Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Išdavystė už pinigus. Ar išsaugosime valstybės turtą? Už kiek bus parduotas generalinis miškų urėdas?

Išdavystė už pinigus. Ar išsaugosime valstybės turtą? Už kiek bus parduotas generalinis miškų urėdas?

Kęstutis Šakūnas.

Gintautas KNIUKŠTA,
Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kodėl tęsiasi šmeižto kampanija prieš valstybinių miškų sistemą? Kodėl pastaruoju metu taip įnirtingai puolama Generalinė miškų urėdija ir jos vadovas Benjaminas Sakalauskas, kodėl braunamasi net į jo asmeninį, šeimos gyvenimą?

Kodėl tapo taikiniu?

Lietuvos miškų vertė per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai išaugo. Specialistų apskaičiavimu, vien nuo 2000 metų valstybinių miškų medienos vertė padidėjo daugiau nei 1 mlrd. litų, o visos kitos vertės – kelis kartus.

Valstybinių miškų sertifikavimas vyksta pagal patį griežčiausią sertifikavimą pasaulyje – FSC sertifikatą. Šio sertifikato auditas liudija, kad Lietuvos valstybiniuose  miškuose tvarkomasi itin gerai – pagal  biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo reikalavimų principus.

Vien per pastarąjį dešimtmetį krašto miškingumas padidėjo nuo 30,9 proc. iki 32,9 proc., brandžių medynų tūris – nuo 73,7 mln. iki 94,6 mln. kubinių metrų. Valstybinių miškų plotas per dešimtmetį išaugo 63 tūkst. ha, arba 6 proc., o medynų tūris – 25 mln. kubinių metrų.

Miškų urėdijos per dešimtmetį savomis lėšomis įveisė per 10 tūkst. ha naujų miškų. Beveik 20 procentų šalies medynų yra brandūs, o pokariu tokių tebuvo 9 procentai. Tad išaugintas ir išpuoselėtas didžiulis lobis.

Kurį laiką kiek aprimusios diskusijos apie valstybinių miškų valdymo struktūrų keitimą ir privatizavimą vėl atidunda, atrieda.

Valstybiniai miškai, suprantama, labai vilioja verslininkus, nes  vien jų mediena verta maždaug 8 milijardų litų. Šis turtas prižiūrimas, modernizuotas, be to, kasmet didinamas, nepraskolintas ir neužstatytas bankams. Urėdijų  mokesčiai į valstybės biudžetą per dešimt metų padidėjo septynis kartus ir yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje, vadinamoji turto grąža – viena iš pačių didžiausių Europos Sąjungos miškų sektoriuje.

Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad privataus miško sektoriui, kuris konkuruoja toje pačioje rinkos erdvėje, mokesčiai yra penkis kartus mažesni.

Pastaruoju metu valstybinių miškų sistema ypač dažnai nepagrįstai kaltinama dėl neva neefektyvaus ūkininkavimo. Tuo tarpu Generalinei miškų urėdijai ir jos vadovui Benjaminui Sakaulauskui pavyko panaikinti korupcinę prekybos mediena sistemą, buvo užkirstas kelias dirbtiniam medžių kirtimo amžiaus didinimui. Vadinamaisiais pagrindiniais kirtimais medžiai yra kertami tik sulaukę tam tikro amžiaus, Lietuvos miškams nustatyto ir patvirtinto Vyriausybės.

2008 metų rugpjūčio mėnesį buvo parengtas pirmasis Lietuvoje recesijos ekonominės krizės pasekmių valdymo planas.  Generalinė miškų urėdija patvirtino investicijų strategiją, Benjaminas Sakalauskas organizavo sistemos nuoseklią reformą, siekiant valstybinio turto vertės didinimo ir grąžos. Ypač operatyviai buvo šalinami škvalo padaryti nuostoliai. Generalinis miškų urėdas sugebėjo atsispirti brukamai urėdijų valdymo pertvarkai, kai  buvo siūlyta įkurti vieną valstybinę įmonę „Visuomis“, kuri valdytų visas 42 šalies urėdijas.

Kodėl  valstybiniai miškai tapo kelių  medienos magnatų ir kitokių verteivų taikiniu? Kodėl apie valdymo reformas paprastai prabylama prieš arba po  eilinių Seimo rinkimų?

Kodėl nuolat atakuojamas generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas? Kodėl vieną šmeižto kompaniją keičia kita? Kodėl kišamasi į urėdo šeimos gyvenimą, net nepaliekama ramybėje Anapilin išėjusi mama?

Dubravos ekperimentinės mokomosios miškų urėdijos urėdas, Lietuvos miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas Kęstutis Šakūnas: ,,Manau, kad stiprus žmogus kažkam trukdo. Žinyba dirba stabiliai, normaliai ir labai efektyviai. Gal kažkas nori užimti jo vietą, gal – pasinaudoti esama sistema, pasirūpinti išskirtinėmis sąlygomis sau“.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, ekonomisto Povilo Gylio, generalinio miškų urėdo puolimas gali būti sąmokslo prieš viešąjį sektorių dalis. ,,Prieš 20 metų aš irgi buvau puolamas – dėl to, kad buvau viešojo intereso gynėjas. Toks išlikau iki šiol, todėl esu kategoriškai prieš valstybinių miškų išdraskymą“, – sakė profesorius.

