Jūs esate
Pagrindinis > Interviu

Žemės ūkio ministerijai vadovaus nepriklausomos Lietuvos ūkininkas

Gintautas Kniukšta   Į „Verslo ir politikos“ klausimus atsako Bronius Markauskas, paskirtasis žemės ūkio ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) tarybos narys, ūkininkas, LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas. Agroeta.lt nuotr. 56-erių metų B. Markauskas 1985 m. baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Vėliau 5 metus jis dirbo Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamybos bendrovėje „Aksa“, o nuo 2000 m. ūkininkauja gimtajame kaime. 2003 m. jo pienininkystės ūkiui išduotas Europos Sąjungos sertifikatas. Prieš įkurdamas savo ūkį, 1999 m. B. Markauskas buvo išrinktas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos, 2006 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininku, o po trejų metų perrinktas antrajai kadencijai. Pastaruoju metu B. Markauskas buvo šios organizacijos vicepirmininkas. Keturis kartus buvo rinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą. 2006 m. jis turėjo galimybę tapti Seimo nariu, kai mandato atsisakė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys Kazys Bobelis. *** Gerbiamasis ministre, kokių darbų pirmiausiai imsitės pradėjęs vadovauti vienai pagrindinių šalies ministerijų? Ką daryti, kad šią ministeriją aplenktų skandalai, kurių pastaraisiais metais buvo ypač gausu? Pradėsiu nuo audito reikalų. Visuomenei būtina pasakyti, kokį palikimą gavome, ką reikia nedelsiant taisyti, kaip gyvensime ateityje, kaip spręsime finansinius reikalus, kaip kalbėsimės su Briuseliu dėl paramos žemės ūkiui, – juk jau ne pirmus metus užsimenama, kad žemdirbiams ji bus mažinama. Kita vertus, turi ateiti laikas, kai parama turi būti vienoda tiek senbuvėms, tiek naujoms ES šalims narėms. Klaipėdos rajone, gimtajame Trušelių kaime, ūkininkaujate jau 16 metų. Tai privalumas ar trūkumas – juk neatsiginsite draugų ūkininkų patarimų? Pasakysiu tiesiai – esu labai gerai į žemės ūkio problemas įsigilinęs žmogus, turiu daug patirties atstovaudamas žemdirbių interesams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, manau, kad tai bus labai naudinga ministro poste. Darysiu viską, kad socialinis dialogas tarp ministerijos ir žemdirbių organizacijų būtų labai stiprus, kad valdininkai girdėtų kaimo žmonių nuomonę, žinotų jų skaudulius. Pastaraisiais metais jų nuomonė nelabai buvo girdima, gal tik dešimtadalį problemų ministerija išgirsdavo. Dėl ko labiausiai nerimaujate? Pats esu ūkininkas ir labai gerai išmanau ūkininkavimo srities įstatymų bazę. Atstovavau „Copa Cogeca“ posėdžiuose, taigi turiu tarptautinio darbo patirties. Laukia labai daug iššūkių. Bus sunku dirbti, siekiant suderinti perdirbėjų ir žemdirbių pozicijas. Matau reikalo esmę, nežadu veltis į smulkmenas. Esu racionalus, vadovaujuosi sveika logika, o ne emocijomis. Žemės ūkio darbo patirtis bus vienareikšmiškai labai naudinga ministro darbe. Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas BNS teigė, kad bendras darbas su B. Markausku kooperatyvo valdyboje vyko konstruktyviai, o jo ūkininkavimo ir atstovavimo ūkininkams patirtis bus labai naudinga, dirbant ministru. Vadinasi, sėkmė jau garantuota? Nuoseklumas, geras situacijos suvokimas – stipriosios mano savybės. Žemdirbių bendruomenė yra labai įvairi – teks dirbti ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio įmonėmis. Tikiuosi ūkininkų palaikymo sudėtingose situacijose. Kodėl, Jūsų nuomone, žmonės balsavo už LVŽS? Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos žemės ūkio politikos programa tapo Vyriausybės programos pagrindu. Tai reiškia, kad žemės ūkio politikoje atsiras nuoseklumo, ryžtingo noro kontroliuoti maisto kainos grandinę, didinti gamintojų derybinę galią, realiomis priemonėmis skatinti kooperaciją, riboti prekybininkų oligopolijas. Turime konkrečių pasiūlymų, kaip patobulinti neseniai priimtą Pieno rinkos reguliavimo įstatymą, kad jis taptų realia ūkininkų pajamų didinimo priemone. Puikus kaimo žmonių valios atstovavimo įrodymas – 2014 m. įvykę rinkimai į Europos Parlamentą, kurių metu rinkėjai suteikė Broniui Ropei įgaliojimus ginti jų interesus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Iki šiol Lietuva neturėjo tokio atstovo, nors Žemės ūkio politikai skiriama beveik pusė ES biudžeto. Niekada nebrėžėme takoskyros tarp kaimo ir miesto. Šią prarają sukūrė valdantieji, įskaitant ES politikos formuotojus, nesugebėję tinkamai pasirūpinti Lietuvos kaimo dabartimi ir ateitimi. Pieno rinkos krizė, nesuvaldytos maisto kainos, regioninės politikos imitacija, socialinių, medicinos paslaugų, švietimo infrastruktūros nykimas – tai tik dalis iššūkių, kurių nesugebėjo suvaldyti buvusios valdžios, o žmonės ir toliau masiškai emigruoja. Ši situacija primena 2003 metus, kai už savo išlikimą kovoję žemdirbiai blokavo kelius. Tada vieningumu ir atkaklumu pasiekėme labai daug. Bet keršydama valdžia mus asmeniškai nubaudė, nors net Strasbūro teismas pripažino, jog tąsyk protestuodami žemdirbiai naudojosi savo pilietine teise, o ūkininkų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir jų nuteisimas nebuvo proporcinga ir būtina priemonė. LVŽS nuolat pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti gyvybingumą tiek miestuose, tiek kaimo regionuose. Kaip žadate tą gyvybingumą suaktyvinti? Tai reiškia, kad tinkama žemės ūkio politika turi eiti išvien su regionų plėtros, švietimo, sveikatos apsaugos politikos pokyčiais. Lietuvos kaimuose gyvena apie 30 proc. žmonių, todėl turime mąstyti strategiškai ir privalome spręsti, ar galime sau leisti žlugdyti tokį svarbų sektorių ir dar labiau paskatinti emigraciją. Gyvybingas ir stabilus žemės ūkis yra esminė prielaida kaimiškoms vietovėms klestėti. Bankrutuojantys ūkininkai (per pastaruosius metus iš gamybos pasitraukė beveik 3000 ūkių), galvijų bandų naikinimas patvirtina galimą pieno sektoriaus žlugimą Lietuvoje. Vis gilėjanti pieno sektoriaus krizė jau kelia grėsmę valstybės savarankiškumui. To pasekmės bus katastrofiškos ir kaimui, ir visam šalies ūkiui. Pieno gamyba – vienas pagrindinių Lietuvos realios ekonomikos ramsčių, sukuriantis apie 5 proc. BVP.

A. Abromavičius: politikai su verslininkais nebendrauja dėl nekompetencijos

Mindaugas Aušra, LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt Lietuvos įvaizdis pasaulyje nėra negatyvus, to įvaizdžio nėra, LRT RADIJUI sako buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius. Jo teigimu, norint sukurti teigiamą šalies įvaizdį derėtų išmokti pateikti Lietuvą pozityviai, o politikams reikėtų pradėti bendrauti su verslininkais, kurių, kaip teigia A. Abromavičius, valstybės vadovai paprastai vengia dėl nekompetencijos ir dėl to, kad patys kuria verslą. Reuters/Scanpix nuotr. Mėnesio pradžioje buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir ūkio ministras Aivaras Abromavičius dalyvaudamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pateikė penkis pasiūlymus, kuriuos įgyvendinus Lietuvoje gyventi taptų geriau. Tai verslo sąlygų gerinimas, migracijos politikos keitimas, šalies įvaizdžio sukūrimas, valstybės aparato mažinimas ir viešųjų pirkimų skaidrinimas. – Kodėl jūsų šie penki pasiūlymai yra labiau susiję su valstybės valdymu nei su struktūrinėmis reformomis švietime, sveikatos sistemoje? – Nesu sveikatos apsaugos ar švietimo specialistas. Aš – verslininkas, investuotojas, kuriuo buvau 19 metų, todėl tai [šie pasiūlymai] yra daugiau mano „parapija“, bet visų problemos Lietuvoje ir Ukrainoje prasideda nuo švietimo, nuo mokyklos suolo, nuo darželio ir t. t. Jeigu mes norime sulaikyti mūsų tautiečius nuo išvykimo į užsienį, reikia, žinoma, pradėti nuo švietimo. Neseniai pusryčiavau su buvusia Estijos užsienio reikalų ministre Marina Kaljurand. Ji pasakė, kad estai labai didžiuojasi savo švietimu. Jie patenka į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Sakydami ir įrodydami visiems piliečiams, kad auginti vaikus jų šalyje, kur graži gamta, kur aukštas išsilavinimo lygis, yra geriausia, jie sulaiko emigraciją iš Estijos. Manau, kad Lietuva būtent nuo to ir turėtų pradėti. – Vienas iš jūsų pirmų pasiūlymų, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, – gerinti verslo sąlygas ir skatinti investicijas. Tarsi potemė – keisti visuomenės požiūrį į verslą, nes esą verslas dabar matomas kaip blogis. Kaip tai reikėtų daryti? – Visų pirma, aš, tapęs Ukrainos ekonomikos ministru, iš savo patirties kaip verslininkas, investuotojas žinojau, kad valdžia labai vengia susitikimo su verslininkais. Valdžia nenori girdėti verslininkų problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, valdžia dažnai yra nekompetentinga, nenori susitikti, kad neišryškėtų jos nekompetencija, nes ji nesigaudo, kai kalbama apie mokesčių surinkimo klausimus. Antra, būna, kad valdžia turi savo kažkokį interesą, todėl nesutinka, nenori padėti, nes patys politikai užsiima kažkokiu verslu. Dėl to iš pat pradžių pasakiau – kad paprastas žmogus pajustų teigiamą poveikį, reikia, kad ekonomika pradėtų judėti teigiama linkme, stiprėti, augti. Tai gali padaryti tik verslininkai, ne valdžios vyrai. Verslininkai kuria darbo vietas, kelia atlyginimus, investuoja, rizikuoja. Dėl to pasakiau, kad mes būsime verslo advokatai, ginsime verslą ir verslininkus prieš valstybės kontroliuojančių įstaigų piktnaudžiavimą, savivaliavimą. Surinkdavome daugybę verslų (prancūziškų, ukrainietiškų, vokiškų, žemdirbių atstovų), mokesčių inspekcijos vadovus, muitines, prokuratūrą, specialiąsias tarnybas ir spręsdavome problemas. Kur išeidavo, tai darydavome kompleksiniu būdu, kur neišeidavo, tekdavo ir rankiniu būdu. Tokios pačios problemos tik mažesniais masteliais, manau, yra Lietuvoje. Verslininko profesija, man kažkokiu nesuprantamu būdu, visuomenės ir valdžios požiūriu nėra prestižinė. Verslas, verslumas yra iniciatyva, tu kažką darai, prisiimi atsakomybę, prisiimi riziką ir t. t. Turėtume tai skatinti, kurti teigiamą ekosistemą, kad verslai kurtųsi, kad būtų rodoma privati iniciatyva. Dėl tos privačios iniciatyvos turėtume klestinčią ekonomiką, mažėjančią migraciją ir t. t. Dabar, manau, verslininkai užguiti. Jie yra tie, kurie neva moka tik minimalų atlyginimą. Reikia kalbėtis, tartis, galbūt pasirašyti kažkokį verslo, valdžios ir visuomenės paktą toje diskusijoje, kas pirmas – ar višta, ar kiaušinis. Manau, kad vis dėlto valdžia turėtų pirma ištiesti ranką. – Jūs sakote, kad būtent valdžios baimė susitikti su verslu arba viešai tai deklaruoti sukėlė tarsi verslininko, kaip nuolatinės malonės prašytojo, įspūdį? – Taip, aš daug bendravau su verslininkai ir visi yra ypač nusiminę. Jie juk neprašo iš valstybės kažkokios ypatingos pagalbos. Jie nenori, kad būtų kažkaip demonizuojami. – Antra jūsų siūloma priemonė – keisti migracijos politiką. Jūs sakėte, kad Lietuva gali išnaudoti gerą savo įvaizdį, tapti vieta regione dirbti ir gyventi aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Iš tikrųjų tokia idėja Lietuvoje vyrauja jau gana ilgai, bet kažkaip nepavyksta. Kas trukdo? Kaip tai reikėtų įgyvendinti? – Manau, kad reikia kažkaip plačiau diskutuoti, keisti visuomenės nuomonę. Manau, Lietuvoje yra ir ksenofobijos apraiškų. Su tuo reikia kažkaip kovoti. Jeigu mes esame pasaulietiški, jeigu esame atviri, turėti nebūti pusiau viduramžiškų pažiūrų ir mąstyti, kad bet kuris čia atvažiavęs pagrobs kažkokią darbo vietą. Lietuviai yra išdidi tauta. Tai yra galimybė parodyti visą mūsų atvirumą ir potencialią galybę taip pat ir imigracijos politikoje, esant sunkiai situacijai kai kuriose kaimyninėse šalyse. Jų gyventojai galbūt kultūriškai visiškai artimi mums, kad truputį atsivertume, pasiimtume gerus specialistus. Daugelis iš jų netgi nori atvažiuoti su savo pinigais, įkurti verslus. Turėtume būti vieni atviriausių, vieni pažangiausių, nes kitos kaimyninės šalys jau yra padariusios daug daugiau. Kol mes šnekame, jie jau tai daro. Praktiškai šalis nyksta, ji sunaikinama – 20–30 proc. gyventojų, nesant karo padėčiai emigruoja. Tai yra tragedija. Už tai politikai turėtų atsakyti. – Ar manote, kad ksenofobinės apraiškos, kurios galbūt ir trukdo keisti migracijos politiką, taip pat trukdo ir „pardavinėti“ Lietuvą užsienyje? – Negatyvaus Lietuvos įvaizdžio pasaulyje nematau. Matau jokį įvaizdį, todėl norėtųsi iš nulio sukurti pozityvų įvaizdį. Turime, kuo pasididžiuoti, turime visai neblogų pasiekimų, bet nemokame jų pardavinėti. – Kokią žinutę reikėtų siųsti apie Lietuvą? Koks yra Lietuvos pasiekimas, kuriuo būtų galima sužaisti tarptautinėje rinkoje? – Geriausiai suveikiančios žinutės turi būti susijusios su greitumu, atvirumu, paprastumu, saugumu. Derėtų parodyti, kad Vilnius yra laimingiausias, saugiausias miestas. Kol kas jis dar yra pigiausias, jame yra greičiausias internetas, lengviausiai gaunamos įvairios pažymos, vyriausybė – be popierių, viskas elektroninėje erdvėje ir t. t. Ši niša daugeliui biurokratizuotų šalių (netgi ES, pavyzdžiui, Italijai), tai visiškai nauja, bet turime kelti aukštus standartus visose srityse patys sau. Tu negali būti greičiausiai pasaulyje išduodantis vairuotojo teises, bet lėčiausiai išduodantis pasą. Mes esame ant ribos. Daugelis investuotojų galbūt nenori rimtai diskutuoti apie naujas investicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, nes nežinia, ką rusai darys per kelerius kitus metus. Dėl to mes turime stengtis dvigubai daugiau. Ant rankų sėdėti arba sėdėti ant tvoros, kaip yra tokie išsireiškimai, mes neturime nei laiko, nei galimybių. Paprasčiausiai reikia ryžtingai veikti. – Tai, ką jūs sakote dabar, derinasi su ketvirtu jūsų siūlymu – aparato mažinimas. Jūs sakote, kad tai padarėte Ukrainoje būdamas ministru. Valstybės tarnautojų skaičių sumažinote 50 proc. Kaip tai reikia padaryti? Ateini vieną dieną, pasiimi departamentų sąrašą ir kai kuriuos išbraukti ar išbraukti žmones? – Lietuvoje, ne paslaptis, kai kuriose įmonėse, ministerijose yra visokie giminių, draugų klanai. Tie visi valdininkai atitrūkę nuo paprastų žmonių, nuo verslo, nesprendžia jokių problemų, neatstovauja šaliai. Daugelį žmonių reikia keisti, kelti atlyginimus, pritraukti naujus žmones. Žinoma, yra ir gerų specialistų, negalima sakyti kitaip, bet reikia mažinti funkcijas. Turėtų būti kuo mažiau valstybės kišimosi į kasdienius žmonių, verslo reikalus. Viskas, ką galima išduoti, atsakyti, paaiškinti, turi būti elektroninėje erdvėje, neturėtų būti jokio popierizmo. Nenormalu, kad mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis technologijoms pas mus biurokratų skaičius per paskutinius metus išaugo. Tai nenormalu. Kad gautume aukštos kokybės specialistus, mano manymu, pas mus valdžioje moka per mažus pinigus. Paskutiniu metu pašnekėjus su daugeliu žmonių, nuomonių lyderių, susidaro įspūdis, kad netgi yra intelektualinis skirtumas tarp valdžios ir, tarkime, žmonių iš privataus sektoriaus. Tas skirtumas pastaruoju metu toks didžiulis, kokio galbūt net nebuvo nuo nepriklausomybės laikų. – Kalbėdami apie valstybinį aparatą negalime nepaminėti ir viešųjų pirkimų temos. Jūs tarsi sakote, kad reikia skaidrinti viešųjų pirkimų politiką. Kaip ją reikėtų skaidrinti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri pastaruoju metu gana daug atskleidė prasižengimų, net ketvirtadalio viešųjų pirkimų negali patikrinti per metus? – Yra nedaug sričių, kur Ukraina pasivijo ir aplenkė daugelį. Viena jų – viešųjų pirkimo sistemą, kurią sukūrėme nuo nulio tik per pusantrų metų. Londono pasaulinėje viešųjų pirkimų konferencijoje ją pripažino kaip geriausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Čia galime netgi pasidalinti savo patirtimi. – Tai kokie stebuklai yra toje sistemoje? – Viskas elektroninėje erdvėje. Tai vadinamasis „open source“. Jis [viešųjų pirkimų dalyvis – LRT.lt] gali bet kuriuo metu stebėti pirkimus, prisijungti. Surengėme valstybinį bendrąjį portalą su privačiomis aukcionų aikštelėmis. Taip pat pagerinome prieinamumą prie viešųjų pirkimų, skaidrumą, konkurencingumą ir taupome milijardus grivinų. Nereikia išradinėti dviračio. Paprasčiausiai reikia stebėti, kas pasaulyje labiausiai pažengę technologiniu atžvilgiu ir stengtis pritaikyti.

Arūnas Valinskas: „Laimė į skolą nedalinama“

LRT.LT Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“. „Šį vakarą norėjau matyti žmones, kurie vienu ar kitu tarpsniu buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius, su kuriuo Seime tikrai labai daug dirbome. Jis juk tikrai nėra pats populiariausias Lietuvoje žmogus. Bet man nusispjaut, kas ką galvoja! Tai mano šventė ir ji bus tokia, kokios aš noriu“, – juokėsi A. Valinskas, puotos užkulisius atvėręs tik LRT laidos „Gyvenimas“ žiūrovams. Vakaras išties buvo vertas eterio karaliaus – skanėstais nukrauti stalai, vietoje fotografavimosi sienelės – milžiniškas televizorius, kuriame pozavo sveikintojai, specialiai šiam vakarui perdarytos dainos, scenos žvaigždžių pokštai ir išskirtinės draugysčių istorijos, privertusios iki ašarų kvatotis visus susirinkusius. Štai buvęs premjeras A.Kubilius pasveikinti buvusio Seimo pirmininko atskubėjo su karučiu ir pokštavo, kad po daugelio metų valstybė paskaičiavo, jog paėmė per daug baltųjų centų už Valinsko išdaigą per Žvagulių vestuves ir likutį nusprendė grąžinti. „Mano pirmoji pažintis su Valinsku įvyko tuomet, kai dar mokiausi dešimtoje klasėje. Tuomet dalyvavau jo vedamame televizijos žaidime ir laimėjau baldų komplektą. Bet labiausiai į atmintį įsirėžė jausmas, kai, pabuvęs televizijos studijoje, supratau, jog ateity noriu ir aš čia dirbti“, – pasakojo jubiliejinį vakarą vedęs Andrius Tapinas. „Aš taip pat šios pažinties niekada nepamiršiu, nes sulaukiau Andriaus tėčio, garsaus žurnalisto Laimono Tapino skambučio, kuris buvo tiesiog nevilty, nes nežinojo, kur dėti tą virtuvės komplektą“, – eterio kolegai antrino vakaro kaltininkas. Iš Briuselio specialiai į šventę atskubėjęs europarlamentaras Viktoras Uspaskichas juokavo, kad jo gyvenime Arūnas suvaidino ypatingą vaidmenį, juk būtent jis sugalvojo posakį „Geras vaizdelis“, tapusį kėdainiškio vizitine kortele. „Jau laikas savo sukauptą patirtį perduoti jaunesniems“, – draugui linkėjo V. Uspaskichas, į puotą atvykęs su dabar jau buvusia žmona Jolanta Blažyte, kurią meiliai šokdino grojant legendinės grupės „Vairas“ muzikantams. Ypatingą dovaną Arūnui įteikė žmona. Be galo slidžiu keliu iš filmavimo Kaune tą vakarą į puotą atskubėjusi Inga Valinskienė su vyriausiuoju sūnumi padainavo romansą, sujaudinusį jubiliatą iki ašarų, kurias šis sunkiai slėpė po plačia šypsena. „Valinsko gyvenime visko buvo labai daug. Jis neturėjo tik vienintelio dalyko – paprastos, kasdienės, net pavadinčiau namų sofos ramybės. Tačiau jos Arūnui dar teks išmokti. Galbūt kažkada jis suvoks, ką reiškia laimė ir ramybė tiesiog sėdint ant sofos namų šilumoje, matant savo vaikus, anūkus, nebedirbančią, o tiesiog ramią žmoną. To jam ir linkiu“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams atsivėrė I.Valinskienė. Panašu, kad greitai jos linkėjimams nebus lemta išsipildyti – Arūnas neslėpė, kad būtent dabar jis yra labai laimingas: „Labai dažnai guosdamiesi be reikalo mes tiesiog prisišaukiame bėdą. Nereikia jos laukti – gyvenkime ir džiaukimės dabar. Nes laimė į skolą nedalinama.“  

Kodėl (ne)veikia verslo principai valdant valstybinį NT?

Vaida BURVIENĖ Naujausiais Valstybės turto informacinės paieškos sistemos (VTIPS) duomenimis, valstybė turi daugiau nei 30 000 nekilnojamojo turto objektų, kurių bendras plotas siekia beveik 17 mln. kv. m. Įsibėgėjus valstybinio nekilnojamojo turto (NT) registravimui tapo akivaizdu, kad valstybė patiria nuostolių dėl neefektyvaus jo valdymo. Pasak nekilnojamojo turto ekspertų, sprendžiant šią problemą, pirmiausia reikia inventorizuoti visą turtą, parduoti perteklinį, o likusiam taikyti nuomos principą. Tokiu būdu valstybinės institucijos būtų skatinamos atsakingai naudoti nekilnojamąjį turtą. Atiduoti ar  nuomoti? Tarptautinės nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims Mindaugas Kulbokas pažymi, kad prieš parduodant perteklinį valstybės NT pirmiausia jį būtina tinkamai inventorizuoti. „Šiuo metu pasitelkus Valstybės turto informacinės paieškos sistemą (VTIPS) siekiama inventorizuoti turimą valstybinį nekilnojamąjį turtą. Tačiau pastebima, kad ne visos institucijos noriai teikia duomenis, todėl iki galo nėra aiškus bendras vaizdas. Pirmiausia būtina žinoti, kokio turto turime, tuomet jį reiktų sugrupuoti į perteklinį ir gerąjį – naudojamą – turtą. Perteklinis turtas turėtų būti parduotas, o naudojamas - efektyviai valdomas, pavyzdžiui, ne perleidžiant šį turtą valstybinėms įstaigoms, o nuomojant joms. Institucijos, kas mėnesį mokėdamos už pastatus ir jų išlaikymą, bus suinteresuotos neturėti perteklinio turto, o turimą valdyti efektyviai“, – galimą sprendimą pateikia M. Kulbokas. „Newsec“ atstovo teigimu, rinka ir jos sąlygos nuolat kinta, todėl NT valdymo efektyvinimas turi būti nenutrūkstantis, nuolatinis procesas. Sklandžiam jo užtikrinimui pasitarnautų valstybės turto valdytojo – Turto banko – specialistų kompetencijų didinimas, kompetencijų centro steigimas. „Tokio kompetencijų centro branduoliu turėtų būti paties Turto banko specialistai, ekspertai iš tų valstybės įmonių, kurios jau turi sėkmingos NT valdymo praktikos ir specialistai iš privataus sektoriaus. Į geriausius sprendimus NT valdymo srityje orientuotas kompetencijų centras galėtų veikti panašiu į valdybas, modeliu. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į korupcijos grėsmę bei sukurti įrankius jai užkirsti, kai bus įgyvendinama valstybinio NT valdymo efektyvumo pertvarka“, – priduria M. Kulbokas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius antrina „Newsec“ specialistui, kad valstybės NT efektyviausiai būtų valdomas atsisakant nereikalingo turto ir mokant tik už reikalingą plotą. „Pirmiausia, valstybė turėtų parduoti nereikalingą turtą ir taip atsisakyti išlaidų jo priežiūrai. Likęs turtas turėtų dalyvauti rinkoje, valstybės įmonei jį prižiūrint, valdant ir nuomojant už geriausią rinkoje įmanomą kainą. Pertvarką galima pradėti nuo Turto banko veiklos pertvarkymo, jam deleguojant minėtas funkcijas ir efektyvų viso turto valdymą (šiuo metu Turto bankas valdo tik atliekamą turtą). Turto banke numatomas steigti NT kompetencijų centras galėtų būti skirtas žinių koncentravimui ir valstybės valdomo NT politikos formavimui“, – sako LNTPA direktorius M. Statulevičius. Anot jo, užsienyje nestinga gerų pavyzdžių: Estija iškelia kelias savo ministerijas į vieną pastatą, latviai iš valstybinio turto nuomos uždirba kelis kartus daugiau nei lietuviai, o Vakarų Europoje tokia praktika veikia jau daugiau nei dešimtmetį. Būtinas racionalus požiūris Jau kurį laiką viešojoje erdvėje aktyviai aptarinėjamas valstybės nekilnojamojo turto valdymo efektyvinimo klausimas buvo plačiau nagrinėjamas Vilniuje, verslo centre „Quadrum“ vykusioje III-iojoje konferencijoje „Efektyvus valstybės turto valdymas“. Renginyje savo įžvalgas pateikęs advokatų kontoros „Cobalt“ NT ir infrastruktūros teisininkas Simas Paukštys pastebėjo, kad siekiant parduoti dalį valstybinio NT ir įsigyti ar išsinuomoti naujas patalpas, būtina sukurti platesnes galimybes šiems procesams įgyvendinti, paremtas ne mažiausios kainos, o racionaliausios alternatyvos kriterijais. Anot „Cobalt“ teisininko, ruošiantis valstybinio NT realizavimui jo valdytojas privalo atlikti namų darbus. Kadangi dalis NT (jei kalbame ne tik apie Vilniaus senamiestį) nebūtinai kels didžiulį susidomėjimą tarp potencialių pirkėjų, valdytojas tokį turtą privalo siekti padaryti patraukliu – panaikinti teisinius neatitikimus, inicijuoti reikiamus teritorijų planavimo pakeitimus ar pan. Siekiant sėkmingo valstybinio NT realizavimo, vieninteliu jo privalumu negali likti lokacija – papildomos paskatos įsigyti valstybės NT ne tik paspartins jo pardavimą, bet ir padidins jo kainą. „Siekiant patenkinti valstybės poreikį naujam NT taip pat nereiktų galvoti tik apie turto įsigijimą nuosavybėn. Šiuo metu ypač pasigendame platesnio nuomos instituto taikymo. Pavyzdžiui, remiantis „build-to-suit“ modeliu, valstybė, suteikusi galimybę statyti ar rekonstruoti NT, išsinuomotų visiškai naujas ir jos poreikiams pritaikytas patalpas (taptų pagrindiniu nuomininku), o privatus vystytojas išlaikytų nuosavybės teisę į NT bei užpildytų likusias patalpas privačiais nuomininkais. Ir tai tėra vienas iš galimų pavyzdžių“, – tvirtina S. Paukštys. Apie „Newsec“ „Newsec“ yra tarptautinė nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovė, veikianti Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse bei teikianti plataus spektro paslaugas. Įmonė tarpininkauja investicijų į nekilnojamąjį turtą sandoriuose, teikia nekilnojamojo turto valdymo paslaugas, tarpininkauja nuomojant ir parduodant komercinį turtą, atstovauja klientų interesus vystant naujus ar plėtojant esamus projektus. Bendrovė tai pat atlieka rinkos tyrimus ir analizę, teikia licencijuotas turto ir verslo vertinimo paslaugas. „Newsec“ ekspertai dirba remdamiesi RICS (Royal Institution of Chartered Surveyors) standartais ir laikosi tokių nustatytų darbo principų kaip skaidrumas, atskaitomybė, tęstinumas ir stabilumas. Bendrovė taip pat yra BNP (Paribas Real Estate) aljanso narė. „Newsec“ grupė turi 20 biurų septyniose šalyse, kuriuose dirba daugiau nei 700 darbuotojų, o metinės pajamos siekia 65 mln. eurų....

