Jūs esate
Pagrindinis > Verslas > Ąžuolų sostinė turtėja klonuotais medžiais

Ąžuolų sostinė turtėja klonuotais medžiais

Juozas Girinas. Zigmo Slavinsko nuotr.
Juozas Girinas.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kėdainių miškų urėdas Juozas GIRINAS pirmasis Lietuvoje pradėjo klonuoti senolius ąžuolus ir ne tik juos. Jo rūpestis – išsaugoti medžių genofondą ateities kartoms: ,,Jeigu ilgaamžių ir tvirtų medžių neskiepijame, neklonuojame, tie medžiai iškeliauja į nebūtį ir amžinybę, užuot mums palikę vertingų palikuonių su stipriais genais“. Kėdainių miškų urėdo Juozo Girino kuriama miško sėklinė bazė savo unikalumu tapo reikšminga ne vien Lietuvos mastu. Pomėgis skiepyti, kaip ir fotoaparatas gamtoje, miškų urėdą lydi visą gyvenimą.
Juozas Girinas – Lietuvos generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos kolegijos narys, jis priklauso Miškų urėdų tarybos valdybai, Koordinacinei tarybai miško sanitarinės apsaugos klausimais, aktyviai dalyvauja Lietuvos miško genetinių išteklių, sėklininkystės ir miško atkūrimo ekspertų komisijos darbe.

Kėdainių miškų urėdija – ąžuolų sostinė, turtingiausia ąžuolynų Lietuvos miškų urėdija. Ir ąžuolų kasmet čia pasodinama daugiausia?

Juozo Girino nuotr.
Juozo Girino nuotr.

Kasmet miškų urėdijoje pasodinama apie 100 hektarų želdinių su ąžuolais: tai iš tiesų Lietuvos mastu yra daug. Kėdainių miškų urėdijoje ąžuolynų yra daugiau kaip 11 procentų – tai didžiausias procentas mūsų šalies valstybinių miškų kontekste.

Apie 80 procentų Kėdainių miškų urėdijos žemių yra derlingos, tinkamos ąžuolams augti. Ir ateityje, matyt, bus ne mažiau želdoma ąžuolų. Juk per metus miškų urėdijoje iškertama apie 200 hektarų brandžių arba perbrendusių medynų, taigi plotų, kuriuose tikslinga sodinti ąžuolus, yra pakankamai.

Bendras Kėdainių miškų urėdijos miškų plotas siekia 21,7 tūkst. hektarų – besidriekiančių ne tik Kėdainių, bet ir Raseinių, Jonavos, Kauno rajonuose. Miškų urėdijos miškuose vyrauja beržynai.

Kaip plečiasi ,,Neregėtos Lietuvos“ Tūkstantmečio ąžuolynas Pašiliuose?

Fotomenininko Mariaus Jovaišos iniciatyva jis įsteigtas 2009-aisiais, Lietuvos tūkstantmečio metais. Per metus pasodinama po 5–7 tūkstančius ąžuoliukų, jau dabar jų priskaičiuojama beveik 20 tūkstančių, planuojama, kad šis ąžuolynas užims apie 40 hektarų plotą. Kiekvienas nusipirkęs Mariaus Jovaišos fotoalbumą ,,Neregėta Lietuva“ pelno teisę pasodinti jame ąžuoliuką ir šitaip įamžinti savo vardą. Ąžuoliukus gana aktyviai sodina ir pavieniai žmonės, ir šeimos, įstaigos, organizacijos, Lietuvos įvairių vietovių moksleivių klasės ir panašiai.

Kuo išskirtinis medis Jums yra ąžuolas?

Senovėje ąžuolas laikytas šventu medžiu. Tai stipriausias, tvirčiausias, vienas iš ilgaamžiškiausių Lietuvos medžių. Trumpai tariant, tai yra medžių medis.

Miškų urėdijos medelyne didėja klonuotų ąžuoliukų paklausa, kai kurie pirkėjai juos dovanoja jubiliatams ar kitomis progomis. Idėja klonuoti senolius ąžuolus unikali Pabaltijo mastu – kaip ji gimė?

Pirmasis postūmis man buvo Šaravų ąžuolas, unikalus savo istorija – jis yra susijęs su 1863 metų sukilimu (šis ąžuolas liudija sukilėlių ir kunigų žudynes). Nuo 1998 metų miškų urėdija atgaivino tradiciją kiekvieno rugsėjo pradžioje prie šio ąžuolo rengti šv. Mišias. Gaila, bet šis dviejų metrų skersmens ir apie 500 metų sulaukęs ąžuolas nudžiūvo 2010-aisiais. O aš Šaravų ąžuolo šakeles buvau suskiepijęs dar 2005 metais. Lietuvoje buvo sakoma, kad senų ąžuolų skiepai neprigyja, taigi nusprendžiau šį teiginį patikrinti. Kai Šaravų ąžuolo klonai prigijo, ėmiau rinkti kitų Lietuvos ąžuolų senolių šakeles ir jas skiepyti.