,,Mes, miškininkai, esame įsitikinę, kad pagrindinis dalykas, dėl kurio miškų sistema  puolama, yra užslėptos mintys, kėslai sugriauti šią kol kas valstybinę miškų sistemą. Manyčiau, kad  Generalinė miškų urėdija ir generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas  puolami todėl, kad yra valstybinių miškų gynėjai“, – teigė Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius emeritas Antanas Juodvalkis.

Visuomeninės organizacijos ,,Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininkas Rimantas Braziulis „Verslui ir politikai“ teigė, kad valstybiniai miškai intensyviai puolami jau bene nuo 1995 metų. Anot jo, urėdijos dirba pelningai, jose nėra nei didelio žmonių pertekliaus, nei biurokratijos.

„Manau, kad tai visiškai normali struktūra, kurią puolimas privertė dar labiau susitelkti, geriau dirbti. Nei ekonominiais rodikliais, nei miškų tvarkymu mūsų urėdijos nenusileidžia užsienio miškų sistemoms. Maža to, kad mūsų miškų sistema turi konkuruoti rinkoje, – valstybė jai dar uždeda nerealius mokesčius, kurie visiškai neatitinka rinkos dėsnių“,– sakė R. Braziulis.

Ką vilioja  generalinio miškų urėdo pareigybė?

Rimantas Braziulis.

„Manau, kad yra vykdomas labai stambių užsienio kompanijų, užsiimančių mediena, užsakymas. Kaip ir viską, miškus norima privatizuoti, nepaliekant jų valstybei ir visuomenei “, – „Verslui ir politikai“ sakė ,,Lietuvos žaliųjų judėjimo“ pirmininkas R. Braziulis.

Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos ,,Lietuvos mediena“ vadovai ne kartą ragino politikus kuo greičiau pertvarkyti krašto miškininkystę. „Verslo ir politikos“ kalbinti pašnekovai vieningai sutaria –  tai ne kas kita, kaip bandymas į privačias rankas perimti valstybės miškus.

Kas šie veikėjai, ne vieną įmonę į bankrotą jau nuvarę verslininkai? Pavyzdžiui, su keliasdešimt milijonų litų skolų už valstybinę medieną bankrutavo ,,Klaipėdos mediena“, vėliau Šilutės rajone veikusi ,,Iterflex“, UAB ,,Girių bizonas“ pirmtakė ,,Eglė“,  ,,Rietavo baldai“ ir kitos ,,Vakarų medienos grupės“ valdomos bendrovės. Didžioji dalis jų medieną gavo skolon, jau būdamos ant bankroto slenksčio ir žinodamos, jog pinigų urėdijoms negrąžins.

Privatus verslas valstybiniuose miškuose labiausiai klestėjo tada, kai Generalinėje miškų urėdijoje  dirbo ,,Vakarų medienos grupės“ lyderio S. Paulausko proteguojamas veikėjas Gintaras Gibas. Jis leido VMG valdomoms įmonėms parduoti medieną netgi tada, kai koncerno skolos siekė per dešimt milijonų litų.  G. Gibas bankroto išvakarėse sukvietė miškų urėdus į „Rietavo baldus“ ir teigė, kad viskas gerai, tik reikia daugiau medienos.

Antai ką prisimena Edmundas Kapturauskas, buvęs ilgametis Ignalinos miškų urėdas: ,,Mes, urėdai, nuvykę į ,,Rietavo baldus“, buvome patenkinti, išgirdę, kad galime tiekti medieną ,,Rietavo baldams“, kad jie nebankrutuos, kad jų ekonominė padėtis pasitaisė, atsirado rinka. Šitai teigė G. Gibas ir ,,Rietavo baldų“ vadovas. Tai buvo pavasarį, o, kiek atsimenu, tais pačiais metais ,,Rietavo baldai“ ir bankrutavo“.

  Išdavystė už pinigus   

Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos ,,Lietuvos mediena“ vadovai jau ne kartą įrodė, kad moka „tvarkyti“ verslo reikalus. Bet kokia kaina. Valstybės – taip pat.

Prisiminkime tarptautinį skandalą dėl Baltarusijos disidentų išdavystės. Lietuvos valdžia tuomet bandė įrodyti, kad tai atsitiktinis nesusipratimas, tačiau šalies dienraštis „Lietuvos žinios“ turi įrodymų, kad išdavystę galėjo nulemti ir pasirašytos pelningos sutartys, kad šių sandorių ir gėdingos išdavystės užkulisiuose šmėžuoja tos pačios figūros.