Seimui pristatyta XVII Vyriausybės programa

Rimas Rudaitis Paskirtasis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis parlamentui pristatė paskirtuosius ministrus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicijos parengtą XVII Vyriausybės programą. „Vyriausybės tikslas – pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kai įsisenėję skauduliai nebealina Lietuvos žmonių, mūsų valstybės Nepriklausomybę stiprina ne tik narystė transatlantinėse organizacijose, bet ir visų Lietuvos piliečių meilė Tėvynei, noras dėl jos dirbti, kurti ir aukotis“, – teigiama Vyriausybės programoje. Kaip pabrėžiama šiame dokumente, valstybės raidos vizija ir siūlomi sprendimai paremti penkių darnų – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos bei darnaus valstybės valdymo – principu. Pristatydamas Vyriausybės 2016–2020 m. darbus S. Skvernelis pabrėžė, kad programa yra nuosekli ir pasižyminti tuo, kad esminės problemos ir klausimais sprendžiami horizontaliuoju bendradarbiavimo principu, neišskiriant atskiros vienos ar kitos ministerijos veiklos srities, nes problemos matomos kaip visa visuma ir sritys labai dažnai yra persidengiančios, koreguojančios, pildančios viena kitą. Programos socialinės apsaugos srityje įsipareigojama kurti palankią šeimai aplinką, kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas, remti paslaugas šeimoms teikiančias nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, mažinti smurtą ir kovoti su patyčiomis. Sveikatos apsaugos sistemoje bus siekiama veiksmingos ir skaidrios sveikatos apsaugos sistemos, gerinti darbo sąlygas medikams, užtikrinti efektyvią ligų prevenciją ir ankstyvąją diagnostiką, veiksmingą kovą su žalingais įpročiais, teikti realią pagalbą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms, pritaikyti aplinką ir paslaugas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Vyriausybė aktyviai kovos su žalingais įpročiais ir sieks, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais būtų galima tik specializuotose parduotuvėse, leisti stiprų alkoholį įsigyti ir vartoti nuo 20 metų, didinti alkoholinių gėrimų ir tabako akcizus ir kt. Pristatytu dokumentu numatoma skatinti savarankišką ir už savo sprendimus atsakingą vietos savivaldą, įgyvendinti efektyvią regionų politiką, pasirengti regioninio valdymo reformai. „Ateities Lietuvos regioninė politika turi įtraukti ir suteikti galią vietos partneriams, bendruomenėms, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms“, – rašoma programoje. Vyriausybės ilgalaikis tikslas yra suderinti sąlygas ekonomikos vystymuisi, gyventojų gerovei ir aukštiems aplinkos kokybės standartams. Tam pasiekti numatomos keturios veiksmų grupės: darnaus gamtos ir žmogaus sambūvio skatinimas, rūpinimasis biologinės įvairovės išsaugojimu, aplinkosauginis visuomenės sąmoningumo skatinimas, darnios, atsakingos ir konkurencingos ūkio politikos formavimas. Būsimoji Vyriausybė numato užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymą, palankią oro kokybę, darnią vandens politiką, biologinės įvairovės išsaugojimą, žmogui ir gamtai draugišką žaliąją infrastruktūrą, darnią miškų politiką, maisto ir žemės ūkio politiką, aplinkai draugišką išmaniąją energetiką. Programos energetikos srityje pagrindiniai prioritetai skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir elektros tinklų sinchronizavimui su Vakarų Europa. „Lietuvos kaime gyvena beveik trečdalis šalies gyventojų, todėl gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys“, – tvirtinama dokumente. Pagal jos nuostatas numatoma užtikrinti konkurencingą ir pelningą žemės ūkį, ūkininkų rinkos padėties stiprinimą, žemės ūkio sektoriaus valdymo efektyvumo didinimą, konkurencingą kaimiškųjų vietovių ekonomiką, įgyvendinti žuvininkystės sektoriaus pertvarką. Vyriausybės programoje – skurdo ir regioninės atskirties įveikimas: investicijos į darbo vietų kūrimą regionuose, regionų patrauklumas ir verslumas, kompleksinės paslaugos ir užimtumo galimybės pagyvenusiems žmonėms. „Lietuvoje susiklostė padėtis, kai turtingiausios šalies apskrities gyventojo vidutinės pajamos beveik tris kartus viršija atitinkamą skurdžiausios šalies apskrities rodiklį. <...> Skurdas tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas yra sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmones pasirinkti darbą ir gyvenimą Lietuvoje“, – pabrėžiama programoje. Būsimoji Vyriausybės sieks visiems prieinamo kokybiško švietimo, vientisos mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos. Įgyvendinant švietimo finansavimo reformą bendrajame ugdyme numatoma pertvarkyti mokyklų finansavimo metodiką. Vyriausybė planuoja atsisakyti „mokinio krepšelio“ principo ir siekdama efektyvaus lėšų paskirstymo diegs „klasių komplektų“ modelį, nustatys pedagogų etatinio apmokėjimo tvarką. Bus skiriamas dėmesys mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrai. Nemažas dėmesys bus skiriamas kultūros sričiai – Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančio kultūros. Bus siekiama, kad stiprėtų regioniniai švietimo ir kultūros centrai – bibliotekos, jaunimo centrai ir kitos įstaigos, taip pat kaimo bendruomenės. Finansų srityje Vyriausybė sieks užtikrinti skaidrią viešųjų finansų politiką, įtvirtinti paprastesnę ir teisingesnę mokesčių politiką, subalansuotą pensijų sistemą, mažinti šešėlinę ekonomiką. Vyriausybė planuoja nustatyti keturių pakopų pensijų sistemą, nuo 2017 m. liepos 1 d. padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 40 eurų, baigti pensijų kompensavimo procesą, riboti naujų PVM lengvatų atsiradimą, persvarstyti GPM lengvatas, analizuoti galimybę sujungti darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius ir kt. Būsimoji Vyriausybė sieks didesnio pasitikėjimo teismais ir prokuratūra, teisinės sistemos atvirumo ir skaidrumo, taip pat ketina užtikrinti aukštą viešųjų paslaugų kokybę ir pasitikėjimą valstybės ir savivaldybių institucijomis, mažinti valstybės įstaigų skaičių, siūlyti Seimo rinkimus organizuoti metų pradžioje, neleisti parlamentarams eiti ministrų pareigų. Stiprinant regioninę politiką bus analizuojamos galimybės perkelti į Kauną dvi ministerijas: Aplinkos ir Žemės ūkio. Vyriausybės programoje įsipareigojama stiprinti efektyvią visuotinę kovą su korupcija – už korupcinius nusikaltimus nuteistiems asmenims siūloma bent dešimt metų drausti eiti bet kokias viešai renkamas pareigas. Vyriausybė sieks užtikrinti veiksmingą užsienio politiką, viešojo saugumo politiką, geopolitinius iššūkius atitinkančią gynybos politiką, taip pat įsipareigoja bendrų saugumo bei ekonominių interesų ir abipusės pagarbos pagrindu siekti atviro dvišalio dialogo ir bendradarbiavimo su Lenkija sprendžiant esamas problemas. Posėdyje taip pat dalyvavo ir į Seimo narių klausimus atsakė paskirtieji ministrai: aplinkos ministras Kęstutis Navickas, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, finansų ministras Vilius Šapoka, krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, susisiekimo ministras Rokas Masiulis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Po pristatymo Vyriausybės programą (projektas Nr. XIIP-174) Seimo statuto nustatyto tvarka svarstys Seimo frakcijos ir komitetai, kurie turi teisę pakviesti Ministrą Pirmininką ar ministrą su jais suderintu laiku atsakyti į klausimus. Vyriausybės programos svarstymas ir tvirtinimas Seimo posėdyje numatomas gruodžio 13 d., antradienį. Iš karto po programos patvirtinimo planuojamas Vyriausybės narių prisaikdinimas. Pagal Seimo statutą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pateikimo Seimas posėdyje turi apsvarstyti Vyriausybės programą. Šiame posėdyje pirmiausia išklausoma Seimo opozicijos lyderio pranešimas, frakcijų, pradedant opozicinėmis, ir komitetų išvados. Po to rengiama diskusija, kurios pabaigoje suteikiamas žodis Ministrui Pirmininkui, taip pat galimybė jam ir ministrams dar kartą atsakyti į Seimo narių klausimus. Kai Ministras Pirmininkas ir ministrai baigia atsakinėti į Seimo narių klausimus, Seimas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės programos. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei patobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo šio statuto 194–196 straipsniuose nustatyta tvarka. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Vyriausybės nariai prisiekia Seime Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka. Kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.    

„Kas performuos ES – Briuselis ar valstybės narės“

Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas ir Seimo nariai Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Rimas Andrikis 2016 m. lapkričio 29 dieną lankėsi Briuselyje (Belgijos Karalystė), kur dalyvavo Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto (AFCO) organizuotame tarpparlamentiniame susitikime su ES nacionalinių parlamentų komitetų atstovais. Susitikime buvo aptarti Europos Parlamento tyrimo teisės, Europos Sąjungos rinkimų teisės peržiūros bei Europos Sąjungos institucijų raidos ateityje klausimai. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkė Danuta Maria Hubner, pasveikinusi posėdžio dalyvius pažymėjo, kad pasaulyje vyksta didžiulė ekonominė ir socialinė transformacija – sumažėjęs skurdas, gyvenimo sąlygos yra pagerėję ir neturtingose pasaulio šalyse, padidėjęs žmonių judumas. Tačiau deja, yra ir negatyvioji pusė – terorizmas, įvairūs valstybių vidiniai sukrėtimai, pakilusi populizmo banga, tam tikras netikrumo laikotarpis. Tačiau ES turi tapti atspari prasidėjusiems smūgiams ir šis laikotarpis turi tapti ne netikrumo, o drąsos laikotarpiu. Todėl Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai sprendė, kaip ES galėtų efektyviausiai susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir išspręsti iškilusias problemas. Paminėtina, kad šiame susitikime didžiausias dėmesys buvo skirtas ir daugiausia diskusijų sukėlė ES rinkimų teisės peržiūros ir ES institucijų raidos ateityje klausimai. Posėdžio metu Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų atstovai diskutavo dėl Europos Parlamento pateiktos iniciatyvos, kuria siūloma reformuoti Europos Parlamento rinkimų sistemą, keičiant 1976 m. priimtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Vienas iš pagrindinių šios iniciatyvos tikslų – padidinti ES piliečių susidomėjimą rinkimais į Europos Parlamentą ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuose. Pažymėtina, kad ši iniciatyva buvo svarstyta Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetuose, Seimo Europos reikalų komitetas 2016 m. balandžio mėn. buvo priėmęs politinę nuomonę. Nacionalinių parlamentų atstovai, diskutuodami dėl rinkimų teisės peržiūros, kėlė klausimą, ar rinkimų teisės suvienodinimas padės išspręsti pasitikėjimo ES institucijomis klausimą, ar tai turės pridedamąją vertę siekiant sumažinti netikrumą ir legitimumo stoką. Posėdyje dalyvavęs Seimo Europos reikalų komiteto narys Audronius Ažubalis, pristatydamas, kaip jis pažymėjo „ne tik atsargią, bet ir neigiamą Seimo poziciją aptariamu klausimu, posėdžio dalyvius paragino atidžiai įvertinti iniciatyvos turinį. Jis pažymėjo, kad: „ES vienybė yra skirtingume. Rinkimų tvarkos visose ES valstybėse narėse suvienodinimas prieštarautų šiam šūkiui ir valstybių narių kultūrinėms tradicijoms, o svarbiausia, keltų grėsmę mažosioms ES valstybėms narėms“. A. Ažubalis pabrėžė, kad „negalime sumažinti atskirų valstybių narių galių ir negalime diskutuoti apie rinkimų reformą, negirdėdami piliečių“. Aptardami ES institucijų raidos ateityje klausimus posėdžio dalyviai diskutavo apie iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria ES ir, kaip juos efektyviai reikėtų spręsti. Pasisakydamas tarpparlamentiniame posėdyje A. Ažubalis iškėlė retorinį klausimą: „kas performuos ES – Briuselis, ar valstybės narės“? Jis kvietė ES atsikratyti sąstingio, nes valstybėms narėms reikia efektyvios ir veiksmingos Europos Sąjungos. A. Ažubalis pažymėjo, kad: „negalime leisti, kad susidarytų daugiagreitė ES, nes tai ją sugriautų. Valstybės narės yra demokratijos garantas, o piliečiai nori ir turi būti girdimi. Todėl ES integracijos gilinimas gali tik pagreitinti skilimą“.

V. Savukynas. Kaip elitas pakėlė „valstiečių“ reitingus?

V. Savukynas Tie, kas konsultuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, gali kelti šampano taurę. Nors būtų geriau, kad ta taurė būtų pripildyta lietuviškų obuolių sulčių. Tačiau mes kalbame ne apie formą, o esmę. O esmė tokia: jie pasiekė tai, apie ką svajoja kiekvienas viešųjų ryšių guru – kad kritika virstų populiarumą garantuojančiu veiksniu. Apie ką aš? Ogi apie tai, kad „valstiečių“ puolimas šiuo metu tėra stipri vandens srovė ant jų populiarumo malūno. Pirmiausia, nėra politiškai apdairu pulti laimėjusius iš karto po rinkimų. Taip puoli ne tik tuos žmones, kurie balsavo, bet ir tuos, kurie norėjo, bet nebalsavo, arba tuos, kurie visada šliejasi prie stipresnių. Šiandien stipriausi yra „valstiečiai“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė puikiai išmoko šią pamoką. Ar prisimenate, ji labai aršiai bandė suardyti susiformavusią koaliciją po 2012 metų rinkimų. Ir koks rezultatas? Jos reitingai smuko. Todėl dabar ji apdairiai tyli. Ir teisingai daro. Reikia palaukti realių šios vyriausybės sprendimų, o tada jau kritikuoti. Tačiau konservatoriai iš tos istorijos nepadarė jokių sprendimų. Kritikuodami pirma laiko, mušdami socialiniuose tinkluose visus, kurie nepritaria jų nuomonei, jie tik patvirtina savo kaip arogantiškų politikų įvaizdį. Apie savo aroganciją prabilo net patys konservatoriai. Tad panašu, kad ir dabar taip su kritikais nutiks. Juk kol kas „valstiečiai“ dar nieko neapdarė, už ką juos būtų galima labai kritikuoti ar girti. Todėl kritika neatrodo įtikinama. Dar daugiau, gąsdinimai, jog „valstiečiai“ yra kaip tie Apokalipsės raiteliai, pranašaujantys pasaulio pabaigą, tik prisideda prie dūmų uždangos, kuri vėliau bus reikalinga valdžiai. Ką aš turiu omenyje? Juk visi žinome, kad nebus taip blogai. Ir pagalvos žmogus, kuris tikėjosi blogiausio: „o gal ir nebloga ta nauja valdžia, jei galėjo padaryti blogai, bet nepadarė.“ Kai nieko nesitiki, tai net menkiausias darbas atrodo kaip žygdarbis. Tad ar verta naujai vyriausybei suteikti tokį žemą vertinimo atskaitos tašką? Manau, kad tiek politiniai oponentai, tiek visuomenės gyvenimo kritikai, tiek ir pati visuomenė turi kelti ambicingus tikslus vyriausybei. Privalu iš jos tikėtis Lietuvai svarbių ir reikalingų darbų. Naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neturi politinės patirties, nežino, kur Seimo posėdžių salė, nėra iš elito? Tai dar geriau – vadinasi, jis yra vienas iš mūsų. O jei elitas šaiposi, tai tuo blogiau elitui. Lietuvoje vėl atgijo elito ir „neelito“ priešstata. Ir tai yra nenaudingiausia tiems, kurie save priskiria elitui. Tai iš anksto pralaimėti užprogramuota pozicija. Demokratinėje sistemoje, kai lemia daugumos balsai, yra neišmintinga erzinti daugumą. Be to, tikrojo elito užduotis yra lavinti visuomenę, kelti jos lygį, o ne ją žeminti ir niekinti. Naujoji koalicija yra nauja tiesiogine šio žodžio prasme. Atėjo daug naujų žmonių. Ir labai svarbu atidžiai žiūrėti, kaip jie dirbs. Ir reikia palaukti labai mažai: bus darbai, tuomet reikia juos ir vertinti. Ir labai griežtai. Tačiau išankstinė kritika jiems tik suteiks papildomų populiarumo balų. O juk rinkimai pasibaigė. Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