Mano mintis – surinkti į vieną vietą senųjų ąžuolų genofondą: ilgaamžiškumo, atsparumo genai skiepytuose ąžuoliukuose išlieka. Klonai jau surinkti iš daugiau kaip pusšimčio šalies senolių ąžuolų. Vidutinis jų amžius yra 400–500 metų, kamieno skersmuo – apie 2 ir daugiau metrų.

Senolių ąžuolų klonų plantacija jau žaliuoja?

Tokią ąžuolų klonų giraitę, pavadintą lietuvių kilmės pasaulinio garso mokslininkės Marijos Galdik vardu, pernai pradėjome sodinti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode. Ten jau žaliuoja 50 klonuotų ąžuoliukų, o šiemet pasodinsime dar tiek pat.

Analogišką giraitę kursime ir Kėdainių miškų urėdijos  plotuose, o kol kas ten galima įsigyti pavienių klonuotų ąžuoliukų, kuriuos žmonės perka įvairiomis progomis, jų yra gavęs ne vienas jubiliatas. Miškų urėdijoje sodinsime ir kitą sėklinę plantaciją – pavyzdžiui, su 25 pačiais stambiausiais klonuotais ąžuolais senoliais ir 25 miškininkystės požiūriu vertingiausiais rinktiniais ąžuolais.

Lančiūnavos girininkijoje kuriama sėklinė ąžuolų plantacija sėjinukais ,,maitins“ visą Lietuvą?

Pačių geriausių miškininkystės požiūriu rinktinių ąžuolų miško sėklinė plantacija jau  žaliuoja Lančiūnavos girininkijoje. 21 hektaro teritorijoje yra pasodinti 183 geriausių Lietuvos ąžuolų klonai. Dauguma skiepų – iš Kėdainių miškų urėdijos, taip pat iš kitų dar 10 miškų urėdijų. Tikimės, kad ateityje ši sėklinė plantacija aprūpins visą Lietuvą geriausių ąžuolų sėjinukais.

Dalį vietinių rinktinių ąžuolų klonų panaudosime Kėdainių miškų urėdijos genetiniams draustiniams ir sėkliniams medynams atnaujinti.

Kokiu tikslu sukaupėte Pabaltijo mastu unikalią platanalapio klevo klonų kolekciją?

Platanalapio klevo klonų kolekciją sukaupiau iš didžiulio regiono – išvažinėjęs teritoriją nuo Lvovo Ukrainoje iki Helsinkio Suomijoje ir nuo Utenos Lietuvoje iki Villandry pilies vidurio Prancūzijoje. Tai yra nevietinis augalas, bet jo gamtinis arealas – visai netoli, Kaliningrado srityje. Iš šio klonų rinkinio sėklų išauginti kleviukai bus medžiaga tolesnei selekcinei atrankai. Šiame klonų rinkinyje, 1,8 ha plote,  auga 122 skiepyti medžių palikuonys.

Greitai augančio platanalapio klevo mediena šiandien yra viena brangiausių Europoje. Ji gerokai brangesnė ir už mūsų ąžuolo medieną.

Esate surinkęs netgi graikinių riešutmedžių klonų?

Mėgėjiškais tikslais esu surinkęs man žinomų Lietuvoje augančių vertingiausių   graikinių riešutmedžių klonus. Iš tų 25 klonų  gautų sėklų išaugintų medelių ateityje teks daryti atranką, dauginti geriausius. Beje, miškų urėdijos medelyne rasite ir seniausios Lietuvos obels, kriaušės bei kitų medžių klonų.

Kokia hibridinių drebulių ,,iš mėginuvėlio“ paskirtis?

Iš LAMMC Miškų instituto Molekulinės genetikos ir biotechnologijos laboratorijos parsivežęs hibridinių drebulių ,,in vitro“ (,,iš mėgintuvėlio“) – mažyčių daigelių, išaugintų iš ląstelių mėgintuvėlyje – norėjau įsitikinti, ar lepu jas auginti. Iš pradžių tas drebulaites auginau viename iš miškų urėdijos kabinetų, pats jas prižiūrėjau.  Dabar jos sėkmingai auga 8 hektarus užimančiuose bandomuosiuose želdiniuose Dotnuvos, Lančiūnavos ir Kėdainių girininkijose.