Aiškėja, kad likus kelioms dienoms iki  Baltarusijos disidentų Alesio Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus banko duomenų išdavimo, Baltarusijos valdžia palaimino itin stambią Lietuvos verslininkų investiciją Mogiliavo srityje.

2011 metų vasario 28 dieną Mogiliavo apskrities vykdomajame komitete UAB „Vakarų medienos grupė“ ,  kurios 99 proc. akcijų priklauso Sigitui Paulauskui („Veidas“,  2012-06-25), atstovai  pasirašė sutartį su Mogiliavo gubernatoriumi Petru Rudniku dėl gamyklų statybos Mogiliavo laisvojoje ekonominėje zonoje.

Sudarant sutartį dėl šios 77 mln. eurų vertės investicijos, Lietuvos verslininkus konsultavo advokatų kontoros „Bernotas & Dominas Glimstedt“ partnerio Egidijaus Bernoto kuruojamas biuras Baltarusijoje. Beveik iš karto po sutarties pasirašymo E. Bernoto sutuoktinė, buvusi Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė priėmė sprendimą patenkinti Baltarusijos teisinės pagalbos prašymą dėl opozicijos veikėjų.

Kaip skelbiama advokatų kontoros „Bernotas & Dominas Glimstedt“ tinklalapyje, sudarant sutartį dėl investicijų Mogiliavo srityje, ši kontora buvo pagrindinis „Vakarų medienos grupės“ teisinis patarėjas. Būtent tuo metu, kai Baltarusijos ministrų taryba įpareigojo Mogiliavo gubernatorių P. Rudniką pasirašyti sutartį su E. Bernoto kontoros konsultuojama „Vakarų medienos grupe“, Lietuvos teisingumo ministerija sprendė klausimą dėl disidentų duomenų išdavimo.

Baltarusijos teisinės pagalbos prašymas pateikti duomenis apie A. Beliackio piniginių lėšų judėjimą buvo gautas 2011 metų vasario 2 dieną.

Kovo 2 dieną – praėjus vos kelioms dienoms po investicinės sutarties pasirašymo – Teisingumo ministerija persiuntė raštą bankui, prašydama pateikti reikalaujamus duomenis. Raštą bankui pasirašė buvusi Tarptautinės teisės departamento vadovė A. Bernotienė. Vienam iš bankų atsisakius pateikti duomenis, A. Bernotienė parodė Lietuvos valdininkams nebūdingą uolumą ir principingumą – pasirašė ir kreipimąsi į teismą dėl įpareigojimo juos pateikti.

Kaip rodo sutartis Mogiliave, net valstybės institucijos darniai bendradarbiauja, jeigu reikia padėti apsukriems verslininkams. Tačiau kokia kaina?

  „Štai ir išlenda ,,ausys“ ,,Vakarų medienos grupės“ lyderiui Sigitui Paulauskui mediena visą laiką buvo biznis, jis visada norėjo išskirtinių sąlygų. Tarkim, gal ir rūpi jam geresnės sąlygos medienos perdirbėjams, gal ir vietinei rinkai, bet juk mes negalime tarnauti vienai šakai ir vienam žmogui, tai būtų neteisinga“, – sakė urėdas Kęstutis Šakūnas.

Ar tos istorijos neužtenka, kad suprastum ,,Vakarų miedienos grupės“ ir jos lyderio  Sigito Paulausko tikruosius siekius kuo greičiau pertvarkyti krašto miškininkystę?

„Žinau apie ,,Vakarų medienos grupės“ rūpesčius medieną pardavinėti išskirtinėmis sąlygomis. Bet tai prieštarauja rinkos ekonomikos dėsniams. Kodėl dėl to tylėjo Laisvosios rinkos institutas? Šį institutą aš laikau penktąja kolona Lietuvoje  (LLRI aktyviai siūlė privatizuoti valstybinius miškus – redakcijos pastaba).

Apie ,,Vakarų medienos grupę“ žinau tiek, kad jie investavo į Kazlų Rūdos medienos perdirbimo įmonę, gavo europinius pinigus, o paskui staiga tą objektą pardavė švedų korporacijai ,,IKEA““, – sakė Rimantas Braziulis.

Anot jo, verslininkų, kurie susiję su užsienio medienos perdirbimo korporacijomis, teiginiai yra aiškūs. „Jie ten yra įkaitų vietoje, parsidavę pinigams, nepaiso nei visuomenės, nei valstybės, nei miško, nei gamtosaugos interesų, veikia tarytum robotai“, –  „Verslui ir politikai“ sakė ,,Lietuvos žaliųjų judėjimo“ pirmininkas R. Braziulis.

Kokia šiandien koncerno vadovo S. Paulausko, šiuo metu jau sėkmingai šeimininkaujančio Baltarusijoje, svajonė ? Vėl šeimininkauti Lietuvos valstybiniuose miškuose? Beje, apvaliosios medienos eksportas iš valstybinių miškų, kai iš darbo buvo atleistas jau minėtas S. Paulausko proteguojamas veikėjas Gintaras Gibas, sumažintas daugiau nei 3 kartus ir nesiekia 10 proc. Tuo tarpu apvaliosios medienos eksportas iš Latvijos bei Estijos valstybinių miškų daug kartų didesnis nei Lietuvoje.