M. Drunga. Socializmas arba mirtis

Dažniausiai žmonės turi savyje ir blogo, ir gero. Retas žmogus – kiaurai blogas, be mažiausio dorybės krislelio. Net ir diktatoriai ne visi vienodai šėtoniški. Jeigu tokiais ir buvo Stalinas bei Hitleris, o jų būta išties perdėm nuožmių budelių, to taip tiesmukai nepasakysi apie Fidelį Castro. Kaip sekmadienį rašė „Frankfurter Allgemeine“, šis „vienas iš ilgiausiai tarnavusių valstybės ir vyriausybės vadovų pasaulyje, padėjęs formuoti antrąją XX-ojo amžiaus pusę, buvo ypač giriamas dėl pavyzdingų Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos laimėjimų. Vis dėlto darbštiesiems šios šalies medikams jau seniai pritrūko medikamentų, o gerai išmokytiems abiturientams – darbo vietų. Suvargusiame Kubos ūkyje, kur gabalėlis muilo virto brangia deficitine gėrybe, vešėjo korupcija, ištvirkimas, inercija“. O tas Castro, kuris kelis dešimtmečius iš eilės leisdavo savo priešininkus persekioti, suiminėti, kartais net nuteisti myriop, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais dar pats išraudavo vieną kitą atsargiai auginamą laisvesnio privataus ūkininkavimo gėlelę. „Vis dėlto tą iš vargo gimusį priartėjimą prie Vakarų, kurį jo brolis Raulas pradėjo vykdyti, visa tai įdėmiai stebėjęs Fidelis galų gale, atrodo, priėmė. Nes kraupiu leitomityvu tapusi alternatyva „socializmas arba mirtis“ net ir šioje Karibų jūros saloje nebebuvo vienintelis pasirinkimas“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis. Kad „Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema visada tarnavo kaip argumentas už komunistinę diktatūrą Kuboje“, pripažino ir pietų Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“. „Tačiau, – tęsė jis, – argi šiais laimėjimais iš tiesų buvo galima ilgam pateisinti kasdieninę priespaudą ir masyvius nusižengimus žmogaus teisėms? Juk kitos šalys sugeba žemą kūdikių mirtingumą gražiai sujungti su laisve, demokratija ir gerove – visai kitaip negu socialistiniame elgetyne, kurį paliko F. Castro. Šiandien Kuba pradeda keistis, ir tai suartėjimo tarp Havanos ir Vašingtono dėka. Tačiau iki demokratijos kelias dar ilgas, ir pačiu paskutiniuoju metu padėtis vėl pablogėjo. Kuboje kaip nebuvo, taip vis dar nėra jokios nuomonių laisvės, jokios teisės susirinkti, jokių nepriklausomų teismų“. Savotiškai keista tai, jog daugiau nei 50 metų po revoliucijos Kuba kai kur vis dar tarnauja įkvėpimo šaltiniu ir kad dar ne visi supranta, jog F. Castro tebuvo vienas iš daugelio Lotynų Amerikos diktatorių. „Kai kurios diktatūros baigiasi tik tirono mirtimi, ypač jeigu jis, kaip F. Castro, savo pozicijas ramsto prievartos ir asmenybės kulto mišiniu“, – teigė Malmėje išeinantis pietų Švedijos dienraštis. Vašingtono priemiestyje leidžiamas nacionalinis dienraštis „USA Today“ pažymėjo, kad nors F. Castro, švelniai tariant, nebuvo JAV draugas, jis mirė „ligos ir senatvės palaužtas“ sava mirtimi – „nei CŽV, nei jo priešai, pvz., daugybė pabėgėlių iš Kubos, jo nenužudė“, nors Ekvadoro laikraštis „Telegrafo“ ir tikino, kad mėginimų, laimei, nesėkmingų, buvo labai daug. Kur kas pozityviau jį vertino Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ straipsniu „Ilga patriarcho mirtis“, rašydamas, jog „istorinėje perspektyvoje nebus galima ginčyti, kad šitas F. Castro buvo galutinai tauta virtusios moderniosios Kubos kūrėjas“. Deja, tai pareikalavo sumokėti „gilių susiskaldymų ir sunkių nuostolių kainą. [...] Gal ir turėjo išnirti tokia „stipraus vyro su pautais“ figūra kaip F. Castro, idant postkolonijinėje Kubos visuomenėje išaugtų kažkas panašaus į kad ir hibridinį, bet vis dėlto nacionalinį jausmą“. Jei Ciuricho dienraštis iškėlė F. Castro kaip moderniosios Kubos kūrėją, tai Belgrado laikraštis „Politika“ pabrėžė, kad „Fidelio Castro dėka Kuba tapo svarbiu Neprisijungusių valstybių sąjūdžio nare, o šis sąjūdis Šaltojo karo laikais turėjo didžiulį pripažinimą ypač tarp Trečiojo pasaulio šalių“. Anot Bolivijos dienraščio „Prensa“, „jau pirmosiomis valandomis po jo mirties tapo akivaizdu, kaip labai nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni tiesiog jį dievino, kiti prakeikė žemę, kuri jį nešiojo. Patys kubiečiai turės ištarti jo atžvilgiu nuosprendį, tačiau tam, kad jie galėtų tai padaryti, reikia jiems laisvės pasikeisti nuomonėmis, bet tai jų šalyje dar vis draudžiama“. „Jau vien tai daug ką pasako apie F. Castro ir jo sėdėjimo valdžioje laikus“, – brėžė išvadą La Paso laikraštis. Besąlygiškai jį pasmerkė Floridos dienraščio „Sun Sentinel“ redakcinis straipsnis, džiaugdamasis, jog „pagaliau tirono būsime atsikratę“. Anot laikraščio, „užtenka žvilgtelėti į tūkstančius džiūgaujančių kubiečių pietų Floridos gatvėse. Jų laisvė šitaip švęsti ilgai Kubą engusiojo mirtį pasako begalę apie priežastis, kurios vedė daugelį jų rizikuoti savo gyvybėmis kelyje į Floridos pakrantę–. „O pačioje Kuboje žmonės pastatyti prieš valstybės sureguliuotą gedėjimo fazę“, – rašė Fort Loderdeilo laikraštis. Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nemanė nutylėti, kad „politinių Fidelio Castro ambicijų dėka dešimtys tūkstančių kubiečių politiniais sumetimais nubausti mirtimi arba įkalinti, apie milijoną pasirinko egzilį, ekonomika sužlugdyta, likę žmonės korumpavosi tam, kad įstengtų išgyventi – būtent tokie yra Fidelio ištikimybės revoliucijos idealams rezultatai“. Niujorko dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbio James‘o Taranto žodžiais, „dauguma viešųjų reakcijų į F. Castro mirtį sekė įprastinį pavyzdį. Dešinieji pagrįstai apraudojo jo gyvenimą, ne jo mirtį. Kairieji reiškė jam pagyrimus ar bent laikėsi neutraliai, abiem atvejais numodami ranka į tuos siaubus, kuriuos jis skleidė Kuboje daugiau nei pusšimtį metų“. Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ kitame savo straipsnyje suabejojo, ar greit matysime Kuboje pokyčių. Kodėl? Ogi todėl, kad „Raulas Castro ir kariškiai šalį bei jos vargo ekonomiką tvirtai kontroliuoja, opozicios daigai minimalūs, į juos dėmesį kreipia tik tarptautinė bendrija, o pačioje Kuboje režimas juos neproporcingai šiurkščiai užslopina“. „R. Castro yra pakartotinai pareiškęs, kad jo mažytės reformos taikomos tik antrinėms ūkio sritims ir jokiu būdu nepalies komunistų partijos galios monopolio ar šalį valdančios vyriausybės viršūnių“, – teigė Ciuricho dienraštis. Anot Vienos dienraščio „Standard“, „F. Castro mirtis – pirmasis būsimojo JAV prezidento D. Trumpo išbandymas. Nuo jo priklausys, ar jis diktatūrą Kuboje savo priešiška laikysena sustiprins, ar jis toliau skatins šalį atsiverti, kaip tą pagaliau pradėjo daryti B. Obamos vyriausybė“. Pasak kito jau minėto JAV dienraščio „USA Today“ vedamojo, „aišku, yra dar vietos padidinti spaudimą Kubos valdžiai, kad ji bent kiek gerbtų žmogaus teises. Tačiau būtų klaida manyti, kad sankcijų tęsimas pagreitins sistemos žlugimą ir taip įgalins kubiečius greitai pradėti gyventi geriau“. „Ekonominės sankcijos neprivertė kubiečių sukilti prieš valdžią. O valdžios jos irgi neprivertė toleruoti jai nepatinkančių nuomonių. Išties broliams Castro sankcijos buvo parankus pasiteisinimas jų pačių prastos ūkio politikos pasekmėms maskuoti“, – rašė netoli Amerikos sostinės leidžiamas nacionalinis laikraštis. „Jei D. Trumpas iš tikrųjų nori kelti „Ameriką į pirmąją vietą“, jis su Havana ims bendradarbiauti, o ne nuo jos nusisuks“, – teigė Londono laikraštis „Financial Times“ ir davė tokius argumentus: Pirma, „Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga Karibų jūros areale konkuruoti su Rusija bei Kinija ir duoti amerikiečių bendrovėms laisvą prieigą prie Kubos“. Antra, „Kuba, kuri stipriai priešinasi narkotikų kontrabandai ir suvaidino esminį vaidmenį įtikinant Kolumbijos marksistinius sukilėlius sudėti ginklus, yra natūrali sąjungininkė kovoje su terorizmu“, – rašė Britanijos sostinės verslo dienraštis. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį pateikė Seimui Sauliaus Skvernelio kandidatūrą premjero pareigoms. Remiantis Konstitucija, premjerą Seimo pritarimu tvirtina prezidentas ir paveda suformuoti jam Vyriausybę. „Tikiuosi Seimo pritarimo S. Skvernelio kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas", - sakė D. Grybauskaitė. Sakydamas sako kalbą S. Skvernelis pabrėžė Lietuvos pasiekimus, bet sakė, kad, nepaisant jų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų savoje šalyje nesijaučia laimingi. Kandidato į Ministrus Pirmininkus Sauliaus Skvernelio kalba Seimo plenariniame posėdyje: ,,Per 26 metus Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų: atkūrėme valstybės Nepriklausomybę; įtvirtinome gyvybiškai svarbią Lietuvos narystę NATO bei Europos Sąjungoje ir Lietuvos, kaip Vakarų demokratinio pasaulio dalies, statusą; įveikėme pereinamojo laikotarpio, o vėliau – netvarios ūkio plėtros ir globalios ekonomikos svyravimų sukeltus išbandymus. Nepaisant pasiekimų nemaža dalis Lietuvos gyventojų savo šalyje nesijaučia laimingi. Tą liudija ir savižudybių, priklausomybių, smurto bei skurdo mastai. Grėsmingiausia nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje išraiška – nedidelis gimstamumas bei masinė emigracija. Ši situacija, šiandienių geopolitinių grėsmių, kylančių iš demokratijos standartų ir tarptautinės teisės principų nesilaikančių kaimynų fone, reikalauja pasvertų ir atsakingų sprendimų mūsų valstybės valdyme. Koalicija yra tvirtai įsitikinusi, kad žmogus jaustųsi laimingas ir orus, kad valstybė būtų stipri, bendro gyvenimo rūmas turi būti renčiamas įtvirtinant pamatinį gėrį: saugant valstybės Nepriklausomybę, individo gyvybę ir sveikatą, puoselėjant darnią šeimą ir bendruomenę, kuriant darnią ekonominę ir politinę aplinką. Šie pamatiniai gėriai neatsiranda savaime: jų nekuria nematoma rinkos ranka nei viską kontroliuojanti valstybė. Juos kuria asmenų ir bendruomenių sąmoningi veiksmai, kylantys iš bendrų vertybių bei valios pastangų. Valstybės vaidmuo – įgalinti asmenis ir bendruomenes spręsti savo ir aplinkos problemas, įstatymais skatinti rinktis tokį elgesį. Atsižvelgdami į kylančius iššūkius, kursime šeimoms palankią aplinką ir sudarysime galimybę derinti darbo ir šeimos pareigas. Parengsime ir įgyvendinsime kompleksinę demografinę programą, kuri skatintų gimstamumą bei pailgintų žmonių gyvenimo trukmę. Lietuva negali toliau tylomis nykti. Sieksime, kad būtų pradėta vystyti lanksti mokestinė sistema šeimoms, turinčioms vaikų, kai mokamų gyventojo pajamų mokesčio dydis yra susiejamas su šeimoje auginamų vaikų skaičiumi, taip skatinant darbo rinkoje dalyvaujančius žmones susilaukti daugiau vaikų. Savivaldybėse bus išplėsti socialinių paslaugų šeimai centrai, teiksiantys pagalbą socialinės rizikos šeimoms. Kiekvienoje savivaldybėje bus įsteigti dienos užimtumo centrai socialinės rizikos ir skurstančių šeimų vaikams. Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Siekdami padėti gausioms šeimoms ir paskatinti gimstamumą, nustatysime sulig kiekvienu kitu šeimoje augančiu nepilnamečiu vaiku didėjantį neapmokestinamų pajamų dydį; Skatinsime lanksčių darbo formų prieinamumą, jei norime turėti vakarietišką darbo rinką, turime suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku ar dalį darbo laiko dirbti namuose. Palaikome Prezidentės iniciatyvą kompleksiškai spręsti vaikų globos ir įvaikinimo problemas. Prioritetą skirsime vaikų įvaikinimui ir vaiko ugdymui šeimoje, supaprastinsime įvaikinimo sąlygas, peržiūrėsime Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei kitų įvaikinimo procese dalyvaujančių institucijų funkcijas; Atėjo laikas peržiūrėti įvaikinimo procedūras užtikrinant, kad atsirastų aiškūs saugikliai, skirti apsaugoti vaikus nuo netinkamų asmenų, o kandidatų tapti įtėviais įvertinimas ir vaiko patekimas į šeimą būtų tvarkomas ne maksimaliais, o minimaliais laiko terminais. Privalome pirmaisiais mėnesiais po įvaikinimo, šeimai skirti finansinę paramą, tolygią sumai, kuri buvo skiriama vaiko išlaikymui vaikų namuose ar šeimynoje. Jei norime matyti daugiau sėkmės istorijų, įsivaikinus ir vyresnio nei trejų metų amžiaus vaikus, abu tėvai turi gauti teisę į mėnesio trukmės valstybės apmokamas vaiko priežiūros atostogas, o vienas iš tėvų – šešių mėnesių atostogas. Socialiniams darbuotojams turime suteikti papildomų įgaliojimų, didinant jo savarankiškumą, skatinant analizuoti bendruomenės aplinką, ieškoti papildomų pagalbos galimybių telkiant bendruomenę, suteikiant inicijuoti savanorystės principu pagrįstos pagalbos ir palaikymo tinklus. Žengę šiuos žingsnius po ketverių metų net nenorėsime prisiminti šiandieninės vaikų globos ir įsivaikinimo biurokratijos raizgalynių. Šie – 2016 metai prasidėjo siaubinga smurto apraiška. Esame pasirengę spręsti šią problemą iš esmės. Stiprinsime krizių centrų vaidmenį. Vienodai svarbiomis laikysime tiek informacines, tiek ir kompleksinės pagalbos aukoms bei agresorių reabilitacijos ir pagalbos atkuriant santykius funkcijas, pagalbą pozityvios tėvystės įgūdžiams bei pykčio valdymo gebėjimams formuoti. Deramą dėmesį skirsime itin paplitusio reiškinio – patyčių – prevencijai. Tam naudosime gerąją Vakarų Europos patirtį, patyčių prevencijos, socialinių įgūdžių ugdymo programų įgyvendinimą nuo pat ankstyvaus vaiko amžiaus. Šią problemą turime įveikti vardan sveikesnės rytojaus visuomenės. Atėjo laikas suformuoti veiksmingą reagavimo į smurtą prieš vaikus mechanizmą. Šis mechanizmas turi apimti visų suinteresuotų institucijų bei nevalstybinių partnerių bendradarbiavimą užtikrinant veiksmingą smurto atpažinimą, operatyvų reagavimą, aiškias kiekvienos tarnybos funkcijas bei tarpusavio sąveikos taisykles, tęstinio probleminės šeimos stebėjimo priemones. Sukursime „vieno langelio“ principu veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurto prevencijos sistemą. Negalime užsimerkti prieš karą, vykstantį Lietuvos šeimose. Turime ir galime joms pradėti. Kviečiu Jus visus prisijungti. Pagrindiniu savo sveikatos politikos tikslu įvardijame tiek siekį prailginti gyvenimo trukmę, tiek ir gerinti gyvenimo kokybę bei didinti sveikų gyvenimo metų skaičių. To sieksime penkiomis kryptimis: Formuosime efektyvią ir skaidrią sveikatos apsaugos sistemą; Plėtosime efektyvią ligų prevenciją, ankstyvąją diagnostiką ir šeimos mediciną; Įgyvendinsime aktyvią kovos su žalingais įpročiais programą; Stiprinsime psichikos sveikatos paslaugas; Sieksime sveikatos aspekto visose politikose. Požiūris į silpniausius visuomenės narius apibūdina visuomenės brandą. Pasieksime, kad vyresnio amžiaus asmenys bei neįgalieji nesijaustų atskirti dėl savo amžiaus ar negalios. Tuo tikslu sieksime taikyti įtraukias socialines paslaugas, plėtoti universalaus dizaino principų taikymą fizinei aplinkai, prieinamam būstui ir transportui tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tuo numatant prieinamumą visiems neįgaliems asmenims. Šiandienis Seimas rodo istorinį pavyzdį, manau, kad kolega Justas Džiugelis tai patvirtintų. Pastarųjų poros dešimtmečių laikotarpiu vykstantys Lietuvos regionų depopuliacijos ir netolygaus ekonominės gerovės persiskirstymo procesai kelia rimtą grėsmę pakankamai tolygiai Lietuvos demografinei ir ekonominei pusiausvyrai. Atsakydama į šias grėsmes bei iššūkius, Koalicija regioninės politikos srityje kelia tris tikslus: Sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą Užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą (investicijų pritraukimas) Užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose (darbo vietos ir infrastruktūra) Mūsų ilgalaikė vizija – Lietuva, kurios regionuose yra patogios gyvenimo sąlygos, aukštą gyvenimo kokybę užtikrinanti infrastruktūra, teikiamos aukštos kokybės socialinės paslaugos, veikia gyvybinga, vietines ir tarptautines galimybes išnaudojanti bei orų gyvenimą kurianti ekonomika, o patys regionai yra patrauklūs investuoti vietos ir užsienio verslui, siūlantys kompetentingą darbo jėgą, išplėtotą šiuolaikišką infrastruktūrą, kuriuose veikia kompetentingos vietos, o ilguoju laikotarpiu – ir regionų valdžios institucijos. Šiandieninėje aplinkoje privalome užtikrinti aiškius, suprantamus ir prasmingus aplinkosauginius reikalavimus. Keliame tikslą, kad aplinkos apsaugos politika netaptų biurokratizmo šaltiniu, o taptų darnios aplinkos formavimo priemone, palankia ir darnaus ūkio plėtrai. Tuo tikslu siekiame mažinti perteklinius reikalavimus verslui bei gyventojams.. Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino daugybę stambių strateginių energetikos projektų. Tai Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Už tai turime padėkoti dviem buvusioms Vyriausybėms. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Šiandien atėjo laikas žengti kitus žingsnius – modernizuoti energetines sistemas bei patenkinti vartotojų lūkesčius, suteikiant daugiau sprendimo galių vartotojams, kurie taptų aktyviu sisteminės energetinės pertvarkos dalyviu. Lietuvos energetinio saugumo ir konkurencingumo pagrindas - darnus vystymasis, paremta taupiu energijos išteklių vartojimu, bei vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Tai naujos Energetikos politikos pamatas, siekiant ilgalaikių Europos Sąjungos ir tarptautinių klimato kaitos mažinimo tikslų. Šalia strateginių valstybės projektų įgyvendinimo, negalime pamiršti kaimo gyvybingumo. Tvarių jo bendruomenių išsaugojimas yra kertinis bet kurios atsakingos šalies likimą lemiantis vyriausybės uždavinys. Gyvybingo kaimo egzistavimas neįmanomas be šių trijų pagrindinių sąlygų: Konkurencingo ir pelningo žemės bei kito kaimo ūkio, Deramos infrastruktūros, Tinkamų socialinių, sveikatos bei kultūrinių paslaugų. Dažnas įvaizdis, kad išskirtinai kaimas skęsta skurde. Visgi, skurdas egzistoja visoje Lietuvoje ir jis tiesiogiai susijęs su darbo pajamomis ir darbo santykiais. Mūsų tikslas sukurti darbo santykius, kurie skatintų žmo

P. Auštrevičius: Lietuva į savo saugumą turi investuoti ne mažiau nei 1 mlrd. eurų

Nemira Pumprickaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt Išrinktasis JAV prezidentas sako, kad Europa nebegali slėptis po Amerikos saugumo skėčiu – pasak Donaldo Trumpo, JAV į pagalbą ateis tik tuo atveju, jei Europos valstybės užtektinai investuos į savo saugumą. Negana to, D. Trumpas ne kartą giedojo ditirambus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurį jis vadino geresniu lyderiu nei Barackas Obama. Visą tai negali būti neišgirsta Lietuvoje, tačiau, regis, mes neturime nei strategijos, nei vizijos, kaip veikti su išrinktuoju prezidentu ir jo administracija. Pokalbis su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi. – Ar mūsų politikai tinkamai reagavo į D. Trumpą dar rinkimų kampanijos metu? – Mes netikėjome, kad D. Trumpas gali laimėti rinkimus. Mes netikėjome, kad D. Trumpo standartas – jis įtvirtino tam tikrą politinio kalbėjimo standartą Amerikos viešoje erdvėje – gali nusverti. Be to, man atrodo, mes pramiegojome viešosios nuomonės ir tam tikros politinės nuomonės kaitą JAV. Mes pramiegojome kalbas apie Europą, kaip išlaikytinę saugumo prasme, kaip tą, kuri naudojasi ekonominėmis gėrybėmis, bet nepakankamai investuoja į savo saugumą. Mums sugrįžti pas Ameriką ir pasiūlyti jiems, aš pasakyčiau, įdomią ir juos įtraukiančią partnerystę, be jokios abejonės, reikės. Todėl mūsų kalbėjimas su amerikiečiais turi būti toks, kad mes juos suinteresuotume būti pakankamai įsitraukusiems į Europos saugumą, į mūsų bendradarbiavimą, į mūsų bendros ekonominės erdvės kūrimą per laisvą prekybą. Bet tai reikės padaryti iš naujo ir surasti tuos žodžius, tuos pasiūlymus mums reikia jau dabar. – Ir vienas iš tų pasiūlymų, greičiausiai, turėtų būti susijęs su mūsų gynyba, ką išrinktasis prezidentas yra ir kalbėjęs. Bet jis daug kartų keitė savo poziciją, tad ar šiuo klausimu galima tikėtis, kad jis pakeis savo poziciją? Ar mes galime turėti tokių vilčių? – Ne, nebus tokio kardinalaus pasikeitimo. D. Trumpo užsienio doktrina remiasi trimis pagrindiniais dalykais, o vadinamasis „saugumo išlaikytiniai Europos pusėje“ yra kertinis. Neabejoju, kad šiuo keliu ir bus einama. Jau dabar pasigirdo kalbų, kad JAV nori sumažinti savo indėlį NATO biudžete nuo 45 iki 37–38 procentų. 8 procentai yra labai daug, ką mums reikės kompensuoti, jeigu mes norėsime išlaikyti transatlantinę partnerystę tokią, kokios mes tikimės. Bet, žinoma, be didesnio Europos įnašo, be didesnio įsipareigojimo jokių kalbų, matyt, nebus. Kitas dalykas – ką patys europiečiai turi padaryti, kad tai atsirastų ne skatinant JAV, bet patiems suprantant, kad patys europiečiai turi rūpintis daugiau. Mes investuojame į Europos saugumą ir gynybą nepakankamai, mes esame padarę nepakankamai, kad Europos Sąjungoje atsirastų saugumo ir gynybos sąjunga. Tik iniciatyvos į tai veda, bet jos galų gale lieka nesuprastos Lietuvoje. Aš nesuprantu, kodėl Lietuva oponuoja ES gynybos ir saugumo sąjungos kūrimui. Tai galbūt yra viena iš išeičių pasitinkant besikeičiančią Amerikos poziciją. Bet be to tikėtis, kad bus gražus rytojus, aš tikrai neturiu pagrindo. Lietuvai taip pat turi skatinti regioninį bendradarbiavimą. Mums reikia su artimiausiais kaimynais, su tais, su kuriais mes galime ir turime sutarti, vystyti bendrus gynybinius pajėgumus, vystyti daugiau pasitikėjimu pagrįstą darbo pasidalijimą gynybos ir saugumo srityje. Manyti, kad mes viską padarėme, yra iš tikrųjų neteisinga. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltijos valstybės taip ir nesudarė gynybinės sąjungos, kas buvo vienas iš pralaimėjimo šaltinių. Nejaugi mes lauksime kitos tokios situacijos? Mes turime žengti žingsnį, mes turime parodyti iniciatyvą. Tada, matydama ES pasikeitusią atsakomybę ir tikrą judėjimą, investicijas, JAV negalės to ignoruoti. – Kai kalbame apie investicijas, tai minimi 2 procentai bendrojo vidaus produkto. Kitų metų biudžete jau yra artėjama prie 1,8 procento BVP. Ar, jūsų manymu, mes turėtume paskubėti ir jau kitais metais bandyti pasiekti 2 procentus? – Dabartinių investicijų nepakanka. Mes matome, kad mums trūksta gynybinės ginkluotės, patirties, profesionalų, tad investicijas reikia tęsti. Manau, 2 procentai nėra riba. Šiuo metu Lenkija investuoja jau daugiau nei 2 procentus. Lenkai elgiasi neatsakingai? Tuo metu 71 procentas Lenkijos piliečių pasiruošę ginti Lietuvą. Tai jie savo lėšomis gins Lietuvą, o mes neginsime savęs? Visiškai būtų pagrįsta, kad Lietuva artimiausiais metais į savo saugumą ir į savo užtikrintą ateitį investuotų ne mažiau nei 1 milijardą eurų. – Dabar yra numatyta virš 700 milijonų? – Gynybai skirti virš 700 milijonų yra planuojama kitąmet. Simboliški skaičiai kitąkart irgi veikia. Izraelis investuoja 10 milijardų, todėl jis yra „atsipūtęs“ ir žino, kad jis turi pakankamai gynybinio potencialo ne tik atbaidyti galimus priešus, bet ir apsiginti, jeigu to reikės. Imkime pavyzdžius. – O kaip jūs visame šitame fone vertinate planus kitais metais biudžete sumažinti pinigus žvalgybai? – Yra labai keista girdėti tokius pasiūlymus. Man atrodo, tai rodo tam tikrą pasimetimą arba bandymą politiškai žongliruoti skaičiais – iš vienų atimti, kitiems pridėti. Valstybės saugumas yra visuma, tad negalima to medžio naikinti dalimis, manant, kad jis išgyvens. – Ačiū jums už pokalbį.  

„Valstiečiai“ dėl savo vertybių socialdemokratams nenusileis

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Valdančiąją koaliciją sudarę „valstiečiai“ ir socialdemokratai ne vienu klausimu bus priversti prašyti opozicijoje nusprendusių dirbti partijų pagalbos. Asmenvardžių rašymas ne lietuviškais rašmenimis, šeimos sąvoka Konstitucijoje, partnerystės įteisinimas, pagalbinis apvaisinimas. Bent jau dėl šių problemų įtvirtinimo teisės aktuose neketina nusileisti nei „valstiečiai“, nei socialdemokratai. Dalis socialdemokratų derybininkų prieš pasirašant koalicijos sutartį išplatino pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pozicija dėl minėtų problemų yra tvirta ir partija jos keisti neketina. „Valstiečiai“ taip pat nežada leistis į diskusijas dėl savo pamatinių vertybių. Jei Seimo opozicijoje apsisprendę dirbti konservatoriai, liberalai ir „tvarkiečiai“ bei kol kas aiškios pozicijos nepareiškę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai neparemtų valdančiųjų, tuomet jau ne vienerius metus sprendžiamos problemos ir vėl nepajudėtų iš vietos. Jau žino, kad nesutars „Su „valstiečiais“ mums susitarti nepavyks. Jie tokiais klausimais, kaip šeimos apibrėžimas ar partnerystės įteisinimas, kurie jiems – šventi, bandys ieškoti susitarimų su konservatoriais ar kitomis opozicijoje esančiomis partijomis. Todėl, išsiskyrus nuomonėms, mes liksime „valstiečių“ opozicijoje“, – teigė vienas iš socialdemokratų derybininkų Algirdas Sysas. Pasak jo, koalicijos sutartyje buvo bandoma įtvirtinti skirtumus tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų programinių nuostatų, tačiau žodis „skirtumai“ kai kuriems derybininkams nepatikęs: „Todėl tos mūsų takoskyros buvo apibūdintos labai grakščiai.“ „Valstiečiai“, kaip teigė A. Sysas, derėdamiesi dėl koalicinės sutarties, piestu stojo prieš partnerystės įteisinimą, dėl „w“ ir kitų nelietuviškų rašmenų atsiradimo asmens dokumentuose bei kitų problemų, susijusių su žmogaus teisėmis. Savo vertybių iš programos nebrauks Kaip teigė „valstiečių“ senbuvė ir derybininkė Rima Baškienė, partijos vertybinės nuostatos yra įtrauktos į jos programą, todėl jų atsisakyti arba leistis į kompromisus su koalicijos partneriais neketinama. „Neatsižadame savo deklaruotų pozicijų prieš rinkimus, nes jos mums – svarbios. Šeimos vertybių puoselėjimas, pagarba gyvybei, lietuvių kalbos išsaugojimas yra mūsų pamatinės vertybės. Gerbdami kolegų socialdemokratų nuomonę, bendraminčių ieškosime tiek Lenkų rinkimų akcijos, tiek konservatorių frakcijose. Manau, kad naujajame Seime galėsime dirbti sutelktai, nepaisant to, ar svarbius sprendimus priims valdančioji dauguma, ar sutartinai visi parlamentarai“, – kalbėjo R. Baškienė. Palaikys naudingus valstybei sprendimus Krikščioniškajam konservatorių sparnui priklausantis Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad tiek jo bendrapartiečiai, tiek kitos opozicinės frakcijos palaikys svarbius valstybei valdančiosios koalicijos sprendimus. „Bet jau šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad aš tikrai nepalaikysiu partnerystės įteisinimo, o pagalbinis apvaisinimas – labai jautrus dalykas, ir reikės atidžiai paanalizuoti, kokie sprendimai bus siūlomi“, – teigė L. Kasčiūnas. Panašiai jis kalbėjo ir apie nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose. Jei būtų siūloma panaši tvarka, kokia galioja Latvijoje, kai kitataučių vardai ir pavardės ne latviškais rašmenimis įrašomi atskirame paso lape, L. Kasčiūnas tokį sprendimą palaikytų. Jei atsirastų kitokių pasiūlymų, pirmiausia kreiptų dėmesį, ar jais nebūtų pakenkiama lietuvių kalbai ir ar lenkų atstovai jų nenaudos politinei nesantaikai kurstyti. „Nebalsuotume „prieš“ vien dėl to, kad esame opozicijoje. Tačiau šeimos modelio, pagalbinio apvaisinimo ar monopolijų kūrimo klausimais tikrai balsuosime prieš“, – teigė kitos opozicinės partijos – Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas. Lenkai mato daug bendra Baigusio kadenciją Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė, dirbsianti ir naujos kadencijos Seime, teigė tarp savo atstovaujamos partijos ir „valstiečių“ programų matanti nemažai bendrumo. „Mes, kaip ir „valstiečiai“, tikrai nepalaikysime pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatų, kad būtų šaldomi embrionai. Taip pat nepritarsime, kad būtų įteisinta partnerystė, nes, atsiradus tokiam įstatymui, būtų atvertos galimybės įteisinti ir tos pačios lyties asmenų santuokas“, – tvirtino R. Tamašunienė. Tačiau ir ji pati, ir jos bendražygiai toliau sieks, kad būtų įteisintas asmenvardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose. „Vardas ir pavardė yra neliečiamos asmeninės kiekvieno žmogaus vertybės, ir turi būti pagaliau įteisinta Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, kad jie būtų rašomi kiekvienos tautos kalbos rašmenimis. Juolab kad Lietuvoje jau ne vienas asmuo teismuose to yra pasiekęs“, – kalbėjo R. Tamašunienė.

Energetikos ministerija: laikas naikinti?

Dainius Kreivys tsajunga.lt Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai. Naujoji valdančioji koalicija siūlo naikinti Energetikos ministeriją, tačiau nepaaiškina, kaip tuo atveju bus užtikrinti strateginiai šalies interesai, pavyzdžiui, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Kontinentinės Europos tinklais. O gal persijungimas prie europietiškos sistemos jau nebelaikomas valstybės prioritetu ir naujai valdžiai visiškai priimtina esama padėtis, kai mūsų tinklai vis dar valdomi iš Maskvos? Gal sinchronizavimo klausimui spręsti išties užteks departamento kokioje nors Ūkio ar Susisiekimo ministerijoje, kaip yra tikinama? Esmė ta, kad jokių departamentų sinchronizavimui įgyvendinti apskritai nereikia. Sinchronizavimo planus rengia ir įgyvendina Lietuvos elektros energetikos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Tačiau ši įmonė nelabai ką gali daryti, kol nėra priimti politiniai sprendimai tarpvalstybiniu lygiu. Norint pastūmėti sinchronizavimo klausimą į priekį, reikia kelių dalykų. Pirma – pasiekti politinį susitarimą su Lenkija dėl antros elektros perdavimo linijos su šia šalimi. Analogiškai reikalingas politinis susitarimas su Baltijos valstybėmis dėl bendros visų trijų šalių pozicijos šiuo klausimu. Taip pat būtina užsitikrinti tiek politinę, tiek finansinę Europos Sąjungos institucijų paramą. Negana to, teks spręsti jautrius atsiribojimo nuo Karaliaučius elektros energetikos sistemos bei BRELL žiedo klausimus su Rusija. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu lygiu galėtų ką nors nuveikti kad ir pats talentingiausias departamento direktorius. Neabejotina, kad tam reikia aukščiausio politinio lygio dėmesio. Ūkio ministras bent teoriškai tą vaidmenį gal ir galėtų atlikti, bet tik esant dviem sąlygoms: energetika jam turėtų būti prioritetinė sritis ir jai turėtų skirti išties daug brangaus ministro laiko bei dėmesio. Ar tai ir siūlo besiformuojanti naujoji Vyriausybė? Kokia bus Ūkio ministerija ir ar ji galės skirti užtektinai dėmesio strateginiams energetikos klausimams? Iš pirmo žvilgsnio pačiai Ūkio ministerijai veikiausiai bus keliams uždavinys būti viena ryškiausių permainas įgyvendinančių ministerijų. O ministrui šioje srityje bus keliami ypatingi uždaviniai – jam reikės atgaivinti ūkio plėtrą, užtikrinti investicijas ir darbo vietas regionuose bei pasiekti bendro atlyginimų lygio kilimą. Tai uždaviniai, kurie reikalaus ryškios valstybės lyderystės ir ministro dėmesio. Visiškai sutinku, kad Energetikos ministeriją išties būtų galima naikinti, jei didieji strateginiai energetikos projektai būtų įgyvendinti ar bent jau „užkelti ant bėgių“. Nes būtent tam tikslui ministerija ir buvo atskirta nuo Ūkio ministerijos. Atskira ministerija leido žymiai sparčiau ir kokybiškiau rengti bei patvirtinti visoms pertvarkoms – pradedant „Leo“ likvidavimu ir baigiant Nacionalinės nepriklausomybės energetikos strategijos patvirtinimu – būtinus teisės aktus. Taigi visiškai akivaizdu, kad jei išties norime rimto proveržio siekiant spartesnio mūsų tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europa, Energetikos ministeriją privalome išlaikyti. Bent jau iki to laiko, kol bus pasiekti svarbiausi susitarimai su kaimyninėmis valstybėmis ir Europos Komisija. Yra ir daugiau Lietuvai ypač svarbių dalykų, dėl kurių Energetikos ministeriją naikinti nebūtų išmintinga. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų prasidės naujas Europos sąjungos finansinis laikotarpis ir iš Briuselio jau girdėti signalų, kad ruošiamasi smarkiai apkarpyti Ignalinos uždarymui reikalingų lėšų skyrimą. Mūsų Vyriausybė turės spręsti, kaip reikiamą finansavimą užsitikrinti, nes kitaip mūsų biudžete atsivertų kelių milijardų dydžio skylė. Natūralu, kad šį klausimą taip pat turėtų prisiimti būsimasis Energetikos ministras. Astravo klausimas taip pat gula ant būsimojo energetikos ministro pečių. Iki 2019 metų Lietuva turės užtikrinti technines ir teisines priemones, kurios neleistų Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektrai patekti į mūsų elektros energetinę sistemą bei elektros rinką. Reikės parengti teisinį pagrindimą, kuris leistų kreiptis į tarptautines institucijas dėl šios jėgainės pripažinimo nesaugia. Tokiems projektams vykdyti reikalingi ministro antpečiai. Pavyzdžiui, ministro statusas leido A. Sekmokui palaikyti gerus dalykinius santykius su tuometiniu Europos komisijos energetikos komisaru Giunteriu Otingeriu bei jo pavaduotoju Filipu Lou įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą Lietuvos dujų ūkyje bei „išrūkant“ iš jo „Gazprom“. Geri asmeniniai ryšiai su buvusiu Lenkijos ūkio ministru Valdemaru Pavlaku leido pasirašyti susitarimą dėl pirmosios elektros jungties į Lenkiją nepaisant aršaus užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorskio pasipriešinimo bet kokiam bendradarbiavimui su Lietuva. Tai tik kelios pačios svarbiausios Lietuvai strateginės kryptys ir projektai, už kuriuos atsakinga Energetikos ministerija. Neišspręstų energetinių klausimų gausa tik patvirtina, kad ne tik būtina išlaikyti Energetikos ministeriją, bet ir paskirti jos ministru energetikos reikalus gerai išmanantį politiką, kuris kartu būtų ir viena stipriausių figūrų visame ministrų kabinete....

