetinių priemonių įgyvendinimo planą. Jis turi būti patvirtintas, kiekviena vyriausybė tą daro. Mes pabandėme jį padaryti kitokia filosofija, kad būtų labai aiškiai išmatuojami rodikliai. Pirmiausia, apibrėžiantys situaciją, kurioje mes esame ir ką norime pasiekti. Tai nebuvo lengvas procesas, buvo ir aistrų, ir nuomonių išsiskyrimo, ir įvairiausių peripetijų. Bet šiandien mes turime projektą ir jis yra toks, koks yra. Dar iki kovo 13 d. yra galimybė jį patobulinti. Toliau vyksta diskusijos su asocijuotomis struktūromis, vyriausybininkais, suinteresuotomis pusėmis. Pirmą kartą plano projektas buvo padalintas ir paprašyta Seimo narių teikti labai konkrečius, aiškius darbus ką įgyvendinat vyriausybės programą reikėtų padaryti. Kovo 13-ąją mes jį patvirtinsime ir tada beliks tuos įrašytus įgyvendinti. – Net kai kurie jūsų ministrai neoficialiai kalba, kad tai nelabai vykęs dokumentas. Esą jame trūksta strateginio požiūrio ir t. t. Ką jūs į tai? – Aš negaliu atsakyti į pasakymą „kai kurie ministrai“. Tikrai plane matau skirtingus ministerijų indėlius, vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Galbūt tiems, kam prasčiau sekėsi tuos darbus sugalvoti, tai jie ir pasigenda kažkokio kokybiškesnio varianto. – O jums pačiam patinka? – Nėra taip, kad tas projektas man patiktų dėl įvairių priežasčių. Yra tokių darbų, kurių gal ir nevertėjo traukti, nes jie yra tokie rutininiai darbai. Tačiau ministerijoms buvo labai svarbu, kad tie darbai plane atsirastų, nes be to negalės parodyti, kad nori padaryti tam tikrą pokytį. Jau padariau daug pataisymų dėl rodiklių, patiems ministrams pasakiau, kad jie būtų realūs, bet ambicingesni. Tas projektas dar nėra išbaigtas ir aš manau, kad mes jį patobulinsime. Vyriausybės posėdyje dar bus galima pareikšti nuomonę, o tada ministrų kabinetas priims sprendimą ir prisiims visą kolegialią atsakomybę už šito plano įgyvendinimą. – Panašu, kad tas planas gali keistis, bet bent jau pristatytame dabartiniame plane jūs nekalbate apie aukštųjų mokyklų sujungimą konkrečiais skaičiais ar darbais. Tik vyriausybei prisiekus sakėte, kad aukštojo mokslo pertvarka yra vienas esminių jūsų tikslų. – Esate visiškai teisus, dar iki vyriausybės buvo rinkiminė programa. Ten buvo visų grandžių švietimo sistemos pertvarka. Dabar taip pat tai yra įtraukta ir niekur nedingo. Tikrai nemanau, kad šiandien turime pasakyti, jog šalyje bus 2 universitetai. Tą procesą mes esame seniai pradėję dar be plano patvirtinimo. Dabar gavome informaciją iš pačių aukštųjų mokyklų. Nors ir keista, bet darbo grupė yra, ji vertins šiuos pasiūlymus, o tada mes privalėsime atrasti kompromisą su universitetine, akademine bendruomene. Tikrai nenoriu pasakyti, kad liks 2 universitetai ir taškas. – Bet jūs jau pasakėte, kad 2–3. – Pasakėme iki 5 ir tas skaičius nėra galutinis. – Iš pradžių pasakėte 2–3, po to iki 5. – Niekada nepasakiau 2–3. Bet tai nėra svarbus dalykas. Manau, kad ta bendruomenė, kuri šiandien pati teikia siūlymus, tik įrodo, kiek jie yra įgalūs tokius pokyčius daryti. Jei mes matysime, kad visi nori likti prie status quo, arba daryti kosmetinius išlikimo susijungimus, tai vyriausybė tokiems planams niekada nepritars. Mes teiksime tokius įstatymo projektus, kurie atlieps tuos lūkesčius, kokius mes turime. Tam mus konsultuoja tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai ekspertai. Tikslas yra ne sujungti universitetus, o pakelti