Reformos: pamatuotos ir brukamos

Antanas Juodvalkis.

Kaip šiandien reikėtų vertinti Generalinės miškų urėdijos darbą? Ką privalu keisti?  Pasak profesoriaus Antano Juodvalkio, idealaus varianto beveik niekada ir niekur nebūna. Ir valstybinių miškų sistemoje yra diskutuotinų dalykų.

Tačiau ne urėdijų skaičiuje glūdi esmė. „Mano įsitikinimu, esmė yra ta, kad dabartinė miškų sistema – pakankamai gera. Visiškai neverta šios sistemos griauti, kad būtų sukurta nauja sistema,“– sakė profesorius.

„Tai truputį primena 1940 metų situaciją, kai rusai įvedė į Lietuvą kariuomenę sakydami ,,Jūs netobuli, nedemokratiški“… Manyčiau, kad Generalinėje miškų urėdijoje jau viskas yra pakankamai ištobulinta: technika – moderniausia, pasaulinio lygio, technologijos – šiuolaikinės. Dirbama sunkiomis rinkos ekonomikos sąlygomis ir sugebama išsilaikyti. Sakyčiau, kad Generalinėje miškų urėdijoje viskas yra savo vietose, dirbama pasauliniu lygiu, o kabinėjamasi prie smulkmenų, bandant bet kokia kaina pasakyti, kad kažkas yra blogai“, – sakė Rimantas Braziulis.

Idėja miškų urėdijas kartu su kitomis valstybinėmis įmonėmis ir bendrovėmis perduoti valdyti mistiškai valdančiajai kompanijai ,,Visuomis Holding Company, AB“ jau buvo beveik realizuota – 2010 metų rugsėjį – kaip valstybinių įmonių valdymo reformos dalis.

Šis klausimas ypač aktyviai nagrinėtas ir pateiktas tvirtinti Vyriausybei, o bendrovė netgi jau buvo įregistruota Valstybiniame turto registre, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas, kilus nesutarimams pačioje valdančiojoje koalicijoje.

Ką daryti, kad po kiekvienų Seimo rinkimų miškininkai dirbtų, o ne lauktų galimų reformų? Kaip vertinti ketinimus įkurti valstybinę įmonę ,,Visuomis“, kuri valdytų visą valstybės turtą?

  „Nesuprantu, kam reikia reformų sistemai, kuri veikia efektyviai. ,,Visuomioprojektą vertinčiau labai neigiamai, manyčiau, kad juo siekta trumpalaikės naudos“, –  sakė Kęstutis Šakūnas.

Rimanto Braziulio nuomone, privatizavimas naudingas užsienio kompanijoms, privatiems asmenims, kurie galėtų pasiimti mūsų miškus jų gerovei. Tai naudinga tik tam, kuris privatizuotų, o ne Lietuvos visuomenei. Miškų privatizavimas, anot Rimanto Braziulio, gamtosaugos požiūriu būtų tragedijų tragedija. Juk valstybiniams miškams patikėta ir gamtosaugos funkcija.

 „ Tokiais projektais, kaip ,,Visuomis“, norima valstybei palikti nenaudingas miškų tvarkymo funkcijas, kad jie būtų tvarkomi Lietuvos vargetų, studentų, pensininkų sąskaita, o komercinį medienos pardavimą, kuris teikia naudos, perduoti verslininkams, kurie numestų penkis grašius kaip Latvijoje…“, – sakė Rimantas Braziulis.

 Dabar neva užsienio ekspertai, neva nepriklausomi valdybų nariai mažiausiai bus nepriklausomi nuo valstybės interesų, o atstovaus kažkokiems privatiems interesams su skandinaviškais pavadinimais ir skandinavišku interesu, dalyvaus valdybose, kuriose yra nagrinėjami ir pateikiami gal netgi ir komerciškai paslaptingi skaičiai bei veiksniai.

Labai keista girdėti siūlymą, kad valdybose turėtų būti deleguoti  kažkokių skandinavų firmų atstovai. Tai  galėtume pavadinti ,,nonsensu“. Nė viena finansinė ar ūkinė struktūra nepateisintų to, kad į jų reikalus kišasi kitų valstybių ar šalių ar suinteresuotų institucijų atstovai.

Medienos kirtimas ir naudojimas nepadidėjo netgi tada, kai miškus ištiko stichinė nelaimė ir vėjavartos. Netgi dėl to, kad buvo išversta papildomai daug medienos – daugiau kaip milijonas kubinių metrų –  metinė kirtimo biržė nebuvo viršyta, liko tokios pat apimtys.