„Prasikaltusi“ socialdemokratams VPT vadovė su viltimi laukia naujo finansų ministro

 Jurgita Lapienytė, 15min.lt Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) prašė Finansų ministerijos beveik 2,8 mln. eurų, tačiau gavo 400 tūkst. eurų mažiau. Lėšų trūkumas gali paralyžiuoti VPT darbą, 15min sakė jos vadovė Diana Vilytė, su dideliais lūkesčiais laukianti naujos valdžios, kurioje prezidentūra dabartinės finansų ministrės Rasos Budbergytės matyti nenori. Kitais metais VPT biudžetas, palyginti su šiais metais, didėja puse milijono eurų, tačiau vis dėlto gerokai mažiau, nei norėtų D. Vilytė. Ji 15min sakė, kad kitiems metams prašė skirti 2,783 mln. eurų, tačiau pavyko susitarti tik dėl 2,424 mln. eurų. Kam VPT reikia tų pinigų? Pasak D. Vilytės, pagrindinis kitąmet laukiantis darbas – su įstatymų pakeitimais susijusi informacinės sistemos pertvarka, kuri atsieis nepigiai. „Kadangi esame prisirišę prie tokio tiekėjo Švedijoje, ilgalaikė sutartis pasirašyta, sistemą administruoja švedų bendrovė ir mes gana brangiai jiems mokam, nes sisteminiai pakeitimai brangiai kainuoja. Išaugimas biudžeto susijęs su tuo“, – 15min pasakojo D. Vilytė. Be to, Vyriausybė netrukus spręs, ar perduoti dalį Koncesijos įstatymo priežiūros funkcijų VPT, dalį paliekant Centrinei projektų valdymo agentūrai. D. Vilytė nežino, ar tokiu atveju gautų papildomų asignavimų iš valstybės biudžeto. „Jeigu pridės koncesijų įstatymą, tai būsime paralyžiuoti. (...) Sudėtinga, mes ir taip mažai patikriname, mažai pažiūrime, mokymų reikia daugiau. Per metus prasisuka 4–5 mlrd. eurų per viešuosius pirkimus“, – sakė D. Vilytė. „Mes tikrai turime atsakingai žiūrėti į išlaidų didinimą, bet reikia savęs paklausti, kiek galima sutaupyti per viešuosius pirkimus. Čia, matyt, skaičiai irgi įspūdingi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad galima sutaupyti procentą nuo viešųjų pirkimų, kurie prasisuka jau truputį tvarkingesni. Šnekėsimės, nauja valdžia, matysime, kaip jie žiūrės“, – kalbėjo VPT vadovė. D. Vilytė socialdemokratams yra „prasikaltusi“ – rugpjūčio pabaigoje ji paskelbė, kad Lietuvos kariuomenė, pirkdama virtuvės įrankius, už juos permokėjo 8 kartus. Kilęs „auksinių šaukštų“ skandalas smarkiai sumažino socialdemokratų ir jų krašto apsaugos ministro Juozo Oleko reitingus. Po pralaimėjimo Seimo rinkimuose socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius viena priežasčių įvardijo agresyvią kitų partijų rinkimų kampaniją ir „dirbtinai eskaluojamus skandalus“. Ne tik VPT, bet ir kitoms institucijoms, tarp jų – Valstybės saugumo departamentui, kuriam finansavimas buvo net sumažintas, taip pat mokytojų algų didinimui, PVM lengvatai ir kitoms reikmėms pinigų nerandanti R. Budbergytė, Finansų ministerijai vadovaujanti nuo birželio, ministrės posto kitoje kadencijoje neturės. Finansų ministerija atiteko valstiečiams ir žaliesiems, kurie į šį postą siūlo Stasį Jakeliūną. Iki antradienio buvo svarstoma, kad R. Budbergytei gali būti siūlomas socialinės apsaugos ir darbo ministrės postas. Tačiau, pasak šaltinių, kai paaiškėjo, kad jos kandidatūra neigiamai vertinama prezidentūroje, socialdemokratai atidavė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją valstiečiams ir žaliesiems, o iš jų išsiderėjo Ūkio ministeriją, kurios vadovu greičiausiai bus siūlomas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.  

R. Vainienė. Pakalbėkime apie kirpėją Liusią

Kol naujai išrinkti politikai buria koalicijas ir derina būsimos vyriausybės programos nuostatas, pakalbėkime apie kirpėją – kirpėją Liusią. Kaip suprantate, kirpėja Liusia nėra kokia verslo magnatė, oligarchinės struktūros savininkė ar vartotojus „drožianti“ monopolininkė. Tačiau nepaisant to, kad atstovauja smulkiajam verslui ir užsiima individualia veikla, kirpėja Liusia tapo kone valstybės biudžeto ir visos Lietuvos griovėja. Kodėl? Nes jai neva taikomas 30 procentų neapmokestinamas pajamų dydis. Visi kiti, dirbantys pagal darbo sutartis, suprask, tokios prabangos neturi. Ir tai nėra sąžininga mokslų daktarų, docentų atžvilgiu. Tokį paveikslą, kaip kirpėja Liusia išnaudoja Lietuvos valstybę, nupiešė ekonomistė, o dabar jau ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl individualia veikla užsiimantys asmenys gali neapmokestinti dalies savo pajamų. Pasirodo, net ir akivaizdūs dalykai ne visada būna tokie akivaizdūs, ir verta juos išsiaiškinti detaliau. Atsakymas dėl dalies pajamų neapmokestinimo glūdi tame, kad individualia veikla užsiimantis asmuo yra toks mažutis verslininkas. Jis net ne verslininkas, o žmogus, pats sau sukūręs darbo vietą. Kaip žinia, susikurti ir išlaikyti darbo vietą kainuoja. Kirpėja Liusia turi nuomotis patalpas, ji turi pati mokėti už tų patalpų apšvietimą ir šildymą. Jai reikia įsigyti kirpėjos kėdę ir žirkles, ir plaukų priežiūros priemones. Sakysite, mokslų daktarai perka knygas? Perka, žinoma, jei nenori naudotis universiteto biblioteka. O štai nemokamos kirpėjų kėdžių ir žirklių bibliotekos, deja, nėra. Docentas nemoka už auditorijos nuomą. Docentui nereikia rūpintis reklama ir pardavimais – studentus į universiteto auditoriją jam atveda tas pats universitetas. Jei studentas nelanko prastų docento paskaitų, docento alga nuo to nemažėja. Kirpėja Liusia gi viskuo rūpinasi pati. Taigi, sau darbo vietą sukūrusi kirpėja Liusia tiesiog minusuoja sąnaudas, kaip tai daro visos verslo bendrovės. Bet kadangi Liusia dirba viena, kad jai būtų paprasčiau, ji gali nevesti sąnaudų apskaitos, o tiesiog atimti 30 procentų hipotetinių sąnaudų iš savo pajamų. Neapmokestinamas pajamų dydis, kaip toks Liusiai visai nėra taikomas, net jei ji uždirba mažai. Tada, kai ji nori mokėti už vaikų mokslą, ar mokėti ilgalaikio draudimo įmokas, jai lengvata nuo šių pajamų taip pat netaikoma. Tuos trisdešimt procentų ji atima ne tik iš savo pajamų, bet ir iš savo valstybinio socialinio draudimo stažo, ir iš visų lengvatų. Beje, visas socialinio draudimo įmokas Liusia irgi susimoka pati. Ji neturi darbdavio, kuris už ją tai padarytų. Visas sveikatos draudimo įmokas, visus 9 procentus, Liusia irgi sumoka pati. Docentas iš savo algos moka šešis. Taip, Liusia moka 5 procentus gyventojų pajamų mokesčio, nes Liusia yra amatininkė. Jei Liusia būtų individualia veikla užsiimanti lektorė, kaip ir universiteto docentė, ji mokėtų 15 procentų GPM. Taigi, suskaičiavus visą mokesčių naštą, Liusia sumoka tokią pat savo pajamų dalį mokesčiais, kaip ir docentei išskaičiuojama iš jos algos. Skirtumas tik tas, kad Liusia pati susikuria sau darbo vietą ir nesėdi valstybei ant sprando. Jau girdžiu pasakymus, kad vis tik docentai Lietuvoje uždirba per mažai. Taip, per mažai. Tik ar dėl to kalta kirpėja Liusia? Ir jei susiruoši iš Liusios paimti ne 24 procentus pajamų, o visus 50, kad galėtum biudžetininkams mokėti didesnes algas, tai žiūrėk, ar iš tokio godumo, kaip ta senė, neliksi prie suskilusios geldos. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ....

Tautos meilė – geriausias įvertinimas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Prezidentą Valdą Adamkų 90 metų jubiliejaus proga. Pasak Prezidentės, V. Adamkaus, kaip valstybės žmogaus, kaip intelektualo patirtis yra neįkainojama, o vadovavimo Lietuvai metai – svarbi mūsų naujausios istorijos dalis. V. Adamkaus asmenybėje matome ypatingą ryšį tarp šiandieninės Lietuvos ir tos, kuri buvo prarasta 1940-aisiais, kurios nepriklausomybės atgavimo su bendraminčiais buvo siekta daug dešimtmečių. Tautos meilė – geriausias įvertinimas tų pastangų, kurias V. Adamkus įdėjo dirbdamas dėl Lietuvos pažangos ir vienybės Valdas Adamkus stovėjo prie mūsų valstybinės aplinkosaugos sistemos kūrimo ištakų iš karto po Nepriklausomybės atgavimo. Kaip prisimena Aplinkos ministerijos senbuviai, su juo daug tartasi, kuriant ir pirminę ministerijos ląstelę – Aplinkos apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos Seimo, ir visą sistemą. Tuomet itin pravertė Valdo Adamkaus patirtis vadovaujant JAV penktojo regiono Aplinkos apsaugos agentūrai. Per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą šioje agentūroje jis pelnė pasaulinį pripažinimą.Intensyviai domėtis Lietuvos aplinkosauga Valdas Adamkus pradėjo dar 1972 metais. Ir ne tik per atstumą. Su JAV delegacijomis jam pavykdavo atvykti ir į Lietuvą. Daugiausia nerimo ir tada, ir vėliau jam kėlė mūsų geriamojo vandens kokybė.Grįžęs į Lietuvą Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Aplinkos ministerijoje. Čia nedideliame kambarėlyje antrame aukšte susirinkdavo jo bendražygiai ir bendraminčiai. Pokalbiai apie politinio gyvenimo verpetus persipindavo su aplinkosaugos realijomis. Viename interviu praėjusį gruodį į klausimą, kokie yra ryškiausi aplinkosauginiai laimėjimai po Nepriklausomybės atkūrimo, Valdas Adamkus atsakė, kad vienas didžiausių pasiekimų yra vandenvalos srityje, sustabdant vandens taršą ir užtikrinant geriamojo vandens kokybę. Išrinktas šalies Prezidentu jis jau mažiau laiko galėjo skirti aplinkosaugai, bet niekada nesiliovė ja domėjęsis. Už viso gyvenimo nuopelnus kuriant aplinkos apsaugos sistemą 2014 m. birželį Valdui Adamkui buvo įteiktas garbingiausias Aplinkos ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Už visuomeninę veiklą" Paulius Kalmantas,Simona Liaudanskytė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus...

Ar konservatoriams gresia skilimas?

Lauras Bielinis

Rasuolė Bauraitė, Lietuvos ryto televizija Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pradėjo derybas su Socialdemokratų partija dėl būsimos koalicijos. Konservatoriai yra pareiškę, kad derybose nedalyvaus, kol „valstiečiai“ derėsis su socialdemokratais. Tokios pozicijos laikosi konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, tačiau ne visi partijos nariai su tuo sutinka. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad jau kreipėsi į kai kuriuos konservatorius, ragindamas juos prisidėti formuojant būsimą valdžią. Apie tai, ar konservatoriams gresia skilimas „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su Daiva Žeimyte kalbėjosi politologas Lauras Bielinis bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai Paulius Saudargas bei Stanislavas Stavickis-Stano, kuris viešai kreipėsi į G. Landsbergį, sakydamas, kad partijos pirmininkas nebegina savo rinkėjų vertybių. – Stanislavai, Jūs socialiniame tinkle parašėte atvirą laišką Tėvynės sąjungos pirmininkui, sakėte, kad susirgote nuo tos politikos, kokią dabar vykdo partija. Kodėl nusprendėte kreiptis? – (S. Stavickis-Stano) Sulaukiau daug klausimų, kodėl viešai, kodėl partijos problemų nesprendžiame partijos viduje. Sako, kam tau reikalinga partija, jei ji negina tavo interesų. Partijoje yra 15 tūkst. žmonių, už ją balsavo virš 200 tūkst. žmonių. Neįsivaizduoju, kaip galima tokius reikalus spręsti partijos viduje. Nėra taip drastiška, kad partija negina interesų. – Kas Jus labiausiai papiktino, dėl ko nusprendėte kreiptis viešai? – (S. Stavickis-Stano) Pasigendu pozicijos. Nesuprantu, kokia mano partijos pirmininko pozicija dėl gyvybės apsaugos ar abortų, ji nėra viešai išsakyta. Taip pat nesuprantu, ką reiškia jo pareiškimai apie partnerystę. Buvau prisėdęs prie interneto, klausiau, ką jis sako, ir nesupratau, kokia jo oficiali pozicija. – Ką manote apie tai, kas vyksta, kai jau formuojama koalicija? G. Landsbergis šiandien socialiniame tinkle pasakė, kad partijoje, galbūt, esama atskalūnų, kuriuos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis vilioja siūlomais ministrų portfeliais ir dėl to, galbūt, atsiranda kritika partijos viduje. Reiktų suprasti, kad ir Jūs esate prie tų atskalūnų, kuris kritikuoja partijos poziciją nesiderėti su valstiečiais ir žaliaisiais. – (S. Stavickis-Stano) Ir dar tikriausiai Rusija įsikišo, papirko ir visaip daro įtaką. Tai yra absoliuti nesąmonė. Niekada gyvenime – nei su „žaliaisiais“ ar kiekvienais metais iškylančiais tautos gelbėtojais, aš esu TS-LKD narys, tikintis krikščionis, demokratas. Būtent šios partijos rėmuose aš kovosiu už savo teises, vertybes. Lygiai taip pat darys daugybė žmonių, kurie yra šioje partijoje. Galbūt yra tokių atskalūnų, apie kuriuos šneka Gabrielius. Būtų labai gaila, bet man kol kas tai panašu į keistą raganų medžioklę. – Pone Saudargai, kaip galėtumėte įvertinti tai, ką G. Landsbergis išdėstė apie galimus atskalūnus partijoje, apie tai, ką viešai pasakė R. Karbauskis, kad konservatoriai galėtų jungtis prie formuojamos koalicijos? – (P. Saudargas) Reiktų pasižiūrėti į šio klausimo genezę, nuo ko prasidėjo. Viešoje erdvėje pirmiausia pasirodė nemažai spekuliacijų, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gali skilti, nes ten yra dvi nuomonės, du stiprūs lyderiai – R. Karbauskis ir S. Skvernelis, o jei jų nuomonės išsiskirtų, partija nebūtų tokia tvari ir vieninga. Galbūt todėl, vedamas tokių emocijų, R. Karbauskis išmeta tam tikras spekuliacijas, kad TS-LKD galimai nevieninga. – Ar čia tikrai spekuliacijos? Jūs gi nesutarėte dėl klausimo ar eiti į koaliciją, ar ne. Dabar net nežinia, ar kas besiderės, kai vysta derybos su socialdemokratais. – (P. Saudargas) Šiuo metu vyksta „valstiečių“ derybos su socialdemokratais. Visiems aišku, kad kol vyksta su socialdemokratais, derybos nevyksta su mumis. Jei ten kas nors atsitiktų tokio, kad jie nesusitartų, išsiskaidytų ir R. Karbauskis su visa partija ištiestų mums ranką, tokį sprendimą turėtų priimti prezidiumas ir taryba – kokiomis sąlygomis, kur galime nusileisti, kur negalime, kokios derybinės pozicijos. Niekas nėra mūsų partijoje pasakęs, kad mes jokiomis sąlygomis nesiderėsime su „valstiečiais“. Nėra susilietimo taško, diskusijų ir išsiskyrimo, dėl ko mes nesutartume. Jei bus tam tikros sąlygos, galime kalbėtis, tą yra visi pasakę – ir Gabrielius, ir A. Kubilius ir dauguma kolegų. Durys kalbėtis yra atviros. Kategoriškai norėčiau pabrėžti, kad bent jau krikščionių demokratų tarpe, mes šiandien išplatinom pareiškimą, kad jokių atskilimų negali būti. Griežtai vertiname ir pavienius, jei kas nors susigundytų postais ir perbėgtų. Politikoje tai trumparegiškas ėjimas. Tiems, pas ką perbėgai, tu būsi tik atėjūnas, o tiems, iš kurių išeisi – išdavikas. Tokių dalykų netoleruojam ir neskatinam taip daryti. -Pone Saudargai, tame pareiškime rašoma ir apie tai, kad krikdemiškasis sparnas sutiktų kalbėtis dėl koalicijos. Kodėl tai nebuvo padaryta penktadienį, kuomet valstiečiai-žalieji laukė atsakymo? – (P. Saudargas) Mūsų prezidiumo posėdis praeitą savaitę neįvyko, nors galėjo įvykti, mes galėjome diskutuoti. Nežinau, kokią poziciją turėjome ar galėtume priimti. Ji galėtų būti vienokia ar kitokia, bet susirinkti ir priimti tam tikrą sprendimą prezidiume, manau, galėjome. Trečiadienį turėsime prezidiumo posėdį, susirinksim, galbūt svarstysim scenarijus, kokie galėtų būti, nes šiuo metu valstiečiai derasi su socialdemokratais. Mes, dabartinėje situacijoje, matyt, ruošiamės opoziciniam būviui. – Pone Bielini, kaip Jums atrodo ši situacija? – (L. Bielinis) Man atrodo normali. Šioje dinamiškoje situacijoje partija, kuri yra paskelbusi apie savo galimus derybinius veiksmus, jei tik su ja būtų deramasi, yra tarsi atstumta. Akivaizdu, kad kaip ir kiekvienoje normalioje, gyvoje partijoje, viduje yra įvairios nuomonės, diskusijos, nesutarimai. Tai matome, kadangi į paviršių išplaukia akcentų skirtumai, kurie atrodo labai įdomiai. Oficialiai krikščionys demokratai paskelbė pareiškimą, kuriame aiškiai sako – jokių skilimų. Čia kaip šeimoje – žmonės riejasi, bet myli vienas kitą. – Klausimas, kiek ta meilė tikra. Turbūt nieko keisto, kad krikdemiškasis sparnas – P. Saudargas, I. Degutienė, A. Ažubalis nėra patenkinti tuo, kas vyksta, nes, turbūt, nebuvo patenkinti ir G. Landsbergio personalija pirmininko poste. – (L. Bielinis) Tai yra pliusas – partijoje yra labai aiškios, gana valingos pozicijos, kurios nesutampa su ta pozicija, kurią turi G. Landsbergis ar jo apsuptis. Labai ryškiai matomi poliai, kurie gana aštriai diskutuoja. Tos kibirkštys į paviršių išėjo, bet, organizaciškai nemanau, kad jie žlugs. – Kokią žinutę ir kam siunčia G. Landsbergis socialiniame tinkle pradėjęs kalbėti, kad partijoje, galbūt, yra atskalūnų, kurie už postus parsiduotų R. Karbauskiui? – (L. Bielinis) Nereikia taip skubėti ir kalbėti. Manyčiau, kad G. Landsbergis nekorektiškai pasakė nepagalvojęs, susinervinęs. Įvardinti atskalūnais tuos, kurie su tavimi nesutinka – taip negalima daryti. Tai ir gali būti ta priežastis, dėl kurios kai kurie gali išeiti. – (P. Saudargas) Nežinau, ką omeny turėjo G. Landsbergis, bet aš galiu skaityti tekstą ir iš jo išskaitau, kad galimais atskalūnais jis vadina tuos, kurie atskils. Jis nevadina konkrečių žmonių. Jei esi tikras politikas, postą pasiimi. Jei postą tau kas nors duoda – esi ne politikas, o prekė. – (S. Stavickis-Stano) Lauras gerai pasakė, kad Gabrielius labai emocionaliai, jautriai ir gal per daug reaguoja į situacijas. Aš esu ne politikas, o rinkėjas ir jo partijos narys. Aš jį gerbiu, myliu ir vertinu, tiesiog noriu atkreipti jo dėmesį, kad jis nėra 100 proc. teisus, jei ir kiti pastebi. Siūlyčiau jam ramiai pasėdėti savaitgalį, apsiraminti ir kibti su nauja jėga. Kai bus pirmininko rinkimai, savo balsą ir atiduosiu kažkam, kas bus geriausias pretendentas. Gabrielius yra ištikimas TS-LKD, stengiasi, dirba, tiesiog, yra bėda su tuo, kad jis nepastebi kitų nuomonių partijoje. Gal jis turi savo partijos viziją, tik spėju, kad ta vizija nelabai teisinga, jeigu joje nėra pamatinių vertybių ir krikščioniškosios pasaulėžiūros. – Pone Saudargai, R. Karbauskis šiandien minėjo, kad norėtų dalį konservatorių matyti koalicijoje. Šiandien po derybų su socialdemokratais viešoje erdvėje atsirado žinia, kad jis buria dvi koalicijas – formalią, kad turėtų daugumą ir galėtų dirbti, o kitą, prie kurios tam tikrais klausimais galėtų jungtis įvairių partijų atstovais. Jis sako, kad jau kvietė kai kuriuos konservatorius. Ar jūs žinote, kas jie tokie? – (P. Saudargas) Tikrai nežinau, manęs niekur nekvietė. Manau, kad tai yra butaforija, kabliukas, lygiai taip pat, kaip ir profesionalų vyriausybė – derybinė pozicija. Derybinė pozicija buvo skirta mums, o plačioji, vertybinė koalicija – socialdemokratams, parodyti, kad jūsų tik formali, o mes turėsime dar platesnę. Čia nėra nieko naujo, tai panašu į nacionalinį susitarimą, kai labai svarbiais klausimais partijos randa savyje jėgų susitarti ir pasirašyti bendrą sutarimą. Jei bus tokių klausimų, kur akivaizdu, kad to reikia Lietuvai, o sprendimai, kuriuos siūlys formalioji koalicija tenkins visą Seimą, kodėl ne? Šioje kadencijoje man teko būti opozicijoje, daugeliu klausimu balsavome taip, kaip balsavo valdantieji. Jei jie siūlo normalius projektus, jei tai naudinga Lietuvai, aišku, kad frakcija paremia. Opozicijoje nebūni vien tam, kad visada oponuotum, labai dažnai rasdavome bendrą sutarimą. – Pone Bielini, pradžioje buvo kalba apie skirtingų vertybių koaliciją, dabar kalbama apie formaliąją koaliciją ir neformaliąją. Kaip Jums tai atrodo? – (L. Bielinis) Sutikčiau su tuo, ką pasakė ponas Saudargas. Neformalioji koalicija – labai gražūs žodžiai. Galbūt, jais galima prisidengti ir kalbėti apie tarnavimą Lietuvai. Tačiau geras buvimas opozicijoje yra labai stiprus darbas valstybėje, tai privalu. Ir koalicijos formavime eina labai daug neaiškių žodžių iš R. Karbauskio lūpų, ir profesionalų vyriausybė – gal jis

Konservatorių maištininkai partijos palikti neplanuoja

Birutė Vyšniauskaitė, LRT.lt Konservatorių vadinamojo krikščioniškojo sparno atstovai toliau nerimsta – LRT.lt žiniomis, praėjusį savaitgalį jie važinėjo po partijos skyrius ir ragino, kad būtų palaikoma jų idėja kuo skubiau sušaukti prezidiumo posėdį, kuriame būtų oficialiai pareikšta partijos pozicija – ar derybos su „valstiečiais“ jau prarastos, ar vis dėlto jas būtų galima atnaujinti. O „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, pasinaudodamas tokia situacija, pasiūlė konservatorių maištininkams jungtis į jo partijos gretas. Tačiau pastarieji tvirtina, kad niekur bėgti neketina. R. Karbauskis viešai pareiškė, kad pasiuntė žinią konservatoriams, nesutinkantiems su partijos vadovybės pozicija dėl derybų su „valstiečiais“. Jis teigė, esą jie gali prisijungti prie jo partijos, gali sudaryti atskirą frakciją arba priklausyti „valstiečių“ frakcijai Seime. Praėjusią savaitę kreipimąsi partijos sekretoriate, kad būtų kuo greičiau sušauktas prezidiumo posėdis, užregistravo krikščioniškojo konservatorių sparno atstovai – Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Vytautas Juozapaitis, Kazys Starkevičius, Valentinas Stundys, Žygimantas Pavilionis, Laurynas Kasčiūnas ir Agnė Bilotaitė. Žalingas kišimasis į partijos reikalus „Tai – klaida ir iš principo neigiamas, žalingas bei nekorektiškas kišimasis į kitos partijos reikalus“, – atkirto L. Kasčiūnas, vertindamas R. Karbauskio siūlymą perbėgti į jo partijos gretas. Tačiau L. Kasčiūnas teigė manąs, jog būtina sušaukti prezidiumo posėdį, kuriame būtų oficialiai pareikšta partijos pozicija dėl derybų su „valstiečiais“. „Derybos su „valstiečiais“ būtų įmanomos, jei jos nepavyktų su socialdemokratais. Tačiau mūsų partijai tuomet būtina laikytis konceptualios, aktyvios pozicijos nacionalinio saugumo ir geopolitiniais klausimais“, – teigė L. Kasčiūnas. Jis taip pat neslėpė, kad partijos viduje šiuo metu diskutuojama, kad vis dėlto galima buvo pabandyti derėtis su „valstiečiais“, bet neperžengiant raudonųjų savo vertybių linijų. Lagaminų krautis neketina Buvęs Andriaus Kubiliaus vyriausybės žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius teigė, kad kreipimasis į partijos vadovybę, reikalaujant sušaukti prezidiumo posėdį, buvo pasirašytas tada, kai derybos su „valstiečiais“ dar buvo įmanomos. Šiuo metu, pasak K. Starkevičiaus, vykstant vis didesniam apsišaudymui nuomonėmis tarp konservatorių ir „valstiečių“, galimybės derėtis blanksta, atsiranda vis daugiau takoskyrų: „Rinkėjai, ko gero, mūsų nesuprastų, jei po tokių apsižodžiavimų pradėtume derybas su „valstiečiais“, nors per pirmąjį rinkimų turą mes su jais bendravome kaip su būsimais koalicijos partneriais.“ Vertindamas „valstiečių“ lyderio kvietimą jungtis į jo partijos gretas ar frakciją Seime, K. Starkevičius šyptelėjo ir prisipažino, kad ir anksčiau, ir dabar yra sulaukęs ne vieno kvietimo prisijungti prie kitų partijų ar frakcijų, bet juos vertina kaip oponentų planus „paskaldyti konservatorius“. V. Stundys teigė pasirašęs kreipimąsi dėl prezidiumo posėdžio sušaukimo, nes laikosi nuomonės, kad klausimas dėl galimų arba jau nebegalimų derybų su „valstiečiais“ turėtų būti aptartas partijoje atvirai, turėtų vykti diskusija. „Valstiečių“ noras mus suskaldyti jaučiasi, tačiau tai – nerealu. Minties krautis lagaminus tikrai nėra, bet raginame, kad dėl derybų ir kitais su jomis susijusiais klausimais būtų partijos, o ne vien partijos pirmininko pozicija“, – kalbėjo V. Stundys. Posėdis gali įvykti šią savaitę Vienas iš kreipimosi į partijos vadovybę iniciatorių P. Saudargas teigė kol kas neturįs informacijos, ar jau nutarta ir kada sušaukti prezidiumo posėdį. Tačiau tikėtina, kad jis galėtų įvykti šią savaitę. Paklaustas, kaip vertina derybų su „valstiečiais“ galimybes, jis sakė, kad jos galėtų atsinaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei nepavyktų susiderėti su socialdemokratais ir jei deryboms pritartų konservatorių taryba. Kad partijos prezidiumo posėdį būtina kuo skubiau organizuoti, įsitikinęs ir V. Juozapaitis: „Mūsų partija yra juridinis asmuo, vienijantis 16 tūkst. žmonių. Tai, ką pastaruoju metu kalba partijos pirmininkas, nėra partijos pozicija. Aš esu kalbėjimosi šalininkas, o vengimas kalbėtis su bendražygiais sudaro sąlygas įvairioms spekuliacijoms ir insinuacijoms.“ V. Juozapaitis patikino, kad apie galimybę trauktis iš partijos dėl kokių nors valdžios postų net minčių neturįs. Ir tokios kalbos jį mažų mažiausiai stebina: „Savo karjerą aš jau padariau, o dalyvavimas politikoje yra tik įrankis dirbti valstybei. Tuo tikslu aš prisijungiau prie konservatorių partijos.“...