aukštojo mokslo kokybę, dėstytojų, profesorių savivertę. Galiausiai, kad universitetai taptų tuo, kuo turi būti. Tai nėra vien švietimo įstaiga, tai yra įstaiga, atliekanti mokslinius tiriamuosius darbus, duodančius pridėtinę vertę. Žmonės, baigę universitetus, turi tapti konkurencingais darbo rinkoje. – Ir visai nenorėjote to rašyti į vyriausybės darbų planą, nors tai yra svarbiausias jūsų darbas? – Manau, kad tai yra įrašyta – universitetų aukštojo mokslo struktūros, tinklo pertvarka. Bet, sakau, mechaniškai sujungti universitetus nėra savitikslis dalykas. Tikslas yra pradžioje turėti bent du universitetus, kurie galėtų būti kotiruojami geriausių universitetų 500-uke. – Per rinkimus daug kalbėjote apie žemės ūkio ir aplinkos ministerijų iškėlimą į Kauną. To taip pat nėra. Bet yra idėja visas ministerijas sukelti į vieną pastatą, išskyrus Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijas. Kodėl? – Tų pažadų nėra atsisakyta. Mes tuos sprendimus turime padaryti įvertinę naudos ir kaštų tam tikrus rodiklius. Šiandien negaliu pasakyti, kad štai mes atsisakėme tokios minties ir net nesvarstysime. Taip, svarstome dėl Žemės ūkio ministerijos. Bet turime įvertinti ir tam tikras pasekmes. Pačios ministerijos, ministrai ir ta pati Kauno bendruomenė savivaldybėje mato ir pliusų, ir minusų, alternatyvių dalykų. Mes kalbame apie regioninės politikos pokytį ir galimybę viešajam sektoriui atsidurti regionuose. Bet kuriuo atveju, tie sprendimai bus padaryti. – Ne tik ministerijos darbuotojai nepatenkinti. Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai taip pat nepatenkinti, rašo peticijas. Suprantu, kad nepatenkinti tuo, kad reikia daug dirbti, kai kuriais atvejais valstybės tarnautojams turbūt sunku suvokti tokius reikalavimus. Ar jūs ieškote naujos vyriausybės kanclerės? – Tikrai neieškau. Kanclerė dirba, ji yra įstaigos vadovė. Ji privalo užtikrinti kanceliarijos uždavinių įgyvendinimą ir tam tikrą mikroklimatą, nes tai susiję su kiekvieno vadovo tiesiogine misija. Tačiau supraskime, kad kai žmogui iškyla abejonių ar grėsmė netekti darbo, tai reikia užtikrinti, kad pats procesas būtų aiškus, skaidrus ir nepamiršti, kad už kiekvieno žmogaus yra šeimos, likimai ir t. t. Negalima pasakyti, kad tu esi nevykėlis ir rytoj būsi atleistas. – O taip buvo? – Nežinau, negaliu pasakyti. Bet taip panašiai darbuotojai rašė peticijoje. Aš pats su jais visais buvau susitikęs, dar išvakarėse, prieš atsirandant peticijai. Tikrai paaiškinome, kad nėra jokio išankstinio nusistatymo. Faktas, kad kanceliarijos struktūra nevykusi, tikrai dubliuojamos funkcijos, esame orientuoti ne į rezultatą, o procesą, kai kurių žmonių gebėjimų ir kompetencijų nebeužtenka dirbti toje srityje. Bet taip pat pasakėme, kad jūs turite galimybę atsiskleisti arba ateiti ir pasakyti, kad negaliu darbuotis su strateginiu planu, nes tai yra per sudėtinga. Tačiau būčiau labai puikus darbuotojas darbui su pareiškėjais, su interesantais vyriausybėje. Mes tikrai žiūrime į visumą ir tuos žmones, kurie gali ir nori, mes juos privalome integruoti į darbo rinką. Tiems, kuriems, nebebus galimybės darbuotis vyriausybės kanceliarijoje, tikrai telksime resursus tam, kad žmonės galėtų įgyti žinių ir būti integruoti į tuos darbo pasiūlymus, kurių Vilniuje yra apstu. Taip, aš suprantu, kad darbuotojams galbūt nepriimtina ir sudėtinga, kad reikėjo padirbėti ir savaitgalį, ir po darbo, tačiau