Yra rezervų teikti medienos pramonei, ypač – biokuro gamybai, kadangi energetika aktuali ne tik Lietuvoje. Energijos gamyba iš atsinaujinančių energetikos šaltinių bus dar aktualesnė ir kitais, ir tolesniais metais. Programa iki 2020 metų numato padidinti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Miškų urėdijos  pasiruošusios,  turi  rezervus ir esant poreikiui gali net ir padidinti miškų naudojimą, nes per paskutinį dešimtmetį sutaupyta apie 2 mln. kubinių metrų medienos.

Antivalstybinė veikla

„Paradoksalu ideologine prasme, bet noras centralizuotai valdyti valstybės turtą labai susijęs su privačiais interesais. Tokių darinių, kaip ,,Visuomis“, organizavimas, mano supratimu, yra sietinas su siekiu vienu ypu privatizuoti ir kiek įmanoma daugiau“, – sakė profesorius P. Gylys.

Anot profesoriaus, šis didžiulis planas privatizuoti viešąjį sektorių yra grėsmingas. Tam naudojami įvairūs argumentai, pavyzdžiui, – pelno. Iš tiesų miškai vertinami ne tik pelno nauda. Taip, miškas, kertama mediena teikia pelno, bet pelnas yra tik vienas iš tikslų. Kitas tikslas yra mūsų gyvenimo kokybės palaikymas. Juk miškas – svarbi mūsų gyvenimo dalis.

„Laisvosios rinkos institutas neprieštarauja ,,Visuomiui. Kai ką bandoma stumti net Vyriausybės lygiu, opozicija tyli, tuo ir mėginama pasinaudoti. Tai yra, aš manau, savotiškas sabotažas, antivalstybinė veikla“, – nusivylęs kalbėjo profesorius P. Gylys.

„Pastaruoju metu jau šnekama ne apie ,,Visuomį“, o apie savotišką koordinacinį centrą, bet tuomet nebūtų išvengta dubliavimo, liktų neaiškios ministerijų funkcijos. Ruošiamasi kažką daryti, dar nežinant, koks bus rezultatas. Bandoma veržtis tai pro vienas, tai pro kitas duris, bet tikslas yra vienas – kaip galimai, tarkim, nebūtinai sugriauti tą sistemą, bet stabiliai, gerai tvarkomą valstybinių miškų sistemą  padaryti kitokią negu yra dabar ir galbūt netgi atiduoti į privačias rankas“, – sakė profesorius Antanas Juodvalkis.

Kai viename iš interneto portalų po Laisvosios rinkos instituto paskelbto vajaus dėl valstybinių miškų privatizavimo buvo pristatytas balsavimas, kokius miškus norėtų matyti visuomenė – privačius ar valstybinius, –  daugiau kaip 90 procentų respondentų išreiškė nuomonę, jog valstybiniai miškai turi išlikti.

Lobistinės struktūros, matydamos, jog tiesmuku privatizavimu vargu ar pavyks ką nors pasiekti, vykdo lobizmą kaip nors valstybinius miškus restruktūrizuoti, kad tie pirštai labiau įlįstų į valstybinių miškų kūną, kad galėtų kažką sau pasiglemžti, kaip tai vyko prieš  dešimtmetį.

Iki 2000-ųjų miškų urėdijos medieną jos perdirbėjams neretai tiekdavo skolon. Dalis medienos perdirbimo įmonių bankrutavo. Tai galėjo būti ir tyčiniai bankrotai, kad nereikėtų grąžinti skolų urėdijoms. Taip iš urėdijų išplaukė 26 mln. litų. Iš viso medienos perdirbėjai valstybės miškininkams buvo skolingi 45 mln. litų.

Kai 2000 metais Aplinkos ministerija nusprendė parduoti medieną tik tiems pirkėjams, kurie nėra skolingi, kilo didelis nepasitenkinimas. Tai trunka iki šiol – norima susigrąžinti tuos laikus, kai kelios perdirbimo įmonės turėjo išskirtines privilegijas.

Kuriama mistinė centralizuota valstybės turto valdymo institucija, kokios nėra niekur pasaulyje. Tuo tarpu visame pasaulyje miškų sistemos sektorių tvarko šakinės ministerijos institucijos.

Valstybinių miškų išdraskymui, korupciniams veiksmams – milijonas

Valstybinių miškų išdraskymui, korupciniams veiksmams jau buvo skirtas milijonas. Tai buvo paskelbta spaudoje. Niekas to nepaneigė ir niekas to nesiteikė tirti. Tyrimai neva organizuoti kitais klausimais ir kitiems subjektams.  Galbūt bus jungiamos specialiosios tarnybos, gal kur nors atras kokį krislą ar šapelį ne taip padėtą ar panašiai. Tai jau yra juntama.

Laisvosios rinkos institutas neseniai vėl paskelbė savo tezes, kad urėdijos nėra strateginės svarbos objektai ir t. t. Kaip tai reikėtų vertinti? O gal atsakymą žino tie, kurie finansuoja Lietuvos laisvosios rinkos institutą?