Kunigas A. Narbekovas: „Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams“

Gintautas KNIUKŠTA www.verslaspolitika.lt Apie Bažnyčios priedermes, jos santykį su valstybe ir politikais kalbamės su Andriumi Narbekovu – kunigu, gydytoju chirurgu, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru. Gerbiamas kunige, ar Bažnyčia šiandien nėra per daug atitolusi nuo valstybės reikalų? Ir atvirkščiai – kai kas teigia, kad Bažnyčia per daug kišasi į valstybės gyvenimą, o gal mes ne visi vienodai suvokiame Bažnyčios misiją? Išsamų ir aiškų apibrėžimą mums pateikia Kirilas Jeruzalietis, vienas pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų, sakydamas: „Bažnyčią vadiname katalikiška, tai yra visuotine, pirmiausiai dėl to, kad ji, būdama paplitusi nuo vieno žemės pakraščio iki kito, visuotinai ir be klaidų skelbia visiems žmonės skirtas tiesas apie dangiškus ir žemiškus dalykus“. Bažnyčia negali būti abejinga tam, kas vyksta valstybėje. Bažnyčios priedermė yra pasisakyti apie tai, kas susiję su žmogaus orumu. Sutikime, kad pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą, tačiau bažnyčia negali būti abejinga politikų veiksmams, kurie gresia bendrajam visuomenės gėriui. O emigracija, nedarbas? Ar gali Bažnyčia dar labiau skatinti emigrantus sugrįžti į tėviškę, gimtąją šalį, priminti politikams apie išsivaikščiojusius Lietuvos kaimus? Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams. Emigracija juk nėra vien ekonominiai dalykai. Išyra ištisos šeimos, kenčia vaikai. Lietuvos rinkėjai keiksnoja valdžią, bet retai pripažįsta, kad iš dalies ir jie yra atsakingi už nebeapgalvotą pasirinkimą, nes būtent jie patys išrinko jiems blogai atstovaujančius politikus. Sako – jie yra blogi, mus apgavo, anksčiau to nematėme. Tačiau kituose rinkimuose dažnas vėl užlipa ant to paties grėblio, renkamos populistinės grupuotės, kurios neturi aiškios vizijos, neturi politinių idėjų ir stokoja elementarios politinės kultūros, atsakomybės. Politinė retorika dažniau vertinama per emocijų, o ne per racionalaus proto prizmę. Kaip vertintumėte Bažnyčios draugystę su politikais? Bažnyčia visada pasisakė už dorybes. O politikai neretai tiesiog manipuliuoja – kalba vienaip, o gyvena kitaip – tada jie nėra tikintys. Bažnyčios pareiga rūpintis visuomenės morale, sielovada, tačiau tie, kurie kaltina Bažnyčią spaudimu, turėtų žinoti, kad Bažnyčios priedermė yra ginti gyvybę, o jos pasisakymai įvairiais socialinio gyvenimo klausimais skamba kasdien. Liūdna, labai liūdna, kai politikai meluoja patys sau. Netgi patys aukščiausi. Deklaruoja, kad yra tikintys, o daro tai, kas visiškai nesiderina su krikščionybe... Tai paprasčiausia žmonių apgavystė. Valstybė ir bažnyčia turėtų glaudžiau bendradarbiauti, ypač kai kalbama apie paprastą pilietį, apie jo orumą, valią, dalyvavimą priimant įstatymus. Ypač susijusius su gyvybe, šeima, alkoholio vartojimu. Skambių pasisakymų dėl alkoholio vartojimo netrūko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Matyt, tai susiję su rinkimais į Seimą, kurie vyksta šį rudenį. Suprantu, pagaliau tai ir akivaizdu, kad tokiems politikų sprendimams atsirasti leidžia alkoholio pramonės lobistai, jo gamintojai, kurių siekis tik vienas – uždirbti daugiau ir daugiau. Politikai, sutikite, taip pat neužmiršta Bažnyčios, ypač prieš rinkimus, net ir kalbas rėžia per šventas mišias. Čia gerai ar blogai? Bažnyčią mes pirmiausia suprantame kaip bendruomenę. Politikai taip pat yra tos bendruomenės nariai. Tik gaila, kad kartais tenka matyti ir girdėti visiškai nesuderinamus dalykus: viena, kai žmonėms peršama kardinaliai skirtinga nuomonė prieš rinkimus, o kita – kas kalbama po jų, kaip tie politikai elgiasi išrinkti į Seimą, kai išsidalijami postai, kai Vyriausybė priima sprendimus. Pasakysiu atvirai – politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Jei deklaruojamos vienos vertybės, o per balsavimą Seime pasisakoma už visiškai priešingus dalykus, vadinasi, rinkėjai yra sąmoningai apgauti. Dviveidiškumo pasekmės paprastai būna sunkios. Pakalbėkime apie politikų reputaciją. Įsiminė kunigo Ričardo Doveikos žodžiai: „Iš nepriekaištingos žmonių reputacijos sąrašo aš išsibraukiu pirmas. O Jūs kaip norite – galite ir pasilikti“. Ar kartais mes nesureikšminame šių dalykų? Kodėl, tarkime, vienodai smerkiame žmogų, kuris vaikystėje valgė kaimyno braškes ir tą, kuris iššvaistė valstybės milijonus? Politikų reputacijos klausimas yra labai svarbus. Ypač jei jis susijęs su sukčiavimu, apgavystėmis. Kitas dalykas, kad atsiranda tokių, kurie kažką padaro ne iš blogos valios, o iš savo silpnumo, negebėjimo įveikti vieną ar kitą problemą. Tokiam žmogui turime suteikti šansą atsitiesti, išpirkti savo elgesį gerais darbais. Kartais visų politikų nuodėmės yra suplakamos į vieną krūvą: žmogus yra šmeižiamas, jam klijuojamos įvairios etiketės – vagis, tautos engėjas ir pan. Kol teisme neįrodyta, kad žmogus yra vagis ar ką nors grobstė neteisėtai, turime ir privalome būti tolerantiški, iš karto jo nepasmerkti. Beje, pastebėjau, kad dažniausiai puola tie, kurie patys dar blogesni už tuos pasmerktuosius. Čia juk paprasčiausias padorumas – nekaltinkime kito, nelinkėkime jam blogo, jis irgi tau nenorės tuo pačiu atsilyginti. Jeigu mes laikytumėmės tokios taisyklės, mums nereikėtų kalbėti apie nepriekaištingą reputaciją, blogus ar gerus žmones. Nė vienas žmogus nėra tobulas, nė vienas neturi teisės kalti kitą prie kryžiaus arba jį teisti. Jūs kilęs iš Gargždų. Ar grįžęs į tėviškę domitės vietos politikų darbais? Žinoma, domiuosi gimtojo krašto reikalais, o politikai yra labai skirtingi žmonės. Kiekvienas politikas savaip išreiškia savo nuomonę, poziciją. Jūsų brolis Arminas praeityje garsus futbolininkas, apie legendinį Lietuvos futbolininką, olimpinį čempioną sukurtas filmas, skirtas priminti apie primirštą futbolo legendą ir jo įspūdingą žygį nuo mažųjų Gargždų iki olimpinio aukso Seule. Jūs taip pat neabejingas sportui? Nesu toks futbolo aistruolis kaip mano brolis, tačiau neseniai vykusį Europos futbolo čempionato finalą žiūrėjome kartu su 92 metų mama. Žinoma, su broliu apie sportą, futbolą dažnai pasišnekame. Ne už kalnų Seimo rinkimai. Gal patartumėte už kurią partiją balsuoti? Visada sakiau ir sakysiu: rinkime ne partijas. Balsuokime už žmogų, kuris pateisintų jūsų lūkesčius, už orią ir savarankišką savo tautos ateitį.Tuomet mums visiems valstybėje gyventi bus geriau. Žmogus turi jausti atsakomybę. Ir tas kuris balsuoja, ir tas, kuris bus išrinktas.  ...

R. Shilleris: Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai

  Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Lietuvių kilmės ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris penktadienį pristato savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Kartu su kolega, taip pat Nobelio premijos laureatu George`u A. Akerlofu knygoje analizuoja ne tik laisvosios rinkos suteikiamą naudą, bet ir tam tikrą žalą. Knygoje paaiškinamas paradoksas: kodėl šiais laikais, kai gyvename kaip niekad gerai, labai didelė dalis žmonių gyvena tylioje neviltyje. Apie įvairiausių manipuliacijų ir apgaulių svarbą ekonomikoje, politikoje ir kitose gyvenimo srityse, laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su knygos autoriumi. – Trečiadienį jūs pristatysite savo knygą „Phishing for Phools“ (liet. „Kvailių žvejonė“). Sunku suprasti pavadinimą, praktiškai neįmanoma jo išversti į lietuvių kalbą. Ką jūs turite omenyje sakydamas „Phishing for phools“? – Mes su G. A. Akerlofu tikrai tikime, kad yra labai daug apgavystės ir manipuliavimo mūsų gyvenime. „Phishing“ yra visiškai naujas žodis. Mes jį naudojame platesne prasme daugelyje sričių. Žodžiu „phool“ mes vadiname žmogų, kuris nesupranta. Esmė yra išvengti, kad nebūtum pagautas. – Jūs Lietuvoje lankotės pačiu intensyviausiu „kvailių žvejonės“ metu. Kaip tik šiomis savaitėmis vyksta Seimo rinkimų kampanija. Ar galėtumėte paaiškinti, kokia yra „kvailių žvejonės“ strategija? – Pirmiausia reikia sukurti pasakojimą. Nežinau, kaip daroma čia, bet žinau, kaip tai daroma JAV. Nesvarbu, ar pasakojama istorija yra teisinga – kartais ji gali būti puikiai sufalsifikuota. Svarbu, kad kitas nepasiūlytų geresnės istorijos. Labai svarbu paliesti žmones, jų istorijas, sužadinti jų jausmus. – Savo knygoje rinkėjus skirstote į dvi grupes – informuotus ir neinformuotus rinkėjus. Kokie yra skirtumai „žvejojant“ skirtingus rinkėjus? – Jei žmonės nežino faktų, tai galima žaisti žaidimą tiesiog pasinaudojant savo pasakojimais. Galima gana agresyviai tą daryti. Pasitelkiant jausmus, tas pasakojamas istorijas galima paversti realybe. Todėl yra labai svarbu šviesti žmones, svarbu, kad žmonės išgirstų visas istorijos puses. Tai labai sunku rinkėjus „žvejoti“, jei žmonės yra informuoti. – Kas yra geresnis žvejys – Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas? – Visų laikų geriausio žvejo apdovanojimą įteikčiau D. Trumpui. Jis labai gerai žino, kaip sukurti istorijas. Net nesvarbu, kokia tai yra istorija, apie ką ji, svarbu būti išgirstam. Mes matome, kas vyksta Amerikoje. Jis yra puikus atlikėjas – jo šou galima žiūrėti su malonumu. Visa strategija yra skirta pritraukti dėmesį, kalbėti apie tai, kas bus nuolat kartojama. – Jo istorijos išgalvotos? – Taip, yra svetainė, kurioje labai daug D. Trumpo išgalvotų istorijų. Kai žmonės nustoja viena istorija tikėti, jis paskelbia kitą. – Jūsų knygoje rašoma, kad laisvos rinkos ekonomika yra tik manipuliavimas, tiesiog stengiamasi pasinaudoti žmonių silpnybėmis. Ar tai reiškia, kad reikėtų daugiau reguliavimo iš valstybės? Sutiktumėte su tokia interpretacija? – Mes savo knygoje rašome apie tai, kad reguliavimas yra reikalingas, kuris vyksta nuo Antikinės Romos laikų. Verslas be reguliavimo atsiduria tokiose varžybose, kuriose nieko nepaisoma, kur žaidžiami labai nešvarūs žaidimai. Reguliavimas nebūtinai turi būti tik valstybinis. Geriausias reguliavimas yra tas, kurį kuria patys verslininkai. – Savo knygoje daug dėmesio skiriate lobizmui. Lietuvoje lobizmas, žinoma, gerokai mažesnis. – Tikiuosi, kad ne. Kita vertus, yra ir geroji lobizmo pusė. Nereikia verslininkų laikyti blogiečiais, jie turi būti gerbiami, jie daro savo indėlį. – Visgi jūs tikite laisvos rinkos ekonomika? – Aš nežinau geresnės alternatyvos. Mūsų siunčiama žinutė yra ta, kad laisva rinka yra geras dalykas. Ekonomikos sistema turi būti tokia, kuri skatintų žmones būti kūrybingais, kai nereikia prašyti leidimų ir t.t. Žinoma, jei elgsiesi nesąžiningai ir nesilaikysi reglamento, tai jau visai kas kita. Svarbu būti sąžiningu, dirbti, prisiimti atsakomybę už pasekmes. Aš esu laisvos rinkos ekonomikos entuziastas. – Kokia pagrindinė knygos mintis? – Tai yra subtili mintis. Laisva rinka mums patinka, tačiau nereguliuojama laisva rinka nėra sėkminga. Mes turime herojus, kurie tiek versle, tiek ne pelno siekiančiose organizacijose, tiek vyriausybinėse institucijose pasisako prieš blogą verslo praktiką. Jie yra didvyriai, tik nepakankamai pagerbiami, negauna prizų ar apdovanojimų. Jie tik jaučia pasitenkinimą savimi, jie dirba sąžiningai, bet jiems nėra niekaip atlyginama. – Jūs turite lietuviško kraujo, ir ne šiaip bet kokio, o didikų Radvilų? – Visi keturi mano seneliai išvyko iš Lietuvos prieš 110 metų. Amerikoje yra lietuvių bendruomenė, gyvenu ten bendraudamas su jais. Mes su lietuviais turime daug ryšių su Lietuva. – Ar jau turėjote galimybių šiek tiek pasivažinėti po Lietuvą, pasižvalgyti, pamatyti tas vietas, kurios šiek tiek susijusios su Radvilomis? – Aš čia turiu daug giminių, nors praėjo 110 metų. Nuostabu, kad išliko ryšiai, mes turime vieni kitų adresus, bendraujame. Prieš 30 metų man parašė tolimas pusbrolis, tad mes vėl susitiksime. Kalbu apie šeimos jausmą, kuris yra labai stiprus mumyse, net praėjus tokiai daugybei metų. – Ar suprantate kažkiek lietuviškų žodžių? Girdžiu, kad sakote „ačiū“. Ar dar ką atsimenate? – Truputį atsimenu lietuviškai. „Virė, virė košę, vaikai atsilošę...“ – Tai vienas populiariausių vaikiškų žaidimų Lietuvoje. – Taip, aš ir buvau vaikas, kai lietuvių kalbos mokiausi ir ja kalbėjau. – Ačiū už pokalbį....

M. Molleris: Lietuvą ryškiai mato tarptautinėje arenoje

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius  Vyriausybės rūmuose priėmė Jungtinių Tautų (JT) biuro Ženevoje generalinį direktorių Michaelį Mollerį, atvykusį į mūsų šalį Lietuvos narystės Jungtinėse Tautose 25-mečio proga. „1991 metų rugsėjo 17 dieną tapdama Jungtinių Tautų nare, Lietuva sugrįžo į nepriklausomų valstybių tarptautinę bendruomenę. Per tuos 25-erius metus, sėkmingai užbaigusi valstybės kūrimo procesą ir vykdydama reformas, Lietuva tapo stipresnė ir ryžtingesnė“, – sakė Ministras Pirmininkas. M. Molleris pažymėjo, kad Lietuva yra ryškiai matoma tarptautinėje arenoje – kaip NATO, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų narė, veikianti pagal teisingumo, demokratijos ir pagarbos pagrindinėms žmogaus teisėms principus. Vyriausybės vadovas patikino, kad Lietuva visada liks ištikima JT chartijos principams tarptautinės taikos ir saugumo, nusiginklavimo, žmogaus teisių apsaugos, skurdo mažinimo, darnios plėtros ir skubios humanitarinės pagalbos teikimo krizių atvejais srityse. Susitikime premjeras taip pat trumpai pristatė Darnaus vystymosi tikslų iki 2030 metų įgyvendinimą Lietuvoje, nacionalinį koordinavimo mechanizmą, taip pat Lietuvos veiklą vystomojo bendradarbiavimo, akcentuojant Rytų partnerystę, ir humanitarinės pagalbos teikimo srityse. „Siekiame būti atsakingi donorai ir turimą humanitarinį biudžetą naudoti pagal humanitarinės pagalbos principus. 2015 metais Lietuva humanitarinei pagalbai skyrė 611 tūkst. eurų, o šiemet jau yra skyrusi 711,5 tūkst. eurų, žymiąją dalį iš jų Ukrainai“, – teigė Vyriausybės vadovas.¬ Jungtinių Tautų biuras Ženevoje yra JT Generaliniam sekretoriui atstovaujantis, antras pagal dydį JT biuras pasaulyje (po JT būstinės Niujorke). Biuras yra pagrindinis JT daugiašalės diplomatijos taškas, informacijos apsikeitimo centras, kuriame dirba apie 1 600 darbuotojų, kasmet įvyksta apie 10 000 dvišalių ir tarpvyriausybinių susitikimų, konferencijų ir kitų renginių. Biuras teikia finansinės ir administracinės paramos paslaugas apie 20 Ženevoje esančių JT organizacijų ir agentūrų. Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ sveikino Mindaugą Bilių, Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse iškovojusį aukso medalį rutulio stūmimo rungtyje, atsakė į klausimus apie savaitės aktualijas. Premjeras pažymi, kad vakar Seimo priimtas sprendimas dėl Darbo kodekso yra investicija į našesnį ir geriau atlyginamą darbą, į naujas darbo vietas, tarptautinį pripažinimą, siekiant išvengti atsilikimo šioje srityje. Ministras Pirmininkas pabrėžia, kad kai kurios naujojo Darbo kodekso nuostatos bus taisomos, kad atitiktų visų suinteresuotų šalių lūkesčius, pavyzdžiui, vadinamosios nulinės darbo sutartys bus paliktos tik socialiai apdraustiesiems. Atsakydamas į klausimą dėl KAM vykdytų viešųjų pirkimų, premjeras teigia, kad ministro klaida buvo ta, kad jis viešai neinformavo apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Ministras Pirmininkas, komentuodamas Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neleisti dalyvauti LRT laidoje, sako, kad jis jam nesuprantamas ir tikrai nustebino. „Man tai buvo, jei galima pavadinti, staigmena. (...) Net nebuvo tokių minčių, kad galėčiau politikuoti ir kalbėti apie Seimo rinkimus“, – sako Vyriausybės vadovas, pridurdamas, kad taip ribojama ir žurnalistų teisė gauti informaciją. Ministro Pirmininko kanceliarijos nuotrauka, www.verslaspolitika.lt...

Nutyli mokesčių politiką, bet žada gyvenimą kaip Airijoje

LRT RADIJO laida „LRT aktualijų studija“, LRT.lt Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos planas, nors parašytas romanų mėgėjams, yra pats ambicingiausias ir skatina kalbėti, kaip siekti valstybės gerovės tikslų, LRT RADIJUI sako politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka mano, kad plane remiamasi kai kuriais senais ir nevykusiais konservatorių „arkliukais“, o pažadą gyventi kaip Airijoje reikia keisti lygiavimusi į artimesnes, pavyzdžiui, Skandinavijos, šalis. Siūlo vytis ne Airiją, o Suomiją Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) planas, nors parašytas romanų mėgėjams, yra pats ambicingiausias, sako politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Konservatorių programa, anot jo, išsiskiria tuo, kad pasako ne tik tai, ką norima pasiekti, bet ir tai, ko trūksta daugelyje kitų, – kaip galima tai pasiekti. Tai, pasak apžvalgininko, labai svarbu, nes tuomet galima ginčytis: „Kai kas gali sakyti, kad toks būdas nerealus, kitiems atrodys, kad bus per dideli socialiniai nuostoliai, kiti manys, kad tai ekonomiškai nepagrįsta. Atsiranda kalbėjimo tema, kaip galima pasiekti valstybės gerovės tikslų.“ Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka mano, kad TS-LKD pažadas 2021 m. gyventi kaip Airijoje – senas, nelabai vykęs konservatorių „arkliukas“. „Mažai informuotiems pasakysiu, kad Airijos BVP vienam gyventojui sudaro 140 proc. ES vidurkio, o tai beveik du kartus daugiau nei Lietuvos“, – aiškina Vilniaus universiteto profesorius. Jo teigimu, į Airiją atėjo daug investuotojų, kurie organizuoja gamybą, paslaugas, tad ir didelę pelno dalį išsiveža, todėl šis modelis nėra toks geras, kuriuo būtinai reikia sekti. Kitas svarbus dalykas, kaip teigia R. Lazutka, Airijos modelio sekimas: „Tai buvusi britų kolonijos dalis, ten išsivystę ryšiai su anglų kalba, britiška mokymo sistema, paveldėta daug kitų dalykų. Siūlau pažvelgti arčiau – į šalis, kurios tarpukariu buvo panašaus lygio kaip Lietuva, bet padarė itin didelį šuolį, pavyzdžiui, Suomija.“ R. Lazutka pabrėžia, kad Airijos situacija visiškai kitokia nei Lietuvos. „Ten proveržis įvyko maždaug 1990-aisiais, kai buvo pasiektas nacionalinis susitarimas tarp darbdavių organizacijų ir profsąjungų, dėl darbo užmokesčio, ekonominės politikos. Tai yra gerai. Bet negerai į planą įrašyti skaičius, kad mes vejamės Airiją“, – įsitikinęs profesorius. Jis priduria, kad tai nėra stipriausia konservatorių plano dalis. Investuotojų forumo mokesčių grupės vadovas ir profesinių paslaugų bendrovės „Ernst & Young“ partneris Kęstutis Lisauskas tvirtina, kad šis, nepaprastai didelės apimties, programinis dokumentas išsiskiria tuo, kad jame aiškiai nurodyti svarbūs dalykai: „Įvardyta centrinė tema ir kryptis, nustatyti prioritetai, kaip link jos eiti. Toji centrinė tema – didinti darbo našumą Lietuvoje. Įvardytos prioritetinės sritys, kur turime investuoti, kokie užsienio investuotojai turi būti pritraukti, kokiomis priemonėmis tai padaryti.“ Be to, K. Lisauskas pabrėžia, kad TS-LKD plane nurodyta, kuriuose miestuose ir kodėl reikia investuoti, apibūdinta reikalinga papildoma infrastruktūra. „Tai susieta su švietimo reforma, taip pat pasakyta, ko reikia šioje srityje. Prisiminkime, kada pas mus atėjo pirmieji paslaugų centrai ir kas dėjo didžiausias pastangas jiems pritraukti – tai konservatoriai“, – aiškina ekspertas. Anot K. Lisausko, dabar konservatoriai ketina toliau eiti tuo pačiu keliu, o tai tikrai gerai. Jo manymu, papildomos darbo vietos gali padidinti ir vidutinį darbo užmokestį. Visgi, per kiek laiko tai bus padaryta, svarsto jis, yra kitas klausimas. Partijos lenktyniauja pažadais R. Lazutka įsitikinęs, kad metodai, kuriais planuojama paskatinti ekonomikos augimą ir darbo našumą, yra gerai, tačiau šiuose rinkimuose partijos pasileido į lenktynes skaičiais: „Tos lenktynės dėl užmokesčio, darbo vietų skaičiaus ir pan. gali būti reakcija į žmonių kritiką. Anksčiau buvo sakoma, kad partijų programos – abstrakčios. Dabar vien skaičiai, o tai kitas kraštutinumas.“ Specialisto nuomone, partijos negali sakyti, kad atlyginimas bus vienoks ar kitoks, verčiau yra įsipareigoti ir paskelbti, koks darbo užmokestis bus skirtas mokytojams, koks gydytojams, policininkams ir t. t. „Vidutinis darbo užmokestis dažniausiai susiklosto privačiame sektoriuje keičiantis atlyginimams. Politikai to užtikrinti negali. O jeigu jie tokie įsitikinę, tegul pažada tai ne po ketverių, o po metų. Jei tai bus neįgyvendinta – tegul atsistatydina. Deja, tai populizmas, ir ne vien šios partijos“, – aiškina R. Lazutka. R. Bogdanas tvirtina, kad rinkiminiai pažadai yra nulemti iš anksto šiais laikais egzistuojančios rinkimų sistemos: „Mes turime visuotinę rinkimų teisę, balsuoja absoliučiai visi ir didžiajai daliai žmonių reikia duoti saldainį, kad jie nubalsuotų.“ Kalbėdamas apie partijų programose išdėstytus skaičius, R. Bogdanas teigia, kad šį pavyzdį davė Darbo partija, o kitos pamatė to rezultatą. „Partijos tikslas – kuo didesnės gyventojų pajamos, nors iš tikrųjų valstybė nėra kažkokia firma, siekianti vien tik pelno. Yra daug kitų dalykų, valstybė – sudėtingesnis mechanizmas nei UAB, matuojama ne vien tik pelnu“, – pasakoja apžvalgininkas. R. Bogdanas aiškina, kad visi politikai pamatė, kokį puikų rezultatą žada tai, kad paskelbiamas tam tikras skaičius, tad dabar tuo susigundė visi. Specialisto teigimu, gerai tai, kad konservatoriai, taip pat tai darydami, nepamiršta, kad yra kita pusė: „Rimtoji dalis yra tai, kad laimėjus rinkimus reikia valdyti ir būti atsakingiems už valstybę.“ Politikos apžvalgininkas sako, kad įspūdį sukelia ir konservatorių plane pažymėti ir išskirti du aspektai – ekonominis ir švietimo. „Švietimo blokas TS-LKD plane man padarė didelį įspūdį. Labiau tai, kad jis yra prioritetas. Tai reiškia, kad ir ateitis, jaunoji karta ir jos švietimas – prioritetas. Tai labai svarbu, nes be švietimo valstybė ateities neturės.“ K. Lisauskas tiki, kad konservatoriams vykdant plane siūlomus veiksmus, galima pritraukti tikrai dideles investicijas. Jo nuomone, sunku pasakyti, ar tam užteks ketverių metų, ar reikės daugiau, bet kryptis – teisinga: „Tam, kad greičiau padidintume darbo našumą Lietuvoje, privalome iš užsienio pritraukti investicijų, kapitalo, žinių. Taip sukurti tokias darbo vietas, kurių mūsų verslas dar nėra pajėgus sukurti.“ Kaip pastebi K. Lisauskas, gerai tai, kad ekonominio proveržio planas susietas su pokyčiais švietimo sistemoje. „Tai būtina. Puiku, kad įvardyta, kokių specialistų reikia, kokios kryptys yra prioritetinės, o tai – bioinžinerija, informacinės technologijos, užsienio, ypač skandinavų, kalbų mokymas.“ Visgi, specialisto nuomone, nors konservatoriai, palyginti su kitų partijų programomis, užkėlė nemažą kartelę, tobulėti taip pat yra kur. R. Lazutka teigia, kad TS-LKD pareiškimas, jog per 10 metų turime priartėti prie turtingiausių ES valstybių, yra gana reikšmingas. Visgi jis tikina, kad neįvertinama, kokia turtinga Lietuva: „Pagal BVP, o ypač nesumuojamas pajamas, Lietuva lenkia Lenkiją, Vengriją, Latviją, jau nekalbant apie Bulgariją ar Rumuniją. Esame priartėję prie Estijos ir Slovakijos, tačiau nėra tokios emigracijos iš tų šalių. Todėl svarbu ne tik ekonominiai pasiekimai, bet ir tai, kaip žmonės gali jais naudotis.“ R. Lazutkos manymu, pagrindinė Lietuvos problema – emigracija tokia didelė, kad daliai žmonių ekonominis augimas nieko neduoda. „Žmonėms lieka trupiniai, todėl jie išvažiuoja. Svarbu kalbėti ne tik apie augimą, bet ir tai, ką galima žmonėms dalinti. Tačiau prisiminkime tai, kad Lietuvos ekonomika dabar sudaro 75 proc. ES BVP vidurkio, o prieš dešimt metų jis siekė vos 50 proc.“, – pasakoja ekspertas. Verta paminėti, anot R. Lazutkos, ir tai, ko nėra programose: „Lietuvoje nekalbama apie tai, apie ką kalba šiuolaikinis pasaulis, – pajamų ir turtinę nelygybę. Tai pagrindinės ekonomistų, sociologų ir kt. temos. Šnekama, kad pasaulis kenčia dėl didelės ir vis augančios nelygybės, o Lietuvoje tai pasakyti bijoma.“ Klausimų kelia mokesčių sistemos ignoravimas K. Lisausko teigimu, konservatorių plane apie mokesčių politiką neužsimenama dėl dviejų dalykų. Vienas jų – labai geras: „Tai gali reikšti, kad neplanuojami jokie drastiški pakeitimai mokesčių sistemoje, o tai, be abejonės, palanku verslui. Juk verslas mėgsta stabilumą ir galimybę, stengiasi išvengti staigmenų. Taip pat tai geras būdas pritraukti investicijų – tiek vidaus, tiek užsienio.“ Kitas dalykas, anot K. Lisausko, kurį gali reikšti mokesčių politikos nepaminėjimas, – tai, kad norint įsukti tokią mašiną, kokia yra numatyta ekonomikos proveržiui pasiekti, pradžioje reikės investicijų. „Jie kalba ir apie tam tikrų naujų agentūrų kūrimą, mokesčių lengvatas pradedantiesiems. Visa tai – papildomos išlaidos, iš kažkur tie pinigai turi ateiti“, – aiškina specialistas. Galbūt konservatoriai svarsto papildomai pasiskolinti, mano K. Lisauskas. Jo nuomone, skolintis ir investuoti yra protinga, bet tik kol investicijos atsiperka: „Visgi programoje tai nėra aiškiai aptarta ir aš pasigedau analizės ir argumentų, kaip jie tvarkytųsi su valstybės biudžeto pajamomis.“ R. Lazutka tvirtina, kad nutylėti pokyčiai plane išties galėtų reikšti tai, kad jokia kaita nenumatyta. „Tačiau dalyje apie socialinę apsaugą rašoma, kad bus keičiama socialinio draudimo sistema, pensijos bus finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tam reikia pinigų valstybės biudžete. Tikint, kad tai bus pasiekta tik iš augimo, galima daryti išvadą, jog pertvarka vyks labai lėtai, dešimtmetį, o gal daugiau“, – svarsto specialistas.