Ši hibridinė drebulė auga labai greitai ir jos tūrio metinis prieaugis yra keturis kartus didesnis už vietinės drebulės atžalų prieaugį.

Vis dėlto augalai ,,iš mėgintuvėlio“ yra brangūs, todėl ieškome paprastesnių būdų. Vienas iš jų – klonavimas gyvašaknėmis (bendradarbiaujame su Miškų institutu).  Kitas būdas – skiepydami dauginame ypač vertingus medžius. Poskiepiams naudojame tos pačios šeimos, tik kitos genties medžius – gluosnius. Pirmieji mūsų medelyne pasiekti rezultatai yra teigiami ir verčia mus tęsti bandymus platesniu mastu.

Moderniame medelyno šiltnamyje galima skiepyti ir per žiemos speigus?

Sėklinės bazės kūrimas – miškų urėdijos prioritetas. Esame sukaupę ąžuolo, juodalksnio, platanalapio klevo, hibridinės drebulės sėklines bazes, sukurtas iš pačių geriausių šiuo metu žinomų ir tinkamų miškų urėdijos sąlygoms genetinių išteklių. Tam tarnauja medelyno technologinis augalų dauginimo kompleksas, modernus šiltnamis, kuriame reguliuojama temperatūra, drėgmė, apšvietimas, taigi galima skiepyti ir žiemos sąlygomis. Pernai medelynas praturtėjo skiepijimo mašina, kurios kitose Lietuvos miškų urėdijose dar, ko gero, nepamatysi.

Dalis miškų urėdijos technikos sukuriama pagal Jūsų pasiūlymus?

Pagal mūsų pasiūlymus sukurta gal dešimt aparatų, mašinų – tarkim, gilių, beržo sėjamosios. Polinkio tobulinti techniką gija mane lydi nuo diplominio darbo Žemės ūkio akademijoje – anuomet aš ir mano diplominio darbo vadovas doc. Jonas Repšys iš Maskvos gavome  racionalizatoriaus diplomus – už modernizuotą prietaisą medžių lajų glaudumui nustatyti.

Miškų urėdijoje yra Lietuvos miškų urėdijų mastu unikalios technikos – pavyzdžiui, kai įsigijome austrišką medelyno priežiūros  traktorių, jis buvo vienintelis toks Rytų Europoje.

Kai kas sako, kad Jūsų posūkį į miškininkystę nulėmė… pavardė. Kaip yra iš tiesų?

Kai buvau mažas, bendraamžiai mane vadino girininku, bet tai tik sutapimas. Iš tiesų labai daug įtakos turėjo aplinka, kurioje augau – tarkim, didelis sodas, kuriame pirmą obelaitę paskiepijau būdamas penkerių metų, išmokęs iš dėdės. Nuo vaikystės mane traukė žvėrys, paukščiai, miškas.

Ką Jums davė metai, praleisti Miškų institute ir Kėdainių rajono žemės ūkio valdyboje?

Miškų institute, kur praleidau dvejus metus, man buvo patikėta labai artima sritis – miško sėklinės plantacijos. Penkiolika metų, praleistų Kėdainių rajono žemės ūkio valdyboje vyriausiojo miškininko pareigose, pareikalavo labai universalių miškininkystės žinių, suteikė gyvenviečių apželdinimo, bendravimo su žmonėmis patirties, tai kartu buvo ir savotiška tolerancijos mokykla.

Šiemet, 2012-aisiais, sukaks trylika metų, kai vadovaujate Kėdainių miškų urėdijai, kurioje pradėjote dirbti nuo 1999-ųjų. Kaip keitėsi per tuos dešimtmečius miškai?

Juozo Girino nuotr.
Juozo Girino nuotr.

Per tuos kelis dešimtmečius, kuriuos praleidau Kėdainių žemėje, miškai labai smarkiai nukentėjo. Viena po kitos pasikartojo kelios didžiulės audros, nusiaubusios miškus, ypač – eglynus. Nuo 1994 metų egles ištiko masinis kinivarpų išpuolis, nors vėliau atsirado jas sunaikinęs kenkėjas, nemažai eglių netekome. Paskui masiškai ėmė džiūti uosiai, ir dabar jau iš esmės nėra uosių su sveikomis šaknimis. Dvejus metus miškus alino negailestingos sausros, susilpninusios ąžuolus, kuriuos dar ir lapsukis ėmė graužti, o paskui ąžuolai ėmė džiūti…

Kokiu principu vadovaujatės atkurdami miškus?

Mūsų jaunuolynai yra sudėtiniai – iš dalies želdinami, o iš dalies formuojami iš savaime atželiančių medžių rūšių. Miškininkų principas yra ne tik atsodinti nukirstą plotą, bet ir pasodinti dar daugiau. Pavyzdžiui, vieną nukirstą ąžuolą pakeičiame 60 jaunų ąžuoliukų.