mes susidūrėme su tuo pačiu. Kai paprašai, sumotyvuoji, pasakai tikslą ir pabrėži, kad jis yra labai svarbus ir jį reikia padaryti šiandien, o ne po savaitės, tai tikrai dauguma darbuotojų tą supranta. Po to tai yra kompensuojama, kaip numatyta įstatymuose, suteikiant papildomą poilsio dieną. Taip, dabar procesas yra dinamiškas ir sudėtingas, aštrus, bet tai natūralu. Esminis dalykas –žmonės neturi būti žeminami, neturi būti iš jų tyčiojamasi, neturi būti psichologinio smurto ar spaudimo. Turi būti labai aiškiai formuluojamos užduotys ir keliami tikslai. Ne visi gali visus darbus daryti, ką padarysi. – Jūs kalbate užuominomis. Yra neoficialių žinių, kad jūs svarstote galimybę keisti vyriausybės kanclerę. Šiek tiek pajuokausiu, kai tik atsiranda veržlesnė, protingesnė, reiklesnė moteris – ir štai daugumai vyrų tai nepakeliama? – Visada, kur darbavausi ir darbuojuosi, tai visada vertinu protingesnį, veržlesnį, motyvuotą darbuotoją, o ne tą, kuris bando į vieną vietą įlįsti. Aš visada skatinu turėti poziciją, sakyti savo nuomonę. Tačiau negalima perlenkti lazdos. Valstybės tarnyba nėra verslo įmonė. Versle gali pasakyti – laisvas, susirink savo dėžutę ir išeik. Tačiau gali tartis dėl išeitinių sąlygų. Valstybės tarnyboje mes turime labai aišku algoritmą, kokios yra darbuotojų teisės, pareigos. Tie procesai turi būti atlikti laikantis įstatymų. Kitaip mes turėsime kompensacijas ir teismus. – Pone Skverneli, jūs pasitikite vyriausybės kanclere? – Kol kas tikrai nematau jokių problemų, dėl ko ji negalėtų toliau dirbti. – Airinės Palšytės pergalė labai džiuginanti, nepaprastas įvykis. Tačiau jis vėl parodė šalies sporto skurdą, bent jau lengvosios atletikos. Maniežai, kurie paskutinį statybininką matė tik sovietmečiu, kai buvo statomi, akivaizdu, neatrodo nei patrauklūs, nei saugūs. Ką darysite? – Pirmiausia, kalbant apie infrastruktūrinius sporto objektus ir apskritai sporto finansavimą, tai turime visišką chaosą, neskaidrų mechanizmą, nesusikalbėjimą ir nesveiką konkurenciją. Tokiais

Apnuogino planuojamos valstybinių miškų reformos tikslus, užkulisius ir grėsmes

Apnuogino planuojamos valstybinių miškų reformos tikslus, užkulisius ir grėsmes Aldona Minkevičienė, www.grokiskis.lt Kovo 10 d. prasideda Seimo pavasario sesija, kurioje Seimo nariams teks spręsti rebusą dėl valstybinių miškų reformos. Situacija dėl valstybinių miškų sistemos pertvarkos kaista iki raudonumo. Aplinkos ministerijos (AM) parengtam reformos projektui priešinasi miškininkystės mokslininkai, urėdijos, buldozeriu stumiamą reformą kritikuoja regionų savivaldybių vadovai ir ministrą delegavusios „valstiečių“ frakcijos Seimo nariai. Kovo 3 d. Panevėžyje susitikims su ministru Kęstučiu Navicku konstatuota: ministerijos parengtas projektas – be stuburo ir visiškai „žalias“, ministras neturi atsakymų į esminius reformos klausimus. Seimo narys J. Jarutis: – Šis susitikimas su ministru surengtas tam, kad galėtume pasikalbėti akis į akį ir gauti atsakymus, dominančius visuomenę, miškininkus ir savivaldybių vadovus: kaip AM parengtas reformos projektas paveiktų veiklą miške, socialinę ir verslo aplinką regionuose, kaip bus su urėdijų darbuotojais, kokią įtaką pertvarka turės miško pajamoms? K.Navickas: – Nuo praėjusio trečiadienio ši reforma ne vien AM, bet ir Vyriausybės, pritarta įstatymo pataisoms Vyriausybės pasitarime. Taip pat ši reforma rengiama atsižvelgiant į prezidentės