D. Budrys :„Rail Baltica“ projektas pajudėjo – sutarta dėl konkursų skelbimo tvarkos

Smagi žinia atskriejo iš Briuselio – Baltijos šalių atstovai po metus trukusių derybų Belgijos sostinėje susitarė dėl daug ginčų kėlusio europinio geležinkelių projekto „Rail Baltica“ konkursų skelbimo tvarkos.

Projektą kuruojančios bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonės „RB Rail“ stebėtojų tarybos pirmininkas Dainius Budrys „Verslui ir politikai“ pranešė, kad pasiektas principinis susitarimas, o sutartį galbūt pavyks pasirašyti rugsėjo 30 dieną.

„Turėtume pasirašyti dar šį mėnesį“, – sakė stebėtojų tarybos pirmininkas. Anot D.Budrio, pagrindiniai pirkimai, kuriuos Lietuva skelbs per bendrą įmonę, yra konkursai dėl 85 mln. eurų vertės geležinkelio ruožo Lenkijos siena – Kaunas signalizacijos įrengimo bei 14,5 mln. eurų vertės geležinkelio ruožo Kaunas – Latvijos siena projektavimo.

M. Katkus: E. Masiulis neturi jokių šansų atsigauti

Edmundas Jakilaitis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Kaip vertinti Eligijaus Masiulio pasirinktą gynybos taktiką? Kaip vieši jo pasisakymai paveiks Liberalų sąjūdžio galimybes Seimo rinkimuose patekti į parlamentą? Apie visa tai – laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su komunikacijos konsultantu Mykolu Katkumi, „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu ir VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu Remigijumi Merkevičiumi. -Pone Merkevičiau, jūs esate baudžiamosios teisės specialistas. Kaip jūs vertintumėte tokią gynybinę taktiką, kai įtariamas kyšis aiškinamas kaip paskola? Tai tipinė gynybinė taktika, kuri yra įprasta tokio pobūdžio bylose. – Visada taip daroma? R. Merkevičius: Ne visada, tačiau dažniausiai. Ir, beje, dažniausiai nesėkmingai. – Kodėl nesėkmingai? R. Merkevičius: Greičiausiai specialiosioms tarnyboms ir teismams jau atsibodo toks paaiškinimas ir jais jau nelabai kas tiki. Juolab pasirinktas atsakymas po keturių ar daugiau mėnesių, taip pat neprideda patikimumo. – Jūs sakote, jei tai iš tiesų būtų paskola ir dokumentas būtų egzistavęs jau realiai kratų dieną, apie tai neabejotinai jau būtų pasisakiusi viena ar kita šalis? R. Merkevičius: Jei konstruoti gynybos taktiką šituo argumentu, tai greičiausiai taip, tuo metu būtų reikėję pilna burna šaukti, kad aš turiu paskolą. – Ką jūs pats manote, ar gali atsitikti taip, kad E. Masiuliui bus pareikštas ir ketvirtas įtarimas, pavyzdžiui, dokumentų klastojimu? R. Merkevičius: Teoriškai toks sprendimas gal būtų nuoseklus, bet įrodymumo prasme greičiausiai nelabai racionalus, nes, matyt, ir laikas išlauktas tam, kad tas įrodymumas susilpnėtų dokumento autentiškumu ir panašiais dalykais. – Jūs sakote, kad tas susitarimas buvo pasirašytas vėliau ir sąmoningai pateiktas vėliau, apklausų metu, tik tam, kad teismo ekspertai negalėtų nustatyti, ar jis pasirašytas gegužės 8 d., ar gegužės 15 d.? R. Merkevičius: Hipotetiškai galime kelti tokį klausimą. – Pone Bruveri, kaip E. Masiulio pasakojimas atsilieps Liberalų sąjūdžiui? Jau dabar akivaizdu, kad atsilieps negerai. Įdomiausia bus pamatyti sociologines apklausas, kurios kaip tik daromos šiomis dienomis. Bet tokiame buitiniame, mikrosociologiniame lygmenyje, socialiniuose tinkluose, kur gyvena liberalioji elektorato dalis, ten niekas netiki, visi juokiasi. Aš abejoju, kad tai bus naujas triuškinantis smūgis reitingams, bet kad situacijos nepagerins ir gali tik dar šiek tiek pasmukdyti, ar dar tiksliau suvesti į nulį visas ligšiolines pastangas įgauti kažkokį naują pagreitį, atsigauti, tai labai tikėtina. Kiek teko girdėti, aukščiausia liberalų vadovybė, suprasdama, kad apskritai E. Masiulio rodymasis televizijos ekrane, vėl grįžimas tarsi iš užmaršties yra savaime kenksmingas partijai, net nesvarbu, ką jis bekalbėtų. – Partijos kolegų buvo bandoma atkalbėti, kad jis neitų viešai kalbėti? V. Bruveris: Aš tokias kalbas girdėjau, politikos kuluaruose yra šnekama. Bet šita versija yra labai tikėtina. Mano nuomone, E. Masiulio grįžimas į dėmesio centrą ir dar būtent toks grįžimas yra juokinantis, net ir liberaliąją elektorato dalį. – Remigijus Šimašius pareiškė viešai atsiribojęs nuo E. Masiulio, pasakė, kad taip besielgiantys žmonės neturėtų būti politikoje ir t.t. Tai kažkiek gelbėja liberalus, pone Katkau? Anksčiau visas pasipiktinimas buvo nukreiptas į partiją, o dabar jis labai aiškiai nusikreipė į E. Masiulio asmenį. Liberalai dėjo visas pastangas, ir Vitalijus Gailius, kuris staiga atsirado eteryje, tiek R. Šimašius dėjo visas pastangas, kad atsiribotų nuo E. Masiulio. Mano asmeniniu vertinimu, tas smūgis, kurį E. Masiulis sudavė liberalų reitingams, yra jau padarytas ir dabar už liberalus balsuoja tik tie, kurie tikrai negali balsuoti už ką nors kita. Ir tie, kuriems patinka R. Šimašius, kurio reitingas ne taip stipriai nukentėjo. Aš sakyčiau, kad tas liberalų atsiribojimas buvo pakankamai sėkmingas. Be to, E. Masiulis nesakė, kad tuos pinigus ėmė partijos finansavimui, jis nesakė, kad jam talkino dar 4–5 asmenys, jis sugebėjo visa tai izoliuoti. Manau, kad liberalioji auditorija, kuri nelabai turi pasirinkimo už ką kitą balsuoti, nesusies E. Masiulio su partija, bet sies su pačiu E. Masiuliu. Ir dar norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo grįžimas į dėmesio centrą, tai buvo pasirodymų dėmesio centre finalas. Pagrindinėje politikos arenoje mes matėme paskutinį politiko pasirodymą, bent jau kokiems 3–4 metams, kol nepasibaigs teisminiai procesai. – Nedaugelis turbūt atsimena R. Šimašiaus, tik išrinkto Vilniaus mero, kreipimąsi į Centrinį banką dėl raginimo sušvelninti kredito institucijų vartotojams teikiamų paskolų sąlygas. Labai keistas kreipimasis iš Vilniaus mero, kuris dar nebuvo partijos pirmininku. Ir staiga sužinome, kad įtarimuose yra minimos įstatymo pataisos, susijusios su greitųjų kreditų išdavimu. Tai tas atsiribojimas nėra visiškai nuoširdus, kaip manote? V. Bruveris: Gal čia viskas ir tvarkoje, bet kyla įvairių minčių. Tos mintys nėra labai geros ir teigiamos. Bet reikia grįžti prie reikalo esmės, jei mes kartu su liberaliąja inteligentija ar didžiąja dalimi dešiniojo „Facebook‘o“ taip pat netikime, kad visi pinigai, ir tie, kurie buvo rasti automobilyje, ir tie, kurie buvo rasti namuose, buvo paskola, dovana, rasti pinigai ant troleibuso galinės sėdynės, tai natūraliai kyla klausimas, kas tai buvo? Teisėsauga bando įrodyti, kad tai buvo kyšis ir ne šiaip kyšis, o partijos juodoji kasa, skirta rinkimų reikalams ir pan. Šitie abu klausimai labai susiję ir partijai dar ilgai nepavyks atsikabinti nuo šito reikalo. – Pone Merkevičiau, kas iš tų faktų, ką mes žinome, viešai rodytų, kad tai yra kyšis? Gryni pinigai? Jų perdavimas automobilyje? Prie viso to galime pridėti nevisiškai logišką paaiškinimą, pateisinimą tų pinigų ir panašius dalykus. Jie leidžia kelti versiją, kad tai yra kyšis. Kitokio įtikinamo, pagrįsto, žmogiškai suvokiamo šitos istorijos vingio niekas nepasako. – Net ir logiškai galvojant, jei vykdomi aiškiai skaidrūs veiksmai, juk nereikia, pavyzdžiui, susitikinėti automobiliuose. Juk viskas vyktų kažkaip kitaip, čia net nereikia būti teisininku, pone Katkau? Manau, kad visuomenės nuomonės akyse E. Masiulis yra nuteistas. Jis neturi absoliučiai jokių šansų atsigauti. Ar jis nusitemps kartu partiją? Aš būčiau šiek tiek skeptiškas. Nesu girdėjęs apie tai, kad yra juodoji kasa. Partija yra pakankamai didelė struktūra, turinti ne vieną lyderį. Taip pat noriu pastebėti, kad liberalų tolimesnis skandinimas, kuris priklausys nuo politikų, šiuo metu yra niekam nenaudingas. Konservatoriai, kiek balsų buvo praradę iš liberalų, atsiėmė, socialdemokratai tų balsų nepaims, valstiečiams taip pat spėju, kad nėra didžiulio noro skandinti. Tai manau, kad kur kas įdomiau dabar yra skandinti socialdemokratus, konservatorius arba valstiečius, nes tai yra tos vietos, iš kur galima pasiimti balsų. Nepamirškime, kad E. Masiulis išėjo tuo laiku, kai mes apie jį kalbėsime iki sekmadienio. Po sekmadienio jau neišvengiamai kalbėsime ne apie jį. Dabar yra politinis rinkiminis sezonas. Politikai iš paskutiniųjų stengiasi rasti tą naują temą, kuri jiems leistų išvengti politinės užmaršties ir ateiti į Seimą. V. Bruveris: Aš irgi nebandau pasakyti, kad čia bus naujas mirtinas smūgis liberalams. Noriu akcentuoti, kad jei pastaruoju metu liberalų atsigavimas rodė kažkokius ženklus, kad jie rimtai gali kovoti dėl 5 proc. barjero ir net daugiau mažiau užsitikrinti pergalę. Tai manau, kad naujas šitos istorijos posūkis tuos šansus gerokai mažina. Kad liberalų nenaudinga skandinti, tai nežinau, nes, pavyzdžiui, socialdemokratams tai naudinga jau vien tuo, kad nukreipia dėmesį nuo jų problemų. Stebint Gabrieliaus Landsbergio entuziazmą, tai jis viską komentuoja ne ką švelniau nei valdančiųjų partijų atstovai. Tai, matyt, konservatoriai, ar bent jų dalis, labiau seka ta pačia logika, jog liberalus kuo labiau apkapojus, tuo labiau įtvirtinamas G. Landsbergio, kaip viso dešiniojo flango kandidato į premjerus, vaidmuo. Neteisinga, primityvi logika, bet, mano nuomone, ji akivaizdi. Šiais visuotino rinkėjų balso deficito laikais ką nors paskandinamo, prieš tai iškrausčius daiktus ir rinkėjų balsus iš kišenių, visiems yra naudinga turėti. – Žinoma, tam tikri dalykai dar galėtų paaiškėti paviešinus pokalbius. Bet be teismo proceso pradžios tai neturėtų būti paviešinta. Ten gi gali būti pokalbių ir apie partijos sprendimus, gal net ir tą patį R. Šimašiaus laišką Centriniam bankui ir kt. Tačiau turbūt naivu tikėtis, kad tokia byla pasieks teismą iki Seimo rinkimų? R. Merkevičius: Ir iki Seimo rinkimų neįmanoma, ir žiūrint buvusias partijas liečiančias baudžiamąsias bylas tikėtis bent jau tiek, kiek mes dabar žinome, tokioje fabuloje, manau, kad nerealu tikėtis, kad partija bus patraukta atsakomybėn. – Rinkimai rinkimais, bet, aišku, daugiau patikimo turinio turėtų atsirasti bylai pasiekus teismą? V. Bruveris: Ne vienos mūsų teisėsaugos institucijos sienos yra skylėtos, pro jas dažnai daug ko prateka, ypač tokiais neramiais laikais, kaip prieš rinkimus. Aš neatmenu tikimybės, kad gali atsirasti tų visų detalių iš tos įrodomosios bazės, kuri turėtų būti prokurorų rankose. Dabar kamuoliukas yra jų pusėje. Viskas priklauso nuo labai paprasto dalyko, ką rankose turi prokurorai ir STT. Nemanau, kad tą žino E. Masiulis. Kai matome tiek daug viešųjų ryšių kovų, kuriose dalyvauja ir ta pati teisėsauga dėl savo politinių ir viešųjų ryšių interesų, tai neatmetu tikimybės, kad tos faktinės medžiagos pasirodys dar daugiau. – Kiek viešasis laukas yra svarbus teismo procesui? Pone Merkevičiau? Taip, tikrai svarbu. Visi kriminaliniai procesai yra iš dviejų dalių. T. y. tas, kas tikrai vyksta kriminalinėje erdvėje, baudžiamajame procese, ir tai, kas persikelia į viešą erdvę. Toje viešoje erdvėje kariauja abi pusės, ir prokurorai su specialiosiomis tarnybomis, teikdami informaciją, dozuodam

Kodėl užsienio investuotojai bėga iš Lietuvos?

„Estrella Baltics“ traškučių gamybą perkėlė į Lenkiją. „Coca-cola“ iš Alytaus gamybą taip pat kelia į kaimyninę šalį. Kodėl? Kodėl užsienio investuotojai bėga iš Lietuvos? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu. – Anksčiau buvo pranešta, kad pasitraukia „Estrella“ traškučius gaminanti įmonė, o šiandien – „Coca-cola“. Kaip tai aiškinti? – Viena vertus, tai normalus procesas. Lygiai taip pat į Lietuvą atsikelia įmonės iš Švedijos, Jungtinės Karalystės – tai normalu, mes jas prisiviliojame ir tuo labai džiaugiamės. Kitos šalys daro lygiai tą patį – vilioja vieni iš kitų įmones, kad įsikurtų pas jas. Matyt, visų tų veiksnių pasekoje šios įmonės, ypatingai „Coca-cola“, nusprendė, kad jiems gaminti, pilstyti savo gėrimą žymiai patogiau yra Lenkijoje. – Yra posakis „Bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo“. Neįmanoma jo taikyti šiuo atveju? – Yra pasakymas „Viena kregždė – ne pavasaris“. Dėl vienos kregždės ar kito gyvūno nerimauti nereikėtų. Klausimas, ar tai didesnės tendencijos atspindys, ar galima sakyti, kad įmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Nesakyčiau, kad čia žiurkių bėgimas iš laivo, bet tai yra dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Daug kas sako, kad Lenkija tiesiog didesnė ir su ja nepakonkuruosi. Konkuruoti reikia, nes Lenkija niekur nedings, visada bus šalia mūsų. Suveikia panašus principas, kaip krepšinyje – arba esi labai aukštas ir didelis, arba mažiukas ir turi būti greitas, šoklus, taiklus. Lietuva yra mažojo žaidėjo vaidmenyje. Įmanoma, kad pas mus gamintų, čia stovėtų gamyklos, bet viską reikia daryti labai greitai, tiksliai, efektyviai ir žinoti, kad didžiosios šalys irgi užsiima investicijų perviliojimu. Per pastarąją savaitę nuskambėjo ši žinia – tai, kad susijungia du bankai, o centrinę būstinę įsteigs Estijoje. Būstinės steigimas Estijoje rodo vieną iš sisteminių problemų – finansinių paslaugų apmokestinimas kai kuriose vietose Estijoje yra palankesnis. Bankų, finansiniame sektoriuje mes Estijai pralaimime. Čia yra tendencija, dėl kurios reiktų sunerimti. - Ką investuotojas gauna Estijoje, bet negauna Lietuvoje? Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ užsiregistravusi Olandijoje. Ko bandoma išvengti? – Estai turi palankesnį pelno apmokestinimą nei Lietuva. Jei pinigai paliekami įmonėje ar investuojami, Estijoje jie neapmokestinami, o pas mus neapmokestinamas tik gabaliukas. Yra kelios šalys, kuriose Lietuvos įmonės daro specifines investicijas – „būstinės perkėlimą“. Tos šalys nėra natūralios mūsų prekybos partnerės – Estija dar yra netoli, su ja daug prekiaujam, toliau Olandija ir Kipras. Kipras nėra šalis, su kuria Lietuvą sietų glaudūs ekonominiai ryšiai, bet pažiūrėjus į tam tikras finansines investicijas, jų į Kiprą iš Lietuvos yra išėję nemažai. Pralošėme mokestinėje ar kitoje teisinėje bazėje. – Kiek tokių tarptautinių kompanijų, kaip „Estrella“ ir „Coca-cola“ pasitraukimas gali pridaryti žalos? Kiek tokios įmonės Lietuvoje sumoka mokesčių? – „Coca-cola“ šnekėjo, kad apie 80 žmonių neteks darbo. Jeigu jie uždirbo daugiau nei vidurkį, 80 žmonių vien per darbo mokesčius per metus sumokėdavo apie 0,5 mln. eurų. Tai suma, už kurią galima išlaikyti vieną nedidelę mokyklą. Antra – tų žmonių emocinis gerbūvis, nes dažnai nuo vieno iš dirbančiųjų priklauso ir visos šeimos gerovė, kiek jie gali leisti išleisti. Vienintelė Saulė pro debesis šioje situacijoje yra tai, kad kai bankrutavo Panevėžio „Ekranas“, buvo atleista žymiai daugiau žmonių ir dalis jų susirado darbus. Tai aukštos kvalifikacijos darbuotojai, gali būti, kad kitos įmonės juos persamdys, juolab, kad yra pasiruošimo laikas, žmonės gaus išeitines išmokas, viskas labai gražiai tvarkoma. Galbūt tie žmonės įsidarbins kitur ir ekonominę gerovę kurs kitose vietose. – Alytaus regionui tokio darbdavio netekimas – labai didelis smūgis. – Alytaus regione dirba apie 26 tūkst. žmonių. Viena vertus galima sakyti, kad 100 žmonių nėra didelis kiekis, kita vertus, pasitikėjimui, tradicijai tai yra psichologinis smūgis. Kai kalbame apie pasitikėjimą, kokioje šalyje ar mieste jie nori gyventi, tai yra svarbu. – O netiesioginė žala? Tai gali būti žinutė kitiems investuotojams, kad kažkas Lietuvoje yra negerai. – Netiesioginių žinučių ir be „Coca-cola“ Lietuva daug išsiuntinėjo. Man labiausiai įsiminė „Chevron“ pavyzdys, kai turtinga įmonė dėjo apie 160 mln. litų ant stalo vien už galimybę ten ieškoti, o už kiekvieną barelį būtų mokėjusi papildomai. Visi sutarė, kad tai yra geras dalykas tiek nacionalinio saugumo požiūriu – tai amerikiečiai, tiek energetinio saugumo – mūsų pačių dujos ar nafta, bet užteko parėkauti ir kompanija pasitraukė užtrenkusi duris. Kitos šio sektoriaus įmonės irgi traukiasi ir tai sukelia grandininę reakciją. Investuotojų akyse „Chevron“ istorija nenuskambėjo gražiai. Šis įvykis šiek tiek kitoks, pati įmonė sako, kad tai tik komercija, verslas, niekam priekaištų neturi. Gal tos žalos tiek daug nebus. – Ko nepadaro Lietuvos valdžia? Lenkija sugebėjo prisivilioti, o ko mes nepadarom, kur pagrindinės kliūtys, kodėl pas mus nelieka įmonės? – Yra dvi Lietuvos. Viena vertus, valdžioje yra žmonių, kurie puikiai supranta, ką reikia daryti, net ir daro, turim ir sėkmės istorijų, esame prisitraukę paslaugų centrus, kitas įmones. Nepieškime visko juodomis kreidelėmis. Kita vertus, žinau kuriozinių situacijų. Įsivaizduokite: stovi įmonė, jei neklystu, Panevėžio rajone, gerai veikia, gamina gerą produkciją, tiesiog jai reikia prasiplėsti ir šalia pastatyti sandėlį. Šalia yra gabaliukas nenaudojamos, brūzgynais apaugusios žemės, sako, išnuomoti ar parduoti, nes apsimoka sandėlį statyti prie fabriko. Valdiškos institucijos nesusišnekėjo, jie to gabaliuko negavo iki šiol ir, jei neklystu, statyti nusprendė Lenkijoje. Kartais suveikia elementarus nesusišnekėjimas ar kompetencijos trūkumas – tas įmones reikia ne tik prisitraukti, bet ir išlaikyti. Geriausia žinutė, kurią iš šios situacijos politikai galėtų pasiimti yra tai, kad įmonės atėjo, įmonės gali ir išeiti. Paslaugų centrai, kuriais džiaugiamės, kur žmonės daug uždirba, kas 5 metus peržiūri savo veiklos strategiją – ar laikyti 1000 žmonių, atsakinėjančius į skambučius Lietuvoje, ar persikelti kitur. Įmonė atėjo ir amžiams čia pasiliks, galima versti didesnius atlyginimus mokėti ir daugiau reikalavimų kelti – žinutė ta, kad jos gali ir išeiti. Reikia siekti to, kad daryti verslą Lietuvoje būtų taip pat paprasta, kaip nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bandelę. – Turbūt reikia ir stabilios mokestinės aplinkos? Investuotojas turėtų žinoti, kad įstatymai nepasikeis per vieną naktį. – Verslininkai tai vadina „reguliaciniu stabilumu“. Sako: gerai, pakelkit mokesčius, bet prižadėkit, kad artimiausius 5 metus nekelsit, mes prisitaikysim. Verslas bijo nežinomybės, mūsų politikai mėgsta pažadėti dalykų, pagrasinti, pasakyti, kad įves mokesčius, išvarys įmones. – Ar prezidentės vetuotas Darbo kodeksas galėjo atitolinti tokius pasitraukimus? – Sunku pasakyti. Darbo kodekso vetavimas turi didesnės žalos. Jis buvo kurtas 1,5 metų, tada metus aptarinėjamas, galų gale visi sutarė, kad tai dalykas, kurio reikia, nors neidealus, netobulas, nėra labai laisvas ar liberalizuojantis, bet bent jau Lietuvą pastumiantis į XXI amžių. Nutiko tai, kas Lietuvoje nutinka labai retai – netgi partijos susitarė, kad to reikia. Buvo vilties kibirkštėlė, bet staigia užgeso. Į vetuotą variantą su visomis pataisomis dar vis žiūrime, koks būtų poveikis, bet girdėjau ne vieną verslininką sakantį, kad geriau palikti seną, blogą dabartinį, negu naują. Manau, yra nemažas nusivylimas Lietuvoje veikiančių žmonių, tų, kurie tikėjo geresne ateitimi. – Reikėtų sugrįžti į racionalią diskusiją, atsiversti ir paskaityti, kas buvo vetuota, ką jis leidžia ar draudžia. Per pastaruosius kelis mėnesius diskusija buvo paversta isterija, piketais, streikais, svaičiojimais apie vergovę 21 amžiuje, dabar, kai iki rinkimų liko labai mažai laiko, labai abejoju, kad galime sugrįžti į racionalią diskusiją. Ar Seimas vetuos, ar ne, bus politinės valios dalykas. Yra variantas palikti kitam Seimui. – Lietuvoje buvo vilionių užsienio investuotojams – garsaus banko atveju pasiūlytos mokestinės lengvatos. Atrodytų, kad yra galimybių. Nežinau, ar čia patys teisingiausi įrankiai prisivilioti investuotojus ir juos bandyti išlaikyti. – Čia yra didysis klausimas, kuris yra labai smagus. Sakoma kurti prie miestų laisvąsias ekonomikos zonas ir ten pritrauksime daug investicijų. Jeigu sutinkame, kad mažesni mokesčiai yra geras dalykas, tai kodėl juos taikome tik vienoje mažoje teritorijoje, kodėl negali visa Lietuva būti kaip laisvoji ekonomikos zona? Jeigu pripažįstame, kad mažesni mokesčiai padeda pritraukti įmonių, sukurti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, kodėl politikai nori pasirinkti ir sakyti, kad šitam duosiu, šitam ne? – Nes tas, kuriam duoda – labai garsus. Politikas užsideda pliusą, kad pritraukė tokio lygio kompaniją. – Čia yra didysis paradoksas. Pritraukti kompaniją yra gerai, dėl to dalis verslininkų sąžiningai pyko, nes lengvatos buvo dalinamos po krizės, kai visiems vietiniams verslininkams buvo pakelti mokesčiai, buvo sakoma, kad reikia susiveržti diržus ir gelbėti valstybę, o kai kam buvo padalinta lengvatų. Manau, jei lengvatų, mažesnių mokesčių būtų davę visiems, niekas nebūtų per daug pykę. Lygiai taip pat, kai kalbam apie mažesnį PVM mėsai, pienui ar kėdėms – taip, tai būtų naudinga ir įmonėms, ir vartotojams. Tas argumentas yra teisingas, bet kodėl apibrėžti, kad tik mėsai, pienui ar kėdėms? Kodėl negalima mažesnio PVM taikyti visoms prekėms?