Koks miško darbų sezonas Jums artimiausias?

Pavasaris, kai atgyja visa gamta, nors tai darbais intensyviausias laikotarpis, ir vasara – medžių vertingų klonų rinkimo, skiepijimo metas.

Kur lydi Jus fotoaparatas? Ką įdomiausia fotografuoti?

Išsiruošdamas į mišką visada stengiuosi imti ir fotoaparatą, su juo nesiskiriu nė grybaudamas. Įdomiausia fotografuoti žvėris, paukščius ir ypač – vabzdžius. Kartais miške pasisukioju ir su filmavimo kamera.

Kokiomis rekreacinėmis vietomis gali pasidžiaugti Kėdainių miškų urėdija?

Tiksliai apibrėžtos rekreacinės vietos yra trys – Skinderiškio dendroparkas, Babėnų miško parkas, jau minėtas ,,Neregėtos Lietuvos“ Tūkstantmečio ąžuolynas, Šaravų ąžuolas. Miškų urėdijai, parengusiai projektą Skinderiškio dendrologinio parko lankytinoms vietoms atnaujinti, jau paskirtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimas (numatoma įrengti takus, apžvalgos aikšteles ir kt. vietas, svarbias lankytojams). Lietuvos tūkstantmečio proga Skinderiškio parke jo įkūrėjo ir puoselėtojo Kęstučio Kaltenio iniciatyva buvo pasodinta tūkstantis magnolijų.

Babėnų šile, esančiame Kėdainių pašonėje, poilsiaviečių jau įrengta, darbus tikimės tęsti.

Kadangi nudžiūvusio Šaravų ąžuolo mums neleidžiama nupjauti, o iš jo norėjome įrengti koplytėlę, vis tiek planuojame ją pastatyti šalia.

Kokius ateities planus rikiuojate miškų urėdijos mastu?

Magnolija (Skinderiškio dendroparkas).
Magnolija (Skinderiškio dendroparkas). Zigmo Slavinsko nuotr.

Neabejotinai ir ateityje sodinsime daug ąžuolų, tačiau juos derinsime su greitai augančiomis arba labai vertingomis medžių rūšimis – tarkim, su hibridinėmis drebulėmis, kad jas galėtume daug kartų keisti, kol bręs ąžuolai.  Tarp tolesnių planų – įrengti naujų miško kelių. Spręsime vadinamąją mažosios melioracijos problemą – stengsimės atkurti tuos  žmonių rankomis iškastus negilius griovelius, kurie Kėdainių miškų urėdijos miškais driekėsi prieškariu ir pokariu.

Naujas gaires ateities planams ženklina biokuro išauginimo ir pateikimo vartotojams klausimai. Būtina jau dabar kuo greičiau apsirūpinti sodinamąja medžiaga, reikalinga medynų produktyvumui didinti, ieškoti ekonomiškų ir miškui draugiškų mechanizų, kad galėtume, nedarydami miškui žalos, iš kirtimo biržių paimti medienos atliekas, tai yra kertamų medžių šakas, tarko medžius ir krūmus, surinkti juos ir išvežti iš miško. Juk apsirūpinti energetiniais ištekliais šiame ekonominių krizių krečiamame pasaulyje kaip niekada yra strategiškai svarbu visai Lietuvai.

Lietuvoje miškininko profesija nėra tokia populiari kaip, tarkim, Vokietijoje, kurioje stažavotės. Kuo skiriasi vokiečių ir lietuvių požiūris į mišką?

Vokietijoje kiekvienas vaikas mokomas pažinti gamtą – kokią profesiją jis besirinktų. Tam prie miškų urėdijų yra įsteigti mokymo centrai, kuriuose kiekviena klasė paprastai apsilanko kartą per savaitę ir įvairiomis formomis mokosi pažinti gamtą. Man įstrigo vieno vaiko rašinėlio iškalbingas pavadinimas – ,,Skruzdėlė yra miško policininkas“. Vokiečiai suvokia, kad vaikystėje susiformavęs požiūris į mišką, gamtą pakloja pamatą visam gyvenimui.

Deja, lietuvių visuomenė yra labiau vartotojiškų interesų. Miškas daugelio vaizduotėje – tarsi užribis, į kurį galima sumesti visas atliekas. O iš tiesų yra atvirkščiai – miškas nepripažįsta nieko nenatūralaus, jokių teršalų, chemikalų. Biologinės įvairovės požiūriu žemdirbių išpuoselėtas laukas yra mirties zona, o miškas – priešingai, netoleruoja jokio dirbtinumo.

Parašykite komentarą

Top