Valstybinių miškų požiūriu Laisvosios rinkos institutas labai aiškiai išreiškia savo poziciją. Kažkam yra naudinga, kad Laisvosios rinkos instituto atstovų būtų Vyriausybės sudarytoje „Saulėlydžio“ komisijoje.

Nejaugi Lietuvoje nėra institucijų, kurios nestokotų kompetencijos, valstybingumo požiūrio? Tikrai labai keistų organizacijų atstovų esama „Saulėlydžio“ komisijoje. Kažkam tai yra naudinga. Siekiama paruošti dirvą tam tikromis priemonėmis, o kai ji jau bus paruošta, bus nesunku nuimti ir šiokį tokį derlių.

Gal visa tai yra susiję su ateinančiais Seimo rinkimais. Ką reiškia tų institucijų dalyvavimas šioje komisijoje, kurioje aišku, ko yra siekiama?

Visuomenė juk išsakė savo nuomonę – Lietuvos žmonės nenori matyti valstybinių miškų privatizavimo. Per dešimt metų, Miškų instituto ir universiteto ekspertų skaičiavimu, miško vertė per tūrio didėjimą ir kokybę padidėjo 1,5 mlrd. litų.

 Anot Urėdų tarybos valdybos pirmininko Kęstučio  Šakūno, miškų privatizavimas yra visiška nesąmonė. Daugelyje šalių valstybinių miškų yra gana nemažai. Jis pabrėžė, kad miškai yra visuomenės  turtas, teikiantis ilgalaikės naudos, nuolatinių pajamų, o privatizavimu siekiama vienkartinės naudos, gauti  greitų pinigų.

Laisvosios rinkos institutas atstovauja užsienio korporacijoms?

„Laisvosios rinkos instituto siūlymus vertinu kategoriškai neigiamai. Juk šiandieniniai valstybiniai miškai, pats miškas nėra fabrikas. Miško funkcija nėra vien pelnas, jis atlieka ir daugiau funkcijų – tarnauja visuomenei, atlieka ekologines, kitas funkcijas. Kai tuos reikalus tvarko valstybė, ji mato plačiąja prasme, įžvelgia tai, ką miškas gali duoti. O kiekvienas privatus asmuo paiso savo interesų.

Privatizavusi miškus, valstybė daugiau mokesčių negautų. Lietuvos žmonės valstybinių miškų nesupirktų – nei jie pinigų tiek turi, nei intereso. Privatizavimas prasidėtų per stambias korporacijas arba užsienio firmas“, – sakė profesorius Antanas Juodvalkis.

Anot jo, šiandien Lietuvos privataus miško savininkas nėra tiek subrendęs, kad suprastų iki galo, kaip reikėtų ūkininkauti miške. Didžioji dalis miškų savininkų į mišką žiūri kaip į pajamų šaltinį.

Povilas Gylys.

Profesoriaus Povilo Gylio teigimu, Laisvosios rinkos instituto strategija yra likviduoti viešąjį sektorių, privatizuoti viską, kas tiktai įmanoma. Ir miškai pakliūva į tos strategijos tikslus.

„Miškai yra mišrios ekonomikos dalis. Iš tiesų miškai gali būti privatūs, bet privačiuose miškuose turi būti išlaikytas visuomenei atstovaujamas viešasis interesas. Mediena – prekė, bet tai yra šalies bendrojo turto – žaliojo turto – dalis, kuri labai svarbi mūsų sveikatingumui, gyvenimo būdui, poilsiui, rekreacijai. Mano požiūriu, Laisvosios rinkos instituto strategija yra iracionali ir tarnaujanti privatiems interesams“, – teigė P. Gylys.

„Laisvosios rinkos institutas žino tik viena, kaip viską reikia privatizuoti, nieko kito iš jų nesu girdėjęs. Nežinau nieko, ką jie būtų pasiūlę tokio, nuo ko Lietuvoje būtų pasidarę geriau. Priėjome iki to, kad skolinamės po pusę biudžeto ir kad dabar jau skubama veržti varžtus valstybinėms įmonėms, nes reikia pajamų į biudžetą, bet, pasirodo, jau tų įmonių nebėra, viskas privatizuota.  O kai kurių įmonių privatininkai gauna šimtus procentų pelno, bet iš jų nieko negalima paprašyti“, – sakė Rimantas Braziulis.

Jis mano, kad Laisvosios rinkos institutas yra įsteigtas užsienio korporacijų.  „Drįsčiau teigti, kad šis institutas Lietuvos ir mūsų visuomenės interesams tikrai neatstovauja. Mokesčiai valstybiniams miškams neatitinka rinkos ekonomikos nuostatų. Valstybinių miškų sistema yra žlugdoma mokesčiais. Laisvosios rinkos institutas pirmiausia turėtų perspėti, jog miškų sistema tiek efektyviai dirba, kad jai reikia mažinti mokesčius, antraip ji pradės skursti ir galų gale gali bankrutuoti. Tačiau jie tyli, sako, kad mokesčius netgi reikia didinti“, – kalbėjo Rimantas Braziulis.