J. Milius: ,,Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto“

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir  Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“. – Pone Miliau, tiek prezidentė, tiek premjeras senokai ragino jus atsistatydinti, bet jūs delsiate. Kodėl? – Kai buvo mano kadencijos pratęsimas, buvau pasakęs tiek premjerui, tiek ministrei, jeigu netenkina mano darbo rezultatai, pats darbas, tikrai parašau prašymą tą pačią dieną. Turiu pripažinimą tarptautiniu mastu, esu tarptautinis ekspertas, virš 15 valstybių mokėme apie Maisto ir veterinarijos tarnybą, jos kontrolę. Šiandien visi tai sužino, aš noriu išeiti pasibaigus tam procesui. Tikiu, kad justitia est fundamentum regnorum ir to laukiu. – Sakėte, kad nesitraukiate dėl to, kad neva tuomet pripažintumėte, kad esate kaltas. Nemanote, kad būtų garbinga pasitraukti? Atstovaujate ne tik save, bet ir valstybę. Tokios institucijos vadovas, turintis įtarimus piktnaudžiavimu tarnyba, turbūt garbės nedaro. – Aš labai stengiausi netrukdyti tam procesui. Atidaviau viską darbui, beveik 35 metus, Maisto ir veterinarijos tarnyboje. Manau, kad kolektyvas, kurį turiu, manimi pasitiki. Visgi, su institutu yra 1700 žmonių, tai yra didelė įstaiga. – Bet aukščiausi vadovai nepasitiki. O tai nesvarbu? –Įsivaizduokite, man šiandien pasitraukti ir pripažinti savo kaltę. – Nebūtinai, pasielgti garbingai, kol baigsis procesas nusišalinti laikinai. – Nėra galimo nusišalinimo. Aš stengiausi, turiu atostogų beveik 200 dienų, beveik 100 išnaudojau, dar liko 90. Tačiau jūs man neleidžiat nusišalinti, kviečia mane ataskaitą rašyti. Norėjau netrukdyti, tokiu būdu nusišalinau – išėjau atostogų. – Išėjimas atostogauti nėra tas pats, kas nusišalinimas. – O koks skirtumas? Aš nedalyvauju darbe, nepriimu sprendimų, nesikišu į tyrimus. Galvoju, kad tai yra nusišalinimas. Greitai bus 5 savaitės, nebuvo tokios dienos, kai nebūtų mano nuotraukos, nebūčiau ištisai puolamas. Yra labai daug neteisybės. – Pone Miliau, jums pareikšti rimti įtarimai. Sakote, kad tai juokai, bet man visai nejuokinga, kai paskaitau, kuo jūs įtariamas. – Jūs gi nežinote. Aš pasirašiau, apie įtarimus kalbėti negaliu. Jei tokie dalykai, tada aš tokių nusikaltimų į dieną padarydavau apie 200. – Turite omenyje bendravimą su politikais? – Ir su politikais, ir su verslu, padėjimu išvežti produkciją į kitas šalis. Kaip žinote, atidaryta 170 valstybių. – Esate sakęs, kad bendravote su P. Gražuliu, jis klausdavo kažkokių patarimų. Pažiūrėjau, kaip P. Gražulis, kaip parlamentaras, yra susijęs su maistu ar veterinarija. Niekaip. Tai kokių jis patarimų klausdavo? – P. Gražulis visose įstaigose dažnai būna, tarp jų ir mūsų tarnyboje. Man teko daug bendrauti ne vien dėl koldūnų. Kai buvo priimta dėl šunų ženklinimo, jis kelis kartus važiavo pas mus, dėl įvairių savo darbuotojų, kodėl mes skriaudžiame. Jis buvo įvairiais klausimais, tarp jų ir eksporto. Kai vyko pokalbiai, niekada vienas nekalbėjau, visada mano kabinete būdavo atsakingi žmonės – pavaduotojas, skyrių vedėjai. Kartais juos net palikdavau vienus. Nėra taip buvę, kad būčiau vienas su juo. – Tai, kad šalia buvo žmonės, esmės nekeičia, jei jūsų darbuotojai buvo jums lojalūs asmenys. – Mano darbuotojai lojalūs, jei tai yra įstatymų ribose. Jei pasakyčiau savo darbuotojui elgtis ne įstatymo ribose, jis tikrai to nedarytų, kadangi yra atsakomybė. Bendrai niekam dideliame kolektyve nesu sakęs nusižengti Lietuvos, Europos įstatymams ar taisyti dokumentus. Nesu gyvenime to pasakęs. Mes įstaiga, kuri atrodė daugiausia kovojanti su korupcija, mūsų įstaigoje nuolat darome apie 170 tarnybinių tyrimų, darbuotojai gauna 50-70 nuobaudų, darome kryžminius patikrinimus, vienas rajonas tikrina kitą, turime sudarę grupę, panašiai, kaip policijoje Imuniteto. Mus per 10 minučių turi informuoti, kad patikrino, tada važiuojame pertikrinti. Nežinau, ar yra tokia įstaiga, kuri tiek padariusi dėl antikorupcinių dalykų. – Ar jūs sutiktumėte pasitikrinti melo detektoriumi? – Laisvai. Sutinku pasitikrinti. Nežinau, ką galiu meluoti. – Jūs nesikreipėte ir neprašėte, kad jus patikrintų? – Ne, kol kas nesikreipiau, bet galėsiu kreiptis, jei kas pareikalaus. – Žemės ūkio ministrės palaikymą turite? –Žemės ūkio ministrė viešai yra išsakiusi, kad jokių priekaištų mūsų tarnybai neturi. Kai būname Europos Komisijoje, tarptautiniuose lygiuose, apie tą tarnybą gerai atsiliepiama, tačiau ji pasakė: dėl širdies ramumos, Jonai, gal turėtum atsistatydinti. – O kodėl jos nepaklausėte? – Aš turiu daug pasiūlymų dirbti tarptautinėse organizacijose. Kaip dabar išeisiu su tokiu statusu? Kaip jums atrodo, ar galiu išeiti dirbti į tarptautinę organizaciją, turėdamas įtariamojo statusą? Aš tikrai nuo naujų metų jau buvau netgi susitaręs. – O valstybės tarnyboje su įtariamojo statusu dirbti galite? – Aš bandau nusišalinti, kiek galima. Nežinau, kaip baigsis ataskaitos gynimas ir vėl bandysiu nusišalinti, kol vyksta tyrimas. – Papasakokite apie medžioklę su vakariene. Panevėžio Veterinarijos tarnybos vadovas sakė, kad jūs viską organizavote. Dabar ir ministrė turi aiškintis, kokia proga ji buvo surengta. – Sėdint konferencijoje prisiminiau J. Marcinkevičiaus eilėraštį: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ Man teko dalyvauti labai daug tarptautinių medžioklių Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse. – Kas už tai mokėjo? – Komercinėje medžioklėje kiekvienas mokėjo už save. – Latvijos ministras turbūt už save nemokėjo? – Jis nemedžiojo, buvo su mumis kartu, mes kalbėjomės, jie neturėjo šautuvų, valgė. Mano kolega dar buvo suorganizavęs prieš tai vakarienę, kurios atsisakė, matyt, nujausdami tokią mūsų svetingą šalį, kurioje dabar puolami už mus, jis pavalgė kažkur Latvijos pasienyje. Buvau suorganizavęs viešbutyje prie autostrados pietus, ministrei pasakiau, kad moku už tą vakarienę, kadangi ten mano kolega buvo, ministras, o ministrė žadėjo mokėti už vakarienę. Tačiau tai yra medžioklė, kiekvienas medžiotojas turi kuprinę ir į medžioklę niekada neina į ją neįsidėjęs kažko valgyti, atsigerti. – Ministrė atsivežė savo sumuštinius ir jūs taip pat? – Aš žinojau, kad bus svečių, kurie neatsiveš ir atsivežiau tiek, kad septyniems žmonėms užteko. Buvo vėlyvas vakaras, aš asmeniškai nuo 18 val. nevalgau. Tas valgymas padaryta didžiausia problema. – Aš irgi nesuprantu, ar gamino vakarienę ar sudėtinis balius buvo, prieš tai sakėte, kad viešbutyje užsakėte vakarienę. – Aš ilgai buvau medžioklėje, kai kurie žmonės ten liko, nemedžiojo, sėdėjo. Kažkur pasirodė cepelinai, kurių tikrai nevalgiau. Tada atsikeldama ministrė pasakė, kad būtinai už tą dalyką, cepelinus, būtų sąskaita. Žinot – išėjau priverstinų atostogų. Pasakėm jiems, jie visi irgi atostogose, bet galvoju, kad ministrė dar kreipėsi raštu ir ta sąskaita tikrai bus. – Latvijos ministro ir Lietuvos ministrės nuomonės dėl šios medžioklės ir vakarienės išsiskiria. Gal galite paaiškinti, kodėl? – Mes patys padarome skandalus. Padarėme dėl mūsų maisto, dėl kurio tiek kovota, tiek atidaryta rinkų. Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto – menkindami, neatskirdami, kur yra gatavas maistas, kur paruoštas. Jau mano močiutė žinojo, kad žalios vištos negalima dėti prie paruošto produkto. Skaitau straipsnius ir matau, kad aš ir gimtadienyje buvęs, kuriame nebuvęs. Ministras atsakė labai protingai: „Į kvailus klausimus neatsakinėju“. Susitikome, neformalus susitikimas gamtoje, pažiūrėjome stumbryną, suvalgėme sumuštinius, kavą išgėrėme ir kai ką daugiau ir išsiskirstėme. – Jūs dažnai tokius neformalius susitikimus inicijuojate? – Man įstaigoje tenka dirbti labai daug. Atvažiuosiu į medžioklę, ten yra benzino kolonėlės savininkas, tada aš per laukus turiu bėgti nuo to savininko, kadangi jis turi maitinimą kolonėlėje? Medžioklėje yra ūkininkas, nuo jo turiu bėgti, nes jis augina produkciją, gali ją per daug tręšti, naudoti antibiotikų? Pagal kokius mes standartus dirbam? – Aišku, kad neturite bėgti nuo kiekvieno, kuris bent kiek susijęs su tarnybą.Tai, kad dalyvauja įmonės, kurias tarnyba po to tikrina, natūralu, kad sukelia abejonių. Kartu medžiojate, vakarieniaujate, dar kažką veikiate, o po to tikrinate tas įmones. – Kalbėkime apie „Žaliąją savaitę“ Vokietijoje, į kurią apie 15 metų važiuoju. Ten sėdi verslo atstovai, kartu cepelinus valgo su kitų šalių ministrais. Tai čia baisu? Nueinam į kitą stendą, ten sėdi verslo atstovai, jų ministrai, mūsų ministrai. – Pone Miliau, prezidentė labai norėtų, kad jūs pasitrauktumėte. Ar iš Prezidentūros esate sulaukęs paraginimų? – Per spaudą – taip, skaičiau, tačiau savo nuomonę pasakiau. Man išeiti, turint tokį tarptautinį pripažinimą, yra labai sudėtinga. Mes paskutiniu metu esame sulaikę labai daug kontrabandos, ypatingai mėsos, daržovių, aliejaus – labai dideli kiekiai, nesumokėti mokesčiai. Tos pačios pavardės, už jų dar kai kas slypi. Turiu tas pavardes, bet už jų slypi dar didesni magnatai. Šis dalykas irgi turi labai daug įtakos. – Kodėl jūs, žinodamas tokius dalykus, nesikreipėte į teisėsaugos institucijas? – Mes esame parašę, kol kas atsakymo nesulaukėme. Dabar negaliu įvardinti, bet su tų didelių kontrabandų sulaikymais labai sutapo mano puolimas. – Įtarimus neigiate, kodėl tuomet įkliuvote į šią istoriją? – Tai yra gyvenimas. Netikėjau, iki šiol netikiu. Atsibundu ryte ir galvoju: aš, apkaltintas tuo ir tuo? Netikiu. Lietuva, pagal Europos Komisiją, praktiškai 2 proc. lenkia Europos Sąjungos vidurkį pagal maisto saugą. Norint tai pasiekti, reikia užgniaužti ir nelegalius prekiautojus, ir tuos, kurie prekiauja be mokesčių, kontrabanda. Iki šiol buvome reikli įstaiga. – Ir jūsų reiklumas prieš jus atsisuko? – Manau.  

Institucijų nepasirengimas ekstremalioms situacijoms – ekstremalus

Jevgenijus Bardauskas, Akvilė Naginionytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Kilus grėsmei, valstybė nesugebėtų pakankamai apsaugoti gyventojų nuo pavojaus – per trečdalį valstybės institucijų net trejus metus nėra organizavusios jokių pratybų. Be to, kaip teigia valstybės kontrolės atlikto audito išvados, ketvirtadalyje jų nevyko civilinės saugos mokymai, darbuotojams nesuteiktos net minimalios žinios, ką daryti ir kaip elgtis pavojaus atveju, į pasirengimą ekstremalioms situacijoms žiūrima formaliai, dalis institucijų net nėra parengusios tokių situacijų valdymo planų, nors tai turėjo būti padaryta dar prieš penkerius metus. Negana to, atsargos, tokios kaip maistas, vaistai, yra minimalios. Pasak vidaus reikalų ministro, tam dažniausiai neskiriama tiek lėšų, kiek reikia, todėl viso labo tepalaikomas minimalus rezervas. Na, o ir pats ministras, kuris yra Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas, mūsų laidai prisipažino, kad neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso. Tad Lietuva snaudžia, o gyventojai net nežino, ką jiems reikėtų daryti įvykus nelaimei. „Na, jei tu kasdien bėgioji, tai ar nubėgsi maratoną, turbūt nelabai? Ekstremalios situacijos likvidavimas greičiausiai užtruktų ir dėl to būtų neišvengta didelės žalos, o gal net ir žmonių aukų“, – laidai „SAVAITĖ“ sakė Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila. Tuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas teigė, kad jam dažnai susidaro įspūdis, jog daugelis mano Lietuva esant oaze, kurią aplenks grėsmės, pavojai, incidentai, todėl į visus tuos raginimus turėti planus, daryti pratybas, ruoštis ekstremalioms situacijoms, švelniai tariant, žiūrima pro pirštus. Be to, net 90 proc. vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos su pirmininku priešakyje narių, kuriems pavesta priimti sprendimus ekstremaliosioms situacijoms valdyti, neišklausė civilinės saugos mokymo programos kurso. „Tenka pripažinti ir tikrai neslėpsiu, kad pats nesu tų kursų išklausęs ir tikrai 90 proc. [kursų neišklausiusių žmonių – LRT.lt] nėra gerai, tad bandysime tą situaciją keisti“, – aiškino vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas Tomas Žilinskas. Valstybės kontrolės auditoriaus G. Sungailos įsitikinimu, trūkumai yra sisteminiai, mat jeigu kelis metus iš eilės nedaroma, tai kas privalu daryti, tai jau nėra atsitiktinumas, tai jau yra sistema. Tačiau vidaus reikalų ministras nesutinka su Valstybės kontrolės kritika: trūkumų yra, tačiau institucijos pasiruošusios, o valstybė sugeba suvaldyti ekstremalias situacijas. Tiesa, jis, atsižvelgdamas į audito išvadas, įpareigojo iki spalio institucijas pašalinti įvardytus trūkumus, o jei tai nebus padaryta, žadamos piniginės baudos. Pasak vidaus reikalų ministro, gyventojų evakavimo mechanizmas aiškus, todėl nei problemų, nei chaoso neturėtų kilti. „Gyventojų evakavimo tvarka praėjusiais metais buvo atnaujinta, patikslinta, yra aiškiai sudėliota, kas ir kada priima sprendimus, kaip organizuojamas gyventojų evakavimas šalyje. Pavyzdžiui, jei savivaldybės teritorijoje tas įvyksta arba iš savivaldybės į savivaldybę yra atsakingi administracijos direktoriai, jei iš apskrities į apskritį arba gyventojų evakavimas į užsienį, tai tada atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas“, – teigė T. Žilinskas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nuomonė kitokia. Esą žmonės atsakingi už saugą turi daug kitų funkcijų ir dažniausiai jiems šios pareigos tik trečiaeilės. A.Paulausko manymu, kai šalia Lietuvos sienos statoma Baltarusijos atominė elektrinė, kurios saugumu jau dabar abejojama, kai Europoje daugėja teroristinių išpuolių, o Europos Sąjunga nesuvaldo pabėgėlių srautų, neleistina taip atsipalaidavus gyventi. Pirmininkas neabejoja, jei rytoj Lietuvoje kiltų epidemija, užkluptų gamtos stichija – gaisrai, liūtys – ar įvyktų teroristinis išpuolis, Lietuva nesusitvarkytų. „Nesinori gąsdinti žmonių, bet, aš manau, būtų visiškas chaosas, nes neveikia sistema, planų nėra, pratybų nėra, saugyklų nėra, perspėjimo sirenų yra ne visur, žmonės, na, tiesiog nepraktikuoja, nebando, neatlieka pratybų, o kaip galima be pratybų gerai reaguoti ir tinkamai apsaugoti žmones?“, – retoriškai klausė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Dar viena problema, kurią auditoriai mato, tai – perspėjimo sirenos. Teigiama, kad šia sistema galima įspėti tik kiek daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų, o, pavyzdžiui, Vilniuje garsinis pavojus nepasiektų nė 8 proc. gyventojų. Tik dalis žmonių gautų ir perspėjimo pranešimus į mobiliuosius telefonus. Vidaus reikalų ministras sutinka, kad ši sistema turi trūkumų, tačiau esą už sirenų įrengimą atsakingos savivaldybės, o Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pradės projektą, pagal kurį bus pereinama į ketvirtosios kartos tinklą ir jau kitais metais perspėjimo pranešimai pasieks didžiąją dalį gyventojų, tiesa, ne šimtą procentų. Jau metų pabaigoje taip pat turėtų įsikurti valstybės ekstremalių situacijų operacijų centras. Į jį ir suplauks duomenys iš kitų operacijų centrų. Čia esantys žmonės kilus grėsmei planuos tolimesnius veiksmus. Po žeme įsikūrusi slėptuvė yra apsaugota ir nuo radiacijos, ir nuo cheminio pavojaus. O štai, pavyzdžiui, atsarginė slėptuvė, kaip skelbia išvados, neatitinka net įrenginio reikalavimų – įranga pasenusi, reikia keisti filtrus, atlikti kitus darbus. Tačiau tokių slėptuvių šalyje vienetai ir jos dažniausiai skirtos apsaugoti valstybėms pareigūnams, atsakingiems už valstybės valdymą, kariuomenės atstovams. Tiesa, daugiau kaip du trečdaliai už reagavimą ekstremaliu atveju atsakingų valstybės institucijų slėptuvių neturi. Gyventojams taip pat tektų glaustis mokyklose, darželiuose, nes per 26-erius metus slėptuvėms įrengti, tvarkyti neskirta nė cento. Todėl dalis sunyko, dalis – neįrengta, dalis – išparduotos. Taip atsitiko todėl, kad, pasak pareigūnų, nėra ir tikslo visus gyventojus paslėpti. „Jie turi būti laikinai apsaugoti kolektyvinės apsaugos statiniuose. Tokių statinių mes jau turime 1820 Lietuvoje, tai mes galėtumėme priglausti laikinai 41 proc. visų Lietuvos gyventojų. Kodėl laikinai? Kadangi tikslas yra, matyt, juos evakuoti į saugias zonas, neslėpti, bet evakuoti į saugias zonas“, – aiškino T. Žilinskas. A. Paulauskas įsitikinęs, kad po tokių valstybės kontrolės išvadų, vyriausybė turi rimtai peržiūrėti visą sistemą ir ją ne kosmetiškai remontuoti, bet keisti strategiškai ir radikaliai. Nes žmonės nežino, kaip elgtis, todėl reikia literatūros, mokymų, informavimo: „Vyriausybė, premjeras yra krizių komiteto pirmininkas turėtų aiškiai pasiųsti signalą, kad tai rimtas darbas, kad atsakingi žmonės turi turėti ne kokį penktadalį savo etato civilinei saugai, bet galbūt, visą etatą.“ Taip pat, anot A. Paulausko, būtinas ir krizių valdymo įstatymas, kurio projektas derinamas jau keletą metų, tačiau niekaip nepriimamas, būtinas ir krizių valdymo centras, kurį turi daugelis pasaulio valstybių.

A. Vinokuras: V. Mazuronis ir V. Tomaševskis nusispjovė į savo partijas ir rinkėjus

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt Lietuva – ne Jungtinės Valstijos, kurių prezidento rinkimų kampanija ryški, spalvinga ir matoma ne vien pačioje Amerikoje, ją stebi visas pasaulis. Lietuvoje lygiai po dviejų mėnesių įvyksiantys Seimo rinkimai, atrodo, neįdomūs ne tik rinkėjams, bet ir patiems politikams. Visi vasaroja. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimas dėl „Judex“ produkcijos, ir prekybos poveikiu, kuriame figūruoja Seimo narys Petras Gražulis, o įtarimai jau pareikšti Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Jonui Miliui, taip pat neprivertė politikų parodyti dėmesio. Tiesa, premjeras su žemės ūkio ministre apsižodžiavo, kuriam labiau rūpi, ką daryti su J. Miliumi, o sveikatos apsaugos ministras „Facebook“ paskyroje piktinosi tarnybos vadovu. Apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras „Savaitėje“. – Jūs esate suskaičiavęs, kad socialdemokratai nuo 2014 m. balandžio iki 2016 m. liepos prarado nuo 27,5 proc. rinkėjų iki 14,2 proc. Bet panašu, kad jiems tai visiškai nerūpi? – Iš tiesų keistas štilis. Partija, kuri nukrito taip ženkliai, turėtų dėti visas pastangas, vos ne kiekvieną minutę, kiekvieną dieną skirti, kad būtų atkurtas pasitikėjimas partija. Akivaizdu, ką partija bedarė, [...] vis dėlto žmonės sukasi nuo partijos. Tai turėjo kelti nepaprastą susirūpinimą. – Socialdemokratai nėra vieninteliai, kurie per daug nereaguoja... – Žinote, peršasi tokia mintis, kad verkiančių po šių rinkimų nebus. Pagrindinės partijos - socialdemokratai, Tėvynės sąjunga, valstiečiai ir žalieji, liberalai ir net „Tvarka ir teisingumas“ ir Darbo partija - žino, kad į Seimą jie pateks. Vadinasi, pragyvenimo šaltinis neprarastas. Kaip atrodys ten viduje, nebeturi reikšmės, nes esminė varomoji jėga, pagrindiniai žmonės lieka tie patys. – Išeitų, kad tie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimai ir tie trys asmenys, kurie dabar yra patekę į STT rankas, - Eligijus Masiulis, Petras Gražulis ir Vytautas Gapšys - neveikia žmonių, jiems tas pats? – Esminis dalykas su kuo žmonės Lietuvoje susitaikė - nieko nepakeisi. Jie patys neprisideda prie to pakeitimo. Kad kažką rinktum, reikia turėti bent kažkokį suvokimą, elementarų valstybės sandaros suvokimą ir partijų pažinimą. Lietuvoje dar to nėra. Buvo didžiulė viltis dedama į liberalų sąjūdį, deja, tai buvo miražas. Ir vėl žmonės pasakė: „o ką aš sakiau, švogerizmas išplitęs, politinė korupcija egzistuoja“. Tas pasimetimas rodomas ne tik nežinojimu, už ką balsuoti, bet ir emigracija, kuri niekaip nesustoja. Emigrantą, žmogų, kuris mąsto palikti Lietuvą, jaudina du dalykai - gerovė ir pasitikėjimas. Pasitikėjimas tais, kurie tą gerovę siūlo. Abiem atvejais, matyt, to nėra, todėl turime nesustabdomą emigraciją. Tas pats „Judex“... Viskas užpildyta giminėmis, tetomis, broliais, seserimis, buvusiomis ir esamomis žmonomis. Emigruoja ypač jaunimas, kuris bėga iš kaimo, nes žino, kad jis negalės ten gauti darbo, nes ten jau sėdi teta, kuri apskritai neturi jokios kompetencijos. – Kalbate apie emigraciją, bedarbystę, kitaip sakant, apie darbo rinką, apie darbo rinkos priartinimą prie europietiškų standartų, darbo vietų kūrimą. Turėtume kalbėti apie švietimo ir mokesčių sistemą. Daugybė yra Lietuvoje problemų, bet, kai iki rinkimų liko du mėnesiai, negirdime partijų apie tai kalbant. Girdime apie kažkokius skandalus, susijusius su konkrečiais asmenimis tose partijose. Dar girdėjome, kad išeidami atostogauti jie garsiai kalbėjo apie minimalios mėnesinės algos (MMA) ir neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) kėlimą, tuo atveju, jeigu juos išrinksi, suprask. Bet apie jų programas mes kaip tik ir nekalbame, jų nėra. – Čia reikalinga be galo aktyvi rinkimų kampanija, kur pateikiamos tai partijai svarbiausios užduotys. Jos turi matytis ant kiekvieno stulpo, televizijose. Aš nežinau, gal jie pinigų neturi? Ar čia tokia politinė kultūra - dabar vasara, tai mes nusispjaunam į valstybę, į savo partiją, mums nesvarbu, mes pagulėsime pliaže. Paskui grįšime, likus vienam mėnesiui ir pradėsime vienas per kitą šaukti. – Ar per tą likusį laiką jie suspės ką nors rinkėjui pasakyti, kas ateitų iki rinkėjo? – Turėtų įvykti stebuklas. Kiekvienoje partijoje turėtų įvykti stebuklas, nes įdirbis per mažas. – O kaip vertinate tą faktą, kad dviejų partijų pirmininkai apskritai nedalyvaus rinkimuose į Seimą, vienos - negali dalyvauti, nes jam tas uždrausta, kitas - rado labiau blizgantį už save? Tik dviejų partijų pirmininkai patys ves savo partijas į rinkimus. – Manau, kad tai peiktinas, neatleistinas dalykas. Manau, kad tai afera. Tiesiai šviesiai, du žmonės – Valentinas Mazuronis ir Valdemaras Tomaševskis - paprasčiausiai nusispjovė į savo partiją ir savo rinkėjus. Šiuo atveju garbingai atrodo Tėvynės Sąjungos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Taip turėtų būti, bet matome, ką reiškia partijos, kurios neturi jokios ideologijos, kur svarbiausia yra vieta, pragyvenimo šaltinis, visa kita yra butaforija. Tai yra neatleistini dalykai. Tai menka.