išsakytas gaires. Vyko miškininkų suvažiavimas, aistrų buvo daug, nepagarbos ministrui – taip pat. Suprantamas miškininkų nerimas, tačiau nesuprantama, kai sakomos emocijos ar nepagrįsti reikalavimai. Siekėme ir sieksime didesnės naudos ir grąžos valstybei bei visuomenei. Per vieną įmonę net ir regionų plėtroje yra galimybė darbus optimizuoti: kur nedarbas mažas, nenaudoti našios technikos, kad išsaugotume darbo vietas, o prie urbanistinių centrų, kur nedarbas maža, naudoti brangią techniką, kurią miškininkai turi. Tai ne mūsų sugalvotas mechanizmas, puikiai taikomas Suomijoje. Yra kaltinimų, kad nebus atskirta politikų įtaka įmonei (VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ – aut. past.), kad vieną urėdą lengviau papirkti nei 42. Bet daug paprasčiau stebėti vieną nei 42. Dėl politinės įtakos: valdyba keturių nepriklausomų narių, plius trys, nesusiję su medienos verslu, ir eliminuojant politikų kišimąsi į valdybos formavimą. Dėl priekaištų, kad yra atstovaujama didelių medienos įmonių interesams: dabartiniame etape apie prekybą apvaliąja mediena net nekalbame, projekte siūloma, kad prekybą apvaliąja mediena tvirtintų ne aplinkos ministras, o Vyriausybė. Einame socialiai atsakingu keliu, čia ekonominiai rodikliai ne patys svarbiausi. Jeigu mes kasime apkasus taip giliai, neturėsime, su kuo dirbti. Anykščių vyriausiasis inžinierius Giedrius Pipiras: – Kuriama viena įmonė. Urėdijų darbuotojai bus atleisti ir vėl pakviesti. Kaip visa tai vyks? Naujos įmonės valdyba gali juos priimti ir nepriimti. K.Navickas: – Darbuotojų atleidimo lapeliai nenumatomi. Reforma vyks jungimo principu. Kupiškio vicemeras Aurimas Martinka: – Prieš šį posėdį buvau susitikęs su eiliniais miškininkais. Tikėjausi iš Jūsų, bet taip ir neišgirdau, kokiu principu bus atrinkti žmonės, kuriuos atleisti? Girininkijoje dirba 5–6 darbuotojai, jie nežino, koks likimas jų laukia? Jūs televizijos laidoje sakėte, kad visiems bus įteikti atleidimo lapeliai, dabar sakote, kad lapelius gaus iki 400 darbuotojų. Bet neaišku, kokiu principu… Būtų labai gerai išgirsti konkrečiai, nes visuomenėje tvyro įtampa. Man, kaip savivaldybės atstovui, svarbu žinoti: jei mažėja urėdijų ir jų funkcijų, kas bus su darbuotojais ir urėdijų infrastruktūra, ar nereikės ministerijai ieškoti lėšų pastatų priežiūrai, kas rūpinsis miškų keliais, kurie ir šiandien nėra labai geros būklės. Kas laukia mažųjų medienos gamybos ir perdirbimo įmonių, kaip jos įsigys medienos? Jūs kopijuojate Latvijos pavyzdį, kurioje medienos aukcionų dalyvių liko mažai: Lietuvoje dalyvauja apie 600, Latvijoje – apie 40. Kokių sulauksime socialinių padarinių? Kalbate apie socialiai orientuotą ekonomiką. Sakote, reformos projektą patvirtino ministerija, pritarė Vyriausybė. Bet susidaro įspūdis, kad neaišku, kam pritarė ir ar yra koks aiškus reformos griautis, kuriam galima pritarti ir jį išviešinti? K.Navickas: – Jeigu neaišku, kam pritarė Vyriausybė, dar kartą sakau: vienos įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ steigimui jungiant 42 urėdijas, Generalinę urėdiją ir Miškų tarnybą. Tai pirmas žingsnis, nuo kurio prasideda procesas. Jeigu Seimas pritaria, įmonė bus įsteigta 2018 m. sausio 1 d. ar 2017 m. gruodžio 31 d. Nebus atleidžiamas nė darbuotojas vienas, jeigu nebus susikompromitavęs. Rokiškio miškų urėdijos Juodupės girininkas Rytis Andriuškevičius: – Dėl miškininko profesijos perspektyvų. Teigėte, dalis