Kai kurie Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos nariai  dienraščiui „Lietuvos žinios“ pasakojo, kad aptariant LMSA siūlymus keisti miškų teisės aktus, šios asociacijos valdybos narys S. Paulauskas svarstė, ar užtektų milijono litų palankiems pakeitimams prastumti.

 Suklastotas diplomas, susirūpinimas miškų gaisrais

Dar vienas veikėjas, pastaruoju metu  rašantis skundus bei aktyviai ir viešai reiškiantis savo negatyvią nuomonę apie valstybinių miškų sistemą, – buvęs Ignalinos miškų urėdas Vergantas Valiukas, kuris, siekdamas tapti miškų urėdu, pateikė suklastotą aukštojo mokslo diplomą – Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme dėl to vyksta baudžiamosios bylos nagrinėjimas.

Teismuose, beje, dėl buvusio urėdo veiksmų nagrinėjamos baudžiamosios bylos – dėl didelės vertės valstybės turto iššvaistymo ir dėl galimos nusikalstamos veikos ar neveikimo saugant valstybinės reikšmės miškų statusą.

Vienoje televizijos  laidoje buvęs urėdas pareiškė, kad valstybės įmonių miškų urėdijų įsigyta automatinė antžeminė miškų stebėjimo  sistema sąlygos Lietuvos žmonių pensijų ir algų mažinimą, nors sistema įsigyta ne už mokesčių mokėtojų pinigus, o už tikslines ES lėšas, kurios negali būti nukreiptos į pensijų ir algų didinimą.

Į tai dėmesį atkreipė ir ES Audito rūmų narė Rasa Budbergytė. Pasak R. Budbergytės, gavus atsakymų iš GMU ir Vilniaus miškų urėdijos specialistų, abejonės dėl viešojo pirkimo vykdymo išsisklaidė, įdiegta sistema veikia, stebi ir detektuoja gaisrus.

Šiuo metu 40 procentų visų Lietuvos miškų yra didelio, 23 procentai – vidutinio ir 37 procentai – mažo gamtinio degumo. Šalyje kasmet vidutiniškai kyla 600–800 miško gaisrų, kurie pažeidžia apie 300 ha miškų. Bendrą valstybinės priešgaisrinių priemonių sistemos įgyvendinimą organizuoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, miškų urėdijos bei nacionalinių parkų direkcijos kartu su savivaldybėmis.

Vykdant Lietuvos miškų ūkio, jo pertvarkos įgyvendinimo strategijos veiksmų ir priemonių planą, 2007 m. parengta Bendrosios automatinės miškų gaisrų stebėjimo sistemos Lietuvoje modelio sukūrimo studija.

Antžeminėms automatinėms miško gaisrų stebėjimo sistemoms įsigyti ir įdiegti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“ numatyta maksimali priemonės finansavimo suma – 52,5 mln. Lt. Ši sistema jau nuo 1997 m. plėtojama Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, kur sumontuoti 158 bokštai su detektoriais. Lietuvoje pirmosios stebėjimo sistemos sumontuotos 2009 m. Varėnos miškų urėdijoje.

Paklausta, ar nešvaistomi ES pinigai naujiems detektoriams įsigyti, R. Budbergytė teigė, kad pirkti naują įrangą būtina. „Moderni sistema yra daug efektingesnė. Anksčiau į medinius bokštelius lipdavo eiguliai, girininkai ir žvalgydavosi, ar nekyla koks gaisras. Nėra net abejonių, kad bet kuri nauja technologinė įranga turi savo prasmę ir paskirtį“, – sakė Lietuvos atstovė ES Audito rūmuose.

Neaplenkė net dukters, arba dabartinis genocidas

Tuo tarpu generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko ir jo šeimos laukia nauji išbandymai. Jo dukra – buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko pavaduotoja – Eglė Sakalauskaitė buvo atleista, kai laukėsi, turi būti sugrąžinta į darbą ir gauti  išmoką dėl patirtos neturtinės žalos.

Taip nusprendė Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal E. Sakalauskaitės skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešųjų pirkimų tarnybos, dėl įsakymų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo sprendime pabrėžiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos pagrindus, 6 dalyje nustatyta, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų, vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. Šioje teisės normoje nustatytas draudimas yra imperatyvus.

Teismas pažymėjo, kad nei Darbo kodekso nuostatos, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustato galimybės atleidimo iš tarnybos datą perkelti iki tol, kol pareiškėja bus vaiko priežiūros atostogose. Siekdamas apginti pažeistas pareiškėjos teises, teismas panaikino VPT direktoriaus 2011-11-24 įsakymo dalį, kuriuo buvo panaikinta E. Sakalauskaitės pareigybė, bei VPT direktoriaus 2011-11-30 įsakymą, kuriuo E. Sakalauskaitė buvo atleista iš pareigų.