Panika dėl listerijų maiste – iš piršto laužta

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje kilus nerimui dėl galimo maisto produktų, užterštų listerijomis, patekimo į rinką, apie tai kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotoju Vidmantu PAULAUSKU. Kiek pagrįstos pastarosiomis dienomis sklandančios nuomonės apie tai, kad nesaugi produkcija galėjo būti tiekiama rinkai? Neramina, kad keliama panika ir vartotojai gąsdinami visiškai be reikalo. Galiu tą drąsiai tvirtinti, remdamasis tiek Lietuvos, tiek ir Europos Sąjungos mokslininkų nuomone, bei teisės aktais. Listerijos – milijardus metų gyvuojantis mikroorganizmas. Gamtoje jo galime sutikti visur, jo faktiškai neįmanoma išvengti. Tam tikromis sąlygomis, patekusi į nusilpusio žmogaus organizmą, ši bakterija gali sukleti apsinuodijimo požymius. Tai tiesa, tačiau nereiktų pamiršti ir labai svarbaus fakto, kad bent kelias minutes po karštu tekančiu vandeniu palaikius daržovės šie mikrobai nuplaunami, tinkamai išvirtame ar iškeptame maiste jie žūva per keletą sekundžių. Tačiau ar listerijos maisto produktuose yra tiriama ir kontroliuojama? Be jokios abejonės. Lietuvoje vadovaujamės Europos Sąjungoje priimtais standartais ir saugumo garantijomis, kurios vienos griežčiausių pasaulyje. Vien maisto saugą reglamentuojančių reglamentų, direktyvų ar įstatymų yra per penkis šimtus. Reglamentas 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų, labai aiškiai sako, kad, pavyzdžiui, šaldytuose pusgaminiuose (koldūnuose, blyneliuose ir pan.) šio mikrobo koncentracija nėra apibrėžiama ir neturi būti tiriama ar kontroliuojama. Šios nuostatos laikomasi ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje ir daugelyje trečiųjų šalių. Bet ar tai nėra kontrolės trūkumas, keliantis grėsmę vartotojams? Tikrai ne. Atvirkščiai, mokslininkų manymu, tokiuose produktuose šis mikroorganizmas nekelia grėsmės sveikatai. Juk niekas nevirtų koldūnų nevalgo. O gamintojas ant kiekvieno gaminio pakuotės nurodo informaciją, kiek laiko pusgaminis turi būti verdamas, kad būtų paruoštas tinkamai. Žinoma, yra tokių produktų, kuriuose listerijos kiekiai, remiantis moksliniais tyrimais, yra griežtai kontroliuojami ir tiriami, pavyzdžiui mėsos ar žuvies gaminiuose. Svarbu pažymėti ir tai, kad žmogaus imuninė sistema yra įpratusi kovoti su aplinkoje esančiais įvairiausiais mikroorganizmais ir puikiai su šia užduotimi susidoroja. Ką galėtumėte pasakyti apie šiuo metu viešoje erdvėje kilusį nerimą susietą su listerija maisto produktuose? Labai apmaudu, kad visuomenė gąsdinama nepagrįstais „baubais“. Paprastas vartotojas juk nėra mikrobiologijos ekspertas, tad žinutės, kuriose pasakoma tik keli teisingi faktai, kurie „pagražinami“ įvairiais mitais ir gąsdinimais, iš tiesų kelia nerimą. Juk mes neizoliuoti ir mūsų skleidžiamos žinios pasiekia tolimiausiuose kraštuose esančius lietuviškų maisto gamintojų ir eksportuotojų prekybos partnerius. Tad ne tik nepagrįstai bauginami mūsų vartotojai, bet ir pakertamas užsienio partnerių pasitikėjimas Lietuvos maisto produktų eksportuotojais. Keliamas skandalas gali nubraukti kelerius metus intensyvaus darbo, derybų, naujų eksporto rinkų plėtros, ypač po Rusijos įvesto embargo maisto produktų eksportui. Tai ne tik apmaudu, bet ir neatsakinga. Juk šiuo metu maisto produktais galime prekiauti beveik su 170 pasaulio valstybių. www.vmvt.lt inf....

LPK prezidentas: „Kodėl Lietuvai buvo patogi Rusijos rinka“?

2016-07-14 Po neplanuotų geopolitinių pasikeitimų kaimyninėse rinkose eksportuojančios Lietuvos įmonės gana sklandžiai pakeitė eksporto kryptis ir stabilizavo padėtį, praradimus pakeisdamos naujose rinkose išaugusiais pardavimų rodikliais. Ko išmoko Lietuvos verslas ir kokią pamoką apie ateities darbo rinką gavo darbuotojai – apie tai su į Lietuvą grįžusiais pasaulio lietuviais kalbėjosi Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas. „Kodėl Lietuvai buvo patogi Rusijos rinka? Todėl, kad eksportą sudarė ta pati varškė, grietinė, pienas, sviestas, sūriai. Tačiau staiga mums reikėjo persiorientuoti ir važiuoti, pavyzdžiui, į Artimųjų Rytų rinkas – Kuveitą, JAE, Omaną. Niekas negalėjo pasakyti, ką jie valgo, ką perka, kokie produktai galėtų ateiti į jų lentynas. Deja, didžioji dalis Lietuvos įmonių susidūrė su problemomis, nes nežinojo, kaip prisitaikyti prie naujų rinkų vartotojų skonių ir nerado tokių žmonių, kurie galėtų profesionaliai patarti, ką ir kaip daryti“, – sako LPK prezidentas. Pasak jo, daugelis įmonių ir dabar susiduria su rinkodaros problemomis bei yra pasiruošusios mokėti dideles sumas, tačiau neranda šios srities profesionalų. Todėl iš jaunų žmonių visose srityse dabar labiausiai tikimasi netradicinio mąstymo ir inovatyvumo: „Lietuvoje žmogus gali uždirbti tikrai daug, tačiau turi sugalvoti, ką rinkai būtų galima pasiūlyti kitaip. Laimės tie, kurie bus kūrybingesni ir sugalvos, kaip sukurti naują produktą ir paslaugas bei kaip tai įdomiai pristatyti. Technologijos ir su tuo susijusi ketvirtoji pramonės revoliucija radikaliai keičia supratimą apie gamybą. Lietuvoje jau dabar yra įmonių, kurios naktimis dirba trečią pamainą be žmonių: darbuotojai vakare išeina, o kai ryte sugrįžta – produktai jau būna pagaminti. Ir ateityje technologijos leis žmonėms dirbti vis mažiau rutininių darbų, vis labiau augs kūrybinės veiklos poreikis darbo rinkoje. LPK prezidento nuomone, žinių šiandien turime daug, tačiau nežinome, kaip jas panaudoti. Ko reikia, kad gebėjimų ir idėjų turintys žmonės galėtų jas paversti produktu, paslauga, daiktu? Apie 80 proc. naujai įkurtų įmonių bankrutuoja per pirmuosius 18 mėnesių – valstybė turėtų skirti pinigų idėjų bankui ir taip galėtų padėti jaunam žmogui ateiti į gamybos ar paslaugų rinkas. „Biurokratijos našta taip pat turėtų būti daug mažesnė. Iš politikų turėtume daugiau reikalauti kalbų ne apie tai, kaip sukurs darbo vietų ar sumokės atlyginimų, o ką konkrečiai padarys, kad žmonės galėtų lengviau kurti tai, kas reikalinga visuomenei“, – teigia LPK prezidentas. Naujasis darbo kodeksas, R.Dargio nuomone, taip pat labai reikalingas būtent jauniems žmonėms, kad jie drąsiau bandytų savo idėjas įgyvendinti, o pokyčiai švietimo sistemoje – mokyklose ir aukštajame moksle – leistų išugdyti naują kūrybingų profesionalų kartą. „Šiandien kaip niekada mums visiems reikalingas susitelkimas, atsakingas problemų sprendimas ir valstybinis požiūris priimant svarbius sprendimus, nes tik taip Lietuva pasirengs tam laikui, kai reikės parodyti, kokie mes esame konkurencingi ir stiprūs. Ir tam reikia mūsų visų bendro darbo. Vienas iš tokių sprendimų šiuo metu visų mūsų laukia – sprendimas dėl naujojo Darbo kodekso“, - sako LPK prezidentas R. Dargis. Naujasis Darbo kodeksas netaps panacėja nuo visų problemų Lietuvos Verslo tarybos nuomone (Tarybą sudaro Lietuvos pramonininkų konfederacija, asociacija „Investors‘ Forum“, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija – www.verslaspolitika.lt ), Lietuvai reikalingas naujasis Darbo kodeksas, kuris sudarytų sąlygas pereiti prie lankstesnio ir saugesnio, verslo ir darbuotojų poreikius atitinkančio bei šalies konkurencingumą stiprinančio darbo santykių reguliavimo nuo 2017 m. sausio 1 d. „Turime pripažinti, kad naujas Darbo kodeksas netaps panacėja nuo visų problemų, nesukurs rojaus nei darbdaviui, nei darbuotojui, po jo priėmimo kitą dieną neatsiras dešimtys darbo vietų, o įmonių pelningumas nešoktels į kosmines aukštumas. Bet atsakingas apsisprendimas ir šio kodekso priėmimas bus žingsnis, liudijantis, kad mūsų valstybė yra brandi ir atvira, pasirengusi priimti atsakingus ir toliaregiškus sprendimus, formuojančius tvarią valstybės ateitį. ,Lietuvai reikalingas naujasis Darbo kodeksas, kuris sudarytų sąlygas pereiti prie lankstesnio ir saugesnio, verslo ir darbuotojų poreikius atitinkančio bei šalies konkurencingumą stiprinančio darbo santykių reguliavimo nuo 2017 m. sausio 1 d. Dabar bandoma supriešinti darbuotojus ir darbdavius, skelbiant kad šis kodeksas yra verslo lobizmo rezultatas, atstovauja ir gina vienos ar kitos pusės interesus. Skelbdami, kad šis kodeksas yra ginamas, kovojant už verslo geresnę ateitį, kažkodėl pamirštame paminėti, kad jau eilę metų tiek Europos Komisija, tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare Lietuva siekia tapti, labai aiškiai įvardina – Lietuvai reikalingas darbo santykių lankstumas, būtina didinti konkurencingumą ir produktyvumą. Lietuvai reikalingas pažangesnis ir lankstesnis darbo kodeksas ne tam, kad darbdaviai sau susikurtų geresnes darbo sąlygas, bet tam, kad daugiau žmonių turėtų pažangesnes sąlygas pradėti savo verslą ir tokiu būdu kurtų darbo vietas, kad žmonės, turintys idėjų, nebijotų jas realizuoti ir tokiu būdu prisidėtų prie mūsų ekonomikos stiprinimo. Kažkodėl pamirštame, kad pažangesnis reguliavimas yra vienas iš būdų skatinti emigrantų sugrįžimą į Lietuvą, nes ir jiems čia būtų sukurtos geresnės sąlygos savo verslo kūrimui ir idėjų realizavimui. Būtent dėl šios priežasties yra labai svarbu, kad šio įstatymo priėmimas netaptų priešrinkiminės karštinės ir bandymų susikrauti politinį kapitalą įkaitu. Reikalingas politinis brandumas ir valstybinis požiūris bei atsakingumas, realiai vertinant situaciją ir pripažįstant, kad dauguma kodekso nuostatų yra reikalingos ir turi būti kaip galima greičiau įgyvendintos, nes senasis kodeksas stabdo valstybės pažangą. Keičiantis ekonominei situacijai ir darbuotojų bei darbdavių poreikiams, išliekant aukštam šešėlinės ekonomikos lygiui ir augant tarptautinei konkurencijai dėl talentų ir investicijų, kyla poreikis prie besikeičiančios ekonominės tikrovės pritaikyti ir darbo santykius. Verslas daugeliu atveju jau prisitaikė – darbdaviams jau dabar didžiausias turtas yra aktyvūs, besidomintys, naujus ir netradicinius sprendimus siūlantys darbuotojai, nes tokie žmonės veda įmones į priekį. Šiandien mes turime galvoti ne apie vienadienius laimėjimus, politinius reitingus ir kapitalą, šiandien visi kartu turime prisiimti atsakomybę už tokius politinius sprendimus, kurie užtikrintų tvarią valstybės plėtrą, didintų šalies konkurencingumą ir skatintų ekonomikos augimą“,- sakoma Lietuvos Verslo tarybos pranešime Blogėjanti demografinė situacija riboja ūkio plėtrą Lietuvos ekonomika atsigauna, tačiau gilėjančios demografinės problemos verčia susirūpinti – naujausi Lietuvos statistikos departamento demografiniai kasmėnesiniai rodikliai rodo besitęsiančias populiacijos mažėjimo tendencijas. Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonominės ir socialinės verslo aplinkos skyriaus eksperto Luko Gerybos, blogėjanti demografinė situacija yra vienas pagrindinių veiksnių, ribojančių Lietuvos ūkio plėtrą. Naujausiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius liepos mėnesio pradžioje siekė 2 869 690. Palyginus su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu, demografinis rodiklis susitraukė 1,1798 proc. Nuo metų pradžios Lietuvoje sumažėjo 18 868 gyventojų. Liūdnas mažėjimo tendencijas patvirtina ir „Eurostat“ duomenys – 2015-2016 metais Lietuvoje fiksuotas neigiamas populiacijos pokytis yra didžiausias visoje Europoje. Remiantis „Eurostat“ atliktu populiacijos projekcijų tyrimu, Lietuvoje 2040 metais gyvens mažiau nei 2 milijonai gyventojų. Taip pat 2015 metais Pasaulio sveikatos organizacija užfiksavo, kad Lietuvoje sveiko gyvenimo trukmė yra 66 metai – tai yra žemiausias rodiklis Europoje. Šie duomenys signalizuoja, kad statistiškai garbaus amžiaus piliečiais turime pradėti rūpintis aksčiausiai. Populiacijos senėjimas, prasti sveikatos rezultatai bei reikšminga grynoji emigracija gali pakenkti Lietuvos ekonominiam konkurencingumui bei augimo potencialui. Nedarbo lygis Lietuvoje 2016 m. I ketvirtį siekė 8,3 proc. – tai rodo gana aukštą darbo jėgos įsitraukimą, tačiau ateityje rodiklis turėtų nusistovėti panašiame lygyje. Rodiklio „pozityvūs“ pokyčiai bus fiksuojami labiau dėl demografinių padarinių, o ne dėl pačios rinkos sąlygų. Pasak LPK atstovo, jau šiandien, esant žemam nedarbo lygiui ir aukštai darbingo amžiaus žmonių emigracijai, pramonės įmonėse jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kasmet darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje vidutiniškai mažėja 2 proc. – tai gali sukelti rimtų bėdų tiek socialinėje sistemoje, tiek Lietuvos ekonomikoje, nes darbingo amžiaus žmonių mažėjimas dirbtinai kels darbo užmokesčio lygį ir taip atbaidys užsienio investuotojus ir sumažins santykinį produktyvumą. Tai gali turėti itin neigiamų pasekmių šalies konkurencingumui tarptautinėse rinkose bei eksportui į kitas šalis. LPK nuolat politikams primena, jog norint spręsti šias problemas reikia veikti nedelsiant. Rudenį naujai išrinkti politiniai atstovai bei vyriausybė turėtų numatyti ilgalaikes priemones, nukreiptas demografinėms problemoms – gimstamumo ir emigracijos – spręsti. Sprendžiant šias problemas turi būti atsižvelgta į jaunų šeimų poreikius (išmokos už vaikus ir jaunų šeimų būsto programa), užtikrinta lankstinga darbo santykių politika, numatytas kryptingas investicijų pritraukimas į regionus, būdai naujoms darbo vietoms kurti, didesnės investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemų sprendimas: didinant švietimo sistemos atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinant mokymo kokybę, taikant aktyvesnę darbo rinkos politiką bei skatinant suaugu...

,,Žalesnė“ valstybės politika

Ką daryti, kad mūsų aplinka būtų švaresnė, saugesnė, darnesnė? Apie aktualias šalies aplinkosaugos problemas ir iniciatyvas, jų tarptautinį kontekstą www.verslaspolitika.lt teiravosi aplinkos ministro Kęstučio Trečioko, akcentavusio ,,žalesnės“ valstybės politikos siekius.

Zyplių dvaro šeimininkas gyvena Lukšiuose

Lukšių seniūnas Vidas CIKANA atgaivintą Zyplių dvarą pavertė traukos centru.
Nedideliame Lukšių miestelyje (Šakių r.) akis traukia Zyplių dvaro ansamblio centriniai rūmai, laikomi vertingu XIX a. architektūros paminklu. Per metus dvarą aplanko apie 10 tūkst. svečių.
Šių metų gegužės 3 d. Zyplių dvaro arklidėse atidaryta menininko Vido Cikanos jubiliejinė paroda. Tą dieną Lukšių seniūnas Vidas Cikana minėjo 60-ties metų jubiliejų. Kaip sakė pats autorius, paroda gimė labai spontaniškai: Verbų sekmadienį kilo noras į rankas paimti teptuką, ir nuo to viskas prasidėjo… Per mėnesį sukurta daugiau nei 20 paveikslų.

Petras Gražulis: ,,Buvau, esu ir liksiu kovotojas“

,,Nuo pat jaunystės esu kovotojas ir negaliu susitaikyti su vyraujančia neteisybe“, – prisipažįsta Seimo narys Petras Gražulis. Kaip jis teigė ,,Verslui ir politikai“, kartais ir pats nukentėdamas, stengiasi atkurti teisingumą visiems, o ne siaurai išrinktųjų ratui.

Nenuilstantis politikas Petras Gražulis, save vadinantis eurorealistu, mano, kad Europa turėtų atsigręžti į regionus, atsargiai vertina europines iniciatyvas.

Asociacija stiprina kovą už žemės ūkio bendrovių interesus

Birželio 30 dieną sukaks 24 metai, kai buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija. Liepos 1 d. numatytas 24-asis šios organizacijos narių atstovų suvažiavimas. Šis suvažiavimas – ataskaitinis rinkiminis.
Beveik du dešimtmečius asociacijai vadovaujančio jos prezidento Jeronimo Kraujelio ,,Verslas ir politika“ teiravosi, kodėl, nesulaukus gruodžio mėnesio, paankstintas šio suvažiavimo laikas. Kokias žemės ūkio bendrovių problemas gvildena ir kokiais rūpesčiais gyvena asociacija?
Akivaizdžios problemos – užsitęsęs pajamų mažėjimas, pieno krizė, ES ir Lietuvos struktūrų neįgalumas, priešiškumas bendrovėms ir kitiems stambesniems ūkiams, naudingiems žmonėms ir valstybei.

Ar reikia Lietuvos sostinei metropoliteno?

Vilnių kamuoja begalinės gatvių spūstys ir pasenęs, lėtas, nekomfortiškas visuomeninis transportas. Patiriama milijardinių nuostolių, o specialistai ir politikai vis dar diskutuoja, kokią susisiekimo sistemą pasirinkti. Asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas Juozas Zykus tvirtina, kad jeigu Lietuvoje aktyviai būtų vystoma viešojo ir privataus sektorių partnerystė kaip finansinė priemonė, Vilniaus gyventojai jau po 15 metų važinėtų metro.
Metropoliteno įdiegimo idėja analizuojama ir diskutuojama dar nuo sovietinių laikų. Prieš 30 metų buvo planuojamos trasos ir atlikti milijono litų vertės geologiniai tyrinėjimo darbai. Jau šiandien privalu ieškoti išeičių, kad automobilių spūstys valstybei ir žmonėms pridarytų kuo mažiau žalos ir nuostolių. Apie tai „Verslas ir politika“ kalbėjosi su asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininku Juozu ZYKUM.

Svetlana Kauzonienė: ,,Mokslas ir studijos turi būti konkurencingi“

Ką turėtų pakeisti naujasis Mokslo ir studijų įstatymas, į kokias viršukalnes stengiasi kopti mokslas ir su kokiomis kliūtimis susiduriama, kodėl tiek daug problemų šiuose švietimo baruose ir kokia vizija matyti? Kas daroma, kad labiau susidraugautų mokslas ir verslas, kad pakiltų inovacijų kultūros lygis? Žodis – švietimo ir mokslo viceministrei dr. Svetlanai KAUZONIENEI, kurios  akcentuojami reikalavimai studijoms ir mokslui – kokybė ir konkurencingumas. Kol kas Seimo nepatvirtintas naujasis Mokslo ir studijų įstatymas, atveriantis kelius ir sutartims, diskusijų estafetės dar neužbaigė. ,,Lietuvos mokslo sistemai būdinga fragmentacija ir dubliavimas, finansavimas principu ,,visiems po truputį“, – tai, anot viceministrės,  diktuoja pokyčių būtinybę. Viceministrė Svetlana Kauzonienė siūlo Lietuvoje steigti Mokslo ir technologijų centrą. Paraleliai galėtų būti kuriamas mokslo ir technikos centrų tinklas vaikams. Tai padėtų ugdyti naują novatorių kartą. 3895...

Kaip keičiasi Jonavos miesto veidas

Geriausias ,,masalas“ rinkėjams – įgyvendinti pažadai Antrai kadencijai iš eilės išrinktam Jonavos rajono merui Mindaugui SINKEVIČIUI politikos virtuvės pažinimo durys ėmė vertis nuo vaikystės, nes užaugo jis politiko, dabartinio susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus šeimoje. Kodėl atnaujintame ir vis modernėjančiame Jonavos mieste galima jaustis oriai, o kariškių kaimynystėje – saugiai, kokias regi savo krašto, jo gyventojų problemas ir perspektyvas, į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako jaunas Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius. Esate susisiekimo ministro sūnus. Kiek tai svarbu dirbant mero kėdėje? Kokios įtakos Jūsų tėtis politikas turėjo kylant karjeros laiptais? Kas padeda antrą kadenciją išsilaikyti Jonavos rajono savivaldybės viršukalnėje – jos mero poste? Kaip vėl pavyko pavilioti rinkėjus? Meluočiau, jei teigčiau, kad tėvas neturėjo jokios įtakos mano pasirinkimui eiti politikos keliu. Jis buvo man pavyzdys, autoritetas, iš jo mokiausi – tai natūralu darniuose tėvo ir sūnaus santykiuose. Turėjau puikią galimybę ir anksti, ir iš arti pažinti politikos virtuvę. Tačiau, kad pelnytum tokį žmonių pasitikėjimą, koks buvo parodytas man nebe pirmus rinkimus, vien politiko sūnumi būti nepakanka. Žmonės nėra kvaili – jie mato, stebi, analizuoja, vertina, galų gale – sprendžia. 2752

Prie Alytaus vairo – buvęs generalinis komisaras

Vytautas GRIGARAVIČIUS – naujai išrinktas Alytaus miesto meras, visuomeninio rinkimų komiteto ,,Alytaus piliečiai“ lyderis, buvęs Lietuvos generalinis komisaras, pastaruoju metu dirbęs verslo konsultavimo įmonėje.  ,,Verslas ir politika“ domėjosi, kokią šis iššūkių nepabūgęs žmogus mato savo gimtojo miesto viziją, kokiais prioritetais vadovausis valdydamas dzūkų sostinę, kokią gerovę kursiąs jos žmonėms.  ,,Alytus – gražus, patogus gyventi ir dirbti miestas. Tačiau jau daug metų jame kažkas negerai, tarsi liga būtų įsimetusi. Miestas traukiasi, mažėja, tampa kažkoks pilkas, nuobodus“,  – atkreipė dėmesį naujasis meras Vytautas Grigaravičius, pasirengęs ieškoti racionalių sprendimų miesto ir jų gyventojų labui. Visiems buvo netikėta, kad buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras stojo prie Alytaus miesto vairo. Kokias išvadas po savivaldos rinkimų Jūs padarėte pats sau?  Sutinku su Jumis. Tikrai nedažnai išgirsi, kad buvęs ilgametis policijos vadovas taptų vienu iš šalies miestų meru. Aš ilgai galvojau, praleidau keletą bemiegių naktų, kol ryžausi priimti naujus iššūkius. Neslėpsiu, mane nepaprastai sujaudino toks didelis rinkėjų pasitikėjimas. Tuo pačiu suprantu, kad tai įpareigoja. Neturiu teisės nuvilti manimi tikinčių alytiškių. Todėl belieka viena – maksimaliai išnaudoti tai, ką moku ir žinau, sutelkti įvairias savivaldybės tarybos narių bei administracijos tarnautojų kompetencijas skaidriam, viešam ir greitam susikaupusių problemų sprendimui. 2741...

Darius Ulickas: ,,Regionams – geresnes verslo sąlygas“

 Seimo narys Darius ULICKAS – aktyvus parlamento Aplinkos apsaugos komiteto, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narys, patyręs Raseinių krašto politikas. Tarp įdomių jo pasiūlymų, pristatytų svarstyti Seimui – ir naujas būdas, kaip Lietuvoje skatinti prekybą elektromobiliais, ir daugelis kitų. Kalbinamas ,,Verslo ir politikos“, į mūsų krašto kasdienybę, perspektyvą  politikas  žvelgia su naujomis idėjomis ir taikliais pastebėjimais. Jo įsitikinimu, būtina gerinti sąlygas regionų verslui, plačiau atverti vartus jaunimo idėjoms. O svarbiausias ginklas kovoje su korupcija, anot Seimo nario Dariaus Ulicko, esame mes patys. Kuris darbas įdomesnis, kūrybingesnis – Seime ar rajono vadovo kėdėje? Kokius svarbiausius žingsnius išskirtumėte apžvelgdamas savo kadenciją parlamente? Kiek teigiamų pokyčių pavyko pasiekti teisės aktų projektais, kuriuos esate pateikęs svarstyti ir įteisinti? Visi darbai, kuriuos darai įsigilinęs į jų esmę, problematiką, yra įdomūs ir atsakingi. Raseinių rajono savivaldybės meru pradėjau dirbti, kai meras turėjo vykdomąją valdžią, baigiau – kai meras tapo tik tarybos vadovu. Darbo pradžioje teko didesnė atsakomybė, pareigos buvo atsakingesnės. Darbas savivaldybėje ir Seime neatsiejamas nuo komandinio darbo. Stipri ir vieninga komanda gali daug nuveikti tiek Seime, tiek savivaldybės taryboje, tiek jos administracijoje. 2670...

Top