atleidžiamų specialistų gali būti perkvalifikuoti. Ką dabar daryti miškininkystės ketvirto kurso studentui? K.Navickas: – Kada taip sakiau, jūs kalbate, ko nesakiau.. Rokiškio vicemeras Egidijus Vilimas: – Televizijos laidoje sakėte. K.Navickas: – Dėl perkvalifikavimo. Yra vienas dalykas, kuris neapspręstas, nes tai susiję su saugomų teritorijų būsima pertvarka. Nenorime, kad būtų dubliuojama kontrolė miškuose. Miškų tarnyba turi labai nedaug kontroliuojančių žmonių. Bet čia dar nėra sprendimo… Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas: – Regionų pakraščiuose, kur didelis nedarbas, sakote, našią techniką paimsime… Tai teks dirbti rankiniais pjūklais? Vidaus reikalų ministerija irgi vykdė sistemos pertvarką, tačiau pirma įgyvendino pilotinį projektą keliose savivaldybėse. Kodėl su urėdijomis taip negalima? Galvoti reikia ne tik apie miškų ūkio, urėdijų, urėdų reikalaus, juk ekonomika „išeina“ į aplinką. Toje aplinkoje – ir malkaujantis kaimietis, ir šienaujantis darbuotojas, ir mažos įmonės savininkas. Kaip ministerija prognozavo? Kokią naudą iš reformos mato, kiek daugiau pinigėlių bus? K.Navickas: – Reikia nepamiršti, kad už mano nugaros stovi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri mane paskyrė. Jos programoje įrašyta regioninė politika. Jeigu būtų Liberalų sąjunga, tada kalbėtume visai apie kitus skaičius ir kitokią ekonominę naudą. Mes norime ir greičiausia paliksime mažus pardavimus 25 filialuose ar kažkokių kitų veiklų, kurių reikia normaliam darbui. Reikia šnekėtis. J.Jarutis: – Viena pagrindinių miškininkų baimių – centralizavus pardavimus, mažiesiems pirkėjams liks nevertinga mediena. Su miškų urėdija susijusios keliolika įmonių. Su Rokiškio rajono urėdija yra susiję per 150 žmonių: medieną perka, kerta, šienauja… Rajonui generuojamos didelės pajamos. Sakau tai ir kaip buvęs Kupiškio meras. Palikus vieną miškus valdančią įmonę didžiuosiuose pirkimuose stambieji nusigriebs grietinėlę. Kaip ta reforma paveiks kitus? O kur tepalų, kuro pardavimas, technikos remontas ir iš šių veiklų gaunamos pajamos bei užimtumas? Juk visi įsivaizduojame, kad nevažiuojama iš Rokiškio ar Kupiškio technikos remontuoti į Vilnių… Seime registruotas kitas miškų reformos projektas, švelnesnis, pagal kurį reforma būtų vykdoma stambinant urėdijas, paliekant jas savarankiškais juridiniais vienetais. K.Navickas: – Negaliu atsakyti dėl medienos prekybos, kaip tai tiesiogiai paveiks mažas įmones. Turime sulaukti viešųjų pirkimų ir kitų tarnybų įvertinimo, ar neprieštaraus skaidrios prekybos principams. Dėl degalų ar remonto paslaugų negaliu pasakyti, ir dabar urėdijos jas turi pirkti per viešuosius pirkimus. E.Vilimas: – Supraskite Jūs, ne urėdijos, o rangovai perka. Visa sistema veikia: regionų mažos įmonės teikia urėdijoms paslaugas, tose įmonėse dirba technika ir žmonės, jie gauna atlyginimus, mokosi jų vaikai… Panevėžio urėdas Valdas Kaubrė: – Nė viename rajone nėra vienos įmonės, kuri atliktų visas medienos ruošos paslaugas. Kaip Jūs, skaidydami medienos pirkimą į kelias dalis, įsivaizduojate viešą medienos ruošos paslaugų pirkimą per visą Lietuvą? Juk čia pats didžiausias urėdijų pirkimas. K.Navickas: – Mes strategiškai išdėliosime. Bet ranga negali būti apibrėžta savivaldybės ribose: rangovas gali būti iš bet kurios vietos, net kitos valstybės. Yra apie 1,2 tūkst. miško darbuotojų, teikiančių rangos paslaugas. Dabar 