Neteisėtai iš VPT direktoriaus pavaduotojos pareigų atleistos ir kūdikio besilaukiančios Eglės Sakalauskaitės motina atviru laišku kreipėsi net į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Ž. Plytniko veiksmus pavadindama genocidu.

„Matydama, kaip vyksta viešas susidorojimas su mano besilaukiančia dukra, – tylėti nebegaliu. Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Ž. Plytnikas, peržengdamas ne tik kompetencijos, bet ir visus moralinius bei dorovinius principus, vykdo genocidinį susidorojimą su mano dukra ir dar negimusiu anūku“, – laiške teigia I. Sakalauskienė.

„Ar dėl to mūsų tėvai, o Eglės seneliai kentėjo Vorkutos lageriuose, šalo Sibiro taigoje? Prosenelis J. Staugaitis buvo 1918 m. savanoris, apdovanotas Vyčio kryžiumi. Ką pasakytų jie šiandien, kai žudomas jų dar negimęs proanūkis? (…) Yra gyvas pavyzdys – Antazavės stribas Kuriakinas, užėjęs į trobą, „štikais“ (durklais – red. past.) subado nėščios moters pilvą. Šiandien su mano dukra vyksta panašūs veiksmai – tik „štikai“ šiandien kitokie (naujos technologijos) – nėščią atleidžia iš darbo, jau kelis mėnesius daro psichologinį spaudimą“, – motinos laiške I. Degutienei Ž. Plytniko neteisėti veiksmai prilyginami stribų pokariu vykdytam genocidui.

E. Sakalauskaitė Ž. Plytniką į teismą padavė po žiniasklaidai pasakytų žodžių – „kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą “ laukiasi, ,,kai tik atsiduria tokioje situacijoje“. Kilus skandalui dėl nėščios darbuotojos atleidimo, Ž. Plytnikas  pareiškė, kad jo pavaduotoja E. Sakalauskaitė pareigų VPT neteko dėl etatų mažinimo, jai buvo siūlytos ir kitos pareigos, tačiau kito darbo dirbti nesutikusi.

„Verslo ir politikos“ šaltinių tvirtinimu, Ž. Plytnikas mina Generalinės miškų urėdijos slenkstį. Kokie jo apsilankymo tikslai, mes nežinome. Aišku tik viena – nuteistas Ž. Plytnikas  nebegalės vadovauti Viešųjų pirkimų tarnybai. Tik jis vienas žino, kas jį paprašė susidoroti su B. Sakalausko dukra. Verta pasidomėti ir tuo, kokie ryšiai jį sieja su buvusiu ūkio ministru D. Kreiviu…

Beje,  Specialųjų tyrimų tarnybos užsakymu atlikta speciali apklausa parodė, kad  Viešųjų pirkimų tarnyboje  korupcijos lygis pastaraisiais metais padidėjo bene labiausiai tarp visų valstybinių įstaigų.

Valstybiniais miškais domisi ir skandinavų banko analitikai

,,Valstybės kontrolė yra nustačiusi ir atkreipusi ministerijos dėmesį į neefektyviai valdomą valstybinių miškų ūkį,“ –  ,,Visuomio“ kūrimo išvakarėse tokia žinia atėjo iš Prezidentūros.

„Verslo ir politikos“ šaltiniai tvirtina, kad valstybinių miškų privatizavimu aktyviai domisi Prezidentės  patarėjas Nerijus Udrėnas, kurį šalies vadovė pasikvietė iš skandinavų banko.Ten jis dirbo analitiku.

Įdomu yra tai, kad  Valstybės kontrolė 2010 metų pavasarį baigė valstybinių miškų veiklos auditą. Nieko blogo nebuvo, tačiau prieš rašant VK sprendimą, kaip tvirtina dienraštis „Respublika“, suskambo tuometės valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės telefonas. Skambino  vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas.

Priminsime, kad į valstybės kontrolieriaus, kaip ir teismų, priimamus sprendimus kištis negali niekas. Kokius auditus atlieka ir kada juos baigs, VK skelbia viešai savo interneto puslapyje. Žinoma, galima pajuokauti – gal vyriausiasis patarėjas neturi priėjimo prie interneto?

O gal tie patys rūpesčiai – dėl valstybinių miškų, kuriais taip domisi medienos perdirbėjai, tarnaujantys skandinavams. Vytauto Landsbergio frazė „Kas galėtų paneigti“… aktuali ir po 20 metų…

P.S.  Prieš kuriant „Visuomį“, patarėjas N. Udrėnas nedvejodamas teigė: ,,Tokie sprendimai turi būti daromi greitai, lėtai dantį traukiant – skausmo daug daugiau“. Sakė, nors puikiai žinojo, kad dantis yra sveikas.

,,Verslas ir politika“, 2012 m. liepa, Nr. 7 (32)

Parašykite komentarą

Top