60 proc. medienos parduodama pagal ilgalaikes sutartis, 30 proc. – pagal trumpalaikes, 10 proc. lieka vietos prekybai. Šitos proporcijos šiuo etapu nėra svarstomos, šitiems dalykams pasiliekame laiko. Kai kur reikės politinio sprendimo. Pardavimo principai – kitas etapas, tai ir politinis dalykas. Iš esmės urėdijų funkcijos lieka. Kas keičiasi – tik medienos pardavimų koncentravimas per vieną įmonę. E. Vilimas: – Mūsų rajono taryba priėmė kreipimąsi į šalies vadovus dėl ministerijos stumiamos miškų reformos, kuriai nepritaria. Ir šiandien nesupratau, dėl ko tokios reformos reikia: urėdijų veiklos rodikliai geri, ekonominis motyvas, kaip sakėte, ne svarbiausia. 1940 m. buvo fiziškai sunaikinta apie 80 proc. urėdų, tuometinės ir dabartinės reformos tikslas – sunaikinti urėdiją, kaip instituciją, ir urėdą, kaip valstybės pareigūną. Negalima leisti, kad būtų pilama tiek purvo, taip be jokio pagrindo juodinami urėdai. A. Martinka: – Ministre, reforma parengta siekiat efektyvumo, o dabar sakote, kad ekonominiai rodikliai nėra svarbūs. Nebeaišku. Pavyzdžiui, smulkus ir vidutinis medienos apdirbimo verslas, išsilaikantis iš teikiamų paslaugų, yra visiškoj nežinioj. Ar nebūtų tikslinga į darbo grupę, rengiančią reformą, įtraukti smulkaus verslo atstovus? Jie nustumti nuo šios didelės pertvarkos, nors generuoja didesnes lėšas negu šalies energetikos įmonės bendrai sudėjus. Globali Lietuvos problema dabar sprendžiama lokaliai – vienos įmonės rėmuose. Suprantu, atsakymo negausiu… Seimo narys Povilas Urbšys: – Visų tikslas vienas – išsaugoti miškus. Pirma patys turime atsakyti į klausimus, kuriuos keliame. Sakote: urėdijas jungiame, bet neaišku kodėl, nebus darbuotojams atleidimo lapelių, bet jie bus atleidžiami. Kokios funkcijos lieka padaliniams? Urėdijų ūkinė veikla yra pelninga, pripažinta, kad Lietuvos miškai valdomi geriausiai pasaulyje....

J. Kazlauskas: ,,Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui“

LKL.lt Lietuvos krepšinio lyga ir generalinis rėmėjas „Tete-a-Tete“ kazino tęsia socialinį projektą „Aš myliu Lietuvą“, kuriuo siekiama paskatinti patriotiškumą ir pilietiškumą, spręsti emigracijos problemas, ugdyti tautiškumo sampratą. LKL.lt kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos rinktinės treneriu Jonu Kazlausku apie tai, ką jam reiškia Lietuva, koks jausmas apima kovojant tarptautinėje arenoje po Lietuvos trispalve ir ko trūksta Lietuvai, kad galėtume gyventi dar geriau. – Esate ilgametis Lietuvos rinktinės, Lietuvos klubų treneris. Ką jums reiškia galimybė Lietuvoje dirbti mėgstamą darbą? – Man tai labai svarbu. Lietuvoje suradau save ir augau kartu su Lietuvos krepšiniu. Man tai viskas, man tai – gyvenimas. Baigiau matematikos specialybę, pagal diplomą esu pedagogas, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo mano pašaukimas, nes turbūt ten ir būčiau likęs. Tikrasis pašaukimas buvo krepšinis ir kai surandi mėgstamą darbą, kai dirbdamas jauti malonumą, matai rezultatą, randi pasitenkinimą, tai yra labai didelė paskata. Nemanau, kad visi pasaulyje dirba tai, ką norėtų dirbti. – Kokius jausmus sukelia pergalės iškovotos po Lietuvos trispalve? – Didžiulį pasitenkinimą, nes darai darbą, kuris kelia pasitenkinimą ir kitiems. Jauti palaimą. Nežinau, su kuo galėčiau sulyginti tą jausmą, sunku rasti atitikmenį. Esu dirbęs ir užsienyje, bet tokio pasitenkinimo ir pasididžiavimo nejauti niekur kitur. – Esate dirbęs ne viename klube užsienyje, treniravote Graikijos nacionalinę rinktinę. Kuo buvimas ir darbas Lietuvoje skiriasi nuo gyvenimo užsienio šalyse? – Lietuvoje esi savas, šeimininkas, kalbi apie įvairias problemas, politiką, domiesi, dalyvauji, reiški savo nuomonę įvairiais klausimais. Žinoma, dirbdamas užsienyje savo srityje, mano atveju krepšinyje, taip pat sieki maksimalaus rezultato. Bet viskas, kas yra be krepšinio, ten yra laikina. Esi pakankamai svetimas, nori to ar ne. Nesistengi jų mokyti gyventi ar pakeisti. Svetur žmonės kitokie, jų kitokia kultūra. – Ar laikote save Lietuvos patriotu? – Save gali laikyti kuo tik nori, bet svarbu, kaip kiti mato tave. Šiaip galvoju, kad esu patriotas. Man ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje, esu aktyvus pilietis, turintis savo nuomonę, dalyvauju rinkimuose. – Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvą, koks tas sakinys būtų? – Apibūdinti vienu sakiniu Lietuvą yra labai sudėtinga. Galvoju, kad tai yra nuostabi ir graži šalis. Esame sudėtingoje geopolitinėje vietoje ir norėčiau, kad Lietuvos žmonės būtų dar aktyvesni, pilietiškesni, reiklesni tiems, kuriuos renka. – Kokia jūsų pati mėgstamiausia vieta Lietuvoje? – Man labiausiai patinka Vilnius. Yra tikrai daug vietų, kurias mėgstu. Pavyzdžiui, patinka vaikščioti po Senamiestį ir matyti, kaip jis keičiasi, tvarkosi. Tačiau nepatinka, jei matau apgriuvusius pastatus ar duobėtas gatves. Turime daug gražios gamtos, gal dėl to kol kas per mažai tai vertiname. Tačiau gamta visur savotiškai graži – vieniems patinka ežerai, miškai, kitiems – kalnai. Tad čia toks sąlyginis dalykas. – Kaip manote, kaip per krepšinį galima skatinti patriotiškumą? – Norėčiau iš žmonių tokio pat reiklumo valdžiai, kokį jie demonstruoja krepšiniui, treneriams ir žaidėjams. Lietuvos krepšinio pasaulio atstovai visada skatina patriotiškumą. Parodykite man trenerį ar žaidėją, kuris būtų nepilietiškas. Jie kalba, drąsiai reiškia savo mintis. Žinoma, tokie pavydžiai yra užkrečiami ir paveikia žmones. Tačiau nereikia galvoti, kad žmonės yra kvaili ir patys nieko nesupranta. Jie supranta, daro savo analizes ir gali atskirti pelus nuo grūdų. Mūsų šalyje sąmoningumo lygis yra aukštas, ypač tarp jaunimo. Interneto eroje žmonės ieško medžiagos, daug skaito. Nebebūna taip, kad vienas kažką pasako ir visą bandą patrauks. – Kaip vertinate tokias LKL ir generalinio rėmėjo iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti patriotiškumą, pilietiškumą, ugdyti vertybes? – Galvoju, kad tokios iniciatyvos visada yra gerai, reikia daugiau aiškinimo. Kitą vertus, vien akcijų neužtenka, reikia, kad taip ir būtų. Kažkada, kai buvome jaunesni turėjome diskusiją – kodėl JAV kiekvienoje įstaigoje kabo prezidento portretas, o pas mus ne? Atsakymą radome vieną: kai visi veršis į Lietuvą, tada ir portretai kabės. Kalbame, kad praėjo nedaug laiko nuo nepriklausomybės atgavimo, užaugs kita karta, po to kalbame, kad reikia dar kitos kartos. Jeigu kelsime tokias užduotis, geresnės situacijos galime niekada ir nesulaukti. Įsivaizduokite, jei krepšinyje tikslai vis būtų atidėliojami. Žmonės nušvilptų ir nebemylėtų. Lietuvos žmonės turi imti ir daryti viską dabar. Visada pasitaiko klaidų, tačiau reikia sprendimų. Iš 10 sprendimų niekada nebus taip, kad visi bus pasisekę. Tačiau vedini gerų norų ir pamatuotų sprendimų, galime tai pasiekti. Nereikia bijoti suklysti.  

Top